Paskutinis lašas

Dauguma esame tai patyrę kai sunku, kai iš bejėgiškumo rankos svyra..

Kad būna tas paskutinis lašas, kuris arba mus galutinai prislegia, arba.. netikėtai praskaidrina visą mus kaustantį niūrumą.

Kai žmogui sunku, tuomet bet koks negatyvus kitų žmonių žodis ar veiksmas tik dar labiau apsunkina jo padėtį: tarsi krautume ant išsekusio žmogaus nugaros vis didesnę naštą, kol ant viršaus uždėta nedidelė smiltelė jo nepargriauna..

Tuo tarpu supančių žmonių širdies šiluma – jų geranoriškumas, dėmesys, palaikymas, nuoširdus rūpestis, pagalba – gali tapti tuo praskaidrinančiu realybę lašu, kuris padės žmogui atsigauti ir rasti teisingus sprendimus.

Ir kaip dažnai, bėgdami per gyvenimą, mes nepastebime to “paskutinio lašo“ artėjimo ribos.. Nepastebime kitų kančios.

Kaip dažnai vejame nuo savęs mintis apie savo veiksmų priežastis, guosdamiesi, tuo, kad “visi gi taip bėga..“ Ir kaltiname save, jei atsiliekame, neatitinkame, nespėjame.

Bet kartais žmogui tiesiog būtina sustoti.

Pirmiausiai tam, kad turėtume galimybę ramiai pagalvoti. Apie savo gyvenimą, apie mūsų visų gyvenimą. Apie tai, kur taip bėgame. Kodėl pavargstame. Apie prasmę ir esmę. Ir kodėl tiek kančios pasaulyje, kur tos kančios priežastys.

Ir, svarbiausia, tie sustojimai reikalingi tam, kad bėgdami neprarastume žmoniškumo, kad pastebėtume, jog ne vieni mes susiduriame su sunkumais, kad aplink yra žmonės, kurie taip pat kenčia.. Kad ištiestume pagalbos ranką, sušildytume žodžiu ir gerumu.

Visais laikais žmoniją gelbėjo vienybė. Net sunkiausiu metu abejingumą, žiaurumą ir neteisybę įveikia žmoniškumas. Visų gerų žmonių dvasinė jėga, tarsi švyturys tamsoje, visada tampa kelrodžiu į šviesą, tiesą, harmoniją..

Būkime geri vieni kitiems – tame mūsų jėga ir vienybė. Dovanokime vieni kitiems savo širdies šilumą.. Ir tegul tai bus tas lemiamas šviesos lašas, kuris sušildys kiekvieną kenčiantį žmogų ir galutinai išsklaidys vienatvę, skausmą ir baimę.

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Neskubinkite laiko..

Mano jaunėlei netrukus sukaks 14, greitai gaus pasą, ūgis 170. Va, sėdi ir Bredberį skaito. Kaip viskas taip greitai įvyksta, ką? Rodos, tik vakar tavo rankos džiaustė išskalbtus rausvus šliaužtinukus su gėlytėmis, ir.. tik vieens – ir tos pačios rankos džiausto rausvas su gėlytėmis – bet jau liemenėles. Ir, rodos, visa tai įvyko akimirksniu.

O vyresnysis universitetą baigė, barzdotas vyras, turi automobilį ir merginą, o aš vis dar pagaunu save galvojant, kai matau vitrinoje gražų žaislinį garvežiuką: o kad taip jam nupirkus, tai bent apsidžiaugtų! Labai jau jis mėgo traukinius ir garvežius, kai buvo mažas.

Dabar tokia ypatinga jo veido išraiška, kai aš eilinį kartą kažką pripainioju kompiuteryje.. Spinduliuoja kantrybę. Atseit: “Na, nieko tokio, kad nesupranti, aš tave vis vien myliu, žinoma, padėsiu.“ Įdomu, o ar man pakako kantrybės, kai jis, būdamas mažas, kažko nesuprato, painiojo ir gadino? Aš jau neprisimenu.

Ir kuo toliau, tuo aiškiau suvokiu, kad tai esminė tiesa apie vaikus: jie labai greitai užauga.

Nors jauniems tėveliams dažnai atrodo, kad taip, kaip dabar, bus visada. Amžinas verksmas naktimis, amžinas “ant rankučių“, amžini žaidimai su mašinėlėmis ar lėlėmis, raudojimas išsiskiriant ir ta pati pasaka šimtąjį kartą. Ir taip norisi, kad tai greičiau pasikeistų. Kad jis greičiau augtų, kad greičiau viską pats išmoktų..

Taip ir bus: vaikas užaugs ir viską pats išmoks, ir labai greitai. Juk mes užimti, pas mus darbai, santykiai, kūryba, na, ir tiesiog reikalai, todėl vaikų gyvenimą mes pragyvename epizodiškai. Pusantrų metų pradžioje, paskui pusvalandį vakare ir dvi savaites atostogose.

Jei paskaičiuosime “gryną“ mūsų tėvystės laiką, ar daug jo susirinks? Ir kiek iš to laiko mes išeikvojome priekaištams, notacijoms ir visiems “atstok“, “palauk“ arba “geriau eik pamokas ruošti“..

O prisiminsime mes visai ne “pratinimą prie naktipuodžio“ ir ne vaikų trimestro pažymius ketvirtoje klasėje. Įsimena visai kiti dalykai.

Kai sūnui buvo ketveri, mes išleidome jį su močiutėmis ilsėtis prie jūros, o patys planavome atvykti ten po mėnesio. Abi močiutės jį labai mylėjo, jos skambino mums ir pasakojo, kad sūnus puikiai valgo, maudosi jūroje, ir viskas jam labai patinka. Bet kai mes atvykome pas jį ir vakare visi gulėjome plačioje lovoje, vaikas atsiduso ir su palengvėjimu ištarė: “kaip gi aš pavargau be jūsų“..

O kai dukrai buvo penkeri ir ji lankė vaikų darželį, mes gaminome su ja “bučinukų atsargas“. Ji turėjo džinsinį kombinezoną su daugybe kišenėlių, ir štai ryte aš į visas tas kišenes įdėdavau “bučinukus“. Tam, kad ji galėtų juos “pasiekti“ ir pajusti, kad mama ją myli, jei staiga jai pasidarytų liūdna.

Aš labai norėčiau, kad tėvai suvoktų savo vaikų vaikystę kaip brangiausią ir gražiausią gyvenimo dovaną – laiką, kai galima su jais būti, rūpintis jais, džiaugtis, apkabinti, išklausyti, saugoti, branginti ir sukurti “bučinukų“ atsargas visam gyvenimui.

Neskubinkite laiko. Skalbkite šliaužtinukus ir pirkite garvežiukus.

Mėgaukitės.

Pagal L. Petranovskajos tekstą, vertė ruvi.lt

Matyti ir skatinti gėrį..

Istorija iš gyvenimo. Tai vienos moters pasakojimas apie labai svarbią motinystės patirtį ir apie perduodamą iš kartos į kartą gyvenimo išmintį:

“PAGIRK, NET JEI NORISI VERKTI..“

Prisipažinsiu atvirai: vaikystėje aš nepadėjau tėvams. Tiksliau, bandžiau kažkada, labai ankstyvoje vaikystėje, bet jiems tai nepatiko. Žinoma, aš viską dariau ne taip, man viskas nesisekė, todėl mama sakydavo: “Geriau eik, pažaisk, o aš viską padarysiu pati..“, o kartais ir supykdavo: “Netrukdyk..“

Ne, mama tikrai nenorėjo manęs įžeisti. Ji norėjo kaip geriau: padaryti viską kuo greičiau ir eiti su manimi pasivaikščioti. Juk ji turėjo tiek daug darbų! Ir.. aš po truputį lioviausi jai trukdyti. O paskui ir apskritai lioviausi kažką daryti namuose.

O kai aš suaugau, mama visa tai man pasakojo ir apgailestavo: “O, kad aš galėčiau grąžinti laiką atgal! Viskam tikrai rasčiau laiko, ir kantrybės turėčiau..“ Na, bet nieko jau neištaisysi, todėl aš mokiausi gaminti valgyti ir tvarkytis tuomet, kai jau buvau ištekėjusi.

Ir nežinia, ar aš pati sugebėčiau išmokyti savo vaikus elementariausių dalykų – sudėti į vietas savo žaisliukus ir daiktus, susitvarkyti kambarį, išmokti gaminti valgį, ir pan., – jei ne mano anyta, su kuria ilgą laiką kartu gyvenome.

Ji užaugo daugiavaikėje šeimoje, kur jos mama sumaniai, pagal vaikų amžių, žaismingai ir kantriai mokė visus vaikus naudingų įgūdžių. Todėl anyta pamokė mane: “Tegul vaikai visada padeda, net jei ir trukdo. Ir girk! Pagirk, net jei kartais nuo jų pagalbos norisi verkti..“

Ir aš mačiau, kaip ji giria anūkus, kai jie padeda jai tvarkytis ar ruošti maistą, kaip šviečia jų akutės, nors.. dažniausiai po tokios pagalbos reikėjo viską sutvarkyti ar perdaryti. Tik, žinoma, vaikams nematant..

– Žiūrėkite, kokius puikius sausainius ji šiandien mums visiems pagamino!  – gyrė mūsų jaunėlę dukrelę anyta, skanaudama beformius, truputį apdegusius kepinius.

Ji gyrė mūsų vaikus už kiekvieną savarankiškai atliktą darbelį, už norą ir pastangas padėti, pasimokyti, sužinoti. Ir kantriai aiškino, skatino, įtraukdavo anūkus į bendrus darbus.

Mes nuolat girdėjome: “Labai ačiū, kad man padėjai, be tavęs būtų daug sunkiau ir ilgiau..“, “Tu taip greitai viską supratai ir išmokai!“, “Matai, kaip gerai, dabar mokėsi pats batų raištelius užrišti!“, “Kaip šauniai mes visi padirbėjome!“, “Šitos salotos skaniausios, kokias tik man teko ragauti! Gal galėtum man dar įdėti?“, ir t.t..

Ir vaikai džiaugėsi, stengėsi, mokėsi vis naujų darbų.. Visi ketveri. Vienas per kitą klausė: “Močiute, gal galėčiau tau padėti?, “Mama, gal aš galiu kažką padaryti?“, “Tėti, o galima aš?“. O močiutė tik šypsojosi.. Džiaugėsi, matydama, kaip vaikai tampa savarankiški, kaip noriai jungiasi bendriems darbams, kaip rodo iniciatyvą ir kūrybingumą.

Todėl vyresnieji vaikai – jau tikri pagalbininkai namuose, jie patys pasiskirstė darbus, už kuriuos yra atsakingi. Be prievartos, pykčio ar ginčų. Tiesiog pajuto močiutės skiepijamą vienybę, tėvų palaikymą, ir džiaugėsi, galėdami patys atlikti paprasčiausius, bet būtinus kasdieninius darbus.

Ir vaikams tai patinka! Jiems patinka tas savarankiškumas, tas šeimos bendrumo jausmas ir gebėjimas padėti kitiems šeimos nariams. Ir, žinoma, jiems labai, labai patinka pasijusti “suaugusiais“!

Štai taip mano anytos patirtis padėjo išugdyti vaikų savarankiškumą, iniciatyvumą, geranoriškumą, vienybės pojūtį. Be jokių ypatingų auklėjimo metodikų ar “elitinių“ ugdymo įstaigų.

Juk tai, pasirodo, taip paprasta – paskatinti vaiką išskleisti geriausias savybes, pagirti, padrąsinti, palaikyti. Tiesiog sudaryti tam sąlygas ir įsitikinti, kad geranoriškumo, meilės ir santarvės atmosfera šeimoje išties daro stebuklus!

Ir dar. Visus mus jau gerokai išvargino neapykantos ir egoizmo atmosfera, kur verda negatyvumas: prievarta, kovos, konkurencija, agresija. Tai jau atgyveno, todėl pradėkime gyventi kitaip – taikiai, geranoriškai, vieningai.

Kiekviename iš mūsų, kaip ir mūsų vaikučiuose, yra kažkas gero – pradėkime tai matyti ir skatinti. Pagirkime kitus. Būkime geranoriški bendravime. O harmonija mūsų šeimose būtinai pakeis ir mūsų visuomenę..

Pagal nežinomos autorės pasakojimą, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Negalvokite apie laiką..

“Dabar ne tas laikas“, mėgsta sakyti žmonės, kurie jei ir atsidurtų TAME laike, vis vien neišvengiamai paskelbtų jį netinkamu…

Tačiau nebūna netinkamo laiko, mielieji…

Būna netinkamos mintys, visada pritraukiančios negatyvų minusą net į pačias palankiausias situacijas…

Būna netinkama baimė tam tikrose aplinkybėse, kuri paverčia neįmanomu net tai, kas yra pilnai įmanoma…

Būna netinkama garbėtroška, kuri stabdo augimą, tikindama, kad tu ir taip jau viską seniai žinai…

Būna netinkami žmonės, kuriuos mes iš visų jėgų stengiamės pritempti prie tinkamų, iš baimės, kad liksime vieni…

Visa kita yra tinkama!

Ypač noras būti gyvu ir laimingu bet kokiu laiku…

Todėl kad būtent tame slypi psichologinės sveikatos paslaptis – kartą ir visiems laikams atsisakyti kančios kulto, klaidingai manant, kad ji padaro žmogų ypatingu, ir priimti sprendimą būti laimingu, nepriklausomai nuo pasitaikančių problemų…

Siekti santarvės vietoje neurotiško bėgimo paskui visus…

Daryti tai, kas prie širdies, o ne spausti iš savęs sekinantį pakantumą tam, ko negali kentėti…

Pasilikti sau teisę rinktis, o ne klausytis svetimų mūsų gyvenimo vertintojų, kurie patys savo gyvenimo nesusitvarko…

Negalvokite apie laiką, kuriame gyvenate…

Galvokite apie laimę, kurią kuriate…

Patys…

Visada…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio ir saulėtos nuotaikos mums visiems 🙂 !

Moteris vyro akimis

Visos moterys nori būti gražios, visos nori meilės. Tai suprantama. Tik neaišku, kodėl dauguma moterų, svajojančių apie tyrą meilę, pačios pradeda nuo apgaulės.

Aš matau jaunas ir brandžias moteris, ir kiekviena iš jų savotiškai graži. Matau, kaip jos nepriima savo natūralaus patrauklumo ir nori tapti dar gražesnės, suprasdamos tą grožį kažkaip labai jau savaip.

Jos daro įmantrias šukuosenas, dažo veidus, apnuogina kojas, ir tuo pačiu užgožia gamtos dovanotą grožį, tapdamos standartinėmis “barbėmis“, pritraukiančiomis tokius pačius beveidžius “kenus“ šabloninių santykių žaidimams, kad, kaip įprasta, būtų apgautos tų žaidimų pabaigoje.

Nelaukite pasakų princų, jei pačios tik apsimetate princesėmis.

Jei neriatės iš kailio, kad taptumėte manekene – sulauksite tokio pačio narcizo, nutrumpinsite sijoną – užkabinsite mergišių, ieškosite pažinčių naktiniame klube – gausite vienkartinę “pažintį“, vaidinsite jauną mergaitę – įsivaikinsite infantilų berniuką, bandysite manipuliuoti – pakliūsite į tokio pačio manipuliatoriaus rankas.

Ir vėl graudžiai verksite, kad neliko tikrų vyrų..

Negudraukite, ir pasaulis nesiųs jums ironiško atsako.

Galbūt, apgaulė – pernelyg aštrus žodis, galbūt, po juo slepiasi baimė atrodyti negražia? O aš jums pasakysiu štai ką: negražių moterų nėra. Tikrai.

Yra tik moterys, kurios bando mums tai įrodyti: “aš negraži, todėl, pažiūrėk, kaip aš pasidažiau blakstienas ir lūpas, kaip pagilinau iškirptę ir apnuoginau kojas. Dabar mano išvaizda kaip reklama ekrane: ryški, traukia dėmesį..“ Bet.. už to ekrano nieko nėra, tik laidai ir dulkės..

Bet juk vyras myli ne veidą. Jį trikdo ir atgraso nuolat rodomas apnuogintas kūnas.

Moters patrauklumas – giluminis ir labai subtilus. Vyrą traukia moters vidinė šviesa.. Jis įsimyli moters esybę, jos moterišką prigimtį, o tik po to žavisi jos veidu ir figūra.

Poetai, šlovinantys moters grožį, apdainuoja būtent tą vidinę šviesą, kuri atsispindi moters veide ir kūne. Mylintis vyras gali žavėtis ir liekna, ir apvalių formų moterimi, ir gali pats stebėtis, kad ji “neatitinka“ jo kadaise susigalvotų idealų..

Vyrai myli ne akimis.. Tai būtų pernelyg primityvu. Galbūt, jų dėmesį gali trumpam patraukti išorinis blizgesys, bet vertina ir brangina jie tikrai visai ne tai.

Vyrai tiesiog jaučia tą vidinę moters šviesą ir mato ją moters judesiuose, jos eisenoje, jos balse.. Ir tos šviesos neįmanoma standartizuoti, nupiešti grimu ar padirbti.. Nes tai unikali ir nepakartojama šviesa.

Moteriai nereikia stengtis atitikti kažkokius išorinio grožio standartus.. Jai tereikia išreikšti savo moterišką prigimtį – tuomet ji graži, patraukli, harmoninga.

Tuomet jai nereikės vaidinti “princesės“ ir  ieškoti “princo“, nes jos švelni moteriška energija tikrai pritrauks brandžią vyrišką energiją.

Neapgaudinėkite savęs ir kitų. Tiesiog būkite savimi.

Pagal A. Baranovo tekstą, vertė ruvi.lt

Apie tikrą ir dirbtiną grožį

Žmogaus kūnas – jo sąmonės ir dvasinės būsenos atspindys. Jei mes gyvename harmonijoje su savo prigimtimi, jei gyvenime vadovaujamės dvasinėmis vertybėmis ir gyvename sveikoje sąveikoje su gamta ir visa gyvybe – tuomet ir kūnas yra tos vidinės harmonijos išraiška.

Tačiau vartotojiškas gyvenimo būdas, orientacija į išorinį įspūdį ir egocentrizmą gerokai iškreipia ir aptemdo žmonių sąmonę. Ir kuo labiau žmonės pasiduoda tam išoriniam šurmuliui, tuo labiau jie atitolsta nuo savo dvasinės prigimties ir natūralumo.

Šio atitrūkimo pasekmė – vis ryškėjanti tendencija žiūrėti į žmogų kaip į bedvasį mechanizmą, kurį bandoma naudoti, taisyti ir dailinti bet kokiomis dirbtinomis išorinėmis priemonėmis ir būdais, nesigilinant į pasekmes.

Todėl ir klesti dirbtino grožio industrija – kosmetika, kosmetinės procedūros ir operacijos, implantai įvairioms kūno dalims, maisto papildai, tatuiruotės, pirsingas, drabužių ir šukuosenų mada, ir kitos “madingos“ kryptys, be kurių dauguma žmonių nesijaučia “šiuolaikiški“.

Ir žmonės nesusimąstydami seka tais “grožio“ standartais, aiškindami tai būtinybe sekti laiko tendencijomis, saviraiška, noru išsaugoti jaunystę, atkreipti į save dėmesį, nustebinti arba šokiruoti kitus savo išvaizda.

Atrodytų, tai tik paprasti norai, bet būtent tas ryšio praradimas su savo vidine esybe užslopina sveiką nuovoką ir veda žmones į kraštutinumus: mes matome vis daugiau veidų, kurie primena kaukę ar net grimasą, nenatūraliai padidintas implantais įvairias kūno dalis, tatuiruotus kūnus ir veidus, išvarstytus auskarais veidus, neadekvatų elgesį, šokiruojančius rūbus, makiažą ir šukuosenas..

Žmonės net nepajunta, kaip įsitraukia į begalinį išorinį savęs “tobulinimą“, kuris nepastebimai gali virsti savęs darkymu, o galiausiai ir gyvenimu būdu.. Ir žmonės net sau paaiškinti negali, kodėl taip elgiasi. Paradoksas: jų noras išsiskirti iš tikrųjų tėra aklas sekimas primetamais “grožio“ standartais, ir.. siekis pritapti prie daugumos.

Dar viena plačiai skatinama išorinė tendencija, kuri palaiko visas kitas madų tendencijas – tai seksualumas, kai moterims teigiama, kad tik savo kūnu jos gali sudominti vyrus. Ir moterys demonstruoja savo kūną, nesusimąstydamos apie tai, kad būtent dėl to vyrai į jas žiūri tik kaip į fizinio pasitenkinimo objektą.

Psichologai aiškina, kad tokio elgesio priežastys – paprasčiausias mėgdžiojimas to, ką demonstruoja ir transliuoja masinio informavimo priemonės, o motyvacija – baimė (neatitikti, atsilikti) arba savęs neigimas. Tai liguista elgesio motyvacija, todėl žmogus negali logiškai paaiškinti, kam jis tai daro, jis negalvoja apie savo veiksmų pasekmes ir bet kokiomis priemonėmis siekia savo tikslų.

Tai nereiškia, kad mes turime visiškai išbraukti norą pabrėžti savo natūralų grožį. Kartais ir operacijos reikalingos tam, kad pašalintų traumų pasekmes ar įgimtus trūkumus. Tačiau kai žmogus sąmoningas – jo sprendimai adekvatūs ir be neigiamų pasekmių sveikatai, psichikai ar visuomenei.

Suteikdami prioritetus vien tik išorei ir ignoruodami pamatines dvasines vertybes, žmonės tampa palaida bala, kur kiekvienas daro tai, kas jam šauna į galvą ir deklaruoja tai kaip saviraišką, o visi kiti “privalo“ toleruoti bet kokį elgesį. Ypač šokiruojančiu elgesiu ir išvaizda pasižymi pramogų pasaulio atstovai – jie nuolat praveria Overtono langą vis didesniam chaosui žmonių galvose.

Neleiskime taip primityviai kvailinti savęs. Juk dauguma žmonių jaučia, kad be dvasinių vertybių mes netenkame kriterijų, pagal kuriuos galime atskirti tiesą nuo melo, dvasingumą nuo bedvasiškumo, o natūralumą – nuo dirbtinumo.

Kai gyvename tik išoriniais prioritetais, mes tampame paviršutiniškais, ribotos sąmonės žmonėmis, kuriems galima iš išorės įdiegti bet kokius elgesio ir “grožio“ standartus. Ir keičiami tie standartai taip dažnai tik todėl, kad yra dirbtini t.y., nepriimtini mūsų dvasinei prigimčiai, o todėl turi keistis ir šmėžuoti prieš akis, kad mes neatsipeikėtume..

Tuo tarpu mūsų energijos, kūrybinio potencialo ir harmonijos šaltinis yra kiekviename iš mūsų – tai mūsų dvasinė prigimtis: besąlygiška meilė, vienybė, tiesa, sąžinė, kūryba, darna.. Išreikšdami šias dvasines savybes mūsų kasdieniniame gyvenime, mes esame harmoningi, nes kuriame bendrą gerovę.

Tai ir yra natūralaus grožio ir patrauklumo paslaptis: žmogus tiesiog spinduliuoja savo vidinį grožį. Ir tai ne kūno formų ar atitikimo kažkokiems išoriniams standartams klausimas – būdami su tokiu žmogumi, mes jaučiame ir matome vidinę harmoniją jo akyse, judesiuose, kalboje, elgesyje..

Tai mūsų vidinė Šviesa, kuri spinduliuoja mūsų tikrą vidinį grožį 🙂 ..

Geros savaitės mums visiems 🙂 !