Kategorija: Pamąstymai

*Ateitis visada turi netikėtumo elementą, todėl kartais baugina. Tačiau kai kurie reiškiniai yra tokie savaime suprantami, kaip ir žvaigždės danguje. Motina niekada nežino tiksliai, kurią dieną gims jos vaikas, bet ji tiksliai žino, kad jis gims. Taip ir žmonijos gyvenimo epochos –  keičia viena kitą, nepriklausomai nuo nieko.

*Iki mūsų dienų įvairiuose senuosiuose Rytų ir Vakarų Mokymuose išliko informacija, kur sakoma, kad dvidešimt pirmojo amžiaus pirmieji du dešimtmečiai – tai dviejų epochų (atgyvenusios senosios ir užgimstančios naujosios) sandūros ir esminių pokyčių laikas, kai žmonija patirs didžiulį sąmonės šuolį, kuris nulems jos tolimesnį evoliucinį kelią.

*Pokyčiai, kuriuos patirs žmonija, bus esminiai ir gilūs, jie bus žymiai masyvesni už įvairias jau patirtas reformas ir revoliucijas, nes turės pozityvias pasekmes – didžiulį ir visapusišką progresą ir gerą ateities perspektyvą visai žmonijai.

*Tai bus svarbus įvykis – gili vidinė žmonijos sąmonės transformacija, “miegančios“ sąmonės prabudimas. Todėl bus neįmanoma manipuliuoti žmonių sąmone, jos riboti baime, menkavertiškumu, egoizmu, godumu, puikybe.. O tai reiškia, kad pasibaigs priešiškumas, karai, skurdas, badas, išnaudojimas ir visos kitos nereikalingos žmonijos kančios.

*Žmonės su skaidria, tyra sąmone pamato pasaulį tokį, koks jis yra.. Kris visos iliuzijos, atsiskleis visas melas ir apgaulės. Keisis vertybės: žmonės pamatys, kad tai, ką jie anksčiau skaitė vertinga ir teisinga, daugeliu atveju yra žalinga ir pavojinga sveikam visuomenės gyvenimui.

*Iš vienos pusės – tai klaidingų vertybių griūtis, kuri gali būti skausminga, bet jei žmonės suvokia, kad tik atsisakius iliuzijų įmanoma nustoti klaidžioti klystkeliais ir išeiti į Tiesos ir vystymosi kelią, tuomet kardinalių pokyčių laikotarpis suteikia viltį ir optimizmą.

*Pokyčiai bus dramatiški, bet nebus traumuojantys, nes išryškės Naujosios epochos šviesi perspektyva. Visi žmonės “prisimins“ tikrąsias vertybes: savo dvasinę prigimtį, žmoniškumą, dorovę, vienybę, žmonijos evoliucinius tikslus, Kūrinijos harmonijos dėsnius. Keisis vertybės – keisis ir gyvenimo būdas, ir žmonių bendravimas.

*Mes jau dabar gyvename aktyviame pokyčių laikotarpyje – Planetos Pabudimo, Tiesos Atskleidimo, Naujos Realybės Užgimimo. Tai palaipsninis procesas, kurį lemia ne pabudusių žmonių kiekis, o jų dvasinės savybės – sąžiningumas, altruizmas, gebėjimas besąlygiškai mylėti ir užjausti. Kiekvienas atsibudęs gali nušviesti kelią tūkstančiams “miegančių“ žmonių, užstrigusių senosios realybės šablonuose ir pokyčių baimėje.

*Pasąmoninė orientacija į baimę bus pakeista sąmoninga orientacija į besąlygišką meilę. Tai atvers žmonių širdis ir vidinį kūrybinį potencialą, išlaisvins didžiulį kiekį užslopintos energijos, todėl visi pajus energijos antplūdį, entuziazmą ir gyvenimo džiaugsmą.

*Žmonės pajus poreikį vienytis, kurti ir bendradarbiauti visų labui ir gerovei, todėl geranoriškai bursis į bendruomenes pagal interesus. Žemė suklestės kaip nuostabiausias išpuoselėtas sodas: visus savo talentus ir gebėjimus žmonės skirs harmoningai sąveikai su gamta ir visa gyvybe.

*Žmonės taps laisvais Kūrėjais. Šiandien sunku net įsivaizduoti, ką gali neribojama kūrybinė galia.. Visa mokymo ir lavinimo sistema bus nukreipta būtent į kiekvieno vaiko kūrybingumo ir unikalių talentų atskleidimą. Todėl įvairūs išradimai, gerinantys gyvenimą, taps kasdienybe.

*Tokiose sąlygose visas destruktyvumas palaipsniui išnyks, nes vis daugiau žmonių pradės sąmoningai rinktis harmoningą gyvenimo būdą. Taip gims ir harmoninga kolektyvinė žmonijos sąmonė, todėl konfliktams, egoizmo apraiškoms ar godumui tiesiog nebus sąlygų atsirasti. Kiekvienas, pabandęs gyventi harmonijoje su visais, nieku gyvu jau nenorės disharmonijos apraiškų.

*Svarbiausia, ką turime suprasti – pokyčiai vyksta ir vyks toliau, nesvarbu, ar visi tai supranta – tai nekintamas evoliucijos dėsnis. Ir pagrindiniai pokyčiai vyksta žmonijos sąmonėje, nes mūsų sąmonė – tai pradžių pradžia bet kokiai materializacijai realybėje.

*Taika, Meilė, Dvasingumas, Laisvė, Vienybė, Darna, Altruizmas, Kūryba, Gerovė, Džiaugsmas, Bendradarbiavimas taps mūsų kasdienybe. Ir šito niekas nesustabdys ir nepakeis. Nieko nebijokime ir nelaukime, kol kažkas atneš visa tai į mūsų gyvenimą – pradėkime jau šiandien vadovautis šiomis vertybėmis savo kasdieniniame gyvenime, ir realūs pokyčiai prasidės žymiai greičiau.. Viskas mūsų rankose 🙂 !

Iš knygų ir paskaitų apie futurologiją, parengė ruvi.lt

Atrodytų – paprastas klausimas, bet aiškaus atsakymo į jį nėra. Galbūt, todėl tiek painiavos žmonių savivokoje ir bandymuose atrasti gyvenimo prasmę – juk jei gerai nežinome, kas yra žmogus, tuomet ir jo užduotys Žemėje atrodo labai miglotos.

Pažvelkime, kiek daug žmogaus apibūdinimų informacinėje erdvėje.. Materialistinė mokslo sritis teigia, kad žmogus – tai dvikojis primatas, beždžionių palikuonis, nuo kitų gyvūnų tesiskiriantis stačia eisena, stambesnėmis smegenimis ir sudėtingu socialiniu gyvenimu.

Sociumas mums teigia, kad žmogus yra vartotojas, mokesčių mokėtojas, rinkėjas ir pilietis su daugybe pareigų. Religijos moko, kad žmogus yra nuodėmingas Kūrėjo vergas, kurio tikrasis gyvenimas prasidės anapilyje, griežtai pagal žemiškus nuopelnus.

Psichologai tyrinėja žmogaus psichiką, asmenybę, jo sąveiką su kitais žmonėmis ir teigia, kad žmogus yra labai sudėtinga būtybė. Filosofai ir ezoterikai aiškina, kad žmogus turi ne tik kūną, bet ir sielą bei dvasią, ir kad žmogaus kūrybinis potencialas yra beribis..

Kaip manote, kuris iš šių apibūdinimų yra teisingas? Aš manau, kad visi, nes visi jie – tarpiniai. Kodėl? Todėl, kad parodo, kaip istorijos eigoje žmogus tyrinėjo save, kaip pažino savo esybę, savo galimybes: nuo fizinio kūno ir sąveikos su aplinka, nuo sociumo vaidmenų ir materijos – iki dvasingumo.

Žmogus tarsi nuolat išlukštena save sluoksnis po sluoksnio, artėdamas prie svarbiausių pamatinių vertybių – savo vidinio “aš“, savo kūrybinio potencialo, savo dvasinių savybių ir dorovinių principų.

O kol tos vidinės vertybės neatvertos, žmogus tapatinasi su tuo, ką jau pažįsta – su kūnu ir jo poreikiais, su aistromis ir materialių daiktų troškimu. Tokį žmogų galima lengvai suklaidinti, apgauti, nuvesti įvairiausiais savęs pažinimo aplinkkeliais, galima ir išnaudoti jį.

Ne veltui sakoma, kad turintis informaciją valdo tuos, kurie jos neturi. Juk vienas iš didžiausių žmonijos paklydimų (klaidinimų?) yra tame, kad yra baigtinė informacija, yra baigtinė pažinimo riba, ir – kad žmogaus lavinimas baigiasi užbaigus mokyklą ar aukštesniojo mokslo įstaigas.

Be to, mes gyvename dualiame pasaulyje, kurį pažįstame per priešingas reiškinių savybes, todėl pažinimo kelyje yra tiek daug kliūčių, iliuzijų ir nuklydimų į kraštutinumus. Dėl to savęs ir pasaulio pažinimo kelias kartais yra sunkus, ir tai atbaido, pastūmėja į užliūliuojantį konformizmą.

Tuomet žmogus patiki ir susitaiko su viskuo, ką jam sako dauguma: kad jis tik kūnas (gyvūnas), kad jis yra vartotojas, materialistas, kad jis nuodėmingas vergas, kad jis labai sudėtinga nesuprantama asmenybė, ir, apskritai, neaišku, kaip šiame pasaulyje reikia gyventi..

Bet kaip vis dėl to atsakyti į svarbiausią gyvenimo klausimą – “Kas aš esu?.“

Tiesiog nepamirškime, kad savęs ir pasaulio pažinimas vyksta visą gyvenimą, todėl visos mūsų žinios šioje srityje yra tarpinės. Stebėkime gyvenimą, darykime išvadas iš savo patirties, klausykimės savo pojūčių, savo širdies balso, intuicijos ir mokykimės atsirinkti reikalingą informaciją.

Panaudokime ir vystykime toliau tai, ką jau patvirtino mūsų protėvių patirtis. Neribokime savęs suvokimu, kad esame “tik“ gyvūnai: šiandien jau įrodyta, kad žmogus yra sudėtinga esybė: kūnas, siela ir dvasia, kad jis turi prigimtines dvasines savybes ir neribotas kūrybines galimybes..

Šioje Žemėje mes iš tiesų evoliucionuojame.. O patikėti kartais tuo sunku todėl, kad dualiame pasaulyje amžinosios vertybės išsigrynina, suvokus ir atmetus jų priešingas savybes, pvz.: vergovė-laisvė, melas-tiesa, neapykanta-meilė, priešiškumas-vienybė, kova-taika, egoizmas-altruizmas, ir t.t..

Atminkime, kad žmogus su savo beribiu kūrybiniu potencialu yra didžiausia vertybė, o ne pinigai, nafta, spalvoti metalai ar kiti gamtos ištekliai. Nes be žmogaus visos materialios vertybės yra bevertės, o žmogus gali bet kam suteikti vertę arba sukurti kažką vertingo (užauginti, sumeistrauti, pagaminti).

Žmogus yra kūrėjas, žmogus gali mylėti, žmogus turi prigimtinius dorovinius pamatus (sąžinė, orumas, tiesa..) – tai esminės savybės, skiriančios jį nuo kitų gyvų būtybių. Ir tai ne pasididžiavimo ar viršenybės prieš kitus klausimas, o pirmiausia – didelė atsakomybė už tai, kaip mes gyvename ir kaip sąveikaujame su kitais žmonėmis, gamta ir visa gyvybe Žemėje.

Mūsų tautos šviesuolis Vydūnas sakė: “Save pažinti yra aukščiausias žmogaus uždavinys“. Antraip.. “Aiškiai neturime supratimo apie tai, kas turėtų būti svarbiausia žmogaus gyvenime.“

Mes vis daugiau sužinome apie save ir apie tai, kad mūsų tikroji prigimtis – žmoniškumas. Atmeskime pagaliau dualumo pančius, pradėkime gyventi pagal amžinąsias vertybes, kaip Žmonės – laisvai, dorai, vieningai, taikiai, kūrybingai 🙂 ..

Kai visuomenė vadinama minia, tai visada sukelia neigiamas emocijas – tai žemina ir prilygina žmones nemąstančių būtybių masei.. O kaip yra iš tikrųjų – tai tik žeminantis epitetas ar realybės įvardinimas?

Išskirtinis minios bruožas – ji yra lengvai įtakojama per autoritetus ir vadus, todėl negali ir nemoka mąstyti savarankiškai. Vadinamųjų autoritetų ar vadų nuomonė yra neginčijama, nors gali būti teigiami visiškai absurdiški dalykai.

Taip įtakojama gali būti ne tik liaudis, bet ir “elitas“, skirtumas tik tame, kad pastarajam gali būti suteikiama šiek tiek daugiau informacijos, kuri taip pat jiems yra neginčijama ir vienintelė teisinga.

Taip sutelkiama visuomenė, su kuria sąveikauja ir kurią valdo tam tikro istorinio laikotarpio asmenybės ir autoritetai. Tokie valdytojai žvelgia į liaudį kaip į tamsuolių minią, kurią gali visaip išnaudoti ir kartu tenkinti savo ambicijas ir garbėtrošką.

Jie nesibodi tam naudoti melą, spaudimą ir apgaulę – kad liaudis aklai paklustų ir būtų nuolatinėje baimėje. Šiam tikslui jie turi visus įrankius ir priemones – įstatymus, bausmes, informacines priemones ir t.t..

Taigi, veikiant tiesiogiai ar per šalutines mentalines manipuliacijas, kurių tikslas – paskatinti žmones vykdyti kažkieno interesus, galima įteigti įvairiausių dalykų..

Tokią įtaigą matome ir šiandieniniame pasaulyje, pavyzdžiui:

• Žmonės gali sekti absurdiškais elgesio modeliais, kuriuos propaguoja televizija ir filmai;
• Imti paskolas už grobuoniškus procentus ir jaustis laimingais, pakliuvus į finansinę vergovę;
• Tapti nuolankiais vartotojais;
• Nekęsti žmonių ar tautų, kurių niekada nėra matę gyvenime;
• Garbinti netikras vertybes;
• Kartoti gašlų ir palaidą “žvaigždžių“ elgesį;
• Beatodairiškai sekti “mada“;
• Pasyviai ir nekritiškai priimti viską, ką skleidžia masinio informavimo priemonės;
• Spaudžiant autoritetui, aklai priimti bet kokias naujas “normas“, kokios prieštaringos ar nesąžiningos jos bebūtų..

Galima būtų tęsti šį sąrašą, juk tokių pavyzdžių gyvenime – daugybė. Taip manipuliuojama žmonių sąmone ir paminama žmonių teisė rinktis: sukuriama laisvės iliuzija, kai galima rinktis tik iš to, kas yra siūloma.

Kodėl žmonės pasiduoda tokioms manipuliacijoms? Todėl, kad poveikis vykdomas nuolat, nuo pat žmogaus gimimo, dėl to gali susidaryti įspūdis, kad toks gyvenimas – vienintelis įmanomas ir “teisingas“. Dažnai žmonės net nesupranta, kad vykdo kitų primetamą valią.

Visa tai paaiškina, kodėl visuomenėje dažnai susiburia įvairios paauglių ir jaunimo grupuotės – jie priešinasi tokiam manipuliavimui ir sukuria “savo pasaulį“, kuriame visi kartu jaučiasi stiprūs, o kadangi dar neturi gyvenimo patirties, dažnai tampa net pavojingi aplinkiniams.

Kokia bebūtų “psichologinė minia“ – ji žlugdo žmogaus individualumą, saviraišką ir atsakomybę, kurios pradingsta ir ištirpsta minioje. Ir tai neišvengiamai sukelia vidinius prieštaravimus ir psichinius sutrikimus.

Kyla klausimas – kodėl visuomenė priima tokį primetamą minios gyvenimo šabloną? Psichologai teigia, kad tam yra kelios priežastys:

• Minia suteikia žmogui malonias galimybes skatinti savo gyvuliškus instinktus;
• Išlaisvina nuo dorovinių vertybių laikymosi be kaltės jausmo;
• Sukuria savo reikšmingumo ir stiprybės iliuziją, kai elgiasi “kaip visi“;
• Atsiranda iliuzinis saugumo jausmas;
• Galimybė panirti į konformizmą ir tinginystę, kai atitinka minios šablonus ir nesivarginti dėl dvasinio tobulėjimo;
• Minimali atsakomybė – tik už savo siaurą specializaciją;
• Nenoras ir baimė spręsti problemas ir imtis atsakomybės;
• Nuolatinis vedlio, guru, vadovo poreikis ir garbinimas – už galimybę gyventi pagal paruoštus receptus ir scenarijus.

Akivaizdu, kad toks gyvenimo būdas – tai užslėpta vergovė. Džiugu, kad dabar vis daugiau žmonių bunda iš konformizmo iliuzijų, auga dvasiškai ir turi didžiulį poreikį gyventi kitaip – dorai, taikiai, kūrybingai, suvienijus žmonių idėjas ir pastangas bendrai visos žmonijos gerovei.

Sąmoningi, dvasingi žmonės yra atsakingi, altruistiški, geranoriški ir taikūs, jie turi bendrus tikslus, kurie nukreipti į visų žmonių, Žemės ir visos gyvybės harmoningą gyvenimą. Tai jau ne minia, o atsakinga bendruomenė.

O kaip gi vadovai? Jie yra ir bendruomenėje, bet jų “viršenybė“ – tik jų patirties, išminties ir gebėjimo suburti žmones kilniems darbams dėka. Toks vadovas žiūri į tautą kaip mylintis tėvas, kuris suvokia savo atsakomybę ir linki tautai tik gero 🙂 ..

Sąmonės transformacija – labai svarbus procesas dvasinio augimo kelyje. Jis vyksta tam tikrais vienas į kitą pereinančiais etapais: nuo sąmonės pabudimo iki žmogaus aukščiausių tikslų suvokimo ir realizacijos.

Visi žmonės turi prigimtinį poreikį augti ir tobulėti, tačiau sąmonę mūsų realybėje nuolat migdo materijos iliuzijos, o ir pabudęs žmogus neretai sustoja kažkuriame sąmonės virsmo etape, negalėdamas susigaudyti – kur ir kaip judėti toliau.

Be to, mes dažnai įsivaizduojame, kad sąmonės augimas – malonus ir lengvas procesas, lydimas nuolatinio gyvenimo gerėjimo. Bet taip nėra – juk aiški sąmonė mums pirmiausiai nurodo būtent tamsius mūsų pačių ir mūsų gyvenimo sistemos aspektus, nuo kurių turime apsivalyti, ir tie apsivalymo etapai nėra lengvi.

Kitaip tariant, sąmonės virsmas – tai ir yra atsikratymas visko, kas trukdo mums būti dvasingais, tai yra būdas pasiekti aiškų suvokimą apie Esmių Esmę:  pirmiausiai apie tai, kas yra žmogus, kas yra žmonija ir koks yra mūsų visų tikslas šioje Žemėje.

Sąmonės transformacijos etapai nėra griežtai apibrėžti, nes šis procesas kiekvienam žmogui yra individualus – vieniems šie etapai gali tęstis ilgai, jie gali būti suskirstyti į dar smulkesnes pakopas, o kiti juos praeina greitai, stojiškai atlaikydami sunkumus, ir net nesusimąstydami, kad įveikia vis naujus etapus. Tai priklauso nuo daugybės individualių faktorių: žmogaus psichikos ypatumų, jo aplinkos, jo artimųjų, jo vidinės brandos, gyvenimo aplinkybių, žmogaus sveikatos ir t.t..

Tačiau sąmonės transformacijas – suvokiame tai ar ne, greičiau ar lėčiau – bet išgyvename visi: tai evoliucijos dėsnis. Todėl kartais pravartu pasitikslinti – kur esame, ar nesustojome.

Pirmasis etapas – nubudimas – kai žmogus pamato šabloninio mąstymo absurdiškumą, primetamus realybės aiškinimo stereotipus, sociumo įtaką per reklamą, spaudą, televiziją ir pradeda pats ieškoti atsakymų apie jį supančią realybę ir apie savo gyvenimo prasmę. Tai įkvepiantis etapas, nes žmogus pasijunta tarsi praregėjęs – galintis laisvai mąstyti ir daryti savarankiškas išvadas.

Kitas etapas – susidūrimas su realybe. Šis etapas sudėtingas, nes žmogus susiduria su pirmaisiais prieštaravimais – neatitikimais tarp savo padarytų išvadų ir sociumo diktuojamų standartų, o taip pat skleidžiamu atviru melu, manipuliacijomis, dvejopais standartais ir kitomis gyvenimo neteisybėmis. Dėl to kyla noras maištauti ir kovoti. Šiame etape žmogus dėl tokių praregėjimų ir vidinių prieštaravimų gali nusivilti, palūžti ir.. sustoti, skendint negatyviuose apmąstymuose apie esamos būties blogybes.

Jei žmogus ryžtasi eiti toliau – pasiekia aktyvaus pažinimo etapą. Šiame etape jis pradeda aiškintis visų gyvenimo blogybių priežastis ir ieškoti būdų ne kovoti su pasekmėmis, o keisti save ir harmonizuoti realybę. Atsiranda poreikis vienytis su bendraminčiais, ieškoti mokytojų, dalintis savo atradimais, ieškoti dvasinio augimo praktikų ir įvairių būdų tobulėti. Tai įkvepiantis saviugdos, orumo atgavimo ir tikėjimo savo jėgomis etapas.

Sekantis – vertybių išgryninimo etapas. Žmogus jau aiškiai suvokia dvasines-dorovines vertybes. Sąmoningumas išauga – žmogus jaučiasi atsakingas ne tik už savo gyvenimą, bet jau mąsto žymiai plačiau: jam rūpi žmonijos ateitis, Žemės ekologija ir visa gyvybė Žemėje. Jis supranta, kad yra ne tik kūnas, bet ir dvasinė būtybė, ir kad dvasia – pirminė, įtakojanti būtį. Atsiranda gilus vienybės pojūtis su žmonija, Žeme, visa gyvybe, Visata ir Kūrėju. Šiuo metu galimi ir dvasinio pakilimo, ir trumpi emocinio nuopolio laikotarpiai, nes žmogus gyvena tarsi dviejuose pasauliuose: sociume ir dvasinių-dorovinių vertybių pasaulyje, tarp kurių didžiulė praraja, todėl kartais nusmelkia vienatvės pojūtis, nes aplink dar daug “miegančių“, ir žmogui susidaro įspūdis, kad jis eina prieš visus, kad jo niekas nesupranta.

Kitas etapas – nušvitimas: aukščiausių tikslų suvokimas, kūryba ir realizacija. Aukščiausio žemiško sąmoningumo ir dvasingumo etapas, kai žmogus jau tampa harmoningos realybės Bendrakūrėju, aktyviu evoliucijos dalyviu, Kūrėjo Besąlygiškos Meilės laidininku Žemėje. Visi jam kylančių klausimų atsakymai – jo širdyje, jo būsena – ramybė, meilė, vienybė, kūrybos džiaugsmas. Jei ir apima žemiškos emocijos – būna trumpalaikės. Jis kuklus ir tylus. Jis visapusiškoje sąveikoje su gamta, žmonėmis, Žeme, visa gyvybe, gamta, Kūrėju. Giliai suvokia Žemėje vykstančius procesus – jų priežastis, eigą ir tikslus.  Jis nuolatinėje Tarnystėje visų labui ir evoliucijos tikslams.

Ir tai ne paskutinis sąmonės virsmo etapas – juk evoliucijoje nėra galutinių procesų. Kai vis daugiau žmonių pasieks nušvitimą – atsivers ir kiti etapai..  Tik atminkime: kiekviename virsmo etape reikalingas aktyvumas, veiksmas, judėjimas į priekį. Ir būtinai – mūsų dvasinio tobulėjimo rezultatai 🙂 ..

Mylėkime vieni kitus – tai didžiausias Stebuklas ir Gėris šioje Žemėje 🙂 ..

Skleiskime Meilę savo gyvenime kuo plačiau: bendraukime su meile, dirbkime su meile, kurkime su meile, dovanokime su meile, galvokime apie kitus su meile, atleiskime su meile.. – ir galiausiai sukursime kupiną Meilės pasaulį 🙂 ..

Ir visada, VISADA TURĖKIME VILTĮ! Nes Viltis perauga į Tikėjimą, o nuoširdus ir tvirtas Tikėjimas tampa REALYBE 🙂 .

Šviesių, jaukių ir smagių švenčių 🙂 !

Gerų visiems artėjančių Naujųjų Metų – tegul jie visiems tampa Gera Pradžia ir Šviesia Gyvenimo Juosta 🙂 !

*Taika – pagrindinė sąlyga gyvenimui Žemėje. Taika – labai plati sąvoka: tai taika visame pasaulyje, taika tarp tautų, taika šeimoje, taika tarp įvairių grupių (religinių, idėjinių ir pan.), taika tarp atskirų žmonių, ir, svarbiausia – taika kiekvieno žmogaus širdyje, nes būtent nuo jos ir prasideda visuotinė taika.

*Priešiškumas mūsų pasaulyje – tai bedvasiškumo, dvasinio nebrandumo atspindys: kai egoizmas ima vadovauti žmonių veiksmams, pamindamas sąžinę.

*Taika žmogaus širdyje užgimsta tuomet, kai baigiasi vidinė kova tarp egoizmo apraiškų ir sąžinės. Tą kovą gali užbaigti besąlygiška meilė ir Vienybės pojūtis su žmonija ir visa Kūrinija.

*Kiekvienas žmogus gali pasitarnauti taikos labui. Tam tikslui savo kasdieniniame gyvenime taikykime paprastą formulę: blogį įveikime gėriu, melą – tiesa, o neapykantą – meile.

*Kai žmonės sukelia konfliktus ar į juos įsivelia – jie stiprina ir daugina blogį, kuris iki konflikto gal tik vos-vos ruseno.. O jei vietoje konflikto žmonės išsprendžia situaciją taikiai – jie stiprina ir daugina gėrį pasaulyje ir nesudaro sąlygų blogiui atsirasti.

*Kiekvieną kartą, kai žmonėms pavyksta kažką išspręsti taikiai – asmeninius nesutarimus, vidinius konfliktus, kažkokių grupių kovas – tai padeda įgyvendinti visuotinę taiką.

*Net vienas žmogus gali pakeisti negatyvų kitų žmonių poveikį ir užgesinti konfliktą. Geranoriškumas suartina žmones ir įkvepia keistis į gerąją pusę.

*Nesudarykime sąlygų konfliktams, o jei jie iškyla, mūsų siekis turi būti išspręsti konfliktus, o ne pasiekti juose viršenybę. O išvengti konfliktų padeda altruizmas: vienijantys tikslai ir darbas visų labui, bendra kūrybinė veikla ir atsakomybė už mūsų visų ateitį.

*Mums įdiegti klaidingi laimės ir sėkmės kriterijai – mes matuojame juos pinigais ir daiktais. Todėl žmonės nuolat dėl kažko varžosi, kariauja ir kovoja: dėl įtakos, resursų, ambicijų, teritorijų, valdžios, pripažinimo, turtų, šlovės.. Tačiau tai žmonių sugalvotos “vertybės“..

*Kūrinijos Harmoningo gyvenimo principai ir žmonių sugalvotos taisyklės bei vertybės – skirtingi dalykai. Harmonijos principai tarnauja visuotiniam gėriui, evoliucijai ir klestėjimui. Jei juos pažeidžiame – nors ir laikomės žmonių sugalvotų taisyklių – mes pasineriame į disharmoniją.

*Nustokime naudotis demoniška formule “Skaldyk ir valdyk“, pradėkime vadovautis harmonijos principu “Vienykimės ir klestėkime“. Mes neturime jokių priešų, mūsų vienintelis “priešas“ – neapykanta žmogaus širdyje.

*Dvasingas, harmoningas gyvenimas – tai tikras gyvenimas, visa kita – apgaulė ir iliuzija. Žmonės, kurie vadovaujasi aukščiausiomis dvasinėmis vertybėmis – besąlygiška meile, tiesa, sąžine – skleidžia gėrį Žemėje.

*Kiekvienas jų geras darbas, geras žodis ar gera mintis visada padaro teigiamą poveikį. Mes galime surasti išeitį iš kiekvienos situacijos, jei sprendžiame ją taikiai, su meile.

*Fizinė ar psichologinė prievarta baigsis tuomet, kai įveiksime egoizmą ir išmoksime besąlygiškai mylėti. Taika širdyje pasiekiama per meilę. Taikus žmogus – dvasingas žmogus, išreiškiantis aukščiausius žmoniškumo principus.

*Niekada nenuleiskime rankų ir negalvokime, kad mūsų pastangos, darant gerus darbus, yra beprasmiškos – kiekvienas, kad ir mažiausias geras darbas, žodis ar mintis visada daro gerą poveikį, matome mes tai ar ne. Būkime taikos nešėjai – nežiūrint į nieką – taikos Žemėje vardan, visos žmonijos vardan.

*Naujoji taikos ir bendradarbiavimo visų labui epocha ateina geros valios žmonių pastangų dėka. Meilė gali išgelbėti pasaulį nuo visų bėdų, karų ir nelaimių. Mylinti širdis visada taiki. O jei taika širdyje – tuomet taika ir pasaulyje 🙂 !

Bet koks sociumas daro įtaką žmonėms ir moko juos tam tikrų dalykų. Ta įtaka gali būti pozityvi arba negatyvi, ir daroma ji nuo pat žmogaus gimimo – nesvarbu, supranta tai žmogus ar ne.

O pastebėti šią įtaką žmonės pradeda dažniausiai tuomet, kai primetami gyvenimo standartai sukelia vidinius prieštaravimus, kai aiškiai matomi melas ir neteisingumas, juntama priespauda, arba kai gyvenimo sąlygos nuolat blogėja.

Būtent negatyvios sąlygos priverčia ieškoti gyvenimo diskomforto priežasčių. Čia kaip su sveikata: jei žmogus sveikas, jis negalvoja apie sveikatą – apie sveikatą jis pradeda galvoti tik tuomet, kai suserga.

Šiandien gyvename atviro priešiškumo, melo ir prievartos pasaulyje, ir tai neišvengiamai daro įtaką visai žmonijai. Visose srityse – nuo politikos, informacinės erdvės iki buitinių santykių – ambicijos, konfliktai, savanaudiškumas, nesantaika, egocentriškumas, neapykanta, baimė..

Žmonės gyvena dominuojančio negatyvumo fone, dėl kurio poveikio patiria negatyvias emocijas, kurios ir tampa agresyvaus, niokojančio ir griaunančio elgesio priežastimi. Tačiau negatyvumas galiausiai išvargina, todėl žmonės pradeda su juo kovoti..

Bet paprastai sutelkia savo dėmesį į negatyvumo pasekmes – pradeda kovoti su smurtu šeimoje, patyčiomis mokykloje, gamtos niokojimu, terorizmu – pamiršdami, kad visa tai turi pradžią, ištakas, arba – priežastį. O kova, kaip žinia, tik didina negatyvumą.

Ir kol neįvardinsime blogio priežasčių, nepasimokysime iš klaidų ir nepanaikinsime tų priežasčių- jos vėl ir vėl, be galo ir pabaigos, “gamins“ tokias pačias pasekmes.. Niekas neatsiranda savaime – pasaulyje viskas turi priežastis ir tikslus.

Todėl turime išmokti šią svarbią gyvenimo pamoką – negatyvios žmonijos emocinės būsenos yra griaunančios ir turi itin destruktyvias pasekmes ir tendencijas. Tuomet žmogus griauna ne tik save, savo artimuosius, bet ir visos žmonijos gyvenimą, gamtą ir visą gyvybę.

Negatyvioje būsenoje neįmanoma kurti ar padaryti kažką gero: žmonės praranda dorovinius ir dvasinius orientyrus, susipriešina, susiskaldo į kovojančias tarpusavyje grupuotes. Juos pradeda vienyti neapykanta..

Tiesiog sustokime. Juk dauguma iš mūsų jau pavargo nuo begalinio negatyvumo.. Paklauskime savęs: ar gera mums gyventi tokiame pasaulyje? Ar matome pozityvią visų mūsų ateities perspektyvą? Ar saugūs tokiame pasaulyje mūsų vaikai? Kokie šiandien yra žmonijos tikslai?

Nepamirškime, kad yra ir vieno, t.y., kiekvieno žmogaus įtaka visumai – sociumui. Juk kai pasiduodame negatyviai aplinkos įtakai, mes net nesusimąstydami tampame visos negatyvios mašinos “sraigteliu“ ir.. patys palaikome bei didiname negatyvumą.

Bet juk galime elgtis ir kitaip – dorai, pozityviai, sąžiningai, taikiai! Galime nuoširdžiai pripažinti sau, kad jau pakaks, kad jau išmokome tą skaudžią negatyvumo pamoką. Ir pradėti savo pozityviomis mintimis ir poelgiais daryti kitokią – gerą įtaką – savo aplinkai ir sociumui.

Kažkodėl mes įtikėjome, kad esame silpni, kad pavieniui nieko reikšmingo negalime padaryti. Tačiau pamiršome, kad kiekvienas sąmoningas ir doras žmogus tampa harmonijos bendrakūrėju, o todėl yra palaikomas Kūrinijos harmoningos sąveikos dėsnių ir pačiu Kūrėju! Kuo daugiau harmonijos – tuo mažiau sąlygų blogiui gyvuoti.

Kiekvienas žmogus šioje Žemėje gimė bendrai visos žmonijos evoliucijai, todėl nuo kiekvieno žmogaus būsenos priklauso jos eiga. Ir niekas negali žinoti – galbūt, jis ir bus tas trūkstamas žmogus, kurio dėka galiausiai ir įvyks lemtingas visos žmonijos posūkis vienybės, taikos ir bendradarbiavimo link 🙂 ?.

Buskime, darykime išvadas iš mūsų visų patirties ir drąsiai imkimės naujų, įkvepiančių gyvenimo pamokų – mylėti ir kurti bendram labui 🙂 !

*Dažniausiai mes negalvojame apie televizijos daromą poveikį, nes į televiziją žiūrime kaip į pramogą ar tiesiog informacijos šaltinį. Tačiau tai yra paviršutiniškas požiūris, neleidžiantis pamatyti jos realaus poveikio.

*O iš tiesų įvairių pokalbių ar informacinių laidų, filmų ir serialų pagalba yra transliuojami elgesio modeliai, vertybių ir normų sistemos. Nėra nevaldomų procesų, kiekvienas procesas turi tam tikrą tikslą.

*Žinoma, galima išjungti televizorių, jei nepatinka kažkokia laida, galima ir iš viso jo nežiūrėti, bet tai ribota pozicija – juk transliuojamos per televiziją vertybės daro poveikį visai visuomenei, o kiekvienas iš mūsų yra tos visuomenės dalis, ir tai, kas vyksta visuomenėje, vienaip ar kitaip paliečia kiekvieną žmogų.

*Dauguma žmonių galvoja, kad televizija jų niekaip neveikia ir kad ji tėra mūsų gyvenimo atspindys. Tokį požiūrį padeda formuoti įvairios reitingų sistemos, kurios skleidžia mitus, kad žmonėms rodoma tik tai, kas jiems patinka, kad viską reguliuoja tik paklausa.

*Tačiau taip galvodami, mes pamirštame labai svarbų dalyką: mūsų protas turi vieną ypatybę – jis visada, visą mūsų gyvenimą reaguoja į išorinę informaciją, ir nesvarbu – tai kažkoks įvykis, televizijos programa ar filmas.

*Todėl bet kokia vaizdinė ar garsinė informacija (o ypač sisteminga, kryptinga) neišvengiamai daro poveikį žmogaus pasaulėžiūrai, ir labiausiai tai paliečia vaikus ir paauglius, kurių pasaulėžiūra dar nesusiformavusi.

*Kai televizijos ekranuose nuolat rodomos smurto scenos, rūkantys ir geriantys alkoholį filmų herojai, skatinamas priešiškumas, gašlumas ir vartotojiškas gyvenimo būdas – žmonės tai galiausiai priima kaip gyvenimo normą.

*Atsilaikyti prieš tokį poveikį gali tik sąmoningas žmogus, kuris turi išvystytą kritinį mąstymą. Bet jei žmogus žiūrį į televiziją kaip į pramogą – jo kritinis “filtras“ nesuveikia, ir jis “suvartoja“ viską, ką jam rodo.

*Televizija šiandien dirba vis įmantriau, pasinaudodama psichologija, sociologija ir kitais mokslais. Ir dauguma ten dirbančių žmonių žino, kad yra daromas tam tikras poveikis visuomenei. Tačiau dažniausiai susitaiko su tuo, nes nenori prarasti darbo, už kurį mokamas didžiulis atlyginimas.

*“Užkabinančios“ antraštės ir laidų anonsai, negatyvių žinių srautas, politikų ginčai, neadekvataus arba amoralaus elgesio įvairiausių laidų herojai, gašlios ir primityvios humoro laidos, serialai su nesibaigiančiomis intrigomis ir t.t.. Ir.. labai retos laidos, turinčios tikrą vertę ir pozityvų poveikį – toks dabar pagrindinis informacinis srautas.

*Televizija – priemonė, kuri suteikia galimybę jūsų pačių namuose “linksminti“ jus žmonėms, kurių jus net ant savo namų slenksčio neįsileistumėte. Ir už tas “pramogas“ jums tenka mokėti savo psichine sveikata..

*Žiūrėdami televizorių nepamirškime, kad informacijos skleidimas – visada tikslingai valdomas procesas, kuris daro poveikį visuomenei. Kokie tikslai – tokia ir informacija.

*Juk galima rodyti, pavyzdžiui, jaunimo muzikos festivalį, šeimų vakaronę ar filmus be alkoholio – ir tuomet visuomenė palaipsniui pradės lygiuotis į blaivią gyvenseną. O galima vietoje to rodyti koncertą, kurio rėmėjai yra alkoholio gamintojai – todėl koncertas virsta tiesiog girtuokliavimu su muzika. Ir vienu, ir kitu atveju daromas poveikis, bet – koks skirtingas!

*Būkime atidūs tam, ką žiūrime, ko klausomės ir ką skaitome. Saugokime savo vaikus nuo žalojančio psichiką informacinio srauto. Nesiguoskime iliuzija, kad tai nedaro jokio poveikio – mūsų protas visada reaguoja į visą išorinę informaciją, kuri galiausiai pradeda įtakoti ir mūsų elgesį.

*Būkime sąmoningi – mokykimės atskirti ir rinkimės tai, kas yra iš tiesų vertinga, kas žadina mumyse geriausias žmogiškas savybes 🙂 !

Informacija iš projekto “Kurk gėrį“, vertė ruvi.lt