Pokyčių keliu

Vos pažvelgę į masinio informavimo priemones, žmonės neišvengiamai gauna eilinę porciją negatyvumo: čia liejasi agresija, neapykanta, nuolat pranašaujama niūri ateitis, diegiami įvairūs negatyvaus elgesio modeliai, skiepijamas vartotojiškas požiūris į gyvenimą, palaidumas ir t.t..

O negatyvumas visada turi tokias pačias negatyvias pasekmes: visuomenė skendi baimėje, neviltyje, priešiškume, ydose, skurde, o žmonės paverčiami bevale, lengvai valdoma ir kontroliuojama minia. Matant visa tai, kiekvienam sveikos nuovokos žmogui darosi aišku: mūsų civilizacija keliauja kažkokiu neteisingu, iškreiptu keliu.

Bet šalia viso šito negatyvaus informacijos poveikio ir visų niūrių prognozių yra visiškai priešinga informacija apie evoliucinius pokyčius: apie tamsos eros pabaigą ir naujos – išsilaisvinimo nuo iliuzijų eros pradžią, kurioje žmonės sugrįžta prie dvasingumo ištakų, amžinųjų vertybių ir pradeda harmoningą, kūrybingą ir darnų gyvenimą.

Susidaro keistas ir labai prieštaringas įspūdis: iš vienos pusės matome kraštutinių negatyvumo formų darkomą ir griaunamą pasaulį, o iš kitos – informaciją apie šviesią ateitį visai žmonijai, ir tai atrodo niekaip nesuderinama..

Tačiau tai ir yra patvirtinimas, kad senuoju būdu gyventi jau neįmanoma, nes dominuojantis negatyvumas veda į degradaciją, ir žmonės jau pavargo nuo negatyvumo nuolat keliamos įtampos ir nesibaigiančių problemų, todėl jie intuityviai ieško kelio į harmoniją.. tiesiog į paprastą žmogišką laimę ir visų gerovę.

Šis nelengvas pokyčių metas žmonijai – tai ir yra senojo gyvenimo būdo, grįsto negatyvumu ir bedvasiškumu pabaiga, ir naujojo, visai kitokio gyvenimo pradžia: kai turime sąmoningai nusimesti visus sukauptus minusus, ydas, iliuzijas ir žengti evoliucijos – taikos, vienybės, meilės ir visų gerovės – keliu. Ir šis pokyčių metas nelengvas būtent todėl, kad žmonėms reikia iš pagrindų keisti savo pasaulėžiūrą ir elgesį: iš vartotojiško egoizmo – į dvasingumą ir vienybę.

Taigi, ateitį kurs, ir jau pradeda kurti dvasingi, mylintys, geraširdiški ir kūrybingi žmonės. Tačiau kraštutinio negatyvumo pasekmės sunkios, o įdiegti negatyvaus elgesio šablonai dar vis veikia žmonių sąmonę. Bet ir evoliucijos niekas negali sustabdyti: nėra nieko stipresnio už evoliucinius pokyčius, kuriuos atėjo laikas įgyvendinti, o harmoninga gyvensena, grįsta žmonių dvasingumu ir sveika sąveika su supančiu pasauliu taps visiems “leidimu“ į naująją žmonijos erą.

Šiandien dar sunku net įsivaizduoti, kaip atrodys mūsų visų naujasis pasaulis, nes žmonija buvo nuolat vedama susipriešinimo, konfliktų, melo ir prievartos keliu, todėl atrodė, kad tai vienintelis įmanomas gyvenimo būdas – kai blogai, bet.. įprasta. Tačiau žmonių dvasinė prigimtis stipresnė už bet kokią įtaką, ji gali būti prislopinta, bet būtinai atsibunda, kai ateina evoliucinių pokyčių metas.

Kiekvienas žmogus atsibus ir prisimins, kas jis toks, prisimins savo dvasinę prigimtį. O pirmieji pabudę savo būsena, savo kasdieniniais veiksmais – meile, gerais darbais, pagalba kitiems, kūrybingumu – žadina kitus ir skatina juos skleisti savo geriausias dvasines savybes. Ir štai taip, po žingsnelį, vyksta pokyčiai: gęsta senoji realybė, o šalia gimsta naujoji realybė.

Pokyčių kelias būna sunkus tuomet, kai priešinamės pokyčiams arba nesuprantame, kad turime keistis. Bet.. Amžinosios Vertybės – Tiesa, Meilė, Dorovė, Vienybė – būtinai suklestės mūsų nuostabioje Žemėje, tik reikia atminti, kad atsiverti šios Vertybės gali tik per žmones – per visus mus, per kiekvieną iš mūsų 🙂 . Todėl  keliaukime drąsiai pokyčių keliu – juk viskas mūsų rankose 🙂 !

Gražaus pavasario, geros savaitės mums visiems 🙂 !

Reklama

Gyvas žodis – tiesa

Mūsų laikai yra išskirtiniai kalbėjimu: tuščiažodžiavimu, plepėjimu, kivirčais, apkalbomis, ginčais, barniais, grasinimais.. Mes labai, labai daug kalbame. Ir ne tik kalbame – mes verčiami nuolat klausytis kalbančiųjų.

Apsižvalgykime – besikalbančius telefonu žmones jau matome visur: gatvėje, už vairo, darbo vietoje.. Parduotuvėje ir reklama, ir pardavėjai įkalbinėja pirkti prekes.. O namuose – “dėl fono“ nė minutei nenutyla televizija ar radijas.

Plepumas dabar – lyg greitai plintanti liga, kuri atima daug laiko ir jėgų: ir tiems, kas kalba, ir tiems, kas klausosi. Ir būtent kalbėdami mes padarome daugiausiai negatyvių veiksmų: meluojame, įžeidžiame, įskaudiname, apkalbame, pasmerkiame, pažeminame..

Be to, kalba tapo galinga poveikio priemone (pvz., tam tikros nuomonės formavimu) visuomenės informaciniame lauke, neretai ir atviru melu ar kovos instrumentu – o tai taip pat slegia ir vargina.

Atrodytų, kalba turėtų mus vienyti ir suteikti žinių – juk, iš esmės, ji tam ir skirta, bet šalia viso šio informacinio gaudesio turime, ir, rodos, visiškai priešingus reiškinius: susvetimėjimą, vienatvę, abejingumą, susipriešinimą.

Kodėl taip yra? Ar ne todėl, kad mūsų kalboje dabar labai mažai tiesos, nuoširdumo, atvirumo, t.y., – gyvo žodžio, kuris suvienytų, įkvėptų bendrai kūrybai ar veiklai, suteiktų vertingas žinias?

Juk gyvas žodis – tai tiesa, o tiesa nedaugžodžiauja. Gyvas žodis – tai pokalbis iš esmės, apie esmę ir būtinai – atsakomybė už kiekvieną žodį. Kalbančio tiesą žmogaus motyvai ir žodžiai, darbai ir žodžiai nesiskiria – jis laisvas, nes nemeluoja nei sau, nei kitiems.

Išmintingas žmogus daug nekalba, nes kiekvienas jo žodis turi prasmę. Jis žino, kad visi žodžiai turi poveikį, todėl išmintingo žmogaus kalba visada daro gerą poveikį, nes jo žodžiai – jo harmoningos būsenos išraiška.

Taigi, kad pagytume nuo plepėjimo ir priklausomybės nuo išorinės informacijos (kitų plepėjimo) viruso, turime suprasti, kad visas tas gaudžiantis šiuolaikinis informacinis fonas neišvengiamai veikia žmones, todėl reikia pagal galimybes nuo to fono atsijungti.

Juolab, kad tas informacinis fonas – dominuojančiai negatyvus, o tai veikia mūsų psichiką, sukelia negatyvias reakcijas, emocijas ir būsenas. Taip sujaukiama mūsų vidinė tyla ir ramybė, kitaip tariant – mūsų galimybė objektyviai vertinti informaciją ir realybę.

Atsijungti nuo išorinio informacinio fono pradžioje nelengva, nes tai yra įprotis. Tačiau tai blogas įprotis, kurį galime pakeisti kažkokia gera, įkvepiančia veikla – kūryba, buvimu gamtoje, aktyviu poilsiu, sportu, bendravimu su artimaisiais, rankdarbiais ir pan. – kuri taps nauju geru įpročiu.

Kai atsijungiame nuo išorinio informacinio triukšmo, mūsų psichika, protas, mintys, emocijos aprimsta, ir mes ne tik atgauname vidinę pusiausvyrą ir energiją, bet ir palengva išmokstame klausytis savo intuicijos, išmokstame atskirti tiesą nuo melagingos informacijos.

Tuo tarpu būdami negatyvios išorinės informacijos fone, mes nuolat ja persipildome ir intuityviai siekiame kažkaip ją nusimesti, išsikrauti ar nukreipti mintis kitur: ieškome išorėje gerų įspūdžių, plepame su kitais, svaiginamės, kažkur važiuojame, bėgame, skubame, lekiame, kažką perkame..

Vidinė tyla mūsų gyvenime labai svarbi – tai sutapimas su pačiu savimi, su savo žmogiška prigimtimi, tai mūsų vidinė harmonija ir dvasinė ašis, laisva nuo bet kokių negatyvių poveikių iš išorės.

Todėl ne tik maksimaliai atsijunkime nuo išorinių informacijos šaltinių, bet ir skirkime kažkiek laiko per dieną tylai, pabuvimui su savo mintimis. Tai sustiprina, išlaisvina kūrybinę energiją, atgaivina gebėjimą harmoningai bendrauti ir intuityviai atskirti reikiamą informaciją.

Nusikračius išorinio informacinio triukšmo, ženkliai pasikeičia mūsų būsena – mes tampame harmonijos, meilės ir šviesos skleidėjais, ir tą būseną jaučia mus supantys žmonės ir be žodžių.

Ir tai ta būsena, kurioje mes galime tarti Gyvą Žodį. Kalbėti Tiesą. Kai galime kalbėti iš esmės, apie esmę ir būti atsakingi už kiekvieną ištartą žodį. Kai mūsų kalbos įtakoja gerus darbus visų žmonių labui 🙂 ..

Visiems geros savaitės 🙂 !

Tinklapiui – (jau?) devyneri

Kovo pradžioje šis tinklapis pradeda savo dešimtuosius gyvavimo metus 🙂 ! Net nesitiki, kad taip daug.. ir labai tikiuosi, kad aš dar jums neatsibodau 😉 .. Ta proga trumpai apžvelgsime – kas čia atlikta ir kokie planai ateičiai.

Šiuos metus iki sekančių metų kovo dar tikrai bendrausime, o paskui jau žiūrėsime, ar atšventus dešimtmetį šią veiklą užbaigti, ar pradėti sekantį (dešimtmetį 🙂 ). Temų straipsniams tikrai netrūksta, nes dvasinių ieškojimų kelias, pasirodo, yra begalinis.. ir kiekvienas rastas atsakymas į rūpimą klausimą iškelia daugybę naujų klausimų.

Ir toliau dalinuosi čia savuoju gyvenimo pažinimu, savo patirtimi, tuo, kas, mano manymu, yra svarbu mums visiems. Ir nors gyvename nelengvais pokyčių laikais, aš visa širdimi tikiu, kad žmonija nusimes visas klaidinimų pinkles ir atsities, suklestės visu grožiu bendrai gerovei. Būtinai 🙂 !

Turime palaikyti, padrąsinti vieni kitus, todėl kviečiu visus aktyviau bendrauti komentaruose – pasidalinti savo nuomone, savo patirtimi, padiskutuoti. Jūsų išsakytos mintys gali būti kažkam labai svarbios ir reikalingos, o ir mane dažnai paskatina naujų temų parašymui. Rašykite ir man laiškus (reruvi@gmail.com), esu atvira bendravimui ir visiems atsakau.

Laiškuose manęs dažnai klausia – ar rašau šiame tinklapyje viena ir kas man padeda čia tvarkytis. Taip, rašau ( ir darau vertimus) aš viena, taip pat stengiuosi tvarkytis tinklapyje pati, o kai pritrūksta žinių kažkokiu techniniu klausimu – kreipiuosi į šio tinklapio kuratorių Donatą. Jis visada geranoriškai man padeda, už tai jam didelis dėkui 🙂 !

Kadangi įrašų tinklapyje vis daugėja (jų dabar yra 1449), juos reikia kartais peržiūrėti ir tvarkyti, suskirstyti į smulkesnes kategorijas (dabar jų yra 14), kad būtų lengviau ir man, ir jums. Todėl kartais bus savaitės ar kelių dienų techninės pertraukėlės, apie kurias pranešiu iš anksto. Apimtis didelė, todėl bet kokiems patvarkymams reikia skirti papildomą laiką.

Apskritai, apie bet kokius pasikeitimus tinklapyje būtinai perspėsiu. Jaučiu atsakomybę už tai, ką darau ir, svarbiausia – atsakomybę prieš tinklapio skaitytojus. Jei turite kažkokių pasiūlymų dėl tinklapio ar galite pasiūlyti naujų temų – parašykite man.

Dėl senų įrašų – buvo sumanymas juos trinti, nes keičiuosi aš, keičiasi kartais ir mano požiūris į kai kuriuos gyvenimo klausimus. Bet iš skaitytojų laiškų man supratau, kad tinklapį skaito įvairaus amžiaus ir įvairiuose savo dvasinių paieškų etapuose esantys žmonės, todėl šio sumanymo atsisakiau. Ištrinu tik tuos įrašus, kurie neaktualūs arba paskelbtus čia filmukus, kuriuos ištrina Youtube kanalų autoriai.

Dėkoju kitų tinklapių autoriams, kuriems įdomūs mano straipsniai ir kuriuos jie skelbia savo tinklapiuose su aktyvia nuoroda. Taip pat kviečiu skaitytojus, kurie rašo, pasidalinti savo kūriniais mano tinklapyje.

Dėkoju visiems, kas rašo man ir klausia apie mano sveikatą – ačiū už jūsų gerą širdį ir rūpestį! Dėkoju visiems, kas paremia tinklapį pinigais. Dėkoju už visus gerus atsiliepimus apie tinklapį!

Draugausime toliau 🙂 .. Aš visada jūsų laukiu čia. Ačiū, kad esate 🙂 !

Rūta

Apie primetamus išvaizdos šablonus

Jei pažvelgsime į viešąją informacinę erdvę, visur pamatysime išdailintus, ištobulintus jaunų žmonių atvaizdus, kurie kviečia į juos lygiuotis. Tarsi žmonės gyventų sugalvotos amžinos jaunystės erdvėje, kur nėra natūralaus grožio, brandaus amžiaus, o tuo labiau – senatvės.

Ir žmones traukia tokie vaizdai.. Na, bet reikia nemažų nuolatinių pastangų, kad žmogus būtų bent artimas tam tobulam paveikslėliui iš žurnalų ar reklamos. O viską, ko tam reikia, paslaugiai siūlo kosmetikos, drabužių ir visų kitų grožio atributų gamintojai ir paslaugų tiekėjai.

Žmonėms iš mažens skiepijama mintis, kad jie turi siekti diktuojamų grožio idealų, nepaisydami savo natūralios išvaizdos ar amžiaus ypatumų. Dauguma yra tų grožio stereotipų veikiami iki liguistų fobijų, supirkdami visas įmanomas grožio priemones ar neatpažįstamai keisdami savo išvaizdą plastinėmis operacijomis.

Bet jau ir nemažai žmonių pradeda abejoti jais – juk tie stereotipai pirmiausiai prieštarauja žmogaus prigimčiai ir natūraliems amžiaus pokyčiams, todėl sukelia žmonėms vidinius prieštaravimus. Be to, toks didžiulis dėmesys išvaizdai atitraukia dėmesį nuo svarbiausių gyvenimo sričių – dvasinio tobulėjimo, bendrų žmonijos problemų, evoliucinių tikslų..

O ir nėra, tiesiog negali būti kažkieno sugalvotų ir primetamų grožio standartų, kurie dabar vis labiau tolsta nuo natūralumo. Bet nuolat matydami fotošopo koreguotus atvaizdus, žmonės tiesiog praranda nuovoką, kas gi apskritai yra natūrali išvaizda ir natūralus grožis, ir visomis įmanomomis priemonėmis siekia atkartoti tą dirbtiną, o todėl taip sunkiai pasiekiamą išvaizdos standartą.

Ir vis daugiau žmonių supranta, kad didžiulė grožio industrija kraunasi milijardus iš to, kad skiepija žmonėms nepasitenkinimą savo išvaizda ir čia pat paslaugiai pasiūlo “vaistus“ nuo to nepasitenkinimo – nuo madingų rūbų ir kremų raukšlėms “lyginti“ iki procedūrų “neteisingai“ klubų formai ištaisyti ir plastinių operacijų.

Kanadietė Anik Robinson savo tinklapyje papasakojo apie savo ir ją užkalbinusio kosmetikos pardavėjo pokalbį, kuris susilaukė didelio susidomėjimo, nes patvirtino moterų siekį spręsti pačioms, kaip jos nori atrodyti.

Šis pokalbis buvo maždaug toks:

“.. Aš ėjau oro uosto sale, kai mane užkalbino vienas iš vietinių kosmetikos pardavėjų:

– Jūsų oda taip natūraliai atrodo.. Juk jūs beveik nesinaudojate kosmetika, tiesa?

– Naa.. nee, nesinaudoju, ir ką gi?

– Leiskite, aš atspėsiu, kiek jums metų? – paklausė pardavėjas ir nurodė 12 metų mažiau, nei man yra iš tiesų.

– Apsieikime be tokių akivaizdžių liaupsių. Aš atrodau pagal savo amžių ir tai yra normalu.

Pardavėją akivaizdžiai sutrikdė toks mano atsakymas:

– O gal leisite pasiūlyti jums serumą veidui? Juk jei nepradėsite rūpintis savo veidu tiesiog dabar, tai jau 45 metų jūsų raukšlės bus žymiai ryškesnės. O tuomet jau kremai nepadės.

– Palaukite. O kas ne taip su moterimi, kuri keturiasdešimties metų atrodo kaip keturiasdešimtmetė?

– Na, jūs gi žinote, maišai po akimis, žąsies kojelės akių kampučiuose. O juk mano kremas odai apie akis gali tai ištaisyti vos per 15 minučių!

– Bet mano maišai po akimis atsirado dėl mano vaiko, kurį aš labai myliu. Jis blogai miegojo iki dvejų metų. Ir aš laiminga, kad turiu ir jį, ir tuos maišus. Žąsies kojelės? Mano vyras labai linksmas žmogus, ir aš labai daug juokiuosi su juo. O jam smagu matyti, kad aš juokiuosi. Ne, jūsų kremas man, ko gero, nereikalingas…

Pardavėjas pradėjo nervintis:

– Tai galima ištaisyti dabar, o štai kai sulauksite 50 metų, bus jau pernelyg vėlu. Ir tada raukšles ir nukarusią oda sutvarkys tik operacija.

– Palaukite. O kas ne taip su penkiasdešimtmetės moters raukšlėmis? Mes su vyru nemokame stabdyti senėjimo. Ir mes dažnai juokaujame, kokiais juokingais raukšlėtais senukais abu būsime. Mano vyras pasens. Ir aš pasensiu. Mes visi pasensime, tai gyvenimas.

Pardavėjas pradėjo nervingai žvilgčioti į kitus pirkėjus, kurie klausėsi mūsų pokalbio:

– Gerai, jei problema kainoje, tai aš galiu padaryti nuolaidą visam kremų komplektui. Viso labo 199 doleriai už tris kremus, tai pigiau net už botoksą!

– Aš dabar gerai atrodau. Ir gerai atrodysiu ir 45, ir 5o metų todėl, kad moters senėjime nėra nieko blogo ar nenatūralaus. Ne visi išgyvena iki senatvės, todėl žinote, tai net tam tikra privilegija. Ir man nepatinka, kad jūs bandote savo prekybą grįsti brandaus amžiaus moterų žeminimu. Ačiū, man nereikalinga jūsų kosmetika.

Aš buvau tiesiog šokiruota tuo, kiek pinigų jis gauna iš pirkėjų, pasakodamas jiems baisias istorijas apie “seną raukšlėtą veidą“..

Tai mano veidas. Ir būtent tokį jį myli mano vaikai ir mano vyras. Ir man jis patinka.

Taigi – nepasiduokite primetamo grožio standartams. Užduokite nepatogius klausimus tiems, kas naudoja tokį scenarijų, siekdami jums kažką parduoti. Klauskite – “kas ne taip su moters grožiu?“ – taip ilgai, kol šis scenarijus pagaliau nustos veikti.

Mes galime pakeisti pasaulį ir sustabdyti šią išvaizdos tobulumo neurozę. Tegul ateinančios kartos gyvena be jos. Tiesiog nemokėkite pinigų tiems, kas jus gąsdina, o paskui pelnosi iš jūsų baimių.“

Parengė ir vertė ruvi.lt

Geros savaitės visiems 🙂 !

Apie skurdą

Šia aktualia mūsų dienų tema – istoriko Rutgero Bregmano pasisakymo TED konferencijoje apžvalga. Pilną pasisakymą anglų kalba galite pažiūrėti čia, o rusų kalba – štai čia.

Savo kalbą istorikas R. Bregmanas pradeda paprastu klausimu: kodėl skurdžiai gyvenantys žmonės priima tiek daug blogų sprendimų? Juk kai kurie duomenys teigia, kad nepasiturintys daugiau skolinasi, mažiau taupo, daugiau rūko ir geria, mažiau sportuoja, nesveikai maitinasi.. Kodėl?

Plačiai žinomas ir M. Tečer šio reiškinio paaiškinimas – skurdą ji pavadino asmenybės defektu. Ir mintis apie tai, kad problema yra pačiuose nepasiturinčiuose žmonėse, priklauso ne tik jai.

Dauguma iš mūsų yra įsitikinę, kad dėl savo skurdaus gyvenimo yra kalti patys nepasiturintys, o kiti prieštarauja, sakydami, kad mes turime juos išmokyti teisingai gyventi ir priimti geresnius sprendimus. Bet visų išvada vienoda: problema yra pačiuose skurstančiuose.

Tačiau pasirodo, kad viskas, ką mes iki šiol žinojome apie skurdą – yra iš esmės neteisinga.

R. Bregmanas tyrinėjo psichologų darbus ir domėjosi įvairiais tyrimais skurdo tema. Jis susitiko ir su šios srities specialistu, profesoriumi Eldaru Šafiru. Profesorius teigė, kad skurdo problema yra žmonių mąstyme, tiksliau – “deficito mentalitete“.

Pasirodo, kai žmonės kažką priima kaip trūkumą, jie pradeda elgtis kitaip, ir nesvarbu, kas tai – laikas, pinigai ar maistas. Ir mums visiems tai pažįstama: tai būsena, kai reikia padaryti labai daug darbų, o mes nieko nespėjame.

Galime šią būseną palyginti su nauju kompiuteriu, į kurį vienu metu paleidžiame 10 sudėtingų programų: jis pradeda dirbti vis lėčiau, paskui atsiranda klaidos, o galiausiai jis ir visai “pakimba“.. Ir ne todėl, kad kompiuteris blogas, o todėl, kad vienu metu jis turi atlikti pernelyg daug.

Nepasiturintys žmonės susiduria su tokiomis pačiomis problemomis: jie priima blogus sprendimus ne dėl savo kvailumo, bet todėl, kad gyvena aplinkybėse, kuriuose kiekvienas priimtų neteisingus sprendimus.

Dabar darosi aišku, kodėl tiek daug kovos su skurdu projektų neduoda jokių rezultatų.. Juk skurdas – ne žinių stoka, o pinigų stoka!

Žymus rašytojas Dž. Orvelas pats asmeniškai patyrė skurdą, todėl remdamasis savo patirtimi, padarė išvadą apie skurdo esmę: skurdas baisus tuo, kad visiškai užbraukia ateitį. Jis stebėjosi, kad žmonėms yra visiškai normalu niekinti ir žeminti tuos, kieno pajamos krenta žemiau tam tikro lygio. Tai mes matome ir šiandien..

Taigi, kyla pagrindinis klausimas – ką galima padaryti?

Šiandien ekonomistai turi keletą sprendimų – padėti nepasiturintiems sutvarkyti klausimus su dokumentais ir laiku jiems išsiųsti priminimus apie mokesčius. Ir tokie sprendimai dabar populiarūs tik todėl, kad beveik nieko nekainuoja..

Tokie “sprendimai“ – tai mūsų epochos simbolis, kai dažniausiai “gydome“ simptomus, ignoruodami pagrindinę problemos priežastį. Todėl kyla klausimas – kodėl mums tiesiog nepakeitus sąlygų, kuriose gyvena nepasiturintys žmonės?

Arba, jei grįšime prie analogijos su kompiuteriu – kam vargti su programomis, jei galime tiesiog pridėti papildomą atmintį?

Labai gerą šios problemos sprendimą daugiau kaip prieš 500 metų pasiūlė filosofas Tomas Moras, ir jį palaikė daugybė mąstytojų, humanistų, ekonomistų ir kovotojų už žmonių teises ir laisvę.

Tai neįtikėtinai paprasta koncepcija – garantuotos bazinės pajamos. Tai besąlygiškos išmokos, mokamos kas mėnesį ir užtikrinančios pajamas pagrindiniams poreikiams – maistui, būstui, mokslui, gydymui.

Bazinės pajamos – ne privilegija ar malonė, bet kiekvieno žmogaus teisė.

Eksperimentai su bazinėmis pajamomis buvo atliekami visame pasaulyje, tame tarpe ir Kanadoje, Dofino mieste – nuo 1974 iki 1978 metų. Kiekvienas šio miesto gyventojas kas mėnesį gaudavo bazines pajamas, ir skurdas buvo panaikintas. Viskas ėjosi puikiai, tačiau pasikeitė valdžia, ir naujieji ministrai nutraukė šį eksperimentą.

Niekas neskyrė lėšų ir eksperimento išvadoms, todėl tyrimai buvo sustabdyti. Bet po 25 metų viena Kanados profesorė aptiko šio eksperimento užrašus ir ištyrė juos pagal visus parametrus. Išvada stulbinanti: eksperimentas buvo labai sėkmingas!

Dofino gyventojai tapo ne tik turtingesni, bet ir protingesni bei sveikesni. Vaikai sėkmingiau mokėsi, ligoninėse mažėjo ligonių, žmonės nesiskundė psichine sveikata, mažėjo smurto, žmonės nekeitė darbo. Mažiau dirbo tik jaunos motinos.

Panašūs rezultatai buvo gauti ir kitose šalyse visame pasaulyje – nuo JAV iki Indijos.

Išvada paprasta: jei yra skurdas, nereikia apsimetinėti, kad turtingieji žino, kaip tai ištaisyti, nereikia siųsti labdaros skurstantiems. Pirmiausiai reikia atsikratyti plačiai paplitusios paternalistinės biurokratijos (kai biurokratija tariasi geriau už patį žmogų žinanti, ko jam reikia), perduodant jos algas tiems nepasiturintiems, kuriems ji privalo padėti.

Tik įsivaizduokite, kiek talentingų ir gabių žmonių dabar vargsta skurde! Ir kiek energijos, kiek talentų pasireikš, jei skurdas bus panaikintas visiems laikams! Įsivaizduokite, kiek nerealizuotų talentų prapuola, nes mes aiškiname savo vaikams, kad jie privalo užsidirbti pragyvenimui..

Be to, skurdas labai brangiai atsieina – vien vaikų skurdas JAV įvertinamas 500 milijardų dolerių, kurie kasmet sumokami už sveikatos apsaugos išlaidas, švietimą ir augančio nusikalstamumo problemas. Tai neįtikėtinas žmonių potencialo iššvaistymas.

Tai kaip gi praktiškai įgyvendinti garantuotas bazines pajamas? Iš tiesų tai daug paprasčiau, nei gali atrodyti. Pavyzdžiui, pakaktų ketvirčio JAV karinio biudžeto arba 1 % BVP, ir galima kilstelėti iš skurdo visus nepasiturinčius amerikiečius.

Nedidelių pokyčių ir smulkių pataisymų laikas praėjo. Atėjo laikas principingai naujoms idėjoms.

Bazinės pajamos suteikia mums visiems galimybę suvokti – kas gi apskritai yra darbas. Šiandien milijonai žmonių supranta, kad jų darbas ne toks jau naudingas ir reikšmingas..

Ir mes kalbame ne apie mokytojus, kiemsargius ar slauges – be jų darbo kiltų daug problemų.. Mes kalbame apie dideles algas gaunančius “profesionalus“, kurie susitikę aptaria “pridėtinės vertės dydį dėl neorganizuoto bendradarbiavimo tinkle“.. ir pan.

Jei istorija mus kažko moko, tai pirmiausiai to, kad viskas gali būti kitaip. Nėra nieko, ko negalima būtų pakeisti mūsų visuomenėje ir ekonomikoje. Idėjos gali keisti pasaulį ir keičia jį.

Ypatingai paskutinieji dešimtmečiai aiškiai visiems parodė, kad mes negalime laikytis dabartinės pozicijos (“statuso quo“), kad mums būtinos naujos koncepcijos. Ir nors dauguma pesimistiškai žiūri į tai, kas vyksta pasaulyje, mums nepakanka suprasti – kas yra blogai, mums reikia žinoti – ko mes visi norime.

R. Bregmanas tiki ateitimi, kur darbas bus vertinamas ne algos dydžiu, o gerovės kiekiu, kurį mes nešame pasauliui. Tiki ateitimi, kur gyvenimas be skurdo – ne privilegija, o teisė, kurios mes visi verti.

Taigi, dabar mes turime atliktus tyrimus, įrodymus ir instrumentus. Praėjo daugiau nei 500 metų, kai T. Manas parašė apie bazines pajamas ir 100 metų, kai Dž. Orvelas atvėrė skurdo esmę.

Mums visiems reikia pakeisti savo pasaulėžiūrą, nes skurdas – tai ne silpnas charakteris, skurdas – tai pinigų stoka.

Pagal Rutgero Bregmano pasisakymą TED konferencijoje, parengė ir vertė ruvi.lt

Geraširdiškumas, atjauta, pagalba..

*Kas gi geriau gali išreikšti žmogiškąją prigimtį, jei ne vienybės pojūtis su žmonija ir visa gyvybe? Šis pojūtis palaiko sveiką sąveiką ir yra išreiškiamas atjauta, geraširdiškumu ir savitarpio pagalba.

*Kai žmonės gyvena vienybėje su visais, jie mato save visumoje, o visumą – savyje. Tuomet geraširdiškumas, atjauta ir pagalba yra neatsiejami ir susilieja į vieną žodį – Meilė. Mylintis žmogus visada teisus, o jo darbai neša gėrį žmonėms ir pasauliui.

*Visa Visata gyvuoja dėka savitarpio pagalbos ir sveikos sąveikos principo “visi dėl visų“, kai pagalba jaunesnės evoliucinės grandies būtybėms ar papuolusiems į bėdą yra savaime suprantamas dalykas.

*Kai žmogus daro gerus darbus visų gerovei – jis išreiškia savo aukščiausią dvasinį aspektą ir tuo pačiu skatina bendrą žmonių siekį pagerinti visos žmonijos dvasinę būseną.

*Pagalba beasmenė – ištikus bėdai, ji neskirsto, kas vertas pagalbos, o kas ne. Pagalba – ne žeminantis kitą gailestis, bet palaikymas, neleidžiantis žmogui palūžti. Užjausdami kitą neverkiame, bet ieškome būdų, kaip padėti sunkioje situacijoje.

*Kartais žmonės galvoja, kad užjausdami kitus ar jiems padėdami, jie užsitikrins ir sau pagalbą bėdos atveju. Tačiau toks mąstymas yra savanaudiškas. Tikroji pagalba – tyra ir besąlygiška, be jokių minčių apie atlygį ar naudą sau.

*Geraširdiškumas visada tylus.. Jis nepasakoja apie savo gerus darbus visiems ir nesiprašo įtraukiamas į geradarių sąrašus. Gerumas – tai visada tyros širdies polėkis, kuris sušildo žmonių širdis vienybe.

*Užjausti kitus bėdoje – žmoniška, o palengvinti kito kančią – aukščiausia dorybė. Kiekvienas mūsų geras poelgis kitų gerovei – tai mūsų dvasingumo išraiška.

*Kai užjaučiame ar padedame kitiems, negalima priekaištauti žmonėms dėl to, kad jie pakliuvo į tokią situaciją, tai tik sustiprina jų kančią. Ir tuo labiau negalima apkalbinėti pakliuvusių į bėdą žmonių – tai didžiausias cinizmas.

*Atjauta – tai gebėjimas pajusti kito žmogaus kančią kaip savo ir nesusimąstant suteikti įmanomą pagalbą kenčiančiam. Gebantis jausti svetimą kančią žmogus niekada nesuteiks kančios kitiems žmonėms.

*Atjauta geriausiai gydo egoizmą ir abejingumą, leidžia pajusti vienybę su kitais. Atjauta – tai ir gebėjimas džiaugtis kito žmogaus laime.. O padėdami kitiems, mes galime išreikšti geriausias savo savybes ir nutiesti kelią į bendrą gerovę per kiekvieno žmogaus gerovę.

*Negalima atstumti pagalbos, jei ji suteikiama iš visos širdies. Kokia pagalba tai bebūtų – tai brangiausia, ką gali jums duoti žmogus.

*Tačiau nedera per jėgą brukti pagalbos.. Bet tie, kam jos tikrai reikia, dažniausiai nedrįsta jos prašyti, todėl reikėtų padėti jiems neįžeidžiant ir būtent tuo, kas jiems būtina.

*Nepadėkite tinginiui tinginiauti, o girtuokliui – puotauti.. Tikroji pagalba – būtinybė, o ne ydų skatinimas ir palaikymas. Pagalba gali būti įvairi: kažkam reikia buvimo šalia, kažkam gero žodžio ar patarimo, o kažkam – duonos ar drabužio.

*Padėti žmogui galima ir atleidimu – kai atleidžiame žmogui, mes suteikiame jam galimybę suvokti klaidą ir jei įmanoma, ją ištaisyti ir keistis į gerąją pusę. Atleisdami mes išvaduojame žmogų nuo kaltės jausmo, o patys atsikratome nuoskaudų.

*Kuo labiau išsivysčiusi visuomenė, tuo didesnis joje žmonių gebėjimas atjausti ir padėti vieni kitiems, ir – atvirkščiai..

*Jei žmonės skirtų tiek pat laiko atjautai, savitarpio pagalbai, meilei, kiek dabar skiria neapykantai, priešiškumui, pavydui, pykčiui – pasaulis pasikeistų per vieną dieną 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Mylėkime ir saugokime vieni kitus.. Geros visiems savaitės 🙂 !

Visų gerovei..

*Kad žmonija vystytųsi ir tobulėtų, reikalingos visus vienijančios idėjos, kurių įgyvendinimas ne tik suburtų žmones, bet ir pagerintų visos žmonijos gyvenimą bei sudarytų sąlygas tolimesniam vystymuisi.

*Turime pripažinti, kad visos šiuolaikinės visuomenės problemos – tai neteisingų visuomenės vystymosi vertinimų kriterijų pasekmė. Dabar vertiname progresą tik pagal ekonominius rodiklius: vartojimo augimą, investicijų kiekį ir pan. Prioritetas – ne bendra visuomenės gerovė, o komercinė nauda.

*Būtent tai, kad dabar laikomasi materialių, ekonominių kriterijų, šalys balansuoja ant socialinių, ekonominių ir politinių katastrofų ribos. Tuo tarpu tobulėjimas turi būti vertinamas bendražmogiškais dvasiniais kriterijais, ir visų pirma – pagal tarpusavio santykius visose srityse: žmonių bendravimą, santykius tarp tautų, santykius tarp žmonių ir gamtos bei visos gyvybės Žemėje.

*Ekonominiai rodikliai neatskleidžia realios socialinės padėties. Ją parodo žmonių tarpusavio santykių rodikliai: santuokų ir skyrybų kiekis, vaikų skaičius vaikų namuose, nusikalstamumo lygis, bedarbių ir benamių skaičius, korupcija, socialiniai konfliktai, psichiniai susirgimai, bendras sergamumas, savižudybės, stresai, ekologija ir pan.

*Kai sukeičiamos vertybės, žmonės praranda nuovoką, kas iš tiesų yra svarbu gyvenime – jie pradeda mylėti pinigus ir daiktus, o ne žmones. Bet juk didžiausia vertybė pasaulyje – ne pinigai, o žmonės. Tik žmonės savo darbu gali sukurti gerovę visiems ir būtent jie (o ne pinigai, nafta ar daiktai) gali sukurti stiprią ir klestinčią visuomenę.

*Pinigai – tai tik mainų priemonė. Kai pinigai paverčiami tikslu, o ne priemone – visuomenės progresas sustoja, nes prasideda kova ir intrigos dėl pinigų, resursų, įtakos ir dominavimo. Ir šioje kovoja klesti visos įmanomos ydos ir nusikaltimai.

*Šiuolaikinis žmogus vertinamas kaip prekė, o jo gyvenimiška jėga – kaip kapitalas, kuris turi atnešti maksimalų pelną. Kuo daugiau žmogus galvoja tik apie save ir naudą sau, tuo agresyvesnis jis kitų atžvilgiu ir tuo abejingesnis kitų žmonių pergyvenimams ir bėdoms.

*Kai žmogus orientuotas į ekonominius rodiklius, jis pradeda gyventi nenatūralų, primetamą jam gyvenimą ir stengiasi atitikti turto, prestižo, padėties visuomenėje ir mados standartus. Visa tai verčia jį slopinti šviesius, tyrus jausmus ir elgtis nedorai, o į žmones žiūrėti iš savanaudiškumo pozicijos. Dėl tokio gyvenimo jis galiausiai patiria nusivylimą, nes visa tai neatneša nei laimės, nei gyvenimo pilnatvės.

*Dabar labai daug žmonių dėl pinigų daro tai, ko nemėgsta ar net nekenčia. Todėl orientacija į materialią naudą iškreipia žmogaus psichiką, sukelia gilų pasipriešinimą ir vidinius prieštaravimus. Kai žmogų vertins ne dėl pinigų, bet už tai, kas jis yra, tuomet kiekvienas žmogus galės išreikšti savo gabumus ir kiekvienas bus savo vietoje.

*Kiekvienas žmogus gimsta su unikaliais gebėjimas ir talentais, kuriuos turi išreikšti tarnaudamas bendram labui ir gerovei. Tai darnos ir sveikos sąveikos principas. Tame – kiekvieno žmogaus misija ir laimė. Kai žmogus dirba tai, kam turi gabumų – jis įgija aukščiausią meistriškumą, jaučia pilnatvę ir yra laimingas.

*Tam, kad visuomenė pasveiktų ir pradėtų vystytis, reikia iškelti sveikus prioritetus ir pakeisti vertinimo kriterijus: ekonominius – į evoliucinius. Visuomenės klestėjimas įmanomas tuomet, kai nuolat gerinami santykiai tarp žmonių, tautų ir valstybių, kai visi rūpinasi ekologija, kai žmonės turi vienijančius ir gerinančius visos žmonijos gyvenimą tikslus.

*Visuomenė griaunama, kai griaunami nematomi meilės, vienybės ir pasitikėjimo saitai tarp žmonių – būtent tai, kas juos vienija ir stiprina. Mus žlugdo melagingos laisvės ir nepriklausomybės nuo kitų žmonių idėjos. Tačiau kaip vieningos visumos dalys, mes negalime būti atskirti vieni nuo kitų, nes esame tampriai susieti. Meilėje ir vienybėje – mūsų jėga ir laimė.

*Kai pradėsime mylėti ir gerbti vieni kitus, kai nuolat vystysime harmoningą bendravimą, kai vienysimės ir kursime visų gerovei – visos mūsų problemos išnyks savaime. Juk rūpestis visų gerove ir nuolatinis tobulėjimas – tai mūsų natūrali žmogiška prigimtis. O laimingi ir kūrybingi žmonės linki gero visiems ir turi puikias ateities perspektyvas 🙂 .

Parengė ruvi.lt

Visiems geros savaitės 🙂 !