Apie tikėjimą

* Visų laikų išmintingų žmonių mokymai apie tai, kas svarbiausia gyvenime, galiausiai susiveda į vieną mokymą apie tai, kas yra žmogaus gyvenimas ir kaip reikia gyventi.

* Tikrasis tikėjimas – tai žinojimas, kas yra žmogus ir kam jis gyvena šiame pasaulyje. Tokį tikėjimą turi visi išmintingi žmonės.

* Tikras tikėjimas ne todėl tikras, kad senas. Kuo ilgiau žmonija gyvena, tuo aiškiau ir aiškiau suvokia tikrąjį gyvenimo įstatymą. Šis suvokimas vystosi palaipsniui, nes gyvenimo įstatymas atsiveria pagal suvokimą.

* Žmonių gyvenimas būna geras ar blogas tik dėl to, kaip jie supranta tikrąjį gyvenimo įstatymą. Kuo aiškiau žmonės jį supranta, tuo geresnis jų gyvenimas.

* Pats įstatymas nesikeičia, keičiasi (plečiasi) tik žmogaus gebėjimas jį suprasti. Tikrasis gyvenimo įstatymas yra viršesnis už visus žmonių sugalvotus įstatymus ir yra vienas visiems pasaulio žmonėms.

* Yra dvi tikėjimo rūšys: tikėjimas tuo, ką sako žmonės – tai tikėjimas žmogumi ar žmonėmis, tokių tikėjimų yra daug; ir tikėjimas ryšiu (sąsaja) su tuo, kas pasiuntė žmogų į šį pasaulį – tai tikėjimas Dievu, ir toks tikėjimas yra vienas visiems žmonėms.

* Gali būti daug klaidingų tikėjimų, bet tikrasis tikėjimas yra tik vienas.

* Tikrojo tikėjimo mokymas visada paprastas ir aiškus, nes tinka kiekvienam žmogui. Jis ne gražiose kalbose apie Dievą, dvasią ar apie tai, kas buvo ir bus, bet tvirtame žinojime – ką gyvenime reikia ir ko nereikia daryti.

* Tikrasis tikėjimas ne žinojime, kokiomis dienomis pasninkauti, o kada melstis. Tikrasis tikėjimas žinojime, kad turime visada gyventi dorai, meilėje su visais, ir visada su kitais elgtis taip, kaip norėtume, kad su mumis elgtųsi.

* Žmonės patikėjo klaidingais mokymais ir nutolo nuo pagrindinio gyvenimo įstatymo, todėl jų gyvenimas darėsi vis sunkesnis. Žmonės nepažįsta Dievo, nes pripažįsta Dievu tai, kas nėra Dievas. Tačiau Dievo apgauti neįmanoma, apgauti galime tik pačius save.

* Pagrindinis skirtumas tarp tikrojo ir klaidingo tikėjimo yra tame, kad klaidingai tikintis nori, kad už jo maldas, gerus darbus ir aukas Dievas atlygintų ir atsiskaitytų. Tai išskaičiavimas, sandėris. Tikrasis tikėjimas grįstas nuoširdžiu noru išmokti gyventi dorai, pagal tikrąjį gyvenimo įstatymą.

* Jei aš tikiu Dievu, man nereikia klausti, kas man bus iš mano tikėjimo, nes aš žinau, kad Dievas yra meilė, o iš meilės nieko, išskyrus gėrį, negali būti. Meilė dovanoja žmogui gerovę, nes sujungia žmogų su Dievu.

* Jei žmogus blogai gyvena, tai tik todėl, kad jis neturi tikėjimo. Taip nutinka ir tautoms: jei visa tauta blogai gyvena, tai tik todėl, kad tauta prarado tikėjimą.

* Sakoma, kad Dievo įstatymo laikytis sunku. Tai netiesa. Gyvenimo įstatymas iš mūsų nieko nereikalauja, išskyrus meilę artimam savo. O juk mylėti nesunku, mylėti – nuostabu ir džiaugsminga!

* Kai žmogus pradeda gyventi tikru tikėjimu, su juo nutinka tas pats, kas su žmogumi, kuris uždega lempą tamsiame kambaryje: viskas pasidaro aišku ir lengva..

Pagal L. N. Tolstojaus raštus, tema “Gyvenimo kelias”

Reklama

Gyvenimo kelias

* Kad gerai ir laimingai gyventų, žmogus turi žinoti – ką jis turi ir ko neturi daryti. Kad tai žinotų, jis turi suprasti – kas jis toks, ir koks yra pasaulis, kuriame jis gyvena.

* Visais laikais to mokė patys geriausi ir išmintingiausi visų tautų žmonės. Visi šie mokymai sutampa esminiuose klausimuose ir susiveda į tai, ką kiekvienam žmogui sako jo sąžinė ir išmintis.

* Apibendrinti šiuos mokymus galime taip: be to, ką mes matome, girdime, apčiuopiame ir ką sužinome iš kitų žmonių, yra ir tai, ko mes nematome, negirdime, neapčiuopiame ir galime nesužinoti iš kitų žmonių, tačiau žinome geriausiai.

* Tai yra ta nematoma pradžia, suteikianti mums gyvenimą, kurį mes suvokiame. Jos išraiškas mes matome visame, kas gyva, bet geriausiai matome žmonėse. Šią nematomą gyvybės pradžią gyvose esybėse mes vadiname dvasia, o visuotinę nematomą pradžią, kuri suteikia gyvybę – vadiname Dievu.

* Žmonių dvasios savo kūnais yra atskirtos viena nuo kitos ir nuo Dievo. Visi mes siekiame susivienyti – su žmonėmis meilės pagalba, o su Dievu – savo dieviškos prigimties suvokimu.

* Tame ir yra žmogaus gyvenimo prasmė ir gerovė. Kuo didesnė vienybė su kitais žmonėmis ir Dievu – tuo daugiau gerovės žmonių gyvenime.

* Toji gerovė pasiekiama išsivadavimu nuo to, kas trukdo mylėti žmones ir suvokti savo dievišką prigimtį. Tai yra: nuodėmės, arba kūno geidulių tenkinimas; pagundos, arba klaidingas gerovės suvokimas; ir prietarai, arba klaidinantys įsitikinimai ir mokymai, kurie pateisina nuodėmes ir pagundas.

* Nuodėmės, trukdančios susivienyti su kitais žmonėmis ir Dievu: persivalgymas, girtuoklystė, lytinis palaidumas, tinginystė, godumas, kitų išnaudojimas, pavydas, baimė, kaltės jausmas, priešiškumas, pyktis.

* Pagundos, arba klaidingas gerovės suvokimas: įsitikinimas savo pranašumu prieš kitus; žmonių dalinimas į vertingus ir menkus; įsitikinimas, kad vieni žmonės turi teisę prievarta reguliuoti kitų žmonių gyvenimą; įsitikinimas, kad vieni žmonės gali daryti pikta kitiems žmonėms; įsitikinimas, kad reikia vadovautis ne sąžine ir išmanymu, o žmonių nuomone ir žmonių įstatymais.

* Vadovautis prietarais (klaidinančiais įsitikinimais arba mokymais) gali ne tik pavienis žmogus, jais gali vadovautis ir didelės grupės žmonių – valstybės, religijos ir mokslo srityse. Pvz., valstybinio lygmens prietaras – kad mažuma dykaduonių gali valdyti ir išnaudoti daugumą dirbančių žmonių, ir pan..

* Nuodėmės, pagundos ir prietarai trukdo susivienyti ir vystyti gerovę. Jei žmogus nori siekti gerovės, jis turi atsispirti nuodėmėms, pagundoms ir prietarams.

* Tai reikalauja nuolatinių pastangų. Ir tos pastangos visada žmogaus valioje. Visų pirma – todėl, kad žmogus turi laisvą valią ir gali kiekvieną akimirką sąmoningai pasirinkti veiksmus, nulemsiančius jo ateitį.

* Be to, tam nereikia neįtikėtinų aukų, o tik susilaikyti nuo poelgių, žodžių ir minčių, kurie prieštarauja meilei artimam savo ir savo dieviškos prigimties suvokimui.

* Į nuodėmes veda kūno geidulių tenkinimas, į pagundas – klaidingi įsitikinimai, į prietarus – melas. Nuo nuodėmių apsaugo susilaikymas, nuo pagundų – nuolankumas (visų lygybės suvokimas), nuo prietarų – tiesa.

* Jei žmogus supranta savo gyvenimą taip, kaip jis ir turi būti suprastas – kaip nepaliaujamą vienybės siekį su viskuo, kas gyva ir su Dievu – tuomet jo gyvenimo kelias negali būti niekuo kitu, o tik tuo, ko jis siekia – augančia visapusiška gerove.

Pagal L. N. Tolstojaus raštus, tema “Gyvenimo kelias“

Minčių vėrinėlis

Vaistai nuo egoizmo (Šri Šri Ravi Šankaras)

Proto lygmuo – saugiausias “ego“;
Širdies lygmuo susmulkina “ego“;
Dvasios lygmuo ištirpdo “ego“.

Palaima (Šantideva)

Palaima šiame pasaulyje gimsta iš noro padaryti gera kitam.
O visos šio pasaulio kančios – iš noro palaimos tik sau.

Tikras žmogus (Atitchi)

– Tikras išminčius visas savo žinias panaudoja gyvenime.
Tikras psichologas pažįsta kitus per save.
O tikras žmogus žino, kuo jis skiriasi nuo gyvūno.
– Ir kuo gi?..
– Pirmiausiai gebėjimu užduoti šį klausimą.

Prieš teisdamas kitą… (Dalai Lama)

Prieš teisdamas kitą, apsiauk jo batus ir nueik jo kelią, išverk jo ašaras, pajusk jo skausmą.
Susidurk su kiekviena kliūtimi, su kuria jis susidūrė.
Ir tik po to sakyk jam, kad tu žinai, kaip jam teisingai gyventi.

Tiksliai nežinome (A. Robins)

Mes niekada tiksliai nežinome, ką galvoja ir jaučia kitas žmogus: mes interpretuojame jo elgesį ir paskui… pykstame ant savo pačių minčių.

Mylėkime (Motina Teresė)

Jei jūs pradėsite teisti žmones,
jums neliks laiko juos mylėti.

Nepykite…

Niekada neklausykite jus teisiančių ar vertinančių.
Net jei mokėtumėte vaikščioti vandeniu, tai būkite tikri, kad kažkas būtinai pasakytų: “žiūrėkite, jis net plaukti nemoka“.
Jei žmonės jus teisia ar kritikuoja, atminkite: jie tai daro galvodami išskirtinai apie save.
Nepykite ant jų, tiesiog supraskite, kad žmonėms skaudu, kai jie nieko negali priešpastatyti tam, kame jūs esate pranašesnis.

Mes sukurti Meilei (D. Haus)

Žmonės buvo sukurti mylėti ir kad juos mylėtų.
O daiktai sukurti tam, kad jais naudotųsi.
Pasaulyje įsigalėjo chaosas todėl, kad daiktus myli, o žmonėmis naudojasi…

Kas suprato gyvenimą… (O. Chajam)

Kas suprato gyvenimą, tas neskuba.
Mėgaujasi kiekviena akimirka ir stebi:
kaip miega vaikas, meldžiasi senolis,
kaip lyja lietus ir snaigės tirpsta.

Gero artėjančio savaitgalio visiems! 🙂

Mąstytojai apie patarimus

* Kai nori su kuo nors pasitarti apie savo reikalus, pirmiausia pasidomėk, kaip jis tvarko savuosius. (Isokratas)

* Prašyti patarimo – didžiausias pasitikėjimas, kokį vienas žmogus gali parodyti kitam. (F. Bekonas)

* Kai žmogus prašo patarimo, jam reikalingas ne patarimas, o pašnekovas. (A. Birs)

* Mums ne tiek reikia draugų pagalbos, kiek įsitikinimo, kad prireikus jos sulauksime. (Demokritas)

* Patys naudingiausi patarimai – tie, kuriais lengva pasinaudoti. (L. Vovenargas)

* Geras patarimas niekada nebūna pavėluotas. (B. Džonsonas)

* Paklausyti gero patarimo – reiškia išplėsti savo galimybes. (J. V. Gėtė)

* Visų sunkiausia – pažinti save, visų lengviausia – patarinėti kitiems. (Talis)

* Išmanyti kitų reikalus kur kas lengviau negu savus. (F. De Larošfuko)

* Nieko nedalijame taip dosniai, kaip patarimų. (F. De Larošfuko)

* Visi mes, kai esame sveiki, lengvai žarstome patarimus sergantiems. (P. Terencijus)

* Lengva laimingam mokyti nelaimingą. (Eschilas)

* Nemokantis joti žmogus nesiryš patarinėti, kaip prajodinėti arklius. Bet moralės srityje mes visada manomės žiną ir sugebą patarti visiems. (K. Helvecijus)

* Mes dalijame patarimus kibirais, o vartojame juos lašais. (V. Oldžeras)

* Tušti patarimai užtemdo teisingus atsakymus ir atitraukia nuo reikalo. (A. Gercenas)

* Jokie patarimai negali parodyti žmogui kelio, kurio jis nenori matyti. (R. Rolanas)

* Galima kitam protingai patarti, bet negalima kito išmokyti protingai elgtis. (F. De Larošfuko)

* Patarimas, kam nors duotas kitų žmonių akivaizdoje, priimamas kaip priekaištas. (“Kabuso knyga“)

* Patarimas žeidžia… nes liudija, kad kiti pažįsta mus geriau, nei mes patys. (S. Džonsonas)

* Didelis menas laiku pasakyti savo nuomonę, bet nemažas menas ir laiku patylėti. (F. De Larošfuko)

* Kalbėk tik apie tai, ką tikrai išmanai, antraip tylėk. (L. Tolstojus)

* Nesiūlyk niekam to, ko pats nori. (B. Šo)

* Formuoti žmones pagal savo matą – vadinasi, nukrypti į siaurą protinį despotizmą. (D. Pisarevas)

* Ne gerumas, o puikybė skatina pamokslauti kitiems žmonėms. (F. De Larošfuko)

* Patarimus paprastai duoda tiems, kam jų nereikia, arba tiems, kas jais negali pasinaudoti. (Solonas)

* Mes taip lengvai daliname patarimus, ir tuo pačiu patys gerai nežinome, kaip mums pasielgti. Taip elgiamės tik todėl, kad vengiame patys sau užduoti klausimus. (O. Anina)

* Patarimas – maksimalus dalyvavimas prie minimalaus suinteresuotumo. (G. Malkinas)

* Bjaurus įprotis, kurio sunkiausia atsikratyti – įprotis dalinti patarimus. (D. Steinbekas)

* Išmintingam žmogui būdingi trys dalykai: pirma, pačiam daryti tai, ką pataria daryti kitiems; antra, niekada nenusikalsti teisingumui ir, trečia, pakančiai žiūrėti į aplinkinių žmonių trūkumus. (L. Tolstojus)

Apie patarimus

Ko gero, patarimai – vienintelis dalykas, kuo žmonės dalinasi taip dosniai, ir dažniausiai.. neprašomi. Visiems pažįstamos situacijos, kai kiti “žino“, kaip mums geriau, vertina mūsų gyvenimą, arba mesteli užslėptus patarimus-vertinimus: “aš taip negalėčiau“, “aš tavo vietoje…“, “aš to nepakęsčiau“ ir pan..

Kodėl žmonės taip elgiasi? Juk dažnas “patarėjas“ turi ir savų neišspręstų problemų, kurių dėl kažkokių priežasčių negali arba nenori spręsti. Paradoksalu, bet būtent tokie žmonės ir yra uoliausi patarimų dalintojai.. Įdomu ir tai, kad dosniai dalinantys patarimus retai būna patys juos išbandę.

Ir pataria jie ne todėl, kad nori padėti, o dėl to, kad nori pasijusti svarbūs: patardami žmogui, jie pasijunta “ekspertais“, turinčiais gerus patarimus, kurie gali ištaisyti blogą situaciją. Ir.. pranašesniais už tuos, kam pataria.

Taip jie nukreipia dėmesį nuo savų problemų į svetimas – eksperimentuoti su kitų žmonių gyvenimais paprasčiau, nei su savuoju. O besigilinant į kitų žmonių gyvenimo peripetijas, ir įtampa dėl savų problemų kuriam laikui atslūgsta..

Tokių pavyzdžių gyvenime apstu: draugai dalina patarimus visais gyvenimo klausimais, tėvai nuolat neprašomi patarinėja savo suaugusiems vaikams, patarimus dalina kolegos, kaimynai, giminės… Tačiau retas susimąsto, kad taip elgdamasis, jis tiesiog kišasi į kitų žmonių gyvenimą.

Kaip suprasti – kada žmonės nori nuoširdžiai padėti, o kada – jau pradeda kištis į kitų gyvenimą? Juk duodami patarimus, žmonės daro įtaką tiems, kam pataria, o štai apie atsakomybę už savo patarimus retas susimąsto..

Todėl peržvelkime patarimus apie tai, kaip teisingai duoti patarimus :).

Patarkite tuomet, kai jūsų prašo patarimo. Vienas iš labiausiai nemėgiamų ir destruktyvių dalykų žmonių bendravime – neprašomi patarimai ir vertinimai. Įprotis dalinti patarimus gali palaipsniui sugriauti ir geriausius santykius.

Geriau ne patarinėti, o rodyti asmeninį pavyzdį – tuomet turėsite moralinę teisę pasidalinti tuo, kaip to pasiekėte. O ir universalių patarimų nėra – mes tegalime išreikšti savo nuomonę arba remtis panašia patirtimi, nes kiekvienas yra tik savo gyvenimo “žinovas“.

Patarkite tik tuomet, kai gerai išmanote klausimą ar situaciją. Tiesiog būkite sąžiningi ir nepasiduokite pagundai “pasirodyti“. Jei išmanote tai, ko klausia – pasidalinkite. Jei ne – atvirai prisipažinkite, kad negalite padėti.

Nepirškite savo pozicijos. Jei primygtinai siūlote savo patarimą, nepamirškite, kad kartu prisiimate ir dalį atsakomybės: duodami neteisingą patarimą, galite pakenkti žmogui. Idealus patarimas – informacinis pagrindas, kuriuo remdamasis žmogus gali priimti savarankišką sprendimą.

Atsižvelkite į žmogaus psichologiją (psichinę, emocinę būseną). Kiekvienas žmogus savitas. Vyrai ir moterys priima patarimus skirtingai: vyrai jų nemėgsta (tai žeidžia vyrišką savigarbą), o moterys į tai žiūri paprasčiau, ir sudominusius patarimus mielai pritaiko. Venkite patarinėti emociškai įsiaudrinusiam žmogui – geriau padėkite jam aprimti.

Patarkite geranoriškai – taip, kaip patys norėtumėte gauti patarimą. Kiekvienas žmogus tikisi geranoriško ir pagarbaus elgesio. Ir, žinoma, niekas nemėgsta “visažinio“ iš aukšto žarstomų patarimų, todėl venkite beapeliacinio, komandinio ar atsainaus tono. Įprotis nuolat patarinėti – tiesus kelias į susireikšminimą, valdingumą, nenorą atsižvelgti į kito nuomonę.

Bet kokiu atveju, prieš patardami, atminkime: niekada nepatarinėkite to, ko patys negalite padaryti; norėdami keisti kitus, pagalvokite – ar keičiatės patys? Ir – geriau mokykimės pasitarti, o ne patarinėti.

Žinoma, patarimai – geras dalykas, jei jų klausiate ir juos gaunate :). Tačiau.. ir tokiu atveju – jums spęsti: ar pasinaudosite patarimais ir kaip jais pasinaudosite..

Pasakėlės

Vinukas

Išlindo Vinukas iš bato pasižiūrėti, kaip gyvena jo Šeimininkas, ir tą pačią akimirką išgirdo:
– Oi!
Vinukas sunerimo. Akivaizdu, kad šeimininkas turi nemalonumų?.. Ir Vinukas išlindo dar daugiau.
– Oi! Oi! – suriko Šeimininkas, ir, nusiėmęs batą, įkalė Vinuką plaktuku.
“Jis kažką nuo manęs slepia! – pagalvojo Vinukas. – Bet nieko, aš vis vien sužinosiu, kame čia reikalas!“
Ir vėl išlindo.
Šeimininkas supyko, susirado reples ir ištraukė Vinuką iš bato.
Gulėdamas sandeliuke tarp nereikalingų daiktų, Vinukas pagalvojo:
“Išdidus žmogus! Nenori, kad kiti matytų, kaip jam sunku!“

Sąsagos

Sąsagos labai dailios, jos suteikia Marškiniams elegancijos ir net rafinuotumo.
Bet jos trukdo Marškiniams pasiraitoti rankoves. O tai gyvenime tiesiog būtina…

Paveikslas

Paveikslas vertina gyvą gamtą:
– Visa tai, žinoma, neblogai – ir fonas, ir perspektyva. Bet juk reikia turėti kažkokius rėmus!

Taupyklė

– Mokykitės gyventi! – mokė molinė Taupyklė savo kaimynus bute. – Štai, pavyzdžiui, aš: užimu aukštą padėtį, nieko nedarau, o pinigai – tiesiog byra.
Tačiau kiek pinigų bemestų į Taupyklę, jai vis atrodė per mažai.
– O kad dar pinigėlį! – skambčiojo ji. – Kad dar monetėlę!
Kartą, kai Taupyklė jau buvo pilnutėlė, į ją pabandė įsprausti dar vieną monetą. Tačiau daugiau netilpo, ir Taupyklė labai išgyveno, kad pinigai atiteks ne jai.
Bet šeimininkas nusprendė kitaip: paėmė plaktuką ir…
Akimirksniu Taupyklė neteko ir pinigų, ir savo aukštos padėties.

Įtikinimo galia

– Patalpa turi būti atvira, – mįslingai ištaria Durų Rankena, kai atidaro duris.
– Patalpa turi būti uždaryta, – filosofiškai konstatuoja ji, kai duris uždaro.
Durų Rankenos įsitikinimai priklauso nuo to, kas ją paspaudžia.

Saulė

Iš apačios, tiesiog nuo žemės, akis spigina Saulė. Kas nutiko?
Ar gali būti, kad Saulė nusileido ant žemės?
Ne, tai ne Saulė, tai tik Šukė, tik mažytis stiklo gabalėlis.
Kažkas mano, kad pavasaris jai nė motais, kad ne jos reikalas dalyvauti visame tame pavasario šurmulyje.
Bet Šukė taip pat džiaugiasi pavasariu. Džiaugiasi, kaip moka.
Ir šis džiaugsmas daro ją panašią į Saulę :).

Autorius – F. Krivin, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

F. Uglovas apie G. Šičko metodą

Genadijus Šičko buvo psichologas, biologijos mokslų kandidatas, Eksperimentinės medicinos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis (jame dirbo daugiau nei 30 metų), daugelio mokslinių darbų ir monografijų autorius.

Vienas reikšmingiausių šio mokslininko darbų – unikalus alkoholizmo gydymo metodas, pavadintas Šičko metodu. Unikalus ne tik tuo, kad gydymas vyksta be vaistų ir hospitalizavimo, bet ir tuo, kad yra nepaprastai veiksmingas.

G. Šičko teigė, kad alkoholizmas – ne liga, o alkoholikas yra alkoholio vartojimui užprogramuotas žmogus, turintis įprotį ir poreikį vartoti alkoholį. Jis sakė, kad ne gydo, o tiesiog ugdo blaivybę ir siekia, kad žmogus nepatirtų abstinencijos kančių ir nesikankintų be alkoholio.

Atsisakymas nuo žalingų įpročių pagal jo metodą prasideda nuo atsakymų į anketos klausimus. Tai reikalinga žmogaus būsenos įvertinimui, o prireikus – ir individualios gydymo taktikos parengimui.

O ir pats žmogus, rašydamas, prisimindamas ir savarankiškai svarstydamas, pradeda geriau suvokti savo padėtį. G. Šičko pasakojo vieną įsimintiną atvejį – kai anketą užpildžiusi moteris jam pasakė: “Užpildžiau anketą, ir pradingo noras vartoti alkoholį“.

Paskaitų ciklo metu aiškinama esmė – tiesa apie alkoholį ir jo poveikį žmogui ir visuomenei. Pateikiama mokslinė informacija apie alkoholį, kuri patvirtinta tyrimais ir statistika. Tai vienas svarbiausių argumentų, sukeliantis pasibodėjimą alkoholiu ir naikinantis poreikį alkoholiui.

Tačiau mažinti poreikį alkoholiui – tik pirmasis ir pats lengviausias žingsnis šioje metodikoje. Žymiai sunkiau pakeisti požiūrį į alkoholį. Poreikis gali būti sumažėjęs, bet seni įsitikinimai apie alkoholį gali pastūmėti jo išgerti.

Būtent įsitikinimai, kad alkoholio vartojimas nekenksmingas, pateisinamas, normalus ir net būtinas – daro neigiamą poveikį. Šių klaidingų įsitikinimų neįmanoma pakeisti įsakymais, bauginimais ar reikalavimais, juos turime pakeisti naujais – tiesą atitinkančiais.

G. Šičko teigė, kad pagrindinė alkoholio vartojimo priežastis – sąmonės iškreipimas melagingais įsitikinimais. Tokį sąmonės iškreipimą jis pavadino “užprogramavimu alkoholio vartojimui“ – tuomet geriama todėl, kad neįsivaizduojama, jog galima apsieiti be alkoholio, ir net bandydami atsikratyti žalingo įpročio, tokie žmonės tikisi, kad pavyks išmokti gerti “saikingai“, “kaip visi“.

Alkoholio vartojimui žmogus užprogramuojamas nuo pat vaikystės, matydamas tėvų, kitų artimų žmonių ir visuomenės gyvenimą, kur alkoholis – pastovus gyvenimo palydovas. Filmai, spektakliai, knygos taip pat demonstruoja alkoholio vartojimą, kaip neatsiejamą gyvenimo dalį. Visa tai veikia mažą žmogų ir diegia tam tikrą elgesio modelį.

Kai yra teigiami įsitikinimai apie alkoholį, įprotis vartoti alkoholį išsivysto palaipsniui: iš pradžių geriama tik per šventes, veliau – savaitgaliais, paskui – norint atsipalaiduoti, nusiraminti, kažką atšvęsti ir t.t..

Taip nepastebimai įsitraukiama į pastovų alkoholio vartojimą. Žmonės, kurie įsitikinę, kad alkoholį vartoja “saikingai“, net neįtaria, kad alkoholis palengva įsijungia į organizmo medžiagų apykaitos procesus, ir tai neišvengiamai veda į priklausomybę.

Nervų ląstelių audiniuose alkoholis išsilaiko iki 18-20 dienų. Todėl išgeriantis, tarkim, 2 kartus per mėnesį žmogus (pirmiausiai jo smegenys) yra nuolat veikiamas alkoholio – kiekis neturi didelės reikšmės. Todėl visi, kas skatina vartoti alkoholį “saikingai“ – tik didina alkoholizmo mastą.

Beje, nevartojantį alkoholio žmogų, bet vis dar “užprogramuotą“ alkoholio vartojimui, t.y., turintį tvirtus alkoholio vartojimą pateisinančius įsitikinimus, negalima vadinti blaivininku, nes savo susilaikymą nuo alkoholio jis traktuoja kaip kančią ir nepilnavertiškumą.

Todėl pagal Šičko metodą pildomas blaivybės dienoraštis – kad užtvirtinti blaivią gyvenseną, naujus įsitikinimus ir įpročius. Tyrimai parodė, kad nepadeda metodas būtent tiems žmonėms, kurie nuosekliai nepildo blaivybės dienoraščio.

Pati didžiausia apgaulė, kuria patikėjo ir tebetiki žmonija – kad alkoholis yra neatsiejama gyvenimo dalis. O juk tiesa paprasta: blaivybė yra žmogaus prigimtinė būsena. Visi mes gimstame blaivūs, ir jei savo gyvenime nesutiktume alkoholį vartojančių žmonių, mums niekada nekiltų nei mintis, nei poreikis vartoti alkoholį.

Visą savo gyvenimą G. Šičko nagrinėjo alkoholizmo problemą ir nuolat tobulino savo metodą. Šičko metodas – galinga humaniška priemonė, padedanti daugybei žmonių atgauti savo natūralią prigimtinę būseną – blaivybę, ir pradėti gyventi sveiką, kūrybingą ir laimingą gyvenimą.

Pagal F. Uglovo straipsnį “Vilties adresai“, vertė ruvi.lt