Mėnuo: balandžio 2009

Kodėl mūsų organizmui toks svarbus vanduo?

Visi žinome, koks svarbus vanduo mūsų gyvenime. Svarbiausia vandens funkcija – gyvybės palaikymas. Tai gyvybės šaltinis mūsų organizmui. Gyvybė – ne kas kita, kaip skysčių judėjimas ląstelėse ir tarp jų. Man, kaip visada, nepakako tokio pasakymo ir pasidomėjau plačiau – kodėl 🙂

Pirmiausia, kad susidarytume pilną vaizdą, žvilgtelėkime į žmogaus kūno sandarą. Žmogus sudarytas iš skeleto – kaulų. Sausgyslėmis prie kaulų pritvirtinta sudėtinga raumenų sistema. Žmogaus kūne tėra apie 5 kg sausos substancijos. Vandens žmogaus organizme yra apie 80%. Įvairaus skysčio kūne yra nuo 30 iki 50 litrų. Gyslose yra 5 litrai kraujo, 2 litrai limfos.

Mūsų kūne taip pat yra 2,5 litro skrandžio sulčių, nuo 0,5 iki 2 litrų seilių, nuo 0,5 iki 1,5 tulžies, kasos sulčių – 0,7 litro, 3 litrai žarnyno sulčių, nuo 0,12 iki 0,2 litro galvos bei kaulų smegenų skysčio. Be to, yra skystis, kuriame plaukioja ląstelės ir skysčio pačiose ląstelėse. Tokio neląstelinio bei ląstelinio skysčio yra apie 28 litrus. Ta va, kokie mes “vandeningi“ 🙂 ..

Dabar trumpai apie kiekvieno organo sandarą ir apie tai,  kaip tie kūno skysčiai juda organizmu. Maždaug 77% smegenų – vanduo, 83% raumenų – taip pat vanduo, plaučių ir širdies – po 71%, ląstelių – 83%. Širdis, sverianti apie 350 gr, per dieną susitraukia apie 100 tūkstančių kartų. Per dieną širdis perpumpuoja nuo 13 iki 28 tūkstančių litrų kraujo. Kraujo kapiliarai sudaro šimtus tūkstančių kilometrų. Visam kraujo apytakos ratui reikia 23 sekundžių. Kraujas per tą laiką plaučiams atiduoda angliarūgštį, o pats prisipildo deguonies.

Kepenyse palieka hemoglobino skilimo produktus, o šie patenka į tulžį ir pasiima cholesteriną. Kraujas skinasi kelią per 2 600 000 inkstų nefronų-filtrų, o jo plazma sunkiasi per kapiliarų sieneles. Inkstų perfiltruotas kraujas teka toliau, jau be druskų ir apmirusių ląstelių. Žarnyno gaurenose kraujas dalyvauja nenutrūkstamoje baltymų, riebalų ir angliavandenių hidrolizėje, pasipildo maitinančiomis medžiagomis. Raumenyse jis atsikrato glikogeno ir apsirūpina pieno rūgštimi. Smegenys pagamina kaulų smegenų skystį. Į endokrinines liaukas jis atneša medžiagas hormonų statybai. 

Nors kraujo sudėtis kinta, bet jis išlieka chemiškai savitas, jo sudėtis priklauso nuo mitybos. Kraujas 10% tirštesnis už vandenį. Kraujo plazmoje yra apie 80% vandens ir tai padeda jai laisvai cirkuliuoti po visą kūną. Viską, ko reikia žmogaus kūno ląstelėms, parūpina plazma – maistą, dujas, druskas ir maisto medžiagas. Visi procesai organizme – ląstelių statyba, medžiagų įsisavinimas ir jų išskyrimas – vyksta plazmos dėka. Taigi, darom išvadą, kad gyvybė – tai skysčių judėjimas ląstelėse ir tarp jų. Iš to dar viena išvada: tam, kad tas judėjimas vyktų, mes turim nuolat pildyti skysčių atsargas, kad organizmas jo nepritūktų.

Tyrimai parodė, kad žmogus ramybės būsenoje vidutiniškoje temperatūroje išgarina per odą ir plaučius apie 300 gr skysčių. Esant fiziniam krūviui ir karštam orui, šis kiekis skaičiuojamas litrais. Vandens rezervą organizme galime papildyti tik reguliariai gerdami vandenį. Geriausiai tinka grynas, švarus vanduo. Visi kiti gėrimai neilgai užsilaiko organizme ir nespėja atlikti tų funkcijų, kurias atlieka grynas vanduo. Taip pat didžioji dalis nekokybiško vandens molekulių negali dalyvauti medžiagų apykaitoje, nes neatitinka organizmo ląstelių, į kurias turi prasiskverbti, membranų dydžio. O tai svarbu, nes vanduo gamina energiją ląstelių membranose.

Miesto vandentiekio vanduo savo transportavimo etapuose vamzdžiais, aukšto spaudimo siurblių pagalba, netenka beveik visų savo naudingų savybių. Taip pat pramoniniu būdu gaminami gėrimai yra netinkami organizmo skysčių balansui palaikyti, nes yra dehidratuojantys.Tuo tarpu polydžio, tirpsmo vanduo turi savybę valyti kraujagysles, limfą, kaulus, sąnarius ir sausgysles. Jis yra struktūrizuotas ir artimiausias žmogaus ląstelių skysčių sandarai. Naudingas ir natūraliai distiliuotas, krentantis iš dangaus (ne pramonės zonose) – lietaus vanduo. Vandens trūkumas gali būti pavojingas, sukelti dehidrataciją ir jos sukeliamas ligas.

Kaip rašo D.Petrauskaitė savo knygoje “Gydymas vandeniu“ – ..“Visos sveikatos problemos kyla dėl klaidingo požiūrio: mes manome, jog pagrindinis energijos šaltinis yra maistas. Ir visai nesuvokiame, kad hidrolizės metu skaidomos medžiagos energiją gauna iš vandens. Vanduo – pagrindinis ląstelių energijos šaltinis. Todėl naudinga jį gerti prieš valgant. Vandens perteklius pašalinamas su šlapimu. Vanduo neužsilieka organizme taip, kaip maisto perteklius, kuris virsta riebalais “.

Nevardinsiu virš dvidešimties ligų sąrašo, kurias medikai pripažino kaip ilgalaikės dehidratacijos pasekmes. Svarbiausia, ką supratau – gryną, švarų vandenį visi turime gerti reguliariai tam, kad palaikytume optimalų organizmo darbą. Kada, kiek, kaip gerti vandenį? Bendros medikų rekomendacijos tokios:  maždaug 30 minučių prieš valgį ir visada, kai jaučiam troškulį.

Gerti vandenį turime reguliariai, pageidautina vienodais intervalais. Reikiamą kiekį, kuris kiekvienam individualus: nuo 2 iki 3 litrų per dieną. Apskaičiuota, kad 1kg svorio per dieną turi tekti 30ml vandens – tai nesunkiai galime kiekvienas pasiskaičiuoti. Na, o kokį vandenį – idealiausias tirpsmo vanduo (kaip jį pasigaminti, rašiau anksteniuose rašiniuose), šaltinio vanduo, žodžiu, kuo grynesnis, švarus. Gali būti ir iš butelių, bet patikimo tiekėjo, taip pat filtruotas. Ribotai ir paįvairinimui – distiliuotas, mineralinis.

Tiesiog kviečiu atkreipti į tai dėmesį, nes, pasirodo, vanduo – gyvybiškai mums visiems svarbus ir niekas jo pakeisti negali 🙂 ..

Iš kur gi tas antsvoris?

Retas žmogus nesusiduria su šita problema. O ir matome akivaizdžiai: nutukusių žmonių vis daugėja. Kodėl? Ar tik dėl to, kad yra didžiulis maisto pasirinkimas ir mes tiesiog nekontroliuojam kiekio, ar yra kitokių priežasčių? Pasirodo, yra..

Pirmiausia išsiaiškinkime, kokia virškinimo sistemos funkcija ir kaip ji veikia. Pagrindinė virškinimo sistemos funkcija – aprūpinti organizmą jo funkcionavimui reikalingomis medžiagomis ir energija iš patenkančio maisto. Virškinimas prasideda burnos ertmėje, paskui maistas patenka į stemplę, toliau – į skrandį. Priklausomai nuo maisto rūšies, virškinimas vyksta nuo 2 iki 6 valandų. Virškinimui išskiriami fermentai, skrandžio sultys. Pirmą virškinimo valandą sekrecija stipri, vėliau ji silpnėja.

Galutinis virškinimas vyksta žarnyne, intensyviausias dvylikapirštėje žarnoje. Tulžies sultys- šarminės, tulžies per parą pagaminama nuo 0,5 iki 1,20 l . Toliau virškinama plonąjame žarnyne, kur vyksta rezorbcija, toliau – storajame žarnyne, kur yra žarnyno bakterijos. Irstant medžiagoms, susidaro ir kenksmingos medžiagos, jas nukenksminti yra kepenų funkcija. Kepenys taip pat gamina virškinimo fermentus, insuliną, dalyvauja detoksikaciniame procese, mineralinių medžiagų apykaitoje.

Šį netrumpą ir sudėtingą procesą aprašiau trumpai dėl to, kad suprastume, kaip tai veikia. Kad virškinimo sistema veiktų gerai, reikia suprasti, kaip teisingai maitintis ir neperkrauti jos. Pirmiausia – kiekis. Jis turi būti optimalus. Jau apie tai rašiau: ne daugiau dviejų rieškučių per vieną valgymą ir ne daugiau 400 gr – tai didžiausias sveiko skrandžio tūris. Jei kiekis didesnis, virškinimo sistema dirbs perkrovos režimu.

Pavalgius, bent dvi valandas, kai virškinimas intensyviausias, neužkandžiaukime, nes anksčiau suvalgytas maistas bus suvirškintas nepilnai. Neužgerkime maisto – tai skiedžia skrandžio sultis ir daro virškinimą paviršutinišką. Atsigerti galime prieš valgį arba valandą po valgio. Labai svarbu išlaikyti intervalus tarp valgymų. Nes daug žmonių valgo, kaip tam posakyje: tik vieną kartą per dieną, t.y., visą dieną 🙂 ..

Turime valgyti atsižvelgdami į savo fizinį aktyvumą. Daugelis ligų kyla būtent dėl to, kad organizmas perdirba didžiulį maisto perteklių ir nuolat dirba perkrovos režimu. Kaip sakė P.Bregas – nė vienas iš gamtos tvarinių taip nesityčioja iš mitybos dėsnių ir nesimaitina taip nesantūriai, kaip žmogus. Pažeisdamas optimalios mitybos dėsnius, žmogus ardo save. Žmogų iš lėto žudo priešingi jo prigimčiai įpročiai. Nuolat valgant per daug, skrandis išsitempia ir virškina nepilnai, perteklius atsideda riebalų pavidalu. Tai tiek apie kiekį.

Bet.. yra dar viena nežaboto apetito priežastis – tai maisto kokybė. Valgydami nekokybišką maistą – neteisingai pagamintą, daug kartų apdorotą, su cheminiais priedais – mes ne tik apkrauname organizmą tokio maisto nukenksminimu, bet ir negauname naudingų organiškų medžiagų ir energijos. O kai maistas nekokybiškas, nesuteikia maistinių medžiagų ir energijos, tai nuolat norisi valgyti. Tame ir yra tų visų “E“ pavojus..

Tai ne maistinės medžiagos, tai chemija, kuri naudojama skoniui pagerinti ir maisto galiojimo laikui pratęsti. Nuo to irgi tunkame, nes valgom nekokybišką balastą. Kokios cheminės sudėties maistą mes valgome, tokia bus ir mūsų kūno cheminė sudėtis, mūsų kraujo sudėtis. Visi neorganiniai cheminiai priedai – nuodai, kurie, patekę į mūsų kūną, ir prieš laiką mus sendina, ir susargdina. Todėl nežiūrėkime lengvabūdiškai į tuos priedus ir negalvokime, kad jei tai įdėta į maistą, tai tampa maistu. Gyvam organizmui naudingi tik organinės kilmės produktai.   

Ką gi daryti, jei jau turim tą viršsvorį? Pirmiausia pagalvokime, per kiek laiko priaugome tą svorį ir supraskime, kad kaip jis nepriaugo per trumpą laiką, taip ir nenukris per trumpą laiką. Nekurkime iliuzijų, kad, kaip daugelis apkūnių žmonių sako: jaučiuosi gerai, reiškia, viskas gerai. Tai iliuzija. Neapgaudinėkime savęs.  Anksčiau ar vėliau su viršsvoriu susiję organizmo sutrikimai, toksiškos medžiagos pradės ardyti organizmą. Kaip sakė P.Bregas: talija – mūsų gyvybės linija.. Geros sveikatos indikatorius yra normalus riebalinio audinio sluoksnis. Yra toks terminas – autointoksikacija – kai nuodijame save savo suvalgytu maistu. Daugelis žmonių sulaukia, kol su jais kažkas atsitiks ir tik tada pradeda veikti. Profilaktika tikrai geriau už gydymą..

Pirmiausia peržiūrėkime savo mitybos įpročius. Kiek valgome, kokios sudėties maistą valgome, kokie intervalai tarp valgymų. Pradžioje naudinga užsirašyti suvalgyto maisto kiekį ir atkreipti dėmesį į maisto kokybę ir sudėtį – taip aiškiau pamatysime tikrą padėtį. Ryžtingai meskime iš savo raciono maistą su daugeliu “E“ priedų. Net jei neturime viršsvorio, supraskime, kad tie priedai – nuodai. Sunku dabar atrasti parduotuvėse maisto be tų priedų, bet jų yra – patvirtinu tai, nes pati tai ištyrinėjau.

Jei jau nepavyksta, tai bent jau su kuo mažesniu priedų kiekiu. Atsisakykime pusgaminių, dažniau gaminkime maistą namuose. Kai pradės tirpti svoris, išsivalys organizmas (nes riebalai – tai ir šlakai, nuodingos medžiagos), atgausime sugebėjimą suprasti, ko išties organizmui reikia, tuomet mityba bus sveikiausia. Sveikas organizmas pats “pasako“, ko jam šiuo metu trūksta. Ir, aišku, fizinis krūvis – tai labai svarbu. Nereikia rautis aktyviai sportuoti, stebėkime, koks krūvis malonus, patinka.. Fizioterapeutai itin pataria ilgesnius pasivaikščiojimus, nes ėjimo metu juda visi kūno raumenys.

Ir dar.. Kažkodėl visai nepelnytai yra nustumti į šalį dietologai.. ir visai be reikalo. Ir turint viršsvorį, ir sergant lėtinėmis ligomis jų konsultacija gali ne tik padėti pasiekti norimų rezultatų, bet ir išgelbėti gyvybę. Visi mes turime tik supaprastintas, primityvias žinias apie savo kūno funkcionavimą. Kadangi visi turim individualių organizmo ypatumų, tai ir funkcionuoja jie skirtingai. Visi turim skirtingą skrandžio sulčių rūgštingumą, hormonų, fermentų pusiausvyrą, paveldėtas savybes. Dietologas labai tiksliai nustatys nutukimo, organų funkcionavimo sutrikimų priežastis ir, teisingai parinkęs mitybos sistemą, padės greičiau atstatyti optimaliausią organizmo funkcionavimą. Toliau jau viskas priklausys nuo asmeninių pastangų 🙂 .

Svarbiausia – nenuleiskime rankų, neapsileiskime, juk tai ne tik estetinė problema. H.Spenceris sakė: “ Sveikatos išsaugojimas yra kiekvieno žmogaus pareiga. Tik nedaugelis žino, kad yra toks dalykas, kaip fizinė moralė“. Aš tik pridursiu, kad bet kurios pastangos, siekiant sveikatos, atsiperka puikia savijauta ir išvaizda 🙂 .. Juk sveikas žmogus – laimingas žmogus 🙂 ..

Vyras ir moteris (3 dalis)

Yra didžiulis skirtumas tarp vyriškų ir moteriškų darbų. Vyriškas darbas – tai toks darbas, kurį vyras daro lengvai, o moteriai jis per sunkus. Ir atvirkščiai. Taigi prie vyriškų darbų priskiriamas ir fizinis, ir strateginio mąstymo reikalaujantis darbas. Prie moteriškų – kruopštūs, reikalaujantys kantrybės, taktinio mąstymo. Ir vieni, ir kiti dirba kūrybinį darbą, dėl individualių ypatumų gali kartais ir “apsikeisti“ darbais, bet dėl lyties ypatumų apspręsta būtent taip.

Čia ir prieiname prie buities darbų, dėl kurių kyla daugiausia ginčų. Juokaujama, kad, norėdamas išvengti buities darbų, vyras išrado buitinę techniką 🙂 . O grynai moteriški darbai niekur neišnyko, todėl moterys ir pyksta, reikalaudamos pagalbos.. Na, o vyrai visa savo esybe ne darbui, o reikalavimams priešinasi.. Nė vienam vyrui pasaulyje nekyla mintis reikalauti, kad žmona suremontuotų jo automobilį 🙂 .. Paprašyti pagalbos galima, bet ne reikalauti.. Va čia ir vėl atsiveria erdvė moters išminčiai: nei vienas vyras neatsisakys, ramiai paprašytas, beje, kaip ir moteris 🙂 . Reikia įsisąmoninti, kad niekas niekam nieko neprivalo. Santuoka – geranoriška sąjunga ir dėl visko turime susitarti. Dar viena klaida iš buitinių nesutarimų – įsivaizdavimas, kad vyras moteriškus buitinius darbus gali atlikti taip pat kruopščiai, kaip moteris. Prisimenate – vyras nereiklus detalėms, todėl suplovęs indus, nebūtinai juos sudėlios į vietą ar nuvalys pritaškymus aplink kriauklę ar išvalys pačią kriauklę. Jis atliko konkretų darbą – išplovė indus ir laukia to darbo įvertinimo (būtinai) 🙂 ..

Dar viena nesusišnekėjimų sritis – vaikų auklėjimas. Iš senesnių laikų buvo įprasta, kad lemiamas žodis vaikų auklėjime buvo tėvo, o pas motiną vaikai ieškodavo paguodos, švelnumo, užtarimo. Šiuolaikinėse šeimose dėl vyrų užimtumo ir buities ypatumų (neliko bendrų darbų su vaikais, auklėjimo per bendrą darbą), vaikai daugiau bendrauja su mama. Paauglystėje, kai jau mama sunkiau sutaria su vaiku, tėvas įtraukiamas į auklėjimą, dažniau dėl žodžio svarumo.. Pasirodo, ir čia tėvų meilė pasireiškia skirtingai. Motina myli savo vaikus besąlygiškai, visada. Tėvas savo šiltus jausmus išreiškia tik tada, kai vaikas gerai elgiasi ir baudžia, jei elgiasi netinkamai. Ir kas gi gaunasi? Kai tėvas baudžia vaiką, dažnai mama puola jį ginti. O vyrui nėra didesnio pažeminimo už pažeminimą savo vaiko akyse.. Tai žeidžia jo savigarbą ir iš auklėjimo gaunasi konfliktas.. Sekantį kartą paprašytas prisidėti prie vaikų auklėjimo, jis ryžtingai atsisakys..

Išgirdau ir man seniai rūpėjusį klausimą – kodėl vyrai po skyrybų nebendrauja su savo vaikais? Sutikite: retas vyras ( ir tai rodo gyvenimas) po skyrybų skiria dėmesį savo vaikams. Ir čia “suveikia“ prigimtinės vyro savybės. Vyras dėl savo fiziologinio poligamiškumo myli savo vaikus netiesiogiai, o per moterį. Myli moterį – myli ir vaikus. Jei santykiai nutrūksta, dažnai nutrūksta santykiai ir su vaikais.. Tai ypač skausminga, jei jis, sukūręs naują šeimą su moterimi, turinčia vaikų, tuos vaikus myli ir augina kaip savus, o savų nė neprisimena. Manyčiau, čia pasireiškia ir žmogaus dvasinės savybės..

Nenorėčiau, kad iš mano rašinių susidarytų įspūdis, kad teisinu vyrus ir skatinu moteris prisitaikyti ar manipuliuoti. Esmė tame, kad moteriškumo, vyriškumo sąvokos dabar labai iškreiptos. Klaidingai suprantama ir emancipacija. Tai teisinga juridiniu požiūriu – kai yra lygūs atlyginimai už vienodą darbą, lygios teisės. Tačiau emancipacijos suvokimas kaip darymas to paties, kaip vyras.. atleiskite, yra keistas. Ne konkuravimui su vyrais moterys sukurtos. Kaip pliusas ir minusas, kaip priešybių vienybė, vyras ir moteris sudaro visumą, papildydami vienas kitą savo unikaliomis savybėmis. Dabartinės “stiprios“ moterys apsiima visas vyriškas pareigas, na, o vyrai prisitaiko, aptingsta, moteriškėja ar gyvena vien biologiniais poreikiais..

Moteriai gamtos ir Kūrėjo labai daug padovanota. Ji – pagrindas gyvybei ir vyro vyriškumui, įkvėpėja. Negali būti tikro vyro be tikros moters. Būdamas stiprus fiziškai, galėdamas įveikti kitą vyrą, vyras negali atsispirti moters dvasinei jėgai.. Karo metais, visokių politinių peripetijų metais vadinami “medaus spąstai“ suveikdavo beveik šimtu procentų: įvairių žvalgybų kiečiausi agentai neatsilaikydavo moters kerams ir išduodavo valstybines paslaptis.. Vyras valdyti moters negali – vėlgi dėl savo psichinių ypatumų – nes tiesiog negali suvokti moteriškos logikos. Tai vienintelė vyrą įveikianti, itakojanti jėga. 

Labai norėtųsi, kad kuo daugiau moterų suprastų savo prigimtinę galią. Nekovotų, lyg tos karžygės, o išmintingai vadovautųsi savo galimybėmis. Savo ir savo šeimos labui. Neveltui sakoma, kad kai atgims tikrasis moteriškumas, pasaulis sužydės 🙂 .. Stumkime į šalį ambicijas ir tapkime tuo, kuo ir esame, padėkime vyrams tapti tikrais vyrais.. Kaip ten patarlės sako? – vyras galva, moteris – kaklas.. Man labai graži dar ir šita: vyras karalius, moteris – jo valdovė 🙂 .. Tai tiesa, bet mes tai baigiame pamiršti ir kovojame, kovojame.. su vėjo malūnais  🙂 ..

Vyras ir moteris (2 dalis)

Taigi – kodėl kalbėdami viena kalba, metų metus gyvendami kartu, vyras ir moteris nesupranta vienas kito? Todėl, kad jie nesupranta vyro ir moters psichikos ypatumų, prigimtinių lyties savybių. Tuomet ir kyla nesusikalbėjimai ir konfliktai, nes į tą patį reiškinį vyras ir moteris žiūri skirtingai. O pasirodo, kaltų nėra, yra tik nesupratimas ir iš to kylančios konfliktų priežastys..

Pradžių pradžia – vaikų auklėjime, kuris pilnai perėjo į moterų rankas: nuo šeimos iki ugdymo įstaigų, todėl vaikai auklėjami labai vienpusiškai. Dėl to pilnaverčių vyrų ir moterų vis mažėja. Problema ir nepilnos šeimos. Idealu, kai vaikas mato darnios šeimos modelį – tuomet ir auklėjimas harmoningas. Net ir labai mylėdama, augindama viena berniuką, motina neįskiepys jam vyriškų bruožų. Vyriškos savybės išugdomos tik vyrišku pavyzdžiu. Tas pats liečia ir mergaites: augdamos tik su mama ir nematydamos vyro ir moters bendravimo, ateityje jos sunkiai kurs savo šeimos modelį. Tik retais atvejais vaikai, išaugę nepilnose šeimose, intuityviai išsiugdo savo lyčiai būdingas savybes. Jei šeima iširo, vaikams labai naudinga būtų palaikyti ryšį su atskirai gyvenančiu tėvu ar mama, arba pajungti auklėjimui senelius, priešingos lyties giminaičius ar gerus draugus. Vaikas turi matyti lyčių bendravimo modelį.

Kokie turėtų būti darnūs santykiai? Jei sutuoktinių interesai vystosi lygiagrečiai, santykiai visada yra harmoningi. Jei jie susikerta – kyla konfliktai. Nežiūrint į prigimtinę fiziologinę poligamiją, vyras, kuris vysto savo dvasines savybes, intuityviai ieško ryšio su vienintele moterimi ir siekia su ja santuokos. Moteris, nors ir paplitęs požiūris, kad siekia šeimos – atsargiai renkasi. Ji mąsto giliau ir mato detales.. Čia turimi omenyje dvasingi santykiai ir meilė. Vyras intuityviai suvokia, kad tik su moterimi jis gali išvystyti geriausias savo savybes. Kuo dvasingesnė, išmintingesnė moteris, tuo didesnė vyro galimybė vystyti savo geriausias savybes, o šalia vyriško vyro galimybė visapusiškai tobulėti ir pačiai moteriai. Tokiose šeimose gimsta fiziškai stiprūs, gabūs vaikai, vyrauja darna ir supratimas.

Pirmieji nesusipratimai prasideda, kai vyrai, turėdami savyje pergalių ir kliūčių įveikimo būtinybę, pradeda nepastebėti žmonos, kuri po santuokos dažnai aprimsta, o kartais ir apsileidžia dėl buities, darbo rūpesčių. Ir čia vėl pasireiškia tas abipusis ryšys: jei apsileidžia moteris, apsileidžia ir vyras. Jei moteris išlieka įdomi, tobulėja – pasitempia ir vyras, nes turi nuolat savo moterį “užkariauti“. Prisiminkime – dvasiškai moteris stipresnė, subtilesnė, todėl atmosfera šeimoje priklauso nuo moters. Jei moteris tai supranta, ji lengvai tą atmosferą šeimoje kuria, jei nesupranta – pradeda priekaištauti vyrui, reikšti pretenzijas, t.y., puola.. o tada jau suveikia vyro kovotojo dvasia, kuri automatiškai atsako gynyba..

Reikia suprasti, kad puldama vyrą, moteris automatiškai visada gaus atsaką. Todėl jei moteriai skandalas kartais gali būti emocinė iškrova, vyrui tai – žlugdantis mechanizmas. Be to, pretenzijas jis priima kaip iššūkį, pažeminimą, kurio jo psichika neperneša. Tai jam sukelia agresiją, todėl jis stengsis tų skandalų išvengti, pasinerdamas į darbus ar atsiribodamas. Gali ir rankas į darbą paleisti, ir tai bus instinktyvus veiksmas.. Reikia tai suprasti ir netampyti liūto už ūsų.. Įsakmų toną apskritai tiek vyrams, tiek moterims reikėtų iš gyvenimo išbraukti – tai visada žemina ir provokuoja konfliktus.

Dar vienas klaidingas įsitikinimas, į kurį atkreipia dėmesį daugelis autorių, nagrinėjančių vyro ir moters tarpusavio santykius – mums įkalta į galvą, kad nėra skirtumo tarp vyriškų ir moteriškų darbų. O, pasirodo, jis yra. Ir didžiulis. Ir labai svarbu tai suprasti. Apie tai – sekantį kartą.. 🙂

Vyras ir moteris

Žinau, kažkas sakys: nusibodo, kiek galima apie tą patį.. Bet va esu iš tų ieškotojų, kuri nenurims, kol neatras sau atsakymo į iškilusį klausimą. Man neužtenka teiginio: yra va taip, aš visada ieškau atsakymo – kodėl taip yra, ieškau iš daugelio šaltinių. Kad vyrai ir moterys skiriasi ne tik fiziologija, supratau ir pati – gyvenimas parodė. Taip pat daugybė knygų, iš kurių didžiausią įspūdį paliko D.Grėjaus garsioji “Vyrai – iš Marso, moterys – iš Veneros“. Puiki populiariosios psichologijos knyga, kuri atsakė į daugelį klausimų. Bet.. vis atrodė, kad kažko trūksta. Sako, jei ieškai atsakymo, jis būtinai ateina. Taip ir man nutiko – neseniai išklausiau akademiko .J.M.Malyševo paskaitą būtent šia tema. Man ji pasirodė labai įdomi ir galutinai sudėliojo visus taškus.. Savo išvadomis ir noriu pasidalinti.

Pirmiausia apie fiziologiją. Vyrui gamtos priskirtas tyrinėtojo vaidmuo. Jis tyrinėja aplinką, ieško būdų prie jos prisitaikyti, o prisitaikęs perduoda naujas savybes ir patirtį per moterį savo palikuonims. Kadangi tam reikia kovotojo savybių, vyriškos lyties atstovų gimsta daugiau, nes tarp jų didesnė atranka dėl polinkio rizikuoti ir viską išbandyti. Stipriausi vyriškos lyties atstovai stengiasi turėti kuo daugiau palikuonių, kad perduotų savo savybes. Tai grynai fiziologiniai, gamtos įdėti vyro uždaviniai.

Moters fiziologinė užduotis – pagimdyti ir išauginti, išsaugoti palikuonis. Todėl, kaip nebūtų keista, savo prigimtimi moteris pakankamai agresyvi. Tai normalu instinktų lygmenyje – tam, kad išsaugotų palikuonis, ji turi būti ne mažiau arši, nei vyras – kovotojas. Todėl ji nenurims, kol nesutrins į miltus savo priešininkės – jei ji gviešijasi į jos vaikų maitintoją, kuriuos ji privalo apginti. Be to, ji instinktyviai jaučia geriausią tėvą savo vaikams, todėl visada renkasi. Tai grynai fiziologiniai instinktai.

Be jų yra ir intelektualus vystymasis – juk esame homo sapiens 🙂 .. Mūsų fiziologinės užduotys sąlygoja ir mūsų dvasines savybes. Mes esame ir biologinės, ir dvasinės, ir socialinės būtybės. Jei žmogus nevysto savo dvasinių savybių, jis vykdo savo biologines užduotis, kurioms tuoj pat randami pasiteisinimai apie vyrų poligamiškumą ar moterų plėšrumą 🙂 .. Jei gamta gena daugintis, tai intelekto vystymasis ir jo lygis priklauso nuo sugebėjimo kurti ilgalaikius santykius.  

Kokios gi tos dvasinės savybės? Vyras – tai kovotojo, gynėjo, maitintojo dvasia. Jei kažkurio iš šių bruožų trūksta, vyriškumas nepakankamas.. Vyro kovotojo dvasia net neturi mirties baimės – esant pavojui, jis gali apsiginti pats ir gali rizikuoti, aukoti gyvybę dėl kitų – artimųjų, tėvynės ir daro tai sąmoningai. Tam jis sutelkia savo dvasinę stiprybę, įveikdamas savisaugos instinktą. Todėl.. vyrui gyvybiškai reikalingos pergalės, kliūčių įveikimas.. Taip jis kompensuoja savo energiją, kurios kryptis – visada į priekį. Vyrai – strategai, mato kryptį, visumą, galutinį tikslą.

Moters dvasinės savybės – labai subtilios, plačios, sąlygotos jos motinystės. Ji – pradžių pradžia, pagrindas viskam. Ji namų židinio kūrėja ir saugotoja. Viskam suteikia jaukumo, ramybės, gerumo, palaikymo dvasią. Turi prigimtines auklėtojos, globėjos savybes. Gina, apsaugo, palaiko dvasiškai savo artimus žmones. Išmintinga, kantri. Puikiai orientuojasi detalėse, yra puiki taktikė. Vyro įkvėpėja. Jos energija kompensuojama per palaikymą, harmonizavimą. Energijos kryptis – gilyn, platyn. Jei kažkurių iš šių savybių trūksta, moteriškumas yra iškreiptas.

Kiekvienas gimęs vaikas – berniukas ar mergaitė – turi visą jo lyčiai būdingų savybių rinkinį, bet tai nereiškia, kad jis bus tikras vyras ar tikra moteris. Tai lyčiai būdingas savybes reikia išvystyti, kitaip jos gali būti prarastos ar iškreiptos. Tai pirmiausia tėvų ir visuomenės užduotis..

Dabar trumpai apie esminius skirtumus. Savaime suprantama, vyras stipresnis fiziškai, na, o moteris – dvasiškai. Moteris numato taktiką, detales, vyras – strategiją, kryptį. Net smegenų sandara vyrų ir moterų yra skirtinga. Vienodi smegenų pusrutuliai, bet ryšys tarp jų labai skirtingas: moterų jis net 4 kartus stipresnis, todėl pasirinkimų variantų ji randa visada daugiau.. iš kurių vyras gali numatyti geriausią 🙂 .. Vyrai ir moterys skirtingai žiūri į pasaulį, skirtingai reaguoja į tuos pačius procesus.

Kodėl  vyrai ir moterys kalba viena kalba, bet dažnai  nesusišneka? Kokie mūsų tikslai, koks bendras tikslas? Kas mus vienija? Apie tai – sekantį kartą 🙂 ..

Kai konfliktas – vienintelis bendravimo būdas..

O tyla – vienintelė ramybės būsena.. Kokiu būdu šeimose prieiname iki tokių kraštutinumų ir kodėl? Iš kur tos nesibaigiančios pretenzijos, kurios galutinai supriešina? Pastebėjote, kad kalbamės su sutuoktiniais apie viską, išskyrus svarbiausius dalykus: mūsų jausmus, emocijas, apie tai, kaip iš tiesų jaučiamės. Tarsi bijotume, kad prabilę apie tai, sulauksime neigiamos reakcijos ar nesupratimo. Nukreipiame pokalbį į asmeniškumus, pretenzijas, įžeidinėjimus, o neišreikšdami savo jausmų ir emocijų (supykau, pavargau, pasijutau nelaimingas, nesupratau, pasiilgau, myliu, nuliūdau, nerimavau..), dar daugiau didindame įtampą. Ar galima tikėtis sukurti šiltus santykius, kurių pagrindas – emocinis, dvasinis ryšys, jei nesišnekame apie svarbiausius dalykus?

Žinoma, ne. Keista tikėtis išspręsti svarbius klausimus pretenzijomis ir barniais. Juk tokiu atveju iš esmės svarbiausių dalykų nepasakome, o tik liejame savo pyktį ar nepasitenkinimą. Jei žmogui priekaištaujame ar kažkuo jį kaltiname, jis pradeda gintis ir ieškoti savo argumentų gynybai. Tokiu atveju negirdime vienas kito, o tik traukiame iš atminties ir kuriam frazes “atsimušimui“. Toks bendravimas tik dar labiau didina žmonių susvetimėjimą, susipriešinimą. O kai tai tampa bendravimo forma, prabilti apie svarbiausius dalykus – jausmus – vis sunkiau ir sunkiau. Žmonės svetimėja, įtampa didėja. Sutuoktiniai arba pasineria į darbus, vengdami konfliktų, arba ieško paguodos už šeimos ribų: gerai, jei tai pomėgiai, o ne pasinėrimas į priklausomybes ar nuotykių ieškojimas..

Kai šeima mūšio laukas, o sutuoktinis priešas, sunku tikėtis pagarbos. Taigi, vėl užburtas ratas – konfliktai vyksta dėl abipusės nepagarbos, o nepagarba kyla dėl nepakankamo supratimo.. Na, o nesupratimas kyla dėl nepakankamo nuoširdaus bendravimo. Galiausiai atsiranda ir nenoras bendrauti, nes toks bendravimas vargina. O čia dar vienas užburtas ratas: kai nėra pakankamo bendravimo, negalime žinoti, ką mąsto ar jaučia kitas žmogus, todėl pradedame daryti prielaidas.. kurios veda link negatyvių jausmų, nes žmonės dažniausiai linkę įsivaizduoti blogiausia, o tai dar labiau didina įtampą.. o kadangi nėra nuoširdaus bendravimo, tai ir nėra taikių būdų sumažinti ją. Kai žmonės įsižeidę (dažnai dėl prielaidų ar nesusikalbėjimo), jie nekontroliuoja savęs. Įtampa auga ir kiekvienas susidūrimas virsta eiliniu konfliktu, nes tokioje būsenoje lengva pratrūkti. Užsidarymas, nenoras diskutuoti didina atstumą tarp žmonių ir susvetimėjimą.

Ar įmanoma išeitis iš tokios situacijos, kai barniai tampa įprastu bendravimu? Pakeisti galima viską, tereikia didelio noro. Vienintelė išeitis iš tokios situacijos – atviras ir laisvas bendravimas, kuris atveria kelius į abipusį supratimą. Tik bandydami suprasti vienas kitą, galim rasti bendrus sąlyčio taškus. Santuoka nėra kažkoks vienkartinis formalus dalykas, padarantis žmones visam gyvenimui laimingais. Keičiamės mes, keičiasi ir mūsų santykiai, keičiasi ir jausmai – nuo aistros iki meilės, pagarbos, partnerystės. Gimsta vaikai, vyksta sutuoktinių asmeninės realizacijos, o dar išorinis pasaulis su visais jo rūpesčiais.. ir labai sunku, kai turime dar ir vidinius konfliktus. Todėl logiška, kad šeimoje turėtume būti vieningi, draugiški, padėti vieni kitiems, ieškoti bendrų sprendimų. Darni šeima – nuoširdaus, pastovaus sutuoktinių darbo rezultatas.

Tam, kad tai pasiektume, turime nuolat nuoširdžiai kalbėtis. Nesitikėkime, kad sutuoktinis susipras ar atspės, ko mes tikimės ar kaip jaučiamės – juk jis neskaito minčių. Tam, kad jis tai sužinotų, reikia tai pasakyti. Žinoma, ne priekaištų forma, nes sunku reikalauti dėmesio iš žmogaus, kuriam turim tik reikalavimus, tai beviltiškas reikalas.. Ramus tonas, geranoriškumas vienija, išauga į nuoširdumą ir supratimą. Jei turėtumėte pasirinkti ilgalaikiui bendram atsakingam darbui žmogų, argi rinktumėtes nuolat nepatenkintą, piktą bambeklį? Žinoma, ne 🙂 .. Todėl.. pradėkime nuo savęs ir atidžiai pažiūrėkime, ar neturime savyje to bambeklio su nesibaigiančiu pretenzijų maišeliu? Ir.. kalbėkimės, kalbėkimės su savo mylimaisiais.. daug.. nuolat.. apie viską.. ir apie svarbiausią – apie tai, kas mus vienija 🙂  ..

Vaistažolės ir prieskoniai

Žolininkystė, liaudies medicina – labai įdomios, laiko patikrintos sritys. Vaistažolių cheminė sudėtis priimtiniausia, natūraliausia žmogui. Teisingai parinktos ir dozuojamos – be šalutinio poveikio. Sisteminė organizmo korekcija žolių, prieskonių mikrodozėmis stiprina organizmą ir apsaugo nuo ligų. Žolininkai pataria vaistažoles rinkti kuo toliau nuo miesto, augančias natūraliomis sąlygomis, užgrūdintas šalčiu, vėju, karščiu, sausra, tuomet jos turi geriausias gydomąsias savybes. Užaugintos namie ar sodo sąlygomis, gerai prižiūrimos vaistažolės bus daug silpnesnės. Galime naudoti ir vaistinėse parduodamas džiovintas vaistažoles.

Pagal farmakologinį veikimą vaistiniai augalai skirstomi į keletą grupių:

1) Gydantys širdies ir kraujagyslių ligas (pakalnutės stiebai ir lapai, gudobėlės žiedai ir vaisiai, gaisrena, sukatžolė); 
2) Mažinantys kraujo spaudimą (aronijos ir šermukšnio vaisiai, krapų sėklos, valerijono šaknys ir šakniastiebiai); 
3) Raminantys centrinę nervų sistemą (valerijono šaknys ir šakniastiebiai, jonažolė, raudonėlis, vingiorykštė, mėta, aguonų galvutės); 
4) Nuskausminantys ir atpalaiduojantys spazmus (mėtos, drignės lapai, šaltalankio vaisiai, apynių vaisynas);
5) Gydantys kosulį (paprastasis čiobrelis, pelkinis gailis, raudonėlis, pušų pumpurai); 
6) Stabdantys kraujavimą (dilgėlių lapai, kraujažolė, asiūkliai, takažolė).

Iš vaistažolių ruošiami nuovirai arba antpilai. Nuoviras ruošiamas taip: džiovintas žoleles, arba šaknis ar žievę suberiame į emaliuotą indą, užpilame šaltu vandeniu. Palaikome 1-2 valandas, po to lėtai paverdame 10-15 minučių. Paskui indą paliekame atvėsti ir nuovirą perkošiame. Antpilas ruošiamas taip: susmulkintas žoleles užplikome verdančiu vandeniu ir palaikome valandą, kol pritrauks, paskui nukošiame. Tiek nuovirą, tiek antpilą galima vartoti 2 paras. Nepatariama iškart išgerti daug, reikia gurkšnoti po truputį kelis kartus per dieną, prieš ar po valgio – priklausomai nuo vaistažolių.

Universalūs vaistažolių kursai:

1) Vaistažolės geriamos 25 dienas, 5 dienas pertrauka; 
2) Vaistažolės geriamos 2-3 mėnesius, 10-14 dienų pertrauka.

Trumpiausias kursas – savaitė, ilgiausias – metai, pusantrų. Juo ilgesnis kursas, tuo didesnė pertrauka. Vaistažoles reikia keisti, kad nepakenktume, kad organizmas negautų per daug medžiagų ir kad nepriprastų.

Stebėkime, ar vaistažolės nesukelia alerginių reakcijų – tuomet jų reikia atsisakyti. Sudėtinius receptus – iš kelių žolių – geriau gerti paruoštus žolininkų ar farmacininkų, kad sau nepakenktume, ir griežtai pagal nurodymus. Mikrodozėmis, po žiupsnelį, galime eksperimentuoti patys – tikrai nepakenksime. Geriau viena, dvi žolelės. Svarbi sąlyga – kaitalioti, daryti pertraukas.

Nepamirškime ir prieskonių, taip pat prieskoninių žalumynų. Tai labai efektyvūs virškinimo, medžiagų apykaitos stimuliatoriai. Čia, žinoma, vėl svarbus saikas. Tai imbiero šaknis, gvazdikas, kardamonas, kalendra, pipirai, garstyčios, cinamonas, muskato riešutas, kmynai, linų sėmenys, petražolė, pipirnė, rozmarinas, bazilikas, gelsvė, česnakai, svogūnai..  Ajurvedoje sakoma, kad labai nedideli druskos – geriau jūros – kiekiai padeda, kai pučia vidurius, taip pat valo burną, stimuliuoja virškinimo trakto sekreciją ir skatina virškinimą. 

Priminsiu ir 10 vaistažolių, kurias šiuolaikinė medicina vertina kaip skatinančias kepenų veiklą: margalapis margainis, vaistinė dirvuolė, pankolis, kiaulpienė, kraujažolė, rugiagėlė, gencijono šaknis, paprastoji širdažolė, šalavijas ir ajero šaknis. Arbatas su šiomis vaistažolėmis reikia gerti kiekvieną atskirai ir jokiu būdu nemaišyti vienos su kita ar visų kartu.

Raminančios arbatos: iš citrininės melisos ir melisos, ir, aišku, iš jonažolės, kuri jau antikos laikais buvo vadinama “saulės šviesa sielai“ 🙂 .. Valančios organizmą vaistažolės: dilgelė, liepžiedžiai, aviečių lapai, beržų lapai, varnalėšos šaknys.

Pavasarį ar po ligų suaugę žmonės (tik ne vaikai ar paaugliai), kad atgautų jėgas, žvalumą ir sustiprintų organizmą, gali pagerti biostimuliatorių, kuriems priskiriami: ženšenis, eleuterokokas, gintaro rūgštis, žiedadulkės, bičių pienelis, bičių duona ir pikis. Bičių produktai – tik nealergiškiems. Teigiama, kad bičių duona ir žiedadulkės pašalina net nitratus iš organizmo. Geriame kartą per dieną, geriau ryte po valgio. Biostimuliatorius geriame ne mažiau kaip 3 valandas iki miego, kitaip sunkiai užmigsime. Kursas – nuo 2 savaičių iki 20 dienų, porą kartų į metus, kai jaučiamės pavargę ar profilaktiškai. 

Tiek tų mano žinių apie žolininkystę, už kurias esu labai dėkinga liaudies medicinos ir žolininkystės žinovui dėstytojui Romualdui Oginskiui 🙂 . Tikiuosi, ir jums jos bus naudingos 🙂 Būkime sveiki ir nepamirškime, kad geriausias vaistas nuo visų ligų – teisingas gyvenimo būdas 🙂 . Ne kažkoks įmantrus ir ypatingas, o tiesiog teisingas 🙂 .

Kad buitis netaptų kančia :)

Sugrįžtu prie žemiškų dalykų 🙂 . Mūsų namai – labai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Juose ilsimės, bendraujame, miegame. Tai labai asmeniška kiekvieno žmogaus oazė. Namų jaukumas didžiąja dalimi priklauso nuo elementarios tvarkos, kuriai palaikyti reikia laiko. Na, o šiuolaikinis žmogus – dirbantis, bėgantis, nuolat užsiėmęs..

Taigi ir namų tvarkymui dažnai nelieka laiko. O kuo daugiau apsileidžiame, tuo sunkiau paskui įvesti tvarką.. Netvarka kelia įtampą ir dar didesnį nenorą tvarkytis. Ilgokai eksperimentavau šioje srityje ir, rodos, radau optimaliausią sprendimą, kuriuo ir noriu pasidalinti 🙂 .

Labai džiaugiausi, kai persikėlėme į didesnius namus. Kol.. neatėjo laikas palaikyti tvarką. Pirmą pusmetį jaučiausi lyg daugiafunkcinė namų tvarkymo mašina.. rodės, visas gyvenimas – vien namų tvarkymas. Iki nevilties..

Kol nepradėjau ieškoti sprendimų. Rodos, viskas paprasta.. bet tam, kad tai netaptų kančia, teko sugalvoti savo sistemą, kuri žymiai palengvino šitą darbą. Rezultatas džiugina: namuose visada švaru :).

Pirmiausia, kaip kiekviename darbe – darbo įrankiai ir priemonės. Tai labai svarbu. Žinoma, nebus taip, kaip reklamose – papurškėme ir po sekundės lengvu rankos judesiu viską idealiai nuvalome, bet.. plyteles valau tam skirta priemone, stiklą – kita, voniai, virtuvei, virtuvės rakandams, baldams ir jų apmušalams, grindims – turiu tam skirtas priemones.

Tai tikrai palengvina valymą ir sutaupo laiko. Svarbios ir šluotelės bei servetėlės dulkėms valyti, šluotos grindims plauti ir, žinoma – siurblys. Čia taip pat neapsiėjo be eksperimentų: iš visos širdies norėdamas mums pagelbėti, vyras nupirko didelį, galingą dulkių siurblį su vandens filtru.

Nuostabus aparatas.. bet stovi praktiškai be darbo, nes yra tiesiog per sunkus tampyti.. Be to, sunkiai išrenkamas vandens filtras, kurį po kiekvieno valymo būtina išplauti. Nupirkome kitą – pakankamai galingą, bet lengvą ir mažą, kurį naudoju nuolat.

Toliau reiktų nusistatyti valymo dienas – gal tai skamba keistai, bet tai žymiai praktiškiau, nei chaotiškas tvarkymas. Tarkim, vieną dieną, prieš savaitgalį ar vieną savaitgalio pusdienį – didysis tvarkymas su grindų plovimu, sanmazgų tvarkymu, virtuvės valymu. Ir dar vieną dieną savaitėje skiriame lengvam dulkių nubraukimui su šluotele ir valymui su dulkių siurbliu.

Įpraskime pasidėti daiktus į vietą ir po kiekvieno veiksmo bent minimaliai apsitvarkyti – nepalikti trupinių, išmėtytų daiktų. Tuomet namuose nuolat bus tvarka, ir neprieisime iki “generalinių“ tvarkymų, nes tiesiog neapsiversime ir neprišiukšlinsime 🙂 . 

Dar stengiuosi didelių tvarkymų nedaryti vieną dieną – tai labai vargina ir atsibosta.. Kai yra nuotaika (o tada ir dirbame greičiau), sutvarkau kokią spintelę ar lentyną spintoje.. Yra pavasariniai ar rudeniniai didesni tvarkymai, kai plauname langus ar sudedame rūbus – tokius darbus taip pat padarau per kelis kartus – taip žymiai lengviau 🙂 ..

Dabar apie namiškius. Tradiciškai namų jaukumą ir švarą palaiko moteris, tai kaip ir natūralu, nes tik ji tą jaukumą ir gali sukurti – tokia jos prigimtis ;). Bet.. jei ji namie. Jei ji, kaip ir vyras, dirba, darbus reikėtų dalintis – sutikite, taip tiesiog sąžininga.

Bet kokiu atveju, jei ir vienas žmogus atsakingas už tvarką, visi kiti šeimos nariai taip pat turi tą tvarką palaikyti, kad namų tvarkymas netaptų vergove. Šeimoje visuomet kažkas kažkokį darbą daro geriau, greičiau – tokiu principu ir reikėtų juos dalintis, tuomet viskas paprasta: kiekvienas atsakingas už savo pasirinktą sritį.

Kai nėra chaoso, atsiranda tvarka, todėl, manau, būtina įvesti namų tvarkymo sistemą, kuri tikrai palengvina gyvenimą. Ir turime tai aptarti ir sutari su visa šeima.

Kad nebūtų kaip toje istorijoje, kurią perskaičiau vienos psichologės pasakojime: ji konsultavo šeimą, su sutuoktiniais bendravo atskirai. Vyras ateidavo rečiau, dažniausiai dėl nesutarimų darbe. Šeimoje jautėsi laimingas, vis gyrė žmoną ir ypatingą jaukumą namuose.

Žmona atrodė suvargusi, apsiėmusi visus namų rūpesčius, nes dirbo namie. Į psichologės patarimus pasidalinti rūpesčiais su šeima atsakydavo trumpai: “Tai mano pareiga, aš taip išauklėta“. Buvo užsidariusi, į aptarimus nesileisdavo ir lankė psichologę tik dėl to, kad vyras to norėjo.

Paskui kurį laiką šeima nesilankė, o po metų atėjo vyras. Buvo prislėgtas ir papasakojo, kad žmona pradėjo negaluoti, galiausiai sirgti, ir mirė. Prieš mirtį tepasakė: “ Nekenčiu tos spintelės virtuvėje.. Tu visą gyvenimą palikdavai atviras dureles, o aš nuolat jas uždarinėjau..“ Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna..

Nepaverskime savo namų monstru, ryjančiu mūsų laiką ar nesutarimų šaltiniu. Nepaverskime namų tvarkymo problema.. Viską galima ramiai sutarus išspręsti 🙂 . Čia labai tiktų vieno mano mokytojo posakis: “Neturiu problemų, nes jų nekuriu “.

Smagaus ir šilto visiems savaitgalio! 🙂

Valyti ar nevalyti?

Čia aš apie organizmo valymą. Tiek daug diskusijų ir ginčų apie tai. Pati sau taip pat ieškojau į tai atsakymų. Mūsų organizmas yra sudėtinga savireguliacinė sistema. Jei teikiame jam naudingų ir pakankamą kiekį maistinių medžiagų, tai turėtų funkcionuoti kaip laikrodukas. Kas gi trikdo jo darbą ir sąlygoja užterštumą, nuo kurio tunkame ar pradedame sirgti?

Ar išties maitinamės racionaliai ir sveikai? Tikrai ne. Pakankamai lengvabūdiškai žiūrime į mitybą, o ir maisto pramonė vis labiau chemizuojama. Sunku rasti produktų be cheminių priedų, mažai apdorotų. O ir valgome tikrai per daug, užkandžiaujame, o dar žalingi įpročiai, vaistai, nepakankamas judėjimas.. 

Taigi, ne tik pernelyg apkraunam organizmą, bet dar ir nekokybiškus produktus valgome. Organizmo užterštumo “indikatorius“ – mūsų liežuvis. Jei iš ryto ant jo yra apnašų – tai signalas, kad organizmas užsiteršęs. Manau, pavalyti organizmą, daryti iškrovas tikrai naudinga – su tuo sutinka daugelis. Klausimas vienintelis – kokiu būdu.

Kadangi esame visi skirtingi ir kiekvienas turime įvairių asmeninių organizmo ypatumų, tai ir būdo, tinkančio visiems, tikrai nėra. Norėčiau pasidalinti tuo, ką pati išbandžiau ir parašyti žmonių atsiliepimus apie kai kuriuos organizmo valymo būdus.

Pirmiausia – fiziologiškiausias – badavimas. Daug kas, turbūt, yra skaitęs P.Brego knygą “Tobulumo formulė“ apie badavimą. Jo sukurta sistema yra unikali, kiekvienam prieinama, labai nuosekliai išaiškinami virškinimo sistemos veikimo principai. Tas žodis “badavimas“ tik atrodo gąsdinantis, iš tiesų tai labiausiai priimtinas gyvam organizmui apsivalymo būdas.

Tiesa, tinkantis ne visiems – jo negali praktikuoti lėtinėmis ir rimtomis ligomis sergantys žmonės – nebent su gydytojo priežiūra. Beje, kai kurios labai rimtos ligos su gydytojų priežiūra gydomos būtent badavimu. Taip pat žmonės, kurių organizmas labai užterštas – tuomet, pajudėjus taršalams, jaučiami sunkiai ištveriami galvos skausmai. Badavimas kartą į savaitę 24 valandas ir keliskart metuose ilgesni badavimai patikimai apsaugo organizmą nuo užsiteršimo. Čia, aišku, tiems, kuriems tinka.

Toks drastiškesnis, nepigus būdas – žarnyno valymas. Yra specialios tai atliekančios klinikos. Nuomonių už ir prieš – daugybė. Mano manymu, jei žmogui atrodo, kad tai padės ir turi tam lėšų – bandyti galima. Geriau, negu nieko. Tų klinikų gydytojai teisingai pabrėžia, kad vien mechaninis žarnyno išplovimas turės laikiną efektą. Tam, kad normalizuotųsi organizmo veikla, teks peržiūrėti savo mitybą, gyvenimo būdą ir juos koreguoti. Be asmeninių pastangų nieko nebus..

Yra monodietos, kurių pagalba galime puikiai pavalyti organizmą. Mono – tai reiškia, kad vieną dieną per savaitę visą dieną valgome vienos rūšies vaisius, uogas ar daržoves. Tarkim, obuolius, arba morkas – kas ką mėgsta. Vasarą labai naudingos agurkų monodietos, rudeniop – arbūzų. Pakankamai malonus ir lengvas būdas. 

Mūsų dietologijos dėstytoja siūlė dar ir tokį lengvą būdą – per delčią (nes tuomet lengviau atsikratome šlakų), ryte prieš valgį išgeriam aktyvuotos anglies tablečių. Dešimčiai kūno svorio kilogramų – viena anglies tabletė – tarkim, 60kg sveriančiam žmogui – 6 anglies tabletes. Geriame visas delčios dienas arba kelias – sprendžiame patys.

Yra dar ir pirtis, žoliniai preparatai, įvairūs organizmą valantys vandenys, kuriuos lengvai galime patys pasigaminti. Žolės – tai ir dilgelė, ir ugniažolė, ir imbiero šaknis – naudinga pagerti savaitę, tik ne gydomosiomis, o mikrodozėmis, po žiupsnelį žolių puodeliui verdančio vandens, iš ryto.

Valantį vandenį taip lengva pagaminti: tarkim, sidabrinį – įdedame išplautą didesnį sidabrinį dirbinį (be priedų – akmenukų) į švarų vandens ąsotėlį ir palaikome 12 valandų. Molio vanduo – į stiklinę vandens šaukštelį molio miltelių. Visas valančias arbatas ir vandenius geriame ryte, tuščiu skrandžiu, “alkanu“ krauju – tuomet geriau įsisaviname. Nuolat jų gerti nereikia, kad organizmas neįprastų ir netinginiautų pats darbuotis.

Kažkam tai atrodo beprasmiškas dalykas. Kam to reikia, jei mūsų organizmas tokia unikali sistema? Bet.. pripažinkime, kad gyvename, daug negalvodami apie savo gyvenimo būdą ir maistą. Ką norime, tą valgome, kiek norime, kada norime.. judame, būname gamtoje taip pat nedaug, ilsimės ne visada tiek, kiek reikia.

Gaunasi, kad gyvename įtampos režime, kartais net pertempimo režime. O juk laimingo gyvenimo pagrindas – pirmiausia sveikata.  Kol esame jauni, dažniausiai organizmas pats puikiausiai išsivalo. Su amžiumi susidaro net nuodingų medžiagų sankaupos, kurių nematome, bet jos palengva gali nuodyti organizmą. Dar ir klaidingas požiūris, kad užsiteršę tik apkūnūs žmonės.. Man padarė įspūdį P.Brego aprašymas, kuriame jis pasakoja, kaip po daugybės sveiko gyvenimo būdo metų badaujant jo organizmas pašalino gyvsidabrio gumulėlį, kurio buvo vaistų sudėtyje, kuriuos jis gėrė vaikystėje.. 

Manau, turime daryti protingas profilaktikas savo kūnui – jis tikrai atsidėkos puikia sveikata. Kai jau jaučiame šlakų ir kitokių nuodingų medžiagų poveikį, pradedame sirgti.. Man priimtiniausi paprasti organizmo valymo būdai – juos ir taikau. Ir, aišku, maksimaliai sveikas gyvenimo būdas. O ką apie tai manote jūs? Gal žinote kitokių veiksmingų organizmo valymo būdų?

Velykos..

Visos šventės, kurios suburia žmonės, man yra labai gražios. Koks nuostabus yra šeštadienio vakaras prieš Velykas, kai visa šeima sėdasi už stalo dažyti, marginti kiaušinių. Didžiausias džiaugsmas, žinoma, mažiesiems.. Margina susikaupę tuos sunkiai nulaikomus rankutėse ovaliukus.. tokie svarbūs pasijunta, prisidėdami prie Bendro Darbo 🙂 . O ir suaugę užsikrečia tuo betarpiškumu.. Smagūs pokalbiai ir juokas.. Stalo, rankų, žandų išsiterliojimas dažais.. Toks nuostabus vienijantis bendrumo jausmas.. O kvapai, kvapai iš virtuvės, pasklidę po visus namus 🙂 .. Nuostabi šventės nuojauta 🙂 . Kaip gera, kai visi kartu, už vieno stalo 🙂 ..

Lietuviams ši šventė buvo svarbi ne tik kaip religinė tradicija. Mūsų protėviams, kuriems Žemė teikė ir maistą, ir drabužį, ir medžiagą statyboms, namų apyvokos daiktams, pavasaris buvo sakralinis laikas. Todėl, nutirpus sniegui ir pasirodžius pirmąjai žolytei, jie šventė pavasario atėjimą. Be to, ir metų pradžia labai ilgai buvo švenčiama pavasarį. Įvedus krikščionybę, šis pavasario šventimas buvo susietas su Velykomis- Kristaus prisikėlimo švente. Velykas švenčiame pirmą mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio, todėl pastovios dienos nėra (maždaug tarp kovo 22 ir balandžio 25 dienos).

Graži tradicija prieš Velykas susitvarkyti namus ir aplinką. Taip pat, žinoma, margučių dažymas, kurių spalvos, ornamentai taip pat turėjo savo prasmes. Margutis simbolizavo gamtos prisikėlimą, gyvybės atsiradimą ir vaisingumą. Tikėta, kad margučiai turi ypatingų galių – suteikia jėgų, apsaugo nuo ligų ir nelaimių. Tvirčiausias kiaušinis buvo paliekamas nesuvalgytas iki sekančių Velykų ir naudojamas įvairioms apeigoms: užkalbėjimams, ligoms “atbaidyti“, arba užkasamas į pirmą ežią derlingumui užtikrinti. Taip pat stebuklingų galių buvo laikomi turintys ir velykinių kiaušinių lukštai.

Pirmoji Velykų diena – pusryčiai su šeima, margučių stiprumo išbandymas. Antroji skirta svečiuotis, susitikti su giminėmis ir draugais, keistis margučiais. Buvo ir trečioji Velykų diena, skirta žaidimams, ir ketvirtoji – ledų diena – tą dieną stengėsi nieko nedirbti, kad ledai javų neišmuštų ir perkūnija netrankytų..

Gražu, šilta ir gera, kad išliko tradicijos ir tokiu būdu prisiliečiam prie savo protėvių dvasios.. kad perduodame tai savo vaikams.. Linkiu Jums visiems tikro pavasarinio pabudimo, kuris visada pranoksta drąsiausius mūsų lūkesčius.. Jaukaus buvimo kartu, vienijančios širdžių šilumos.. Šypsokimės, kaip tos pirmos pavasarinės gėlės ir džiaukimės gyvenimu taip nuoširdžiai, kaip paukščiai, nuo ankstyvo ryto šlovinantys gyvenimą. Žiema pasitraukė ir džiaugsmingame pavasario čiulbėjime, čiurlenime, pumpurų sprogime bunda ir mūsų gražiausios viltys ir gerumo nuojauta 🙂 ..