Pozityvios ateities projektavimas

*Žmonijos patirtis parodė, kad žmonių elgesį galima nukreipti ir į konstruktyvią, ir į destruktyvią pusę. Todėl kalbos apie “baisią” žmogaus prigimtį tėra mitas – visas mūsų vertybes, mąstymo būdą ir elgesį formuoja visuomeninės institucijos (švietimo sistema, žiniasklaida, ir pan.).

*Kai matome, kokios problemos krečia pasaulį, darosi aišku, kad žmonijai seniai pribrendo būtinybė peržiūrėti savo vertybes. Tokia savianalizė iškelia klausimus apie tai, ką reiškia būti Žmogumi, ką reiškia būti “civilizacijos” dalimi, ir ką mes galime padaryti šiandien, kad užtikrintume gerą ateitį visam pasauliui.

*Ankstesni problemų sprendimo būdai šiandien jau neveiksmingi. Būtina apsispręsti: arba mes toliau laikomės pasenusių socialinių normų, įprasto mastymo būdo ir keliame grėsmę visų mūsų ateičiai, arba – pradedame vadovautis vertybėmis, orientuotomis į harmoningą visuomenės vystymąsi.

*Kai kurie žmonės galvoja, kad mums reikalingi teisingi įstatymai, ir tada mes išspręsime visas problemas.  Bet ar ne per daug įstatymų mes jau turime?.. Yra tūkstančiai įstatymų, bet problemų nemažėja.

*Pavyzdžiui, yra daug įstatymų dėl vagysčių. Tačiau jei pažvelgsime atidžiau, pamatysime, kad labai nedidelė grupė žmonių valdo pasaulio resursus, o didžioji žmonijos dalis gyvena taip skurdžiai, kad negali patenkinti net būtinų savo poreikių. Kaip galima tikėtis, kad tokioje situacijoje įstatymas sustabdys vagystes?

*Net susitarimai dėl taikos negali sustabdyti karų: jie nepašalina priežasčių, dėl kurių rašomi šie susitarimai – tai tarsi “lopas”, slepiantis problemą ir atidedantis konfliktą ateičiai. Juk nežiūrint į visas tarptautines sutartis ir paktus, šalys, kurios jėga užima svetimas žemes, iki šiol išlaiko savo pozicijas – valdo teritorijas ir resursus.

*Atrodytų, ko tikrai reikėtų – tai naujų žmonių valdžioje: gerų, besirūpinančių kitų žmonių problemomis. Galbūt, jie pabandys įveikti korupciją ir dirbs visų labui.. Bet kol resursai bus naudojami tik išrinktųjų gerovei, ir kol pasaulyje bus skurdas – net patys doriausi ir geriausi žmonės aukščiausiuose valdžios postuose nesugebės įveikti melo, apgaulės, vagysčių ir korupcijos. Juk esmė ne žmonėse, o sistemoje, kurioje planetos resursai būtų išmintingai paskirstyti kiekvieno žmogaus labui. Dabartinėje sistemoje tai neįmanoma.

*Didžiausias žmonijos turtas – ne pinigai, o gamtos resursai ir kūrybingi, išradingi žmonės, kurie pasiryžę kurti humanišką visuomenę. “Veneros” projektas siūlo į resursus orientuotą ekonomiką, kurioje vietoje pinigų naudojami resursai ir žmonėms prieinama viskas, kas jiems būtina – be pinigų, kreditų, barterių ar kitokių finansinės priklausomybės formų.

*Visi pasaulio resursai turi būti skaitomi bendru visos žmonijos paveldu – bet koks kitoks resursų paskirstymas atves į tas pačias problemas, kurias turime šiandien. Tai visiškai nauja, drąsi idėja, ir jei jums sunku tai priimti, pabandykite įsivaizduoti tokią situaciją: jei grupė žmonių su didžiule suma pinigų, deimantais ir auksu paklius į negyvenamą salą, visi šie turtai nepadės jiems išgyventi, jei saloje nebus dirbamos žemės, gėlo vandens ir išradingų žmonių..

*Taigi, akivaizdu, kas yra tikrosios vertybės. Vieningi, išradingi ir turintys humaniškus tikslus žmonės iš gausių planetos resursų gali sukurti viską, ko tik gali prireikti pilnaverčiam, kūrybingam visos žmonijos gyvenimui ir gyventi taikoje ir harmonijoje vieni su kitais ir su gamta.

*Projektas “Venera” siūlo realiai įgyvendinamą sistemą, kurios analogų dar nebuvo žmonijos istorijoje. Tai geresnė, tai šviesi ateitis visai žmonijai, kur kiekvienas galės pilnai išreikšti savo kūrybinį potencialą, savo išradingumą visų labui ir planetos gerovei.

*Jei manote, kad neįmanoma pakeisti pasaulio – tai tik reiškia, kad nesate vienas iš tų, kurie jį pakeis.. Jei nieko nedarysime – tikrai nieko nepasikeis, todėl – peržvelkime savo vertybes, atsakykime sau į svarbiausius gyvenimo klausimus, keiskime destruktyvų mąstymą. Atsakomybė už mūsų ateitį yra mūsų rankose ir priklauso nuo sprendimų, kuriuos mes priimame šiandien.

Mintys iš Žako Fresko knygos “Ateities projektavimas”, parinko ir vertė ruvi.lt

Sąmokslas

Susirinko kartą velniai pasitarti – kaip jiems greičiau žmones pražudyti. Ilgai svarstė, ilgai ieškojo įvairiausių būdų ir priemonių, kol pagaliau vyriausias Velnias paprašė kiekvieną pasisakyti.

Pirmasis prabilo Pyktis:

– Aš sukiršinsiu brolius ir seseris, tėvus ir vaikus, žmonas ir vyrus.. Aš supriešinsiu ištisas tautas! Aš priversiu žmones nuolat pykti vienas ant kito, kovoti ir kariauti, ir tai juos pražudys.

Paskui pasisakė Geismas:

– Aš skiepysiu palaidumą žmonių mąstyme. Aš įteigsiu jiems, kad meilė – tai tik trumpalaikis kūno geidulys, ir jie greitai virs gašlių, iškrypusių gyvulių banda..

Išdėstė savo sumanymą ir Godumas:

– Aš įskiepysiu žmonių širdyse nepasotinamus troškimus ir norus.. Jie pradės valdyti žmones ir juos visus pražudys!

Dvyniai Apsirijimas ir Girtuoklystė su įkvėpimu, vienas per kitą pasakojo savo grandiozinius planus: kaip siūlys žmonėms kultūringai prasigerti, kaip daug kvapnaus ir skanaus, bet pražūtingo kūnui maisto sugalvos..

Pavydas ir Neapykanta  paskelbė, kad suvienys savo jėgas, kad būtų veiksmingesnės: dviese lengviau įsiskverbs į žmonių širdis, kad juose neliktų nė lašelio Meilės ir Gerumo..

O Melas nenuilsdamas siūlė vis įmantresnius apgaulės būdus – be jo nei vienas piktas darbas neapsieina.. Juk jis visų piktadarysčių meistras!

Ilgai dar pasakojo velniai savo sumanymus, o vyriausias Velnias klausė, kraipė galvą, bet vis buvo nepatenkintas – kažko jam dar trūko.. Kažko.. daug veiksmingesnio. Silpnokos jam pasirodė pavienių velnių savybės.. Jis visai nusiminė, ir jau neteko vilties..

– AŠ! AŠ žinau vieną ypatingą, vienintelę, išskirtinę ir genialią priemonę, – staiga išdidžiai prabilo vienas velniūkštis. – Tai AŠ – EGOIZMAS! AŠ, tarsi greitai plintantis kūne virusas, užauginu žmoguje visą negatyvumą ir plačiai atidarau vartus visoms įmanomoms ydoms.. Tai labai veiksminga..labai. Nes atpažinti MANE tarp daugybės ydų labai sunku.. beveik neįmanoma. Juk kai apsigyvenu žmoguje, AŠ jam atrodau kaip didžiausia dorybė..

– Taip, taip! Genialu!! – iš laimės net pašoko vyresnysis Velnias, – būtent šito aš ir norėjau! Stokis šalia manęs, būsi mano dešinioji ranka ir svarbiausias padėjėjas. Su tavimi mes greitai pražudysime žmones!

Ir patraukė abudu savo juodų darbų daryti.. O iš paskos – visos pasaulio ydos, nuodėmės ir nedorybės..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėto savaitgalio 🙂

Laikas atsipeikėti

Šiandien – dar vienas klasiko Levo Tolstojaus straipsnis apie alkoholizmą. Jis parašytas 1888 metais žurnalui “Posrednik”. Originalo kalba – Л. Н. Толстой, “Пора опомниться”, Журнал «Посредник», 1888 г.

Tema aktuali ir mūsų dienomis, nors nagrinėta daugiau nei prieš 100 metų! Blaivybės ir alkoholizmo tema Levas Tolstojus parašė ne vieną straipsnį ir kūrinį, buvo įkūręs ir blaivybės draugiją. Išverčiau ir dalinuosi su jumis, nes skaitant kilo vienintelė mintis: ir tikrai – kada mes pagaliau atsipeikėsime?

LAIKAS ATSIPEIKĖTI. Levas Tolstojus

Vynas žudo žmonių fizinę sveikatą, žudo protinius gebėjimus, žudo šeimų gerovę, ir, kas baisiausia, žudo jų palikuonis, bet, nežiūrint į tai, kasmet vis labiau ir labiau plinta alkoholinių “gėrimų” vartojimas ir iš to gimstanti girtuoklystė.

Užkrečiama liga apima vis daugiau ir daugiau žmonių: jau geria moterys, merginos, vaikai. Ir suaugusieji ne tik nestabdo jų nuodijimo, bet patys, būdami girti, skatina juos gerti.

Ir turtingiems, ir vargšams atrodo, kad būti linksmam įmanoma tik apsvaigus ar esant girtam. Jiems atrodo, kad bet kokiu svarbiu gyvenimo atveju – per laidotuves, vestuves, krikštynas, skyrybas, pasimatymus – pats geriausias būdas parodyti savo skausmą arba džiaugsmą yra prisigerti, ir, praradus žmogiškąjį pavidalą, susitapatinti su gyvuliu.

Ir, kas keisčiausia – tai, kad žmonės žūsta nuo girtuokliavimo ir žudo kitus, bet nesuvokia, kodėl jie tai daro. Ir tikrai, jei kiekvienas paklaus savęs, kodėl žmonės geria, jis niekaip neatras jokio atsakymo.

Pasakyti, kad vynas skanus – negalima, nes kiekvienas žino, kad vynas ir alus, jei tik jie nepasaldinti, yra nemalonūs tiems, kas juos ragauja pirmą kartą. Prie vyno įprantama taip pat, kaip ir prie kito nuodo – tabako – palaipsniui, ir pradeda patikti vynas tik po to, kai žmogus įpranta prie to apsvaigimo, kurį vynas sukelia.

Pasakyti, kad vynas naudingas sveikatai – taip pat niekaip negalima dabar, kai dauguma gydytojų, kurie nagrinėja šį klausimą, pripažino, kad nei degtinė, nei vynas, nei alus negali būti naudingi sveikatai, nes neturi jokių maistinių savybių, o tik nuodus, kurie yra žalingi.

Pasakyti, kad vynas suteikia jėgų, taip pat negalima, nes ne kartą ir ne du, o šimtus kartų buvo pastebėta, jog dviejose vienodose grupėse žmonių, kur vieni negeria, o kiti geria – kad geriantys dirba žymiai blogiau ir mažiau. Šimtai ir tūkstančiai žmonių parodė, kad geriantys vien vandenį žmonės yra stipresni ir sveikesni už tuos, kurie geria vyną.

Sako dar, kad vynas šildo, bet ir tai – netiesa, nes kiekvienas žino, kad išgėręs žmogus tik trumpam sušyla, o paskui gali sušalti daug greičiau, nei negeriantis.

Pasakyti, kad jei išgersi laidotuvėse, krikštynose, vestuvėse, pasimatyme, per skyrybas, kažką perkant ar parduodant, tuomet geriau susikaupsi tam reikalui – taip pat niekaip negalima, todėl, kad tokiais atvejais reikia ne sukvailėti nuo vyno, o reikia blaivios galvos. Kuo svarbesnis reikalas, tuo aiškesnis turi būti protas.

Negalima sakyti, kad kenksminga mesti gerti vyną tam, kas buvo įpratęs jį gerti, nes matome, kad tie, kas metė gerti, nuo to kasdien tik sveikesni tampa.

Negalime taip pat sakyti, kad nuo vyno linksmiau pasidaro. Teisybė, kad nuo vyno žmonės trumpam lyg ir sušyla, ir pralinksmėja, bet ir viena, ir kita neilgai tetrunka. Lygiai kaip nuo vyno sušilęs greitai pradeda šalti, taip ir nuo vyno pralinksmėjusį greitai apima liūdesys. Pakanka užeiti į karčemą, ir pamatysite muštynes, riksmą, ašaras, ir tuoj suprasite, kad nesuteikia vynas linksmumo.

Ir ką gi? Ir neskanus vynas, ir nemaitina, ir nestiprina, ir nešildo, ir nepadeda spręsti reikalų, ir vis dėl to tiek žmonių jį geria, ir kuo toliau, tuo daugiau. Kodėl gi žmonės geria ir žudo save ir kitus žmones?

“Visi žmonės geria ir vaišina kitus, negaliu gi aš negerti ir nevaišinti”, – atsako į tai dauguma, ir gyvendami tarp girtų, šie žmonės tvirtai įsitikinę, kad visi aplink geria ir vaišina. Bet juk tai netiesa.

Jei žmogus vagia, tuomet jis bendrauja su vagimis ir jam atrodo, kad visi aplink – vagys. Bet kai tik jis nustos vogti ir pradės bendrauti su sąžiningais žmonėmis, tuomet pamatys, kad ne visi yra vagys.

Taip ir su girtuoklyste. Ne visi geria ir kitus girdo. Jei visi gertų ir kitus vaišintų, tuomet gyvenimas taptų pragaru, bet taip negali būti, nes tarp paklydusių žmonių visada buvo ir dabar yra daug sąmoningų žmonių.

Ir visada buvo ir dabar yra daugybė negeriančių žmonių ir suvokiančių, kad gerti ar ne – ne juokų reikalas. Jei vienijasi geriantys žmonės ir nori nugirdyti visą pasaulį, tuomet laikas ir sąmoningiems žmonėms suprasti, kad jiems reikia susivienyti ir įveikti blogį, kad ir jų vaikų nenugirdytų paklydę žmonės.

Laikas atsipeikėti!

(vertė ruvi.lt)

Atidumo pamokėlė

Vieną dieną Mokytojas pasiūlė mokiniams netikėtą užduotį – pabandyti išspręsti dviejų kaimynų ginčą.

– Tai bus jums puiki proga pritaikyti savo dvasines žinias. Būkite labai atidūs, – perspėjo Mokytojas.

– Ginčo esmė tokia: prie tvoros, kuri skiria du žemės sklypus, auga obelis, o jos šakos svyra į kaimynų sodą, – tęsė jis. – Moteris skundžiasi, kad prisirpę obuoliai krenta į jos tulpių lysvę ir jas sulaužo. Kaimynas gi tai laiko nereikšminga smulkmena ir nereaguoja į moters pastabas. Kaip taikiai išspręsti šią situaciją?

Tarp mokinių užvirė karšta diskusija. Vieni tvirtino, kad jei obelis yra kaimyno, tai jis ir turi pasirūpinti ja ir apgenėti medžio šakas taip, kad jos nesvirtų į kaimynės sodą.

Kiti skaitė, kad jei obels šakos svyra į kaimynės sodą, tai visi ant jos esantys obuoliai priklauso kaimynei, ir ji turėtų pati nuskinti tuos obuolius, kad jie nekristų ir negadintų jos tulpių.

Treti patarė kreiptis moteriai į teismą, jei jau kaimynas nenori rūpintis savo obelimi. Mokiniai kėlė įvairias versijas, siekdami geriausiai išspręsti susidariusią padėtį.

Mokytojas tylėdamas juos stebėjo.

Diskusija trūko ilgai, bet mokiniai niekaip negalėjo sutarti – kaip geriau pasielgti. Galiausiai jie kreipėsi į Mokytoją ir paklausė, koks gi sprendimas yra teisingas.

Mokytojas pažiūrėjo į juos, nusišypsojo ir atsakė:

– Aš perspėjau, kad būtumėte dėmesingi.. Tai buvo atidumo pamokėlė jums, o esmė – pačiame klausime: na, argi jūs nežinote, kad obuoliai prisirpsta vasaros pabaigoje arba rudenį, o tulpės žydi pavasarį 🙂 ?..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus ir šilto savaitgalio 🙂 !