Atsinaujinimas ar.. vergystė daiktams?

Akivaizdu, kad vartojimo virusu šiandien užkrėsta daugybė žmonių. Maža to – nuolatinis atsinaujinimas tampa kone prestižo reikalu ir žmogaus perkamosios galios demonstravimu. Todėl žmonės ne tik keičia gerai veikiančius automobilius, apynaujus baldus, rūbus, bet ir perka juos į skolą, t.y., dėl įsivaizduojamo “prestižo“ pradeda gyventi ne pagal pajamas.

Galima būtų teigti, kad tai normalu – juk vyksta technikos progresas, ir daiktai tiesiog morališkai pasensta. Bet.. juk ne visi, ir ne taip greitai! Ir čia reikėtų susimąstyti ne tik apie moralines-ekologines vartojimo viruso pasekmes , bet ir apie deformuotą žmogaus sąmonę – kai ilgai tarnaujantiems daiktams gyvenime nelieka vietos, nes žmogus pradeda tarnauti daiktams, o ne daiktai – žmogui.

Tačiau yra ir kita šio reikalo pusė: daiktų ilgaamžiškumas. Susidaro įspūdis, kad daiktai gaminami taip, kad tarnautų ne ilgiau, nei jiems suteiktas garantinis laikas, o jų remontas tiesiog neapsimokėtų. Tiek pigūs, tiek brangūs daiktai dabar turi bendrą bruožą – jie greitai genda: tai ir besilydantys lygintuvai, ir greitai susibraižančios keptuvės su “itin atspariu paviršiumi“, ir sudegantys elektriniai virduliai, ir lūžtantys baldai, ir..

Visuomenėje, orientuotoje į kuo didesnį vartojimą, ilgai tarnaujantys ir negendantys daiktai yra ekonomikos “kenkėjai“. Vartotojiškai ekonomikai reikia, kad žmonės pirktų kuo daugiau ir kuo dažniau, todėl žmonėms tvirtinama, kad gamintojai “rūpinasi“ tuo, kad pirkėjai nuolat gautų naujausią, geriausią, madingiausią prekę, ir.. galiausiai žmonės nuoširdžiai tuo patiki.

O kai įsitikinimas tuo, kad reikia nuolat viską atnaujinti, tampa įpročiu – tuomet ir daiktų neilgą tarnavimą priimti lengviau: “Sugedo? Nieko baisaus, kaip tik bus proga įsigyti naują.“ Kita vertus – žmonės jau įsitikino, kad ir brangūs daiktai netarnauja ilgai, todėl perka viską.

Taigi: ir godūs, ir dosnūs, ir turtingi, ir mažiau pasiturintys tokiu atveju moka ne tik du kartus, bet ir tris, ir keturis, ir n-kartų. Gamintojai ir prekeiviai patenkinti, vartotojai taip pat mėgaujasi daiktų įsigijimo momentiniais džiaugsmais – jei ne nauju daiktu, tai bent jau telefono arba kompiuterio atnaujinimo programomis.

Tokiu būdu žmonės nepastebimai paverčiami šopoholikais, kurie negali ramiai praeiti pro parduotuvę, nes galbūt “kažko prireiks“ ar “kažką gero atras“. Ir – kaip ir visi priklausomi žmonės, savo priklausomybės nepastebi: juk net madingi žurnalai rekomenduoja apsipirkimą kaip antidepresantą, o savaitgalis su šeima dideliame prekybos centre – “normalus“ laisvalaikis.

Bet ar nebūsime įkliuvę į vergiją daiktams vietoje taip trokštamo nuolatinio atsinaujinimo? Anot minimalizmo (kuris ir yra išeitis iš vergystės daiktams) – atsikratę priklausomybės nuo daiktų pirkimo, mes išlaisviname laiką ir energiją prasmingai veiklai: kūrybai, bendravimui, šeimai, sportui, hobiui ir t.t..

Reikia sąmoningumo, kad gerai suprastume – ko ir kiek mums iš tiesų reikia. Sutikite: ekonominiu sunkmečiu tai itin vertingas gebėjimas. Nepamirškime ir atgalinio ryšio: sąmoningam pirkėjui niekas neįpirš jam nereikalingų ar nekokybiškų daiktų. Manau, kad tikrasis progresas turi būti pirmiausiai dvasinis, tuomet ir daiktai bus tokie, kaip šis telefonas.

Žakas Fresko taip apibūdino šiuolaikinę gyvenimo sistemą: “Aš matau, kaip socialinės vertybės suvedamos į dirbtinį materializmą ir nežabotą vartojimą. Ir kaip finansinės jėgos kontroliuoja tariamai laisvos visuomenės politinę sistemą… Laikas nutraukti šią beprotybę.“

O ką apie tai manote jūs :)?

Reklama

Gyvenimo upė

Įsivaizduokite akimirkai gyvenimo upę ir jos tėkmę.

Taigi – gyvenimo tėkmė kunkuliuoja ir verda, suveja sūkurį arba nurimsta. Tai audra, tai štilis, tai šalta, tai karšta, tai seklu, tai potvynis… Šioje mirgančioje tėkmėje susimaišo viskas: žmonės, darbai, metai, orai, linksmybės, siaubas, skausmas, juokas, sėkmė, pastangos… Ir būdamas joje – nesvarbu, kurioje vietoje – nuolat blaškaisi, net jei to nepastebi.

Gyvenimo tėkmė panaši į upę, o tai reiškia, kad yra ir krantai. Ji turi pradžią ir pabaigą. O kur esu aš? Pačioje tėkmėje ar ant kranto, upės pradžioje ar pabaigoje, blaškausi ar ramiai plaukiu? O jei pakilčiau virš jos – gal galėčiau aiškiau viską matyti?

O dabar įsivaizduokite, kad pridėjęs visas savo pastangas, žmogus išlipa į krantą. Nuo tėkmės šėlsmo jis vis dar sutrikęs. Jis žiūri į ramų krantą, į kunkuliuojančią upę, ir suvokia, kad yra ir kitoks gyvenimas – be nuolatinės kovos su vėjo malūnais. Kad nebūtina taip blaškytis.

Netoliese jis pamato gelbėjimosi ratus su taisyklėmis: kaip išsigelbėti, kaip išplaukti, kaip nenuskęsti… Jį apima didelis noras padėti nelaimingiems – jis meta tuos ratus į upę ir šaukia: “Gelbėkitės!..“

Bet žmogus pamato, kad per ginčus, riksmus, skundus ir aimanas jo niekas negirdi… Jis pastebi, kad upėje jau yra daugybė tokių gelbėjimosi ratų, bet žmonės stumia juos nuo savęs šaukdami: “Tai ne pinigai“, “Tai ne degtinė“, “Tai ne linksmybės“, “Tai ne…“

Kiti, pažiūrėję į ratą, netiki, kad jis gali pagelbėti. Žmonės ir toliau blaškosi, barasi, skęsta… ir skaito tai gyvenimu. Jie net neįtaria, kad blaškydamiesi išsilaiko paviršiuje tik todėl, kad lipa kitiems ant pečių… Jie nemato, kad plaukia tiesiai į aistrų jūrą, iš kurios vargiai besugrįš…

Rūpestis antraeiliais dalykais ir gyvenimo smulkmenomis užtemdė svarbiausius dalykus: “Koks mano gyvenimo tikslas?“, “Kurlink mane neša?“, “Kas aš esu?“, “Ką aš veikiu?“, “Kur aš?“, “Su kuo aš?“, “Kas teisinga ir svarbu?“…

Ir staiga žmogus pamato, kad maža žmonių grupelė sumeistravo pakabinamą tiltą ir padeda žmonėms išlipti iš kunkuliuojančios tėkmės. Jie veikia draugiškai ir vieningai, o išgelbėtieji, nors ir išvarginti tėkmės, kiek atsipeikėję taip pat jungiasi į grupės darbą. Ir visų jų gyvenimas keičiasi…

O Jūs (tik sąžiningai ;)) – kurioje gyvenimo upės vietoje esate dabar?

(Autorius nežinomas)

Visiems jaukaus ir šilto artėjančio savaitgalio! 🙂

Žmogaus vidinio pasaulio ekologija

* Moralė – subtilesnė sąvoka, nei dorovė, nes susieta ne tik su dorovine sistema, bet ir su dvasiniu žmogaus pasauliu ir orientacija į vidines vertybes.

* Raktas į žmonijos išlikimą – žmogaus vidinio pasaulio evoliucija: dvasinis žmogaus pasaulis turi tapti pagrindinė vertybė. Be šios evoliucijos žmonija neturi ateities.

* Šiandien mes gyvename pasaulyje, kur žmogaus intelektui suteikiama pernelyg didelė reikšmė – manoma, kad kuo protingesni bus žmonės, tuo geresnis taps ir pasaulis. Tačiau šiuolaikinės žmonijos būsena nepatvirtino šios teorijos: badas, karai, skurdas, depresija, nerimas dėl pinigų, stresas, korupcija, nepagydomos ligos auga proporcingai su augančiu žmonių intelekto lygiu.

* Žmonės pasidarė panašūs į galvojančias bejausmes mašinas, galinčias atlikti objektyvią analizę – tarsi kompiuteriai pagal įdiegtą programą. Dvasinės vertybės jau seniai nustumtos į antrą planą dėl nesuvaldomo materialinio turto siekio.

* Žmonės rūpinasi išorinio pasaulio ekologija, bet nemoka apsivalyti nuo aistrų, instinktų ir nuo įdiegtos informacijos, kuri valdo jų impulsus.

* Visos mus pasiekiančios žinios yra fragmentinės, mūsų protas fragmentinis, mūsų “aš“ sudarytas ir begalybės fragmentų, o realybės suvokimas apribotas. Mes gerai valdome mūsų mažą erdvę, bet nežinome, kas yra už jos ribų.

* Žmonės nesupranta vienas kito, nes kiekvienas gina savo mažytę teritoriją, izoliuotą nuo realybės visumos, kuri atrodo nepasiekiama. O gal ši “realybės visuma“ yra rezervuota tik dievams arba aukštesnėms kitų planetų civilizacijoms?

* Iš tikrųjų ji yra pasiekiama mums visiems bet kurią akimirką – todėl, kad esame jos sudėtinė dalis. Reikia suprasti, kad dėl tam tikrų žmogaus mąstymo funkcinių pažeidimų mes suvokiame tik mažą realybės dalį.

* Yra keli faktoriai, nulemiantys mūsų gebėjimus protauti:

– Nepakankamas sąmoningumas – “užtemdantis“, “užmigdantis“ protą ir neleidžiantis teisingai matyti realybę;
– Neteisinga švietimo sistema, kurios pagrindas – įsiminimas: kai žmogaus “aš“ yra pasyvus, nes moko “iš išorės“, o ne per suvokimą “iš vidaus“.
– Nuolatinis sublimuotas (išaukštintas, iškeltas) suvokimas, pvz., per reklamą;
– Įdiegtas į protą implantas – t.y., informacija, kuri priimama be svarstymų ir analizės;
– Autonominė proto informacija, kuri pavaldi ne mums, o šaltiniui, iš kurio ji buvo nukreipta.

* Šito supaprastinto išvardinimo pakanka, kad suprastume: ne mes galvojame, o mumis galvoja. Tokiu atveju žmogus lyg papūga operuoja tik ta informacija, kuri “kolonizavo“ jo protą. Kitaip tariant – nėra aukščiausio sąmoningumo, ir ši savybė nėra įgimta, ji turi būti išvystyta.

* Aukščiausio sąmoningumo išvystymas – svarbiausia užduotis, kurią turi įvykdyti žmogus, kad galėtų šiandien išspręsti ir savo kasdienines, ir globalines problemas.

* Tik išvystę aukščiausią sąmoningumą, mes galime: vystytis įgyvendindami teisingumą ir lygybę; teisingai valdyti planetos resursus; draugystės ir bendradarbiavimo pagalba suvienyti visas šalis ir kultūras; paskelbti taiką visame pasaulyje.

* Žmonėms reikalingi išmintingi, aukšto sąmoningumo lyderiai, o ne enciklopedinių žinių kaupikliai; lyderiai, kurie vadovaujasi aukščiausia morale ir dvasinėmis vertybėmis.

* Gyvenimas jau įrodė, kad moralės pažeidimai sukelia chaosą, griūtį ir gimdo energiją, kuri disonuoja su gamtos tvarka bei harmonija, ir tuo pačiu kenkia ir žmogui.

* Valstybės turi remtis morale, turi vystyti žmonių sąmoningumą, kad jie aiškiai suprastų: Moralė – tai gamtos dėsnių visuma, juos gerbti ir jų laikytis turi visi: tuomet gyvenimas bus prasmingas ir sėkmingas visiems ir visapusiškai.

Mintys iš Dario Salas Sommer knygos “XXI amžiaus moralė”.

Išmintis

Meilė (Ošo)

Meilė – pirmasis patvirtinimas, kad gyvenimas turi prasmę.

Žmonės, kurie sako, kad gyvenimas beprasmiškas – nepažino meilės. Taip sakydami jie tiesiog patvirtina, kad jų gyvenime nepakanka meilės…

Atsakymas – akyse (B. Grebenščikovas)

Pažiūrėkite man į akis. Tas, kas žiūri iš mano akių į jus – Tas pats, Kas žiūri iš jūsų akių į mane.

Ir Tas, kas žiūri iš visų žmonių akių – visa tai yra vienas Dievas. Mes visi gimėme su šituo žinojimu.

Tačiau mes darome viską, ką tik galime, kad tai pamirštume, nes su šiuo žinojimu labai nepatogu apgaudinėti ir prekiauti.

Bet šis žinojimas yra – ir jį turi visi žmonės…

Paradoksas

Įsivaizduokite, kad medžiai yra Wi-Fi skleidėjai – tuomet mes pasodintume tiek daug medžių, kad jie galėtų išgelbėti planetą!

Kaip gaila, kad jie gamina tik deguonį, kuriuo mes visi kvėpuojame…

Jei nežinai… (Č. Palanik)

Jei tu nežinai – ko nori, tai galų gale pasiliksi su tuo, ko tikrai nenori!

Sąmonės liga (A. Archipova)

Kur nukreipta sąmonė – tuo užpildyta ir žmogaus galva, ir visas gyvenimas.

Mas-media sukurpė naują žmonių rūšį – “homo-medium“: tai žmogus, išvargintas nesibaigiančiais reginiais – lyg neišsiblaivantis alkoholikas.

Tai žmogus, turintis dvasiškai pakrikusią nervų sistemą, kuri negali nubrėžti ribų išorinei informacijai ir negali jos filtruoti, todėl priima ją “nesuvirškintą“ – be kritikos, be skirstymo – pajungdamas tik žemesnę mechaninę atmintį…

Suvokimo ir supratimo lygis tokiu atveju itin žemas… Kūrybinės jėgos nusilpusios… Ir kažkuriuo momentu įvyksta aštrus sąmonės apnuodijimas, kuris reikalauja gydymo…

O kas, jeigu..?

Niekas, net Kūrėjas nežino – “kaip būtų, jeigu“… Nes visada yra taip, kaip yra, o ne taip, “kaip būtų, jeigu“…

Laimė

Nesivaikyk laimės… ji visada yra tavyje!

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Apie gyvenimo energijos balansą

Šiuolaikinėje visuomenėje labai daug žmonių skundžiasi chronišku nuovargiu. Tai reiškia, kad žmonėms trūksta gyvenimiškos energijos, kuri yra visų gyvenimo procesų palaikymo jėga. Kur gi ji dingsta? Pirmiausia – kiekvienas iš mūsų yra energetinės sistemos dalis, todėl mus veikia aplinkos energija.

Veikia mus ir tai, ką valgome – mūsų kasdieninis maistas. Poveikį gyvenimo energijai turi ir žmonių žalingi įpročiai bei gyvenimo būdas. Kaip išsaugoti, arba, tiksliau – palaikyti gyvenimo energijos balansą?

Pasirodo, yra pamatiniai dėsniai-taisyklės, kurie nurodo energijos praradimo būdus. Juos galime atrasti visuose dvasiniuose mokymuose. Peržvelkime juos:

Darykite tai, kas tikslinga ne tik kitiems, bet ir jums. Gyvenimo energija – visada apykaita, atpildas. Mūsų veiklos rezultatas turėtų būti dėkingumas arba orumo jausmas. Jei kiti žmonės suvers ant jūsų pečių savo rūpesčius, jūs niekada nejausite nei džiaugsmo dėl atliekamo darbo, nei įkvėpimo kitiems darbams. Kokia prasmė daryti tai, kas neatneša jums nė mažiausio džiaugsmo?..

Nieko nedarykite neprašomas. Kartais, vedini pačių geriausių ketinimų, stengiamės padaryti įtaką kitų žmonių pasirinkimams, mąstymui ar veiksmams. Ir – vietoje dėkingumo tokie veiksmai, kaip taisyklė, sulaukia tik smerkimo. Neįmanoma išmokyti kažko kitų žmonių prieš jų valią. Kiekvienas eina savo keliu.

Jei pažadėjote – tesėkite. Neatsakingai dalindami pažadus, ne tik netenkate energijos (teisindamiesi ar vengdami susitikimo su tuo, kam pažadėjote), bet ir sulaukiate negatyvios aplinkinių reakcijos ir jų siunčiamos negatyvios energijos.

Jei jūsų kažko prašo – neatsisakykite. Kai jūsų kažko prašo (nepainiokite su įnoriais), tai reiškia, kad kaip atsaką gausite dėkingumo energiją, kuri leis pasijusti naudingu, reikalingu (o tai yra žmogaus orumo energijos šaltinis).

Neskleiskite informacijos, kol ji netapo jūsų gyvenimo dalimi. Negalima kitiems patarti kažką, ko neišbandėte patys. Žmonių pasitikėjimo ir pagarbos sulauksite tik tokiu atveju, jei jūsų žodžiai bus paremti asmenine patirtimi.

Neužstrikite. Neprisiriškite, neužsikabinkite – tai stabdo vystymąsi. Jei trypčiojate vietoje – nėra energijos apykaitos, nėra ir gyvenimo energijos.

Tikslas turi būti lyg žiburys, o ne inkaras. Tikslas – tai veiklos kryptis, bet ne užbrėžta riba, kurią pasiekę pajusite tuštumą. Geriausi tikslai – beribiai, pavyzdžiui: saviugda, tobulėjimas, profesionalumas.. Tokių tikslų tarpiniai pasiekimai įkvepia veikti toliau, praplečia žmogaus galimybes.

Gyvenkite šia akimirka, bet ne vakarykšte diena ar rytdiena. Šios dienos energija turi būti skirta ir paskirstyta būtent šiai dienai. Klaidžiojimas praeityje ar ateityje atima, išsklaido arba sumažina energiją.

Atsisakykite teisimo ir kritikos. Įprotis būti teisuolio pozicijoje ar kritikuoti – žemo savęs vertinimo požymis. Be to, teisdami ar kritikuodami ne tik švaistote savo energiją, bet ir sukeliate neigiamą grįžtamąją reakciją.

Nenuleiskite rankų. Kritinėje situacijoje mokykitės susikaupti, ieškoti sprendimų ir eiti į priekį – vietoje to, kad eikvotumėte savo energiją neigiamoms emocijoms ir pergyvenimams.

Kalbėkite tik tuomet, kai žmonės pasiryžę jūsų klausytis. Nepirškite savęs žmonėms – rezultatas bus neigiamas, o energijos ginčams išnaudosite labai daug.

Visuomet klauskite leidimo. Gerbkite kitų erdvę, laiką, intelektualią ar fizinę nuosavybę. Priešingu atveju turėsite skirti energiją pasiteisinimams ar konfliktams.

Taigi, viskas paprasta: geri, pozityvūs, prasmingi darbai įkvepia, o tai reiškia – ne tik palaiko mūsų energijos balansą, bet ir yra gyvenimo energijos generatoriai :). O išeikvojame savo energiją kažkam negatyviam, nereikalingam, nereikšmingam, tuščiam.. Ar sutinkate?

Skaitome gyvenimo ženklus

Mūsų gyvenimą veikia ne tik išorinės sąlygos – jame atsispindi ir mūsų vidinis pasaulis. Todėl mistikos gyvenimo ženkluose tikrai nėra: juos galime pavadinti tiltu, jungiančiu dvasinį žmogaus pasaulį ir formų pasaulį. Arba galime pasakyti taip: ką sėjame, tą ir pjauname, tik.. ne visada susiejame šiuos du veiksmus.

Gyvenimo ženklų stebėjimas ir jų nešama žinia gali būti didelė paspirtis savęs pažinimo procese. Tai padeda suprasti giluminius sąmonės ir pasąmonės procesus ir tai, kaip jie veikia mūsų elgesį ir gyvenimą. Išmokti skaityti gyvenimo ženklus – ne tik naudinga, bet ir labai įdomu!

Svarbiausi ženklai – tai ženklai-atspindys, kurie parodo žmogaus vidinį pasaulį. Pavyzdžiui, jei žmogus įsitikinęs, kad žmonės blogi, tuomet savo aplinkoje jis pastebės būtent blogus žmones – ir tai tik dar labiau stiprins tokį jo įsitikinimą. Juk įsitikinimai – didelė mus valdanti jėga, kurios poveikį ne visada suvokiame.

Juos galima palyginti su magnetu, pritraukiančiu į mūsų gyvenimą tai, kas atitinka gilius įsitikinimus. Arba su spalvotu stiklu, kuris praleidžia tik tam tikrą spalvą. Įsitikinimai – subjektyvus dalykas, todėl skirtingi žmonės gali žiūrėti į tą patį reiškinį skirtingai..

Todėl šie ženklai ypač vertingi savęs pažinime. Čia taip pat galime priskirti ir mūsų vertinimus apie kitus žmones – labai dažnai tai yra ženklas-atspindys mums patiems apie tai, kaip vertiname save, arba – ką turime savyje, bet nenorime pripažinti.

Gyvenimo ženklai-sutapimai. Visi mes žinome, kad atsitiktinų sutapimų tiesiog nėra! Viskas, kas atrodo mums kaip sutapimai (sėkmingi arba ne) – yra tarsi kelrodis, nurodantis arba teisingą kryptį, arba “trukdantis“ pasiekti kažką, kas mums nereikalinga. Tai gali būti ir “atsitiktinės“ mintys, kurios pačiu laiku atneša svarbius problemų sprendimus.

Ženklai-įspėjimai ne visada praneša apie pavojų ar svarbius įvykius, bet dažniau tiesiog atkreipia dėmesį: “būk atidus“, “įsiklausyk“, “neskubėk“, ir pan. Pvz., jei kažkas trukdo laiku išvykti (nerandate rakto, neužsiveda automobilis..) , gali būti, kad kažką pamiršote (svarbų dokumentą arba.. įjungtą lygintuvą). Tokiu atveju verta sustoti ir pagalvoti.

Gyvenimo ženklai per kitus žmones. Kiekvienas gyvenime esantis ar sutiktas žmogus yra jame dėl tam tikrų priežasčių: kartais jie atsako į mums rūpimą klausimą, o kartais per bendravimą parodo mūsų savybes, kurių nematome. Bet.. dažnai praleidžiame tokius ženklus, nes gilinamės tik į savo mintis ir reakcijas, negirdėdami kitų. Mokykimės klausytis, ką sako kiti žmonės – galime netikėtai daug išgirsti ir suprasti.

Ženklai per dažnai kartojamas frazes ir priežodžius – tai gali būti vertinga informacija apie mūsų vidinę būseną ar sveikatą, pvz,: “neverta apie tai kalbėti“ (gali reikšti, kad būtinai apie kažką reikia pakalbėti), “mirtinai pavargau“ (rimtas signalas apie sveikatą), ir pan. Keiksmažodžiai, grubūs priežodžiai – vidinė agresija, disharmonija.

Ligos – ženklas, kad organizme ar apskritai gyvenime yra disbalansas. Tai visada verčiantis sustoti ir susimąstyti apie savo gyvenimą ženklas. Signalas kažką skubiai keisti.

Nelaimingi atsitikimai paprastai smarkiai keičia įprastą gyvenimo būdą. Kad suprastume jų rodomą ženklą, turėtume prisiminti savo mintis ir būseną prieš nelaimingą atsitikimą. Svarbu ir tai, kas ir kaip stipriai buvo sužeista, nes kiekviena kūno dalis simbolizuoja tam tikrą gyvenimo sritį – apie tai parašyta ne viena knyga.

Beje, kai kurie nelaimingi gyvenimo ženklai gali būti žmogaus asmeninės patirties rezultatas. Pavyzdžiui, jei žmogus pakliuvo į avariją, tai automobilis jam bus pavojaus ženklas.

Patys nuostabiausi – vadinamieji ženklai “iš aukščiau“, arba dieviškos apraiškos ženklai. Juos siejame su savo Angelais – sargais, Globėjais. Atpažįstame pagal tyrą, švelnią, įkvepiančią energiją, gerumo ir meilės bangą – palaimą. Jie labai svarbūs žmogui: tai patvirtinimas, kad gyvenimas eina teisinga linkme.

Gyvenimo ženklų yra ir daugiau: jie visada aplink mus, tereikia dėmesingumo juos pamatyti. Ženklai gali būti ne tik regimi, bet ir kaip pojūčiai, kvapai, sapnai.. Kai susiduriame su svarbiu gyvenimo ženklu – dažniausiai į jį atkreipiame dėmesį, ir jo prasmė būna aiški.

Jei abejojame – neskubėkime interpretuoti, pasikliaukime intuicija: pirmas atėjęs į galvą paaiškinimas bus teisingas. Elkimės teisingai, klausykime savo širdies – tuomet ir gyvenimo ženklai bus įkvepiantys :).