Tikras džiaugsmas

Kokie skirtingi bebūtų žmonės, bet savo jausmus ir emocijas visi išreiškia vienodai: kai liūdi – yra paniurę, kai laimingi – šypsosi, kai pyksta – įtūžį išduoda žvilgsnis.. O kaip atrodo džiaugsmas?

Jei pažvelgsime į žmogaus vidinius pojūčius, pamatysime, kad džiaugsmas juntamas kaip gilus psichologinis komfortas, vidinė ramybė, pozityvus ir malonus jausmas.

Džiaugsmas gali užgimti akimirksniu – kaip reakcija į kažkokį malonų įvykį, o gali būti ir tylus – kaip gilios vidinės harmonijos išraiška.  O tyrą būties ir vienybės su pasauliu džiaugsmą nuolat jaučia maži vaikai..

Besidžiaugiantis žmogus mato pasaulio grožį ir harmoniją, o žmonėse mato geriausias jų savybes. Džiaugsmas nuspalvina gyvenimą gražiausiomis spalvomis ir pripildo jį prasme.

Kai džiaugiamės, mes pradedame labiau pasitikėti savimi, mes jaučiamės energingi, patenkinti gyvenimu ir esame puikiai nusiteikę. Džiaugsmas sustiprina mūsų ryšį su supančiu pasauliu ir vienybės pojūtį su viskuo.

Džiaugsmas – aktyvi teigiama emocija, išreiškiama gera nuotaika, linksmu nusiteikimu, pasitenkinimu gyvenimu, ir, žinoma – nuoširdžia šypsena. Juk šypsena – tai mūsų prigimtinis gebėjimas parodyti geranoriškumą ir gerą ūpą.

Kai žmogus išgyvena tokią teigiamą emociją, veido mimika pilnai ją išreiškia: šypsosi ne tik lūpos, bet ir akys.. Būtent šypsena parodo – nuoširdžiai žmogus džiaugiasi, ar tik suvaidina džiaugsmingą išraišką.

Kai džiaugsmas tyras ir nuoširdus  –  žmogaus šypsena plati, akys švyti, o akių išoriniuose kampučiuose susidaro charakteringos raukšlelės. Tuo tarpu žmogus, kuris nejaučia džiaugsmo, o jį tik vaidina – šypsosi tik lūpomis.

Nuoširdi džiaugsmo išraiška gimsta nesąmoningai, automatiškai. Kad ir kaip plačiai besišypsotų žmogus, ketindamas suvaidinti džiaugsmą, bet to spontaniško, tyro akių švytėjimo jam nepavyks suvaidinti. Dažnai nenuoširdumas pastebimas ir šypsenos asimetrijoje.

Be to, nenuoširdi šypsena greičiau primena grimasą: ji gali nenatūraliai staigiai užsiplieksti ir taip pat nenatūraliai staigiai užgęsti, o veidas akimirksniu pasidaro lyg akmeninis. Nuoširdi gi šypsena užgęsta palengva, o žmogaus akys švyti ir šypsenai užgesus.

Pasirodo, neįmanoma pykti, liūdėti, bijoti ar pavydėti ir tuo pačiu metu nuoširdžiai šypsotis. Tačiau.. šiuolaikinės visuomenės gyvenimo sistema dažnai priverčia žmogų slėpti savo tikruosius jausmus ir išoriškai demonstruoti savo sėkmingumą per dirbtinas šypsenas.

Todėl mes ir pradedame vaidinti kitiems žmonėms džiaugsmą, vaidiname jiems laimę.. Ir išmokstame per jėgą šypsotis, kai negalime ir nenorime to padaryti nuoširdžiai, spontaniškai, natūraliai.

Taip mes apaugame kaukėmis, taip mumyse gimsta gilūs vidiniai prieštaravimai. Taip mes pamirštame, kas yra tyras gyvenimo džiaugsmas.. O šviesų būties džiaugsmą pamažu keičia materialumo ir vartojimo iliuzijos.

Bet nusimeskime pagaliau tas išorinio džiaugsmo kaukes ir atsigręžkime į tai, kas jau dabar gali mums suteikti tikrą džiaugsmą: tai bendravimas su artimaisiais ir bendraminčiais, kūryba ir saviraiška, ryšys su gamta ir visa gyvybe, pagalba ir padrąsinimas tiems, kam sunku..

Akivaizdu, kad mums visiems dabar labai trūksta svarių priežasčių tikram džiaugsmui – tokių, kurios suvienytų žmones ir įkvėptų juos geriems darbams: santarvės ir besąlygiškos meilės, bendrų tikslų visų gerovei, dorovės ir dvasingumo, vienybės ir kūrybinės laisvės 🙂 ..

Visiems geros savaitės, tyro džiaugsmo ir saulėtų šypsenų 🙂 !

Reklama

Kūrėjai ir griovėjai

* Mes – žmonės, visi kartu mes – žmonija, mes visi esame susieti, ir kiekvienas iš mūsų atstovauja visą žmoniją.. Ir jei kenčia nors vienas žmogus – negali būti gerai visai žmonijai, nes jo kančia paveikia mus visus. Todėl jei konfliktuojame, kenkiame kitiems ar juos išnaudojame – mes iš esmės konfliktuojame su savimi ir griauname save.

* Mes tiesiog pamiršome, kad visa žmonija – tai broliai ir seserys.. Pirmiausia turime būti Žmonėmis, būti harmonijos Kūrėjais ir išreikšti gyvenime žmogiškas prigimtines savybes – besąlygišką meilę, atjautą, dorovę, kūrybingumą, vienybę, sąžiningumą – tuomet net nekils mintis konfliktuoti ar kažkam kenkti.

* Mūsų realybėje gali būti dvi gyvenimo visuomenėje tendencijos. Pirmoji – tai gyvenimo Kūrėjai, kurių gyvenimo pagrindas – besąlygiška meilė ir dorovė; antroji – griovėjai be meilės ir dorovės, o tai reiškia, kad jie parazituoja iš tų, kurie kuria gyvenimą.

* Parazitai įsitikinę, kad parazituoti yra pelningiau, nei patiems kažką sukurti, tačiau jų “pelnas“ visada trumpalaikis. Bedvasis žmogus – visada aplinkinės erdvės griovėjas, ir galiausiai – savęs naikintojas. Kūrėjai gali gyventi be parazitų, o štai parazitai be Kūrėjų – ne.

* Parazitai – griovėjai, tai įrankis, kai reikia sunaikinti sistemą iš vidaus. Tačiau parazitai gali gyvuoti tik silpname organizme, stipraus jie neįveikia. Gyvenimą Žemėje palaiko tik dvasingi žmonės – Kūrėjai, kurie savo būsena, mintimis ir gyvenimo būdu išlaiko, skleidžia ir balansuoja (neutralizuoja) negatyvią energiją.

* Socialiniai parazitai turi tendenciją išsirikiuoti piramidėje iš viršaus į apačią – pagal turimos įtakos jėgos principą. Grandžių kiekis tokioje piramidėje auga: stambesni parazitai parazituoja ant smulkesnių ir juos daugina, kol leidžia smulkesnių išnaudojamųjų resursai.

* Parazitų valdžia neturi nei įsipareigojimų, nei atsakomybės, nei rūpesčio dėl savo išnaudojamųjų, tik siaurus įvairių savų grupių interesus. Užtat išnaudojamiems užkraunama didžiulė prievolių, pareigų ir atsakomybės našta, kad parazitai turėtų iš ko parazituoti.

* Tokioje visuomenėje žmogų iš mažens moko, kad pasaulis yra žiaurus ir žmonės blogi, ir todėl jam reikia nuolat kovoti, kad užimtų savo vietą gyvenime. Taip žmogui priskiriama nelaukto svečio vaidmuo gyvenime. Ir kai tik žmogus patiki, kad šiame pasaulyje jį išgelbės tik žiauri širdis ir stiprios alkūnės – jis prapuolęs..

* Tuomet jis tampa arba auka, arba smurtautoju, arba – ir vienu, ir kitu. Jis jaučiasi labai vienišas šiame priešiškame pasaulyje ir visas jo gyvenimas praeina ieškant stiprios “bandos“, kuri gali jį apginti. Tą “gynėjo“ vaidmenį paslaugiai atlieka įvairios sektos, tinklinio marketingo grupės, jaunimo grupuotės, “garsenybių“ gerbėjų klubai, “elito“ klubai,  nusikaltėlių gaujos ir pan.

* Dabar žmonių gyvenimą valdo ir išoriškai disciplinuoja visuomeniniai reikalavimai ir taisyklės, pritaikyti prie tam tikrų ideologinių šablonų. Ir tokia disciplina – pati pražūtingiausia, nes paremta prievarta be jokios pasirinkimo laisvės, o priespauda visada natūraliai sukelia pasipriešinimą.

* Disciplina turi būti vidinė, be spaudimo, be baimės ar priespaudos. Taip nebūna, kad iš pradžių – disciplina, o paskui – laisvė. Laisvė turi būti visko pradžia, o ne pabaiga. Laisvė – kai žmogus sąmoningai renkasi tam tikrą veiksmą kartu su atsakomybe už tai, ką jis daro, o tai tai jau ir yra disciplina pati savaime.

* Pasaulėžiūra – tai žmogaus savęs suvokimo formos. Sąmoningumo pradžia – tai vienybės su žmonija ir aplinka pojūtis. Kai žmogus tampa sąmoningas, išnyksta aplinkinio pasaulio priešiškumo jausmas, gimsta sveika sąveika su gamta ir visa gyvybe, atsiranda nuolatinio pažinimo poreikis ir kūrybinė saviraiška.

* Kuo daugiau harmonijos žmoguje – tuo daugiau jame kūrybinės jėgos. Kūrėjas yra pozityvumo ir harmonijos skleidėjas – jis ne tik kuria visų gerovei, bet ir įkvepia kitus tobulėti. Kūrėjas – evoliucijos šauklys.

* Evoliucijos jėgos – tai nuolat besivystančios Šviesos jėgos, o tamsos jėgos – stagnacijos jėgos, sulaikančios ir stabdančios Šviesos jėgų aktyvumą ir proveržį.

* Šviesos jėgos vadovaujasi Tiesa, Laisve, Meile, Kūryba, Vienybe, Dorove, jų principas – aukštas sąmoningumas ir atsakomybė. Tamsos jėgos vadovaujasi kontrole, melu, prievarta, dogmomis, baime, iliuzijomis, engimu, jų principas: skaldyk ir valdyk.

* Žmonijos evoliucijos tikslas: Žmogus – laisvas Kūrėjas, gebantis aukščiausiu lygmeniu atlikti meilės, sąmonės ir harmonijos sintezę. Dabartinio žmonijos evoliucijos etapo tikslas – tobulas Žmogus-Kūrėjas ir tobula visuomenė, kuri vadovaujasi etikos dėsniais.

* Etikos dėsniai skiriasi nuo žmonių sugalvotų įstatymų tuo, kad etikos dėsniai – tai idealaus dvasinio pasaulio dėsniai ir būsimų procesų šaknis, kurie būtinai įvyks materialiame pasaulyje.

* Ugnies neužgesinsime ugnimi, o neapykantos – dar didesne neapykanta. Neapykantą gali užgesinti tik Meilė. Besąlygiška meilė – ne sentimentai, tai svarbiausia kurianti bei vienijanti jėga ir gera valia. O gera valia – tai pirmas žingsnis į teisingus, harmoningus santykius tarp žmonių ir tautų.

* Naujoje visuomenėje, kurią kurs aukštesnio sąmoningumo žmonija, tiesiog nebus sąlygų atsirasti parazitams-griovėjams. Bus sukurtos visos sąlygos kiekvienam žmogui laisvai kurti, tobulėti, vienytis ir bendradarbiauti kiekvieno ir visų gerovei. Tai bus vieninga ir mylinti, bendromis jėgomis kurianti harmoningą gyvenimą ir nuolat tobulėjanti Žmonija 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Bėgimas nuo realybės

Šiuolaikinės visuomenės gyvenimas kupinas negatyvumo, nusivylimo, priešiškumo ir paradoksų. Žmonės neturi bendrų vienijančių tikslų, neturi galimybės pilnai išreikšti ir pritaikyti savo prigimtinių gebėjimų, todėl atsiranda gilūs vidiniai prieštaravimai, kurie stumia maksimaliai atsiriboti nuo slegiančios gyvenimo sistemos.

O ir asmeninis žmonių gyvenimas dėl diktuojamo gyvenimo tempo ir primetamų gyvenimo šablonų tampa paprasčiausiu išgyvenimu, nuolatiniu bėgimu ir kova už būvį, o buitis – nuobodžia rutina.

Kai esanti realybė pradeda visapusiškai netenkinti žmogaus, jis pradeda nuo jos bėgti visais įmanomais būdais. Juk kiekvienas žmogus turi gilų prigimtinį poreikį realizuoti savo kūrybinį potencialą, savo talentus ir gebėjimus, todėl pradeda bėgti nuo primetamos realybės ir kurti savąją.

Būtent nepasitenkinimas gyvenimu ir savęs nerealizavimo stresas verčia žmones bėgti nuo realybės – toks “pabėgimas“ vadinamas eskapizmu (nuo angl. k. žodžio “eskape“ – pabėgti, išsigelbėti), kai bėgama ir gelbėjamasi gyvenime nuo to, kas slegia į savo sukurtas “paralelines“ realybes, kuriose žmogus jaučiasi gerai.

Taip žmogus nors trumpam palengvina savo vidinę kančią, nes realybėje, į kurią jis pabėga, nėra prieštaravimų jo vertybėms ir tikslams. Ir žmogaus pabėgimo būdas bus toks, koks yra jo dvasinis brandumas, jo asmeninės gyvenimo vertybės ir tikslai, t.y., kiekvienas pagal savo suvokimą bandys realizuoti tai, ko jam labiausiai trūksta gyvenime.

Kadangi žmonės labai skirtingi, tai ir jų pabėgimo būdai skirtingi. Ir kartais nubėgama nuo esamosios realybės taip toli, kad susikurta realybė atrodo daug tikresnė už esamą, kuri nustumiama į antrąjį planą, o prisirišimas prie susikurtos tampa liguista priklausomybe.

Pavyzdžiui, labiausiai paplitęs dabar – pabėgimas į virtulią erdvę. Mūsų jau nestebina žmonės, kurie visą parą nepaleidžia iš rankų mobiliųjų telefonų, o virtualus bendravimas jiems pakeičia realų bendravimą. Arba – kompiuteriniai žaidimai, kuriems žmonės aukoja labai daug laiko ir su kurių herojais jie pilnai susitapatina.

Lakios vaizduotės žmonės pasineria ir į virtualų romantikos, svajonių ir fantazijų pasaulį – tai įvairūs filmai, televizijos serialai, spektakliai, meilės istorijų, detektyvų ar fantastinių knygų pasaulis.., nes pilka kasdienybė jiems sukelia stresą.

Labai paplitęs pabėgimo į paralelinę realybę būdas – vartojimo lenktynės. Tokių žmonių gyvenimas pavirsta materialių daiktų kaupimu. Jiems visko reikia, jie uoliai seka reklamos siūlomas “naujienas“, mėgsta vaikščioti į parduotuves, superka visas įmanomas madingas naujoves, gali dėl jų pasinerti į begalines skolas. Dažnai jų namuose būna vieta, skirta įsigytiems daiktams kaupti, ir dažnai jie patys pamiršta, ką turi.

Kiti žmonės bėga nuo realybės į ekstremalius išgyvenimus – tai pavojingos sporto šakos, auto-moto lenktynės dideliu greičiu, šokinėjimas iš didelio aukščio su guma ir kitos pavojingos “pramogos“ – t.y., viskas, kas sukelia jiems didelį adrenalino antplūdį. Be jo gyvenimas tokiems žmonėms atrodo prėskas ir neįdomus.

Ramesni žmonės renkasi pramogas, kurios suteikia būtinai naujus ir labai ryškius, bet nepavojingus gyvenimui įspūdžius – saugias egzotiškas keliones, pasiplaukiojimą laivu, pasivažinėjimą kupranugariais ir pan.

Nemažai žmonių bėga nuo realybės vartodami įvairius svaigalus. Su jų pagalba jie tarsi “atsijungia“ nuo realybės ir visų problemų ir išgyvena būsenas, kurių nepatiria savo kasdieniniame gyvenime. Tai dirbtinai sukelta, trumpalaikė euforijos būsena, kurią jie vis siekia pakartoti, todėl tampa liguista priklausomybe.

Yra dar vienas būdas pabėgti nuo realybės – tai gyvenimas prisiminimais. Tokiems žmonėms viskas, kas buvo praeityje, yra vertingiausia. Toks “pabėgimas“ labiau būdingas pagyvenusiems žmonėms, kurie, deja, su amžiumi tampa nereikalingi šiuolaikinei visuomenei.

Dalis žmonių bėga į iliuzines dvasingumo paieškas. Kodėl iliuzines? Todėl, kad tai nuolatinės paieškos be kasdieninės praktikos ir stebėjimo – ar tikrai jos veiksmingos, ar yra geri rezultatai gyvenime?

Tokie žmonės nuolat skaito psichologinę, dvasinę, ezoterinę literatūrą, lanko seminarus ir paskaitas, ieško vis naujų “guru“. Tačiau jų pačių elgesio būdas ir gyvenimas nesikeičia, neretai namuose ar bendravime su žmonėmis jie elgiasi visiškai priešingai, nei deklaruoja.

Žmonės skirtingi, todėl pabėgimai nuo realybės būna įvairūs, tačiau bendras jų bruožas – tai liguistas prisirišimas, priklausomybės, beprasmiška rizika ar kitų gyvenimo sferų (pavyzdžiui, šeimos) ignoravimas arba negatyvus poveikis ar net kenkimas kitiems žmonėms.

Tačiau ir kaltinti žmonių dėl tų bandymų pabėgti nuo slegiančios realybės negalima – turime pripažinti, kad mūsų visuomenėje nebeliko sričių, kur žmonės susivienytų įkvepiančiai veiklai visų labui ir savo gebėjimais galėtų prisidėti prie bendros gerovės: visur kova, susipriešinimas, melas.

Ir nepainiokime pabėgimo nuo realybės su tais žmonių pomėgiais ar talentais, kurie praturtina ir praskaidrina, palengvina ir gerina gyvenimą, suteikia kitiems žmonėms džiaugsmą ir juos įkvepia, o todėl jų veikla yra prasminga. Tokių žmonių yra visada, nežiūrint į nieką.

Ir jų vis daugiau, ir jų dėka mūsų visų gyvenimas po truputį keičiasi: žmonių sąmoningumas auga, jie pradeda vienytis ir kurti kitokią – Harmoningą Realybę Visiems 🙂 ..

Harmonizuojanti Meilės jėga..

*Meilės energija – kurianti, vienijanti ir harmonizuojanti Visatos jėga. Meilės formulė įrašyta kiekviename Visatos atome, tame tarpe ir žmonėse. Įsivaizduojate –  tai reiškia, kad mes esame Meilė! Visada tai atminkime.

*Tas, kas sukurtas iš Meilės ir Šviesos, negali sąmoningai sėti chaoso ir tamsos – jis daro tai tik pakliuvęs į “ego“ spąstus. “Ego“ sukelia sumaištį žmonių sąmonėje, sulaiko augimą ir evoliuciją, įtraukdamas žmones į destrukcijos ir degradacijos bedugnę.

*Bet “ego“ nuopolis nesitęsia amžinai, nes amžina yra tik Meilė. Todėl jos gyvybinė jėga prasikala lyg daigelis per asfaltą – ji ir yra pati gyvybė, ir jai nėra jokių kliūčių atgimti ir suklestėti vėl ir vėl, įveikus bet kokias nepalankias sąlygas. Tokia Meilės prigimtis, tame jos amžina kurianti ir harmonizuojanti jėga.

*Geležis, kurios negalima perlaužti kūju, gali būti išlydyta ugnimi. Meilė – tai ugnis, kuri “išlydo“ blogį, o gerumas – pagrindinė jos išraiška.

*Meilė – ne vien gražūs žodžiai, ne kūno aistros ar savanaudiški sandėriai. Išreikšti Meilę reiškia nuolat eiti į pasaulį su savo širdies šiluma. Išreikšti Meilę – reiškia būti pačia Meile kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Išreikšti Meilę – reiškia skleisti ją visiems. Taip myli tikras Kūrėjas.

*Kad padėtume kitam, nebūtina būti stipriu ir turtingu – pakanka būti geru ir mylinčiu.. Kad išreikštumėte savo meilę Kūrėjui – nebūtina pulti ant kelių – reikia padėti pakilti suklupusiems nuo gyvenimo sunkumų ar nelaimių..

*Visi žmonės yra apdovanoti kažkokiais talentais, visi yra Kūrėjai, ir tik Meilė padeda mums atskleisti savo talentus ir kurti. Viskas, kas išreiškiama Meilėje ir su Meile – atneša Gėrį pasauliui.

*Mylintis žmogus kiekviename pamato gėrį arba jo užuomazgas. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad jis neskiria gėrio nuo blogio, tačiau taip nėra: jis viską supranta, bet aiškina viską iš Meilės pozicijos.

*Kūnui reikia priežiūros ir sveikatos. Protui reikia idėjų ir išminties. Sielai reikia tyrų emocijų ir jausmų. Dvasiai reikia stiprybės ir kūrybinės išraiškos. Harmonija yra tuomet, kai atrandame visų šių komponentų balansą. Meilė ir yra tas balansas..

*Tas, kas myli – niekada neapgaus. Tas, kas myli – niekada neišduos. Tas, kas myli – niekada neišsižadės. Tik gebantis besąlygiškai mylėti yra tam pasiryžęs. Pavydas, išdavystė, pretenzijos, aistros, intrigos – egoizmo “dramos“, bet ne meilė.

*Egoistų jausmai nebrandūs: jų meilė riboja, savinasi, reiškia pretenzijas. Jie tik mokosi mylėti, o todėl ir išgyvena tokias varginančias dramas. Brandžių, dvasingų žmonių meilė išlaisvina, padeda augti, kurti, vienytis ir tobulėti. Brandžių žmonių meilė kuria harmoniją.

*Tam, kad transformuotume visas žemas, tamsias, negatyvias energijas mūsų išvargintame pasaulyje, turime pasitelkti vienintelę harmonizuojančią jėgą – tyrą, besąlygišką Meilę. Kai tik ji taps pagrindine mūsų realybės vertybe, visi netobulumai – baimė, neapykanta, godumas, melas, konfliktai ir t.t.., ištirps lyg sniegas kaitrioje pavasarinėje saulėje.

*Mums būtina “perkrauti“ savo protus, atverti savo širdis ir kurti naują realybę, kurioje viskas remsis Meile. Tuomet ir gims Harmonija, nes Meilė viską ištaiso.. Ir tai ne revoliucija, ne perversmas, o Pabudimas.

Linkiu visiems Besąlygiškos Meilės, tyrų minčių, šviesių idėjų, kilnių poelgių, draugystės, savitarpio pagalbos ir santarvės.. Dabar mums visiems tai būtina. Mylėkime vieni kitus 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Futurologija be futurofobijos

*Ateitis visada turi netikėtumo elementą, todėl kartais baugina. Tačiau kai kurie reiškiniai yra tokie savaime suprantami, kaip ir žvaigždės danguje. Motina niekada nežino tiksliai, kurią dieną gims jos vaikas, bet ji tiksliai žino, kad jis gims. Taip ir žmonijos gyvenimo epochos –  keičia viena kitą, nepriklausomai nuo nieko.

*Iki mūsų dienų įvairiuose senuosiuose Rytų ir Vakarų Mokymuose išliko informacija, kur sakoma, kad dvidešimt pirmojo amžiaus pirmieji du dešimtmečiai – tai dviejų epochų (atgyvenusios senosios ir užgimstančios naujosios) sandūros ir esminių pokyčių laikas, kai žmonija patirs didžiulį sąmonės šuolį, kuris nulems jos tolimesnį evoliucinį kelią.

*Pokyčiai, kuriuos patirs žmonija, bus esminiai ir gilūs, jie bus žymiai masyvesni už įvairias jau patirtas reformas ir revoliucijas, nes turės pozityvias pasekmes – didžiulį ir visapusišką progresą ir gerą ateities perspektyvą visai žmonijai.

*Tai bus svarbus įvykis – gili vidinė žmonijos sąmonės transformacija, “miegančios“ sąmonės prabudimas. Todėl bus neįmanoma manipuliuoti žmonių sąmone, jos riboti baime, menkavertiškumu, egoizmu, godumu, puikybe.. O tai reiškia, kad pasibaigs priešiškumas, karai, skurdas, badas, išnaudojimas ir visos kitos nereikalingos žmonijos kančios.

*Žmonės su skaidria, tyra sąmone pamato pasaulį tokį, koks jis yra.. Kris visos iliuzijos, atsiskleis visas melas ir apgaulės. Keisis vertybės: žmonės pamatys, kad tai, ką jie anksčiau skaitė vertinga ir teisinga, daugeliu atveju yra žalinga ir pavojinga sveikam visuomenės gyvenimui.

*Iš vienos pusės – tai klaidingų vertybių griūtis, kuri gali būti skausminga, bet jei žmonės suvokia, kad tik atsisakius iliuzijų įmanoma nustoti klaidžioti klystkeliais ir išeiti į Tiesos ir vystymosi kelią, tuomet kardinalių pokyčių laikotarpis suteikia viltį ir optimizmą.

*Pokyčiai bus dramatiški, bet nebus traumuojantys, nes išryškės Naujosios epochos šviesi perspektyva. Visi žmonės “prisimins“ tikrąsias vertybes: savo dvasinę prigimtį, žmoniškumą, dorovę, vienybę, žmonijos evoliucinius tikslus, Kūrinijos harmonijos dėsnius. Keisis vertybės – keisis ir gyvenimo būdas, ir žmonių bendravimas.

*Mes jau dabar gyvename aktyviame pokyčių laikotarpyje – Planetos Pabudimo, Tiesos Atskleidimo, Naujos Realybės Užgimimo. Tai palaipsninis procesas, kurį lemia ne pabudusių žmonių kiekis, o jų dvasinės savybės – sąžiningumas, altruizmas, gebėjimas besąlygiškai mylėti ir užjausti. Kiekvienas atsibudęs gali nušviesti kelią tūkstančiams “miegančių“ žmonių, užstrigusių senosios realybės šablonuose ir pokyčių baimėje.

*Pasąmoninė orientacija į baimę bus pakeista sąmoninga orientacija į besąlygišką meilę. Tai atvers žmonių širdis ir vidinį kūrybinį potencialą, išlaisvins didžiulį kiekį užslopintos energijos, todėl visi pajus energijos antplūdį, entuziazmą ir gyvenimo džiaugsmą.

*Žmonės pajus poreikį vienytis, kurti ir bendradarbiauti visų labui ir gerovei, todėl geranoriškai bursis į bendruomenes pagal interesus. Žemė suklestės kaip nuostabiausias išpuoselėtas sodas: visus savo talentus ir gebėjimus žmonės skirs harmoningai sąveikai su gamta ir visa gyvybe.

*Žmonės taps laisvais Kūrėjais. Šiandien sunku net įsivaizduoti, ką gali neribojama kūrybinė galia.. Visa mokymo ir lavinimo sistema bus nukreipta būtent į kiekvieno vaiko kūrybingumo ir unikalių talentų atskleidimą. Todėl įvairūs išradimai, gerinantys gyvenimą, taps kasdienybe.

*Tokiose sąlygose visas destruktyvumas palaipsniui išnyks, nes vis daugiau žmonių pradės sąmoningai rinktis harmoningą gyvenimo būdą. Taip gims ir harmoninga kolektyvinė žmonijos sąmonė, todėl konfliktams, egoizmo apraiškoms ar godumui tiesiog nebus sąlygų atsirasti. Kiekvienas, pabandęs gyventi harmonijoje su visais, nieku gyvu jau nenorės disharmonijos apraiškų.

*Svarbiausia, ką turime suprasti – pokyčiai vyksta ir vyks toliau, nesvarbu, ar visi tai supranta – tai nekintamas evoliucijos dėsnis. Ir pagrindiniai pokyčiai vyksta žmonijos sąmonėje, nes mūsų sąmonė – tai pradžių pradžia bet kokiai materializacijai realybėje.

*Taika, Meilė, Dvasingumas, Laisvė, Vienybė, Darna, Altruizmas, Kūryba, Gerovė, Džiaugsmas, Bendradarbiavimas taps mūsų kasdienybe. Ir šito niekas nesustabdys ir nepakeis. Nieko nebijokime ir nelaukime, kol kažkas atneš visa tai į mūsų gyvenimą – pradėkime jau šiandien vadovautis šiomis vertybėmis savo kasdieniniame gyvenime, ir realūs pokyčiai prasidės žymiai greičiau.. Viskas mūsų rankose 🙂 !

Iš knygų ir paskaitų apie futurologiją, parengė ruvi.lt

Kas yra žmogus?

Atrodytų – paprastas klausimas, bet aiškaus atsakymo į jį nėra. Galbūt, todėl tiek painiavos žmonių savivokoje ir bandymuose atrasti gyvenimo prasmę – juk jei gerai nežinome, kas yra žmogus, tuomet ir jo užduotys Žemėje atrodo labai miglotos.

Pažvelkime, kiek daug žmogaus apibūdinimų informacinėje erdvėje.. Materialistinė mokslo sritis teigia, kad žmogus – tai dvikojis primatas, beždžionių palikuonis, nuo kitų gyvūnų tesiskiriantis stačia eisena, stambesnėmis smegenimis ir sudėtingu socialiniu gyvenimu.

Sociumas mums teigia, kad žmogus yra vartotojas, mokesčių mokėtojas, rinkėjas ir pilietis su daugybe pareigų. Religijos moko, kad žmogus yra nuodėmingas Kūrėjo vergas, kurio tikrasis gyvenimas prasidės anapilyje, griežtai pagal žemiškus nuopelnus.

Psichologai tyrinėja žmogaus psichiką, asmenybę, jo sąveiką su kitais žmonėmis ir teigia, kad žmogus yra labai sudėtinga būtybė. Filosofai ir ezoterikai aiškina, kad žmogus turi ne tik kūną, bet ir sielą bei dvasią, ir kad žmogaus kūrybinis potencialas yra beribis..

Kaip manote, kuris iš šių apibūdinimų yra teisingas? Aš manau, kad visi, nes visi jie – tarpiniai. Kodėl? Todėl, kad parodo, kaip istorijos eigoje žmogus tyrinėjo save, kaip pažino savo esybę, savo galimybes: nuo fizinio kūno ir sąveikos su aplinka, nuo sociumo vaidmenų ir materijos – iki dvasingumo.

Žmogus tarsi nuolat išlukštena save sluoksnis po sluoksnio, artėdamas prie svarbiausių pamatinių vertybių – savo vidinio “aš“, savo kūrybinio potencialo, savo dvasinių savybių ir dorovinių principų.

O kol tos vidinės vertybės neatvertos, žmogus tapatinasi su tuo, ką jau pažįsta – su kūnu ir jo poreikiais, su aistromis ir materialių daiktų troškimu. Tokį žmogų galima lengvai suklaidinti, apgauti, nuvesti įvairiausiais savęs pažinimo aplinkkeliais, galima ir išnaudoti jį.

Ne veltui sakoma, kad turintis informaciją valdo tuos, kurie jos neturi. Juk vienas iš didžiausių žmonijos paklydimų (klaidinimų?) yra tame, kad yra baigtinė informacija, yra baigtinė pažinimo riba, ir – kad žmogaus lavinimas baigiasi užbaigus mokyklą ar aukštesniojo mokslo įstaigas.

Be to, mes gyvename dualiame pasaulyje, kurį pažįstame per priešingas reiškinių savybes, todėl pažinimo kelyje yra tiek daug kliūčių, iliuzijų ir nuklydimų į kraštutinumus. Dėl to savęs ir pasaulio pažinimo kelias kartais yra sunkus, ir tai atbaido, pastūmėja į užliūliuojantį konformizmą.

Tuomet žmogus patiki ir susitaiko su viskuo, ką jam sako dauguma: kad jis tik kūnas (gyvūnas), kad jis yra vartotojas, materialistas, kad jis nuodėmingas vergas, kad jis labai sudėtinga nesuprantama asmenybė, ir, apskritai, neaišku, kaip šiame pasaulyje reikia gyventi..

Bet kaip vis dėl to atsakyti į svarbiausią gyvenimo klausimą – “Kas aš esu?.“

Tiesiog nepamirškime, kad savęs ir pasaulio pažinimas vyksta visą gyvenimą, todėl visos mūsų žinios šioje srityje yra tarpinės. Stebėkime gyvenimą, darykime išvadas iš savo patirties, klausykimės savo pojūčių, savo širdies balso, intuicijos ir mokykimės atsirinkti reikalingą informaciją.

Panaudokime ir vystykime toliau tai, ką jau patvirtino mūsų protėvių patirtis. Neribokime savęs suvokimu, kad esame “tik“ gyvūnai: šiandien jau įrodyta, kad žmogus yra sudėtinga esybė: kūnas, siela ir dvasia, kad jis turi prigimtines dvasines savybes ir neribotas kūrybines galimybes..

Šioje Žemėje mes iš tiesų evoliucionuojame.. O patikėti kartais tuo sunku todėl, kad dualiame pasaulyje amžinosios vertybės išsigrynina, suvokus ir atmetus jų priešingas savybes, pvz.: vergovė-laisvė, melas-tiesa, neapykanta-meilė, priešiškumas-vienybė, kova-taika, egoizmas-altruizmas, ir t.t..

Atminkime, kad žmogus su savo beribiu kūrybiniu potencialu yra didžiausia vertybė, o ne pinigai, nafta, spalvoti metalai ar kiti gamtos ištekliai. Nes be žmogaus visos materialios vertybės yra bevertės, o žmogus gali bet kam suteikti vertę arba sukurti kažką vertingo (užauginti, sumeistrauti, pagaminti).

Žmogus yra kūrėjas, žmogus gali mylėti, žmogus turi prigimtinius dorovinius pamatus (sąžinė, orumas, tiesa..) – tai esminės savybės, skiriančios jį nuo kitų gyvų būtybių. Ir tai ne pasididžiavimo ar viršenybės prieš kitus klausimas, o pirmiausia – didelė atsakomybė už tai, kaip mes gyvename ir kaip sąveikaujame su kitais žmonėmis, gamta ir visa gyvybe Žemėje.

Mūsų tautos šviesuolis Vydūnas sakė: “Save pažinti yra aukščiausias žmogaus uždavinys“. Antraip.. “Aiškiai neturime supratimo apie tai, kas turėtų būti svarbiausia žmogaus gyvenime.“

Mes vis daugiau sužinome apie save ir apie tai, kad mūsų tikroji prigimtis – žmoniškumas. Atmeskime pagaliau dualumo pančius, pradėkime gyventi pagal amžinąsias vertybes, kaip Žmonės – laisvai, dorai, vieningai, taikiai, kūrybingai 🙂 ..

Kelias į būsimą pasaulį

*Tik atmetęs visas nuomones iš išorės apie tai, koks tu turi būti, gali suprasti, kas tu esi. Tik supratęs, kas tu esi, gali pamatyti, kuo tu gali tapti.

*Šaltinis neprilygsta upei. Upė neprilygsta jūrai. Atradęs save prilygsta vandenynui.

*Tas, kas buvo niekuo, gali tapti viskuo. Tas, kas buvo viskuo, gali tapti niekuo. Išorinis reikšmingumas neturi nieko bendro su vidine didybe.

*Galima sukaupti daug žinių ir nežinoti nieko. Galima neturėti žinių ir žinoti daug. Tik asmeninės patirties tyloje gimsta praregėjimai.

*Kol yra priešiškumas viduje, kovos neišvengiamos. Kol tavyje nėra taikos, kartu su tavimi visada vaikščios kova.

*Galima netikėti rojumi – ir gyventi jame. Galima neigti pragarą – ir būti jame.

*Paniręs į minią neatras savęs. Atsižadėjęs pasaulio nepažins kitų.

*Akli vadina save praregėjusiais. Kurti tvirtina girdintys. Bepročiai vadina save normaliais. Ar atsiras sveikiems vieta sergančių pasaulyje?

*Miegantis protas kupinas iliuzijų. Jis panašus į vandens nešėją su kiaurais kibirais. Tik pabudus galima pamatyti miegančius.

*Pabudęs pamatai aplink save miegančius. Užmigęs vėl, nustoji juos matyti.

*Meilė tampa neapykanta, o neapykanta atrodo kaip meilė. Miegančiųjų meilė ir neapykanta pasmerktos nuolat keistis vietomis.

*Miegančiųjų kelias ilgas. Pabudusiųjų kelias sunkus. Pabudus gyvenimas tik prasideda.

*Kai pabundi, pasijunti vienišas. Miegantys nesugeba eiti kartu su pabudusiais. Pabudę gali padėti miegantiems prabusti.

*Iš pradžių buvo sapnas. Paskui ėmė busti sąmoningumas. Su sąmoningumu atėjo praregėjimas. Toks šio pasaulio kelias. Toks kiekvieno žmogaus kelias.

*Šviesa neprasiskverbia į užmerktas akis. Šviesa išsklaido tamsą, nes tokia jos prigimtis. Tai dėsnis.

*Saulė neskirsto į teisius ir neteisius. Saulė tiesiog šviečia. Atradęs save tampa tarsi saulė.

*Besidžiaugiantis nepastebės kliūčių. Liūdintis kliūtis padidins. Ir tik ramus aiškiai mato visą kelią.

*Sunku priimti tai, kas keičia pasaulio vaizdą. Sunku priimti tai, kas jį griauna. Neįmanoma nupirkti naujo. Tik kūrėjas gali sukurti savąjį.

*Kam tyrinėti kitus pasaulius, jei savo namai tokie apleisti? Tik susitvarkius savus namus, galima žvalgytis į kitus.

*Atgyvenusios žinios reikalauja atsinaujinimo. Naujas laikas reikalauja naujų atradimų. Pačiu vertingiausiu atradimu kiekvienam žmogui taps jis pats.

*Gyvenantys permainų laikais skundžiasi laikinais sunkumais, nes nemato kylančios už horizonto saulės. Neįmanoma sustabdyti saulėtekio, bet tik atitraukus akis nuo žemės, galima praregėti.

*Vieningas, transformuotas, jaunas, džiaugsmingas, dainuojantis, mylintis, klestintis.. Toks mūsų būsimas pasaulis 🙂 !

Mintys iš L. Timongo “Laisvės knygos“, vertė ruvi.lt