Akivaizdu, kad vartojimo virusu šiandien užkrėsta daugybė žmonių. Maža to – nuolatinis atsinaujinimas tampa kone prestižo reikalu ir žmogaus perkamosios galios demonstravimu. Todėl žmonės ne tik keičia gerai veikiančius automobilius, apynaujus baldus, rūbus, bet ir perka juos į skolą, t.y., dėl įsivaizduojamo “prestižo“ pradeda gyventi ne pagal pajamas.
Galima būtų teigti, kad tai normalu – juk vyksta technikos progresas, ir daiktai tiesiog morališkai pasensta. Bet.. juk ne visi, ir ne taip greitai! Ir čia reikėtų susimąstyti ne tik apie moralines-ekologines vartojimo viruso pasekmes , bet ir apie deformuotą žmogaus sąmonę – kai ilgai tarnaujantiems daiktams gyvenime nelieka vietos, nes žmogus pradeda tarnauti daiktams, o ne daiktai – žmogui.
Tačiau yra ir kita šio reikalo pusė: daiktų ilgaamžiškumas. Susidaro įspūdis, kad daiktai gaminami taip, kad tarnautų ne ilgiau, nei jiems suteiktas garantinis laikas, o jų remontas tiesiog neapsimokėtų. Tiek pigūs, tiek brangūs daiktai dabar turi bendrą bruožą – jie greitai genda: tai ir besilydantys lygintuvai, ir greitai susibraižančios keptuvės su “itin atspariu paviršiumi“, ir sudegantys elektriniai virduliai, ir lūžtantys baldai, ir..
Visuomenėje, orientuotoje į kuo didesnį vartojimą, ilgai tarnaujantys ir negendantys daiktai yra ekonomikos “kenkėjai“. Vartotojiškai ekonomikai reikia, kad žmonės pirktų kuo daugiau ir kuo dažniau, todėl žmonėms tvirtinama, kad gamintojai “rūpinasi“ tuo, kad pirkėjai nuolat gautų naujausią, geriausią, madingiausią prekę, ir.. galiausiai žmonės nuoširdžiai tuo patiki.
O kai įsitikinimas tuo, kad reikia nuolat viską atnaujinti, tampa įpročiu – tuomet ir daiktų neilgą tarnavimą priimti lengviau: “Sugedo? Nieko baisaus, kaip tik bus proga įsigyti naują.“ Kita vertus – žmonės jau įsitikino, kad ir brangūs daiktai netarnauja ilgai, todėl perka viską.
Taigi: ir godūs, ir dosnūs, ir turtingi, ir mažiau pasiturintys tokiu atveju moka ne tik du kartus, bet ir tris, ir keturis, ir n-kartų. Gamintojai ir prekeiviai patenkinti, vartotojai taip pat mėgaujasi daiktų įsigijimo momentiniais džiaugsmais – jei ne nauju daiktu, tai bent jau telefono arba kompiuterio atnaujinimo programomis.
Tokiu būdu žmonės nepastebimai paverčiami šopoholikais, kurie negali ramiai praeiti pro parduotuvę, nes galbūt “kažko prireiks“ ar “kažką gero atras“. Ir – kaip ir visi priklausomi žmonės, savo priklausomybės nepastebi: juk net madingi žurnalai rekomenduoja apsipirkimą kaip antidepresantą, o savaitgalis su šeima dideliame prekybos centre – “normalus“ laisvalaikis.
Bet ar nebūsime įkliuvę į vergiją daiktams vietoje taip trokštamo nuolatinio atsinaujinimo? Anot minimalizmo (kuris ir yra išeitis iš vergystės daiktams) – atsikratę priklausomybės nuo daiktų pirkimo, mes išlaisviname laiką ir energiją prasmingai veiklai: kūrybai, bendravimui, šeimai, sportui, hobiui ir t.t..
Reikia sąmoningumo, kad gerai suprastume – ko ir kiek mums iš tiesų reikia. Sutikite: ekonominiu sunkmečiu tai itin vertingas gebėjimas. Nepamirškime ir atgalinio ryšio: sąmoningam pirkėjui niekas neįpirš jam nereikalingų ar nekokybiškų daiktų. Manau, kad tikrasis progresas turi būti pirmiausiai dvasinis, tuomet ir daiktai bus tokie, kaip šis telefonas.
Žakas Fresko taip apibūdino šiuolaikinę gyvenimo sistemą: “Aš matau, kaip socialinės vertybės suvedamos į dirbtinį materializmą ir nežabotą vartojimą. Ir kaip finansinės jėgos kontroliuoja tariamai laisvos visuomenės politinę sistemą… Laikas nutraukti šią beprotybę.“
O ką apie tai manote jūs :)?
ruvi 