Ypatinga misija

Empatai tokie ypatingi – tyros širdies, atsakingi, sąžiningi.. Jų išskirtinės savybės – būties vienybės pojūtis, jautrumas neteisybei ir kitų kančiai.

Ir kol pasaulyje yra bėdos ir nelaimės, kol kenčia žmonės ir gyvūnai, kol niokojama Žemė – empatai taip pat išgyvena vidinės būsenos svyravimus, liūdesį ir.. nenumaldomą troškimą padaryti šį pasaulį geresniu: padėti, išgelbėti, įkvėpti, skleisti gėrį ir harmoniją.

Jie visa savo esybe suvokia, kad be visuotinės laimės būti laimingi jie tiesiog negali. Bet ir atsiriboti nuo išorinio pasaulio dėl savo jautrumo jie taip pat negali.. Jų jautrumas kitų bėdai gali būti stiprus ir net sekinantis, ir neretai dėl jiems dar nežinomos priežasties – kažkur pasaulyje bėda ar nelaimė, o empatus dėl to jau pradeda kankinti vidinis nerimas.

Melo, išnaudojimo, savanaudiškumo, prievartos, veidmainystės, godumo, agresijos, pažeminimo, socialinio neteisingumo sąlygos empatams yra tikras pragaras. Net nukeliavę į tolimiausius, negyvenamus planetos kampelius jie neatgauna vidinės ramybės. Tačiau bent trumpam jie jaučia poreikį vienatvei, kad atgautų vidinę pusiausvyrą.

Kur jie bebūtų, visa savo esybe jie jaučia tai, kas vyksta pasaulyje. Todėl neleidžia sau ilgų atsiribojimų, nes prigimtis juos veste veda ten, kur reikalinga pagalba ir palaikymas – tokia jų misija Žemėje.

Jie tylūs taikdariai, patikimi pagalbininkai, ištikimi draugai, mylintys tėvai ir sutuoktiniai. Empatai nuoširdžiai džiaugiasi kitų laime, o savo didingą tikslą – visuotinę laimę – įgyvendina po žingsnelį savo artimiausioje aplinkoje. Šalia jų žmonės visada pasijunta saugiai ir jaukiai, visus įkvepia empatų nuoširdumas ir geranoriškumas.

Ir nors tai nelengva misija, ir kartais (ypač egoistams) atrodo neįvykdoma, tačiau tik skleisdami gėrį, tik harmonizuodami šį pasaulį empatai jaučia vidinę pilnatvę, tik tai suteikia prasmę jų gyvenimui.

Tokių neabejingų, nuoširdžių žmonių galima sutikti visur, net ten, kur sutikti nesitikime, bet visų jų išskirtiniai bruožai – atsakomybė, geranoriškumas ir nuoširdus pasiryžimas padėti, geriausiai išspręsti bet kokią situaciją.

Ir kokia laimė, kad tokių žmonių vis daugiau ir daugiau! Kartais jie net patys nesuvokia, kad jie ir yra tie tylūs taikdariai ir geradariai, nes jie visada kuklūs.. Juk daryti gerus darbus visų gerovei jiems taip pat natūralu, kaip ir kvėpuoti, jie to tiesiog nesureikšmina.

Ir žinote, ko gero, pats Kūrėjas atsiuntė empatus į Žemę su ypatinga misija tam, kad visi aplinkui ne tik prisimintų, bet ir pamatytų tikrąją dvasingumo ir žmoniškumo išraišką mūsų kasdieniniame gyvenime.

Kad žmonės pamatytų jų gerus darbus ir įsitikintų: gerumas išsklaido blogį, gerumas mus suvienija geriems darbams visų labui.

Ir kad būtų šie nuostabūs žmonės evoliucijos šaukliais, kad įkvėptų kitus ir padėtų kiekviename sutiktame žmoguje įžiebti jo paties vidinę šviesą 🙂 .

Reklama

Tikras draugas

Kiekvienas žmogus nori turėti tikrą draugą gyvenime, kiekvienas nori tyros, besąlygiškos, nuoširdžios draugystės. Ir kad tai būtų ne tik kartu smagiai praleistas laikas ar gražios nuotraukos iš bendro poilsio. Bet kad tai būtų tvirtas ryšys. Abipusis patikimas tarpusavio ryšys bet kokiose gyvenimo aplinkybėse.

Ar gali būti, ar yra tokia draugystė? Žinoma, yra, tik mūsų dabartinėje realybėje tikrosios dvasinės gyvenimo vertybės dažnai yra tiesiog apverstos, iškreiptos, o mūsų suvokimą apie jas sujaukia įsikerojęs egoizmas, savanaudiškumas, vartotojiškas požiūris į gyvenimą.

Todėl galvodami apie draugystę, žmonės labai gerai žino, kokio norėtų sau draugo: patikimo, ištikimo, supratingo, pasiryžusio visada išklausyti ir padėti, būti šalia kai sunku, ir tokio.. su kuriuo visada jauku ir smagu! Tačiau retai susimąsto – o kokie gi jie patys yra draugai?..

Kaip dažnai draugystė būna tarsi ramstis gyvenime: nuolat lengvinantis gyvenimą tam, kuris remiasi, ir – vis sunkesnė našta tam, į kurį remiasi. Arba – kai žmogus draugu pasirenka kažką, kuo žavisi ir iškelia aukščiau savęs. O neretai – kai žmogus draugą laiko žemesniu už save ir skaito, kad jis turi vos pašaukus vykdyti tai, kas tuo metu tam žmogui reikalinga.

Toks iškreiptas suvokimas apie draugystę įtakoja žmonių santykius, kurie visada baigiasi nusivylimu ir santykių nutraukimu. Todėl vos nutinka kažkas (kartais net menkas nesusipratimas, nekalbant jau apie rimtus išbandymus), kas neatitinka susigalvotų lūkesčių –  ir santykiai pradeda byrėti arba galiausiai nutrūksta.

Nes ten, kur yra pažeminimas ar išaukštinimas, kur ieškoma naudos, kur kiekvienas galvoja tik apie save – negali būti sveiko, tvirto, ilgalaikio tarpusavio ryšio. Juk būtent sudėtingos gyvenimo situacijos, nelaimės, bėdos išryškina tikrąsias, o ne deklaruojamas žmonių savybes, todėl ištikus bėdai, žmogus neretai išgyvena ne tik skaudinančią situaciją, bet ir žmonių, kuriuos laikė draugais, išdavystę.

Tai neatsiejama draugystės dalis: jei atsitiko bėda – susirenka draugai, ieško sprendimo, padeda ir palaiko, kol situacija normalizuojasi. Ir, reikia pripažinti, dauguma žmonių yra linkę padėti kitiems sunkiu metu, nes tai yra mūsų prigimtis, mūsų normali žmogiška, dvasinė savybė, todėl kenčiantys žmonės dažniausiai pagalbos sulaukia – jei ne iš draugų, tai iš kitų žmonių, ir kartais iš ten, iš kur jie nesitiki.

Įdomu ir tai, kad rimtas draugystės išbandymas – ne tik bėdos, bet ir kito žmogaus laimė, kūrybiniai ar profesiniai pasiekimai. Tikras draugas visada pastebės savo draugo pasiekimus ir pasidžiaugs jo laime. O jei draugas egoistas – netikėtai gali pasireikšti pavydas, ignoravimas, bandymas sumenkinti pasiekimus ar pažeminti žmogų.

Neretai draugystės išbandymu tampa ne ilgas išsiskyrimas, bet.. ilgesnis buvimas kartu, pavyzdžiui, jei tenka dirbti kartu, ilgiau pagyventi kartu arba kartu atostogauti. Kasdieniniai bendri rūpesčiai, buitis, bendri piniginiai reikalai, vėl gi – išryškina žmonių tikrąsias savybes, todėl kartais suardo ir ilgametes draugystes.

Ne kiekviena draugystė išlaiko ir išbandymą atvirumu – kai draugas tiesiai pasako apie kažkokią savybę, klaidą ar situaciją, kai pasako apie tai, kas geriau matosi iš šalies arba apie tai, ko žmogus nenori matyti arba nesupranta.

Draugystės išbandymu gali tapti ir ilgalaikės draugo problemos ar bėdos, kuomet tai tęsiasi kelis mėnesius ar net kelis metus. Tai gali būti netektys, avarijos, rimtos ligos, depresijos, sunki materialinė padėtis, nelaiminga santuoka, vaikų problemos, ir pan.

Taigi, draugystė – žmonių tarpusavio ryšys, kuris yra abiejų pusių nuolat palaikomas ir puoselėjamas. Tvirtas, patikimas, gyvenimo aplinkybėmis išbandytas ryšys.

Draugystė – besąlygiškas, tyras, gilus žmonių ryšys, išreiškiamas pačiomis gražiausiomis žmogaus dvasinėmis savybėmis: meile, vienybe, rūpesčiu, nuoširdumu, sąžiningumu, supratimu, atleidimu, palaikymu, pagalba, ištikimybe, pasitikėjimu, dėkingumu, pasiaukojimu..

Ir jei būsime gerais, tikrais draugais – gyvenimas tikrai padovanos mums gražią ir tyrą draugystę 🙂 ..

Kokia didelė laimė turėti tikrą draugą! Ir kokia laimė žinoti, kad esi kitiems žmonėms draugas.. Branginkime ir saugokime draugystę ir savo draugus 🙂 !.

Geros savaitės ir saulėtos nuotaikos mums visiems 🙂 !

Nuolat užimto žmogaus sindromas

Dabar retai galima sutikti žmogų, kuris niekur neskuba ir “turi laiko“. Nuolatinis užimtumas ir bėgimas tampa neatsiejamu šiuolaikinio žmogaus gyvenimo pagrindu, kuris tarsi patvirtina jo efektyvumą ir sėkmingumą.

Žmonės skuba iš kiekvienos dienos, minutės, akimirkos išgauti maksimalią “naudą“, priešingu atveju dienos pabaigoje jie pajunta visą gamą negatyvių emocijų dėl “neefektyviai“ ir “tuščiai“ praleisto laiko.

Kad išvengtų tokių negatyvių išgyvenimų, žmonės planuoja savo laiką minučių tikslumu, susigalvoja įvairiausios veiklos ir ieško vis naujų būdų kažkuo save užimti.

Darbas, kursai, seminarai, kelionės, sportas, visuomeninė veikla, parodos, filmai, spektakliai, koncertai, parduotuvės, šventės, savaitgaliai, atostogos, pramogos, ekskursijos… Visko ir neišvardinsi, ir tik belieka stebėtis, kaip žmonės visur spėja ir visa tai atlaiko.

Įsisukę į tokį bėgimo ir amžino užimtumo režimą, žmonės toli gražu nesijaučia laimingi, atvirkščiai – galiausiai jie nuo to pavargsta.. Tačiau – paradoksas – bet kokį sustojimą ir ramybės būseną jie skaito tragedija ir net degradacija.

Ir retas gali paaiškinti – kodėl ir kur jis taip bėga ir skuba, ir retas supranta, kad toks amžinas užimtumas perkrauna ir pertempia žmogaus psichiką, o nuolatinis bėgimas per gyvenimą pasidaro paviršutiniškas ir automatiškas.

Tai nereiškia, kad žmogus turi būti pasyvus ar neveiklus, tačiau visi mūsų veiksmai turi būti sąmoningi, tikslingi, prasmingi, ir tai neprilyginama atliekamų veiksmų kiekiui – “daugiau“ nereiškia “geriau“.

Mūsų psichikai, mūsų nervų sistemai reikalingi ramybė ir poilsis, bet dauguma šiuolaikinių žmonių būtent dėl nuolatinio “užimtumo“ nemoka ir negali atsipalaiduoti, pabūti ramybėje ir tyloje, ramiai apsvarstyti savo gyvenimą ir tikruosius savo, šeimos, žmonijos poreikius bei tikslus.

O įsitraukia žmonės į tokį bėgimą todėl, kad tai skatina sistema, kurioje mes visi gyvename. Tai ir sėkmingumo šablonai, kurie nukreipti išskirtinai į išorę ir įvaizdį, ir vartotojiško gyvenimo skatinimas, ir laimės tapatinimas su pinigais, emocijomis ir įspūdžiais.

Dabar pažvelkime – kodėl toks gyvenimas mums atrodo priimtinas ir normalus?

Na, pirmiausiai todėl, kad taip daro visi arba dauguma, dėl to ir net mintis nekyla, kad įmanoma gyventi kitaip.

Dar viena priežastis – užimtumas sukuria sėkmės iliuziją, nes mums diegiama, kad sėkmingumas susietas su kasdieninių darbų sąrašu, keliais monitoriais ir telefonais ant stalo, su daugybe veiklos ir kelionių, darbu be laisvadienių, su viršvalandžiais ir atostogomis, kurių metu darbo reikalai tvarkomi telefonu.

Be to, užimtumas sukuria ir prasmės iliuziją. Jei žmogus nuolat užimtas, jei jo planai surašyti keliems mėnesiams ar net metams į priekį, jam atrodo, kad nėra ko jaudintis – juk jis gyvena taip, kaip visi, ir tokios didelės pastangos vieną dieną būtinai atneš didžiulę naudą ir galimybę pagaliau pagyventi taip, kaip jis pats nori..

Įsitraukimas į tokį gyvenimą – ne kaltės ar neišmanymo klausimas, tiesiog žmonės gyvena pagal visuomenės taisykles ir šablonus, ir bet koks neatitikimas jiems atrodo kaip nusižengimas arba asmeninis nepilnavertiškumas.

Bet jų niekas neklausia – ar jie laimingi, ar tikrai nori to, kas jiems diegiama, siūloma arba primetama? Ar tas nuolatinis užimtumas ir bėgimas ir yra gyvenimas? Ir kodėl tuomet pasaulyje tiek įtampos, tiek nelaimingų ir nusivylusių žmonių, tiek psichikos sutrikimų ir nervų sistemos ligų?

Todėl jei norime ištrūkti iš visų iliuzinių šablonų (tame tarpe ir “nuolat užimto žmogaus“ sindromo), kurie kausto žmogaus prigimtinį kūrybinį potencialą ir sukelia liguistas psichikos būsenas – reikėtų atidžiau pažvelgti į savo gyvenimą ir užduoti sau klausimus: ar tai, ką gyvenime darome, kuria pilnatvę, ar padaro laimingais mūsų artimuosius, ar atneša gėrį žmonėms?

Dažniau pabūkime ramybėje ir tyloje, įsiklausykime į savo širdies balsą, pajuskime savo tikrąją dvasinę prigimtį ir meilės, vienybės, tiesos, harmonijos siekį. Atsiverkime sveikai sąveikai su aplinka, nuoširdžiam bendravimui, kūrybai..

Mokykimės atskirti tai, ką darome tik todėl, kad “taip visi daro“- kažką perka, kažkur važiuoja ar pramogauja. Nes bėgdami paskui primetamus šablonus ir iliuzijas, mes iš tiesų tolstame ir bėgame nuo savęs.

Saulėtos ir šiltos savaitės mums visiems 🙂 !

Apie sėkmingumą

Šiuolaikinių žmonių suvokimas apie sėkmingumą dažniausiai orientuotas išskirtinai į materialius turtus ir į asmeninę išorinę šlovę. Ir tai jau tampa problema, nes būtent toks požiūris įtakoja žmonių gyvenimo būdą ir vertybių sistemą, o tai galiausiai daro įtaką ir visai žmonijai, ir planetai.

Ką gi mes laikome sėkmingais žmonėmis, kas jie tokie, ką gero ir naudingo visuomenei jie nuveikia? Žinoma, pirmiausiai pamatysime tuos, kas turi valdžią, pinigus ir yra nuolat viešai rodomi – tai aktoriai, dainininkai, muzikantai, šokėjai, žurnalistai, politikai, verslininkai, valdininkai ar tiesiog bet kuria kaina siekiantys populiarumo keistuoliai.

Šie žmonės vadinami elitu ir į juos raginama lygiuotis. Jie nuolat šmėžuoja viešoje informacinėje erdvėje, demonstruoja savo gyvenimą, dalyvauja įvairiose diskusijose, dalina patarimus, formuoja visuomenės nuomonę, ir.. gyvena kažkokį keistą, atskirtą nuo visos kitos visuomenės gyvenimą “savame rate“.

Ir jei pažvelgsime atidžiau, pamatysime, kad gražiu “sėkmingumo“ žodžiu yra pridengiami patys paprasčiausi žmonių egoistiniai motyvai, išskirtinai asmeniniai jų tikslai, neturintys nieko bendro su visuotine gerove –  tai karjera, pinigai, turtai, noras išgarsėti.

Toks “sėkmingumas“ – tai nuolatinės kovos “už vietą po saule“, lydimos  priešiškumo, konkurencijos, pavydo, intrigų, baimės, ambicijų, godumo, puikybės.. Ir šioje terpėje tai visiškai natūralu, nes nebranginama ir nevertinama nieko, išskyrus “sėkmingumą“ ir jo teikiamas gėrybes – dėl to aukojama viskas.

Reikia pripažinti, kad tai nelengvas gyvenimo būdas – tokie žmonės jaučiasi vieniši, nes gyvena tarp žmonių, kurie dedasi partneriais ir draugais, tačiau bet kurią akimirką dėl savosios “sėkmės“ gali juos išduoti, paaukoti ir tapti konkurentais.

Toks “sėkmingumo“ modelis yra iš esmės nesveikas, griaunantis žmonių psichiką, verčiantis juos gyventi nuolatinėje įtampoje. Turėdami tokį nesveiką “sėkmingumo“ modelį – kur kiekvienas tik už save ir kur nėra bendros gerovės siekų – mes griauname žmoniškumo ir vienybės pagrindus, be kurių neįmanomas harmoningas žmonijos gyvenimas.

Paradoksas, bet.. “sėkmingi“ žmonės šiandien tampa priešiškumo, konkurencijos, įvairių krizių ir nesantaikos kurstytojais.. O mūsų iškankinta planeta išgyvena tik dėka tų gerų žmonių, kurie sąžiningai ir.. tyliai atlieka visiems naudingus darbus – sėja ir nuima derlių, kepa duoną, stato namus, gelbėja gyvybes, auklėja vaikus, slaugo ligonius, veža keleivius ir valo gatves. Objektyviai būtent jie yra naudingi visuomenei, o ne elitinis “sėkmingųjų“ būrys..

Ekologas ir rašytojas D. Orr rašė: “Planetai nereikalingi “sėkmingi žmonės“. Planetai gyvybiškai reikalingi mylintys, taikūs ir kūrybingi žmonės. Planetai reikalingi dori žmonės, kurie gali sukurti gyvą ir humanišką pasaulį. Ir šios savybės turi mažai bendro su tuo “sėkmingumo“ suvokimu, kuris dabar taikomas mūsų visuomenėje.“

Atėjo laikas keisti mūsų požiūrį į sėkmingumą – tai turi būti veiksmai, orientuoti į bendrą visos žmonijos gerovę. Sėkmė negali būti siaura, ji negali būti grįsta blogiu, egoizmu ir atsitverti tvoromis nuo nelaimių ir problemų krečiamo pasaulio.

Sėkmė – tai viskas, kas mus gali suvienyti: išradimai, kūryba, projektai ir bendri darbai, gerinantys visos žmonijos gyvenimą. Tai kasdieniniai maži geri darbai, atliekami dorai ir sąžiningai. Tai kiekvienas veiksmas, kuris visus įkvepia ir kuria gerą ateities perspektyvą visiems žmonėms.

Tapkime sėkmingais Kūrėjais – pradėkime kurti šviesią ir laimingą mūsų visų realybę – tai ir bus mūsų didžiausia Sėkmė 🙂 !

Saulėtos, gražios savaitės mums visiems 🙂 !

Apie nesugrįžimo taškus gyvenime

Dvasinio augimo kelyje – atskiro žmogaus ir žmonijos – yra momentai, kai pasikeitimai jau tampa ne teorinėmis žiniomis, bet gyvenimo dalimi, nes mes pasiekiame tam tikrą nesugrįžimo į senąjį gyvenimo būdą tašką.

Tokiais momentais keičiasi viskas, nes mes tiesiog negalime gyventi taip, kaip anksčiau – gimsta nenumaldomas troškimas žengti už įprasto gyvenimo apribojimų, stiprėja natūralus poreikis tobulėti dvasiškai. O mes dar nelabai mokame gyventi naujai, todėl dar vis kyla abejonių, bet mes tikrai žinome, kad jau negrįšime atgal..

Pavyzdžiui, dabar daugeliui žmonių ateina suvokimas, kad jie jau negali gyventi paviršutiniškai, vartotojiškai, nesusimąstant apie tai, ką ir kodėl darome gyvenime – jau nesinori pirkti vis naujus reklamuojamus daiktus, elgtis savanaudiškai, pramogauti ar bendrauti tik iš neturėjimo ką veikti, ieškoti naujų vienadienių įspūdžių, žiūrėti TV, gyventi pagal diktuojamus šablonus, kovoti, meluoti, pavydėti ar kažko bijoti.

Visa tai norisi palikti praeityje, nes darosi ne tik neįdomu, koktu, bet ir atrodo beprasmiška, tarsi daugybę kartų žiūrėtume tą patį filmą.. Mes visa savo esybe trokštame patraukti visus ribojančius rėmus ir patirti ne “kažką naujo“, bet nevaržomai išreikšti savo kūrybinį potencialą, savo šviesiausias prigimtines dvasines savybes.

Paprasčiau tariant – palikti ištirtą, pažįstamą iki smulkmenų ir jau varžančią vartotojiško materializmo, egoizmo erdvę ir žengti į platesnę – supančios aplinkos ir savęs pažinimo, sveikos sąveikos su žmonėmis, vienybės ir kūrybos erdvę.

Tačiau senasis pasaulis tebegyvuoja, ir jame dar gyvena dauguma žmonių – bendra visų mūsų realybė keičiasi ne taip greitai.. Todėl šis asmeninis nesugrįžimo taškas ir senosios pasaulėžiūros griūtis gali gąsdinti, dėl to kartais žmonės bando sugrįžti atgal.

Toks žmogus galvoja: “Na, ką aš čia išsigalvoju?.. Viskas gerai, reikia gyventi kaip visi, įprastą gyvenimą, ne taip jau viskas blogai.. Eisiu, įsijungsiu kokį filmą, savaitgalį nueisiu į barą prasiblaškyti.. Nes kitaip visai nuneš stogą nuo tų visų nušvitimų ir prašviesėjimų..“

Natūralu, kad kyla tokios mintys, nes tai, kas įprasta, “paleidžia“ sunkiai, o ir nežinomybė gąsdina. Tačiau sukaupta informacija ir įgyta gyvenimo patirtis jau įgauna inercijos jėgą, todėl sustabdyti pokyčių neįmanoma.

Juk svarbiausias pokytis – ne išorinis, o vidinis, giluminis, kuris pradeda įtakoti ir išorinius pokyčius. Kiekviename žmoguje yra prigimtinis tobulėjimo ir dvasinio augimo poreikis, ir per klaidas ar sąmoningai, bet mes nuolat augame. Ir kiekvienoje sąmoningumo augimo pakopoje tiesiog ateina praktinio dvasingumo laikas, kai pereiname nuo kalbų – prie darbų.

Ir kaskart mes pradedame nuo švaraus lapo, bet pasitikėjimas savo jėgomis ir kūrybos džiaugsmas ateina tik tuomet, kai pamatome ir pajuntame pokyčių rezultatus – jie visuomet būna geri, o negatyvumo gali įnešti tik automatiškai, iš įpročio naudojami “senojo gyvenimo“ mąstymo ir elgesio šablonai ar kabinimasis į praeitį.

Mes negalime vienu metu “sėdėti ant dviejų kėdžių“, negalime vienu metu būti ir pirmokais, ir dvyliktokais, ir studentais.. Ateina metas, kai turime žengti tolimesnius, logiškus žingsnius – subręsti, padaryti išvadas ir remiantis patirtimi, kurti platesnių, aukštesnių galimybių realybę. Ir kartais turime tai padaryti pirmieji..

Tačiau visas pasaulis, bendra žmonijos realybė keičiasi būtent tų žmonių dėka, kurie sugeba praeiti tokį nesugrįžimo tašką ir atverti naujos realybės vystymosi tendencijas. Jei žmogus praeina jį vieną kartą – kiti kartai būna jau paprastesni ir lengvesni, nes jis jau turi tokią patirtį ir geba matyti gyvenimo ženklus ir naujai atsiveriančias galimybes.

Tokie žmonės tampa įkvepiančiu pavyzdžiu kitiems ir natūralių evoliucijos procesų pradininkais. Jie dažniausiai tyliai gyvena savo gyvenimą ir iš pirmo žvilgsnio niekuo nesiskiria nuo kitų, tačiau vos susidūrę su jais gyvenime, aplinkiniai kaipmat pajunta jų vidinę dvasinę jėgą, širdies šilumą ir geranoriškumą.

Kiekvienas sąmoningai evoliucijos keliu einantis žmogus gerai suvokia atsakomybę už tai, ką jis daro gyvenime, jis jaučia vienybę su jį supančiu pasauliu, žmonija ir visa gyvybe, todėl jo veiksmai ar žodžiai harmonizuoja viską, su kuo jis susiduria.

Turime suprasti, kad tokiuose dvasinio augimo nesugrįžimo taškuose neveikia tokios priemonės, kaip: “kažką išoriškai pakeisti“, “truputį pataisyti“ ar “pakoreguoti tai, kas jau yra“ – šiuose taškuose iš pagrindų keičiama viskas, todėl viskas daroma iš esmės kitaip, ir tai turi atnešti vis didesnę visuotinę gerovę. Nes dvasinė evoliucija ir yra vystymasis iš susipriešinimo ir egoizmo – į vienybę ir altruizmą, iš žemesnių formų – į aukštesnes.

Bet senoji atgyvenusi realybė turi stiprią inercinę jėgą, kuri yra visais būdais palaikoma poveikio priemones turinčių žmonių grupių, kurie nenori pokyčių, nes bijo prarasti savo išskirtinę padėtį. Bet evoliucijos sustabdyti neįmanoma..

Nesugrįžimo taškai dvasinio augimo kelyje – rimtas dvasinio brandumo ir vidinės stiprybės išbandymas kiekvienam žmogui ir visai žmonijai. Tačiau su kiekvienu tokiu išbandymu gimsta vis gilesnis gyvenimo tikslo ir prasmės suvokimas ir tvirta vidinė motyvacija būti evoliucinių procesų dalyviais 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Skleidžiantys vidinę Šviesą..

Atpažinti nušvitusius galime pagal jų būseną – jų vidinę Šviesą.. Nes nušvitimas – tai ne tik sąmonės aiškumas, bet ir vidinės dvasinės Šviesos atvėrimas. Nušvitusieji skleidžia savo vidinę Šviesą nuolat, visada – tokiu būdu jie harmonizuoja viską aplinkui – situacijas, žmones.. viską.

Juos galima sutikti bet kur – nedideliame provincijos miestelyje, mieste, mokslo įstaigoje, žemės ūkio darbuose.. Tai gali būti garbaus amžiaus vyrai ir moterys arba visai jauni žmonės. Ir jų yra žymiai daugiau, nei gali atrodyti.. Tačiau žmonių minioje jie niekuo neišsiskiria, nes jie visada tylūs ir kuklūs.

Bet vos susidūrę su jais gyvenime, būtinai pajusite jų vidinę stiprybę ir širdies šilumą. Ir nors jie supranta, kad yra kitokie, nei dauguma, bet niekada nepabrėžia savo kitoniškumo. Jie gerai suvokia savo misiją – skleisti Šviesą ir harmoniją šiame pasaulyje. Jie žino – tik Šviesa gali išsklaidyti tamsą.

O štai kritinėje situacijoje tokį žmogų jūs kaipmat pastebėsite – kai kiti bus apimti panikos ir blaškysis, jis bus ramus ir santūrus, o jo žodžiai ir veiksmai bus aiškūs, tikslingi ir pagrįsti. Jo širdis kupina meilės, todėl jo veiksmai ir žodžiai suvienija, sutaiko, padeda atrasti teisingus sprendimus, nuramina, įkvepia, paguodžia.

Toks žmogus ne visada garsiai reiškia savo nuomonę, nelinkęs ginčytis ar pasakoti apie save. Jis dažniau stebi arba klauso, o kalba tada, kai to iš tiesų reikia, kai yra reali galimybė harmonizuoti situaciją arba atverti kitame žmoguje jo paties vidinę šviesą. Klausytis jo visada malonu, nes jo žodžiai aiškūs ir tikslūs, iš esmės. Jis kalba tik tai, ką tikrai žino ir ką yra patyręs, ir tuomet, kai jo nuoširdžiai klauso.

Jo būsena, jo vidinė Šviesa ir širdies šiluma harmonizuoja: liūdintys, kenčiantys ar nusivylę pasijunta geriau, pasikalbėję ar pabuvę su juo. Net gyvūnai šalia jo šliejasi, išreikšdami palankumą ir švelnumą. Pati gamta atliepia į tą vidinę Šviesą. Ir vieta, kur jis gyvena, atrodo gražesnė, spalvingesnė, jaukesnė..

Jis mėgsta tylą ir vienatvę. Pasaulio šurmulys ir aistros jam svetimos, nes jis laisvas nuo troškimų ir iliuzijų. Jis gali gyventi name ar bute, bet jo poreikiai visada minimalūs, o gyvenimas paprastas ir kuklus. Kitiems žmonėms toks gyvenimas gali atrodyti keistas ir nuobodus, jiems sunku suprasti, kad nušvitęs gyvena vidinėje dvasinėje pilnatvėje, todėl turi tik tai, kas iš tiesų jam būtina.

Altruizmas, empatija, pasiryžimas pagelbėti, išklausyti – neatsiejamos nušvitusiojo savybės. Jis pats neseniai gyveno šio pasaulio iliuzijose, todėl gerai supranta žmones. Jį dažnai vadina šventuoju, archatu, mokytoju ar guru, bet tai jam sukelia tik šypseną: jis žino, kad kiekvienas gali vieną dieną išeiti už visų iliuzijų ribų ir išsilaisvinti nuo dualumo šablonų, ir tai nėra joks išskirtinumas – tiesiog tas, kuris suprato esmę, turi padėti ją suprasti ir kitiems ieškantiems..

Jokio išskirtinumo ar susireikšminimo, reikalavimų sumokėti ar kitokių sąlygų už dalinamas žinias iš nušvitusiojo neišgirsite – visa tai vartotojiško gyvenimo iliuzijos. Jei paklausite, ką gi reikia daryti, kad pasiektumėte nušvitimą, kiekvienas nušvitęs atsakys, kad tai labai paprasta, tereikia atsakyti į du svarbiausius klausimus: suprasti, kokioje sistemoje žmonės gyvena, ir – atsakyti sau, kas gi yra žmogus.

Nes atsakęs į šiuos klausimus, žmogus atranda ir savąją misiją šioje Žemėje: kiekvieno nušvitusiojo misija – šviesti! Nes tik Šviesa gali išsklaidyti tamsą Žemėje, ir tik Šviesoje mes galime pamatyti visas iliuzijas, nuklydimus ir nuopolius.

Štai tokie jie, nušvitusieji – skleidžiantys visų gerovei savo vidinę Šviesą 🙂 .

Geros savaitės mums visiems 🙂 !            

Ateities pranašysčių ir prognozių metas

Tai jau tapo keista tradicija – metų pabaigoje kaip iš gausybės rago pasipila ateinančių metų prognozės ir pranašystės. Ir pranašaujama labai plačiai – ne tik ezoterikų ir astrologų rate, bet ir populiarių ekonomikos žurnalų viršeliuose.

Kasmet iškeliamos ir senosios pranašautojų iš gilios praeities prognozės, derinamos prie nūdienos įvykių ir vis naujai aiškinamos. Ir pranašų kasmet vis daugiau, o kartu – ir pranašysčių. Ir žmonės laukia jų, aptarinėja, nagrinėja.. Įdomu – kodėl?

Matyt, todėl, kad mūsų gyvenimo sistemoje nėra aiškios krypties – kur link einame ir ko siekiame, nėra vienijančių žmoniją bendrų tikslų visų gerovei, gyvenimas vis sunkėja, o tai reiškia, kad daugeliui žmonių ateitis atrodo miglota ir nesuprantama.

O tai, kas nesuprantama ir nežinoma – baugina, todėl žmonės intuityviai ieško visur atsakymų ar bent užuominų apie tai, kas jų laukia. Žmonės tiesiog negali gyventi nežinioje, be ateities perspektyvos – tokia jau mūsų prigimtis.

Be to, kasdieniniame informaciniame sraute, kuriame dominuoja negatyvumas, žmonės ieško menkiausios pozityvumo užuominos, nes motyvuoti gyvenimui gali tik pozityvi ateities perspektyva.

Tačiau ateities prognozuotojai taip pat nieko gero nežada – jų pranašystėse apstu negatyvių scenarijų žmonijai: nuo įvairiausių gamtos stichijų ir nelaimių – iki karų, epidemijų ir ekonominių krizių.

Ar verta pasitikėti tokiomis pranašystėmis ir kodėl jos dažniausiai negatyvios? Šiuo atveju reikėtų pažvelgti į pačius prognozuotojus – kas jie, kuo remiantis pranašauja. Daugeliu atveju pranašystės ir prognozės – tik žodžiai. Jie kuriami tam, kad pritrauktų dėmesį, intriguotų, keltų stiprias dramatiškas emocijas ir baugintų.

Kad patikrintume tokių prognozių patikimumą – tereikia pažvelgti į tų autorių pernykštes ar kelių metų senumo prognozes ir pasitikslinti – kaip pildosi tai, kas buvo anksčiau prognozuota. Deja, tai daro retas žmogus..

Kita šio reiškinio pusė – prognozuotojo asmenybė ir jo atsakomybė už tai, ką jis daro. Jei jis dvasingas, išmintingas, gerai suprantantis pasaulinius evoliucinius procesus žmogus – jis jaučia atsakomybę už tai, ką jis kalba ir daro, nes suvokia, kad daro įtaką šimtams ir tūkstančiams žmonių.

Dvasingas žmogus gerai mato pasaulinių įvykių priežastis, tendencijas ir pasekmes, ir niekada nei savo kalbomis, nei veiksmais nedidins blogio, nejauks negatyvumu žmonių sąmonės. Jis gali papasakoti apie mūsų realybę ir nurodyti jos problemas, bet visada skatins ir įkvėps žmones gerinti ir harmonizuoti ją.

Mes gyvename evoliucinių pokyčių laikais – pereinamuoju laikotarpiu, kai atgyvenusi sistema bando išsaugoti savo pozicijas, o naujoji tik užgimsta žmonių sąmonėje. Todėl informacinėje erdvėje daug chaoso, manipuliacijų, netikrų pranašų ir atviro melo.

Tai neturi nieko bendro nei dvasingumu, nei su harmonija, nei su bendra žmonijos gerove. Evoliucija yra judėjimas į harmoniją, kuri yra Tiesa, Meilė, Šviesa – ir tai turi įkvėpti žmones, o ne bauginti.

Ilgalaikio negatyvios informacijos poveikio ir manipuliacijų žmonių sąmone pasekmė – žmonės nemato ryšio tarp pasekmių ir priežasčių, jie nemato visų pasaulį kankinančių problemų ištakų ir.. pasitiki manipuliatoriais.

Pokyčių pradžioje visuomet atrodo, kad viskas tik blogėja ir sunkėja, nes žmonės pradeda matyti visas klaidas ir negeroves, t.y., tai, ką reikia iš esmės keisti. Juk evoliucionuodami turime atsisakyti visko, kas neharmoninga, ir kartais tai skausminga.

Skaityti ar ne sekančių metų prognozes? Neskaitykime. Tikrai neverta – neterškime savo sąmonės papildoma negatyvumo doze. Gali būti, kad ne visi pranašautojai suvokia savo asmeninės atsakomybės lygį – kur link jie rodo kryptį žmonijai.

Todėl – nebūkime svetimų scenarijų skaitytojais, tapkime mūsų šviesios realybės Kūrėjais! Verčiau sutelkime savo dėmesį, savo geriausias dvasines savybes metų pabaigos šventėms – apgaubkime meile ir širdies šiluma savo artimuosius, draugus, gimines, kaimynus.

Mylėkime vieni kitus 🙂 ..

Geros, šviesios savaitės mums visiems 🙂 !