Apie primetamus išvaizdos šablonus

Jei pažvelgsime į viešąją informacinę erdvę, visur pamatysime išdailintus, ištobulintus jaunų žmonių atvaizdus, kurie kviečia į juos lygiuotis. Tarsi žmonės gyventų sugalvotos amžinos jaunystės erdvėje, kur nėra natūralaus grožio, brandaus amžiaus, o tuo labiau – senatvės.

Ir žmones traukia tokie vaizdai.. Na, bet reikia nemažų nuolatinių pastangų, kad žmogus būtų bent artimas tam tobulam paveikslėliui iš žurnalų ar reklamos. O viską, ko tam reikia, paslaugiai siūlo kosmetikos, drabužių ir visų kitų grožio atributų gamintojai ir paslaugų tiekėjai.

Žmonėms iš mažens skiepijama mintis, kad jie turi siekti diktuojamų grožio idealų, nepaisydami savo natūralios išvaizdos ar amžiaus ypatumų. Dauguma yra tų grožio stereotipų veikiami iki liguistų fobijų, supirkdami visas įmanomas grožio priemones ar neatpažįstamai keisdami savo išvaizdą plastinėmis operacijomis.

Bet jau ir nemažai žmonių pradeda abejoti jais – juk tie stereotipai pirmiausiai prieštarauja žmogaus prigimčiai ir natūraliems amžiaus pokyčiams, todėl sukelia žmonėms vidinius prieštaravimus. Be to, toks didžiulis dėmesys išvaizdai atitraukia dėmesį nuo svarbiausių gyvenimo sričių – dvasinio tobulėjimo, bendrų žmonijos problemų, evoliucinių tikslų..

O ir nėra, tiesiog negali būti kažkieno sugalvotų ir primetamų grožio standartų, kurie dabar vis labiau tolsta nuo natūralumo. Bet nuolat matydami fotošopo koreguotus atvaizdus, žmonės tiesiog praranda nuovoką, kas gi apskritai yra natūrali išvaizda ir natūralus grožis, ir visomis įmanomomis priemonėmis siekia atkartoti tą dirbtiną, o todėl taip sunkiai pasiekiamą išvaizdos standartą.

Ir vis daugiau žmonių supranta, kad didžiulė grožio industrija kraunasi milijardus iš to, kad skiepija žmonėms nepasitenkinimą savo išvaizda ir čia pat paslaugiai pasiūlo “vaistus“ nuo to nepasitenkinimo – nuo madingų rūbų ir kremų raukšlėms “lyginti“ iki procedūrų “neteisingai“ klubų formai ištaisyti ir plastinių operacijų.

Kanadietė Anik Robinson savo tinklapyje papasakojo apie savo ir ją užkalbinusio kosmetikos pardavėjo pokalbį, kuris susilaukė didelio susidomėjimo, nes patvirtino moterų siekį spręsti pačioms, kaip jos nori atrodyti.

Šis pokalbis buvo maždaug toks:

“.. Aš ėjau oro uosto sale, kai mane užkalbino vienas iš vietinių kosmetikos pardavėjų:

– Jūsų oda taip natūraliai atrodo.. Juk jūs beveik nesinaudojate kosmetika, tiesa?

– Naa.. nee, nesinaudoju, ir ką gi?

– Leiskite, aš atspėsiu, kiek jums metų? – paklausė pardavėjas ir nurodė 12 metų mažiau, nei man yra iš tiesų.

– Apsieikime be tokių akivaizdžių liaupsių. Aš atrodau pagal savo amžių ir tai yra normalu.

Pardavėją akivaizdžiai sutrikdė toks mano atsakymas:

– O gal leisite pasiūlyti jums serumą veidui? Juk jei nepradėsite rūpintis savo veidu tiesiog dabar, tai jau 45 metų jūsų raukšlės bus žymiai ryškesnės. O tuomet jau kremai nepadės.

– Palaukite. O kas ne taip su moterimi, kuri keturiasdešimties metų atrodo kaip keturiasdešimtmetė?

– Na, jūs gi žinote, maišai po akimis, žąsies kojelės akių kampučiuose. O juk mano kremas odai apie akis gali tai ištaisyti vos per 15 minučių!

– Bet mano maišai po akimis atsirado dėl mano vaiko, kurį aš labai myliu. Jis blogai miegojo iki dvejų metų. Ir aš laiminga, kad turiu ir jį, ir tuos maišus. Žąsies kojelės? Mano vyras labai linksmas žmogus, ir aš labai daug juokiuosi su juo. O jam smagu matyti, kad aš juokiuosi. Ne, jūsų kremas man, ko gero, nereikalingas…

Pardavėjas pradėjo nervintis:

– Tai galima ištaisyti dabar, o štai kai sulauksite 50 metų, bus jau pernelyg vėlu. Ir tada raukšles ir nukarusią oda sutvarkys tik operacija.

– Palaukite. O kas ne taip su penkiasdešimtmetės moters raukšlėmis? Mes su vyru nemokame stabdyti senėjimo. Ir mes dažnai juokaujame, kokiais juokingais raukšlėtais senukais abu būsime. Mano vyras pasens. Ir aš pasensiu. Mes visi pasensime, tai gyvenimas.

Pardavėjas pradėjo nervingai žvilgčioti į kitus pirkėjus, kurie klausėsi mūsų pokalbio:

– Gerai, jei problema kainoje, tai aš galiu padaryti nuolaidą visam kremų komplektui. Viso labo 199 doleriai už tris kremus, tai pigiau net už botoksą!

– Aš dabar gerai atrodau. Ir gerai atrodysiu ir 45, ir 5o metų todėl, kad moters senėjime nėra nieko blogo ar nenatūralaus. Ne visi išgyvena iki senatvės, todėl žinote, tai net tam tikra privilegija. Ir man nepatinka, kad jūs bandote savo prekybą grįsti brandaus amžiaus moterų žeminimu. Ačiū, man nereikalinga jūsų kosmetika.

Aš buvau tiesiog šokiruota tuo, kiek pinigų jis gauna iš pirkėjų, pasakodamas jiems baisias istorijas apie “seną raukšlėtą veidą“..

Tai mano veidas. Ir būtent tokį jį myli mano vaikai ir mano vyras. Ir man jis patinka.

Taigi – nepasiduokite primetamo grožio standartams. Užduokite nepatogius klausimus tiems, kas naudoja tokį scenarijų, siekdami jums kažką parduoti. Klauskite – “kas ne taip su moters grožiu?“ – taip ilgai, kol šis scenarijus pagaliau nustos veikti.

Mes galime pakeisti pasaulį ir sustabdyti šią išvaizdos tobulumo neurozę. Tegul ateinančios kartos gyvena be jos. Tiesiog nemokėkite pinigų tiems, kas jus gąsdina, o paskui pelnosi iš jūsų baimių.“

Parengė ir vertė ruvi.lt

Geros savaitės visiems 🙂 !

Reklama

Apie skurdą

Šia aktualia mūsų dienų tema – istoriko Rutgero Bregmano pasisakymo TED konferencijoje apžvalga. Pilną pasisakymą anglų kalba galite pažiūrėti čia, o rusų kalba – štai čia.

Savo kalbą istorikas R. Bregmanas pradeda paprastu klausimu: kodėl skurdžiai gyvenantys žmonės priima tiek daug blogų sprendimų? Juk kai kurie duomenys teigia, kad nepasiturintys daugiau skolinasi, mažiau taupo, daugiau rūko ir geria, mažiau sportuoja, nesveikai maitinasi.. Kodėl?

Plačiai žinomas ir M. Tečer šio reiškinio paaiškinimas – skurdą ji pavadino asmenybės defektu. Ir mintis apie tai, kad problema yra pačiuose nepasiturinčiuose žmonėse, priklauso ne tik jai.

Dauguma iš mūsų yra įsitikinę, kad dėl savo skurdaus gyvenimo yra kalti patys nepasiturintys, o kiti prieštarauja, sakydami, kad mes turime juos išmokyti teisingai gyventi ir priimti geresnius sprendimus. Bet visų išvada vienoda: problema yra pačiuose skurstančiuose.

Tačiau pasirodo, kad viskas, ką mes iki šiol žinojome apie skurdą – yra iš esmės neteisinga.

R. Bregmanas tyrinėjo psichologų darbus ir domėjosi įvairiais tyrimais skurdo tema. Jis susitiko ir su šios srities specialistu, profesoriumi Eldaru Šafiru. Profesorius teigė, kad skurdo problema yra žmonių mąstyme, tiksliau – “deficito mentalitete“.

Pasirodo, kai žmonės kažką priima kaip trūkumą, jie pradeda elgtis kitaip, ir nesvarbu, kas tai – laikas, pinigai ar maistas. Ir mums visiems tai pažįstama: tai būsena, kai reikia padaryti labai daug darbų, o mes nieko nespėjame.

Galime šią būseną palyginti su nauju kompiuteriu, į kurį vienu metu paleidžiame 10 sudėtingų programų: jis pradeda dirbti vis lėčiau, paskui atsiranda klaidos, o galiausiai jis ir visai “pakimba“.. Ir ne todėl, kad kompiuteris blogas, o todėl, kad vienu metu jis turi atlikti pernelyg daug.

Nepasiturintys žmonės susiduria su tokiomis pačiomis problemomis: jie priima blogus sprendimus ne dėl savo kvailumo, bet todėl, kad gyvena aplinkybėse, kuriuose kiekvienas priimtų neteisingus sprendimus.

Dabar darosi aišku, kodėl tiek daug kovos su skurdu projektų neduoda jokių rezultatų.. Juk skurdas – ne žinių stoka, o pinigų stoka!

Žymus rašytojas Dž. Orvelas pats asmeniškai patyrė skurdą, todėl remdamasis savo patirtimi, padarė išvadą apie skurdo esmę: skurdas baisus tuo, kad visiškai užbraukia ateitį. Jis stebėjosi, kad žmonėms yra visiškai normalu niekinti ir žeminti tuos, kieno pajamos krenta žemiau tam tikro lygio. Tai mes matome ir šiandien..

Taigi, kyla pagrindinis klausimas – ką galima padaryti?

Šiandien ekonomistai turi keletą sprendimų – padėti nepasiturintiems sutvarkyti klausimus su dokumentais ir laiku jiems išsiųsti priminimus apie mokesčius. Ir tokie sprendimai dabar populiarūs tik todėl, kad beveik nieko nekainuoja..

Tokie “sprendimai“ – tai mūsų epochos simbolis, kai dažniausiai “gydome“ simptomus, ignoruodami pagrindinę problemos priežastį. Todėl kyla klausimas – kodėl mums tiesiog nepakeitus sąlygų, kuriose gyvena nepasiturintys žmonės?

Arba, jei grįšime prie analogijos su kompiuteriu – kam vargti su programomis, jei galime tiesiog pridėti papildomą atmintį?

Labai gerą šios problemos sprendimą daugiau kaip prieš 500 metų pasiūlė filosofas Tomas Moras, ir jį palaikė daugybė mąstytojų, humanistų, ekonomistų ir kovotojų už žmonių teises ir laisvę.

Tai neįtikėtinai paprasta koncepcija – garantuotos bazinės pajamos. Tai besąlygiškos išmokos, mokamos kas mėnesį ir užtikrinančios pajamas pagrindiniams poreikiams – maistui, būstui, mokslui, gydymui.

Bazinės pajamos – ne privilegija ar malonė, bet kiekvieno žmogaus teisė.

Eksperimentai su bazinėmis pajamomis buvo atliekami visame pasaulyje, tame tarpe ir Kanadoje, Dofino mieste – nuo 1974 iki 1978 metų. Kiekvienas šio miesto gyventojas kas mėnesį gaudavo bazines pajamas, ir skurdas buvo panaikintas. Viskas ėjosi puikiai, tačiau pasikeitė valdžia, ir naujieji ministrai nutraukė šį eksperimentą.

Niekas neskyrė lėšų ir eksperimento išvadoms, todėl tyrimai buvo sustabdyti. Bet po 25 metų viena Kanados profesorė aptiko šio eksperimento užrašus ir ištyrė juos pagal visus parametrus. Išvada stulbinanti: eksperimentas buvo labai sėkmingas!

Dofino gyventojai tapo ne tik turtingesni, bet ir protingesni bei sveikesni. Vaikai sėkmingiau mokėsi, ligoninėse mažėjo ligonių, žmonės nesiskundė psichine sveikata, mažėjo smurto, žmonės nekeitė darbo. Mažiau dirbo tik jaunos motinos.

Panašūs rezultatai buvo gauti ir kitose šalyse visame pasaulyje – nuo JAV iki Indijos.

Išvada paprasta: jei yra skurdas, nereikia apsimetinėti, kad turtingieji žino, kaip tai ištaisyti, nereikia siųsti labdaros skurstantiems. Pirmiausiai reikia atsikratyti plačiai paplitusios paternalistinės biurokratijos (kai biurokratija tariasi geriau už patį žmogų žinanti, ko jam reikia), perduodant jos algas tiems nepasiturintiems, kuriems ji privalo padėti.

Tik įsivaizduokite, kiek talentingų ir gabių žmonių dabar vargsta skurde! Ir kiek energijos, kiek talentų pasireikš, jei skurdas bus panaikintas visiems laikams! Įsivaizduokite, kiek nerealizuotų talentų prapuola, nes mes aiškiname savo vaikams, kad jie privalo užsidirbti pragyvenimui..

Be to, skurdas labai brangiai atsieina – vien vaikų skurdas JAV įvertinamas 500 milijardų dolerių, kurie kasmet sumokami už sveikatos apsaugos išlaidas, švietimą ir augančio nusikalstamumo problemas. Tai neįtikėtinas žmonių potencialo iššvaistymas.

Tai kaip gi praktiškai įgyvendinti garantuotas bazines pajamas? Iš tiesų tai daug paprasčiau, nei gali atrodyti. Pavyzdžiui, pakaktų ketvirčio JAV karinio biudžeto arba 1 % BVP, ir galima kilstelėti iš skurdo visus nepasiturinčius amerikiečius.

Nedidelių pokyčių ir smulkių pataisymų laikas praėjo. Atėjo laikas principingai naujoms idėjoms.

Bazinės pajamos suteikia mums visiems galimybę suvokti – kas gi apskritai yra darbas. Šiandien milijonai žmonių supranta, kad jų darbas ne toks jau naudingas ir reikšmingas..

Ir mes kalbame ne apie mokytojus, kiemsargius ar slauges – be jų darbo kiltų daug problemų.. Mes kalbame apie dideles algas gaunančius “profesionalus“, kurie susitikę aptaria “pridėtinės vertės dydį dėl neorganizuoto bendradarbiavimo tinkle“.. ir pan.

Jei istorija mus kažko moko, tai pirmiausiai to, kad viskas gali būti kitaip. Nėra nieko, ko negalima būtų pakeisti mūsų visuomenėje ir ekonomikoje. Idėjos gali keisti pasaulį ir keičia jį.

Ypatingai paskutinieji dešimtmečiai aiškiai visiems parodė, kad mes negalime laikytis dabartinės pozicijos (“statuso quo“), kad mums būtinos naujos koncepcijos. Ir nors dauguma pesimistiškai žiūri į tai, kas vyksta pasaulyje, mums nepakanka suprasti – kas yra blogai, mums reikia žinoti – ko mes visi norime.

R. Bregmanas tiki ateitimi, kur darbas bus vertinamas ne algos dydžiu, o gerovės kiekiu, kurį mes nešame pasauliui. Tiki ateitimi, kur gyvenimas be skurdo – ne privilegija, o teisė, kurios mes visi verti.

Taigi, dabar mes turime atliktus tyrimus, įrodymus ir instrumentus. Praėjo daugiau nei 500 metų, kai T. Manas parašė apie bazines pajamas ir 100 metų, kai Dž. Orvelas atvėrė skurdo esmę.

Mums visiems reikia pakeisti savo pasaulėžiūrą, nes skurdas – tai ne silpnas charakteris, skurdas – tai pinigų stoka.

Pagal Rutgero Bregmano pasisakymą TED konferencijoje, parengė ir vertė ruvi.lt

Geraširdiškumas, atjauta, pagalba..

*Kas gi geriau gali išreikšti žmogiškąją prigimtį, jei ne vienybės pojūtis su žmonija ir visa gyvybe? Šis pojūtis palaiko sveiką sąveiką ir yra išreiškiamas atjauta, geraširdiškumu ir savitarpio pagalba.

*Kai žmonės gyvena vienybėje su visais, jie mato save visumoje, o visumą – savyje. Tuomet geraširdiškumas, atjauta ir pagalba yra neatsiejami ir susilieja į vieną žodį – Meilė. Mylintis žmogus visada teisus, o jo darbai neša gėrį žmonėms ir pasauliui.

*Visa Visata gyvuoja dėka savitarpio pagalbos ir sveikos sąveikos principo “visi dėl visų“, kai pagalba jaunesnės evoliucinės grandies būtybėms ar papuolusiems į bėdą yra savaime suprantamas dalykas.

*Kai žmogus daro gerus darbus visų gerovei – jis išreiškia savo aukščiausią dvasinį aspektą ir tuo pačiu skatina bendrą žmonių siekį pagerinti visos žmonijos dvasinę būseną.

*Pagalba beasmenė – ištikus bėdai, ji neskirsto, kas vertas pagalbos, o kas ne. Pagalba – ne žeminantis kitą gailestis, bet palaikymas, neleidžiantis žmogui palūžti. Užjausdami kitą neverkiame, bet ieškome būdų, kaip padėti sunkioje situacijoje.

*Kartais žmonės galvoja, kad užjausdami kitus ar jiems padėdami, jie užsitikrins ir sau pagalbą bėdos atveju. Tačiau toks mąstymas yra savanaudiškas. Tikroji pagalba – tyra ir besąlygiška, be jokių minčių apie atlygį ar naudą sau.

*Geraširdiškumas visada tylus.. Jis nepasakoja apie savo gerus darbus visiems ir nesiprašo įtraukiamas į geradarių sąrašus. Gerumas – tai visada tyros širdies polėkis, kuris sušildo žmonių širdis vienybe.

*Užjausti kitus bėdoje – žmoniška, o palengvinti kito kančią – aukščiausia dorybė. Kiekvienas mūsų geras poelgis kitų gerovei – tai mūsų dvasingumo išraiška.

*Kai užjaučiame ar padedame kitiems, negalima priekaištauti žmonėms dėl to, kad jie pakliuvo į tokią situaciją, tai tik sustiprina jų kančią. Ir tuo labiau negalima apkalbinėti pakliuvusių į bėdą žmonių – tai didžiausias cinizmas.

*Atjauta – tai gebėjimas pajusti kito žmogaus kančią kaip savo ir nesusimąstant suteikti įmanomą pagalbą kenčiančiam. Gebantis jausti svetimą kančią žmogus niekada nesuteiks kančios kitiems žmonėms.

*Atjauta geriausiai gydo egoizmą ir abejingumą, leidžia pajusti vienybę su kitais. Atjauta – tai ir gebėjimas džiaugtis kito žmogaus laime.. O padėdami kitiems, mes galime išreikšti geriausias savo savybes ir nutiesti kelią į bendrą gerovę per kiekvieno žmogaus gerovę.

*Negalima atstumti pagalbos, jei ji suteikiama iš visos širdies. Kokia pagalba tai bebūtų – tai brangiausia, ką gali jums duoti žmogus.

*Tačiau nedera per jėgą brukti pagalbos.. Bet tie, kam jos tikrai reikia, dažniausiai nedrįsta jos prašyti, todėl reikėtų padėti jiems neįžeidžiant ir būtent tuo, kas jiems būtina.

*Nepadėkite tinginiui tinginiauti, o girtuokliui – puotauti.. Tikroji pagalba – būtinybė, o ne ydų skatinimas ir palaikymas. Pagalba gali būti įvairi: kažkam reikia buvimo šalia, kažkam gero žodžio ar patarimo, o kažkam – duonos ar drabužio.

*Padėti žmogui galima ir atleidimu – kai atleidžiame žmogui, mes suteikiame jam galimybę suvokti klaidą ir jei įmanoma, ją ištaisyti ir keistis į gerąją pusę. Atleisdami mes išvaduojame žmogų nuo kaltės jausmo, o patys atsikratome nuoskaudų.

*Kuo labiau išsivysčiusi visuomenė, tuo didesnis joje žmonių gebėjimas atjausti ir padėti vieni kitiems, ir – atvirkščiai..

*Jei žmonės skirtų tiek pat laiko atjautai, savitarpio pagalbai, meilei, kiek dabar skiria neapykantai, priešiškumui, pavydui, pykčiui – pasaulis pasikeistų per vieną dieną 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Mylėkime ir saugokime vieni kitus.. Geros visiems savaitės 🙂 !

Visų gerovei..

*Kad žmonija vystytųsi ir tobulėtų, reikalingos visus vienijančios idėjos, kurių įgyvendinimas ne tik suburtų žmones, bet ir pagerintų visos žmonijos gyvenimą bei sudarytų sąlygas tolimesniam vystymuisi.

*Turime pripažinti, kad visos šiuolaikinės visuomenės problemos – tai neteisingų visuomenės vystymosi vertinimų kriterijų pasekmė. Dabar vertiname progresą tik pagal ekonominius rodiklius: vartojimo augimą, investicijų kiekį ir pan. Prioritetas – ne bendra visuomenės gerovė, o komercinė nauda.

*Būtent tai, kad dabar laikomasi materialių, ekonominių kriterijų, šalys balansuoja ant socialinių, ekonominių ir politinių katastrofų ribos. Tuo tarpu tobulėjimas turi būti vertinamas bendražmogiškais dvasiniais kriterijais, ir visų pirma – pagal tarpusavio santykius visose srityse: žmonių bendravimą, santykius tarp tautų, santykius tarp žmonių ir gamtos bei visos gyvybės Žemėje.

*Ekonominiai rodikliai neatskleidžia realios socialinės padėties. Ją parodo žmonių tarpusavio santykių rodikliai: santuokų ir skyrybų kiekis, vaikų skaičius vaikų namuose, nusikalstamumo lygis, bedarbių ir benamių skaičius, korupcija, socialiniai konfliktai, psichiniai susirgimai, bendras sergamumas, savižudybės, stresai, ekologija ir pan.

*Kai sukeičiamos vertybės, žmonės praranda nuovoką, kas iš tiesų yra svarbu gyvenime – jie pradeda mylėti pinigus ir daiktus, o ne žmones. Bet juk didžiausia vertybė pasaulyje – ne pinigai, o žmonės. Tik žmonės savo darbu gali sukurti gerovę visiems ir būtent jie (o ne pinigai, nafta ar daiktai) gali sukurti stiprią ir klestinčią visuomenę.

*Pinigai – tai tik mainų priemonė. Kai pinigai paverčiami tikslu, o ne priemone – visuomenės progresas sustoja, nes prasideda kova ir intrigos dėl pinigų, resursų, įtakos ir dominavimo. Ir šioje kovoja klesti visos įmanomos ydos ir nusikaltimai.

*Šiuolaikinis žmogus vertinamas kaip prekė, o jo gyvenimiška jėga – kaip kapitalas, kuris turi atnešti maksimalų pelną. Kuo daugiau žmogus galvoja tik apie save ir naudą sau, tuo agresyvesnis jis kitų atžvilgiu ir tuo abejingesnis kitų žmonių pergyvenimams ir bėdoms.

*Kai žmogus orientuotas į ekonominius rodiklius, jis pradeda gyventi nenatūralų, primetamą jam gyvenimą ir stengiasi atitikti turto, prestižo, padėties visuomenėje ir mados standartus. Visa tai verčia jį slopinti šviesius, tyrus jausmus ir elgtis nedorai, o į žmones žiūrėti iš savanaudiškumo pozicijos. Dėl tokio gyvenimo jis galiausiai patiria nusivylimą, nes visa tai neatneša nei laimės, nei gyvenimo pilnatvės.

*Dabar labai daug žmonių dėl pinigų daro tai, ko nemėgsta ar net nekenčia. Todėl orientacija į materialią naudą iškreipia žmogaus psichiką, sukelia gilų pasipriešinimą ir vidinius prieštaravimus. Kai žmogų vertins ne dėl pinigų, bet už tai, kas jis yra, tuomet kiekvienas žmogus galės išreikšti savo gabumus ir kiekvienas bus savo vietoje.

*Kiekvienas žmogus gimsta su unikaliais gebėjimas ir talentais, kuriuos turi išreikšti tarnaudamas bendram labui ir gerovei. Tai darnos ir sveikos sąveikos principas. Tame – kiekvieno žmogaus misija ir laimė. Kai žmogus dirba tai, kam turi gabumų – jis įgija aukščiausią meistriškumą, jaučia pilnatvę ir yra laimingas.

*Tam, kad visuomenė pasveiktų ir pradėtų vystytis, reikia iškelti sveikus prioritetus ir pakeisti vertinimo kriterijus: ekonominius – į evoliucinius. Visuomenės klestėjimas įmanomas tuomet, kai nuolat gerinami santykiai tarp žmonių, tautų ir valstybių, kai visi rūpinasi ekologija, kai žmonės turi vienijančius ir gerinančius visos žmonijos gyvenimą tikslus.

*Visuomenė griaunama, kai griaunami nematomi meilės, vienybės ir pasitikėjimo saitai tarp žmonių – būtent tai, kas juos vienija ir stiprina. Mus žlugdo melagingos laisvės ir nepriklausomybės nuo kitų žmonių idėjos. Tačiau kaip vieningos visumos dalys, mes negalime būti atskirti vieni nuo kitų, nes esame tampriai susieti. Meilėje ir vienybėje – mūsų jėga ir laimė.

*Kai pradėsime mylėti ir gerbti vieni kitus, kai nuolat vystysime harmoningą bendravimą, kai vienysimės ir kursime visų gerovei – visos mūsų problemos išnyks savaime. Juk rūpestis visų gerove ir nuolatinis tobulėjimas – tai mūsų natūrali žmogiška prigimtis. O laimingi ir kūrybingi žmonės linki gero visiems ir turi puikias ateities perspektyvas 🙂 .

Parengė ruvi.lt

Visiems geros savaitės 🙂 !

Harmonijos paieškos

*Viskam reikalingas pagrindas: harmonijos pagrindas – tyra, besąlygiška meilė. Tai kurianti ir vienijanti jėga, be jos – griūtis ir degradacija. Žmonijos evoliucinė užduotis – saugoti ir puoselėti meilę ir perduoti šią patirtį sekančioms kartoms.

*Žmonija – tarsi vienas organizmas, jos stiprybė – meilėje ir vienybėje. Kai meilė yra pirmoje vietoje, visa kita atsistoja į savo vietas.. Mus skaldo ir priešina susvetimėjimas ir miegančios sąmonės žmonių būsena.

*Kai susvetimėjame – mums darosi sudėtinga bendrauti, todėl pradedame konfliktuoti, nors bendravimas yra vienas svarbiausių žmogaus poreikių. O su miegančia sąmone žmogus yra lengvai valdomas ir įtakojamas, dėl to jis nesuvokia nei savo prigimties, nei evoliucinių tikslų.

*Visi mes esame viena, todėl ginčytis, kovoti ar kariauti nėra prieš ką. Kai suvokiame vienybės principą, mes pradedame suprasti, kad kiekvienas negatyvus veiksmas, kuriuo kenkiame kitiems, galiausiai atsigręžia prieš mus pačius. Tai liečia ir pozityvius veiksmus: esant visumos dalimi, neįmanoma atlikti veiksmą ir nepatirti jo pasekmių sau ir visiems.

*Mes mokomės ir dvasiškai augame šioje Žemėje. Visos gyvenimo pamokos vyksta pagal tam tikrą eiliškumą ir pagal mūsų galimybes – mes neišmoksime to, kam nesame pasiruošę. Viskas vyksta savo laiku: sekantis etapas prasideda tik įsisavinus reikiamus įgūdžius.

*Jei žmogus yra sąmoningas –  jis mato gyvenimo pamokas, ieško geriausių sprendimų ir daro išvadas, tuomet mokymosi procesas duoda teigiamus rezultatus. Jei žmogaus sąmonė miega, arba jis kovoja ar kenkia kitiems, tuomet jis įsitraukia į negatyvumą ir kartoja pamokas tol, kol jų neįsisavina.

*Gyvenimo pamokos mums duodamos tam, kad įgytume tam tikrą patirtį ir taptume geresni, kad pasidalintume tuo su kitais ir tuo pačiu pagerintume visą visumą. Ir būtent pozityvios emocijos yra patvirtinimas, kad einame teisingu keliu.

*Negatyvios emocijos – tai ženklas, kad kažką darome ne taip, neteisingai. Ir kuo jos stipresnės – tuo labiau esame nuklydę nuo tiesos kelio. Kiekvieną kartą, kai patiriame neigiamas emocijas – mes didiname negatyvumą Žemėje ir ardome harmoniją.

*Mūsų emocijos – tai raktas į gilų savęs supratimą ir savo gyvenimo valdymą. Emocijos – tai ne mintys ir ne logika, jos gimsta saulės rezginyje, o ne galvoje. Ir eiliškumas visada toks: iš pradžių emocijos, o tik po to mintys, ir niekaip kitaip. Jei pasiduodame savo emocinėms reakcijoms – tampame jų valdomi arba arba per jas mus gali lengvai valdyti kiti.

*Negatyvumas ardo harmoniją, bet tam, kad tai suprastume, kartais reikia iki koktumo persisotinti negatyvia patirtimi. Tuomet žmogus sąmoningai, tvirtai ir be jokių abejonių renkasi meilės, tiesos ir harmonijos kelią. Tai ir yra šuolis į aukštesnę sąmonę, pakilimo ar nušvitimo akimirka.

*Bet kokia gyva esybė, turinti sąmonę, negali norėti negatyvumo – tai prieštarauja pačiai gyvybei, nes gyventi negatyvume reiškia griovimą. Tuo tarpu gyvybė – tai nuolatinis vystymasis, meilė, kūryba ir harmoninga tarpusavio sąveika.

*Kūrybinė mintis – tai bendra sąmonė, kurioje yra visos žinios apie viską, ir kiekvienas žmogus yra su ja susietas. Viskas yra mumyse, todėl ieškoti atsakymų reikia savyje – išorėje atsakymų nėra, ten yra tik ženklai, kurie nukreipia mus į save. Nuo savęs nepabėgsime, galime tik sugrįžti į save.

*Tikėjimas – tai abejonių nebuvimas. Netikėjimas savimi, savo jėgomis (“ką aš vienas galiu..“) stabdo daugelį. Tačiau reikia atminti, kad kiekvienas iš mūsų veikia visumą – žmoniją. Todėl kiekvienas geras darbas, kiekviena pozityvi mintis būtinai paveikia mūsų visų gyvenimą. O tikėjimas, paremtas meile, daro tikrus stebuklus..

*Meilę atpažįstame pagal jos išraišką: gerumą, džiaugsmą, stiprybę, tiesą, įkvėpimą, empatiją, draugystę, kūrybą, altruizmą, supratimą, atjautą, palaikymą, santarvę, nuoširdumą, atvirumą, pasitikėjimą, vienybę, pilnatvę..

*Jei mūsų širdyse nėra meilės, jos vietą užima baimė. Baimės griaunančią išraišką atpažįstame per abejones, neapykantą, pyktį, egoizmą, beviltiškumą, vienatvę, kančią, liūdesį, melą, kovą, bejėgiškumą, abejingumą, pavydą..

*Meilės kelias nėra lengvas, nes žmonija iki šiol didino ir daugino jos priešingybę. Todėl mums reikia ištaisyti visus nuklydimus, iškreipimus ir sugrįžti į esmių esmę, į ištakas, į pradinį tyrumą.. Ir mes visi tikrai tai padarysime – mes atkursime harmoniją.. Visų mūsų labui 🙂 .

Parengė ruvi.lt

Visiems šviesios ir darnios savaitės 🙂 !

Tikras džiaugsmas

Kokie skirtingi bebūtų žmonės, bet savo jausmus ir emocijas visi išreiškia vienodai: kai liūdi – yra paniurę, kai laimingi – šypsosi, kai pyksta – įtūžį išduoda žvilgsnis.. O kaip atrodo džiaugsmas?

Jei pažvelgsime į žmogaus vidinius pojūčius, pamatysime, kad džiaugsmas juntamas kaip gilus psichologinis komfortas, vidinė ramybė, pozityvus ir malonus jausmas.

Džiaugsmas gali užgimti akimirksniu – kaip reakcija į kažkokį malonų įvykį, o gali būti ir tylus – kaip gilios vidinės harmonijos išraiška.  O tyrą būties ir vienybės su pasauliu džiaugsmą nuolat jaučia maži vaikai..

Besidžiaugiantis žmogus mato pasaulio grožį ir harmoniją, o žmonėse mato geriausias jų savybes. Džiaugsmas nuspalvina gyvenimą gražiausiomis spalvomis ir pripildo jį prasme.

Kai džiaugiamės, mes pradedame labiau pasitikėti savimi, mes jaučiamės energingi, patenkinti gyvenimu ir esame puikiai nusiteikę. Džiaugsmas sustiprina mūsų ryšį su supančiu pasauliu ir vienybės pojūtį su viskuo.

Džiaugsmas – aktyvi teigiama emocija, išreiškiama gera nuotaika, linksmu nusiteikimu, pasitenkinimu gyvenimu, ir, žinoma – nuoširdžia šypsena. Juk šypsena – tai mūsų prigimtinis gebėjimas parodyti geranoriškumą ir gerą ūpą.

Kai žmogus išgyvena tokią teigiamą emociją, veido mimika pilnai ją išreiškia: šypsosi ne tik lūpos, bet ir akys.. Būtent šypsena parodo – nuoširdžiai žmogus džiaugiasi, ar tik suvaidina džiaugsmingą išraišką.

Kai džiaugsmas tyras ir nuoširdus  –  žmogaus šypsena plati, akys švyti, o akių išoriniuose kampučiuose susidaro charakteringos raukšlelės. Tuo tarpu žmogus, kuris nejaučia džiaugsmo, o jį tik vaidina – šypsosi tik lūpomis.

Nuoširdi džiaugsmo išraiška gimsta nesąmoningai, automatiškai. Kad ir kaip plačiai besišypsotų žmogus, ketindamas suvaidinti džiaugsmą, bet to spontaniško, tyro akių švytėjimo jam nepavyks suvaidinti. Dažnai nenuoširdumas pastebimas ir šypsenos asimetrijoje.

Be to, nenuoširdi šypsena greičiau primena grimasą: ji gali nenatūraliai staigiai užsiplieksti ir taip pat nenatūraliai staigiai užgęsti, o veidas akimirksniu pasidaro lyg akmeninis. Nuoširdi gi šypsena užgęsta palengva, o žmogaus akys švyti ir šypsenai užgesus.

Pasirodo, neįmanoma pykti, liūdėti, bijoti ar pavydėti ir tuo pačiu metu nuoširdžiai šypsotis. Tačiau.. šiuolaikinės visuomenės gyvenimo sistema dažnai priverčia žmogų slėpti savo tikruosius jausmus ir išoriškai demonstruoti savo sėkmingumą per dirbtinas šypsenas.

Todėl mes ir pradedame vaidinti kitiems žmonėms džiaugsmą, vaidiname jiems laimę.. Ir išmokstame per jėgą šypsotis, kai negalime ir nenorime to padaryti nuoširdžiai, spontaniškai, natūraliai.

Taip mes apaugame kaukėmis, taip mumyse gimsta gilūs vidiniai prieštaravimai. Taip mes pamirštame, kas yra tyras gyvenimo džiaugsmas.. O šviesų būties džiaugsmą pamažu keičia materialumo ir vartojimo iliuzijos.

Bet nusimeskime pagaliau tas išorinio džiaugsmo kaukes ir atsigręžkime į tai, kas jau dabar gali mums suteikti tikrą džiaugsmą: tai bendravimas su artimaisiais ir bendraminčiais, kūryba ir saviraiška, ryšys su gamta ir visa gyvybe, pagalba ir padrąsinimas tiems, kam sunku..

Akivaizdu, kad mums visiems dabar labai trūksta svarių priežasčių tikram džiaugsmui – tokių, kurios suvienytų žmones ir įkvėptų juos geriems darbams: santarvės ir besąlygiškos meilės, bendrų tikslų visų gerovei, dorovės ir dvasingumo, vienybės ir kūrybinės laisvės 🙂 ..

Visiems geros savaitės, tyro džiaugsmo ir saulėtų šypsenų 🙂 !

Kūrėjai ir griovėjai

* Mes – žmonės, visi kartu mes – žmonija, mes visi esame susieti, ir kiekvienas iš mūsų atstovauja visą žmoniją.. Ir jei kenčia nors vienas žmogus – negali būti gerai visai žmonijai, nes jo kančia paveikia mus visus. Todėl jei konfliktuojame, kenkiame kitiems ar juos išnaudojame – mes iš esmės konfliktuojame su savimi ir griauname save.

* Mes tiesiog pamiršome, kad visa žmonija – tai broliai ir seserys.. Pirmiausia turime būti Žmonėmis, būti harmonijos Kūrėjais ir išreikšti gyvenime žmogiškas prigimtines savybes – besąlygišką meilę, atjautą, dorovę, kūrybingumą, vienybę, sąžiningumą – tuomet net nekils mintis konfliktuoti ar kažkam kenkti.

* Mūsų realybėje gali būti dvi gyvenimo visuomenėje tendencijos. Pirmoji – tai gyvenimo Kūrėjai, kurių gyvenimo pagrindas – besąlygiška meilė ir dorovė; antroji – griovėjai be meilės ir dorovės, o tai reiškia, kad jie parazituoja iš tų, kurie kuria gyvenimą.

* Parazitai įsitikinę, kad parazituoti yra pelningiau, nei patiems kažką sukurti, tačiau jų “pelnas“ visada trumpalaikis. Bedvasis žmogus – visada aplinkinės erdvės griovėjas, ir galiausiai – savęs naikintojas. Kūrėjai gali gyventi be parazitų, o štai parazitai be Kūrėjų – ne.

* Parazitai – griovėjai, tai įrankis, kai reikia sunaikinti sistemą iš vidaus. Tačiau parazitai gali gyvuoti tik silpname organizme, stipraus jie neįveikia. Gyvenimą Žemėje palaiko tik dvasingi žmonės – Kūrėjai, kurie savo būsena, mintimis ir gyvenimo būdu išlaiko, skleidžia ir balansuoja (neutralizuoja) negatyvią energiją.

* Socialiniai parazitai turi tendenciją išsirikiuoti piramidėje iš viršaus į apačią – pagal turimos įtakos jėgos principą. Grandžių kiekis tokioje piramidėje auga: stambesni parazitai parazituoja ant smulkesnių ir juos daugina, kol leidžia smulkesnių išnaudojamųjų resursai.

* Parazitų valdžia neturi nei įsipareigojimų, nei atsakomybės, nei rūpesčio dėl savo išnaudojamųjų, tik siaurus įvairių savų grupių interesus. Užtat išnaudojamiems užkraunama didžiulė prievolių, pareigų ir atsakomybės našta, kad parazitai turėtų iš ko parazituoti.

* Tokioje visuomenėje žmogų iš mažens moko, kad pasaulis yra žiaurus ir žmonės blogi, ir todėl jam reikia nuolat kovoti, kad užimtų savo vietą gyvenime. Taip žmogui priskiriama nelaukto svečio vaidmuo gyvenime. Ir kai tik žmogus patiki, kad šiame pasaulyje jį išgelbės tik žiauri širdis ir stiprios alkūnės – jis prapuolęs..

* Tuomet jis tampa arba auka, arba smurtautoju, arba – ir vienu, ir kitu. Jis jaučiasi labai vienišas šiame priešiškame pasaulyje ir visas jo gyvenimas praeina ieškant stiprios “bandos“, kuri gali jį apginti. Tą “gynėjo“ vaidmenį paslaugiai atlieka įvairios sektos, tinklinio marketingo grupės, jaunimo grupuotės, “garsenybių“ gerbėjų klubai, “elito“ klubai,  nusikaltėlių gaujos ir pan.

* Dabar žmonių gyvenimą valdo ir išoriškai disciplinuoja visuomeniniai reikalavimai ir taisyklės, pritaikyti prie tam tikrų ideologinių šablonų. Ir tokia disciplina – pati pražūtingiausia, nes paremta prievarta be jokios pasirinkimo laisvės, o priespauda visada natūraliai sukelia pasipriešinimą.

* Disciplina turi būti vidinė, be spaudimo, be baimės ar priespaudos. Taip nebūna, kad iš pradžių – disciplina, o paskui – laisvė. Laisvė turi būti visko pradžia, o ne pabaiga. Laisvė – kai žmogus sąmoningai renkasi tam tikrą veiksmą kartu su atsakomybe už tai, ką jis daro, o tai tai jau ir yra disciplina pati savaime.

* Pasaulėžiūra – tai žmogaus savęs suvokimo formos. Sąmoningumo pradžia – tai vienybės su žmonija ir aplinka pojūtis. Kai žmogus tampa sąmoningas, išnyksta aplinkinio pasaulio priešiškumo jausmas, gimsta sveika sąveika su gamta ir visa gyvybe, atsiranda nuolatinio pažinimo poreikis ir kūrybinė saviraiška.

* Kuo daugiau harmonijos žmoguje – tuo daugiau jame kūrybinės jėgos. Kūrėjas yra pozityvumo ir harmonijos skleidėjas – jis ne tik kuria visų gerovei, bet ir įkvepia kitus tobulėti. Kūrėjas – evoliucijos šauklys.

* Evoliucijos jėgos – tai nuolat besivystančios Šviesos jėgos, o tamsos jėgos – stagnacijos jėgos, sulaikančios ir stabdančios Šviesos jėgų aktyvumą ir proveržį.

* Šviesos jėgos vadovaujasi Tiesa, Laisve, Meile, Kūryba, Vienybe, Dorove, jų principas – aukštas sąmoningumas ir atsakomybė. Tamsos jėgos vadovaujasi kontrole, melu, prievarta, dogmomis, baime, iliuzijomis, engimu, jų principas: skaldyk ir valdyk.

* Žmonijos evoliucijos tikslas: Žmogus – laisvas Kūrėjas, gebantis aukščiausiu lygmeniu atlikti meilės, sąmonės ir harmonijos sintezę. Dabartinio žmonijos evoliucijos etapo tikslas – tobulas Žmogus-Kūrėjas ir tobula visuomenė, kuri vadovaujasi etikos dėsniais.

* Etikos dėsniai skiriasi nuo žmonių sugalvotų įstatymų tuo, kad etikos dėsniai – tai idealaus dvasinio pasaulio dėsniai ir būsimų procesų šaknis, kurie būtinai įvyks materialiame pasaulyje.

* Ugnies neužgesinsime ugnimi, o neapykantos – dar didesne neapykanta. Neapykantą gali užgesinti tik Meilė. Besąlygiška meilė – ne sentimentai, tai svarbiausia kurianti bei vienijanti jėga ir gera valia. O gera valia – tai pirmas žingsnis į teisingus, harmoningus santykius tarp žmonių ir tautų.

* Naujoje visuomenėje, kurią kurs aukštesnio sąmoningumo žmonija, tiesiog nebus sąlygų atsirasti parazitams-griovėjams. Bus sukurtos visos sąlygos kiekvienam žmogui laisvai kurti, tobulėti, vienytis ir bendradarbiauti kiekvieno ir visų gerovei. Tai bus vieninga ir mylinti, bendromis jėgomis kurianti harmoningą gyvenimą ir nuolat tobulėjanti Žmonija 🙂 ..

Parengė ruvi.lt