Evoliucija – sąmonės pokyčiai

* Gyvenimas gali gerėti tik tada, kai į gera keičiasi žmonių sąmonė, ir todėl visų siekiančių visuotinės gerovės pastangos turi būti nukreiptos į žmonių sąmonės keitimą.

* Jėga ne išorinėse gyvenimo formose, o žmonių sąmoningume.

* Ne valdžios įsakai naikino smurtą prieš vaikus, kankinimus, vergystę, o žmonių sąmonės pokyčiai sąlygodavo šių pokyčių būtinybę.

* Blaškymasis, tuščia veikla, nukreipta į išorines gyvenimo formas, slepia nuo žmonių vienintelį procesą, galintį pagerinti gyvenimą – esminį sąmonės pakeitimą.

* Sąmonės augimas vyksta palaipsniui, ne šuoliais, ir niekada negalime nubrėžti ribos, kuri skiria vieną žmonijos gyvavimo periodą nuo kito, tačiau ši riba yra, kaip yra riba tarp vaikystės ir jaunystės, žiemos ir pavasario.

* Visuomenės sąmonė jau neigia ankstesnę gyvenimo formą ir seniai pasiruošusi įgyvendinti naują. Visi tai žino ir jaučia. Tačiau praeities inercija, ateities baimė trukdo pasireikšti realybėje tam, kas jau seniai subrendo sąmonėje.

* Tokiais momentais kartais pakanka vieno žodžio, kad sąmonė įgautų išraišką, ir svarbi gyvenimo jėga – visuomenės nuomonė – akimirksniu, be kovos ir prievartos, apverstų visą gyvuojančią tvarką…

* Visos žmonijos nelaimės kyla dėl to, kad žmonės neturi tikėjimo, o be tikėjimo žmonės vadovaujasi tik pelno siekimu, o žmogus, kuris vadovaujasi tik pelno siekimu, negali būti niekuo kitu, tik apgaviku arba apgautuoju.

* Ilgalaikio apgaudinėjimo pasekmė – žmonės nemato ryšio tarp savo išnaudojimo ir dalyvavimo šioje prievartoje.

* Gali būti, kad ankstesnei žmonių sąmonės būsenai reikėjo valdžios prievartos, tačiau dabar žmonės negali nematyti, kad prievarta trukdo taikiam žmonių gyvenimui.

* Vykdantys prievartą tikina save ir kitus, kad žino – ką daryti, kad žmonių gyvenimas įgautų tokią formą, kokią jie skaito geriausia. Kenčiantys gi prievartą žmonės tiki tuo iki tol, kol negali nieko pakeisti, nes toks tikėjimas suteikia nors šiokią tokią prasmę jų padėčiai.

* Klausimas, ar žmonės gali gyventi be prievartos, toks pat juokingas, kaip klausimas kankinamam žmogui apie tai, kaip jis gyvens, kai jį nustos kankinti.

* Juk mes nepastebime mūsų gyvenimo blogumų, visai nebūdingų žmogiškai prigimčiai, tik todėl, kad visi tie baisumai, kuriuose mes ramiai gyvename, buvo įgyvendinti palaipsniui.

* Pakanka išsilaisvinti iš nežmoniško pateisinančio prievartą prietaro, kad pasibaisėtume įvykdytais ir tebevykdomais nusikaltimais.

* Karai pasibaigs tik tada, kai žmonės nedalyvaus jokiuose prievartos veiksmuose.

* Ne revoliucijos, gudrios, protingos, socialistinės, komunistinės sąjungos ar pan., išgelbės žmoniją, o dvasingumas ir vienijanti sąmonė.

* Į klausimą, ką daryti žmogui, matant vykdomas piktadarystes, atsakymas tik vienas: elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi; nustok daryti tai, ko nenorėtum, kad tau padarytų.

* Sakoma: viena kregždė neatneš pavasario, bet nejaugi dėl to, kad viena kregždė neatneš pavasario, neskristi, o laukti tai kregždei, kuri jaučia pavasarį? Jei taip lauks kiekvienas pumpuras ir žolytė, tai pavasario niekada nebus. Taip ir mums, atkuriant dievišką teisingumą, nereikia galvoti, pirma aš ar tūkstantoji kregždė…

* Supraskite, kad jūs nesate gimę būti nei vergais, nei kitų žmonių valdovais, jūs esate laisvi žmonės, bet laisvi ir išmintingi tik tuomet, kai vykdote aukščiausią savo gyvenimo įstatymą.

* Šis įstatymas jums atviras, tereikia atmesti jį slepiantį melą. Tai meilės įstatymas, ir jo vykdymas – aukščiausias gėris.

* Ieškokite savyje tik vieno: meilės augimo, ryžtingai išgyvendindami: klaidas, nuodėmes, aistras – viską, kas trukdo meilės išraiškai – ir jūs patikimiausiu būdu tarnausite žmonių gerovei.

* Pašvęskite savo gyvenimą šiam džiaugsmingam darbui, tik pradėkite tai daryti – ir jūs tuoj pat suvoksite, kad tik tame viso žmogaus gyvenimo prasmė ir kad tik tai skatina visų žmonių gerovę.

* Meilė, tikra, besąlygiška, vienijanti žmones, pažadina kiekviename aukščiausio gyvenimo pradmenis. Supraskite, kad žmonių gerovė tik jų vienybėje, o vienybė negali būti pasiekta prievarta.

Pagal L. Tolstojaus raštus, straipsnį “Prievartos įstatymas, meilės įstatymas“, rašytą 1908 metais. Neįtikėtina, kokios aktualios šiai dienai mintys! Tikra tiesa, kad Tiesa nekinta…

Norų išpildymo medis

Kartą pavargęs keliautojas ieškojo vietos poilsiui. Priėjo jis išsikerojusį medį, kuris viliojo vešlių šakų pavėsiu, ir nusprendė čia pailsėti.

O kadangi diena buvo karšta, keliautojui kilo nenumaldomas noras atsigerti. Ir kai tik šis noras įgavo aiškias formas jo vaizduotėje, prieš jį tarsi iš niekur atsirado sklidina šaltų vaisių sulčių stiklinė.

Keliautojas labai apsidžiaugė, atsigėrė. Paskui jis pagalvojo: “kaip būtų puiku, jei čia atsirastų minkštas guolis“. Ir guolis tuoj pat atsirado.

“Kaip šaunu!“ – pagalvojo keliautojas, – bet būtų dar geriau, jei čia atsirastų ir mano žmona…“ Ir tuoj pat prieš jį atsirado žmona.

Tačiau ją išvydęs, keliautojas išsigando: “o kas, jei žmona netikra? O kas, jei tai demonas jos pavidalu?“ Kai tik ši mintis šmėkštelėjo jo galvoje – žmona pavirto demonu.

Keliautojas žado neteko iš baimės: “šis demonas gali mane praryti!“ Ir, žinoma, jo mintis tuoj pat tapo realybe: demonas ėmė jį ir prarijo…

Mūsų norus išpildantis medis yra pats gyvenimas. Anksčiau ar vėliau mūsų mintys materializuojasi.

Tačiau norų įgyvendinimas neteikia pasitenkinimo, o tik gimdo vis naujus norus. Taip mūsų norai kuria supančią mus realybę.

Įsitikinimai ir emocijos – ypač pyktis ir kaltės jausmas – mūsų galingą dvasinę energiją taip pat paverčia realybe.

Štai taip viskas, ko mes stipriai trokštame – galiausiai pasireiškia mūsų gyvenime. Ir galų gale, kaip tą keliautoją, mus gali “praryti“ materialūs norai.

Mūsų norai, tikėjimas ir baimės nukreipia mūsų mintis tam tikra linkme ir formuoja mūsų asmeninę realybę.

Jei mes norime sukurti sveiką, laimingą ir harmoningą realybę – mes turime labai aiškiai to norėti ir neleisti atsitiktiniams norams suvilioti mus pasukti apgaulingomis kryptimis.

Būtina auginti savyje laimingas, sveikas, pozityvias mintis – kad būtent jas realizuotų mūsų gyvenimo norų išpildymo medis.

Taigi: ko gi jūs norite iš tikrųjų?..

Autorius – R. E. Nadžemi

Visiems saulėto ir gražaus savaitgalio!! 🙂

Mitai apie emocijas

Geros ir blogos emocijos. Tokio skirstymo logika – gera emocija ta, kuri nuteikia pozityviai, bloga – kuri nuteikia negatyviai. O iš tiesų kiekviena emocija gali būti ir gera, ir bloga – tai priklausys nuo konkrečios situacijos ir nuo žmogaus asmeninių savybių.

Pavyzdžiui, matydami prasigėrusį žmogų, galime pasibjaurėti alkoholizmu ir nuspręsti gyventi blaiviai. Arba matydami negatyvius reiškinius, galime pasiryžti keisti juos į gerą pusę. O būna ir taip, kad piktavalis žmogus džiaugiasi, padaręs nusikaltimą.. Todėl toks emocijų skirstymas neatitinka realybės.

Blogas emocijas galima išsklaidyti tik geromis emocijomis. Žmogus su tokiu įsitikinimu mąsto maždaug taip: “dabar man blogai, todėl padarysiu tai, nuo ko man bus gerai“. Ir puolama ieškoti gerų įspūdžių – linksmintis, smaližiauti, svaigintis. Akivaizdu, kad tai negali padėti, nes negatyvių emocijų priežastis – jas sukėlusi situacija – gali kartotis.

Todėl visas emocijas turime išgyventi ir suprasti jų atsiradimo priežastis. O besistengiant sklaidyti blogas emocijas geromis, galima išsiugdyti žalingų įpročių, paviršutinišką požiūrį į savo emocijas ir.. užsiauginti viršsvorį. Vienintelis priimtinas (papildomas) emocijų išsklaidymo būdas – fizinis krūvis.

Įdomu tai, kad emocinė įtampa “kaupiasi“ pečių juostos raumenyse, viršutinėje rankų dalyje ir pirštuose – todėl emociškai įsitempę žmonės nevalingai trauko pečiais, gestikuliuoja, barbena pirštais, nervingai sukioja rašiklį ar gniaužo nosinę.

Visos emocijos įgimtos, todėl yra nekontroliuojamos. Nėra nustatyta, kokios būtent emocijos yra įgimtos. Kai kurios reakcijos, pavyzdžiui, išgąstis ar diskomforto išraiškos, greičiau yra refleksinės. Tačiau ilgainiui visi kūdikiai išreiškia susidomėjimą, džiaugsmą, nuostabą, baimę, pyktį..

Manoma, kad visų vadinamų bazinių emocijų vaikai išmoksta iš suaugusiųjų. Beje, vaikai jas išgyvena teisingai: sureaguoja, moka laiku jas “paleisti“ bei persijungti į tolimesnę veiklą. Tai socializacija vėliau juos išmoko elgesio šablonų, emocijų slopinimo ir manipuliavimo. Kontroliuoti emocijų negalime, tačiau valdyti savo reakcijas ir mokytis adekvačiai reaguoti gali kiekvienas žmogus.

Mano emocijos ir mano reakcijos – mano asmeninis reikalas. Toli gražu: juk gyvename tarp žmonių, su žmonėmis, ir būtent emocijos dažniausiai provokuoja elgtis neadekvačiai. Todėl ir patariama nesivadovauti emocijomis, nurimti – joms nurimus viskas atrodo kitaip.

Jei emocija skatina pozityviems veiksmams ir nežeidžia aplinkinių – ji yra tinkama, naudinga, adekvati. O jei emocija pablogina situaciją ir kenkia aplinkiniams – ji netinkama, žalinga, neadekvati. Todėl bendraujant gebėjimas tinkamai išreikšti emocijas yra ypač svarbus.

Nėra skirtumo tarp emocijų ir jausmų. Skirtumas esminis. Emocijos (pranc. “emotion“ – sukrėtimas, susijaudinimas; lot. “emoveo“ – sukrėtimas) – mūsų reakcijos į aplinkybes ir įvykius. Tai visada dinamika, išraiška, perėjimas į sekantį etapą. Emocijos – vienas svarbiausių vidinių mechanizmų, reguliuojantis mūsų psichinę veiklą ir elgesį. Be to, emocijose slypi mus motyvuojanti jėga – įkvėpimas!

Ir jei emocijos susietos su situacija (“man baisu“; “man smagu“) ir yra trumpalaikės reakcijos, tai jausmai yra ilgalaikiai, besivystantys, susieti su žmogumi (“aš myliu šį žmogų“; “aš bijau šio žmogaus“), arba su socialinėmis vertybėmis ir idealais (humanizmas, vienybė).

Reikia gyventi taip, kad teigiamų emocijų būtų kuo daugiau, o neigiamų – kuo mažiau. Galima sakyti, kad tai hedonistų šūkis. Taip gyvendami žmonės tampa priklausomi nuo visų savo “malonumų“. O vengdami visokių nemalonių išgyvenimų, jie pasiekia priešingų rezultatų – pradeda bijoti bet kokių sunkumų, t.y., išgyvena.. neigiamas emocijas!

Nerealu išvengti gyvenime visų neigiamų situacijų jas apeinant ar slopinant. Todėl turime mokytis jas išgyventi, iš jų pasimokyti, o ne dirbtinai kurti teigiamas emocijas. Viskas, kas sukurta dirbtinai, yra netikra ir laikina. O štai emocinis brandumas leidžia iš džiaugsmo emocijos pereiti į džiaugsmo būseną :).

Ko gali išmokyti emocijos

Kartais girdime: “užvaldė emocijos“, “nesivadovauk emocijomis“, “kalba emocijos“ ir pan.. Kodėl jos užvaldo, juk emocijos tėra mūsų reakcijos į tam tikras situacijas? Vadinasi, emocijos turėtų išblėsti, pasibaigus jas sukėlusiai situacijai? Turėtų, tačiau ne visuomet taip yra.

Mūsų emocinės reakcijos priklauso ir nuo kiekvieno iš mūsų individualių savybių, pavyzdžiui: melancholikas bus linkęs į minorines emocijas, cholerikas gali sureaguoti audringai, flegmatikas gali užslopinti savo reakcijas, o sangvinikas – į situaciją pažiūrėti paviršutiniškai.

Todėl mūsų išgyvenamos emocijos – ne tik atsakas į tam tikrą situaciją, bet ir savotiškas indikatorius, atskleidžiantis mūsų pačių vidinę būseną. Be to, kuo reikšmingesnė yra žmogui situacija, tuo ryškesnės bus jo išgyvenamos emocijos. O štai pernelyg stiprios, pasikartojančios neigiamos emocijos gali sukelti ir stresines būsenas.

Turime suprasti, kad emocija yra trumpalaikė reakcija-išgyvenimas į tam tikras situacijas. Skirtingai nei jausmai, emocijos blyksteli, greitai keičiasi – todėl yra greičiau pastebimos ir dėl to kartais painiojamos su jausmais. Jausmai gi, atvirkščiai – ilgalaikiai, yra vystomi ir tobulinami, keičiasi lėtai.

Neigiamų emocijų yra žymiai daugiau, nei teigiamų, tai: pyktis, baimė, liūdesys, sielvartas, nuoskauda, kaltė, pasibjaurėjimas, panieka, sumaištis. Teigiamos – susidomėjimas ir džiaugsmas. Ir teigiama, ir neigiama emocija gali būti nuostaba.

Priklausomai nuo emocijų pobūdžio, jos gali: motyvuoti, įkvėpti, aktyvinti, padėti įvertinti situaciją, reguliuoti elgesį, o taip pat – slopinti, kaustyti, stabdyti. Tačiau suskirstyti į blogas ir geras, ar teisingas ir neteisingas emocijas yra sudėtinga, nes viskas priklauso nuo situacijos ir žmogaus individualių savybių.

Visoms emocijoms būdingi keli etapai – jos užgimsta, auga, yra išreiškiamos, turi būti suprastos, suvoktos ir išlaisvintos (paleistos). Problemos prasideda tuomet, kai užgimusių emocijų nesuprantame, neišreiškiame arba slopiname ar nekreipiame į jas dėmesio.

Užslopintos ar ignoruojamos emocijos tęsia savo gyvavimą pasąmonėje, nors jas sukėlusi situacija gali būti jau seniai praėjusi. Ir jei vėl pasikartos panaši situacija, pagal rezonanso principą šios užslopintos emocijos gali sukilti su dar stipresne jėga.

Todėl gebėjimas suprasti savo emocijas – labai svarbus. Tai išmoko mus ne tik adekvačiai reaguoti į įvairias iškylančias situacijas, bet ir pasimokyti iš jų, priimti teisingus sprendimus bei tapti emociškai brandžiais.

Ko gi mus gali išmokyti emocijos? Pavyzdžiui, dažnai kylantis pyktis ar net agresija gali reikšti, kad atėjo laikas kažką užbaigti arba pradėti – galbūt, sekina sudėtingi santykiai, o gal vis nesiryžtame pradėti naujo gyvenimo etapo?

Vis užvaldanti nuoskauda gali parodyti, kad vengiame atsakomybės ir todėl kaltiname išorines sąlygas ar žmones. O štai baimė kyla tuomet, kai nesuprantame, kas vyksta. Galima bijoti daug ko: tamsos, ateities, pokyčių, paties gyvenimo.. – baimę visuomet “įjungia“ nežinomybė. Išeitis – sužinoti, suprasti tai, kas baugina.

Liūdesys dažniausiai sugrįžta tuomet, kai žvalgomės į tai, kas jau praėjo, atgyveno, išėjo. Kai tik praeitį paliekame praeičiai ir pradedame gyventi tuo, kas vyksta dabar ir judėti į priekį – liūdesys praeina.

O štai džiaugsmas gali būti dvejopas: kaip trumpalaikė emocija – kai dėl kažko apsidžiaugiame (euforija), o gali ir peraugti į džiaugsmo būseną – kai esame savimi, kai esame ten, kur reikia ir atliekame tai, ką turime atlikti, kai esame harmonijoje, meilėje ir santarvėje su visa Kūrinija..

Išvada paprasta: jei išmokstame pažinti ir suprasti savo emocijas, mokytis iš jų – mes tampame sąmoningi ir emociškai brandūs. Tuomet emocijos mūsų neužvaldo, ir mes galime skirti savo gyvenimo energiją prasmingiems ir harmoningiems darbams.

Išmintis keliomis eilutėmis

Laimė

Daryti tai, ką mėgsti – laisvė.
Mėgti tai, ką darai – laimė.

Vienybė (Atma Nadi)

Vienybės principas persmelkia visą mūsų gyvenimą.
Jis vienija visus ir viską.
Būtent šis vienijantis faktorius leidžia gyvuoti pasauliui kaip vientisam organizmui.
Šio principo nesuvokimas sąlygoja sąmonės apribojimą, susvetimėjimą – kuomet žmogus užsisklendžia savyje ir tampa egoistiškas.
Tuomet jis nejaučia, kad šis pasaulis ir kitos būtybės yra jo paties sąmonės pratęsimas.

Egoizmas

Ego žaidimai: jei vienas egoistas kažko reikalauja, tai kitas egoistas tam būtinai priešinasi.
Rezultatas: amžina kova.

Mes (Jogi Bchadžan)

Na štai, jūs esate čia, aš esu čia, mes esame čia.
Kai “aš“ ir “jūs“ tapsime “mes“, tuomet mes tapsime Meistrais.
O kol “aš“ esu “aš“, o “jūs“ esate “jūs“, galime tik skaityti knygas apie tai.

Visatos atsakymai

Visata turi tik tris atsakymus:
1. Taip!
2. Taip, bet šiek tiek vėliau!
3. Aš turiu tau kai ką geresnio!

Visi kiti atsakymai – Ego variacijos.

Kuris kelias į laimę?

Nėra kelio į laimę.
Nes laimė yra Kelias.

Apie Meilę (C. Teruelis)

Apibrėžti Meilę nesunku: tu esi Meilė, tavo esmė yra Meilė.
Meilė – tai pirmapradė žmogaus esybės išraiška.

Gyvenimo principai

Gyvenimo principai – tai taisykles, pagal kurias mes gyvename kiekvieną sekundę.
Pažvelkime į save iš šalies, kad suprastume: kur principai, kur vertybės, o kur tiesiog egoizmo apraiškos…
Palikime bent trumpam savo proto išvedžiojimus ir įsiklausykime į savo jausmus.
Klausykime širdies. Ir tegul tai bus svarbiausias gyvenimo principas!

Kaip išmokti matyti gėrį

Nemokate? Tuomet užsidėkite… rožinius akinius!
Jie dešimtis kartų padidins galimybę pamatyti geras žmogaus savybes ir bent du kartus sumažins norą matyti tik trūkumus ;)…

Nuoširdi šypsena tai…

Tai… kuomet šypsomės ne tik lūpomis, bet ir akimis, kiekvienu veido raumenėliu… širdimi, jausmais… ir spindime visa savo esybe 😀 !

Gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

G. Šičko: jūs galite įveikti priklausomybę (3 dalis)

G. A. Šičko siekė, kad su jo metodika žmonės susipažintų laisvai – kad galėtų pasiryžti ir savarankiškai įveikti priklausomybę. Žinoma, blaivybės pradžioje kartais pritrūksta stiprybės savarankiškai ir motyvuotai pradėti blaivų gyvenimą, todėl geriau paieškoti specialistų vedamų grupių pagal G. Šičko metodą. Tačiau psichologiškai stipresni, tvirtai nusiteikę blaivybei žmonės gali padirbėti ir savarankiškai.

Žalingas įprotis yra tik blogas įprotis, kurį turime pakeisti geru – blaivybe, sveika gyvensena. Tam ir rašomas blaivybės dienoraštis – kad išsiugdytume naują gerą įprotį – blaivią gyvenseną. Dienoraštis rašomas mažiausiai 2 mėnesius (tai laikas, per kurį psichologiškai suformuojamas naujas įprotis). Jis dar ir nuolatos pavartomas, skaitomas, o baigiamas rašyti tuomet, kai susiformuoja stiprus naujas įprotis – blaivybė.

Blaivybės dienoraščio rašymo taisyklės:

– rašyti tik prieš miegą;
– rašyti tik tiesą;
– negalima to daryti formaliai ir nenuoširdžiai;
– atsakymai turi būti išsamūs, o ne “taip“ ar “ne“;
– jame užrašomi visi praeitos dienos įvykiai.

Dienoraščio pildymo punktai:

1. Vardas.
2. Data, savaitės diena, tikslus laikas.
3. Parašoma būklė: “Šiandien aš blaivus“.
4. Jei buvote geriančių kompanijoje, smulkiai aprašykite savo savijautą ir elgesį.
5. Požiūris į pasiūlymus išgerti, parašyti, kaip ir kiek atsisakėte.
7. Mintys apie alkoholį (svarbiausias dienoraščio punktas) – kuo plačiau: buvo ar nebuvo minčių išgerti, naujos nuostatos apie alkoholį.
8. Sapnai apie alkoholio vartojimą (jei sapnavote, parašykite sapną).
9. Nusiteikimas blaivybei (džiaugsmas blaivybe, naujo gyvenimo privalumai).
10. Tolimesnė blaivybės programa (užrašyti realų laiką, kuriam atsisakote alkoholio, jei pasibaigė, jį pratęsti).
11. Blaivybės įsitikinimai (ar tvirti, ar ne).
12. Sąmonės šviesėjimas (su kiekviena blaivybės diena ji šviesėja, aprašykite, ką jaučiate, kaip vis aiškiau matote alkoholio žalą ir blaivybės privalumus).
13. Gęstantis įprotis išgerti (silpnėja, praeina, išnyksta).
14. Poreikis išgerti (mažėja ar ne).
15. Išgyvenimai (aprašymas), susiję atsisakymu nuo alkoholio (abejonės, tvirtėjantis įsitikinimas blaiviai gyventi).
16. Požiūris į girtus, alkoholio kvapą, alkoholio parduotuves, barus ( erzina, traukia, abejingas).
17. Fizinė savijauta (negalavimai, sveikatos pagerėjimas, miegas, apetitas ir t.t.).
18. Psichinė būklė (nuotaika, emocijos, mintys, norai).
19. Moralinė būsena (požiūris į savo poelgius, savo elgesio vertinimas, santykiai su aplinkiniais, sąžinės graužatis).
20. Santykiai su giminaičiais, draugais, bendradarbiais ryšium su perėjimu į blaivią gyvenseną.
21. Praėjusios dienos įspūdžiai (pozityvūs, įdomiausi).
22. Savarankiškas darbas, padedantis atsikratyti alkoholinės priklausomybės, dienoraščio skaitymas, specialios informacijos skaitymas, filmų, programų ir paskaitų apie blaivybę peržiūra, kritiškas savo alkoholinės praeities suvokimas, blaivios gyvensenos (pirmiausia savo pavyzdžiu) propagavimas.
23. Nusiteikimas blaivybei rytdienai: “Rytoj aš taip pat būsiu blaivus“.

Dienoraštis pildomas laisva kalba, nesistengiant nieko pagražinti, labai atvirai. Vieną dienoraščio dalį reikia atskirti ir į tą dalį užrašyti visą atrastą naudingą informaciją – tiesą apie alkoholį ir blaivią gyvenseną (čia jau nebūtinai prieš miegą, galima bet kada) – tam, kad turėtumėte savo surinktus aiškius argumentus ir motyvus blaivybei (juos kartas nuo karto perskaityti).

Blaivybės dienoraštis rašomas ne mažiau, kaip du mėnesius, o jei reikia, ir ilgiau, nes tai labai svarbus blaivybės motyvatorius.

Jei dienoraštis rašomas ilgiau, tuomet tokia tvarka:

– pirmą mėnesį – kasdien;
– antrą mėnesį – kas antrą dieną;
– trečią mėnesį – du kartus į savaitę;
– ketvirtą ir penktą mėnesį – kartą į savaitę;
– šeštą mėnesį – kartą į dvi savaites.

Dienoraštis rašomas tiek ilgai, kiek yra tam poreikis ir kol susiformuoja tvirtas nusiteikimas blaivybei.

Tam, kad sutvirtintume motyvus blaivybei, naudinga pasvarstyti šiais klausimais ir į juos atsakyti:

1. Kodėl psichiškai normalūs žmonės atlieka prieštaraujančius sveikai nuovokai, savižudiškus veiksmus – vartoja nuodingas medžiagas, narkotikus, tame tarpe etanolį (alkoholį) ir nikotiną?
2. Kodėl alkoholikai neskaito savęs alkoholikais?
3. Ar gali alkoholizmas “praeiti savaime“?
4. Kuo paremtas alkoholizmas, o kuo – blaivybė?

(Iš G. A. Šičko knygos “Išsilaisvinimas iš alkoholizmo: žingsnis po žingsnio“, vertė ruvi.lt)

G. Šičko: jūs galite įveikti priklausomybę (2 dalis)

Blaivybės pasirinkimą galima drąsiai pavadinti moraliniu žygdarbiu, nes žmogus ne tik išsivaduoja nuo proalkoholinio užprogramavimo, bet ir atneša daug gero sau, savo šeimai, draugams ir visuomenei. Jis tampa ne tik sąmoningas ir sveikas, bet blaivybės pavyzdžiu visiems aplinkiniams, o svarbiausia – jaunimui. Tikrasis gyvenimas ir yra blaivybė, o alkoholis atima iš žmogaus viską, kas jam yra brangiausia… ir, paradoksas – žmogus pats už tai sumoka visomis prasmėmis: ir už degradacijos procesą, ir už jos pasekmes.

Jokios tabletės ir jokie metodai nepadės, jei žmogus pats neapsisprendžia atsikratyti priklausomybės. G. Šičko siūlo savipagalbos metodą, kuriuo gali pasinaudoti kiekvienas turintis alkoholinę priklausomybę žmogus. Suprasti – ar turite priklausomybę, labai paprasta: jeigu jūs periodiškai vartojate alkoholį, reiškia, jūs esate užprogramuotas alkoholio vartojimui.

Todėl pirmasis žingsnis yra pripažinti, kad esate priklausomas nuo alkoholio, kitaip ir toliau save apgaudinėsite. Tai nustatyti lengva: jei periodiškai atsiranda noras išgerti, ypač jei susilaikymas nuo alkoholio daro jus nervingu, jūs blogai jaučiatės ir galvojate apie alkoholį – reiškia, jūs jau turite poreikį alkoholiui ir esate nuo jo priklausomas.

Antrasis svarbus žingsnis – rinkti teisingą informaciją apie alkoholį. Būtina griauti savo klaidingus proalkoholinius įsitikinimus ir motyvuoti blaivybę tiesa. Visuomenėje sklando daug dezinformacijos apie alkoholį mitų pavidalu, o ir nesąžiningų specialistų paskleisto melo. Jei ši dezinformacija būtų teisinga, tuomet alkoholikai būtų sveikiausi žmonės. Todėl pažiūrėkite tiesiai į faktus ir realybę, į savo savijautą po alkoholio vartojimo, į narkologų išvadas, ir jūs suprasite, kur yra tiesa.

Naudinga nusifotografuoti blaivaus gyvenimo pradžioje, ypač jei esate įsitraukęs į alkoholio vartojimą, o paskui nusifotografuoti po mėnesio, dviejų ir palyginti nuotraukas. Patikėkite, jus pamatysite skirtumą, ir jis jus nudžiugins.

Labai veiksminga aprašyti savo alkoholio vartojimo istoriją nuo pirmo stikliuko (autoanamnezė). Svarbu smulkiai nušviesti alkoholinės priklausomybės vystymosi procesą, susijusius su tuo nemalonumus ir pergyvenimus, sveikatos būseną, materialius nuostolius. Pradžioje skaityti tai kas kelias dienas, pridurti praleistus faktus, kritiškai juos įvertinti. Tokios anamnezės užrašymas daugelį atgraso nuo alkoholio.

Blaivybės dienoraščio rašymas – nuo pirmos dienos, nuo priimto sprendimo nevartoti alkoholio. Jame aprašoma savijauta, požiūris į alkoholį, susitikimai su buvusiais išgėrovais, požiūrių pokyčiai, sprendimai ir taip toliau. Dienoraštį naudinga periodiškai perskaityti (apie jo pildymą plačiau – trečioje dalyje).

Motyvacijai stiprinti naudingos trumpos savitaigos frazės (afirmacijos) blaiviam gyvenimui, pavyzdžiui: „kasdien jaučiuosi vis geriau“, „aš lengvai atsisakau alkoholio“, „blaivybė – natūrali mano būsena“, ir panašiai. Tai padeda pakeisti inertiškas nerimastingas mintis, kurios stumia atgal prie alkoholio vartojimo.

Jei yra alkoholinė abstinencija, būtina tiesiog sočiai pavalgyti, ir ji praeis. Pavalgius savijauta pagerėja, o mintis apie norą išgerti alkoholio keiskite motyvuojančiais blaivybei tekstais ar afirmacijomis.

Blaivybės motyvacijai veiksmingos šios apmąstymų temos:
1) ką gero ir ką blogo man davė alkoholio vartojimas?
2) ką gero ir ką blogo atnešė mano šeimai alkoholis?
3) mano blaivaus gyvenimo privalumai.

Labai motyvuoja blaivybei bendravimas su blaivininkais. Jų asmeninis pavyzdys įkvepia, tai realus pavyzdys iš gyvenimo. Pradžioje galite nejaukiai pasijusti visuomenėje, kur yra vartojančių alkoholį dauguma, tačiau keičiantis įpročiams, natūraliai keisis ir interesai, ir bendravimo ratas. Todėl nebijokite blaivybės dėl to, kad būsite kitoks, nepamirškite, kad tampate geru pavyzdžiu.

Prisiminkite arba pasirinkite mėgiamą užsiėmimą – muziką, sportą, meistravimą, keliones – juk dabar tam turite laiko. Tai padeda įsijungti į naują gyvenimą, pajusti savo kūrybingumą ir entuziazmą.

Pasitikrinkite sveikatą blaivybės pradžioje ir po kurio laiko. Alkoholiniai gėrimai žlugdančiai veikia tiek asmenybę, tiek visą organizmą. Net ir be specialių tyrimų po kurio laiko pajusite jėgų antplūdį, sąmonės prašviesėjimą ir sveikatos pagerėjimą. Iš jūsų gyvenimo išeis tai, kas jus slopino, slėgė ir sargdino.

Štai taip žingsnis po žingsnio galite įveikti alkoholinę priklausomybę. Svarbiausiai yra suprasti, kad blaivėjimas, kaip ir alkoholinis programavimas, yra procesas. Kiek tai truks – priklausys tik nuo jūsų. Kuo daugiau noro, nuoseklumo ir kantrybės turėsite, tuo greičiau pajusite rezultatus. Svarbu – nesustoti, nepasiduoti pagundoms, stiprinti motyvaciją, ir po kurio laiko net pagalvoti apie alkoholį nenorėsite.

Tikrasis pilnavertis gyvenimas yra blaivybė. Galima neigti priklausomybę ir apgaudinėti save, bet kuo ilgiau yra delsiama su atsisakymu nuo alkoholio, tuo daugiau jis padaro žalos kūnui, psichikai ir asmenybei. Kuo anksčiau atsisakysite alkoholio, tuo daugiau savo gyvenimo galėsite pragyventi sąmoningai ir prasmingai.

Dažnas sako: bėga laikas…, bet juk tai ne laikas bėga, o jūsų gyvenimas. Kaip jį gyvenate, sprendžiate jūs. Atlikite šį moralinį žygdarbį – pasirinkite blaivybę ir atneškite gėrį sau, savo šeimai, draugams ir visuomenei. Jūs tai galite.

(Pagal G. A. Šičko knygą „Išsilaisvinimas iš alkoholizmo: žingsnis po žingsnio“, vertė ruvi.lt)

G. Šičko: jūs galite įveikti priklausomybę (1 dalis)

Psichofiziologas G. A. Šičko moksliškai įrodė alkoholizmo išplitimo priežastis ir atrado psichologinę priklausomybės formulę. Potraukis vartoti alkoholį yra priklausomybė: psichologinė ir fizinė-cheminė, kuri išsivysto dėl proalkoholinio („pro“ lot. „už“) sąmonės programavimo. Priklausomas žmogus negali laisvai protauti ir rinktis, jis daro tik tai, kam yra užprogramuotas.

Proalkoholinis programavimas vykdomas pirmiausiai per pavyzdį – tėvų ir visuomenės, kai daugumos atliekami veiksmai priverčia klaidingai tikėti, kad nuodingas mutageninis narkotikas yra nekenksmingas ir net… naudingas. Tokiu būdu nuo pat vaikystės dauguma žmonių tampa totalinės dezinformacijos apie alkoholį aukomis. Alkoholizmas – kančia, pasireiškianti nesąmoninga trauka alkoholiui, kuriai pasipriešinti gali tik apie 1% užprogramuotų alkoholio vartojimui žmonių.

Likę 99% tampa pasąmonės potraukių vergais, ir jie nieko negali su tuo padaryti. Todėl reikia suprasti, kad alkoholikas nėra kaltas dėl savo priklausomybės, jis tėra geras alkoholinių programų vykdytojas. Tai ne kaltė, tai didelė bėda ir nesąmoninga trauka (sąlyginiai refleksai plius reakcijos) iš kurių reikia vaduotis. Pasąmoninė programa veikia lyg plokštelės, dedamos arkliui prie akių kraštų, kad matytų tik kelią priešais: viskas, kas prieštarauja alkoholio vartojimui, yra kategoriškai atmetama.

Kuo stipresnis ir kryptingesnis žmogus, tuo geriau jis vykdo įvairias programas – tarp jų ir alkoholines. Alkoholines programas galima įvardinti kaip specifinį dirbtinį sąmonės užtemdymą. Šio sąmonės užtemimo nepačiupinėsi, neįmanoma jo pamatyti, bet jis absoliučiai valdo žmogų. Kadangi alkoholinis užprogramavimas skatina žalingiems žmogui veiksmams, tai jį galime palyginti su virusu kompiuteryje – tik tas virusas yra žmogaus sąmonėje ir pasąmonėje.

Pakanka žmogui išsilaisvinti nuo šio „viruso“, ir žmogus savo valia ir su džiaugsmu pradeda gyventi blaiviai. Priklausomybės ir suformuota ydinga pasaulėžiūra negydomos vaistais, jos gydomos performuojant požiūrį į priklausomybę. Valios pastangomis taip pat priklausomybės neįveiksite, nes žmogaus valia nepritaikyta kovoti su troškimais (kovodami, slopindami juos tik sustiprinsite), ji pritaikyta siekti tikslams – tokia mūsų psichika. Būtent panaikinus pirminę – psichologinę alkoholinės priklausomybės priežastį, galima jos atsikratyti.

Žinodamas alkoholizmo vystymosi priežastis ir mechanizmus, G. Šičko atrado mokslinius metodus, kaip paveikti sąmonę ir pasąmonę, kad alkoholinis užprogramavimas būtų panaikintas, o natūralios ir naudingos žmogui programos atgaivintos. Kaip tai padaryti? Pirmoji sąlyga – nusiteikimas, o alkoholinės programos yra keičiamos pirmiausiai visa tiesa apie alkoholį ir jo poveikį žmogaus organizmui.

Įtakota proalkoholinio programavimo priklausomybė formuojama ilgą laiką, todėl reikia suprasti, kad jos įveikimui taip pat reikia laiko. Kiek – priklauso nuo žmogaus asmeninių savybių. Kadangi alkoholį vartoja didelė dauguma visuomenės, svarbu suprasti, kad dauguma nereiškia teisingai, nes tai suklaidinta dauguma. Pradžioje galite pasijausti nejaukiai tarp girtaujančios daugumos, bet tai laikinas pojūtis.

Pasirinkęs blaivybę žmogus automatiškai pasirenka ir sveikesnį bei kokybiškesnį gyvenimą aiškia sąmone. Visi girtaujantys žmonės, kiek jie begertų – daug, „saikingai“ ar „kultūringai“ – gadina savo sveikatą ir trumpina savo amžių – tai jau įrodė medicina. Kai žmogus atsikrato psichologinės priklausomybės, jis pats praranda bet kokį norą nuodytis alkoholiu – lygiai taip pat, kaip ir bet kuriais kitais nuodais.

Atsikračius psichologinės priklausomybės, tiesiog atgaunamas natūralus požiūris į alkoholį – nuodingą techninį skystį, kuris sukelia apsinuodijimą ir apsvaigimą, lygiai taip pat, kaip į kitus nuodus – pvz., acetoną ar dichlofosą. Kaip atgaivinti savo natūralią, neįtakotą ir neiškraipytą pasaulėžiūrą – G. Šičko patarimai sekantį kartą, antroje dalyje.

(Pagal G. A. Šičko knygą „Išsilaisvinimas iš alkoholizmo: žingsnis po žingsnio“, vertė ruvi.lt)

G. Šičko: žingsnis po žingsnio į blaivybę

Plačiai paplitusi nuomonė, kad alkoholikai – pasmerkti žmonės. Tai neteisinga nuomonė, sėjanti pesimizmą ir beviltiškumą alkoholikų ir jų artimųjų tarpe bei verčianti susitaikyti su ištikusia bėda. Taip, alkoholizmas – bėda, bet ją galima įveikti, jei imsitės protingų ir ryžtingų veiksmų.

Kai kuriuose šaltiniuose galite perskaityti maždaug tokį sakinį: „Alkoholikų, susilaikiusių nuo alkoholio vartojimo net keletą metų, negalima laikyti pasveikusiais, nes bet koks bandymas vartoti alkoholį išprovokuoja recidyvą (ligos sugrįžimą).“ Tokių teiginių autoriai pasveikimo kriterijų kažkodėl laiko berecidyvinį alkoholio vartojimą. Tai labai šiurkšti klaida!

Pabrėžiu, kad tikrasis pasveikimo nuo alkoholizmo kriterijus yra blaivybė, t.y., visiškas motyvuotas alkoholio atsisakymas. Kodėl? Todėl, kad žmogus pagal savo prigimtį – natūraliausias blaivininkas ir išlieka tokiu iki tol, kol nepasiduoda alkoholinei propagandai ir kol jo sąmonė neiškraipoma dezinformacija apie alkoholį ir jo vartojimą.

Suklaidinti primestų melagingų šablonų, vartojantys alkoholį žmonės bijo blaivybės, jie dažnai pripažįsta: „Būti blaivu – reiškia degti iš gėdos ir jaustis nepilnaverčiu geriančiųjų kompanijoje.“ Ypač stipriai tai įskiepyta vyrams – tarsi alkoholio vartojimas jiems suteiktų „tikro“ vyriškumo! Tik pagalvokite, kaip iškreiptas daugelio mūsų suvokimas – periodiškai vartoti nuodą, juo nuodytis ir žaloti savo kūną ir dvasią, o dar ir mokėti už tai nemažus pinigus – “normalu“ ir sektina, o štai tokio elgesio atsisakymas yra “gėda“.

Jei kalbėsime apie vyriškumą, tai tikras pilnavertis vyras, vertinant jo sveikatos, energijos, žvalumo ir darbingumo rodiklius, yra blaivininkas. Lygiai tą patį galime pasakyti apie moterį – sveika, kūrybinga ir pilnavertė yra blaivi moteris. Visiškas alkoholio atsisakymas iš pagrindų keičia gyvenimą: pagerėja žmonių fizinė ir psichinė sveikata ir socialinis gyvenimas.

Todėl jei pajutote, kad alkoholis tapo neatsiejama jūsų gyvenimo dalis, jei nors retkarčiais jaučiate pagirias – tai signalas daryti rimtus žingsnius. Tam nereikia nei geležinės valios, nei papildomo laiko. Reikalingas nusiteikimas blaivybei, argumentuota informacija, elementari disciplina ir nuoseklumas. Tai nesuteikia kančios, atvirkščiai – jau po kelių dienų jūs pajusite sveikatos pagerėjimą, pradėsite tikėti savimi ir pamatysite kitokią, optimistinę savo gyvenimo perspektyvą.

Visiškas alkoholio atsisakymas įmanomas asmeninėmis pastangomis, o pradėti turėtumėte nuo psichologinio nusiteikimo blaivybei. Nuo to reikia pradėti todėl, kad alkoholizmas pirmiausiai yra psichologinis negalavimas, kurio pagrindinis požymis – alkoholio poreikis ir vadinamas alkoholinis užprogramavimas. O kadangi tai psichologinis negalavimas, jį galima užgesinti ir pakeisti kitais psichologiniais poveikiais.

Tai patvirtina dauguma atsisakusių alkoholio žmonių: kartais pakanka perskaityti mokslinę, argumentuotą informaciją apie alkoholį, ir visos ankstesnės alkoholinės programos subyra, o žmogus visam laikui praranda potraukį alkoholiui. Nugali loginis mąstymas ir aiškus suvokimas – kas iš tiesų yra alkoholis, kaip jis veikia žmogų ir kaip išsivysto liguista priklausomybė. Tai motyvuota blaivybė, kuri yra visiško pasveikimo įrodymas.

Alkoholinis programavimas – tai sąmonės iškreipimas, kai užprogramuotas žmogus tiesiog vykdo aplinkos (šeimos, sociumo) suformuotus elgesio šablonus. Net jei alkoholio vartojimui įdiegta programa sukelia atmetimo reakcijas vartojant alkoholį – pykinimą, blogą savijautą – žmogus vis vien ją vykdo. Skiriasi tik požiūris į alkoholio vartojimą ir jo vartojimas: vieni nusiteikia jį vartoti tik per šventes, kiti – per šventes ir savaitgalį, o kai kurie – ir su proga, ir be jos. Esmė ne kiekyje, o sprendime – vartoti alkoholį.

Alkoholinis programavimas yra stiprinamas įsitikinimu, kad alkoholio vartojimas yra “natūralus“, “pateisinamas“ ir net “neišvengiamas“. Toks įsitikinimas “pateisina“ alkoholio vartojimą. Šalia jo būtinai yra tikėjimas įvairiais paskleistais mitais apie „stebuklingas“ alkoholio galias. Jei tai būtų ne mitai, o patvirtinti faktai, tai alkoholikai būtų sveikiausi žmonės pasaulyje. Tačiau faktai įrodo priešingus dalykus.

Poreikis alkoholiui, alkoholinės programos ir jų įtakoti įsitikinimai taip tarpusavyje susieti, kad pakeitus vieną, kinta ir kiti. Lengviausia užgesinti poreikį alkoholiui, sunkiau paveikti alkoholinį užprogramavimą, dar sunkiau – jo įtakotus įsitikinimus. Būtent alkoholinių programų įtakoti įsitikinimai yra ryškiausias alkoholizmo požymis. Pakanka šiuos klaidingus įsitikinimus sugriauti faktais ir tiesa apie alkoholį, ir žmogus visiems laikams praranda potraukį svaigintis. Kol žmogus tiki įvairiais mitais apie alkoholį ir pateisina alkoholio vartojimą, tol jis jį vartos.

Jei norite visiems laikams atsisakyti alkoholio ir gyventi blaiviai, turite padirbėti su savo sąmone – tam, kad suprastumėte, kas jus laiko alkoholizmo spąstuose. Todėl pirmiausia turite pasiryžti blaivybei, ją motyvuoti argumentuota informacija ir atsisakyti klaidingų įsitikinimų. Blaivybė – didelė žmogiška vertybė, ja reikia didžiuotis, o ne gėdytis. Vartojančio alkoholį žmogaus svajonė turi būti blaivybė, o ne „mokėjimas“ vartoti alkoholį.

(Pagal G. Šičko knygą “Išsivadavimas iš alkoholizmo: žingsnis po žingsnio“, vertė ruvi.lt)