Mėnuo: rugsėjo 2016

Pasaka apie akmenskaldį

Gyveno kartą akmenskaldys.

Vieną dieną jis dirbo saulės atokaitoje didelio kalno papėdėje ir pajuto didžiulį nuovargį nuo tokio sekinančio darbo..

– Aš daugiau taip negaliu, – ištarė akmenskaldys ir nusivalė prakaitą nuo veido, – skaldau ir skaldau akmenis, kol krentu iš nuovargio.. O dar ta spiginanti saulė! Ach, kaip aš norėčiau būti jos vietoje! Gyvenčiau sau aukštai danguje, būčiau stiprus ir galingas, ir užliečiau visą pasaulį savo spinduliais!..

Ir staiga.. nutiko tikras stebuklas: jo širdies šauksmas buvo išgirstas, ir akmenskaldys tą pačią akimirką pavirto saule..

Jis buvo labai laimingas, kad jo troškimas išsipildė.. Tačiau ilgainiui, skleisdamas visur savo spindulius, jis pastebėjo, kad debesys vis pastoja jiems kelią.

– ir ko gi verta mano galia, jei paprasčiausi debesys nepraleidžia mano spindulių?! – šūktelėjo jis iš nevilties. – Jei debesys galingesni už saulę, tuomet geriau aš būsiu debesimi!

Ir.. tapo jis debesimi. Ir apskriejo visą pasaulį, vis prapliupdamas lietumi, kol vėjas nepradėjo jo sklaidyti.

– Pasirodo, kad vėjas stipresnis už debesis, jei gali juos išsklaidyti! – nusprendė jis. – Noriu būti vėju!

Ir – tą pačią akimirką tapo vėju. Pūtė, ūžė, siautė jis virš viso pasaulio, sukeldamas audras ir viesulus..

Bet staiga pastebėjo, kad kelią jam pastojo siena – labai aukšta ir labai tvirta. Tai buvo kalnas.

– Ir kam man būti vėju, jei paprastas kalnas gali mane sustabdyti? Jis stipriausias už visus! – nusprendė mūsų herojus.

Ir – kaipmat pavirto kalnu – aukštu ir labai tvirtu.

Bet.. netrukus pajuto, kad kažkas kala jam į šoną! Kažkas, kas stipresnis už jį, po truputį, bet uoliai jį ardo!

Pažvelgė kalnas žemyn ir pamatė, kad tai.. akmenskaldys 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Apie televizijos poveikį

*Dažniausiai mes negalvojame apie televizijos daromą poveikį, nes į televiziją žiūrime kaip į pramogą ar tiesiog informacijos šaltinį. Tačiau tai yra paviršutiniškas požiūris, neleidžiantis pamatyti jos realaus poveikio.

*O iš tiesų įvairių pokalbių ar informacinių laidų, filmų ir serialų pagalba yra transliuojami elgesio modeliai, vertybių ir normų sistemos. Nėra nevaldomų procesų, kiekvienas procesas turi tam tikrą tikslą.

*Žinoma, galima išjungti televizorių, jei nepatinka kažkokia laida, galima ir iš viso jo nežiūrėti, bet tai ribota pozicija – juk transliuojamos per televiziją vertybės daro poveikį visai visuomenei, o kiekvienas iš mūsų yra tos visuomenės dalis, ir tai, kas vyksta visuomenėje, vienaip ar kitaip paliečia kiekvieną žmogų.

*Dauguma žmonių galvoja, kad televizija jų niekaip neveikia ir kad ji tėra mūsų gyvenimo atspindys. Tokį požiūrį padeda formuoti įvairios reitingų sistemos, kurios skleidžia mitus, kad žmonėms rodoma tik tai, kas jiems patinka, kad viską reguliuoja tik paklausa.

*Tačiau taip galvodami, mes pamirštame labai svarbų dalyką: mūsų protas turi vieną ypatybę – jis visada, visą mūsų gyvenimą reaguoja į išorinę informaciją, ir nesvarbu – tai kažkoks įvykis, televizijos programa ar filmas.

*Todėl bet kokia vaizdinė ar garsinė informacija (o ypač sisteminga, kryptinga) neišvengiamai daro poveikį žmogaus pasaulėžiūrai, ir labiausiai tai paliečia vaikus ir paauglius, kurių pasaulėžiūra dar nesusiformavusi.

*Kai televizijos ekranuose nuolat rodomos smurto scenos, rūkantys ir geriantys alkoholį filmų herojai, skatinamas priešiškumas, gašlumas ir vartotojiškas gyvenimo būdas – žmonės tai galiausiai priima kaip gyvenimo normą.

*Atsilaikyti prieš tokį poveikį gali tik sąmoningas žmogus, kuris turi išvystytą kritinį mąstymą. Bet jei žmogus žiūrį į televiziją kaip į pramogą – jo kritinis “filtras“ nesuveikia, ir jis “suvartoja“ viską, ką jam rodo.

*Televizija šiandien dirba vis įmantriau, pasinaudodama psichologija, sociologija ir kitais mokslais. Ir dauguma ten dirbančių žmonių žino, kad yra daromas tam tikras poveikis visuomenei. Tačiau dažniausiai susitaiko su tuo, nes nenori prarasti darbo, už kurį mokamas didžiulis atlyginimas.

*“Užkabinančios“ antraštės ir laidų anonsai, negatyvių žinių srautas, politikų ginčai, neadekvataus arba amoralaus elgesio įvairiausių laidų herojai, gašlios ir primityvios humoro laidos, serialai su nesibaigiančiomis intrigomis ir t.t.. Ir.. labai retos laidos, turinčios tikrą vertę ir pozityvų poveikį – toks dabar pagrindinis informacinis srautas.

*Televizija – priemonė, kuri suteikia galimybę jūsų pačių namuose “linksminti“ jus žmonėms, kurių jus net ant savo namų slenksčio neįsileistumėte. Ir už tas “pramogas“ jums tenka mokėti savo psichine sveikata..

*Žiūrėdami televizorių nepamirškime, kad informacijos skleidimas – visada tikslingai valdomas procesas, kuris daro poveikį visuomenei. Kokie tikslai – tokia ir informacija.

*Juk galima rodyti, pavyzdžiui, jaunimo muzikos festivalį, šeimų vakaronę ar filmus be alkoholio – ir tuomet visuomenė palaipsniui pradės lygiuotis į blaivią gyvenseną. O galima vietoje to rodyti koncertą, kurio rėmėjai yra alkoholio gamintojai – todėl koncertas virsta tiesiog girtuokliavimu su muzika. Ir vienu, ir kitu atveju daromas poveikis, bet – koks skirtingas!

*Būkime atidūs tam, ką žiūrime, ko klausomės ir ką skaitome. Saugokime savo vaikus nuo žalojančio psichiką informacinio srauto. Nesiguoskime iliuzija, kad tai nedaro jokio poveikio – mūsų protas visada reaguoja į visą išorinę informaciją, kuri galiausiai pradeda įtakoti ir mūsų elgesį.

*Būkime sąmoningi – mokykimės atskirti ir rinkimės tai, kas yra iš tiesų vertinga, kas žadina mumyse geriausias žmogiškas savybes 🙂 !

Informacija iš projekto “Kurk gėrį“, vertė ruvi.lt

Kantrus senelis :)

Vienoje didelėje parduotuvėje eilėje prie kasos stovėjo moteris.

Prieš ją eilėje stovėjo senelis su labai judriu anūku. Vaiko rankos buvo pilnos saldainių, šokoladinių batonėlių ir kitokių saldumynų, bet jis garsiai reikalavo dar daugiau skanėstų..

– Nusiramink, Eugenijau, jau visai nedaug beliko, netrukus ateis ir mūsų eilė.. – tarė senelis, bet vaikas ir toliau triukšmavo, ieškojo naujų saldumynų lentynose prie kasos.

– Viskas gerai, Eugenijau. Dar keletą minutėlių pakentėk, ir mes keliausime namo, – ramiai pakartojo senelis.

Tačiau vaikas tiesiog pradėjo siausti: dabar jam parūpo prekės vežimėlyje – jis pradėjo jas vartyti ir mėtyti iš vežimėlio.

Senelis kantriai viską surinko ir dar kartą ramiu tonu pasakė:

– Eugenijau, prašau, nusiramink, bičiuli, jau tikrai nedaug beliko.. Prašau, nusiramink..“

Moteriai padarė didžiulį įspūdį toks senelio elgesys.

Kai ji išėjo į gatvę, tuoj pat pasivijo senelį su anūku, kurie jau rengėsi lipti į automobilį, ir kreipėsi į jį:

– Atleiskite, tai, žinoma, ne mano reikalas, bet jūs elgėtės tobulai! Jūs išlikote ramus ir labai santūriai kalbėjotės su berniuku net tuomet, kai jis elgėsi tiesiog pasibaisėtinai! Eugenijau, tau labai pasisekė su seneliu!

– Dėkoju, – droviai šypsodamasis atsakė senelis. – Bet Eugenijus – tai aš. O šito mažo išdykėlio vardas – Mykolas 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

Praktinis dvasingumas

*Rytuose sąvoka “dvasingumas“ skiriasi nuo vakariečių supratimo. Ten dvasingumu vadinamas praktinis gebėjimas ta linkme kažką daryti. Tai reiškia, kad dvasingumas – tai pats gyvenimas: sąmoningas, prasmingas, doras, šviesus, harmoningas. Esminė dvasingo gyvenimo paskata – pagerinti šį pasaulį, veikti visų labui ir gerovei.

*Sprendimas žengti dvasingumo keliu turi būti nuoširdus, nepajudinamas  ir galutinis: tuomet atsiveria vidinė šviesa ir stiprybė, atsiranda ryžtas ir valia eiti šiuo keliu nesustojant ir neatsižvelgiant į nieką.

*Labai svarbu suprasti, kad sąlygos, kuriose mes dabar gyvename, yra sudėtingos, todėl turime būti geresni, tyresni ir doresni, nei dauguma žmonių – kad sudarytume sąlygas ateiti į šį pasaulį Aukštesnei Sąmonei, Šviesai, Besąlygiškai Meilei ir Gerumui.

*Būti sąmoningu – reiškia būti dėmesingu. Tai reiškia ne tik atpažinti tai, kas traukia mus žemyn, bet ir nepraleisti nei vienos galimybės įveikti savo silpnybes, kažką savyje ištaisyti, tobulėti ir kurti.

*Tai, ką jūs darote ir kaip darote – ne taip svarbu, svarbiausia – koks jūs esate tuo metu, t.y., kokia yra jūsų sąmonės būsena. Tai nulemia to veiksmo poveikį jūsų gyvenimui ir kolektyvinei žmonijos sąmonei.

*Visos jėgos šioje Žemėje siekia save vienaip ar kitaip išreikšti. Jei jūs iškelsite prieš destruktyvias jėgas barjerą ir atsisakysite jas išreikšti – iš pradžių jos pabandys sugriauti šį barjerą, bet paskui nusilps, pavargs ir pasitrauks, o tai reiškia – paliks jus ramybėje.

*Ar verta save kaltinti ir smerkti dėl klaidų? Tai gali būti naudinga tik tam, kad atsikratytume susireikšminimo ir puikybės iliuzijų. Klaidas pripažinti reikia, bet sekantis būtinas žingsnis – nekartoti jų ir vietoje jų mokytis kažko pozityvaus ir naudingo. Taip nukreipsite savo energiją harmoninga linkme – tai žymiai svarbiau.

*Būkite dėmesingi savo būsenai ir neįsileiskite nusivylimo! Nusivylimas – tamsus ir niūrus – priklauso ne tik nuo aplinkybių, bet ir nuo tikėjimo trūkumo savimi ir tuo, ką darote. Tas, kas tvirtai tiki savimi – įveikia visus sunkumus. Tie, kurių tikėjimas silpnas – palūžta, netenka ištvermės.

*Dauguma žmonių įsivaizduoja, kad kai tik pradės žengti dvasingumo keliu – gyvenimas taps nuostabus ir lengvas.. Ir piktinasi, kai viskas vyksta atvirkščiai. O sunkumai šiame kelyje prasideda tuomet, kai gerus darbus darome, vadovaudamiesi puikybe arba savanaudiškumu, kurių dažnai net nesuvokiame ar nenorime sau pripažinti.

*Troškimas atpildo už savo gerus darbus arba noras tokiu būdu pagerinti savo gyvenimą naikina visas tokių darbų vertingumo užuomazgas ir turi negatyvias pasekmes. Mūsų dvasingumas, mūsų geri darbai turi būti tyri ir besąlygiški: iš meilės, iš nuoširdaus ketinimo savo veiksmais pagerinti šį pasaulį.

*Ir.. nelaukite žmonių vertinimo ar pritarimo: dauguma jų nežino, kokiais kriterijais vertinti dvasingumą, o kai susiduria su tuo, ko nesupranta – susierzina ir pyksta. Todėl vietoje išorinio pritarimo paieškų verčiau gilinkitės į savo vidų, klausykitės savo širdies – kad kiekvieną akimirką jaustumėte, ką reikia daryti.

*Ne visi supranta, kad dvasingumas turi prasmę tik tuomet, kai tampa mūsų kasdienybe, kad beprasmiška kalbėti apie sąmoningumą, tiesą, vienybę ir besąlygišką meilę, jei nededame pastangų, kad visa širdimi tai pajustume. Reikia didelės kantrybės ir nuoseklumo tam, kad įveiktume menkiausias savo silpnybes.. O kad pažintume Aukščiausią Tiesą – turime įgyvendinti ją savo kasdienybėje.

*Dvasingumas – tai evoliucija: nuolatinis augimas, pažinimas, galimybių plėtimasis, kūryba, bet kokių apribojimų ištirpinimas ir susiliejimas su žmonija, kūrinija, Kūrėju.. Tai panašu į tai, kai lietaus lašelis įkrenta į vandenyną: jei jis iš visų jėgų laikosi savo mažytės formos, jis ir išlieka nepastebimu lašeliu vandenyne, kurį iš visų pusių spaudžia beribis vandenynas. O susiliejęs su vandenynu, jis susivienija su visa vandens stichija ir tampa vieninga jėga su beribe vandenyno galia..

Mintys iš Šri Aurobindo knygų, parengė ir vertė ruvi.lt

Stebuklingos Gerumo akimirkos..

Jauna moteris sėdėjo ant suoliuko parke ir kažkodėl graudžiai verkė.. Pro šalį triratuku važiavo mažas vaikas. Jam pagailo moters, todėl jis sustojo ir paklausė:

– Teta, kodėl tu verki?

– Oi, mažyli, tu nesuprasi, – numojo ranka moteris.

Tačiau vaikas neatlyžo:

– Teta, gal tau kažką skauda? Nori, aš padovanosiu tau savo žaisliuką?

Moteris nusišypsojo pro ašaras:

– Oi, mažyli, manęs niekas nemyli, aš niekam nereikalinga..

Vaikas įdėmiai pažvelgė moteriai į akis:

– O tu tikrai-tikrai visų paklausei?..

************

Nuo tos akimirkos, kai naujagimė dukrelė pradėjo tarti pirmuosius garsus, jos jaunas tėtis slapta nuo jaunosios mamytės mokė dukrą tarti žodį “mama“.

O kartą, kai jis grįžo anksčiau namo ir tyliai pravėrė kambario duris, kur buvo žmona su vaiku, išgirdo, kaip žmona slapta nuo jo moko dukrelę tarti  žodį “tėtė“..

************

Pasaulyje dar yra tautų, kur nėra našlaičių. Viena iš jų – eskimai. Jų kalboje nėra žodžių “našlaitis“ arba “įvaikintas“. Visi vaikai jų bendruomenėse – savi, visų, bendri. Apie vaikus ten sakoma: “Tai mano vaikas. Mano tautos vaikas.“

Neretai močiutė auklėja pirmuosius savo dukros vaikus, jei dukra dar labai jauna. O daugiavaikė mama gali “atiduoti“ savo naujagimį bevaikei savo seseriai.

Būna ir taip, kad kažkuris iš vyresnių vaikų šeimoje nusprendžia gyventi su seneliais – todėl, kad seneliams reikalinga pagalba ir rūpestis, kad kažkas artimas būtų šalia.

Vaikai auklėjami gerbti senatvę. Ten visi žino: ilgai ir laimingai gyvena tie, kas rūpinasi senoliais – tėvais, seneliais, giminaičiais, kaimynais ar tiesiog pažįstamais.

Ir per tą ryšį “vaikas- senolis“ iš kartos į kartą perduodama eskimų tautos gyvenimo išmintis ir kultūra..

************

Dideliame mieste grupė žmonių rengėsi pereiti per gatvę. Užsidegė žalia šviesa, tačiau vienas mažas berniukas sustojo, nes nenorėjo duoti rankos savo mamai.

Berniuko mama nepasimetė: ji paprašė, kad JIS pervestų ją per gatvę ir padavė jam ranką. Berniukas linktelėjo, paėmė mamą už rankos ir oriai pervedė per gatvę..

************

Vaikų aikštelėje vienas mažylis nukrito nuo kalnelio. Pagal jo verksmą buvo aišku, kad susimušė smarkiai.. Prie jo kaipmat pribėgo tėtis, apkabino ir pasakė:

– Paglostom.. – ir paglostė sumuštą vietą, įsitikindamas, kad sumušimas nepavojingas.

– Pakentėkime.. – ištarė, kai mažylis jau pradėjo rimti.

– Na, o dabar kartu pagalvokime, kodėl taip nutiko, ir ar galima buvo to išvengti, – ir abu patraukė prie kalnelio.

O mažylis jau pasišokinėdamas klegėjo:

– Paglostyti, pakentėti, pagalvoti!..

************

Viena jauna šeima sugalvojo tokią.. Švelnumo Minutėlę. Pakanka tik kažkam iš šeimos narių pasakyti: “O dabar Švelnumo Minutėlė!“ – ir visi meta savo reikalus ir bėga apsikabinti.. ir būtinai pakeliui dar ir katiną pasičiumpa – juk jam taip pat labai reikia švelnumo 🙂 !..

************

Parengė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Gerumo jėga

Sutikite – kaip dažnai problemas, susijusias su kitais žmonėmis, sprendžiame spaudimu, kategoriškais reikalavimais, barniais, pretenzijomis..

Ir pamirštame, kad yra kitoks būdas – harmoningas: kai galime geranoriškai ieškoti bendrų sprendimų, pasitikėti žmonėmis ir įkvėpti juos išreikšti geriausias jų savybes. Šis pasakojimas apie tai..

… Viena garbaus amžiaus moteris neseniai tapo našle ir liko gyventi su savo sūnumi-alkoholiku. Ji turi dar dvi dukteris, kurios gyvena atskirai – viena kitame mieste, o antroji – netoliese, todėl dažnai aplanko mamą ir jai padeda.

Moteris labai myli savo vaikus, o ypač sūnų, kuris prieš dešimtmetį pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu – iš pradžių retai, vėliau vis dažniau.. O kai dėl to jį paliko žmona su vaikais, pradėjo sparčiai ristis į nuokalnę.

Moteris išbandė viską, kas galėjo pagelbėti jos sūnui: kreipėsi į įvairias gydymo įstaigas, gydė vaistais, žolelėmis ir užkalbėjimais, kodavo, meldėsi už jį..

Bet poveikis visada buvo trumpalaikis, o naujo nuopolio pasekmės – vis sunkesnės. Taip ir gyveno: barniai, ašaros, įkalbinėjimai, grasinimai, prašymai, skandalai..

Vasarą moteris sūnų išveždavo į sodą, kur jam vis nugabendavo maisto, o jau išgerti jis ten susiorganizuodavo pats – viską, ką tik galima buvo pragerti, visada pragerdavo.

Ir štai vieną vasaros dieną moteris važiavo iš sodo namo. Autobuse susipažino su viena pakeleive ir jai išsipasakojo visas savo bėdas. Pakeleivė įdėmiai išklausė, o paskui netikėtai paklausė: “O ką nors gero ar galite apie savo sūnų pasakyti? Nejaugi jis visą gyvenimą toks buvo?.“

Moterį labai suglumino šis pakeleivės klausimas.. Ir iš tiesų: pastaruoju metu ji apie sūnų nieko gero negalvojo. O juk prieš savo nuopolį jis iš tiesų buvo puikus žmogus!

Šis netikėtas klausimas sukrėtė ir privertė ją susimąstyti. Moteris nustojo barti ir koneveikti savo sūnų.

Vieną rytą jis pabudo po išgertuvių, o ji su šypsena prabilo: “Mielas mano sūneli, koks gi tu protingas, ir rankas auksines turi.. Aš iki šiol saugau tavo dovanotus darbus.. visus, nuo pat vaikų darželio..“

Sūnus iš pradžių žado neteko ir net išsigando – pamanė, kad mamai kažkas su galva negerai.. Puolė skambinti seseriai, papasakojo jai apie keistą mamos elgesį.

Bet motina seserį buvo perspėjus, todėl ji nė nemirktelėjusi paklausė: “O kas ne taip? Aš tavimi taip didžiavausi mokykloje: koks gražuolis mano brolis, koks geras sportininkas!.“ Į ką jis tik atkirto: “Ir tau stogas pavažiavo?!.“

Paskambino ir kitai seseriai, ir ši, lyg niekur nieko, tęsė: “Tu visada buvai labai geras, tiek man padėjai!.“

 Ir.. nuo tos akimirkos ėmė viskas keistis: tik pasirodo sūnus namuose, o motina tuoj kviečia: “Sėsk, sūneli, aš tau tavo mėgiamų blynų prikepiau.. ir dar pyragą obuolių iškepiau..“, ir pan.

Iš pradžių sūnų tai siutino: jis ir šaukštą ant grindų nusviesdavo, ir, trenkęs durimis, išeidavo, ir šaukte šaukė: “Juk aš alkoholikas, turėtum man priekaištauti, o tu!.“

Ir net išgėrusį, kietai įmigusį sūnų motina glostė ir gerus žodžius jam sakė.. Ir – keista, bet nuo tos akimirkos, kai pradėjo taip elgtis – motinai pasidarė žymiai lengviau, net širdį nustojo skaudėti.

O paskui sūnus jau nepareidavo namo išgėręs – nakvojo pas sugėrovus. Vėliau nustojo pinigų iš motinos reikalauti – jei ir išgerdavo, tai tik iš savo laikinų uždarbių.

O vieną gražią dieną sūnus pabudo, plačiai atvėrė langą, nors jau buvo vėlyvas ruduo, ir paklausė: “O kas čia per smarvė bute? Nejaugi nuo manęs?..“

Ir ta diena tapo pačia laimingiausia diena šios šeimos gyvenime! Visi verkė, bet tai buvo ne tos karčios ašaros, kaip anksčiau, o laimės ir didelio džiaugsmo ašaros..

Sūnus metė gerti ir pats stebisi – kodėl jis gėrė, kaip galėjo taip žemai nusiristi?. Matydami šį Žmogų dabar, niekas net įtarti negalėtų, kad tai buvęs alkoholikas su stažu…

Štai ką gali Motinos Meilė ir Gerumas.. Ar ne stebuklas 🙂 ?..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Matyti ir skleisti Gėrį..

Mūsų gyvenime daug negatyvumo: egoizmo, priešiškumo, savanaudiškumo, pavydo, godumo, todėl žmonės dabar į pasaulį ir į kitus žmones dažniausiai žiūri per negatyvumo prizmę.

Mes nustojome matyti gėrį žmonėse. Ir net tuomet, kai susiduriame su tikrai geru žmogumi, pradedame ieškoti jame trūkumų ir “klijuoti“ jam visokias negatyvias savybes.

Ir jei jau esame prieš kažkokį žmogų nusiteikę – jokie geri jo poelgiai to nusiteikimo nepakeis.. O bendravime vis dažniau prasimuša kandumas, pašaipa ar net atviras kito žmogaus žeminimas.

Šeimoje – nesibaigiančios pretenzijos, auklėjime – besąlygiško paklusnumo reikalavimai, draugystėje – kritika, neprašyti patarimai ir pamokymai. Ir mes net nesusimąstome, kad tokiu elgesiu neigiamai veikiame kitų gyvenimą, o kartais net galime suluošinti žmonių likimus.

Ir visa tai dėl negatyvios prizmės, arba – “juodų akinių“, per kuriuos žiūrime į pasaulį. Bet laikui bėgant tai tampa negatyviu požiūriu ir.. labai blogu įpročiu, kuris apsunkina gyvenimą ir pačiam žmogui, ir aplinkiniams.

Teisingumo dėlei turime pripažinti, kad niekas negimsta su negatyviu požiūriu į pasaulį – tai yra įgyjamas bruožas. Iš kur? Iš mūsų aplinkos: tai negatyvios informacijos kasdieninis srautas, sunkios ekonominės sąlygos, psichologinė įtampa šeimoje.

Negatyvų požiūrį visada lydi prislėgta būsena ir susierzinimas, kurie ir išeina į paviršių bendraujant. Visada. Apie tai yra rytiečių posakis: “Kuo pripildytas indas – tas iš jo ir pasipils, kai jį užkliudysi..“

Taigi, tai nėra kažkoks žmogaus piktybiškumas, o tiesiog negatyvios įtakos pasekmė, kurią galime ištaisyti. Visuomenė, artimiausia aplinka ir įvairūs įvykiai neišvengiamai veikia žmogų, bet.. atsakomybė už tai, kuo tapo žmogus, galiausiai tenka pačiam žmogui.

Todėl – keiskimės: mokykimės besąlygiškai mylėti ir matyti gėrį žmonėse. Juk meilė – mus vienijanti jėga, o geranoriškumas – nuoširdaus bendravimo pagrindas. Kai matome gerąsias žmonių savybes – įkvepiame ir juos geriems darbams!

Tai patvirtina ir vienos Pietų Afrikos genties tradicija, kuri gyvuoja iki šiol, ir kurią “civilizuotam“ vakariečiui sunku suprasti. Jos esmė tokia: jei kažkas gentyje pasielgia blogai – visa gentis meta savo darbus ir apsupa ratu prasikaltusįjį.

Ir tuomet kiekvienas iš eilės – nuo mažiausio iki vyriausio – vaizdžiai, su visomis detalėmis, pasakoja apie stovinčio rato centre žmogaus gerus darbus, kuriuos jis padarė savo gyvenime. Tai gali tęstis kelias dienas, o paskui gentis priima atgal į savo glėbį apsivaliusį gentainį..

Nuostabi tradicija ir tikro žmoniškumo apraiška, kuri patvirtina dėsnį: gerumas gimsta tik iš gerumo. Visi mes suklystame, bet ištaisyti savo klaidą galime tik geru elgesiu. Ir jei plačiau – tik darydami gerus darbus galime padaryti pasaulį geresniu.

O posakį apie tai, kad geras žmogus – ne profesija, sugalvojo beširdžiai cinikai. Tik geras žmogus gyvena pagal savo prigimtį – žmoniškumą – ir harmonizuoja bei tobulina šį pasaulį.

Apie tai mūsų tautos šviesuolis Vydūnas rašė:

“Kuomet gyvenimo bėgyje prieina tyli valandėlė ir atplaukia klausimas: kam aš gyvenu?, padarykime iš jo kitą klausimą, būtent šį: kiek esu gerinęs gyvenimą? Ar esu įnešęs į jį daugiau harmonijos ar disharmonijos, širdingumo ar keršto, meilės ar neapykantos, išminties ar kvailumo? Mums, lietuviams, apie tai mąstyti ypačiai reikalinga. Kuomet mes nedidiname harmonijos, širdingumo, skaistumo, išminties, doros ir t.t., mes nieko nedarome tautai kilti, o kuomet mes didiname disharmoniją, piktumą, kvailumą, nedorą, neteisybę, tuštumą, niekingumą ir t.t., mes žudome ją, nors vadintumės kažin kokiais didžiais “veikėjais”.

Kuo daugiau gerų žmonių – tuo greičiau išnyksta palankios sąlygos blogiui gyvuoti. Ką pasėsime – tą ir skinsime.. Sėkime Gėrį – visas žmogiškas dorybes – tuomet skinsime meilę, vienybę ir taiką 🙂 .

Pamokančios alegorijos

BAUSMĖ

Užsimanė kartą pikta moteris pakenkti gerai savo kaimynei.

Ir pradėjo į kaimynės daržą akmenis tampyti.

Tampė…

Tampė..

Tiek sutempė, kad kaimynei jų užtektų naujam namui!

Ir tik paskui sužinojo, kad tuos akmenis jos vyras iš toli atvežė, kad jie patys galėtų naują tvirtą namą vietoje senojo medinio pasistatyti…

************

GĖDINGAS GYVENIMAS

Pažvelgė gėda į žmonių begėdiškumą.

Ir… sudegė iš gėdos!

************

AKMENINĖ SĖJA

Pagailėjo godumas sėklų ir užsėjo lauką akmenimis.

Ir sako, kad dėl to jis dabar toks piktas, nes iki šiol derliaus laukia…

************

SUVOKIMAS

Gaudė žmogus su meškere žuvį.

Ir – taip jau gavosi – kartą pagavo pats save.

– Ai! – sušuko jis iš skausmo.

Vargais-negalais  ištraukė giliai į kūną įsmigusį kabliuką.

Atsipeikėjo.

Vėl užmetė meškerę.

Ir staiga, suvokęs, kokį skausmą turi patirti pagauta žuvis, skubiai susivyniojo meškerę.

Ir daugiau niekada nėjo žvejoti.

************

TINGINYSTĖS PABAIGA

Iki tol tinginystė gyva, kol už ją kiti viską daro.

O kai tik nustoja daryti…

Ateina tinginystės pabaiga.

Ir prasideda darbymetis!

************

BLOGAS PASIRINKIMAS

Kaip besirinktum iš dviejų blogybių mažesnę…

Vis vien ji išlieka blogybe!

************

SKURDINANTIS TURTAS

Krovėsi žmogus žemiškus turtus.

Kad taptų elgeta Amžinybėje!

************

TIKRAS SODAS

Ne tas sodas, kuris pavasarį žydi.

Bet tas, kuris rudenį derlių sunokina.

************

Autorius – vienuolis Varnava, vertė ruvi.lt

Visiems saulėto savaitgalio 🙂 !