Išorė – vidaus veidrodinis atspindys

Viskas, kas mus supa, yra mūsų vidinės būsenos atspindys. Tai, kaip mes rengiamės, ką valgome, kokius namus renkamės ir kaip juos įrengiame – visa tai atspindi mūsų vidinę būseną. Psichologės L.Burbo knygoje “Kas tu esi?“ perskaičiau labai įdomių ir netikėtų mūsų aplinkos ir vidinės būsenos sąsajų aiškinimų. Autorė teigia, kad keičiantis mūsų vidinei būsenai, kyla noras keisti ir savo aplinką, tačiau retas tai susiejame su vidiniais pokyčiais. Todėl verta kartais apsižvalgyti aplink ir tokiu būdu dar geriau pažinti save..

Pradėkime nuo mūsų namų. Jei renkamės būstą viršutiniuose aukštuose, reiškia, mums svarbūs ne tik materialūs, bet ir dvasiniai siekiai. Jei mėgstame erdvius, su minimaliu kiekiu reikalingų baldų namus – mūsų “plati“ siela, žinome, ko norime ir dominuoja laisvės troškimas. Poreikis užpildyti erdvę baldais, kaupti niekučius ir daiktus parodo žmogaus “užstrigimą“, užsidarymą, nenorą atsisakyti senų idėjų, kabinimąsi už praeities. Langų dydis ir vaizdas pro juos atspindi mūsų pasaulio matymą.

Tvarka namie – tvarka vidiniame pasaulyje. Jei gyvename netvarkoje, nenorime tvarkytis, tai mūsų protas gali būti “apdulkėjęs“, o vidinis pasaulis sujauktas. Virtuvė – moteriško (nepriklausomai nuo lyties) žmogaus principo atspindys: tai sugebėjimas rūpintis, švelnumas ir intuicija. Jei virtuvė patogi, praktiška ir tvarkinga, tai šeimininkaujančio jame moteriškasis pradas yra harmoningas.

Daug pasako apie namų šeimininką ir tvarkymosi būdas. Jei tvarka palaikoma nuolat, tai rodo nuoseklų, disciplinuotą žmogaus būdą. Jei daromi tik “generaliniai“ tvarkymai, tai parodo žmogaus polinkį momentiniams entuziazmo polėkiams ir disciplinos trūkumą. Tokie žmonės linkę žaibiškai pasiekti harmoniją ir kurį laiką gyventi tuo polėkiu, kol vėl viskas sugrįžta į senas vėžes.. ir taip be galo, kol neišmokstama savidisciplinos.

Mūsų apsirengimo stilius taip pat parodo mūsų vidinę būseną arba momentinę nuotaiką. Teigiama, kad laisvus, didokus rūbus mėgsta žmonės, kurie nori pasislėpti nuo aplinkinių žvilgsnių. Jei žmogus dengia kaklą – riša skareles, šalius, mėgsta stačias standžias apykakles – jis yra uždaras, sunkiai reiškia jausmus, yra šaltokas bendravime. Aptempta, pabrėžianti figūrą suknelė – moters jausmingumo išraiška.

Yra skirtingi apkūnių žmonių apsirengimo būdai. Vieni rengiasi ankštais, tarsi pabrėžiančiais jų putnumą rūbais – taip jie nori pabrėžti savo tariamai teigiamą požiūrį į save. Kiti, atvirkščiai – rengiasi didokais rūbais, sudarydami sau patiems iliuziją, kad tokiu būdu neatrodo pernelyg apkūnūs. Ir vienu, ir kitu atveju vengiama pažiūrėti tiesai į akis ir pakeisti situaciją į gerąją pusę.

Polinkis daugybę metų nešioti tuos pačius rūbus (net sunešiotus) rodo konservatyvų charakterį ir.. savininkišką požiūrį į žmones. Kitas kraštutinumas – laikyti spintoje rūbus, kurių nenešiojame jau keletą metų – ne tik konservatyvumas, bet ir užstrigimas praeityje. Charakterio nepastovumą ir neurotiškumą rodo besaikis rūbų pirkimas. Kai daiktų yra pakankamai, įvairiems gyvenimo atvejams, kai jie visi yra dėvimi pagal situaciją – tuomet žmogus yra harmonijoje su savimi.

Jei rengiamės ne pagal amžių, tai taip pat daug ką pasako. Jauninamės ar norime atrodyti solidžiau – ir vienu, ir kitu atveju mes neigiame savo amžių. Jei jaunam žmogui solidus stilius gali ir tikti, nors gal ir atrodys keistokai, tai vyresnio amžiaus ryškiai besijauninantis žmogus jau gali atrodyti juokingai.. Mėgstantys rengtis praeitų epochų rūbais žmonės tarsi prieštarauja prieš esamą laiką, o besirengiantys iššaukiančiai – nori atkreipti dėmesį ar šokiruoti.

Įdomus ir pomėgių maistui aprašymas, kuris taip pat atspindi mūsų vidinę būseną. Teigiama, kad labai mėgstantiems saldumynus trūksta.. švelnumo. Valgydami daug saldumynų mes tarsi kompensuojame tą švelnumo trūkumą. Mėgstantys sūrų, riebų, keptą maistą trokšta, kad viskas būtų taip, kaip jie nori. Aštraus skonio mėgėjams trūksta stimulo ir įvairovės, spalvų gyvenime. Dideliems kavos gurmanams trūksta natūralaus entuziazmo. Jei valgoma daug mėsos – tikėtina, kad žmoguje daug užslopintų emocijų ar net pykčio.

Jei valgome nekramtydami, paskubom – nemokame mėgautis ne tik maistu, bet ir gyvenimu. Polinkis alkoholiui – vidiniai prieštaravimai ir bėgimas nuo savęs. Jei esame labai išrankūs ir konservatyvūs maiste – bijoma naujos patirties. Polinkis kaupti dideles maisto atsargas – baimė, kad kažko pritrūks ar trūksta gyvenime. Įprotis valgyti sveiką ir natūralų maistą – meilė sau ir pagarba gyvenimui.

Autorė dar plačiai aprašo ir mūsų poelgius, mintis, jausmus ir ligas, bet apie tai jau daugelis esate skaitę. Šį kartą įdomu buvo apžvelgti rečiau nagrinėjamas sritis. O ką apie tai manote jūs? 🙂

Reklama

Vidiniai prieštaravimai

Jų mūsų gyvenime yra nemažai. Kodėl jie yra ir iš kur jie atsiranda? Vidinis prieštaravimas atsiranda tuomet, kai realybė neatitinka mūsų vidinės būsenos. Mes tai juntame kaip įtampą, nepaaiškinamą nerimą, kartais ir baimę. Kad suprastume, kaip atsiranda šitie neatitikmai, turėtume žvilgtelėti į žmogaus sąmonės raidą, nes tai, kas šiandien mums kelia prieštaravimus, užgimė jau labai seniai.

Filosofai nuolat nagrinėjo žmogaus sąmoningumo vystymąsi ir to vystymosi kryptis bei pasekmes. Pirmasis svarbus žmogaus suvokimas buvo tai, kad jis gyvena – savęs suvokimas, o pirmasis rūpestis – savisauga. Žemė teikia žmogui viską, kas būtina jo egzistencijai, o instinktas išmokė visu tuo naudotis. Alkis ir prigimtiniai poreikiai vertė žmogų išbandyti tai vieną, tai kitą gyvenimo būdą – taip atsirado medžioklė, žvejyba, žemdirbystė, gyvenimas bendruomenėje.

Naujos žinios, atsiradusios kaip vystymosi rezultatas, atvedė į svarstymus ir vertinimus – žmogus ne tik išmoko skirti įvairių gyvų būtybių padėtį viena kitos atžvilgiu, bet ir pripažino save pranašesniu. Šiuo laikotarpiu labai stipriai pradeda reikštis žmogaus “ego“ – pirmiausia kaip savisaugos instinktas. Bendruomeniniame gyvenime žmogus pastebėjo panašumus savo ir jį supančių žmonių elgesyje ir padarė išvadas, kad ir kiti žmonės galvoja, jaučiasi ir elgiasi panašiai kaip jis.

Ši svarbi išvada paskatino žmogų laikytis tam tikrų elgesio taisyklių, kad užtikrintų savo saugumą. Patirtis išmokė, kad gerovės siekimas – žmogaus poelgių variklis ir pastebėjo atvejus, kai bendri interesai leido jam tikėtis aplinkinių pagalbos. Tokiu atveju žmonės vienydavosi į bendruomenę – savotišką laisvą asociaciją – kuri egzistuodavo tol, kol išlikdavo ją sukūręs poreikis.

Poreikis gyventi kartu pagimdė pačius subtiliausius žmogaus jausmus. Pirmosios sąmoningumo ir dvasingumo apraiškos prasidėjo, kai žmonės pradėjo gyventi bendruomeniškai – gimė šeima, jos narių tarpusavio šilti jausmai, tėviška globa. Išsivystė savitarpio įsipareigojimai ir suvokimas, kad juos visiems naudinga vykdyti. Sėkmė bendravime pastūmėjo daryti sparčią pažangą – lavėjo protas, tobulėjo išradingumas ir įgūdžiai.

Bendruomeniškumas ne tik kilstelėjo žmonių sąmoningumą ir pažangą, bet ir pagimdė rungtyniavimą bei lygiavimąsi. Kai tik žmonės pradėjo vienas kitą vertinti, atsirado pagarbos, vertybių, dorybių ir grožio sampratos, kurios vertė teikti pirmenybę vienam ar kitam. Kiekvienas dėl konkurencijos stengėsi atsidurti patogesnėje padėtyje arba atvirai panaudodamas jėgą (jei jautėsi stipresnis), arba naudodamas apsukrumą ir vikrumą (jei jautėsi silpnesnis).

Teigiama, kad kai žmogui kilo mintis konkuruoti, turėti atsargas, nedirbti pačiam, bet samdyti kitus žmones – atsirado nuosavybė ir nelygybė. Kad visa tai būtų valdoma, gimė moralės sampratos, įstatymai, bausmės. Štai taip, filosofų teigimu, baigėsi laisvas ir džiaugsmingas žmonių bendravimas ir egzistavimas. Darbas tapo ne tik būtinybe, bet ir vergove, iš kurios gimė skurdas ir nelygybė. Visa tai Dž.Lokas apibrėžė aksioma: “Negalima padaryti žalos ten, kur visiškai nėra nuosavybės“. Galima būtų pridurti, kad ne pati nuosavybė pagimdė visas blogybes, o nepasotinamas godulys ir saiko neturėjimas, ir iš to kylantis susipriešinimas.

Kaip visa tai veikia mus šiandien? Evoliucijos psichologai teigia, kad bendruomeniškumas, poreikis vienytis yra prigimtinė žmogaus savybė. Būtent vienijimosi – ne konkurencijos – periodais žmonija darė pastebimą sąmoningumo šuolį. Mūsų dienomis sukurti valdymo modeliai – nesvarbu, kaip jie įvardinami politikoje – yra priešinantys, skaldantys ir grupuojantys. Galime kurti įvairias sąmokslo teorijas, bet pagrindinė priežastis, anot visų laikų mąstytojų, yra būtent ydingame valdyme (sistemoje). Dirbtinai sukurti poreikiai ir valdymas per juos neteikia nei gyvenimo džiaugsmo, nei laimės, ir gimdo daugybę vidinių prieštaravimų.

Filosofai išskiria tris pagrindines prigimtines žmogaus savybes ir teises. Mūsų prigimtinė savybė – sąmoningumas, proto veikla. Laisvė – tai visų mūsų prigimtinė teisė. Ir prigimtinis laimės troškimas (susijęs su saviraiška) – tai trys neliečiami dalykai. Valdymo sistema visa tai pajungė valdymui: protas paveikiamas reikiama linkme, manipuliuojama laisvės “suteikimu“ ar “apribojimu“ ir siūlomi laimės pakaitalai prekių ir pramogų pavidalu.

Istoriškai susiklostė neatitikimai tarp moralės ir pareigų. Mūsų prigimtinės savybės diktuoja mums vienokį elgesį, o išorinės sąlygos (valdymo sistema) reikalauja elgtis priešingai. Iš to gimsta gilūs vidiniai prieštaravimai žmogaus sąmonėje. Garsi psichoanalitikė K.Horney mūsų dienų žmogų įvardina kaip neurotišką asmenybę ir įvardina tris prieštaravimus, kurie sukelia įtampas, neurozes, depresijas, priklausomybes ir kitus psichinius sutrikimus.

Pirmasis – prieštaravimas tarp sėkmės ir konkurencijos. Iš vienos pusės, skatinama daryti viską sėkmei pasiekti, o iš kitos – tai verčia kartais elgtis tiesmukiškai ir agresyviai, kas prieštarauja ir visuotinai priimtiniems moralės principams, ir žmogaus sąžinei. Pastangos suderinti šiuos du nesuderinamus dalykus kelia didelę įtampą.

Antrasis prieštaravimas – tarp poreikių stimuliavimo ir kliūčių jiems įgyvendinti. Ekonominiais sumetimais poreikiai ir dirbtinai kuriami, ir visapusiškai stimuliuojami (reklama, mada ir t.t..) , bet daugeliui žmonių tiesiog neįmanoma šiuos poreikius atitikti ir patenkinti: jie nuolat keičiami vis įmantresniais ir bėgimas paskui juos galiausiai sukelia gilią neviltį.

Trečiasis prieštaravimas – laisvės iliuzija. Valdymo sistema deklaruoja, kad žmogus yra laisvas, nepriklausomas ir gali pasiekti viską, ką tik nori, jei yra veiklus ir energingas. Iš kitos pusės – toli gražu ne visada paprasta visa tai įgyvendinti: griežti konkurenciniai apribojimai, suformuotas mąstymas, o ir visi žmogaus žlugdymo mechanizmai – mokesčiai ir nuobaudos. Rezultatas – abejonės dėl savo galimybių ir likimo, bejėgiškumo, nesaugumo jausmas susidūrus su realybe.

Kaip išvengti vidinių prieštaravimų? Pirmiausia – nebūti fatalistais ir negalvoti, kad nieko negalima padaryti – atseit, taip buvo per amžius ir nieko čia nepakeisi.. Žmogus išgyveno ilgą ir sudėtingą evoliuciją. Jos pasekoje suprato ir išmoko valdyti savo galimybes, taip pat pamatė savo veiksmų pasekmes. Evoliucija vyksta toliau. Tam, kad tobulėtume, turime įvertinti tas pasekmes.

Tai svarbu kiekvienam žmogui, nes esame neatsiejama visumos dalis. Galime naudoti naujausias psichologines technologijas, daug dirbti, bet jei tai naudosime tik egoistiniams ar ambicijų tenkinimo tikslams, mes ir vėl visi suksimės vidinių prieštaravimų ir nesibaigiančių krizių rate. Gyvename permainų laikais – ko gero, atėjo laikas augti visiems dvasiškai, įvertinti vienybės būtinybę ir išbristi iš prieštaravimų rato. Mes esame žymiai didingesni, nei manome 🙂 ..

Amuletai ir talismanai

Kuo gi jie skiriasi? Kadaise amuletas ir talismanas buvo beveik tas pats dalykas, vėliau jų paskirtis buvo apibrėžta konkrečiau. Amuleto pavadinimas kilęs iš lotyniško “amuletum“ ir tiesiogiai reiškia – “kas nešiojama ant savęs“. Jo paskirtis – magiškas daiktas, saugantis nuo blogio ir nelaimių. Talismano pavadinimas kilęs iš arabiško “tilasm“ – “magiškas paveikslas“, ir nusako daiktą, kuris nešiojamas su savimi ir pritraukia pasisekimą ir laimę.

Pirmiausia apie amuletus. Jie pradėti naudoti, kai per specialias apeigas buvo baidomos, varomos blogio jėgos ir siekiama grąžinti žmogui sveikatą. Apeigoms sustiprinti buvo gaminamas amuletas – poveikiui ir apsaugai sustiprinti. Vėliau jie pradėti naudoti plačiau. Kai kurie amuletai įsitvirtinę okultinėje tradicijoje, o mūsų laikais daug jų nešiojama puošybos tikslais, dažnai nieko nežinant apie jų kilmę ir prasmę.

Senovėje buvo naudojami ir amuletiniai marškiniai – juos kariai dėvėdavo po šarvais. Marškiniai būdavo išmarginti magiškais kvadratais, simboliais ir rašmenimis, ir jais buvo pasitikima ne mažiau, nei plienu. Daug amuletų atkeliavę iš senovės egiptiečių, dauguma jų simbolizuoja dvasinį gyvenimą. Prieš atsirandant nacizmui, labai paplitęs amuletas buvo svastika – tai yra vienas ir iš budizmo simbolių. Budizme jis simbolizuoja Saulės judėjimą, cikliškumą ir nuolatinį persikūnijimą.

Dar vienas iš populiariausių amuletų yra kryžius, kuris yra ne tik krikščionybės simbolis, bet ir daugybėje tautų naudotas stiprus apsauginis ženklas, reiškiantis dvi skirtingų krypčių jėgas, priešybes, jų santykį. Gaminant amuletus buvo tvirtai tikima, kad jame pavaizduotas simbolis, ženklas ar įtaisytas daiktas veikia paslaptingoje, nematomoje žmogui dvasinėje plotmėje.

Amuletams gaminti buvo naudojami įvairūs metalai, akmenys, į juos buvo įtaisomi keisčiausi dalykai – pavyzdžiui, gyvatės geluonis (nuo gyvatės įkandimo), arba kažkokio gyvūno kūno dalys – nagai, dantys, širdis, simbolizuojantys tų gyvūnų savybes ar galią ir saugantys nuo nelaimių. Amuletais buvo laikomi ne tik specialiai tuo tikslu padaryti daiktai, bet ir smulkios monetos, o kai kurie amuletai – tiesiog parašyti ant popieriaus magiški žodžiai, ženklai, simboliai, geometrinės figūros, atvaizdai ar skaičiai.

Viduramžiais arabų šalyse labai paplito akies formos amuletai, kurie šiose šalyse populiarūs ir šiomis dienomis. Buvo manoma, kad kai kurie žmonės turi tokią stiprią įtaigą, kad vien savo žvilgsniu gali paskleisti blogį, o akies atvaizdo amuletas atvirkštinės magijos galia tuos blogio spindulius atmuša. Amuletai buvo naudojami ir gyvuliams nuo “piktos“ akies, taip pat namams saugoti.

Dabar apie talismanus. Tiesioginis talismano reikšmės vertimas – “magiškas paveikslas“ – jau tarsi nusako jo gaminimo būdą. Tai tam tikras paviršius – akmens, metalo, medžio ar pergamento, ant kurio išraižyti arba nupiešti simboliai ar rašmenys. Talismanai gaminami sėkmei, laimei “pritraukti“. Juos gaminantiems dailininkams svarbus ne tik vaizdų tikslumas ir estetiškumas, bet ir tai, kad darbas būtų atliktas iš tinkamos medžiagos ir tinkamu laiku.

Tinkamas talismano gaminimui laikas – tai dažniausiai tiksliai apibrėžtas astrologinis laikas. Talismanų gamintojai remiasi valandomis, nurodančiomis, ką kuri planeta valdo tam tikrą paros valandą. Tinkama medžiaga yra ta, kuri pavaldi tam tikrai planetai. Knygose apie talismanų magiją pateikiami įvairioms planetoms pavaldžių medžiagų sąrašai. Taigi, tai išties atsakingas darbas.. Talismanams taip pat priskiriamos su savimi nešiojamos astrologinės figūrėlės, magiški kvadratai ir okultiniai simboliai.

Įdomu tai, kad visi senieji smboliai, naudojami amuletams ir talismanams, atėjo iki mūsų dienų. Net nesigilinantys į tai žmonės nešioja juvelyrinius gaminius, ant kurių apstu senovinių ženklų. Kaip pasirinkti amuletą arba talismaną ir ar jie “veikia“? Juk žinome, kad veikia viskas, kuo mes tikime.. Jei yra toks noras ar poreikis, visai smagu kažkokiam gyvenimo etapui turėti talismaną ar amuletą – priklausomai nuo situacijos. O pasirenkamas jis paprastai – jis turi “patraukti“, patikti.

Ir tai nebūtinai turi būti kažkoks ypatingas gaminys.. Kartais mielas akmenėlis, rastas atostogaujant pajūryje, ar sudžiovinta gėlė, kurią padovanojo mylimas žmogus, ar labai patinkantis kuklutis papuošalas gali suteikti džiaugsmo, šilumos ir pasitikėjimo savimi 🙂 .. Ką jūs apie tai manote?

Ritmai, ciklai, fazės..

Viskas mūsų gyvenime jiems paklūsta, o ir mes patys esame linkę viską sistematizuoti – tuomet aiškiau galime daug ką suprasti. Ritmai, ciklai ir fazės yra gamtoje, o mes, kaip gamtos dalis, taip pat jiems esame pavaldūs. Chronobiologai, fiziobiologai ir medikai pastebėjo įvairių ciklų poveikį žmogui, ir tuo remiantis, pateikė labai daug patarimų, kaip harmoningai įvairiuose cikluose gyventi.

Svarbiausias žmogui yra jo biologinis ritmas (dar vadinamas biologiniu laikrodžiu), kuris formavosi milijonus metų. Biologinis laikrodis turi ne tik paros, mėnesio, bet ir metų biologinį ritmą. Jei norime būti sveiki, turime jo paisyti – mes jį jaučiame, jis daug ką lemia, nes mes esame nuo jo priklausomi. Tai yra miego ir aktyvumo ritmai, darbo ir poilsio ritmai, kūno organų veiklos ritmai.

Pavyzdžiui, nuo 23 iki 4 valandos yra organizmo atsistatymo laikas, todėl šiuo metu būtina ilsėtis. Miegas turi įtakos ne tik mūsų sveikatai ir žvalumui, bet ir atminčiai. Mokslininkai pastebėjo, kad žmogaus smegenys imliausios informacijai yra ryte, o antroje dienos pusėje pastabumas ir darbingumas mažėja. Darbui geriausias laikas yra 10-12 val., o nuo 13-15 val. organizmo aktyvumas mažiausias, nuo 16 val. organizmas vėl gyvybingas.

Tinkamiausias laikas sočiai valgyti – 12-14 val., nes tuo metu išsiskiria daugiausia skrandžio sulčių. Vakare medžiagų apykaita sulėtėja, todėl valgyti reikia nedaug. Sportui palankus laikas – 8 valanda ryto ir 16 valanda vakaro. Odos procedūroms tinkamas laikas – ankstyvas rytas, 17 valanda ir laikas prieš pusiaunaktį. Odontologinėms procedūroms geras laikas nuo 13 iki 15 ir 18 val., nes tuomet esame mažiau jautrūs skausmui. Vairavimui optimalus laikas – 8-10 val. ryto ir 15-20 valandos.

Aiškiausiai jaučiame savo biologinio laikrodžio veikimą, kai nuvykstame į tolimas šalis – iš vienos klimato juostos į kitą, taip pat per pavasarinius ir rudeninius laikrodžio rodyklės pervedimus. Beje, rudeninį laikrodžio rodyklės pervedimą mes išgyvename lengviau, nes “gauname“ papildomą valandą. Pavasarį, atitinkamai, sunkiau ir dėl sezonų kaitos, ir dėl prisitaikymo viską daryti valanda anksčiau. Ir nors rodyklės sukiojimas turi humanišką tikslą – kad žmogus išnaudotų maksimaliai dienos šviesą – daugeliui, ypač vaikams, tai būna nelengva.

Sąlyginis biologinio aktyvumo suskirstymas į “vyturius“ ir “pelėdas“ dabar kelia prieštaravimų. Anksčiau buvo linkstama prie versijos, kad tai nulemta prigimties, įgimta. Tokia išvada buvo daroma stebint tos pačios šeimos narius su skirtingais poreikiais miegui ir veiklai. Vieni medikai kategoriškai pareiškia, kad tai įprotis, kurį galima keisti, kiti tai laiko duotybe. Na, o tyrimai rodo, kad pasikeitus sąlygoms, žmogaus organizmas prisitaiko prie naujo ritmo ir puikiai adaptuojasi. Pavyzdžiai – vaiko gimimas šeimoje, išvykimas į tolimą šalį, darbas pamainomis. Tačiau visi vieningai sutaria, kad geriau įprasto, prigimtinio ritmo netrikdyti, o tik tiek, kiek reikalauja būtinybė.

Mėnulio fazių ritmo poveikis jau seniai pastebėtas ir dauguma jo paisome. Į Mėnulio fazes dažnai atsižvelgiama žemės ūkyje, medicinoje, kosmetologijoje. Jos veikia žmogaus nuotaikas, emocijų kaitą, instinktų proveržius ir su tuo susijusius mūsų sprendimus, taip pat organizmo skysčių svyravimus. Peržvelkime trumpai ir Mėnulio fazių poveikį.

Pirmoji fazė – jaunatis. Per jaunatį jautresnės psichikos žmonės ir vaikai nervingi, nekantrūs ir kaprizingi. Lengviau pasiduodama įtakoms, būdingas ir susireikšminimas, užsidarymas. Vairuotojai skundžiasi sulėtėjusia reakcija ir išsiblaškymu. Organizme sumažėja skysčių, trumpam nusilpsta chroniškų ligų simptomai, trūksta energijos ir jėgų. Augmenijos gyvybiniai syvai suplūsta į šaknis, todėl rekomenduojama puoselėti antžemines dalis – genėti, karpyti, skinti vaisius.

Antroji fazė – priešpilnis. Ją astropsichologai vadina kritine, kai senieji stereotipai jau netinka ir reikia priimti naujus gyvenimo iššūkius. Per priešpilnį mes tampame aktyvesni, todėl net mažiausios pastangos yra veiksmingos. Šiuo laikotarpiu tinkami poelgiai garantuoja geras pasekmes. Tačiau dėl aktyvumo padidėja traumų, greičiau susergame. Organizmas kaupia skysčius, todėl gali atsirasti patinimų. Tinka valyti organizmą, laikytis gydomųjų dietų. Sodininkams rekomenduojama ravėti ir naikinti kenkėjus.

Trečioji fazė – pilnatis. Neatsiejama nuo mistikos, statistika registruoja ir padaugėjusius nusikaltimus, nelaimingus atsitikimus, ypač 14-16 pilnaties dienomis. Daugiau pykčio, emocinių protrūkių, agresijos ir nepasitenkinimo. Žmonėms, einantiems dvasiniu keliu, šis laikotarpis ypatingas – jie maksimaliai panaudoja savo sugebėjimus. Ciklo viduryje įgyvendinama tai, kas buvo pradėta per jaunatį: tiek teigiami, tiek neigiami dalykai. Atsiranda jėgų atlikti atidėliotus darbus. Gyvuose organizmuose susikaupia maksimalus drėgmės kiekis. Pakyla kraujospūdis, paūmėja ligos, nemiga, stipriai veikia vaistai. Sodininkams tinka sėti sėklinius augalus, rinkti vaistažolių antžemines dalis , pjauti žolę, nuimti derlių, persodinti gėles.

Ketvirtoji fazė – delčia. Ateina atpildas už atliktus darbus. Šiuo metu žmogų pagauna įvykių tėkmė, aplinkybės neleidžia susivokti. Veiksmai nerezultatyvūs, belieka fiksuoti klaidas arba džiaugtis pelnyta sėkme. Beprasmiška šiuo metu priešintis nepalankiems įvykiams, nes tik išeikvosime energiją ir persitempsime. Paskutinėje Mėnulio fazėje netinka pradėti naujus sumanymus – tai geriau atlikti priešpilnio dienomis. Gamtos biologiniai ritmai slopsta, energijos nedaug. Sodininkams būtina dažniau laistyti augalus, nes dirva per delčią nekaupia drėgmės.

Kiek visu tuo tikėti? Tiesiog stebėkime save, gamtą – tikrai atrasime atitikimų, kuriuos sunku užginčyti. Esame gamtos dalis ir mus veikia viskas, kas vyksta joje. Dar senovės išminčiai visą žmogaus fiziologinę ir jausminę sferą reguliuodavo pagal gamtoje besikeičiančius natūralius ritmus. Galime pasidžiaugti, kad jų sukaupta patirtis atėjo iki mūsų dienų ir ją patvirtina šiuolaikiniai mokslininkai. Na, o kiek tuo tikėti ar taikyti gyvenime – kiekvieno iš mūsų pasirinkimas 🙂 . Galbūt, kai išties nesiseka, verta žvilgtelėti, ar neiname prieš natūralius gyvavimo ritmus?.

P.Bregas apie sveikatą

Polis Bregas buvo ne tik sveiko gyvenimo būdo propaguotojas, bet ir idealios sveikatos pavyzdys: sulaukęs devyniasdešimties, jis buvo judrus, lankstus, ištvermingas. Jis aktyviai sportavo, buvo nuolat žvalus ir nežinojo, kas yra nuovargis. Jei ne nelaimingas atsitikimas – jis nuskendo, eidamas 95 metus, tai P.Bregas tikrai būtų pasiekęs užsibrėžto tikslo – gyventi 120 ir daugiau metų.. Gydytojai, stebėję jo organizmo būklę, tik gūžčiojo pečiais: visi duomenys atitiko jaunuolio sveikatos parametrus..

P.Bregas mėgo sakyti, kad tai, ką jis pasiekė, gali pasiekti kiekvienas. Sveikatos nusipirkti neįmanoma, ją galima tik palaikyti optimalioje būsenoje savo nuolatinėmis pastangomis. Terminą “fizinė kultūra“ apima racionali mityba, gyvenimo būdas, grynas oras, psichologinis nusiteikimas (optimizmas), fiziniai pratimai, vandens ir saulės procedūros. Galima tvirtinti, kad kiekvienas žmogus, pasirinkdamas vienokį ar kitokį gyvenimo būdą, vienokį ar kitokį mitybos, judėjimo aktyvumo režimą, psichinį nusiteikimą, tam tikru mastu pats nustato savo gyvenimo kokybę ir terminą.

Žmogus negali laužyti savo prigimties, ir norėdamas išlikti sveiku, jis turi pakeisti savo psichologiją, savo pažiūras į natūralių poreikių esmę. Kai tai suprasime, ilgaamžiškumas bus norma. Savo sočiais laikais mes beveik pamiršome, kas yra tikroji mūsų organizmo reikmė judėjimui, grynam orui, maistui. Dabar žmonės alkiu dažniausiai laiko lėtinę gastritinę neurozę, susidariusią dėl įpročio valgyti kelis kartus per dieną, net jei kartais valgyti ir nesinori..

Visa, kas gyva gamtoje, jei jų nepražudo nepalankios sąlygos, išgyvena visą jam skirtą laiką. Žmogus – vienintelė išimtis iš taisyklės, jis pats susikuria sau neįmanomas gyventi sąlygas. Teoriškai mes visi trokštame ilgo gyvenimo, o praktiškai jį susitrumpiname iki minimumo.. Atrodytų, kad ilgas gyvenimas ir gera sveikata turi būti taisyklė, bet – deja (!) – tai yra išimtis. Maisto – gausa ir įvairovė, vis daugiau vaistų, o sveikų žmonių – vis mažiau, ligos vis įvairesnės ir pavojingesnės.

Kiekvienos ligos pagrindas yra priežastis, kurios negali pašalinti jokie vaistai. Vienas iš P.Brego patarimų – maitintis maistu, artimu, kiek tai įmanoma, natūraliems produktams ir vengti chemiškai apdoroto ir su cheminiais priedais maisto. Mūsų organizmas gali įsisavinti tik organines medžiagas – augalinės ar gyvulinės kilmės. Tai padeda išlaikyti rūgščių-šarmų balansą ir išvengti autointoksikacijos, kuri veda į acidozę – organizmo rūgštėjimą. Būkime budrūs – ne viskas parduotuvėse yra maistas – atsiminkime, kad komerciniai interesai neturi nieko bendra su mūsų rūpinimusi sveikata.

Stenkimės pastebėti pirmuosius acidozės požymius, nes acidozė yra klastinga, o gyvybė – tai ne savigyna. Kai organizmas užrūgštintas, jis dirba perkrovos režimu ir nesugeba pašalinti susikaupusių nuodų – rūgštinių šlakų. Prasideda autointoksikacija su visomis iš to išeinančiomis pasekmėmis – įvairiomis ligomis. Todėl stenkimės pastebėti pirmuosius acidozės požymius – pilkas apnašas ant liežuvio, galvos skausmus, kraujo antplūdžius į veidą, dirglumą. Pastebėjus šiuos požymius, patariama padaryti iškrovos dieną, o paskui pereiti prie šarminės dietos bei vengti rūgščios reakcijos produktų.

Šarminė dieta daugiausia sudaryta iš vaisių, daržovių, riešutų ir sėklų, taip pat pakankamai gryno švaraus vandens. Jei valgome mėsą, tai ne dažniau kaip du-tris kartus per savaitę. Reikia vengti riebalų, taip pat atsisakyti cukraus ir angliavandenių. Kitaip sakant – juos reikia naudoti natūralia forma vaisių ir daržovių pavidalu, o baltymų galima pakankamai gauti su riešutais ir saulėgrąžomis. Kai valgome šarminius produktus, jie pradeda valyti iš kraujo toksinus, ir savijauta greitai pagerėja.

Labai paprastai P.Bregas apibrėžė ir racionalią, subalansuotą mitybą: mūsų organizmas gali įsisavinti tik organines medžiagas, bet kurios neorganinės medžiagos yra tarsi svetimkūnis organizmui, kurį jis stegiasi neutralizuoti ir pašalinti, ir tai yra sunkus papildomas darbas. Taigi, svarbiausia – išimti visus neorganinės kilmės, “iškraipytus“ – papildytus cheminėmis medžiagomis, daug kartų apdorotus, ilgai galiojančius, konservuotus produktus.

Polis Bregas buvo ir gydomojo badavimo pradininkas, bet tai atskira plati tema. Jis teigė, kad netinkamai gyvendami, mes save silpniname: už žalingus įpročius mes “baudžiami“ ligomis, o už gerus – atlyginama puikia sveikata ir neišsenkančia energija. Liga yra signalas, kuriuo gamta parodo, kad organizmas yra perpildytas toksinų. Visa, ką mes galime padaryti – tai sustiprinti gyvybines jėgas taip, kad ligų gydymas būtų tik paties organizmo vidaus reikalas.

“Gyvenimo trukmė turi atitikti tą amžių, kurio gali sulaukti sveikas žmogus palankiausiomis sąlygomis“, – tvirtino Polis Bregas ir įrodė tai savo gyvenimu 🙂 . Jis teigė, kad yra dvejopi žmonės: vieni patys rūpinasi savo sveikata, kiti, užuot rūpinęsi savimi, visus rūpesčius užkrauna ant aplinkinių ir gydytojų pečių. Ir visuomet paklausdavo: “O kokiems žmonėms jūs priskiriate save?“ 🙂

Apie rūgščių ir šarmų pusiausvyrą

Kad būtume sveiki, tai labai svarbu žinoti. Žinome apie dirvos pokyčius, maisto chemizavimą, ydingus maisto paruošimo būdus, bet kaip visa tai tiesiogiai veikia mūsų sveikatą? Žmogus yra biologinė būtybė ir yra tiesiogiai susijęs su natūralia aplinka, jis yra priklausomas nuo gamtos. Daugelis specialistų jau tvirtina, kad daugelio civilizacijos ligų priežastis yra pažeista organizmo rūgščių – šarmų pusiausvyra. Kaip tai atsitinka?

Mūsų maiste, be angliavandenių, baltymų ir riebalų yra įvairių mineralinių medžiagų. Jos sudaro apie 4 procentus kūno svorio ir skiriamos į dvi kategorijas: sudarančios šarminius ir sudarančios rūgštinius junginius. Ląstelių medžiagų apykaitų produktai yra rūgštys, o mūsų organizmo vidiniai skysčiai, išskyrus skrandžio rūgštį, yra silpnai šarminiai. Žmogui gimus jo kraujo rūgštingumas yra 7,45 pH. Net nežymus vidinių skysčių nukrypimas nuo šių rodiklių ( 7,35-7,45 pH ) sukelia sveikatos sutrikimus – prasideda organizmo rūgštėjimas – acidozė – kai pH mažesnis nei 7,35.

Visų maisto produktų paskirtis – suteikti organizmo gyvavimui reikalingas maistines medžiagas ir energiją. Pagrindinis skirtumas tarp tinkamų ir netinkamų organizmui maisto produktų yra tame, kiek ir kokių organizmui kenksmingų atliekų susidaro įsisavinant šiuos maisto produktus. Ląstelių veiklos šalutinių produktų susidarymas yra natūralus procesas. Svarbu, kad susidariusios atliekos būtų pašalintos ir nesikauptų. Nepašalintos iš organizmo atliekos kaupiamos įvairiose kūno vietose, susidaro rūgštinės atliekos – šlakai, nuodijančios organizmą.

Sveikame žmogaus organizme medžiagų apykaita vyksta be jokių sutrikimų. Perdirbtos maisto medžiagos virsta organizmo statybinėmis medžiagomis ir kartu su deguonimi aprūpina kaulus, raumenis ir organus, taip pat atnaujina ląsteles. Medžiagų apykaita palaiko organizmo gyvybingumą ir energiją. Apykaitos metu susidarę šlakai išskiriami arba iškvėpiami. Renkantis maisto produktus, turėtume atsiminti: šarminės medžiagos neutralizuoja rūgštines atliekas ir valo organizmą, rūgštinės – sudaro sąlygas organizmo rūgštėjimui ir rūgštinių atliekų kaupimuisi.

Rūgštinio ir šarminio maisto sąvokos dažnai klaidingai siejamos su produktų skoniu. Pavyzdys – citrina – nors jos sudėtyje esančios organinės rūgštys suteikia rūgštų skonį, citrina priskiriama prie šarminių produktų. Chemikas, sveiko gyvenimo būdo propaguotojas T.Laucevičius aiškina, kad produkto rūgštingumas ar šarmingumas nustatomas tiriamą maisto produktą sudeginus ir ištyrus pelenus. Tai atitinka maistinių medžiagų įsisavinimo procesą ląstelėse, kuriam vykstant prisijungiamas deguonis, arba maistas “sudeginamas“. Pagal tai, kokios mineralinės medžiagos – sudarančios šarminius ar rūgštinius junginius – lieka pelenuose, maistas ir priskiriamas prie šarminių ar rūgštinių.

Šarminantys produktai yra švieži daržovės ir vaisiai (raudonieji kopūstai, šparagai ir rauginti kopūstai – silpnai rūgštiniai), šviežios sultys, riešutai, medus, rudas cukrus, džiuvėsiai, jogurtas, liesas pienas, pasukos, nenugriebtas pienas, kefyras, kai kurie sūriai. Rūgštinių produktų sąrašas gausesnis – tai mėsa ir jos gaminiai, žuvis, produktai iš baltų miltų, duona, riebūs pieno produktai, vištos kiaušiniai, alkoholis, kava, saldumynai, baltas cukrus. Matome, kad išlaikyti normalią rūgščių ir šarmų pusiausvyrą nėra lengva – dažniausiai valgome tai, kas rūgština organizmą.

Organizmo rūgštėjimą lemia ne tik mitybos įpročiai. Šlakų pašalinimas iš kūno priklauso ir nuo mūsų judėjimo intensyvumo, taip pat nuo pakankamo deguonies kiekio. Judėjimas, prakaitavimas, grynas oras, švarus geriamas vanduo – puikūs būdai rūgštinių atliekų šalinimui. Dažnai kūno medžiagų apykaita trikdoma vartojant vaistus, taip pat ją alina fizinis bei nervinis stresas. Stresinėse situacijose per trumpą laiką sudeginama daugiau maistinių medžiagų ir susidaro daugiau atliekų, nei organizmas gali pašalinti – todėl stresas didina rūgštėjimą ir gali sukelti ligas.

Ligų, sukeltų organizmo rūgštėjimo, nevardinsiu – sąrašas tikrai ilgas. Paminėsiu tik svarbų faktą: mokslininkai įrodė, kad visų ligų atvejais organizme nustatomas rūgščių perteklius. Kiekviena liga, pradedant sloga ir baigiant rimtomis ligomis, prasideda peržengus tam tikrą ribą, kai organizmas negali susidoroti su besikaupiančiomis rūgštinėmis atliekomis ir nebelieka rezervų priešintis laisviesiems radikalams.

Kaip “nesurūgti“? Pirmiausia – žinoti, kas ir kaip kenkia mūsų organizmui ir elgtis taip, kad būtume sveiki ir žvalūs. Geros sveikatos, žvalumo ir ilgaamžiškumo pagrindas – rūgštinių atliekų neutralizavimas ir pašalinimas iš organizmo. Taigi, kad mūsų sielos ir dvasios buveinė būtų švari, turime ir sveikai bei subalansuotai maitintis, ir pakankamai judėti ir gerti skysčių, ir būti kuo dažniau gryname ore, ir “švarinti“ savo mintis, ir būti saikingi.. Vėl ir vėl – skirkime laiko sau, būkime atidūs sau 🙂 ..