Mėnuo: birželio 2021

Ji matė juos nuo pat vaikystės. Žodžius, kurie sklandė ore, sukosi, tarsi snaigės ar nuplėšti vėjo lapai, skrido laiškais pas savo paslaptingus adresatus, ir sugrįždavo aštriomis nuodingomis strėlėmis arba mielomis širdutėmis.

Vieni žodžiai buvo tušti ir pritraukdavo beviltiškumą, atimdavo laiką ir jėgas. Be tokių žodžių galima buvo gyventi, be jų lengvai galima apsieiti, nes po jų belieka kažko negrįžtamai prarasto pojūtis.

Buvo žodžių šeimynoje ir purvini giminaičiai, ištepti grubumu, apkalbomis ir smerkimo suodžiais. Jie tepė ne tik patį kalbantįjį, bet ir tuos, kurie jo klausėsi. Todėl pašnekovai išsiskirdavo su dideliu noru kuo greičiau nusiprausti nuo galvos iki kojų.

Neretai pasitaikydavo ir žodžiai-dygliai, kurie skaudžiai žeidė žmones tiesiai į širdį, žemindavo, išduodavo, nuvildavo…

Jų artimi giminaičiai buvo apgailestavimo žodžiai. Jie tarsi širšės sukosi apie žmogų, atimdami jėgas, viltį, tikėjimą.

Ji matė žodžius, kurie įgaudavo elektros srovės formą ir laikė žmones įtampoje, vertė juos kažką daryti, kažkuo sekti, keistis per prievartą.

Buvo ir keisti žodžiai: lyg ir linkėjo “gero“, bet netrukus virsdavo meškos paslauga arba atpirkimo ožiu. Norėjo kaip geriau, o gaudavosi…

Mergina verkė kartu su liūdnais žodžiais, kurie paliesdavo jos širdį, atrasdavo atgarsį sieloje, sukeldavo nostalgiją ar rudenišką nuotaiką…

Ji blaškėsi kartu su plepumu, kai žodžiai labai greitai susimaišydavo ir virsdavo palaida bala ir neaišku buvo, apie ką buvo kalbama ir kam visa tai buvo pasakyta.

Merginai nepatiko žodžiai-peštukai, kurie surengdavo mūšius be taisyklių ginčo metu, arba šeimose tapdavo barnių, nesutarimo, susvetimėjimo priežastimi.

“Peštukai“ kartais kviesdavosi savo draugužius – žodžius, ištartus įkarščio metu. Jie smilko, kaip iškepta ant anglių bulvė, ir sukeldavo pavojingus jausmų nudegimus.

Buvo tarp Merginos pažįstamų ir veidmainiškos frazės, kurios keitė savo pavidalą, priklausomai nuo motyvų ir aplinkybių, ir nebuvo lengva pastebėti minčių ir žodžių neatitikimą tiems, kas neturėjo tokio gebėjimo – matyti žodžius.

Kartą Mergina Kreipėsi į Kūrėją su prašymu parodyti jai pačius stipriausius, pačius galingiausius žodžius. Ir ji pajuto visą magiją frazių, kurios laužo likimus, žudo, naikina, žemina, slopina. Mergina vos išgyveno, vos išsigelbėjo. Gerosios Fėjos dėka ji akimirksniu atsigavo… žodžių pagalba – tų, kurie padeda pakilti, sugrąžina į gyvenimą, dovanoja viltį, apkabina ir sušildo.

Ir tuomet Mergina pajuto, kad tai ir yra jos misija – atgaivinti ir gydyti žodžius. Ir pradėti būtinai reikia nuo savęs: tuščias frazes – užpildyti žiniomis ir išmintimi; purvinus žodžius – nuplauti dėkingumu, šviesa ir gerumu; žaizdas nuo dygių žodžių gydyti švelnumu, širdies šiluma ir gebėjimu išklausyti; apgailestavimo adatas paversti stebuklingu įkvėpimu; žeminančius žodžius pakeisti supratingumu; liūdnus – nuraminti; “peštukus“ išmokyti kantriai klausyti ir girdėti; žodžius, ištartus įkarštyje – atvėsinti; nuimti veidmainiškų frazių kaukes ir paversti jas nuoširdumu.

Taip Mergina, kuri matė žodžius, tapo ta, kuri įvaldė meną juos gaivinti ir gydyti. Tai nėra taip jau sunku. Tereikia vienintelio stebuklingo ketinimo.

Aš linkiu visiems laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire pasaką, vertė ruvi.lt

Žmogus, kuris jums meluoja, atsitiktinai ar sąmoningai, visada pirmiausiai meluoja sau. Todėl kad neįmanoma sąmoningai pasiryžti tai vegetatyvinei griūčiai, kuri įvyksta kūne, kai meluoji. Ir pasiryžti disonansui žmogaus esybėje, kai žodžiai nesutampa su mintimis, o mintys su pojūčiais.

Kai žmonės konflikto metu su giliu įsitikinimu tvirtina tai, su kuo jūs nesutinkate. Arba sako tai, kas prieštarauja sveikai nuovokai, susitarimams arba akivaizdiems faktams, su jais galima ginčytis ilgai ir aršiai. Įrodinėti, kad jie neteisūs. Ginti tai, kas savaime suprantama. Bet galima liautis tuščiai eikvoti jėgas, suvokus, kad jie apgaudinėja ne jus, o save.

Apgaudinėja galvodami, kad tiesa nematoma. Arba manydami, kad realybės iškraipymas neatskries pas juos atgal antruoju botago galu.

Gyvenimas pats pasirūpins, kad kiekvienas praeitų savo pamokas ir pats atsakytų už tai, ką pats ir sutvėrė. Todėl galima ramiai atsikvėpti ir eikvoti savo jėgas kažkam kitam 🙂 .

Padėka autorei! Pagal Aglajos Datešidzės esė, vertė ruvi.lt

Vieną dieną tai įvyks. Beveik kaip Bredberio apsakymuose. Mums pasakys: viskas baigėsi, eikite, skubėkite – į gaivinantį lietų, saulėtą vėją, skaisčią saulę. Juk jūs dar nepamiršote, kaip tai būna? Kai plačiai atveria ne tik langus, bet ir duris.

Atidaryti, atsidurti žalsvoje laiptinės prietemoje, stumtelėti dar vienas duris, o už jų – pasaulis. Būtinai užsimerkti ir sulaikyti kvėpavimą – antraip jis subyrės. Automobilių signalais ir paukščių čiulbėjimu, skaisčia šviesa ir vaikų klegėjimu, liepžiedžių aromatu ir lauko kavinių kvapais. Viskas atsivers taip ryškiai ir skambiai.

Tai kaip po ilgos ligos išeiti į saulę –  tave apgaubia gaivumo ir gyvenimo energijos pojūtis. Ir būtent tokią akimirką visada atrodo, kad pagavai pačią gyvenimo esmę. Ji užliejo tave, tapo tavimi. Stovi kunkuliuojančio gyvenimo viduje, žiūri į dangų ir esi be galo laimingas. O gyvenimas pulsuoja tavo krūtinėje.

Ir dar tai bus panašu į filmą apie pergalę. Kai visi apsikabina ir verkia iš džiaugsmo. Ir visi vienas kitam broliai, tėvai ir vaikai. Tegul nors šią trumpą, bet labai nuoširdžią akimirką.

Tai bus istorija apie laimę. Ne utopinę, o tikrą – “čia ir dabar. visada“. Kai suvoki staiga, kad tai viskas, ko tau taip trūko, kad tai ir yra svarbiausia. Ir tai, kas nebuvo pastebėta – išėjo į dienos šviesą, kad parodytų, kiek džiaugsmo tu praleidai.

Ir aš dabar stoviu kieme, ir jau žinau, ko labiausiai noriu. Paimti dukrą už rankos ir bėgti, šokinėti drauge ant vienos kojos užlietais saule bulvarais, šalia šventiškai papuoštų lauko kavinių stalų: “Nori sulčių? Arba ledų? Ar visko iš karto?“

Eiti į vaikų aikšteles – žaismingas ir spalvotas, kur daug laimingų, niekur neskubančių žmonių. Mes nupinsime vainikus iš pienių ir įlipsime į tramvajų. Išskleisime miesto žemėlapį – truputį stebuklingą, to miesto, kuris seniai viliojo, bet kažkodėl atrodė nepasiekiamas.

Dabar viskas atsistojo į savo vietas. Ir norisi gyventi, kaip niekada anksčiau. Ir nėra nieko neįmanomo – nori, pabandysime? Arba tiesiog patikėsime ir gyvensime toliau. Taip, kaip jau seniai norėjome. Įkvėpimo ir džiaugsmo pakaks visiems.

Ir tu vėl pasirodei teisus, pasauli. Mes vėl nuklydome ne ten, o tu mus sugrąžinai. Aš žiūriu į tave, pasauli, tarsi matyčiau pirmą kartą. Ir myliu tave, turbūt, taip pat pirmą kartą. Ir mes dabar visi drauge – tai tikrai istorija apie laimę. Mano. Tavo. Mūsų.

Padėka autorei! Pagal Julijos Prozorovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !