Geraširdiškumas, atjauta, pagalba..

*Kas gi geriau gali išreikšti žmogiškąją prigimtį, jei ne vienybės pojūtis su žmonija ir visa gyvybe? Šis pojūtis palaiko sveiką sąveiką ir yra išreiškiamas atjauta, geraširdiškumu ir savitarpio pagalba.

*Kai žmonės gyvena vienybėje su visais, jie mato save visumoje, o visumą – savyje. Tuomet geraširdiškumas, atjauta ir pagalba yra neatsiejami ir susilieja į vieną žodį – Meilė. Mylintis žmogus visada teisus, o jo darbai neša gėrį žmonėms ir pasauliui.

*Visa Visata gyvuoja dėka savitarpio pagalbos ir sveikos sąveikos principo “visi dėl visų“, kai pagalba jaunesnės evoliucinės grandies būtybėms ar papuolusiems į bėdą yra savaime suprantamas dalykas.

*Kai žmogus daro gerus darbus visų gerovei – jis išreiškia savo aukščiausią dvasinį aspektą ir tuo pačiu skatina bendrą žmonių siekį pagerinti visos žmonijos dvasinę būseną.

*Pagalba beasmenė – ištikus bėdai, ji neskirsto, kas vertas pagalbos, o kas ne. Pagalba – ne žeminantis kitą gailestis, bet palaikymas, neleidžiantis žmogui palūžti. Užjausdami kitą neverkiame, bet ieškome būdų, kaip padėti sunkioje situacijoje.

*Kartais žmonės galvoja, kad užjausdami kitus ar jiems padėdami, jie užsitikrins ir sau pagalbą bėdos atveju. Tačiau toks mąstymas yra savanaudiškas. Tikroji pagalba – tyra ir besąlygiška, be jokių minčių apie atlygį ar naudą sau.

*Geraširdiškumas visada tylus.. Jis nepasakoja apie savo gerus darbus visiems ir nesiprašo įtraukiamas į geradarių sąrašus. Gerumas – tai visada tyros širdies polėkis, kuris sušildo žmonių širdis vienybe.

*Užjausti kitus bėdoje – žmoniška, o palengvinti kito kančią – aukščiausia dorybė. Kiekvienas mūsų geras poelgis kitų gerovei – tai mūsų dvasingumo išraiška.

*Kai užjaučiame ar padedame kitiems, negalima priekaištauti žmonėms dėl to, kad jie pakliuvo į tokią situaciją, tai tik sustiprina jų kančią. Ir tuo labiau negalima apkalbinėti pakliuvusių į bėdą žmonių – tai didžiausias cinizmas.

*Atjauta – tai gebėjimas pajusti kito žmogaus kančią kaip savo ir nesusimąstant suteikti įmanomą pagalbą kenčiančiam. Gebantis jausti svetimą kančią žmogus niekada nesuteiks kančios kitiems žmonėms.

*Atjauta geriausiai gydo egoizmą ir abejingumą, leidžia pajusti vienybę su kitais. Atjauta – tai ir gebėjimas džiaugtis kito žmogaus laime.. O padėdami kitiems, mes galime išreikšti geriausias savo savybes ir nutiesti kelią į bendrą gerovę per kiekvieno žmogaus gerovę.

*Negalima atstumti pagalbos, jei ji suteikiama iš visos širdies. Kokia pagalba tai bebūtų – tai brangiausia, ką gali jums duoti žmogus.

*Tačiau nedera per jėgą brukti pagalbos.. Bet tie, kam jos tikrai reikia, dažniausiai nedrįsta jos prašyti, todėl reikėtų padėti jiems neįžeidžiant ir būtent tuo, kas jiems būtina.

*Nepadėkite tinginiui tinginiauti, o girtuokliui – puotauti.. Tikroji pagalba – būtinybė, o ne ydų skatinimas ir palaikymas. Pagalba gali būti įvairi: kažkam reikia buvimo šalia, kažkam gero žodžio ar patarimo, o kažkam – duonos ar drabužio.

*Padėti žmogui galima ir atleidimu – kai atleidžiame žmogui, mes suteikiame jam galimybę suvokti klaidą ir jei įmanoma, ją ištaisyti ir keistis į gerąją pusę. Atleisdami mes išvaduojame žmogų nuo kaltės jausmo, o patys atsikratome nuoskaudų.

*Kuo labiau išsivysčiusi visuomenė, tuo didesnis joje žmonių gebėjimas atjausti ir padėti vieni kitiems, ir – atvirkščiai..

*Jei žmonės skirtų tiek pat laiko atjautai, savitarpio pagalbai, meilei, kiek dabar skiria neapykantai, priešiškumui, pavydui, pykčiui – pasaulis pasikeistų per vieną dieną 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Mylėkime ir saugokime vieni kitus.. Geros visiems savaitės 🙂 !

Reklama

Visų gerovei..

*Kad žmonija vystytųsi ir tobulėtų, reikalingos visus vienijančios idėjos, kurių įgyvendinimas ne tik suburtų žmones, bet ir pagerintų visos žmonijos gyvenimą bei sudarytų sąlygas tolimesniam vystymuisi.

*Turime pripažinti, kad visos šiuolaikinės visuomenės problemos – tai neteisingų visuomenės vystymosi vertinimų kriterijų pasekmė. Dabar vertiname progresą tik pagal ekonominius rodiklius: vartojimo augimą, investicijų kiekį ir pan. Prioritetas – ne bendra visuomenės gerovė, o komercinė nauda.

*Būtent tai, kad dabar laikomasi materialių, ekonominių kriterijų, šalys balansuoja ant socialinių, ekonominių ir politinių katastrofų ribos. Tuo tarpu tobulėjimas turi būti vertinamas bendražmogiškais dvasiniais kriterijais, ir visų pirma – pagal tarpusavio santykius visose srityse: žmonių bendravimą, santykius tarp tautų, santykius tarp žmonių ir gamtos bei visos gyvybės Žemėje.

*Ekonominiai rodikliai neatskleidžia realios socialinės padėties. Ją parodo žmonių tarpusavio santykių rodikliai: santuokų ir skyrybų kiekis, vaikų skaičius vaikų namuose, nusikalstamumo lygis, bedarbių ir benamių skaičius, korupcija, socialiniai konfliktai, psichiniai susirgimai, bendras sergamumas, savižudybės, stresai, ekologija ir pan.

*Kai sukeičiamos vertybės, žmonės praranda nuovoką, kas iš tiesų yra svarbu gyvenime – jie pradeda mylėti pinigus ir daiktus, o ne žmones. Bet juk didžiausia vertybė pasaulyje – ne pinigai, o žmonės. Tik žmonės savo darbu gali sukurti gerovę visiems ir būtent jie (o ne pinigai, nafta ar daiktai) gali sukurti stiprią ir klestinčią visuomenę.

*Pinigai – tai tik mainų priemonė. Kai pinigai paverčiami tikslu, o ne priemone – visuomenės progresas sustoja, nes prasideda kova ir intrigos dėl pinigų, resursų, įtakos ir dominavimo. Ir šioje kovoja klesti visos įmanomos ydos ir nusikaltimai.

*Šiuolaikinis žmogus vertinamas kaip prekė, o jo gyvenimiška jėga – kaip kapitalas, kuris turi atnešti maksimalų pelną. Kuo daugiau žmogus galvoja tik apie save ir naudą sau, tuo agresyvesnis jis kitų atžvilgiu ir tuo abejingesnis kitų žmonių pergyvenimams ir bėdoms.

*Kai žmogus orientuotas į ekonominius rodiklius, jis pradeda gyventi nenatūralų, primetamą jam gyvenimą ir stengiasi atitikti turto, prestižo, padėties visuomenėje ir mados standartus. Visa tai verčia jį slopinti šviesius, tyrus jausmus ir elgtis nedorai, o į žmones žiūrėti iš savanaudiškumo pozicijos. Dėl tokio gyvenimo jis galiausiai patiria nusivylimą, nes visa tai neatneša nei laimės, nei gyvenimo pilnatvės.

*Dabar labai daug žmonių dėl pinigų daro tai, ko nemėgsta ar net nekenčia. Todėl orientacija į materialią naudą iškreipia žmogaus psichiką, sukelia gilų pasipriešinimą ir vidinius prieštaravimus. Kai žmogų vertins ne dėl pinigų, bet už tai, kas jis yra, tuomet kiekvienas žmogus galės išreikšti savo gabumus ir kiekvienas bus savo vietoje.

*Kiekvienas žmogus gimsta su unikaliais gebėjimas ir talentais, kuriuos turi išreikšti tarnaudamas bendram labui ir gerovei. Tai darnos ir sveikos sąveikos principas. Tame – kiekvieno žmogaus misija ir laimė. Kai žmogus dirba tai, kam turi gabumų – jis įgija aukščiausią meistriškumą, jaučia pilnatvę ir yra laimingas.

*Tam, kad visuomenė pasveiktų ir pradėtų vystytis, reikia iškelti sveikus prioritetus ir pakeisti vertinimo kriterijus: ekonominius – į evoliucinius. Visuomenės klestėjimas įmanomas tuomet, kai nuolat gerinami santykiai tarp žmonių, tautų ir valstybių, kai visi rūpinasi ekologija, kai žmonės turi vienijančius ir gerinančius visos žmonijos gyvenimą tikslus.

*Visuomenė griaunama, kai griaunami nematomi meilės, vienybės ir pasitikėjimo saitai tarp žmonių – būtent tai, kas juos vienija ir stiprina. Mus žlugdo melagingos laisvės ir nepriklausomybės nuo kitų žmonių idėjos. Tačiau kaip vieningos visumos dalys, mes negalime būti atskirti vieni nuo kitų, nes esame tampriai susieti. Meilėje ir vienybėje – mūsų jėga ir laimė.

*Kai pradėsime mylėti ir gerbti vieni kitus, kai nuolat vystysime harmoningą bendravimą, kai vienysimės ir kursime visų gerovei – visos mūsų problemos išnyks savaime. Juk rūpestis visų gerove ir nuolatinis tobulėjimas – tai mūsų natūrali žmogiška prigimtis. O laimingi ir kūrybingi žmonės linki gero visiems ir turi puikias ateities perspektyvas 🙂 .

Parengė ruvi.lt

Visiems geros savaitės 🙂 !

Harmonijos paieškos

*Viskam reikalingas pagrindas: harmonijos pagrindas – tyra, besąlygiška meilė. Tai kurianti ir vienijanti jėga, be jos – griūtis ir degradacija. Žmonijos evoliucinė užduotis – saugoti ir puoselėti meilę ir perduoti šią patirtį sekančioms kartoms.

*Žmonija – tarsi vienas organizmas, jos stiprybė – meilėje ir vienybėje. Kai meilė yra pirmoje vietoje, visa kita atsistoja į savo vietas.. Mus skaldo ir priešina susvetimėjimas ir miegančios sąmonės žmonių būsena.

*Kai susvetimėjame – mums darosi sudėtinga bendrauti, todėl pradedame konfliktuoti, nors bendravimas yra vienas svarbiausių žmogaus poreikių. O su miegančia sąmone žmogus yra lengvai valdomas ir įtakojamas, dėl to jis nesuvokia nei savo prigimties, nei evoliucinių tikslų.

*Visi mes esame viena, todėl ginčytis, kovoti ar kariauti nėra prieš ką. Kai suvokiame vienybės principą, mes pradedame suprasti, kad kiekvienas negatyvus veiksmas, kuriuo kenkiame kitiems, galiausiai atsigręžia prieš mus pačius. Tai liečia ir pozityvius veiksmus: esant visumos dalimi, neįmanoma atlikti veiksmą ir nepatirti jo pasekmių sau ir visiems.

*Mes mokomės ir dvasiškai augame šioje Žemėje. Visos gyvenimo pamokos vyksta pagal tam tikrą eiliškumą ir pagal mūsų galimybes – mes neišmoksime to, kam nesame pasiruošę. Viskas vyksta savo laiku: sekantis etapas prasideda tik įsisavinus reikiamus įgūdžius.

*Jei žmogus yra sąmoningas –  jis mato gyvenimo pamokas, ieško geriausių sprendimų ir daro išvadas, tuomet mokymosi procesas duoda teigiamus rezultatus. Jei žmogaus sąmonė miega, arba jis kovoja ar kenkia kitiems, tuomet jis įsitraukia į negatyvumą ir kartoja pamokas tol, kol jų neįsisavina.

*Gyvenimo pamokos mums duodamos tam, kad įgytume tam tikrą patirtį ir taptume geresni, kad pasidalintume tuo su kitais ir tuo pačiu pagerintume visą visumą. Ir būtent pozityvios emocijos yra patvirtinimas, kad einame teisingu keliu.

*Negatyvios emocijos – tai ženklas, kad kažką darome ne taip, neteisingai. Ir kuo jos stipresnės – tuo labiau esame nuklydę nuo tiesos kelio. Kiekvieną kartą, kai patiriame neigiamas emocijas – mes didiname negatyvumą Žemėje ir ardome harmoniją.

*Mūsų emocijos – tai raktas į gilų savęs supratimą ir savo gyvenimo valdymą. Emocijos – tai ne mintys ir ne logika, jos gimsta saulės rezginyje, o ne galvoje. Ir eiliškumas visada toks: iš pradžių emocijos, o tik po to mintys, ir niekaip kitaip. Jei pasiduodame savo emocinėms reakcijoms – tampame jų valdomi arba arba per jas mus gali lengvai valdyti kiti.

*Negatyvumas ardo harmoniją, bet tam, kad tai suprastume, kartais reikia iki koktumo persisotinti negatyvia patirtimi. Tuomet žmogus sąmoningai, tvirtai ir be jokių abejonių renkasi meilės, tiesos ir harmonijos kelią. Tai ir yra šuolis į aukštesnę sąmonę, pakilimo ar nušvitimo akimirka.

*Bet kokia gyva esybė, turinti sąmonę, negali norėti negatyvumo – tai prieštarauja pačiai gyvybei, nes gyventi negatyvume reiškia griovimą. Tuo tarpu gyvybė – tai nuolatinis vystymasis, meilė, kūryba ir harmoninga tarpusavio sąveika.

*Kūrybinė mintis – tai bendra sąmonė, kurioje yra visos žinios apie viską, ir kiekvienas žmogus yra su ja susietas. Viskas yra mumyse, todėl ieškoti atsakymų reikia savyje – išorėje atsakymų nėra, ten yra tik ženklai, kurie nukreipia mus į save. Nuo savęs nepabėgsime, galime tik sugrįžti į save.

*Tikėjimas – tai abejonių nebuvimas. Netikėjimas savimi, savo jėgomis (“ką aš vienas galiu..“) stabdo daugelį. Tačiau reikia atminti, kad kiekvienas iš mūsų veikia visumą – žmoniją. Todėl kiekvienas geras darbas, kiekviena pozityvi mintis būtinai paveikia mūsų visų gyvenimą. O tikėjimas, paremtas meile, daro tikrus stebuklus..

*Meilę atpažįstame pagal jos išraišką: gerumą, džiaugsmą, stiprybę, tiesą, įkvėpimą, empatiją, draugystę, kūrybą, altruizmą, supratimą, atjautą, palaikymą, santarvę, nuoširdumą, atvirumą, pasitikėjimą, vienybę, pilnatvę..

*Jei mūsų širdyse nėra meilės, jos vietą užima baimė. Baimės griaunančią išraišką atpažįstame per abejones, neapykantą, pyktį, egoizmą, beviltiškumą, vienatvę, kančią, liūdesį, melą, kovą, bejėgiškumą, abejingumą, pavydą..

*Meilės kelias nėra lengvas, nes žmonija iki šiol didino ir daugino jos priešingybę. Todėl mums reikia ištaisyti visus nuklydimus, iškreipimus ir sugrįžti į esmių esmę, į ištakas, į pradinį tyrumą.. Ir mes visi tikrai tai padarysime – mes atkursime harmoniją.. Visų mūsų labui 🙂 .

Parengė ruvi.lt

Visiems šviesios ir darnios savaitės 🙂 !

Tikras džiaugsmas

Kokie skirtingi bebūtų žmonės, bet savo jausmus ir emocijas visi išreiškia vienodai: kai liūdi – yra paniurę, kai laimingi – šypsosi, kai pyksta – įtūžį išduoda žvilgsnis.. O kaip atrodo džiaugsmas?

Jei pažvelgsime į žmogaus vidinius pojūčius, pamatysime, kad džiaugsmas juntamas kaip gilus psichologinis komfortas, vidinė ramybė, pozityvus ir malonus jausmas.

Džiaugsmas gali užgimti akimirksniu – kaip reakcija į kažkokį malonų įvykį, o gali būti ir tylus – kaip gilios vidinės harmonijos išraiška.  O tyrą būties ir vienybės su pasauliu džiaugsmą nuolat jaučia maži vaikai..

Besidžiaugiantis žmogus mato pasaulio grožį ir harmoniją, o žmonėse mato geriausias jų savybes. Džiaugsmas nuspalvina gyvenimą gražiausiomis spalvomis ir pripildo jį prasme.

Kai džiaugiamės, mes pradedame labiau pasitikėti savimi, mes jaučiamės energingi, patenkinti gyvenimu ir esame puikiai nusiteikę. Džiaugsmas sustiprina mūsų ryšį su supančiu pasauliu ir vienybės pojūtį su viskuo.

Džiaugsmas – aktyvi teigiama emocija, išreiškiama gera nuotaika, linksmu nusiteikimu, pasitenkinimu gyvenimu, ir, žinoma – nuoširdžia šypsena. Juk šypsena – tai mūsų prigimtinis gebėjimas parodyti geranoriškumą ir gerą ūpą.

Kai žmogus išgyvena tokią teigiamą emociją, veido mimika pilnai ją išreiškia: šypsosi ne tik lūpos, bet ir akys.. Būtent šypsena parodo – nuoširdžiai žmogus džiaugiasi, ar tik suvaidina džiaugsmingą išraišką.

Kai džiaugsmas tyras ir nuoširdus  –  žmogaus šypsena plati, akys švyti, o akių išoriniuose kampučiuose susidaro charakteringos raukšlelės. Tuo tarpu žmogus, kuris nejaučia džiaugsmo, o jį tik vaidina – šypsosi tik lūpomis.

Nuoširdi džiaugsmo išraiška gimsta nesąmoningai, automatiškai. Kad ir kaip plačiai besišypsotų žmogus, ketindamas suvaidinti džiaugsmą, bet to spontaniško, tyro akių švytėjimo jam nepavyks suvaidinti. Dažnai nenuoširdumas pastebimas ir šypsenos asimetrijoje.

Be to, nenuoširdi šypsena greičiau primena grimasą: ji gali nenatūraliai staigiai užsiplieksti ir taip pat nenatūraliai staigiai užgęsti, o veidas akimirksniu pasidaro lyg akmeninis. Nuoširdi gi šypsena užgęsta palengva, o žmogaus akys švyti ir šypsenai užgesus.

Pasirodo, neįmanoma pykti, liūdėti, bijoti ar pavydėti ir tuo pačiu metu nuoširdžiai šypsotis. Tačiau.. šiuolaikinės visuomenės gyvenimo sistema dažnai priverčia žmogų slėpti savo tikruosius jausmus ir išoriškai demonstruoti savo sėkmingumą per dirbtinas šypsenas.

Todėl mes ir pradedame vaidinti kitiems žmonėms džiaugsmą, vaidiname jiems laimę.. Ir išmokstame per jėgą šypsotis, kai negalime ir nenorime to padaryti nuoširdžiai, spontaniškai, natūraliai.

Taip mes apaugame kaukėmis, taip mumyse gimsta gilūs vidiniai prieštaravimai. Taip mes pamirštame, kas yra tyras gyvenimo džiaugsmas.. O šviesų būties džiaugsmą pamažu keičia materialumo ir vartojimo iliuzijos.

Bet nusimeskime pagaliau tas išorinio džiaugsmo kaukes ir atsigręžkime į tai, kas jau dabar gali mums suteikti tikrą džiaugsmą: tai bendravimas su artimaisiais ir bendraminčiais, kūryba ir saviraiška, ryšys su gamta ir visa gyvybe, pagalba ir padrąsinimas tiems, kam sunku..

Akivaizdu, kad mums visiems dabar labai trūksta svarių priežasčių tikram džiaugsmui – tokių, kurios suvienytų žmones ir įkvėptų juos geriems darbams: santarvės ir besąlygiškos meilės, bendrų tikslų visų gerovei, dorovės ir dvasingumo, vienybės ir kūrybinės laisvės 🙂 ..

Visiems geros savaitės, tyro džiaugsmo ir saulėtų šypsenų 🙂 !

Kūrėjai ir griovėjai

* Mes – žmonės, visi kartu mes – žmonija, mes visi esame susieti, ir kiekvienas iš mūsų atstovauja visą žmoniją.. Ir jei kenčia nors vienas žmogus – negali būti gerai visai žmonijai, nes jo kančia paveikia mus visus. Todėl jei konfliktuojame, kenkiame kitiems ar juos išnaudojame – mes iš esmės konfliktuojame su savimi ir griauname save.

* Mes tiesiog pamiršome, kad visa žmonija – tai broliai ir seserys.. Pirmiausia turime būti Žmonėmis, būti harmonijos Kūrėjais ir išreikšti gyvenime žmogiškas prigimtines savybes – besąlygišką meilę, atjautą, dorovę, kūrybingumą, vienybę, sąžiningumą – tuomet net nekils mintis konfliktuoti ar kažkam kenkti.

* Mūsų realybėje gali būti dvi gyvenimo visuomenėje tendencijos. Pirmoji – tai gyvenimo Kūrėjai, kurių gyvenimo pagrindas – besąlygiška meilė ir dorovė; antroji – griovėjai be meilės ir dorovės, o tai reiškia, kad jie parazituoja iš tų, kurie kuria gyvenimą.

* Parazitai įsitikinę, kad parazituoti yra pelningiau, nei patiems kažką sukurti, tačiau jų “pelnas“ visada trumpalaikis. Bedvasis žmogus – visada aplinkinės erdvės griovėjas, ir galiausiai – savęs naikintojas. Kūrėjai gali gyventi be parazitų, o štai parazitai be Kūrėjų – ne.

* Parazitai – griovėjai, tai įrankis, kai reikia sunaikinti sistemą iš vidaus. Tačiau parazitai gali gyvuoti tik silpname organizme, stipraus jie neįveikia. Gyvenimą Žemėje palaiko tik dvasingi žmonės – Kūrėjai, kurie savo būsena, mintimis ir gyvenimo būdu išlaiko, skleidžia ir balansuoja (neutralizuoja) negatyvią energiją.

* Socialiniai parazitai turi tendenciją išsirikiuoti piramidėje iš viršaus į apačią – pagal turimos įtakos jėgos principą. Grandžių kiekis tokioje piramidėje auga: stambesni parazitai parazituoja ant smulkesnių ir juos daugina, kol leidžia smulkesnių išnaudojamųjų resursai.

* Parazitų valdžia neturi nei įsipareigojimų, nei atsakomybės, nei rūpesčio dėl savo išnaudojamųjų, tik siaurus įvairių savų grupių interesus. Užtat išnaudojamiems užkraunama didžiulė prievolių, pareigų ir atsakomybės našta, kad parazitai turėtų iš ko parazituoti.

* Tokioje visuomenėje žmogų iš mažens moko, kad pasaulis yra žiaurus ir žmonės blogi, ir todėl jam reikia nuolat kovoti, kad užimtų savo vietą gyvenime. Taip žmogui priskiriama nelaukto svečio vaidmuo gyvenime. Ir kai tik žmogus patiki, kad šiame pasaulyje jį išgelbės tik žiauri širdis ir stiprios alkūnės – jis prapuolęs..

* Tuomet jis tampa arba auka, arba smurtautoju, arba – ir vienu, ir kitu. Jis jaučiasi labai vienišas šiame priešiškame pasaulyje ir visas jo gyvenimas praeina ieškant stiprios “bandos“, kuri gali jį apginti. Tą “gynėjo“ vaidmenį paslaugiai atlieka įvairios sektos, tinklinio marketingo grupės, jaunimo grupuotės, “garsenybių“ gerbėjų klubai, “elito“ klubai,  nusikaltėlių gaujos ir pan.

* Dabar žmonių gyvenimą valdo ir išoriškai disciplinuoja visuomeniniai reikalavimai ir taisyklės, pritaikyti prie tam tikrų ideologinių šablonų. Ir tokia disciplina – pati pražūtingiausia, nes paremta prievarta be jokios pasirinkimo laisvės, o priespauda visada natūraliai sukelia pasipriešinimą.

* Disciplina turi būti vidinė, be spaudimo, be baimės ar priespaudos. Taip nebūna, kad iš pradžių – disciplina, o paskui – laisvė. Laisvė turi būti visko pradžia, o ne pabaiga. Laisvė – kai žmogus sąmoningai renkasi tam tikrą veiksmą kartu su atsakomybe už tai, ką jis daro, o tai tai jau ir yra disciplina pati savaime.

* Pasaulėžiūra – tai žmogaus savęs suvokimo formos. Sąmoningumo pradžia – tai vienybės su žmonija ir aplinka pojūtis. Kai žmogus tampa sąmoningas, išnyksta aplinkinio pasaulio priešiškumo jausmas, gimsta sveika sąveika su gamta ir visa gyvybe, atsiranda nuolatinio pažinimo poreikis ir kūrybinė saviraiška.

* Kuo daugiau harmonijos žmoguje – tuo daugiau jame kūrybinės jėgos. Kūrėjas yra pozityvumo ir harmonijos skleidėjas – jis ne tik kuria visų gerovei, bet ir įkvepia kitus tobulėti. Kūrėjas – evoliucijos šauklys.

* Evoliucijos jėgos – tai nuolat besivystančios Šviesos jėgos, o tamsos jėgos – stagnacijos jėgos, sulaikančios ir stabdančios Šviesos jėgų aktyvumą ir proveržį.

* Šviesos jėgos vadovaujasi Tiesa, Laisve, Meile, Kūryba, Vienybe, Dorove, jų principas – aukštas sąmoningumas ir atsakomybė. Tamsos jėgos vadovaujasi kontrole, melu, prievarta, dogmomis, baime, iliuzijomis, engimu, jų principas: skaldyk ir valdyk.

* Žmonijos evoliucijos tikslas: Žmogus – laisvas Kūrėjas, gebantis aukščiausiu lygmeniu atlikti meilės, sąmonės ir harmonijos sintezę. Dabartinio žmonijos evoliucijos etapo tikslas – tobulas Žmogus-Kūrėjas ir tobula visuomenė, kuri vadovaujasi etikos dėsniais.

* Etikos dėsniai skiriasi nuo žmonių sugalvotų įstatymų tuo, kad etikos dėsniai – tai idealaus dvasinio pasaulio dėsniai ir būsimų procesų šaknis, kurie būtinai įvyks materialiame pasaulyje.

* Ugnies neužgesinsime ugnimi, o neapykantos – dar didesne neapykanta. Neapykantą gali užgesinti tik Meilė. Besąlygiška meilė – ne sentimentai, tai svarbiausia kurianti bei vienijanti jėga ir gera valia. O gera valia – tai pirmas žingsnis į teisingus, harmoningus santykius tarp žmonių ir tautų.

* Naujoje visuomenėje, kurią kurs aukštesnio sąmoningumo žmonija, tiesiog nebus sąlygų atsirasti parazitams-griovėjams. Bus sukurtos visos sąlygos kiekvienam žmogui laisvai kurti, tobulėti, vienytis ir bendradarbiauti kiekvieno ir visų gerovei. Tai bus vieninga ir mylinti, bendromis jėgomis kurianti harmoningą gyvenimą ir nuolat tobulėjanti Žmonija 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Bėgimas nuo realybės

Šiuolaikinės visuomenės gyvenimas kupinas negatyvumo, nusivylimo, priešiškumo ir paradoksų. Žmonės neturi bendrų vienijančių tikslų, neturi galimybės pilnai išreikšti ir pritaikyti savo prigimtinių gebėjimų, todėl atsiranda gilūs vidiniai prieštaravimai, kurie stumia maksimaliai atsiriboti nuo slegiančios gyvenimo sistemos.

O ir asmeninis žmonių gyvenimas dėl diktuojamo gyvenimo tempo ir primetamų gyvenimo šablonų tampa paprasčiausiu išgyvenimu, nuolatiniu bėgimu ir kova už būvį, o buitis – nuobodžia rutina.

Kai esanti realybė pradeda visapusiškai netenkinti žmogaus, jis pradeda nuo jos bėgti visais įmanomais būdais. Juk kiekvienas žmogus turi gilų prigimtinį poreikį realizuoti savo kūrybinį potencialą, savo talentus ir gebėjimus, todėl pradeda bėgti nuo primetamos realybės ir kurti savąją.

Būtent nepasitenkinimas gyvenimu ir savęs nerealizavimo stresas verčia žmones bėgti nuo realybės – toks “pabėgimas“ vadinamas eskapizmu (nuo angl. k. žodžio “eskape“ – pabėgti, išsigelbėti), kai bėgama ir gelbėjamasi gyvenime nuo to, kas slegia į savo sukurtas “paralelines“ realybes, kuriose žmogus jaučiasi gerai.

Taip žmogus nors trumpam palengvina savo vidinę kančią, nes realybėje, į kurią jis pabėga, nėra prieštaravimų jo vertybėms ir tikslams. Ir žmogaus pabėgimo būdas bus toks, koks yra jo dvasinis brandumas, jo asmeninės gyvenimo vertybės ir tikslai, t.y., kiekvienas pagal savo suvokimą bandys realizuoti tai, ko jam labiausiai trūksta gyvenime.

Kadangi žmonės labai skirtingi, tai ir jų pabėgimo būdai skirtingi. Ir kartais nubėgama nuo esamosios realybės taip toli, kad susikurta realybė atrodo daug tikresnė už esamą, kuri nustumiama į antrąjį planą, o prisirišimas prie susikurtos tampa liguista priklausomybe.

Pavyzdžiui, labiausiai paplitęs dabar – pabėgimas į virtulią erdvę. Mūsų jau nestebina žmonės, kurie visą parą nepaleidžia iš rankų mobiliųjų telefonų, o virtualus bendravimas jiems pakeičia realų bendravimą. Arba – kompiuteriniai žaidimai, kuriems žmonės aukoja labai daug laiko ir su kurių herojais jie pilnai susitapatina.

Lakios vaizduotės žmonės pasineria ir į virtualų romantikos, svajonių ir fantazijų pasaulį – tai įvairūs filmai, televizijos serialai, spektakliai, meilės istorijų, detektyvų ar fantastinių knygų pasaulis.., nes pilka kasdienybė jiems sukelia stresą.

Labai paplitęs pabėgimo į paralelinę realybę būdas – vartojimo lenktynės. Tokių žmonių gyvenimas pavirsta materialių daiktų kaupimu. Jiems visko reikia, jie uoliai seka reklamos siūlomas “naujienas“, mėgsta vaikščioti į parduotuves, superka visas įmanomas madingas naujoves, gali dėl jų pasinerti į begalines skolas. Dažnai jų namuose būna vieta, skirta įsigytiems daiktams kaupti, ir dažnai jie patys pamiršta, ką turi.

Kiti žmonės bėga nuo realybės į ekstremalius išgyvenimus – tai pavojingos sporto šakos, auto-moto lenktynės dideliu greičiu, šokinėjimas iš didelio aukščio su guma ir kitos pavojingos “pramogos“ – t.y., viskas, kas sukelia jiems didelį adrenalino antplūdį. Be jo gyvenimas tokiems žmonėms atrodo prėskas ir neįdomus.

Ramesni žmonės renkasi pramogas, kurios suteikia būtinai naujus ir labai ryškius, bet nepavojingus gyvenimui įspūdžius – saugias egzotiškas keliones, pasiplaukiojimą laivu, pasivažinėjimą kupranugariais ir pan.

Nemažai žmonių bėga nuo realybės vartodami įvairius svaigalus. Su jų pagalba jie tarsi “atsijungia“ nuo realybės ir visų problemų ir išgyvena būsenas, kurių nepatiria savo kasdieniniame gyvenime. Tai dirbtinai sukelta, trumpalaikė euforijos būsena, kurią jie vis siekia pakartoti, todėl tampa liguista priklausomybe.

Yra dar vienas būdas pabėgti nuo realybės – tai gyvenimas prisiminimais. Tokiems žmonėms viskas, kas buvo praeityje, yra vertingiausia. Toks “pabėgimas“ labiau būdingas pagyvenusiems žmonėms, kurie, deja, su amžiumi tampa nereikalingi šiuolaikinei visuomenei.

Dalis žmonių bėga į iliuzines dvasingumo paieškas. Kodėl iliuzines? Todėl, kad tai nuolatinės paieškos be kasdieninės praktikos ir stebėjimo – ar tikrai jos veiksmingos, ar yra geri rezultatai gyvenime?

Tokie žmonės nuolat skaito psichologinę, dvasinę, ezoterinę literatūrą, lanko seminarus ir paskaitas, ieško vis naujų “guru“. Tačiau jų pačių elgesio būdas ir gyvenimas nesikeičia, neretai namuose ar bendravime su žmonėmis jie elgiasi visiškai priešingai, nei deklaruoja.

Žmonės skirtingi, todėl pabėgimai nuo realybės būna įvairūs, tačiau bendras jų bruožas – tai liguistas prisirišimas, priklausomybės, beprasmiška rizika ar kitų gyvenimo sferų (pavyzdžiui, šeimos) ignoravimas arba negatyvus poveikis ar net kenkimas kitiems žmonėms.

Tačiau ir kaltinti žmonių dėl tų bandymų pabėgti nuo slegiančios realybės negalima – turime pripažinti, kad mūsų visuomenėje nebeliko sričių, kur žmonės susivienytų įkvepiančiai veiklai visų labui ir savo gebėjimais galėtų prisidėti prie bendros gerovės: visur kova, susipriešinimas, melas.

Ir nepainiokime pabėgimo nuo realybės su tais žmonių pomėgiais ar talentais, kurie praturtina ir praskaidrina, palengvina ir gerina gyvenimą, suteikia kitiems žmonėms džiaugsmą ir juos įkvepia, o todėl jų veikla yra prasminga. Tokių žmonių yra visada, nežiūrint į nieką.

Ir jų vis daugiau, ir jų dėka mūsų visų gyvenimas po truputį keičiasi: žmonių sąmoningumas auga, jie pradeda vienytis ir kurti kitokią – Harmoningą Realybę Visiems 🙂 ..

Harmonizuojanti Meilės jėga..

*Meilės energija – kurianti, vienijanti ir harmonizuojanti Visatos jėga. Meilės formulė įrašyta kiekviename Visatos atome, tame tarpe ir žmonėse. Įsivaizduojate –  tai reiškia, kad mes esame Meilė! Visada tai atminkime.

*Tas, kas sukurtas iš Meilės ir Šviesos, negali sąmoningai sėti chaoso ir tamsos – jis daro tai tik pakliuvęs į “ego“ spąstus. “Ego“ sukelia sumaištį žmonių sąmonėje, sulaiko augimą ir evoliuciją, įtraukdamas žmones į destrukcijos ir degradacijos bedugnę.

*Bet “ego“ nuopolis nesitęsia amžinai, nes amžina yra tik Meilė. Todėl jos gyvybinė jėga prasikala lyg daigelis per asfaltą – ji ir yra pati gyvybė, ir jai nėra jokių kliūčių atgimti ir suklestėti vėl ir vėl, įveikus bet kokias nepalankias sąlygas. Tokia Meilės prigimtis, tame jos amžina kurianti ir harmonizuojanti jėga.

*Geležis, kurios negalima perlaužti kūju, gali būti išlydyta ugnimi. Meilė – tai ugnis, kuri “išlydo“ blogį, o gerumas – pagrindinė jos išraiška.

*Meilė – ne vien gražūs žodžiai, ne kūno aistros ar savanaudiški sandėriai. Išreikšti Meilę reiškia nuolat eiti į pasaulį su savo širdies šiluma. Išreikšti Meilę – reiškia būti pačia Meile kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Išreikšti Meilę – reiškia skleisti ją visiems. Taip myli tikras Kūrėjas.

*Kad padėtume kitam, nebūtina būti stipriu ir turtingu – pakanka būti geru ir mylinčiu.. Kad išreikštumėte savo meilę Kūrėjui – nebūtina pulti ant kelių – reikia padėti pakilti suklupusiems nuo gyvenimo sunkumų ar nelaimių..

*Visi žmonės yra apdovanoti kažkokiais talentais, visi yra Kūrėjai, ir tik Meilė padeda mums atskleisti savo talentus ir kurti. Viskas, kas išreiškiama Meilėje ir su Meile – atneša Gėrį pasauliui.

*Mylintis žmogus kiekviename pamato gėrį arba jo užuomazgas. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad jis neskiria gėrio nuo blogio, tačiau taip nėra: jis viską supranta, bet aiškina viską iš Meilės pozicijos.

*Kūnui reikia priežiūros ir sveikatos. Protui reikia idėjų ir išminties. Sielai reikia tyrų emocijų ir jausmų. Dvasiai reikia stiprybės ir kūrybinės išraiškos. Harmonija yra tuomet, kai atrandame visų šių komponentų balansą. Meilė ir yra tas balansas..

*Tas, kas myli – niekada neapgaus. Tas, kas myli – niekada neišduos. Tas, kas myli – niekada neišsižadės. Tik gebantis besąlygiškai mylėti yra tam pasiryžęs. Pavydas, išdavystė, pretenzijos, aistros, intrigos – egoizmo “dramos“, bet ne meilė.

*Egoistų jausmai nebrandūs: jų meilė riboja, savinasi, reiškia pretenzijas. Jie tik mokosi mylėti, o todėl ir išgyvena tokias varginančias dramas. Brandžių, dvasingų žmonių meilė išlaisvina, padeda augti, kurti, vienytis ir tobulėti. Brandžių žmonių meilė kuria harmoniją.

*Tam, kad transformuotume visas žemas, tamsias, negatyvias energijas mūsų išvargintame pasaulyje, turime pasitelkti vienintelę harmonizuojančią jėgą – tyrą, besąlygišką Meilę. Kai tik ji taps pagrindine mūsų realybės vertybe, visi netobulumai – baimė, neapykanta, godumas, melas, konfliktai ir t.t.., ištirps lyg sniegas kaitrioje pavasarinėje saulėje.

*Mums būtina “perkrauti“ savo protus, atverti savo širdis ir kurti naują realybę, kurioje viskas remsis Meile. Tuomet ir gims Harmonija, nes Meilė viską ištaiso.. Ir tai ne revoliucija, ne perversmas, o Pabudimas.

Linkiu visiems Besąlygiškos Meilės, tyrų minčių, šviesių idėjų, kilnių poelgių, draugystės, savitarpio pagalbos ir santarvės.. Dabar mums visiems tai būtina. Mylėkime vieni kitus 🙂 ..

Parengė ruvi.lt