Harmonizuojanti Meilės jėga..

*Meilės energija – kurianti, vienijanti ir harmonizuojanti Visatos jėga. Meilės formulė įrašyta kiekviename Visatos atome, tame tarpe ir žmonėse. Įsivaizduojate –  tai reiškia, kad mes esame Meilė! Visada tai atminkime.

*Tas, kas sukurtas iš Meilės ir Šviesos, negali sąmoningai sėti chaoso ir tamsos – jis daro tai tik pakliuvęs į “ego” spąstus. “Ego” sukelia sumaištį žmonių sąmonėje, sulaiko augimą ir evoliuciją, įtraukdamas žmones į destrukcijos ir degradacijos bedugnę.

*Bet “ego” nuopolis nesitęsia amžinai, nes amžina yra tik Meilė. Todėl jos gyvybinė jėga prasikala lyg daigelis per asfaltą – ji ir yra pati gyvybė, ir jai nėra jokių kliūčių atgimti ir suklestėti vėl ir vėl, įveikus bet kokias nepalankias sąlygas. Tokia Meilės prigimtis, tame jos amžina kurianti ir harmonizuojanti jėga.

*Geležis, kurios negalima perlaužti kūju, gali būti išlydyta ugnimi. Meilė – tai ugnis, kuri “išlydo” blogį, o gerumas – pagrindinė jos išraiška.

*Meilė – ne vien gražūs žodžiai, ne kūno aistros ar savanaudiški sandėriai. Išreikšti Meilę reiškia nuolat eiti į pasaulį su savo širdies šiluma. Išreikšti Meilę – reiškia būti pačia Meile kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Išreikšti Meilę – reiškia skleisti ją visiems. Taip myli tikras Kūrėjas.

*Kad padėtume kitam, nebūtina būti stipriu ir turtingu – pakanka būti geru ir mylinčiu.. Kad išreikštumėte savo meilę Kūrėjui – nebūtina pulti ant kelių – reikia padėti pakilti suklupusiems nuo gyvenimo sunkumų ar nelaimių..

*Visi žmonės yra apdovanoti kažkokiais talentais, visi yra Kūrėjai, ir tik Meilė padeda mums atskleisti savo talentus ir kurti. Viskas, kas išreiškiama Meilėje ir su Meile – atneša Gėrį pasauliui.

*Mylintis žmogus kiekviename pamato gėrį arba jo užuomazgas. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad jis neskiria gėrio nuo blogio, tačiau taip nėra: jis viską supranta, bet aiškina viską iš Meilės pozicijos.

*Kūnui reikia priežiūros ir sveikatos. Protui reikia idėjų ir išminties. Sielai reikia tyrų emocijų ir jausmų. Dvasiai reikia stiprybės ir kūrybinės išraiškos. Harmonija yra tuomet, kai atrandame visų šių komponentų balansą. Meilė ir yra tas balansas..

*Tas, kas myli – niekada neapgaus. Tas, kas myli – niekada neišduos. Tas, kas myli – niekada neišsižadės. Tik gebantis besąlygiškai mylėti yra tam pasiryžęs. Pavydas, išdavystė, pretenzijos, aistros, intrigos – egoizmo “dramos”, bet ne meilė.

*Egoistų jausmai nebrandūs: jų meilė riboja, savinasi, reiškia pretenzijas. Jie tik mokosi mylėti, o todėl ir išgyvena tokias varginančias dramas. Brandžių, dvasingų žmonių meilė išlaisvina, padeda augti, kurti, vienytis ir tobulėti. Brandžių žmonių meilė kuria harmoniją.

*Tam, kad transformuotume visas žemas, tamsias, negatyvias energijas mūsų išvargintame pasaulyje, turime pasitelkti vienintelę harmonizuojančią jėgą – tyrą, besąlygišką Meilę. Kai tik ji taps pagrindine mūsų realybės vertybe, visi netobulumai – baimė, neapykanta, godumas, melas, konfliktai ir t.t.., ištirps lyg sniegas kaitrioje pavasarinėje saulėje.

*Mums būtina “perkrauti” savo protus, atverti savo širdis ir kurti naują realybę, kurioje viskas remsis Meile. Tuomet ir gims Harmonija, nes Meilė viską ištaiso.. Ir tai ne revoliucija, ne perversmas, o Pabudimas.

Linkiu visiems Besąlygiškos Meilės, tyrų minčių, šviesių idėjų, kilnių poelgių, draugystės, savitarpio pagalbos ir santarvės.. Dabar mums visiems tai būtina. Mylėkime vieni kitus 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Futurologija be futurofobijos

*Ateitis visada turi netikėtumo elementą, todėl kartais baugina. Tačiau kai kurie reiškiniai yra tokie savaime suprantami, kaip ir žvaigždės danguje. Motina niekada nežino tiksliai, kurią dieną gims jos vaikas, bet ji tiksliai žino, kad jis gims. Taip ir žmonijos gyvenimo epochos –  keičia viena kitą, nepriklausomai nuo nieko.

*Iki mūsų dienų įvairiuose senuosiuose Rytų ir Vakarų Mokymuose išliko informacija, kur sakoma, kad dvidešimt pirmojo amžiaus pirmieji du dešimtmečiai – tai dviejų epochų (atgyvenusios senosios ir užgimstančios naujosios) sandūros ir esminių pokyčių laikas, kai žmonija patirs didžiulį sąmonės šuolį, kuris nulems jos tolimesnį evoliucinį kelią.

*Pokyčiai, kuriuos patirs žmonija, bus esminiai ir gilūs, jie bus žymiai masyvesni už įvairias jau patirtas reformas ir revoliucijas, nes turės pozityvias pasekmes – didžiulį ir visapusišką progresą ir gerą ateities perspektyvą visai žmonijai.

*Tai bus svarbus įvykis – gili vidinė žmonijos sąmonės transformacija, “miegančios” sąmonės prabudimas. Todėl bus neįmanoma manipuliuoti žmonių sąmone, jos riboti baime, menkavertiškumu, egoizmu, godumu, puikybe.. O tai reiškia, kad pasibaigs priešiškumas, karai, skurdas, badas, išnaudojimas ir visos kitos nereikalingos žmonijos kančios.

*Žmonės su skaidria, tyra sąmone pamato pasaulį tokį, koks jis yra.. Kris visos iliuzijos, atsiskleis visas melas ir apgaulės. Keisis vertybės: žmonės pamatys, kad tai, ką jie anksčiau skaitė vertinga ir teisinga, daugeliu atveju yra žalinga ir pavojinga sveikam visuomenės gyvenimui.

*Iš vienos pusės – tai klaidingų vertybių griūtis, kuri gali būti skausminga, bet jei žmonės suvokia, kad tik atsisakius iliuzijų įmanoma nustoti klaidžioti klystkeliais ir išeiti į Tiesos ir vystymosi kelią, tuomet kardinalių pokyčių laikotarpis suteikia viltį ir optimizmą.

*Pokyčiai bus dramatiški, bet nebus traumuojantys, nes išryškės Naujosios epochos šviesi perspektyva. Visi žmonės “prisimins” tikrąsias vertybes: savo dvasinę prigimtį, žmoniškumą, dorovę, vienybę, žmonijos evoliucinius tikslus, Kūrinijos harmonijos dėsnius. Keisis vertybės – keisis ir gyvenimo būdas, ir žmonių bendravimas.

*Mes jau dabar gyvename aktyviame pokyčių laikotarpyje – Planetos Pabudimo, Tiesos Atskleidimo, Naujos Realybės Užgimimo. Tai palaipsninis procesas, kurį lemia ne pabudusių žmonių kiekis, o jų dvasinės savybės – sąžiningumas, altruizmas, gebėjimas besąlygiškai mylėti ir užjausti. Kiekvienas atsibudęs gali nušviesti kelią tūkstančiams “miegančių” žmonių, užstrigusių senosios realybės šablonuose ir pokyčių baimėje.

*Pasąmoninė orientacija į baimę bus pakeista sąmoninga orientacija į besąlygišką meilę. Tai atvers žmonių širdis ir vidinį kūrybinį potencialą, išlaisvins didžiulį kiekį užslopintos energijos, todėl visi pajus energijos antplūdį, entuziazmą ir gyvenimo džiaugsmą.

*Žmonės pajus poreikį vienytis, kurti ir bendradarbiauti visų labui ir gerovei, todėl geranoriškai bursis į bendruomenes pagal interesus. Žemė suklestės kaip nuostabiausias išpuoselėtas sodas: visus savo talentus ir gebėjimus žmonės skirs harmoningai sąveikai su gamta ir visa gyvybe.

*Žmonės taps laisvais Kūrėjais. Šiandien sunku net įsivaizduoti, ką gali neribojama kūrybinė galia.. Visa mokymo ir lavinimo sistema bus nukreipta būtent į kiekvieno vaiko kūrybingumo ir unikalių talentų atskleidimą. Todėl įvairūs išradimai, gerinantys gyvenimą, taps kasdienybe.

*Tokiose sąlygose visas destruktyvumas palaipsniui išnyks, nes vis daugiau žmonių pradės sąmoningai rinktis harmoningą gyvenimo būdą. Taip gims ir harmoninga kolektyvinė žmonijos sąmonė, todėl konfliktams, egoizmo apraiškoms ar godumui tiesiog nebus sąlygų atsirasti. Kiekvienas, pabandęs gyventi harmonijoje su visais, nieku gyvu jau nenorės disharmonijos apraiškų.

*Svarbiausia, ką turime suprasti – pokyčiai vyksta ir vyks toliau, nesvarbu, ar visi tai supranta – tai nekintamas evoliucijos dėsnis. Ir pagrindiniai pokyčiai vyksta žmonijos sąmonėje, nes mūsų sąmonė – tai pradžių pradžia bet kokiai materializacijai realybėje.

*Taika, Meilė, Dvasingumas, Laisvė, Vienybė, Darna, Altruizmas, Kūryba, Gerovė, Džiaugsmas, Bendradarbiavimas taps mūsų kasdienybe. Ir šito niekas nesustabdys ir nepakeis. Nieko nebijokime ir nelaukime, kol kažkas atneš visa tai į mūsų gyvenimą – pradėkime jau šiandien vadovautis šiomis vertybėmis savo kasdieniniame gyvenime, ir realūs pokyčiai prasidės žymiai greičiau.. Viskas mūsų rankose 🙂 !

Iš knygų ir paskaitų apie futurologiją, parengė ruvi.lt

Kas yra žmogus?

Atrodytų – paprastas klausimas, bet aiškaus atsakymo į jį nėra. Galbūt, todėl tiek painiavos žmonių savivokoje ir bandymuose atrasti gyvenimo prasmę – juk jei gerai nežinome, kas yra žmogus, tuomet ir jo užduotys Žemėje atrodo labai miglotos.

Pažvelkime, kiek daug žmogaus apibūdinimų informacinėje erdvėje.. Materialistinė mokslo sritis teigia, kad žmogus – tai dvikojis primatas, beždžionių palikuonis, nuo kitų gyvūnų tesiskiriantis stačia eisena, stambesnėmis smegenimis ir sudėtingu socialiniu gyvenimu.

Sociumas mums teigia, kad žmogus yra vartotojas, mokesčių mokėtojas, rinkėjas ir pilietis su daugybe pareigų. Religijos moko, kad žmogus yra nuodėmingas Kūrėjo vergas, kurio tikrasis gyvenimas prasidės anapilyje, griežtai pagal žemiškus nuopelnus.

Psichologai tyrinėja žmogaus psichiką, asmenybę, jo sąveiką su kitais žmonėmis ir teigia, kad žmogus yra labai sudėtinga būtybė. Filosofai ir ezoterikai aiškina, kad žmogus turi ne tik kūną, bet ir sielą bei dvasią, ir kad žmogaus kūrybinis potencialas yra beribis..

Kaip manote, kuris iš šių apibūdinimų yra teisingas? Aš manau, kad visi, nes visi jie – tarpiniai. Kodėl? Todėl, kad parodo, kaip istorijos eigoje žmogus tyrinėjo save, kaip pažino savo esybę, savo galimybes: nuo fizinio kūno ir sąveikos su aplinka, nuo sociumo vaidmenų ir materijos – iki dvasingumo.

Žmogus tarsi nuolat išlukštena save sluoksnis po sluoksnio, artėdamas prie svarbiausių pamatinių vertybių – savo vidinio “aš”, savo kūrybinio potencialo, savo dvasinių savybių ir dorovinių principų.

O kol tos vidinės vertybės neatvertos, žmogus tapatinasi su tuo, ką jau pažįsta – su kūnu ir jo poreikiais, su aistromis ir materialių daiktų troškimu. Tokį žmogų galima lengvai suklaidinti, apgauti, nuvesti įvairiausiais savęs pažinimo aplinkkeliais, galima ir išnaudoti jį.

Ne veltui sakoma, kad turintis informaciją valdo tuos, kurie jos neturi. Juk vienas iš didžiausių žmonijos paklydimų (klaidinimų?) yra tame, kad yra baigtinė informacija, yra baigtinė pažinimo riba, ir – kad žmogaus lavinimas baigiasi užbaigus mokyklą ar aukštesniojo mokslo įstaigas.

Be to, mes gyvename dualiame pasaulyje, kurį pažįstame per priešingas reiškinių savybes, todėl pažinimo kelyje yra tiek daug kliūčių, iliuzijų ir nuklydimų į kraštutinumus. Dėl to savęs ir pasaulio pažinimo kelias kartais yra sunkus, ir tai atbaido, pastūmėja į užliūliuojantį konformizmą.

Tuomet žmogus patiki ir susitaiko su viskuo, ką jam sako dauguma: kad jis tik kūnas (gyvūnas), kad jis yra vartotojas, materialistas, kad jis nuodėmingas vergas, kad jis labai sudėtinga nesuprantama asmenybė, ir, apskritai, neaišku, kaip šiame pasaulyje reikia gyventi..

Bet kaip vis dėl to atsakyti į svarbiausią gyvenimo klausimą – “Kas aš esu?.”

Tiesiog nepamirškime, kad savęs ir pasaulio pažinimas vyksta visą gyvenimą, todėl visos mūsų žinios šioje srityje yra tarpinės. Stebėkime gyvenimą, darykime išvadas iš savo patirties, klausykimės savo pojūčių, savo širdies balso, intuicijos ir mokykimės atsirinkti reikalingą informaciją.

Panaudokime ir vystykime toliau tai, ką jau patvirtino mūsų protėvių patirtis. Neribokime savęs suvokimu, kad esame “tik” gyvūnai: šiandien jau įrodyta, kad žmogus yra sudėtinga esybė: kūnas, siela ir dvasia, kad jis turi prigimtines dvasines savybes ir neribotas kūrybines galimybes..

Šioje Žemėje mes iš tiesų evoliucionuojame.. O patikėti kartais tuo sunku todėl, kad dualiame pasaulyje amžinosios vertybės išsigrynina, suvokus ir atmetus jų priešingas savybes, pvz.: vergovė-laisvė, melas-tiesa, neapykanta-meilė, priešiškumas-vienybė, kova-taika, egoizmas-altruizmas, ir t.t..

Atminkime, kad žmogus su savo beribiu kūrybiniu potencialu yra didžiausia vertybė, o ne pinigai, nafta, spalvoti metalai ar kiti gamtos ištekliai. Nes be žmogaus visos materialios vertybės yra bevertės, o žmogus gali bet kam suteikti vertę arba sukurti kažką vertingo (užauginti, sumeistrauti, pagaminti).

Žmogus yra kūrėjas, žmogus gali mylėti, žmogus turi prigimtinius dorovinius pamatus (sąžinė, orumas, tiesa..) – tai esminės savybės, skiriančios jį nuo kitų gyvų būtybių. Ir tai ne pasididžiavimo ar viršenybės prieš kitus klausimas, o pirmiausia – didelė atsakomybė už tai, kaip mes gyvename ir kaip sąveikaujame su kitais žmonėmis, gamta ir visa gyvybe Žemėje.

Mūsų tautos šviesuolis Vydūnas sakė: “Save pažinti yra aukščiausias žmogaus uždavinys”. Antraip.. “Aiškiai neturime supratimo apie tai, kas turėtų būti svarbiausia žmogaus gyvenime.”

Mes vis daugiau sužinome apie save ir apie tai, kad mūsų tikroji prigimtis – žmoniškumas. Atmeskime pagaliau dualumo pančius, pradėkime gyventi pagal amžinąsias vertybes, kaip Žmonės – laisvai, dorai, vieningai, taikiai, kūrybingai 🙂 ..

Kelias į būsimą pasaulį

*Tik atmetęs visas nuomones iš išorės apie tai, koks tu turi būti, gali suprasti, kas tu esi. Tik supratęs, kas tu esi, gali pamatyti, kuo tu gali tapti.

*Šaltinis neprilygsta upei. Upė neprilygsta jūrai. Atradęs save prilygsta vandenynui.

*Tas, kas buvo niekuo, gali tapti viskuo. Tas, kas buvo viskuo, gali tapti niekuo. Išorinis reikšmingumas neturi nieko bendro su vidine didybe.

*Galima sukaupti daug žinių ir nežinoti nieko. Galima neturėti žinių ir žinoti daug. Tik asmeninės patirties tyloje gimsta praregėjimai.

*Kol yra priešiškumas viduje, kovos neišvengiamos. Kol tavyje nėra taikos, kartu su tavimi visada vaikščios kova.

*Galima netikėti rojumi – ir gyventi jame. Galima neigti pragarą – ir būti jame.

*Paniręs į minią neatras savęs. Atsižadėjęs pasaulio nepažins kitų.

*Akli vadina save praregėjusiais. Kurti tvirtina girdintys. Bepročiai vadina save normaliais. Ar atsiras sveikiems vieta sergančių pasaulyje?

*Miegantis protas kupinas iliuzijų. Jis panašus į vandens nešėją su kiaurais kibirais. Tik pabudus galima pamatyti miegančius.

*Pabudęs pamatai aplink save miegančius. Užmigęs vėl, nustoji juos matyti.

*Meilė tampa neapykanta, o neapykanta atrodo kaip meilė. Miegančiųjų meilė ir neapykanta pasmerktos nuolat keistis vietomis.

*Miegančiųjų kelias ilgas. Pabudusiųjų kelias sunkus. Pabudus gyvenimas tik prasideda.

*Kai pabundi, pasijunti vienišas. Miegantys nesugeba eiti kartu su pabudusiais. Pabudę gali padėti miegantiems prabusti.

*Iš pradžių buvo sapnas. Paskui ėmė busti sąmoningumas. Su sąmoningumu atėjo praregėjimas. Toks šio pasaulio kelias. Toks kiekvieno žmogaus kelias.

*Šviesa neprasiskverbia į užmerktas akis. Šviesa išsklaido tamsą, nes tokia jos prigimtis. Tai dėsnis.

*Saulė neskirsto į teisius ir neteisius. Saulė tiesiog šviečia. Atradęs save tampa tarsi saulė.

*Besidžiaugiantis nepastebės kliūčių. Liūdintis kliūtis padidins. Ir tik ramus aiškiai mato visą kelią.

*Sunku priimti tai, kas keičia pasaulio vaizdą. Sunku priimti tai, kas jį griauna. Neįmanoma nupirkti naujo. Tik kūrėjas gali sukurti savąjį.

*Kam tyrinėti kitus pasaulius, jei savo namai tokie apleisti? Tik susitvarkius savus namus, galima žvalgytis į kitus.

*Atgyvenusios žinios reikalauja atsinaujinimo. Naujas laikas reikalauja naujų atradimų. Pačiu vertingiausiu atradimu kiekvienam žmogui taps jis pats.

*Gyvenantys permainų laikais skundžiasi laikinais sunkumais, nes nemato kylančios už horizonto saulės. Neįmanoma sustabdyti saulėtekio, bet tik atitraukus akis nuo žemės, galima praregėti.

*Vieningas, transformuotas, jaunas, džiaugsmingas, dainuojantis, mylintis, klestintis.. Toks mūsų būsimas pasaulis 🙂 !

Mintys iš L. Timongo “Laisvės knygos”, vertė ruvi.lt

Svarbiausi gyvenimo dėsniai

*Viską, kas yra – Žemę, žmoniją, žvaigždes, Visatą ir t. t.., galime pavadinti Absoliutu, Kūrėju, arba, kaip mums labiau įprasta – Dievu. Tai mums suprantami terminai, kuriais įvardinama viskas, kas tik yra.

*Absoliutas, arba viskas, kas tik yra, egzistuoja ne kažkaip chaotiškai, o pagal tam tikrus dėsnius, kurie yra visko pagrindas, kitaip visa tai tiesiog subyrėtų.

*Atsitiktinumas tokiuose grandioziniuose procesuose neįmanomas. Absoliučiai viskas Kūrinijoje turi priežastis ir pasekmes, iš kurių gimsta vis naujos priežasčių ir pasekmių grandinės.

*Jei kažkas vyksta – yra ir to veiksmo priežastis. Tai dėsnis. Kai žmogus renkasi (nesvarbu, sąmoningai ar ne) kažkokį veiksmą – jis taip pat kuria įvykių grandinę su tam tikroms pasekmėmis.

*Visi įvykiai skirstomi į tuos, kurie vyksta konkrečiai su žmogumi ir tuos, kuriuos jis stebi. Jei jūs esate įvykio priežastis (tai liečia ir kolektyvinius veiksmus) – jūs jame dalyvaujate, jei ne – stebite iš šalies.

*Visatos dėsniai tampriai susieti tarpusavyje, turi tam tikrą eiliškumą, papildo ir pereina vienas į kitą. Todėl veikia principas: jei pažeidžiame vieną dėsnį – pažeidžiami ir visi už jo esantys. Ir, atvirkščiai: harmonizuojame vieną – “išsilygina” ir visi kiti.

*Laisva valia – ne darymas ką nori, tai pasirinkimo klausimas: gyventi pagal Visatos dėsnius arba jų nepaisyti, juos pažeisti. Bet koks pasirinkimas turės pasekmes: gėris sugrįš gėriu, o griovimas – griovimu. Tai atitikimo dėsnis: ką pasėsi, tą ir pjausi..

*Jei  žmogaus tikslai ir norai harmoningi, jei jie sutampa su Absoliuto valia – tuomet žmogų palaiko visa Kūrinija ir jos dėsniai, ir žmogus gyvena laimėje ir pilnatvėje.

*Absoliuto valia ir vienas iš esminių Visatos dėsnių – evoliucija, nuolatinis vystymais, augimas ir transformacija. Taigi, ir žmonija, ir kiekvienas žmogus Žemėje turi visapusiškai augti ir tobulėti. Dualumo sąlygomis tai dažniausiai vyksta per Visatos dėsnių pažeidimą, savo klaidų suvokimą ir tiesos paieškas.

*Kai žmogus tobulėja, daro gerus darbus visų labui – jį palaiko Kūrinijos energija, kai žmogus elgiasi destruktyviai – jis išeikvoja savo gyvenimo energiją.

*Jei žmogus supranta, kad pažeidžia Visatos dėsnius ir pradeda keistis – tuo pačiu jis sustabdo ir blogas pasekmes. Beprasmiška kovoti su pasekmėmis, jei nepašalinta blogio priežastis.

*Visatoje viskas struktūrizuota ir turi savo hierarchiją. Tačiau tai ne “viršenybė” žemišku supratimu, o natūralus pasiskirstymas pagal energijos vibracijas, sąmoningumą, sukauptą patirtį, atliekamas funkcijas ir pan. Tame nėra žeminančios ar išaukštinančios potekstės.

*Hierarchijos dėsnis veikia ir žmonių bei visos gyvybės gyvenime: tai vaikų-tėvų santykiai, vyresnės ir jaunosios kartų santykiai, dvasiškai brandžių ir dvasiškai augančių žmonių santykiai, žmonijos – gamtos santykiai, žmonijos – gyvūnijos santykiai ir t.t…

*Kiekvienas žmogus tuo pat metu gali būti kažkam hierarchu, o kažkam – auklėtiniu. Hierarcho pareiga – su pagarba ir meile sukurti sąlygas vystymuisi stovinčiam laipteliu žemiau, o auklėtinis, savo ruožtu, turi priimti tas sąlygas su dėkingumu ir meile.

*Hierarchijos dėsnis yra dažniausiai pažeidžiamas Žemėje, todėl matome tiek daug agresijos ir prievartos žmonių santykiuose. O agresija ir prievarta automatiškai pažeidžia ir dėsnį “Nekenk” bei asmens suvereniteto dėsnį.

*Pagrindinė visos žmonijos, kaip Absoliuto dalelės, užduotis Žemėje – tapti Bendrakūrėjais, skleisti besąlygišką Meilę, kurti Gėrį. O dualumas – tai vystymosi būdas Žemėje, kai per priešybių sąveiką galima pažinti įvairių reiškinių savybes ir transformuoti išryškintus netobulumus į aukštesnes formas.

*Gyvename ryškių evoliucinių pokyčių metu, kai akivaizdžiai matome vis daugiau Visatos dėsnių pažeidimų pasekmių. Vienintelis būdas jas ištaisyti – suprasti visų mūsų negerovių priežastis ir jas pašalinti. Tai – kelias į sekantį evoliucijos etapą, kurį mes visi būtinai įveiksime.

*Keiskime priežastis – keisis ir pasekmės.. Taikykime harmonijos dėsnius savo kasdieniniame gyvenime..  Tapkime mūsų harmoningos realybės Bendrakūrėjais, spinduliuokime Meilę – ir tuomet visos mūsų mintys, žodžiai ir darbai kurs Gėrį visų labui 🙂 ..

Minios psichologija

Kai visuomenė vadinama minia, tai visada sukelia neigiamas emocijas – tai žemina ir prilygina žmones nemąstančių būtybių masei.. O kaip yra iš tikrųjų – tai tik žeminantis epitetas ar realybės įvardinimas?

Išskirtinis minios bruožas – ji yra lengvai įtakojama per autoritetus ir vadus, todėl negali ir nemoka mąstyti savarankiškai. Vadinamųjų autoritetų ar vadų nuomonė yra neginčijama, nors gali būti teigiami visiškai absurdiški dalykai.

Taip įtakojama gali būti ne tik liaudis, bet ir “elitas”, skirtumas tik tame, kad pastarajam gali būti suteikiama šiek tiek daugiau informacijos, kuri taip pat jiems yra neginčijama ir vienintelė teisinga.

Taip sutelkiama visuomenė, su kuria sąveikauja ir kurią valdo tam tikro istorinio laikotarpio asmenybės ir autoritetai. Tokie valdytojai žvelgia į liaudį kaip į tamsuolių minią, kurią gali visaip išnaudoti ir kartu tenkinti savo ambicijas ir garbėtrošką.

Jie nesibodi tam naudoti melą, spaudimą ir apgaulę – kad liaudis aklai paklustų ir būtų nuolatinėje baimėje. Šiam tikslui jie turi visus įrankius ir priemones – įstatymus, bausmes, informacines priemones ir t.t..

Taigi, veikiant tiesiogiai ar per šalutines mentalines manipuliacijas, kurių tikslas – paskatinti žmones vykdyti kažkieno interesus, galima įteigti įvairiausių dalykų..

Tokią įtaigą matome ir šiandieniniame pasaulyje, pavyzdžiui:

  • Žmonės gali sekti absurdiškais elgesio modeliais, kuriuos propaguoja televizija ir filmai;
  • Imti paskolas už grobuoniškus procentus ir jaustis laimingais, pakliuvus į finansinę vergovę;
  • Tapti nuolankiais vartotojais;
  • Nekęsti žmonių ar tautų, kurių niekada nėra matę gyvenime;
  • Garbinti netikras vertybes;
  • Kartoti gašlų ir palaidą “žvaigždžių” elgesį;
  • Beatodairiškai sekti “mada”;
  • Pasyviai ir nekritiškai priimti viską, ką skleidžia masinio informavimo priemonės;
  • Spaudžiant autoritetui, aklai priimti bet kokias naujas “normas”, kokios prieštaringos ar nesąžiningos jos bebūtų..

Galima būtų tęsti šį sąrašą, juk tokių pavyzdžių gyvenime – daugybė. Taip manipuliuojama žmonių sąmone ir paminama žmonių teisė rinktis: sukuriama laisvės iliuzija, kai galima rinktis tik iš to, kas yra siūloma.

Kodėl žmonės pasiduoda tokioms manipuliacijoms? Todėl, kad poveikis vykdomas nuolat, nuo pat žmogaus gimimo, dėl to gali susidaryti įspūdis, kad toks gyvenimas – vienintelis įmanomas ir “teisingas”. Dažnai žmonės net nesupranta, kad vykdo kitų primetamą valią.

Visa tai paaiškina, kodėl visuomenėje dažnai susiburia įvairios paauglių ir jaunimo grupuotės – jie priešinasi tokiam manipuliavimui ir sukuria “savo pasaulį”, kuriame visi kartu jaučiasi stiprūs, o kadangi dar neturi gyvenimo patirties, dažnai tampa net pavojingi aplinkiniams.

Kokia bebūtų “psichologinė minia” – ji žlugdo žmogaus individualumą, saviraišką ir atsakomybę, kurios pradingsta ir ištirpsta minioje. Ir tai neišvengiamai sukelia vidinius prieštaravimus ir psichinius sutrikimus.

Kyla klausimas – kodėl visuomenė priima tokį primetamą minios gyvenimo šabloną? Psichologai teigia, kad tam yra kelios priežastys:

  • Minia suteikia žmogui malonias galimybes skatinti savo gyvuliškus instinktus;
  • Išlaisvina nuo dorovinių vertybių laikymosi be kaltės jausmo;
  • Sukuria savo reikšmingumo ir stiprybės iliuziją, kai elgiasi “kaip visi”;
  • Atsiranda iliuzinis saugumo jausmas;
  • Galimybė panirti į konformizmą ir tinginystę, kai atitinka minios šablonus ir nesivarginti dėl dvasinio tobulėjimo;
  • Minimali atsakomybė – tik už savo siaurą specializaciją;
  • Nenoras ir baimė spręsti problemas ir imtis atsakomybės;
  • Nuolatinis vedlio, guru, vadovo poreikis ir garbinimas – už galimybę gyventi pagal paruoštus receptus ir scenarijus.

Akivaizdu, kad toks gyvenimo būdas – tai užslėpta vergovė. Džiugu, kad dabar vis daugiau žmonių bunda iš konformizmo iliuzijų, auga dvasiškai ir turi didžiulį poreikį gyventi kitaip – dorai, taikiai, kūrybingai, suvienijus žmonių idėjas ir pastangas bendrai visos žmonijos gerovei.

Sąmoningi, dvasingi žmonės yra atsakingi, altruistiški, geranoriški ir taikūs, jie turi bendrus tikslus, kurie nukreipti į visų žmonių, Žemės ir visos gyvybės harmoningą gyvenimą. Tai jau ne minia, o atsakinga bendruomenė.

O kaip gi vadovai? Jie yra ir bendruomenėje, bet jų “viršenybė” – tik jų patirties, išminties ir gebėjimo suburti žmones kilniems darbams dėka. Toks vadovas žiūri į tautą kaip mylintis tėvas, kuris suvokia savo atsakomybę ir linki tautai tik gero 🙂 ..

(Iš paskaitų ir knygų apie minios psichologiją, parengė ruvi.lt)

Sąmonės virsmo etapai

Sąmonės transformacija – labai svarbus procesas dvasinio augimo kelyje. Jis vyksta tam tikrais vienas į kitą pereinančiais etapais: nuo sąmonės pabudimo iki žmogaus aukščiausių tikslų suvokimo ir realizacijos.

Visi žmonės turi prigimtinį poreikį augti ir tobulėti, tačiau sąmonę mūsų realybėje nuolat migdo materijos iliuzijos, o ir pabudęs žmogus neretai sustoja kažkuriame sąmonės virsmo etape, negalėdamas susigaudyti – kur ir kaip judėti toliau.

Be to, mes dažnai įsivaizduojame, kad sąmonės augimas – malonus ir lengvas procesas, lydimas nuolatinio gyvenimo gerėjimo. Bet taip nėra – juk aiški sąmonė mums pirmiausiai nurodo būtent tamsius mūsų pačių ir mūsų gyvenimo sistemos aspektus, nuo kurių turime apsivalyti, ir tie apsivalymo etapai nėra lengvi.

Kitaip tariant, sąmonės virsmas – tai ir yra atsikratymas visko, kas trukdo mums būti dvasingais, tai yra būdas pasiekti aiškų suvokimą apie Esmių Esmę:  pirmiausiai apie tai, kas yra žmogus, kas yra žmonija ir koks yra mūsų visų tikslas šioje Žemėje.

Sąmonės transformacijos etapai nėra griežtai apibrėžti, nes šis procesas kiekvienam žmogui yra individualus – vieniems šie etapai gali tęstis ilgai, jie gali būti suskirstyti į dar smulkesnes pakopas, o kiti juos praeina greitai, stojiškai atlaikydami sunkumus, ir net nesusimąstydami, kad įveikia vis naujus etapus. Tai priklauso nuo daugybės individualių faktorių: žmogaus psichikos ypatumų, jo aplinkos, jo artimųjų, jo vidinės brandos, gyvenimo aplinkybių, žmogaus sveikatos ir t.t..

Tačiau sąmonės transformacijas – suvokiame tai ar ne, greičiau ar lėčiau – bet išgyvename visi: tai evoliucijos dėsnis. Todėl kartais pravartu pasitikslinti – kur esame, ar nesustojome.

Pirmasis etapas – nubudimas – kai žmogus pamato šabloninio mąstymo absurdiškumą, primetamus realybės aiškinimo stereotipus, sociumo įtaką per reklamą, spaudą, televiziją ir pradeda pats ieškoti atsakymų apie jį supančią realybę ir apie savo gyvenimo prasmę. Tai įkvepiantis etapas, nes žmogus pasijunta tarsi praregėjęs – galintis laisvai mąstyti ir daryti savarankiškas išvadas.

Kitas etapas – susidūrimas su realybe. Šis etapas sudėtingas, nes žmogus susiduria su pirmaisiais prieštaravimais – neatitikimais tarp savo padarytų išvadų ir sociumo diktuojamų standartų, o taip pat skleidžiamu atviru melu, manipuliacijomis, dvejopais standartais ir kitomis gyvenimo neteisybėmis. Dėl to kyla noras maištauti ir kovoti. Šiame etape žmogus dėl tokių praregėjimų ir vidinių prieštaravimų gali nusivilti, palūžti ir.. sustoti, skendint negatyviuose apmąstymuose apie esamos būties blogybes.

Jei žmogus ryžtasi eiti toliau – pasiekia aktyvaus pažinimo etapą. Šiame etape jis pradeda aiškintis visų gyvenimo blogybių priežastis ir ieškoti būdų ne kovoti su pasekmėmis, o keisti save ir harmonizuoti realybę. Atsiranda poreikis vienytis su bendraminčiais, ieškoti mokytojų, dalintis savo atradimais, ieškoti dvasinio augimo praktikų ir įvairių būdų tobulėti. Tai įkvepiantis saviugdos, orumo atgavimo ir tikėjimo savo jėgomis etapas.

Sekantis – vertybių išgryninimo etapas. Žmogus jau aiškiai suvokia dvasines-dorovines vertybes. Sąmoningumas išauga – žmogus jaučiasi atsakingas ne tik už savo gyvenimą, bet jau mąsto žymiai plačiau: jam rūpi žmonijos ateitis, Žemės ekologija ir visa gyvybė Žemėje. Jis supranta, kad yra ne tik kūnas, bet ir dvasinė būtybė, ir kad dvasia – pirminė, įtakojanti būtį. Atsiranda gilus vienybės pojūtis su žmonija, Žeme, visa gyvybe, Visata ir Kūrėju. Šiuo metu galimi ir dvasinio pakilimo, ir trumpi emocinio nuopolio laikotarpiai, nes žmogus gyvena tarsi dviejuose pasauliuose: sociume ir dvasinių-dorovinių vertybių pasaulyje, tarp kurių didžiulė praraja, todėl kartais nusmelkia vienatvės pojūtis, nes aplink dar daug “miegančių”, ir žmogui susidaro įspūdis, kad jis eina prieš visus, kad jo niekas nesupranta.

Kitas etapas – nušvitimas: aukščiausių tikslų suvokimas, kūryba ir realizacija. Aukščiausio žemiško sąmoningumo ir dvasingumo etapas, kai žmogus jau tampa harmoningos realybės Bendrakūrėju, aktyviu evoliucijos dalyviu, Kūrėjo Besąlygiškos Meilės laidininku Žemėje. Visi jam kylančių klausimų atsakymai – jo širdyje, jo būsena – ramybė, meilė, vienybė, kūrybos džiaugsmas. Jei ir apima žemiškos emocijos – būna trumpalaikės. Jis kuklus ir tylus. Jis visapusiškoje sąveikoje su gamta, žmonėmis, Žeme, visa gyvybe, gamta, Kūrėju. Giliai suvokia Žemėje vykstančius procesus – jų priežastis, eigą ir tikslus.  Jis nuolatinėje Tarnystėje visų labui ir evoliucijos tikslams.

Ir tai ne paskutinis sąmonės virsmo etapas – juk evoliucijoje nėra galutinių procesų. Kai vis daugiau žmonių pasieks nušvitimą – atsivers ir kiti etapai..  Tik atminkime: kiekviename virsmo etape reikalingas aktyvumas, veiksmas, judėjimas į priekį. Ir būtinai – mūsų dvasinio tobulėjimo rezultatai 🙂 ..