Apie tikrą ir dirbtiną grožį

Žmogaus kūnas – jo sąmonės ir dvasinės būsenos atspindys. Jei mes gyvename harmonijoje su savo prigimtimi, jei gyvenime vadovaujamės dvasinėmis vertybėmis ir gyvename sveikoje sąveikoje su gamta ir visa gyvybe – tuomet ir kūnas yra tos vidinės harmonijos išraiška.

Tačiau vartotojiškas gyvenimo būdas, orientacija į išorinį įspūdį ir egocentrizmą gerokai iškreipia ir aptemdo žmonių sąmonę. Ir kuo labiau žmonės pasiduoda tam išoriniam šurmuliui, tuo labiau jie atitolsta nuo savo dvasinės prigimties ir natūralumo.

Šio atitrūkimo pasekmė – vis ryškėjanti tendencija žiūrėti į žmogų kaip į bedvasį mechanizmą, kurį bandoma naudoti, taisyti ir dailinti bet kokiomis dirbtinomis išorinėmis priemonėmis ir būdais, nesigilinant į pasekmes.

Todėl ir klesti dirbtino grožio industrija – kosmetika, kosmetinės procedūros ir operacijos, implantai įvairioms kūno dalims, maisto papildai, tatuiruotės, pirsingas, drabužių ir šukuosenų mada, ir kitos “madingos“ kryptys, be kurių dauguma žmonių nesijaučia “šiuolaikiški“.

Ir žmonės nesusimąstydami seka tais “grožio“ standartais, aiškindami tai būtinybe sekti laiko tendencijomis, saviraiška, noru išsaugoti jaunystę, atkreipti į save dėmesį, nustebinti arba šokiruoti kitus savo išvaizda.

Atrodytų, tai tik paprasti norai, bet būtent tas ryšio praradimas su savo vidine esybe užslopina sveiką nuovoką ir veda žmones į kraštutinumus: mes matome vis daugiau veidų, kurie primena kaukę ar net grimasą, nenatūraliai padidintas implantais įvairias kūno dalis, tatuiruotus kūnus ir veidus, išvarstytus auskarais veidus, neadekvatų elgesį, šokiruojančius rūbus, makiažą ir šukuosenas..

Žmonės net nepajunta, kaip įsitraukia į begalinį išorinį savęs “tobulinimą“, kuris nepastebimai gali virsti savęs darkymu, o galiausiai ir gyvenimu būdu.. Ir žmonės net sau paaiškinti negali, kodėl taip elgiasi. Paradoksas: jų noras išsiskirti iš tikrųjų tėra aklas sekimas primetamais “grožio“ standartais, ir.. siekis pritapti prie daugumos.

Dar viena plačiai skatinama išorinė tendencija, kuri palaiko visas kitas madų tendencijas – tai seksualumas, kai moterims teigiama, kad tik savo kūnu jos gali sudominti vyrus. Ir moterys demonstruoja savo kūną, nesusimąstydamos apie tai, kad būtent dėl to vyrai į jas žiūri tik kaip į fizinio pasitenkinimo objektą.

Psichologai aiškina, kad tokio elgesio priežastys – paprasčiausias mėgdžiojimas to, ką demonstruoja ir transliuoja masinio informavimo priemonės, o motyvacija – baimė (neatitikti, atsilikti) arba savęs neigimas. Tai liguista elgesio motyvacija, todėl žmogus negali logiškai paaiškinti, kam jis tai daro, jis negalvoja apie savo veiksmų pasekmes ir bet kokiomis priemonėmis siekia savo tikslų.

Tai nereiškia, kad mes turime visiškai išbraukti norą pabrėžti savo natūralų grožį. Kartais ir operacijos reikalingos tam, kad pašalintų traumų pasekmes ar įgimtus trūkumus. Tačiau kai žmogus sąmoningas – jo sprendimai adekvatūs ir be neigiamų pasekmių sveikatai, psichikai ar visuomenei.

Suteikdami prioritetus vien tik išorei ir ignoruodami pamatines dvasines vertybes, žmonės tampa palaida bala, kur kiekvienas daro tai, kas jam šauna į galvą ir deklaruoja tai kaip saviraišką, o visi kiti “privalo“ toleruoti bet kokį elgesį. Ypač šokiruojančiu elgesiu ir išvaizda pasižymi pramogų pasaulio atstovai – jie nuolat praveria Overtono langą vis didesniam chaosui žmonių galvose.

Neleiskime taip primityviai kvailinti savęs. Juk dauguma žmonių jaučia, kad be dvasinių vertybių mes netenkame kriterijų, pagal kuriuos galime atskirti tiesą nuo melo, dvasingumą nuo bedvasiškumo, o natūralumą – nuo dirbtinumo.

Kai gyvename tik išoriniais prioritetais, mes tampame paviršutiniškais, ribotos sąmonės žmonėmis, kuriems galima iš išorės įdiegti bet kokius elgesio ir “grožio“ standartus. Ir keičiami tie standartai taip dažnai tik todėl, kad yra dirbtini t.y., nepriimtini mūsų dvasinei prigimčiai, o todėl turi keistis ir šmėžuoti prieš akis, kad mes neatsipeikėtume..

Tuo tarpu mūsų energijos, kūrybinio potencialo ir harmonijos šaltinis yra kiekviename iš mūsų – tai mūsų dvasinė prigimtis: besąlygiška meilė, vienybė, tiesa, sąžinė, kūryba, darna.. Išreikšdami šias dvasines savybes mūsų kasdieniniame gyvenime, mes esame harmoningi, nes kuriame bendrą gerovę.

Tai ir yra natūralaus grožio ir patrauklumo paslaptis: žmogus tiesiog spinduliuoja savo vidinį grožį. Ir tai ne kūno formų ar atitikimo kažkokiems išoriniams standartams klausimas – būdami su tokiu žmogumi, mes jaučiame ir matome vidinę harmoniją jo akyse, judesiuose, kalboje, elgesyje..

Tai mūsų vidinė Šviesa, kuri spinduliuoja mūsų tikrą vidinį grožį 🙂 ..

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Palaikymas, rūpestis, vienybė..

Geriausia, ką žmonės gali suteikti vieni kitiems – tai palaikymas, nuoširdus rūpestis ir vienybės pojūtis..

Kai nėra svetimų bėdų, kai niekas abejingai nenukerta: “ne mano problemos..“ Kai žmogus žino, kad jei tik reikės, jis kiekvieną akimirką gali ir pats pagalbos sulaukti, ir suteikti kitiems palaikymą.

Tame mūsų vienybės ir besąlygiškos meilės išraiška, tame – mūsų žmoniškumas ir dvasingumas. Todėl svarbu mokytis kurti aplink save gerumo erdvę, kurioje žmonės gali kurti, mylėti, džiaugtis, atsiverti, atsigauti ir rasti paguodą sunkią akimirką.

Nes tai mums visiems labai labai – tiesiog gyvybiškai svarbu..

Vaikui šeimoje svarbu žinoti, kad tėvai myli jį besąlygiškai – supranta jį, padeda išskleisti geriausias jo savybes, išklauso, padrąsina ir palaiko. Gyvendamas geranoriškoje, mylinčioje šeimoje, vaikas ir pats išmoksta mylėti ir rūpintis kitais..

Palaikymas ir nuoširdus rūpestis šeimoje – tai tvirtas suvokimas, kad galima visada kreiptis į artimuosius ir džiaugsme, ir bėdoje. Visiems šeimos nariams svarbu žinoti, kad šalia – artimiausi ir patikimiausi žmonės, kad šeima – tai meilės, santarvės ir gerumo oazė..

Draugams svarbu žinoti, kad yra draugai – žmonės, su kuriais gali būti savimi, kurie niekada nenusisuks, nepaliks bėdoje, neišduos. Tai žmonės, kurie džiaugiasi draugo laime ir kurių palaikymas suteikia stiprybės net tuomet, kai esame išsekę, nusivylę ir pavargę..

Ir taip visose gyvenimo srityse – šeimoje, draugystėje, giminystėje, darbe, moksle, kaimynystėje, valstybių santykiuose – kad būtų darni sąveika, reikalinga vienybė, tarpusavio pagalba, santarvė, rūpestis bendra gerove.

Bet.. mes gyvename ne rojuje, todėl visi kartais klystame, abejojame, bijome, liūdime. Ir ta vidinė kančia mus stabdo, neleidžia išskleisti savo kūrybinį potencialą, išreikšti savo geriausias savybes. Ir būtent tokiomis sunkiomis akimirkomis keli paprasti palaikymo žodžiai ar tiesiog buvimas šalia, išklausymas ar konkreti pagalba, gali ne tik padrąsinti, bet ir išgelbėti..

Taip, mes visi žinome, kad mūsų pagrindinis energijos ir stiprybės šaltinis – mumyse, kad nereikėtų per daug pasikliauti išorine pagalba. Bet.. mes esame žmonės.. O žmonija – tai vientisas organizmas, kuris gali veikti darniai tik tada, kai visos jo dalys palaiko ir papildo viena kitą.

Dėl to ir vienybės siekis – natūrali, prigimtinė mūsų visų būsena. Ir norisi tarpusavio palaikymo ir rūpesčio ne tik todėl, kad esame kartais nusilpę, bet ir todėl, kad visi mes intuityviai jaučiame, jog be darnios kiekvieno žmogaus būsenos negali būti visos žmonijos vienybės ir harmonijos.

Štai kodėl mums visiems svarbus palaikymas, kuris, iš esmės yra ne “išorinė pagalba“ kitiems, bet mūsų intuityvus siekis atkurti vienybę – harmoningą visos žmonijos gyvenimą.

Todėl kiekvienas žmogus, kuris padeda kitiems nežiūrint į nieką – harmonijos kūrėjas. Net jei jam sako, kad geras žmogus – ne profesija, o už akių jo pasiryžimą visiems padėti vadina kvailumu..

Tiesiog giliai širdyje toks žmogus tvirtai žino, kad palaikymas mums visiems yra gyvybiškai svarbus. Jis žino, kad tik vienybėje yra žmonijos stiprybė ir evoliucinė jėga, ir kol yra kenčiantys ir abejingi kito kančiai žmonės – vienybė tarp žmonių yra suskaldyta.

Todėl.. Mylėkime, rūpinkimės vieni kitais, padėkime vieni kitiems – šiltu žodžiu, šypsena, nuoširdžiu pokalbiu, geru palinkėjimu ir veiksmu 🙂 !

Būkime gerais, palaikančiais draugais, sutuoktiniais, tėvais, seneliais, vaikais, kaimynais.. Būkime tiesiog gerais žmonėmis visiems – taip atkursime vienybę, taip žmonija pagaliau atsigaus ir suklestės 🙂 ..

Iš priešiškumo – į vienybę..

Mūsų laikmetis vadinamas vis augančio streso ir depresijų laikmečiu, todėl dauguma žmonių tai priima kaip savaime suprantamą dalyką. Ir.. iš tiesų – tai jau tapo mūsų visų objektyvia realybe..

Stresai vargina, dėl to ir vaduojasi žmonės iš jų kaip įmanydami – dažniausiai stengiasi užslopinti juos įvairiausiais būdais, t.y., kovoja su pasekmėmis. Tačiau vis daugiau žmonių užduoda sau klausimus: “Kodėl  tiek streso mūsų gyvenime? Kokios priežastys juos sukelia? Kodėl tiek žmonių kenčia nuo depresijos?..“

Juk nuolatinė įtampa žmonių gyvenime – tai nesveikos visuomenės požymis, nes žmonės negali nei ramiai gyventi, nei kurti, nei tobulėti, jei nuolat patiria stresą, jei gyvena baimėje, kovoje ir įtampoje.

Mūsų laikais žmogaus sąmonė užimta nesibaigiančių problemų ir sunkumų sprendimu. Tai tarsi begalinis bėgimas su kliūtimis: vos tik žmogus išsprendžia vieną problemą, tuoj iškyla nauja, o po to dar ir dar.., ir dažnai žmogus net nespėja nei atsikvėpti, nei susigaudyti, kaip su tuo susitvarkyti.

Dėl to ir svyra rankos, ir silpsta motyvacija apskritai kažką daryti, atsiranda nusivylimas, prislėgta būsena, depresija, anomija. Ir tai ne žmogaus gabumų, stiprybės ar silpnumo klausimas – tiesiog mes gyvename pokyčių laikotarpiu, kai senoji gyvenimo sistema išsisėmė ir išsigimė, todėl tapo problemų šaltiniu.

Pereinamasis laikotarpis visada nelengvas, nes reikia atsisakyti senojo mąstymo šablonų ir veiksmų, kurie vėl ir vėl įtraukia į kovą, konkurenciją, priešiškumą, susiskaldymą – visa tai ir yra ne tik streso ir depresijų ištakos, bet ir visų socialinių bėdų ir nelaimių priežastys.

Žmonės negali gyventi nuolatiniame strese, mūsų psichika to negali atlaikyti – tai patvirtina psichiatrai ir psichologai, tačiau.. visi bandymai psichologinėmis terapijomis ar medikamentais užslopinti ar išgydyti depresiją tėra nesibaigianti kova su pasekmėmis.

Kad pasikeistų arba išnyktų negatyvios pasekmės – turi keistis arba išnykti priežastys, t.y., neturi būti priežasčių, kurios sukelia stresą ir depresiją. Mes turime pradėti kitaip gyventi, kitokioje vertybių sistemoje, ir, pirmiausia – kitaip mąstyti, tapti dvasingais žmonėmis.

Mus nuo pat vaikystės mokė, kad gyvenimas yra žiaurus ir negailestingas, kad turime nuolat kovoti su kitais, kad išsikovotume vietą po saule.. Ir mes tuo vadovavomės gyvenime, nes taip gyveno visi, todėl tai atrodė teisinga.

Mūsų gyvenimas tapo kova už būvį, o kur kova, ten viskas persunkta priešiškumu, agresija, baime ir neapykanta – ir žmogaus būsena, ir visuomenės būsena. Žmonės pradeda kovoti visur ir su visais: jie ginčijasi, siekia pranašumo, žemina, varžosi, manipuliuoja, išnaudoja, žlugdo..

Ir kartais sunku patikėti, kad žmonės gali būti tokie pikti, agresyvūs, žiaurūs.. Bet tai yra žmonių sužeistos psichikos išraiška – sužeistas žmogus žeidžia ir kitus, nes žmogų valdo jo būsena, jo vidinė įtampa, jo baimės ir vidiniai prieštaravimai.

Žmoniją jau gerokai išvargino ir išsekino visos kovos, konkurencija, nesantaika. Jau mažai ką beįkvepia perspektyva spręsti nesibaigiančias problemas, nuolat ieškoti priešų ir kovoti. Žmonės nori gyventi sveikoje visuomenėje, bendradarbiauti visų gerovei, mylėti, nuoširdžiai bendrauti, sukurti sau ir savo vaikams harmoningą realybę ir įkvepiančią ateities perspektyvą.

Kaip to pasiekti? Atsisakyti amžinos kovos, priešiškumo idėjos ir visko, kas griauna mūsų visų vienybę ir santarvę, nes kovojantis žmogus visur mato priešus, jis negali kurti, nes yra griovėjas.

Reikia tapti gyvenimo Kūrėju. Išsilaisvinti nuo kaustančio sąmonę negatyvaus ir agresyvaus mąstymo – juk mes neturime jokių priešų, išskyrus neapykantą savo širdyje.

Išskleisti, vystyti gražiausias prigimtines dvasines savybes – sąžinę, besąlygišką meilę, vienybę, atsakomybę, kūrybingumą – ir vadovautis jomis savo kasdieniniame gyvenime.

Evoliucija, žmonijos tobulėjimas – tai sąmonės skaidrėjimas, dvasinių vertybių išgryninimas ir gilios vidinės transformacijos. Todėl palaipsniui melą keičia tiesa, neapykantą – meilė, konkurenciją – bendradarbiavimas, kančią – laimė, egoizmą – altruizmas, griovimą – kūryba, priešiškumą – vienybė..

Ir šios gilios vidinės transformacijos būtinai, neišvengiamai ir labai natūraliai pradeda keisti ir žmonių elgesį bei mūsų visų realybę. Buskime.. Tapkime aktyviais mūsų visų Harmoningos realybės Kūrėjais 🙂 ..

Gražios ir šviesios savaitės mums visiems 🙂 !

Ypatinga misija

Empatai tokie ypatingi – tyros širdies, atsakingi, sąžiningi.. Jų išskirtinės savybės – būties vienybės pojūtis, jautrumas neteisybei ir kitų kančiai.

Ir kol pasaulyje yra bėdos ir nelaimės, kol kenčia žmonės ir gyvūnai, kol niokojama Žemė – empatai taip pat išgyvena vidinės būsenos svyravimus, liūdesį ir.. nenumaldomą troškimą padaryti šį pasaulį geresniu: padėti, išgelbėti, įkvėpti, skleisti gėrį ir harmoniją.

Jie visa savo esybe suvokia, kad be visuotinės laimės būti laimingi jie tiesiog negali. Bet ir atsiriboti nuo išorinio pasaulio dėl savo jautrumo jie taip pat negali.. Jų jautrumas kitų bėdai gali būti stiprus ir net sekinantis, ir neretai dėl jiems dar nežinomos priežasties – kažkur pasaulyje bėda ar nelaimė, o empatus dėl to jau pradeda kankinti vidinis nerimas.

Melo, išnaudojimo, savanaudiškumo, prievartos, veidmainystės, godumo, agresijos, pažeminimo, socialinio neteisingumo sąlygos empatams yra tikras pragaras. Net nukeliavę į tolimiausius, negyvenamus planetos kampelius jie neatgauna vidinės ramybės. Tačiau bent trumpam jie jaučia poreikį vienatvei, kad atgautų vidinę pusiausvyrą.

Kur jie bebūtų, visa savo esybe jie jaučia tai, kas vyksta pasaulyje. Todėl neleidžia sau ilgų atsiribojimų, nes prigimtis juos veste veda ten, kur reikalinga pagalba ir palaikymas – tokia jų misija Žemėje.

Jie tylūs taikdariai, patikimi pagalbininkai, ištikimi draugai, mylintys tėvai ir sutuoktiniai. Empatai nuoširdžiai džiaugiasi kitų laime, o savo didingą tikslą – visuotinę laimę – įgyvendina po žingsnelį savo artimiausioje aplinkoje. Šalia jų žmonės visada pasijunta saugiai ir jaukiai, visus įkvepia empatų nuoširdumas ir geranoriškumas.

Ir nors tai nelengva misija, ir kartais (ypač egoistams) atrodo neįvykdoma, tačiau tik skleisdami gėrį, tik harmonizuodami šį pasaulį empatai jaučia vidinę pilnatvę, tik tai suteikia prasmę jų gyvenimui.

Tokių neabejingų, nuoširdžių žmonių galima sutikti visur, net ten, kur sutikti nesitikime, bet visų jų išskirtiniai bruožai – atsakomybė, geranoriškumas ir nuoširdus pasiryžimas padėti, geriausiai išspręsti bet kokią situaciją.

Ir kokia laimė, kad tokių žmonių vis daugiau ir daugiau! Kartais jie net patys nesuvokia, kad jie ir yra tie tylūs taikdariai ir geradariai, nes jie visada kuklūs.. Juk daryti gerus darbus visų gerovei jiems taip pat natūralu, kaip ir kvėpuoti, jie to tiesiog nesureikšmina.

Ir žinote, ko gero, pats Kūrėjas atsiuntė empatus į Žemę su ypatinga misija tam, kad visi aplinkui ne tik prisimintų, bet ir pamatytų tikrąją dvasingumo ir žmoniškumo išraišką mūsų kasdieniniame gyvenime.

Kad žmonės pamatytų jų gerus darbus ir įsitikintų: gerumas išsklaido blogį, gerumas mus suvienija geriems darbams visų labui.

Ir kad būtų šie nuostabūs žmonės evoliucijos šaukliais, kad įkvėptų kitus ir padėtų kiekviename sutiktame žmoguje įžiebti jo paties vidinę šviesą 🙂 .

Tikras draugas

Kiekvienas žmogus nori turėti tikrą draugą gyvenime, kiekvienas nori tyros, besąlygiškos, nuoširdžios draugystės. Ir kad tai būtų ne tik kartu smagiai praleistas laikas ar gražios nuotraukos iš bendro poilsio. Bet kad tai būtų tvirtas ryšys. Abipusis patikimas tarpusavio ryšys bet kokiose gyvenimo aplinkybėse.

Ar gali būti, ar yra tokia draugystė? Žinoma, yra, tik mūsų dabartinėje realybėje tikrosios dvasinės gyvenimo vertybės dažnai yra tiesiog apverstos, iškreiptos, o mūsų suvokimą apie jas sujaukia įsikerojęs egoizmas, savanaudiškumas, vartotojiškas požiūris į gyvenimą.

Todėl galvodami apie draugystę, žmonės labai gerai žino, kokio norėtų sau draugo: patikimo, ištikimo, supratingo, pasiryžusio visada išklausyti ir padėti, būti šalia kai sunku, ir tokio.. su kuriuo visada jauku ir smagu! Tačiau retai susimąsto – o kokie gi jie patys yra draugai?..

Kaip dažnai draugystė būna tarsi ramstis gyvenime: nuolat lengvinantis gyvenimą tam, kuris remiasi, ir – vis sunkesnė našta tam, į kurį remiasi. Arba – kai žmogus draugu pasirenka kažką, kuo žavisi ir iškelia aukščiau savęs. O neretai – kai žmogus draugą laiko žemesniu už save ir skaito, kad jis turi vos pašaukus vykdyti tai, kas tuo metu tam žmogui reikalinga.

Toks iškreiptas suvokimas apie draugystę įtakoja žmonių santykius, kurie visada baigiasi nusivylimu ir santykių nutraukimu. Todėl vos nutinka kažkas (kartais net menkas nesusipratimas, nekalbant jau apie rimtus išbandymus), kas neatitinka susigalvotų lūkesčių –  ir santykiai pradeda byrėti arba galiausiai nutrūksta.

Nes ten, kur yra pažeminimas ar išaukštinimas, kur ieškoma naudos, kur kiekvienas galvoja tik apie save – negali būti sveiko, tvirto, ilgalaikio tarpusavio ryšio. Juk būtent sudėtingos gyvenimo situacijos, nelaimės, bėdos išryškina tikrąsias, o ne deklaruojamas žmonių savybes, todėl ištikus bėdai, žmogus neretai išgyvena ne tik skaudinančią situaciją, bet ir žmonių, kuriuos laikė draugais, išdavystę.

Tai neatsiejama draugystės dalis: jei atsitiko bėda – susirenka draugai, ieško sprendimo, padeda ir palaiko, kol situacija normalizuojasi. Ir, reikia pripažinti, dauguma žmonių yra linkę padėti kitiems sunkiu metu, nes tai yra mūsų prigimtis, mūsų normali žmogiška, dvasinė savybė, todėl kenčiantys žmonės dažniausiai pagalbos sulaukia – jei ne iš draugų, tai iš kitų žmonių, ir kartais iš ten, iš kur jie nesitiki.

Įdomu ir tai, kad rimtas draugystės išbandymas – ne tik bėdos, bet ir kito žmogaus laimė, kūrybiniai ar profesiniai pasiekimai. Tikras draugas visada pastebės savo draugo pasiekimus ir pasidžiaugs jo laime. O jei draugas egoistas – netikėtai gali pasireikšti pavydas, ignoravimas, bandymas sumenkinti pasiekimus ar pažeminti žmogų.

Neretai draugystės išbandymu tampa ne ilgas išsiskyrimas, bet.. ilgesnis buvimas kartu, pavyzdžiui, jei tenka dirbti kartu, ilgiau pagyventi kartu arba kartu atostogauti. Kasdieniniai bendri rūpesčiai, buitis, bendri piniginiai reikalai, vėl gi – išryškina žmonių tikrąsias savybes, todėl kartais suardo ir ilgametes draugystes.

Ne kiekviena draugystė išlaiko ir išbandymą atvirumu – kai draugas tiesiai pasako apie kažkokią savybę, klaidą ar situaciją, kai pasako apie tai, kas geriau matosi iš šalies arba apie tai, ko žmogus nenori matyti arba nesupranta.

Draugystės išbandymu gali tapti ir ilgalaikės draugo problemos ar bėdos, kuomet tai tęsiasi kelis mėnesius ar net kelis metus. Tai gali būti netektys, avarijos, rimtos ligos, depresijos, sunki materialinė padėtis, nelaiminga santuoka, vaikų problemos, ir pan.

Taigi, draugystė – žmonių tarpusavio ryšys, kuris yra abiejų pusių nuolat palaikomas ir puoselėjamas. Tvirtas, patikimas, gyvenimo aplinkybėmis išbandytas ryšys.

Draugystė – besąlygiškas, tyras, gilus žmonių ryšys, išreiškiamas pačiomis gražiausiomis žmogaus dvasinėmis savybėmis: meile, vienybe, rūpesčiu, nuoširdumu, sąžiningumu, supratimu, atleidimu, palaikymu, pagalba, ištikimybe, pasitikėjimu, dėkingumu, pasiaukojimu..

Ir jei būsime gerais, tikrais draugais – gyvenimas tikrai padovanos mums gražią ir tyrą draugystę 🙂 ..

Kokia didelė laimė turėti tikrą draugą! Ir kokia laimė žinoti, kad esi kitiems žmonėms draugas.. Branginkime ir saugokime draugystę ir savo draugus 🙂 !.

Geros savaitės ir saulėtos nuotaikos mums visiems 🙂 !

Nuolat užimto žmogaus sindromas

Dabar retai galima sutikti žmogų, kuris niekur neskuba ir “turi laiko“. Nuolatinis užimtumas ir bėgimas tampa neatsiejamu šiuolaikinio žmogaus gyvenimo pagrindu, kuris tarsi patvirtina jo efektyvumą ir sėkmingumą.

Žmonės skuba iš kiekvienos dienos, minutės, akimirkos išgauti maksimalią “naudą“, priešingu atveju dienos pabaigoje jie pajunta visą gamą negatyvių emocijų dėl “neefektyviai“ ir “tuščiai“ praleisto laiko.

Kad išvengtų tokių negatyvių išgyvenimų, žmonės planuoja savo laiką minučių tikslumu, susigalvoja įvairiausios veiklos ir ieško vis naujų būdų kažkuo save užimti.

Darbas, kursai, seminarai, kelionės, sportas, visuomeninė veikla, parodos, filmai, spektakliai, koncertai, parduotuvės, šventės, savaitgaliai, atostogos, pramogos, ekskursijos… Visko ir neišvardinsi, ir tik belieka stebėtis, kaip žmonės visur spėja ir visa tai atlaiko.

Įsisukę į tokį bėgimo ir amžino užimtumo režimą, žmonės toli gražu nesijaučia laimingi, atvirkščiai – galiausiai jie nuo to pavargsta.. Tačiau – paradoksas – bet kokį sustojimą ir ramybės būseną jie skaito tragedija ir net degradacija.

Ir retas gali paaiškinti – kodėl ir kur jis taip bėga ir skuba, ir retas supranta, kad toks amžinas užimtumas perkrauna ir pertempia žmogaus psichiką, o nuolatinis bėgimas per gyvenimą pasidaro paviršutiniškas ir automatiškas.

Tai nereiškia, kad žmogus turi būti pasyvus ar neveiklus, tačiau visi mūsų veiksmai turi būti sąmoningi, tikslingi, prasmingi, ir tai neprilyginama atliekamų veiksmų kiekiui – “daugiau“ nereiškia “geriau“.

Mūsų psichikai, mūsų nervų sistemai reikalingi ramybė ir poilsis, bet dauguma šiuolaikinių žmonių būtent dėl nuolatinio “užimtumo“ nemoka ir negali atsipalaiduoti, pabūti ramybėje ir tyloje, ramiai apsvarstyti savo gyvenimą ir tikruosius savo, šeimos, žmonijos poreikius bei tikslus.

O įsitraukia žmonės į tokį bėgimą todėl, kad tai skatina sistema, kurioje mes visi gyvename. Tai ir sėkmingumo šablonai, kurie nukreipti išskirtinai į išorę ir įvaizdį, ir vartotojiško gyvenimo skatinimas, ir laimės tapatinimas su pinigais, emocijomis ir įspūdžiais.

Dabar pažvelkime – kodėl toks gyvenimas mums atrodo priimtinas ir normalus?

Na, pirmiausiai todėl, kad taip daro visi arba dauguma, dėl to ir net mintis nekyla, kad įmanoma gyventi kitaip.

Dar viena priežastis – užimtumas sukuria sėkmės iliuziją, nes mums diegiama, kad sėkmingumas susietas su kasdieninių darbų sąrašu, keliais monitoriais ir telefonais ant stalo, su daugybe veiklos ir kelionių, darbu be laisvadienių, su viršvalandžiais ir atostogomis, kurių metu darbo reikalai tvarkomi telefonu.

Be to, užimtumas sukuria ir prasmės iliuziją. Jei žmogus nuolat užimtas, jei jo planai surašyti keliems mėnesiams ar net metams į priekį, jam atrodo, kad nėra ko jaudintis – juk jis gyvena taip, kaip visi, ir tokios didelės pastangos vieną dieną būtinai atneš didžiulę naudą ir galimybę pagaliau pagyventi taip, kaip jis pats nori..

Įsitraukimas į tokį gyvenimą – ne kaltės ar neišmanymo klausimas, tiesiog žmonės gyvena pagal visuomenės taisykles ir šablonus, ir bet koks neatitikimas jiems atrodo kaip nusižengimas arba asmeninis nepilnavertiškumas.

Bet jų niekas neklausia – ar jie laimingi, ar tikrai nori to, kas jiems diegiama, siūloma arba primetama? Ar tas nuolatinis užimtumas ir bėgimas ir yra gyvenimas? Ir kodėl tuomet pasaulyje tiek įtampos, tiek nelaimingų ir nusivylusių žmonių, tiek psichikos sutrikimų ir nervų sistemos ligų?

Todėl jei norime ištrūkti iš visų iliuzinių šablonų (tame tarpe ir “nuolat užimto žmogaus“ sindromo), kurie kausto žmogaus prigimtinį kūrybinį potencialą ir sukelia liguistas psichikos būsenas – reikėtų atidžiau pažvelgti į savo gyvenimą ir užduoti sau klausimus: ar tai, ką gyvenime darome, kuria pilnatvę, ar padaro laimingais mūsų artimuosius, ar atneša gėrį žmonėms?

Dažniau pabūkime ramybėje ir tyloje, įsiklausykime į savo širdies balsą, pajuskime savo tikrąją dvasinę prigimtį ir meilės, vienybės, tiesos, harmonijos siekį. Atsiverkime sveikai sąveikai su aplinka, nuoširdžiam bendravimui, kūrybai..

Mokykimės atskirti tai, ką darome tik todėl, kad “taip visi daro“- kažką perka, kažkur važiuoja ar pramogauja. Nes bėgdami paskui primetamus šablonus ir iliuzijas, mes iš tiesų tolstame ir bėgame nuo savęs.

Saulėtos ir šiltos savaitės mums visiems 🙂 !

Apie sėkmingumą

Šiuolaikinių žmonių suvokimas apie sėkmingumą dažniausiai orientuotas išskirtinai į materialius turtus ir į asmeninę išorinę šlovę. Ir tai jau tampa problema, nes būtent toks požiūris įtakoja žmonių gyvenimo būdą ir vertybių sistemą, o tai galiausiai daro įtaką ir visai žmonijai, ir planetai.

Ką gi mes laikome sėkmingais žmonėmis, kas jie tokie, ką gero ir naudingo visuomenei jie nuveikia? Žinoma, pirmiausiai pamatysime tuos, kas turi valdžią, pinigus ir yra nuolat viešai rodomi – tai aktoriai, dainininkai, muzikantai, šokėjai, žurnalistai, politikai, verslininkai, valdininkai ar tiesiog bet kuria kaina siekiantys populiarumo keistuoliai.

Šie žmonės vadinami elitu ir į juos raginama lygiuotis. Jie nuolat šmėžuoja viešoje informacinėje erdvėje, demonstruoja savo gyvenimą, dalyvauja įvairiose diskusijose, dalina patarimus, formuoja visuomenės nuomonę, ir.. gyvena kažkokį keistą, atskirtą nuo visos kitos visuomenės gyvenimą “savame rate“.

Ir jei pažvelgsime atidžiau, pamatysime, kad gražiu “sėkmingumo“ žodžiu yra pridengiami patys paprasčiausi žmonių egoistiniai motyvai, išskirtinai asmeniniai jų tikslai, neturintys nieko bendro su visuotine gerove –  tai karjera, pinigai, turtai, noras išgarsėti.

Toks “sėkmingumas“ – tai nuolatinės kovos “už vietą po saule“, lydimos  priešiškumo, konkurencijos, pavydo, intrigų, baimės, ambicijų, godumo, puikybės.. Ir šioje terpėje tai visiškai natūralu, nes nebranginama ir nevertinama nieko, išskyrus “sėkmingumą“ ir jo teikiamas gėrybes – dėl to aukojama viskas.

Reikia pripažinti, kad tai nelengvas gyvenimo būdas – tokie žmonės jaučiasi vieniši, nes gyvena tarp žmonių, kurie dedasi partneriais ir draugais, tačiau bet kurią akimirką dėl savosios “sėkmės“ gali juos išduoti, paaukoti ir tapti konkurentais.

Toks “sėkmingumo“ modelis yra iš esmės nesveikas, griaunantis žmonių psichiką, verčiantis juos gyventi nuolatinėje įtampoje. Turėdami tokį nesveiką “sėkmingumo“ modelį – kur kiekvienas tik už save ir kur nėra bendros gerovės siekų – mes griauname žmoniškumo ir vienybės pagrindus, be kurių neįmanomas harmoningas žmonijos gyvenimas.

Paradoksas, bet.. “sėkmingi“ žmonės šiandien tampa priešiškumo, konkurencijos, įvairių krizių ir nesantaikos kurstytojais.. O mūsų iškankinta planeta išgyvena tik dėka tų gerų žmonių, kurie sąžiningai ir.. tyliai atlieka visiems naudingus darbus – sėja ir nuima derlių, kepa duoną, stato namus, gelbėja gyvybes, auklėja vaikus, slaugo ligonius, veža keleivius ir valo gatves. Objektyviai būtent jie yra naudingi visuomenei, o ne elitinis “sėkmingųjų“ būrys..

Ekologas ir rašytojas D. Orr rašė: “Planetai nereikalingi “sėkmingi žmonės“. Planetai gyvybiškai reikalingi mylintys, taikūs ir kūrybingi žmonės. Planetai reikalingi dori žmonės, kurie gali sukurti gyvą ir humanišką pasaulį. Ir šios savybės turi mažai bendro su tuo “sėkmingumo“ suvokimu, kuris dabar taikomas mūsų visuomenėje.“

Atėjo laikas keisti mūsų požiūrį į sėkmingumą – tai turi būti veiksmai, orientuoti į bendrą visos žmonijos gerovę. Sėkmė negali būti siaura, ji negali būti grįsta blogiu, egoizmu ir atsitverti tvoromis nuo nelaimių ir problemų krečiamo pasaulio.

Sėkmė – tai viskas, kas mus gali suvienyti: išradimai, kūryba, projektai ir bendri darbai, gerinantys visos žmonijos gyvenimą. Tai kasdieniniai maži geri darbai, atliekami dorai ir sąžiningai. Tai kiekvienas veiksmas, kuris visus įkvepia ir kuria gerą ateities perspektyvą visiems žmonėms.

Tapkime sėkmingais Kūrėjais – pradėkime kurti šviesią ir laimingą mūsų visų realybę – tai ir bus mūsų didžiausia Sėkmė 🙂 !

Saulėtos, gražios savaitės mums visiems 🙂 !