Meilė “nemadinga“?..

Yra tiesioginis ryšys tarp žmogaus poelgių ir jo vidinės būsenos. Elgiesi teisingai – jautiesi puikiai, laisvai, džiaugsmingai. Elgiesi neteisingai – atsiranda prislėgtumas, įtampa, pyktis.

Padarei gerą darbą, pamatei nuoširdžią šypseną – ir pačiam šviesiau širdyje. Kažką aprėkei, su kažkuo susibarei – ką gi, bjauri nuotaika kelioms artimiausioms valandoms garantuota!

Atrodytų, tokia paprasta logika, bet kodėl gi tuomet pasaulyje tiek nelaimingų žmonių? Ir atsakymas lyg ir paprastas: elkis teisingai ir jausies gerai! Bet iškyla logiškas klausimas: o kaip yra “teisingai“?

Poelgio teisingumas nustatomas žmogaus pojūčiais po jo. Jei kažką padaręs jautiesi gerai – reiškia, elgiesi teisingai, o jei jautiesi blogai – tuomet elgiesi neteisingai. Ir šito neįmanoma išmokti, kaip kokių matematikos taisyklių, tai galima tik pajusti.

Vienas šviesus žmogus labai seniai pasakė tokius žodžius: “Elkis su kitais žmonėmis taip, kaip norėtumei, kad elgtųsi su tavimi.“ Ir juk iš tiesų – jei vadovausimės šia taisykle, tuomet VISKAS stosis į savo vietas.

Nori įžeisti žmogų? Pagalvok, aš tau pačiam būtų malonu išgirsti tai, ką tu nori pasakyti. Nori apgauti? O kaip pasijusi, jei apgaus tave patį? Arba, atvirkščiai – ar tau pačiam bus malonu patirti kitų meilę, rūpestį, nuoširdumą, palaikymą, dėmesį?..

Tuomet kodėl žmonija lyg užkerėta eina visai kita linkme, kodėl sėja bedvasiškumą?.. Juk akivaizdu, kad dabar žmonėms taip trūksta meilės, nuoširdaus bendravimo, palaikymo.. Tačiau aplink mes matome vartotojišką gyvenimą, skandalus, intrigas, prievartą, melą, egoizmą, priešiškumą.

Belieka konstatuoti: atėjo 21 amžius ir.. meilė dabar “nemadinga“. Nes mylintis žmogus yra viso dabartinio gyvenimo bedvasiškumo priešingybė.

Informaciniai ruporai šaukia apie kūniškas aistras, intymų gyvenimą, savimeilę, bet beveik nieko nekalba apie tyrą, besąlygišką meilę ir dvasingumą. Visuomenę nuo pat mažens moko rūpintis tik savimi, savo egoistiniais poreikiais ir pramogomis.

O vartojimo filosofija nuolat skatina pirkti vis naujus ir naujus madingus daiktus: telefonus, kompiuterius, automobilius, elitinius butus ir namus, naujausių kolekcijų drabužius.. ir užkrečia žmones neįveikiama aistra pirkti dar ir dar.

Ir mes taip susergame ta pirkimo priklausomybe, kad kartais net nesuvokiame, kodėl mes taip norime buto miesto centre už kosminę kainą, kur begaliniai transporto kamščiai ir klaiki ekologija, kodėl perkame rankinuką ar batus už mėnesio algą.. Nes reklama tvirtina, kad tai paskutinis mados klyksmas, kad tai – prestižo reikalas.

Todėl bėgdami paskui visas šitas madingas “vertybes“ mes siekiame karjeros, lipame per galvas, piname intrigas, pavydime, patiriame stresą, kovojame, įgyjame kompleksus, lendame į paskolas. Kad paskui, gyvenimo saulėlydyje apsižvalgytume ir suprastume, kad paliekame po savęs nuolat išeinančias iš mados krūvas šlamšto. Ir pajustume gilų nepasitenkinimą gyvenimu..

Bet mus taip įtraukia toks bėgimas per gyvenimą, tos kovos, aistros ir intrigos! Iš kur gi tame bėgime atsiras laiko tyrai meilei?.. Tokiose sąlygose žmonės bendrauja su kitais tik tada, kai jiems iš jų ko nors reikia arba kai galima jais pasinaudoti.

O paskui žmonės stebisi – kodėl jų gyvenime tiek nusivylimų ir liūdesio?.. O juk viskas paprasta: ką neši pasauliui, tą jis tau ir sugrąžina. Arba: ką pasėsi, tą ir pjausi..

Nori meilės? Mylėk žmones. Nori nuoširdumo? Būk nuoširdus su kitais. Nori, kad tau sakytų tik tiesą? Būk sąžiningas su žmonėmis ir nemeluok. Nori dėmesio? Būk dėmesingas. Tiesiog pradėk daryti tai, ką norėtumei matyti savo gyvenime – štai ir visa laimės paslaptis!

Tačiau tai ne egoistinis noras, o bendros gerovės siekis, nes žmogus gali būti laimingas tik laimingų žmonių visuomenėje. Prisimenate – po savo norų ir darbų turime gerai jaustis, tuomet tai teisinga! Todėl pirmiausiai reikia atsisakyti egoizmo, nes egoistas gyvena tik dėl savęs – jis nemoka besąlygiškai mylėti, nemoka gyventi dėl kitų, nemoka kurti bendros gerovės.

Besąlygiška meilė – žmones vienijanti jėga, mylėdami mes gyvename vieni dėl kitų ir visų labui. O vartotojiškas gyvenimas užgesina mūsų gebėjimą mylėti besąlygiškai ir paverčia mus šaltais, bedvasiais vartotojais materialistais.

Vartotojas nuolat siunčia pasauliui egoizmą, godumą, puikybę ir kaip atsaką gauna tą patį: jis valia-nevalia įsisuka į nuolatinio nepasitenkinimo, nusivylimo ir liūdesio ratą. Jis – bejausmis, “šaltas“ ir “kietas“, nes šilti žmogiški jausmai trukdo jo egoizmui. Meilę egoistas laiko silpnumu, sentimentalumu, senamadiška atgyvena..

Bet būtent meilė gali nutraukti šį užburtą bedvasiškumo ratą ir pažadinti žmones kurti kitokį – šviesų ir harmoningą pasaulį. Jau šiandien, jau dabar.

Todėl pradėkime kiekvienas nuo savęs: atverkime savo širdis tyrai, besąlygiškai meilei! Mylėkime – savo artimuosius, visus žmones, visą gyvybę, gamtą.. Ir meilė sugrįš ir augs, o pasaulis palengva prisipildys harmonija, džiaugsmu ir laime.

Nepamirškime: juk mes esame kūrėjai! Kurkime harmoniją, pajuskime bendros šviesios realybės kūrybos džiaugsmą 🙂 !

Parengė ruvi.lt

Šviesios savaitės mums visiems 🙂 !

Reklama

Realybė – sąmonės išraiška

*Dvasinės transformacijos procesas vyksta palaipsniui ir daugeliui yra nepastebimas. Esmė tame, kad transformacija vyksta iš vidaus – į išorę, t.y., mūsų realybė – tai žmonijos, kiekvieno žmogaus sąmonės išraiška.

*Todėl evoliuciniai procesai Žemėje – tai visų pirma žmonių sąmonės transformacijos procesai: iš pradžių pavienių žmonių sąmonėje, vėliau – nedidelėse žmonių grupėse, o tik paskui – pasireiškia išorėje ir plinta visos žmonijos gyvenime.

*Pirmiausiai “bunda“ žmonės atvira širdimi – jautrūs, gebantys besąlygiškai mylėti ir užjausti kitus, jaučiantys ryšį su gamta, visa gyvybe, su žmonija ir Kūrėju. O pragmatiški, šalti, besiremiantys tik protu žmonės “bunda“ pokyčiams sunkiausiai.

*Kai dvasinė transformacija apima milijonus žmonių – natūraliai gimsta būtinybė įgyvendinti naujus evoliucinius tikslus, atitinkančius augančios žmonių sąmonės poreikius. Tuomet neišvengiamai pradeda keistis ir socialinė, kultūrinė, dvasinė, ekonominė, tarptautinė ir visos kitos sferos.

*Augantis žmonių sąmoningumas ir dvasingumas priverčia keistis ne tik atskiras struktūras, bet ir visą gyvenimo sistemą. Tai visaapimantis, gilus procesas, nepaliekantis naujoje realybėje nieko, kas buvo būdinga žemesnei sąmonei.

*Tam tiesiog ateina laikas – keičiasi evoliuciniai ciklai, ir žmonijas negali užsibūti jokiame cikle, tarsi išaugtuose rūbuose. Evoliucija – tai nepaliaujamas augimas ir judėjimas, o bandymai stabdyti evoliucinius procesus tik pagreitina senosios realybės degradaciją ir pabaigą.

*Kad senoji realybė išsigimsta ir reikalauja transformacijos, rodo daugybė požymių visuomenėje: tai bedvasiškumas, egoizmas, polinkis svaigintis, melas, iškrypimai, susvetimėjimas šeimose ir giminėje, palaidumas, kultūros išsigimimas, terorizmas ir karai, amoralūs žmonės valdžioje ir žlugdantys žmones įstatymai, skurdas, badas, bedarbystė, priešiškumas, išnaudojimas, totalinė nelygybė visuomenėje, vartotojiška ideologija ir t.t..

*Todėl dabar ne laikas filosofuoti, pranašauti ar spėlioti – dabar laikas aktyviai veikti bendram labui, užduoti sau svarbiausius klausimus: ką konkrečiai daryti ir kaip prisijungti prie dvasinės evoliucijos procesų. Kiekvienas žmogus gali ir turi prisidėti prie naujos realybės kūrimo, ir pirmiausiai – savo artimiausioje aplinkoje, savo kasdienybėje. Kiekvieno indėlis labai svarbus ir reikalingas bendriems procesams.

*O kaip kurti naują realybę savo aplinkoje, savo kasdienybėje? Tai reiškia – būti geru, dvasingu žmogumi ir patvirtinti tai savo gyvenimu. Reikia išvalyti savo sąmonę nuo egoizmo ir negatyvumo.. Juk tyros sąmonės žmogus skleidžia savo būseną į aplinką ir ją harmonizuoja, ištaiso bet kokią disharmoniją: įkvepia nusivylusį, padeda papuolusiam į bėdą, padrąsina ieškantį, paguodžia nusiminusį, suteikia viltį palūžusiam, žadina miegančius, padeda pakilti nupuolusiam.. Jis išveda iš tamsos į Šviesą.

*Koks bus Naujosios realybės žmogus? Pirmiausiai – laisvas. Žmogus gimsta laisvas, ir jam negali būti uždedami apribojimai, išnaudojimas ar prievarta, slopinami jo įgimti gabumai, negali būti primetama “būtinybė“ kovoti už išgyvenimą, kančia, baimė ar skausmas. Jis turi turėti pasirinkimo laisvę ir būti atsakingu už savo pasirinkimus.

*Žmogus turi būti laisvas realizuoti savo beribį kūrybinį potencialą ir savo prigimtinius gabumus. Jis gimė tam, kad patirtų kūrybos džiaugsmą, kad tobulėtų, pažintų kitų žmonių kūrybą ir vienytųsi su kitais kūrėjais bendrai visos žmonijos gerovei. Naujos realybės žmogus gyvens sveikoje sąveikoje su gamta, gražiose vietovėse, kurias pats prižiūrės, puoselės, ir kurios džiugins formų ir spalvų harmonija.

*Dvasinė transformacija – tai sąmonės tyrumas, išsilaisvinimas iš iliuzijų, nubudimas, nušvitimas.. Ši transformacija jau vyksta, ir pasaulis jau nebus toks, koks buvo, nes žmonijos sąmonės pokyčiai vis įgauna pagreitį. Viskas, kas svetima žmogaus dvasinei prigimčiai, jau daugeliui nepriimtina ir atgrasu..  Todėl žmonių gyvenime vis daugiau dvasingumo: Meilės, Tiesos, Atjautos, Vienybės, Harmonijos..

*Tačiau gyvendami gilių transformacijų laikais, žmonės taip aiškiai pamato visas atgyvenusio pasaulio degradacijos grimasas, kad nepastebi Naujojo pasaulio užgimimo. Ir todėl skendi niūriose abejonėse – ar apskritai įmanoma gyventi kitaip?..  Įmanoma, ir mes visi  tikrai tai pamatysime! Jaunas, laisvas, vieningas, kūrybingas, mylintis, klestintis, džiaugsmingas ir beribis – štai toks mūsų visų gimstantis Naujasis pasaulis 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Visiems geros savaitės 🙂 !

Tiesiog būti šalia..

Gyvenime kartais tenka patirti sunkias situacijas, kuriose žmonės pasimeta, sutrinka, palūžta. Todėl labai svarbu, kaip elgiasi aplinkiniai – juk kartais vietoje supratimo ir palaikymo, ne iš piktos valios, bet tiesiog iš nežinojimo, jie tik apsunkina situaciją.

Apie tai – psichoterapeuto Timo Lourenso straipsnis, kuriame jis pasakoja apie tai, kaip realiai padėti žmogui, kuris atsidūrė bėdoje. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad reikia labai atidžiai rinktis paguodos žodžius, kad dar labiau neįskaudintume kenčiančio žmogaus.

Nelengva tema, bet manau, kad tai svarbu žinoti kiekvienam iš mūsų.

… “Aš klausiausi vieno savo kolegos pasakojimo apie jo pacientę, kuri pakliuvo į baisią avariją. Po avarijos jos kojos liko suparalyžiuotos, ji kentė didelius skausmus ir buvo prislėgta, todėl kreipėsi į jį pagalbos.

Ir mane šokiravo tai, ką mano kolega pasakė šiai vargšei moteriai…

“Gyvenime niekas nevyksta atsitiktinai“ – štai jo žodžiai. Bet šie žodžiai žeidžia, ir žeidžia žiauriai.

Mane stebina, kaip giliai ši banalybė įsišaknijo net psichoterapeutų tarpe. Jis norėjo pasakyti, kad šis įvykis verčia moterį augti dvasiškai!

O aš skaitau, kad tai visiški kliedesiai.

Avarija sugriovė jos gyvenimą, sujaukė jos svajones – štai kas nutiko, ir tame nėra absoliučiai nieko gero. O svarbiausia – tokia nuostata trukdo padaryti tai, ką mes turime daryti nutikus bėdai – ją išgyventi.

Kažko gyvenime negalime pakeisti, tai reikia tik išgyventi. Negalima pakeisti netekties, išdavystės, rimtos ligos ar traumos – tai galima tik išgedėti, iškentėti, išgyventi, nes tai adekvati reakcija į ištikusią nelaimę.

Jei jūs pakliuvote į bėdą, ir kažkas jums sako šias nuvalkiotas frazes:

“Viskas tik į gera..“, “Tai padarys tave stipresniu ir geresniu..“, “Tai buvo nulemta..“, “Nieko šiaip sau nevyksta..“, “Reikia imtis atsakomybės už savo gyvenimą..“, “Viskas bus gerai..“

– galite drąsiai braukti tokį žmogų iš savo gyvenimo. Šios frazės, net ištartos su geriausiais ketinimais, tik dar labiau apsunkina kenčiančio žmogaus būseną, trukdydamos jam išgyventi liūdesį ir skausmą.

Aš pats patyriau didelę netektį, ir mane kasdien persekioja kaltė dėl to, kad aš iki šiol gyvenu, o mano artimųjų jau nėra… Mano skausmas niekur nedingo, aš tiesiog nukreipiau jį reikiama linkme – jis padeda man darbe, padeda geriau suprasti pacientus.

Bet man net mintis nekiltų pasakyti, kad ši tragedija tapo likimo dovana, kuri padėjo man augti dvasiškai ir profesionaliai… Kalbėti taip – reikštų trypti artimųjų atminimą, kurių taip anksti netekau, ir žlugdyti tuos, kurie susidūrė su panašia bėda, bet neįstengė jos įveikti.

Ir aš nenoriu apsimetinėti, kad man buvo lengva, nes aš stiprus, arba kad aš tapau “sėkmingas“, nes sugebėjau “imtis atsakomybės už savo gyvenimą“.

Šiuolaikinė visuomenė vertina kančią kaip problemą, kurią reikia ištaisyti, arba kaip ligą, kurią reikia gydyti. Mes darome viską, kad užslopintume, išstumtume savo skausmą arba kažkaip jį transformuotume. Ir kai staiga nutinka nelaimė – žmonės aplink tampa vaikščiojančiomis banalybėmis…

Tai ką gi pasakyti draugams ar artimiesiems, patekusiems į bėdą, vietoje “Gyvenime niekas nevyksta atsitiktinai“?

Atminkite, kad nelaimės prislėgtam žmogui mažiausiai reikia pamokymų ar patarimų. Pats svarbiausias dalykas jiems – supratimas. Tiesiog pasakykite:

“Žinau, kad tau skaudu. Aš čia, aš su tavimi.“

Tai reiškia, kad jūs pasiryžęs būti šalia, būti kartu su artimu žmogumi – ir tai yra neįtikėtinai stiprus palaikymas.

Žmonėms nėra nieko svarbesnio už supratimą. Tam nereikia kažkokių ypatingų sugebėjimų ar pasiruošimo, tai tiesiog pasiryžimas būti šalia tiek, kiek reikės.

Būkite šalia. Tiesiog būkite šalia, net jei jums nejauku ir atrodo, kad jūs nedarote nieko naudingo.

“Aš žinau, kad tau skaudu. Aš šalia“ – tai stebuklingi žodžiai, kurie paguodžia bet kokioje nelaimėje.

Mes niekaip nesiryžtame įeiti į tą pilką skausmo ir kančios zoną – bet būtent joje yra mūsų atsigavimo šaknys. Jis prasideda tuomet, kai šalia yra žmonės, kurie pasiryžę įeiti į ją kartu su mumis.

Padarykite tai dėl savo artimųjų. Galbūt, jūs niekada apie tai nesužinosite, bet jūsų pagalba jiems bus labai svarbi.

Nes didžiausia pagalba pakliuvusiam į bėdą žmogui – tai žmogus, kuris pasiryžęs būti šalia.“

Pagal T. Lourens pasakojimą, vertė ruvi.lt

Apie “savo tiesą“

Visi esame girdėję frazę, kad kiekvienas turi “savo tiesą“. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus yra teisus, ką jis bekalbėtų ar bedarytų. Ir jei žvelgiame į pasaulį su tokiu įsitikinimu, gauname visišką painiavą savo mintyse ir pasaulėžiūroje.

Tačiau retai susimąstome, kad “savo tiesa“ – tai tiesiog siauras žmogaus asmeninis interesas, jo nuomonė apie kažkokį reiškinį arba jo subjektyvios išvados iš gyvenimo patirties.

Tuo tarpu Tiesa – tai daug platesnė sąvoka, apimanti Visatos harmoningos būties, vienybės, sveikos sąveikos ir evoliucijos dėsnius. Tiesą galime įžvelgti stebėdami Gamtos dėsnius, o taip pat žmonių gyvenimą –  jų veiksmų tendencijas, pasekmes ir dėsningumus.

Kuo arčiau Tiesos – tuo daugiau vienybės, bendros kūrybinės veiklos ir santarvės žmonių gyvenime. Ir kuo toliau nuo Tiesos – tuo daugiau harmoningos būties dėsnių pažeidimų, tuo daugiau žmonių gyvenime griūties, disharmonijos ir kančios.

Tiesa yra viena, nes tai Visatos tobulumo principas, kuris nėra žmonių sukurtas. Tiesa viena, bet joje – didžiulė evoliucinė jėga.. O kalbėdami apie “savo tiesas“ mes painiojame dvi sąvokas – objektyvią Tiesą ir asmeninį žmogaus interesą.

Paprasčiausias pavyzdys iš gyvenimo – tai žmogus, vartojantis alkoholį, o iš esmės – nuodus. Tokio žmogaus “tiesa“ tame, kad alkoholį jis skaito labai geru dalyku, nes jis “padeda“ jam atsikratyti streso, “gerina“ kraujotaką ir virškinimą.

Ir jis šventai tuo tiki, nes tai “jo tiesa“, kuria jis vadovaujasi ir kurią gina. Net jei tai prieštarauja akivaizdžiai realybei ir mokslininkų išvadoms, kurie jau seniai įrodė, kad alkoholis griauna žmogaus organizmą, psichiką, o galiausiai – ne tik vartojančio alkoholį žmogaus gyvenimą, bet ir jo artimųjų gyvenimą.

O dabar pabandykime įsivaizduoti visuomenę, kuri vadovaujasi principu “kiekvienas turi savo tiesą“.. Tokia visuomenė neturi vienijančio pagrindo – bendrų kilnių tikslų visų gerovei, santarvės, dorovės kriterijų, dvasinių vertybių.

Todėl kiekvienas – kaip toje pasakėčioje apie gulbę, lydeką ir vėžį – temps vežimą į visas puses, kivirčysis, nepajudės iš vietos, bet kels chaosą, susipriešinimą, nuolatines kovas ir agresiją.

Jei žmonės neturi pagrindo – Tiesos, kuria vadovaudamiesi jie tik ir gali tobulėti ir vystytis – tuomet kaip galima nustatyti patologiją? Tokioje visuomenėje kiekvienas, prisidengęs “savo tiesa“, gali propaguoti ir daryti viską, kas tik jam šaus į galvą.

Civilizacijų vystymosi ir nuopolio istorijos analizė rodo, kad skatindami ir auklėdami žmonėse aukščiausias dvasines dorybes – besąlygišką meilę, dorovę, sąžinę, atsakomybę, vienybę, santarvę, kūrybingumą ir sveiką sąveiką su aplinka – užtikrintai žengsime tobulėjimo ir visuotinės pažangos keliu.

Tuo tarpu egoizmo, palaidumo, godumo, puikybės, savanaudiškumo, žiaurumo, abejingumo, neapykantos, susipriešinimo skatinimas žmonėse neišvengiamai skaldo visuomenę ir veda ją griūties ir degradacijos keliu.

Todėl tvirtinimas, kad nėra vienos Tiesos, bet jų yra daug, ir kad kiekvienas turi “savo tiesą“ – tai melas, visus klaidinanti iliuzija, kuria patikėję, žmonės virsta chaotiška minia, prarandančia nuovoką apie tikrąsias vertybes.

Būtent dėl “savo tiesų“ ir degradavo žmonijos istorijoje minimos civilizacijos, palikusios mums šią iš pirmo žvilgsnio nekaltą frazę, kuri mus iki šiol klaidina ir priešina..

“Savo tiesa“ užbraukia objektyvią Tiesą – pamatines mus visus vienijančias vertybes – ir nukreipia žmones ginti ir teisinti savo siaurus savanaudiškus interesus, užbraukiant bet kokį žmonijos bendrą pažinimo ir tobulėjimo kelią..

“Savo tiesa“ verčia gerbti bet kokią “tiesą“, net jei tai – visiški kliedesiai, savanaudiškos manipuliacijos ar iškrypimas. Tai sujaukia žmonių vidinį pasaulį ir atima galimybę adekvačiai vertinti realybę.

Todėl – būkime budrūs, mokykimės iš protėvių patirties ir nepamirškime, kad visi mes turime prigimtinį ir labai galingą Tiesos atpažinimo indikatorių – savo Sąžinę.

Mes visi mokomės šioje Žemėje: kiekvienas turi savo patirtį, išvadas, nuomonę – ir  visa tai turi vesti mus į absoliučią Tiesą, kuri mus suvienys, įkvėps veikti ir kurti bendrai žmonijos, visos gyvybės ir planetos gerovei. Ir – tapti harmonijos bendrakūrėjais 🙂 ..

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Pokyčių keliu

Vos pažvelgę į masinio informavimo priemones, žmonės neišvengiamai gauna eilinę porciją negatyvumo: čia liejasi agresija, neapykanta, nuolat pranašaujama niūri ateitis, diegiami įvairūs negatyvaus elgesio modeliai, skiepijamas vartotojiškas požiūris į gyvenimą, palaidumas ir t.t..

O negatyvumas visada turi tokias pačias negatyvias pasekmes: visuomenė skendi baimėje, neviltyje, priešiškume, ydose, skurde, o žmonės paverčiami bevale, lengvai valdoma ir kontroliuojama minia. Matant visa tai, kiekvienam sveikos nuovokos žmogui darosi aišku: mūsų civilizacija keliauja kažkokiu neteisingu, iškreiptu keliu.

Bet šalia viso šito negatyvaus informacijos poveikio ir visų niūrių prognozių yra visiškai priešinga informacija apie evoliucinius pokyčius: apie tamsos eros pabaigą ir naujos – išsilaisvinimo nuo iliuzijų eros pradžią, kurioje žmonės sugrįžta prie dvasingumo ištakų, amžinųjų vertybių ir pradeda harmoningą, kūrybingą ir darnų gyvenimą.

Susidaro keistas ir labai prieštaringas įspūdis: iš vienos pusės matome kraštutinių negatyvumo formų darkomą ir griaunamą pasaulį, o iš kitos – informaciją apie šviesią ateitį visai žmonijai, ir tai atrodo niekaip nesuderinama..

Tačiau tai ir yra patvirtinimas, kad senuoju būdu gyventi jau neįmanoma, nes dominuojantis negatyvumas veda į degradaciją, ir žmonės jau pavargo nuo negatyvumo nuolat keliamos įtampos ir nesibaigiančių problemų, todėl jie intuityviai ieško kelio į harmoniją.. tiesiog į paprastą žmogišką laimę ir visų gerovę.

Šis nelengvas pokyčių metas žmonijai – tai ir yra senojo gyvenimo būdo, grįsto negatyvumu ir bedvasiškumu pabaiga, ir naujojo, visai kitokio gyvenimo pradžia: kai turime sąmoningai nusimesti visus sukauptus minusus, ydas, iliuzijas ir žengti evoliucijos – taikos, vienybės, meilės ir visų gerovės – keliu. Ir šis pokyčių metas nelengvas būtent todėl, kad žmonėms reikia iš pagrindų keisti savo pasaulėžiūrą ir elgesį: iš vartotojiško egoizmo – į dvasingumą ir vienybę.

Taigi, ateitį kurs, ir jau pradeda kurti dvasingi, mylintys, geraširdiški ir kūrybingi žmonės. Tačiau kraštutinio negatyvumo pasekmės sunkios, o įdiegti negatyvaus elgesio šablonai dar vis veikia žmonių sąmonę. Bet ir evoliucijos niekas negali sustabdyti: nėra nieko stipresnio už evoliucinius pokyčius, kuriuos atėjo laikas įgyvendinti, o harmoninga gyvensena, grįsta žmonių dvasingumu ir sveika sąveika su supančiu pasauliu taps visiems “leidimu“ į naująją žmonijos erą.

Šiandien dar sunku net įsivaizduoti, kaip atrodys mūsų visų naujasis pasaulis, nes žmonija buvo nuolat vedama susipriešinimo, konfliktų, melo ir prievartos keliu, todėl atrodė, kad tai vienintelis įmanomas gyvenimo būdas – kai blogai, bet.. įprasta. Tačiau žmonių dvasinė prigimtis stipresnė už bet kokią įtaką, ji gali būti prislopinta, bet būtinai atsibunda, kai ateina evoliucinių pokyčių metas.

Kiekvienas žmogus atsibus ir prisimins, kas jis toks, prisimins savo dvasinę prigimtį. O pirmieji pabudę savo būsena, savo kasdieniniais veiksmais – meile, gerais darbais, pagalba kitiems, kūrybingumu – žadina kitus ir skatina juos skleisti savo geriausias dvasines savybes. Ir štai taip, po žingsnelį, vyksta pokyčiai: gęsta senoji realybė, o šalia gimsta naujoji realybė.

Pokyčių kelias būna sunkus tuomet, kai priešinamės pokyčiams arba nesuprantame, kad turime keistis. Bet.. Amžinosios Vertybės – Tiesa, Meilė, Dorovė, Vienybė – būtinai suklestės mūsų nuostabioje Žemėje, tik reikia atminti, kad atsiverti šios Vertybės gali tik per žmones – per visus mus, per kiekvieną iš mūsų 🙂 . Todėl  keliaukime drąsiai pokyčių keliu – juk viskas mūsų rankose 🙂 !

Gražaus pavasario, geros savaitės mums visiems 🙂 !

Gyvas žodis – tiesa

Mūsų laikai yra išskirtiniai kalbėjimu: tuščiažodžiavimu, plepėjimu, kivirčais, apkalbomis, ginčais, barniais, grasinimais.. Mes labai, labai daug kalbame. Ir ne tik kalbame – mes verčiami nuolat klausytis kalbančiųjų.

Apsižvalgykime – besikalbančius telefonu žmones jau matome visur: gatvėje, už vairo, darbo vietoje.. Parduotuvėje ir reklama, ir pardavėjai įkalbinėja pirkti prekes.. O namuose – “dėl fono“ nė minutei nenutyla televizija ar radijas.

Plepumas dabar – lyg greitai plintanti liga, kuri atima daug laiko ir jėgų: ir tiems, kas kalba, ir tiems, kas klausosi. Ir būtent kalbėdami mes padarome daugiausiai negatyvių veiksmų: meluojame, įžeidžiame, įskaudiname, apkalbame, pasmerkiame, pažeminame..

Be to, kalba tapo galinga poveikio priemone (pvz., tam tikros nuomonės formavimu) visuomenės informaciniame lauke, neretai ir atviru melu ar kovos instrumentu – o tai taip pat slegia ir vargina.

Atrodytų, kalba turėtų mus vienyti ir suteikti žinių – juk, iš esmės, ji tam ir skirta, bet šalia viso šio informacinio gaudesio turime, ir, rodos, visiškai priešingus reiškinius: susvetimėjimą, vienatvę, abejingumą, susipriešinimą.

Kodėl taip yra? Ar ne todėl, kad mūsų kalboje dabar labai mažai tiesos, nuoširdumo, atvirumo, t.y., – gyvo žodžio, kuris suvienytų, įkvėptų bendrai kūrybai ar veiklai, suteiktų vertingas žinias?

Juk gyvas žodis – tai tiesa, o tiesa nedaugžodžiauja. Gyvas žodis – tai pokalbis iš esmės, apie esmę ir būtinai – atsakomybė už kiekvieną žodį. Kalbančio tiesą žmogaus motyvai ir žodžiai, darbai ir žodžiai nesiskiria – jis laisvas, nes nemeluoja nei sau, nei kitiems.

Išmintingas žmogus daug nekalba, nes kiekvienas jo žodis turi prasmę. Jis žino, kad visi žodžiai turi poveikį, todėl išmintingo žmogaus kalba visada daro gerą poveikį, nes jo žodžiai – jo harmoningos būsenos išraiška.

Taigi, kad pagytume nuo plepėjimo ir priklausomybės nuo išorinės informacijos (kitų plepėjimo) viruso, turime suprasti, kad visas tas gaudžiantis šiuolaikinis informacinis fonas neišvengiamai veikia žmones, todėl reikia pagal galimybes nuo to fono atsijungti.

Juolab, kad tas informacinis fonas – dominuojančiai negatyvus, o tai veikia mūsų psichiką, sukelia negatyvias reakcijas, emocijas ir būsenas. Taip sujaukiama mūsų vidinė tyla ir ramybė, kitaip tariant – mūsų galimybė objektyviai vertinti informaciją ir realybę.

Atsijungti nuo išorinio informacinio fono pradžioje nelengva, nes tai yra įprotis. Tačiau tai blogas įprotis, kurį galime pakeisti kažkokia gera, įkvepiančia veikla – kūryba, buvimu gamtoje, aktyviu poilsiu, sportu, bendravimu su artimaisiais, rankdarbiais ir pan. – kuri taps nauju geru įpročiu.

Kai atsijungiame nuo išorinio informacinio triukšmo, mūsų psichika, protas, mintys, emocijos aprimsta, ir mes ne tik atgauname vidinę pusiausvyrą ir energiją, bet ir palengva išmokstame klausytis savo intuicijos, išmokstame atskirti tiesą nuo melagingos informacijos.

Tuo tarpu būdami negatyvios išorinės informacijos fone, mes nuolat ja persipildome ir intuityviai siekiame kažkaip ją nusimesti, išsikrauti ar nukreipti mintis kitur: ieškome išorėje gerų įspūdžių, plepame su kitais, svaiginamės, kažkur važiuojame, bėgame, skubame, lekiame, kažką perkame..

Vidinė tyla mūsų gyvenime labai svarbi – tai sutapimas su pačiu savimi, su savo žmogiška prigimtimi, tai mūsų vidinė harmonija ir dvasinė ašis, laisva nuo bet kokių negatyvių poveikių iš išorės.

Todėl ne tik maksimaliai atsijunkime nuo išorinių informacijos šaltinių, bet ir skirkime kažkiek laiko per dieną tylai, pabuvimui su savo mintimis. Tai sustiprina, išlaisvina kūrybinę energiją, atgaivina gebėjimą harmoningai bendrauti ir intuityviai atskirti reikiamą informaciją.

Nusikračius išorinio informacinio triukšmo, ženkliai pasikeičia mūsų būsena – mes tampame harmonijos, meilės ir šviesos skleidėjais, ir tą būseną jaučia mus supantys žmonės ir be žodžių.

Ir tai ta būsena, kurioje mes galime tarti Gyvą Žodį. Kalbėti Tiesą. Kai galime kalbėti iš esmės, apie esmę ir būti atsakingi už kiekvieną ištartą žodį. Kai mūsų kalbos įtakoja gerus darbus visų žmonių labui 🙂 ..

Visiems geros savaitės 🙂 !

Tinklapiui – (jau?) devyneri

Kovo pradžioje šis tinklapis pradeda savo dešimtuosius gyvavimo metus 🙂 ! Net nesitiki, kad taip daug.. ir labai tikiuosi, kad aš dar jums neatsibodau 😉 .. Ta proga trumpai apžvelgsime – kas čia atlikta ir kokie planai ateičiai.

Šiuos metus iki sekančių metų kovo dar tikrai bendrausime, o paskui jau žiūrėsime, ar atšventus dešimtmetį šią veiklą užbaigti, ar pradėti sekantį (dešimtmetį 🙂 ). Temų straipsniams tikrai netrūksta, nes dvasinių ieškojimų kelias, pasirodo, yra begalinis.. ir kiekvienas rastas atsakymas į rūpimą klausimą iškelia daugybę naujų klausimų.

Ir toliau dalinuosi čia savuoju gyvenimo pažinimu, savo patirtimi, tuo, kas, mano manymu, yra svarbu mums visiems. Ir nors gyvename nelengvais pokyčių laikais, aš visa širdimi tikiu, kad žmonija nusimes visas klaidinimų pinkles ir atsities, suklestės visu grožiu bendrai gerovei. Būtinai 🙂 !

Turime palaikyti, padrąsinti vieni kitus, todėl kviečiu visus aktyviau bendrauti komentaruose – pasidalinti savo nuomone, savo patirtimi, padiskutuoti. Jūsų išsakytos mintys gali būti kažkam labai svarbios ir reikalingos, o ir mane dažnai paskatina naujų temų parašymui. Rašykite ir man laiškus (reruvi@gmail.com), esu atvira bendravimui ir visiems atsakau.

Laiškuose manęs dažnai klausia – ar rašau šiame tinklapyje viena ir kas man padeda čia tvarkytis. Taip, rašau ( ir darau vertimus) aš viena, taip pat stengiuosi tvarkytis tinklapyje pati, o kai pritrūksta žinių kažkokiu techniniu klausimu – kreipiuosi į šio tinklapio kuratorių Donatą. Jis visada geranoriškai man padeda, už tai jam didelis dėkui 🙂 !

Kadangi įrašų tinklapyje vis daugėja (jų dabar yra 1449), juos reikia kartais peržiūrėti ir tvarkyti, suskirstyti į smulkesnes kategorijas (dabar jų yra 14), kad būtų lengviau ir man, ir jums. Todėl kartais bus savaitės ar kelių dienų techninės pertraukėlės, apie kurias pranešiu iš anksto. Apimtis didelė, todėl bet kokiems patvarkymams reikia skirti papildomą laiką.

Apskritai, apie bet kokius pasikeitimus tinklapyje būtinai perspėsiu. Jaučiu atsakomybę už tai, ką darau ir, svarbiausia – atsakomybę prieš tinklapio skaitytojus. Jei turite kažkokių pasiūlymų dėl tinklapio ar galite pasiūlyti naujų temų – parašykite man.

Dėl senų įrašų – buvo sumanymas juos trinti, nes keičiuosi aš, keičiasi kartais ir mano požiūris į kai kuriuos gyvenimo klausimus. Bet iš skaitytojų laiškų man supratau, kad tinklapį skaito įvairaus amžiaus ir įvairiuose savo dvasinių paieškų etapuose esantys žmonės, todėl šio sumanymo atsisakiau. Ištrinu tik tuos įrašus, kurie neaktualūs arba paskelbtus čia filmukus, kuriuos ištrina Youtube kanalų autoriai.

Dėkoju kitų tinklapių autoriams, kuriems įdomūs mano straipsniai ir kuriuos jie skelbia savo tinklapiuose su aktyvia nuoroda. Taip pat kviečiu skaitytojus, kurie rašo, pasidalinti savo kūriniais mano tinklapyje.

Dėkoju visiems, kas rašo man ir klausia apie mano sveikatą – ačiū už jūsų gerą širdį ir rūpestį! Dėkoju visiems, kas paremia tinklapį pinigais. Dėkoju už visus gerus atsiliepimus apie tinklapį!

Draugausime toliau 🙂 .. Aš visada jūsų laukiu čia. Ačiū, kad esate 🙂 !

Rūta