Meilės akimis

Sakoma, kad tuomet, kai mylime – mes užsidedame rausvus akinius ir matome žmogų ne tokį, koks jis yra.

Tai, žinoma, tiesa. Bet ne visa. Kai mylime, įvyksta dar kai kas.

Žmogus jaučia mūsų meilę ir bet kokiu atveju kažkaip į ją atsiliepia. Ir paprastai tas atsakas į meilę pažadina jame viską, kas yra geriausia, tai, koks jis galėtų būti be savo baimių, nusivylimo, traumų…

Ir būtent tokį mes jį matome. Ir jis iš tiesų tą akimirką toks ir yra.

Vėliau, žinoma, viskas sugrįžta ir atsistoja į įprastas vėžes.

Bet tai nereiškia, kad tai, ką mes matėme meilės akimis – netiesa.

Tiesiog šios tiesos kitaip neįmanoma pamatyti.

Padėka autoriui! Pagal K. Gringuto esė, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Melagis pirmiausiai meluoja sau

Žmogus, kuris jums meluoja, atsitiktinai ar sąmoningai, visada pirmiausiai meluoja sau. Todėl kad neįmanoma sąmoningai pasiryžti tai vegetatyvinei griūčiai, kuri įvyksta kūne, kai meluoji. Ir pasiryžti disonansui žmogaus esybėje, kai žodžiai nesutampa su mintimis, o mintys su pojūčiais.

Kai žmonės konflikto metu su giliu įsitikinimu tvirtina tai, su kuo jūs nesutinkate. Arba sako tai, kas prieštarauja sveikai nuovokai, susitarimams arba akivaizdiems faktams, su jais galima ginčytis ilgai ir aršiai. Įrodinėti, kad jie neteisūs. Ginti tai, kas savaime suprantama. Bet galima liautis tuščiai eikvoti jėgas, suvokus, kad jie apgaudinėja ne jus, o save.

Apgaudinėja galvodami, kad tiesa nematoma. Arba manydami, kad realybės iškraipymas neatskries pas juos atgal antruoju botago galu.

Gyvenimas pats pasirūpins, kad kiekvienas praeitų savo pamokas ir pats atsakytų už tai, ką pats ir sutvėrė. Todėl galima ramiai atsikvėpti ir eikvoti savo jėgas kažkam kitam 🙂 .

Padėka autorei! Pagal Aglajos Datešidzės esė, vertė ruvi.lt

Tai tikrai istorija apie laimę…

Vieną dieną tai įvyks. Beveik kaip Bredberio apsakymuose. Mums pasakys: viskas baigėsi, eikite, skubėkite – į gaivinantį lietų, saulėtą vėją, skaisčią saulę. Juk jūs dar nepamiršote, kaip tai būna? Kai plačiai atveria ne tik langus, bet ir duris.

Atidaryti, atsidurti žalsvoje laiptinės prietemoje, stumtelėti dar vienas duris, o už jų – pasaulis. Būtinai užsimerkti ir sulaikyti kvėpavimą – antraip jis subyrės. Automobilių signalais ir paukščių čiulbėjimu, skaisčia šviesa ir vaikų klegėjimu, liepžiedžių aromatu ir lauko kavinių kvapais. Viskas atsivers taip ryškiai ir skambiai.

Tai kaip po ilgos ligos išeiti į saulę –  tave apgaubia gaivumo ir gyvenimo energijos pojūtis. Ir būtent tokią akimirką visada atrodo, kad pagavai pačią gyvenimo esmę. Ji užliejo tave, tapo tavimi. Stovi kunkuliuojančio gyvenimo viduje, žiūri į dangų ir esi be galo laimingas. O gyvenimas pulsuoja tavo krūtinėje.

Ir dar tai bus panašu į filmą apie pergalę. Kai visi apsikabina ir verkia iš džiaugsmo. Ir visi vienas kitam broliai, tėvai ir vaikai. Tegul nors šią trumpą, bet labai nuoširdžią akimirką.

Tai bus istorija apie laimę. Ne utopinę, o tikrą – “čia ir dabar. visada“. Kai suvoki staiga, kad tai viskas, ko tau taip trūko, kad tai ir yra svarbiausia. Ir tai, kas nebuvo pastebėta – išėjo į dienos šviesą, kad parodytų, kiek džiaugsmo tu praleidai.

Ir aš dabar stoviu kieme, ir jau žinau, ko labiausiai noriu. Paimti dukrą už rankos ir bėgti, šokinėti drauge ant vienos kojos užlietais saule bulvarais, šalia šventiškai papuoštų lauko kavinių stalų: “Nori sulčių? Arba ledų? Ar visko iš karto?“

Eiti į vaikų aikšteles – žaismingas ir spalvotas, kur daug laimingų, niekur neskubančių žmonių. Mes nupinsime vainikus iš pienių ir įlipsime į tramvajų. Išskleisime miesto žemėlapį – truputį stebuklingą, to miesto, kuris seniai viliojo, bet kažkodėl atrodė nepasiekiamas.

Dabar viskas atsistojo į savo vietas. Ir norisi gyventi, kaip niekada anksčiau. Ir nėra nieko neįmanomo – nori, pabandysime? Arba tiesiog patikėsime ir gyvensime toliau. Taip, kaip jau seniai norėjome. Įkvėpimo ir džiaugsmo pakaks visiems.

Ir tu vėl pasirodei teisus, pasauli. Mes vėl nuklydome ne ten, o tu mus sugrąžinai. Aš žiūriu į tave, pasauli, tarsi matyčiau pirmą kartą. Ir myliu tave, turbūt, taip pat pirmą kartą. Ir mes dabar visi drauge – tai tikrai istorija apie laimę. Mano. Tavo. Mūsų.

Padėka autorei! Pagal Julijos Prozorovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Už virtinukus

Viena moteris savo draugei gimtadienio proga padovanojo auksinę grandinėlę. Išleido tam beveik visą savo algą, nors ne taip jau daug ji uždirbdavo. Bet štai ėmė ir nupirko draugei dailią plonytę grandinėlę.

Apie tai greitai pasklido kalbos moterų kolektyve; jos su drauge vienoje įmonėje dirbo. Ir visi ėmė kritikuoti tą moterį, kuri tokią brangią dovaną padovanojo. Viena kolegė net prie visų paklausė: tu manai, kad verta auksą draugei dovanoti? O ką ji tau davė, ką padovanojo?

Į tai net žiūrėti nemalonu – taip neapgalvotai švaistomi pinigai!.. Įmonė ūžte ūžė nuo kalbų ir nelabai diplomatiškų komentarų.

O ta moteris atsakė: draugė man virtinukų davė. Kokių tokių “virtinukų“? Ir ar reikia už virtinukus iš miltų ir uogienės ar varškės dovanoti juvelyrinius dirbinius, mokėti pinigus, kurie taip sunkiai uždirbami?

Moteris paaiškino: kuomet, – sako, – aš gulėjau ligoninėje, kai labai sunkiai susirgau, aš valgyti nieko negalėjau, o draugė man vis skambino ir klausė: ką tu norėtum pavalgyti? O aš tiesiog šiaip sau leptelėjau, kad norėčiau virtinukų su bulvėmis. Kažkodėl juos prisiminiau, nors apie maistą tada net pagalvoti nenorėjau.

Ir mano draugė atvažiavo į ligoninę per didžiausius šalčius, nors kelias buvo gana tolimas, ir atvežė man puodynę su virtinukais. Pagamino pati ir atvežė. Ji dažnai atvažiuodavo pas mane, slaugė mane, sėdėjo šalia ir kalbėjosi su manimi.

Todėl gal jums sunku suprasti, bet jei turėčiau visą karalystę ir didžiausius turtus – to tikrai būtų per maža mano draugei už tuos virtinukus… O ir uždirbu aš pakankamai. Draugės dėka. Nes jei ne tie virtinukai, nebūtų nei manęs, nei atlyginimo. Ar suprantate?

Ir visos moterys susimąstė… Bandė prisiminti: o ar jos turi tokią draugę su virtinukais?

Bet juk ne virtinukuose esmė. Ir ne auksinėje grandinėlėje. O dviejų širdžių sąjungoje, kurioms pavyko patirti tikros draugystės laimę. O jei pasakytume dar paprasčiau: kaip svarbu, kad tu būtum kažkam reikalingas! Ir už tai nieko negaila. Už tuos virtinukus.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kas yra nesėkmė

Dauguma galvoja, kad nesėkmė – tai dirbti kiemsargiu arba sulaukus keturiasdešimties gyventi su mama. Arba 45-ių būti viena be vyro ir vaikų, kačių apsuptyje.

O juk iš tiesų nesėkmė taip neatrodo. Norite, aš jums papasakosiu, kas iš tiesų yra nesėkmė?

Tai – nei dienos nepragyventi taip, kaip jūs norite.

Tai dirbti labai prestižiniame darbe, bet jo nekęsti.

Tai ištekėti už pačio protingiausio, perspektyviausio ir gražiausio, bet visiškai jo nemylėti.

Tai kiekvieną dieną skaičiuoti kalorijas, kad “nešiotum“ svetimą kūną.

Tai visą gyvenimą svajoti parašyti romaną, bet labai bijoti tęsti pradėtą darbą, vos parašius pirmą dalį.

Tai gyventi drauge ne iš meilės, o iš pareigos jausmo.

Tai gyventi su pačiu supratingiausiu, geriausiu ir rūpestingiausiu, bet svajoti apie kaimyną.

Tai kuomet vaikas nuolat nori žaisti, o jūs – kad jūsų tiesiog niekas neliestų.

Tai svajoti suvalgyti pusryčiams kruasaną, vartant žurnalą, bet vietoje to paskubomis kimšti cheminę greito paruošimo košę ir sėstis už vairo.

Tai kiekvieną dieną svajoti, kad viskas pasikeistų, bet nieko dėl to nedaryti.

Štai ką aš vadinu nesėkme.

Pagal Michailo Labkovskio tekstą, vertė ruvi.lt

Nauja Pradžia

Žemėje  vyksta didžiulės permainos, ir vienaip ar kitaip tai jaučia visi žmonės. Bet kiekvienas žmogus tai patiria savitai.

Kažkas pastebi, kad ankstesni pomėgiai išblėso, ir tai, kas anksčiau teikė džiaugsmą, dabar visai nedžiugina.

Kažkas, atvirkščiai, aptinka laimės šaltinį pačiuose paprasčiausiuose dalykuose, kurių anksčiau nepastebėdavo.

Kažkas atvėrė savyje talentus ir gebėjimus, kurių net neįtarė turintis.

Kažkas pajuto, kad jį supantys žmonės pasikeitė – jie, pasirodo, visai ne tokie, kokie anksčiau atrodė…

Kažkam atrodo, kad tai, kas vyksta, yra nerealu, kad tai kažkoks baisus sapnas arba fantastika, kad to tiesiog negali būti!

Kažkieno gyvenime staiga prasidėjo pozityvūs pokyčiai, kurie dar visai neseniai atrodė neįmanomi.

O kažkas su nuostaba vėl atveria sau – save patį, atrasdamas savyje bruožus, kurių anksčiau nematė – tarsi tapo visai kitu žmogumi…

Viskas keičiasi – keičiasi gamta, keičiasi klimatas, keičiasi pasaulis, keičiasi žmonės…

Ir daugumai tai atrodo nesuprantama ir keista, kartais net baugu. Kas vyksta? Anksčiau viskas buvo kitaip. Nejaugi iš tiesų – pasaulio pabaiga?

Ir tik pabudę, skleidžiantys Šviesą žmonės žino atsakymą į šį klausimą. Taip, tai senojo pasaulio pabaiga, bet ne Žemės ar žmonijos pabaiga. Atvirkščiai – tai Nauja Pradžia.

Šviesa užlieja Žemę. Meilės ir Tiesos Šviesa, sklindanti pas mus tiesiai iš Kūrėjo. Ji apšviečia viską, kas atgyveno ir išsigimė, štai kodėl mes vis dažniau pamatome tai, kas buvo slepiama tamsoje.

Šviesa nuplauna tamsą ir purvą, ji atneša mums naujas galimybes evoliucijai, žmonijos ir visos gyvybės gerovei, kūrybai, laimei, klestėjimui. Šios permainos pozityvios, tačiau tam, kad jos taptų mūsų visų realybe, turi sugriūti tai, kas atgyveno.

Skleidžiantys Šviesą žmonės tai žino ir jaučia atsakomybę, todėl saugo vidinę ramybę širdyje, nežiūrint į nieką. Nes jie pirmieji pabudo ir atsiliepė į Visatos virsmo virpesius, pirmieji įsileido Kūrėjo Šviesą ir Meilę į savo širdį.

Jie tapo Šviesos nešėjais. Kelrodžiais kitiems žmonėms į Naują Pradžią.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Mielos istorijos iš vaikystės

Mama ruošė vakarienę po ilgos darbo dienos. Parėjo tėtis ir atsisėdo vakarieniauti su šeima. Mama ant stalo pastatė blynų, grietinę ir stiklainį uogienės. Aš iš karto pastebėjau, kad keli blynai buvo padegę ir kad tėtis įsidėjo juos į savo lėkštę.

Mama tai pamatė ir pradėjo atsiprašinėti. Tačiau tėtis atsakė, kad jis labai mėgsta paskrudusius blynus su uogiene, todėl atrinko būtent tokius. Vėliau, kai jau ėjome miegoti, aš paklausiau tėčio, ar iš tikrųjų jis taip mėgsta padegusius blynus. Tėtis apkabino mane ir pasakė: “Dukrele, mama pavargo, buvo sunki diena. Paskrudę blynai man tikrai nepakenks, o pikti žodžiai gali mūsų mamą skaudžiai įžeisti“.

Įsiminiau jo žodžius visam gyvenimui…

************

Kartą tėtis atvežė mus su broliu paviešėti pas senelį į kaimą. Ir – o stebuklas! – senelis per kelias dienas išugdė mumyse tai, ko visa šeima per aštuonerius metus nesugebėjo.

Taigi, vakaras, mes su broliu dvyniu dūkstame, kalbamės, nors jau seniai laikas miegoti. Senelis užėjo į kambarį ir ramiai perspėjo, kad jau laikas miegoti, nes rytoj mus pažadins pusryčiams devintą valandą.

Bet mes nepaklausėme ir užmigome jau po vidurnakčio. Ryte, kai senelis mus žadino, mes neatsikėlėme, pabudome apie vidurdienį ir tikėjomės, kad senelis pašildys pusryčius, jei jau pramiegojome. Tačiau vasaros virtuvę radome užrakintą, o senelis tik priminė, kad pusryčiai buvo devintą ryto.

Ką darysi – užkrimtome sode obuolių ir pasiprašėme pažaisti su draugais. Senelis mus išleido ir priminė, kad pietūs bus pirmą valandą. Užsižaidėme ir grįžome trečią valandą. Virtuvėlė vėl užrakinta… Tačiau sode ant stalo radome rankšluoščiu uždengtus naminę duoną ir medų. Puolėme valgyti, o senelis priminė: vakarienė septintą.

Septintą vakaro jau sėdėjome su broliu už stalo vasaros virtuvėje. Senelis įdėjo grikių košės mums į lėkštes, aš pradėjau valgyti, o brolis pabandė sakyti, kad tokios košės jis  nevalgys. Senelis ramiai paėmė brolio lėkštę ir priminė: pusryčiai devintą. Bet… brolis greitai persigalvojo ir taip pat pradėjo valgyti.

Kitą rytą lygiai devintą mes su broliu atėjome pusryčiauti. Senelis mus pagyrė ir pavaišino labai skaniais pusryčiais.

Štai toks vyriškas auklėjimas. Per tokį trumpą laiką. Be barnių, be notacijų, be pykčio 🙂 .

************

Kai buvau mažas, mano tėtis, visą mano gyvenimą nešiojęs ilgus plaukus, nusikirpo plikai. Aš jo nepažinau ir išsigandau… Pasislėpiau, o vakare paskambinau močiutei ir pasakiau, kad pas mus apsigyveno kažkoks nepažįstamas dėdė.

Močiutė gyveno netoliese, todėl greitai atskubėjo pas mus. Visi skaniai pasijuokėme! O aš iš naujo “susipažinau“ su savo tėčiu 🙂 …

************

 Vienas iš šilčiausių vaikystės prisiminimų – žiema, vakaras, šaltis. Tėtis atneša iš kiemo malkų ir skubiai uždaro duris, kad neįleistų šalčio. Kuriame krosnį. Mes su pižamomis, vilnonėmis kojinėmis. Visa šeima geriame kvapnią žolelių arbatą prieš miegą.

Šnekučiuojamės, juokiamės. Jau einame gultis, linkime vieni kitiems labos nakties. Tėtis apkamšo mano storą antklodę, kad neliktų plyšių. Mama atneša mūsų katę ir paguldo man prie kojų. Traška malkos krosnyje, už lango ūžauja vėjas, o namuose taip jauku ir šilta!

Aš jau suaugau, bet kaip norėčiau nors kartą sugrįžti į tokį nuostabų vakarą…

************

Parengė ruvi.lt

Meilės, gerumo ir artimųjų širdžių šilumos tėčiams, seneliams, proseneliams 🙂 !