Mėnuo: kovo 2015

Praregėjimai (1)

* Kova – tai tik emocinė konstrukcija, stiprinanti vidinius konfliktus. Jei renkamės kovą – tuomet gyvenime ir gauname “kovines“ situacijas. Kovodami tampame griaunamąja jėga: tas, su kuo kovoji – kovoja prieš tave, o tai jau užburtas ratas.. Todėl kova – destruktyvi jėga, nukreipta prieš patį kovojantį. (D. Krišnamurtis)

* Melas galingas kontrolės instrumentas, sėjantis painiavą, nepasitikėjimą, nusivylimą, baimę.. Kaip atpažinti melą? Jis neatsako į iškilusius klausimus ir neatneša ramybės ar palengvėjimo, kurį patiriame, sužinoję tiesą. O galiausiai melas pradeda ne tik slėgti, kelti abejones, bet ir dezorientuoja žmogų – t.y., verčia vadovautis melu gyvenime.

* Gyvenimo tikslas Žemėje – praeiti per melagingas koncepcijas ir primetamus mąstymo šablonus, atpažinti juos ir pakilti virš jų į aukštesnį sąmoningumą, pagrindinių kūrinijos dėsnių suvokimą, o per tai – į tiesos ir harmonijos išraišką gyvenime. Tai ir yra evoliucija. (D. Melchisedekas)

* Žmonių sielos Žemėje nėra izoliuotos viena nuo kitos, jos susietos tarpusavyje ir sudaro sistemas, panašias į žvaigždžių sistemas. Vienos sielos kelias – tai daugelio su ja susietų sielų kelias. Jos gėris – tai ir jų gėris, jos sėkmė – ir jų sėkmė. Štai kodėl vieno žmogaus darbas su savimi (tobulėjimas) yra darbas visos žmonijos labui. Kiekvienas šviesus žmogus kuria geresnę ateitį iškankintai ir pažemintai žmonijai. (B. Duno)

* Visuomenė, kuri nesuteikia žmonėms adekvačių stimulų gyvenimui, yra pasmerkta žlugti. Adekvatūs stimulai turi skatinti žmones savirealizacijai ir kūrybai tiek dvasinėje, tiek materialioje sferoje ir harmoningai sąveikai su Žeme, gamta ir visa gyvybe. Stimulai neturi būti nukreipti į egoistinius tikslus – valdžią, turtus, garbės troškimą. (Ž. Fresko)

* Naujienos daro mus pasyviais. Jos nuolat pasakoja mums apie įvykius, kurių mes negalime paveikti. Kasdieniniai naujienų kartojimai apie tai, ko mes negalime pakeisti, laužo mus iki tol, kol mes nesusidarome pesimistiško, sarkastiško požiūrio į pasaulį. Psichologijoje tai vadinama “išmoktu (įdiegtu) bejėgiškumu“.

* Nėra jokios žmonijos pertekliaus Žemėje problemos. Taip kalba tie, kas nesupranta, jog šiuolaikinė ekonominė-socialine sistema nesugeba patenkinti pagrindinių žmonių poreikių. Paprasčiau suversti kaltę dėl savo savanaudiškumo žmonių pertekliaus problemai, nei imtis atsakomybės už sukurtą chaosą ir planetos griovimą. (Ž. Fresko)

* Kiekvieną kartą, kai turite pasirinkti, būkite atidūs: nesirinkite to, kas patogu, komfortiška, respektabilu, pripažinta visuomenėje, prabangu. Rinkitės tai, kas artima širdžiai. Rinkitės tai, ką norėtumėte padaryti, nežiūrint į nieką. Tai, kas atneša džiaugsmą jums ir kitiems žmonėms. (Ošo)

* Yra laikas, kai pereiname iš vienos būsenos į kitą. Tuomet esama struktūra silpnėja, trūkinėja ryšiai.. Ir nors įprasta tvarka sujaukta (chaosas) – tuo pat metu šalia gimsta kūrybinė jėga, kuri ir įvykdo proveržį į naująją tvarką. Tai labai svarbus laikas, kurį nelengva išgyventi.. (Mudži)

* Brolybė, vienybė yra žmonijos meilės išraiška Kūrėjui. Brolybė – būtina sąlyga gimti meilei tarp žmonių. Tuomet nėra prievartos ar įsakymų, nes žmonių sielose – taika ir harmonija, ir kiekvienas yra laimingas, galėdamas kažką padaryti kitų labui. (B. Duno)

* Buda nebuvo budistas. Jėzus nebuvo krikščionis. Mahometas nebuvo musulmonas. Tai buvo Mokytojai, kurie mokė mylėti. Meilė buvo jų religija. Išmokime mylėti – iš visos širdies, besąlygiškai, visus.. ir mums daugiau nieko nereikės mokytis. (Satja Sai Baba)

(Parinko ir vertė ruvi.lt)

Pasakėlė apie Nuoskaudą

Nuoskauda, toks mažas žvėriukas, iš pažiūros atrodo visai nekaltai. Jei elgiatės su ja teisingai, ji neatneša jokios žalos. Jei nebandote jos prisijaukinti, nuoskauda kuo puikiausiai gyvena laisvėje ir niekam nekenkia.

Tačiau bet kokie bandymai ją užvaldyti baigiasi skausmingai.. Šis žvėriukas mažas ir apsukrus, todėl gali nejučia patekti į kiekvieno žmogaus vidų. Ir žmogus iš karto pradeda jausti nuoskaudą..

Žvėriukas pradeda šaukti žmogui: “Aš pakliuvau čia netyčia! Išleisk mane! Čia tamsu, ir man baisu! Paleisk mane!“ Bet žmogus seniai pamiršo žvėrių kalbą. Yra ir tokių, kurie iš karto paleidžia nuoskaudą, kol dar ji maža – tai pats geriausias būdas su ja atsisveikinti.

Bet yra tokių žmonių, kurie nė už ką nenori jos paleisti. Jie iš karto ją pasisavina ir visur su savimi nešiojasi. Nuolat galvoja apie ją, rūpinasi ja.. O jai vis vien nepatinka tūnoti žmoguje!

Ji blaškosi, ieško būdų išeiti, tačiau blogas regėjimas trukdo tai padaryti. Štai toks netikęs žvėriukas. O ir žmogus taip pat.. Visas susigūžė, ir nieku gyvu nuoskaudos nepaleidžia.

O žvėriukas juk alkanas, valgyti nori – ir pradeda po truputį valgyti tai, ką randa. Ir žmogus tai jaučia. Tai ten suskausta, tai čia pradeda mausti.. Bet nepaleidžia žmogus nuoskaudos. Todėl, kad prie jos priprato. O ji valgo ir auga.. Atranda žmoguje kokį skanėstą, pripuola ir pradeda graužti. Todėl ir sakoma: “Nuoskauda graužia.“

Kol galų gale suauga su žmogaus kūnu ir tampa jo dalimi. Žmogus išsenka, pradeda sirguliuoti, o nuoskauda viduje vis auga.. Ir nesupranta žmogus, kad tereikia paleisti nuoskaudą! Ir jai be žmogaus geriau, ir žmogui be jos lengviau..

Moralė: Nuoskauda gali tapti sielos būsena. Ir, tiesą sakant, mes patys ją įsileidžiame.. Todėl kai eilinį kartą norėsite įsižeisti, pagalvokite: ar verta įsileisti nuoskaudą, auginti ją, suaugti su ja, nuolat ją nešiotis savyje, kankintis ir sirgti dėl jos?.. Geriau paleiskite ją į laisvę – lai bėga sau!..

(Autorius nežinomas, vertė – ruvi.lt)

Gražaus visiems savaitgalio! 😀

Žmoniškumas ten, kur nesitiki..

Kaip dažnai turime kažkokias šablonines nuostatas kitų žmonių atžvilgiu.. Tai liečia ir benamius.

Tačiau retas susimąsto, kad sąlygos, atėmusios iš jų namus, labai dažnai būna tiesiog nenumatytos ar netikėtos: artimųjų sunki liga, sužalojimai, gaisrai, nelaimės, kreditai, bedarbystė..

Ne visi turi artimuosius, kurie gali ir nori pagelbėti nelaimėje. Ir kai kurie iš tiesų palūžta, nes praranda pasitikėjimą savimi, gyvenimu ir žmonėmis..

Dar Konfucijus sakė: “ Už tai, kad šalyje yra alkanų, benamių ir nelaimingų žmonių, atsakingas valdovas, nes nesugeba organizuoti oraus savo piliečių gyvenimo.“ Sunku tai paneigti..

Neskubėkime jų smerkti – nei vienas iš jų tikrai nesvajojo tapti benamiu. Bet kartais aplinkybės užgriūva lyg lavina ir visiškai sujaukia gyvenimą. Ir nors jie benamiai, jie – Žmonės: tokie patys, kaip ir visi mes, tik pakliuvę į didelę bėdą.

Galbūt, tai surežisuotas epizodas, bet jis priverčia susimąstyti..

O čia įgarsinimas rusų kalba:

Giminės medis

Mūsų dienomis Giminės medį sudarinėjame dažniausiai tam, kad sužinotume, ar buvo giminėje žmonių, kurie turėjo kažkokius kilmingus titulus. O dar visai neseniai žmonės žinojo, kad giminę reikia žinoti.. iki 7-os kartos – kad atsektų paveldimas dorybes ir ydas, sveikatą ir ligas, talentus ir gabumus.

Anksčiau žmonės suprato, kad nieko atsitiktinio nebūna, kad giminė tai ne tik kraujo ryšys, bet ir perduodamos iš kartos į kartą įvairios savybės. Todėl prieš santuoką jie stengėsi kuo daugiau sužinoti apie būsimą giminę – tuomet galėjo numatyti, koks bus šeimos likimas, kokias savybes gali paveldėti vaikai.

Tai gyvybiškai svarbi informacija, kuri mūsų dienomis visiškai pamiršta – dažnas net apie senelius mažai težino.. Todėl problemos šeimoje ir giminėje dažnai atrodo kaip neišsprendžiami galvosūkiai – žmonės deda daug pastangų, bet rezultatai neigiami: tėvai nesupranta vaikų, o vaikai – tėvų, trūksta nuoširdaus ryšio, kyla konfliktai.

Jei nesuprantame Giminės medžio prasmės – kaip vieningos sistemos ir kartų tęstinumo grandinės – visos pastangos suprasti šeimos ar giminės problemų priežastis bus bergždžios. Pažvelkime, ką apie tai sako senieji Mokymai – Vedos.

Nepamirškime, kad tokias žinias anksčiau turėjo visos tautos – visi atsakingai žiūrėjo į santuoką, visose tautose yra sąvoka “iki septintos kartos“ ir pan., – tai gyvenimo patirtimi ir išmintimi paremtos žinios. Kad geriau suprastume kartų seką, pradėkime nuo savęs – taigi:

Pirmoji karta – tai mes.

Antroji karta – mūsų tėvai. Didžiausią įtaką jie mums padaro savo asmeniniu pavyzdžiu – parodo šeimos santykių modelį (mama – dukrai, tėvas – sūnui), todėl vaikai dažnai nevalingai kopijuoja tėvų elgesį savo šeimoje. Tėvai įtakoja ir vaikų pasaulėžiūrą.

Vaikai paveldi tėvų įpročius, gyvenimo būdą, kalbėjimo manierą, balsą, emocijų išraišką, fizinį panašumą. Paveldimos stipriausios savybės, todėl kiekviena karta vis gabesnė, protingesnė ir imlesnė naujoms vystymosi galimybėms.

Vaikai retai paveldi savo tėvų talentus, bet tėvai gali sudaryti visas sąlygas vaikų talentams išsiskleisti.

Trečioji karta – du seneliai ir dvi močiutės. Iš jų paveldime kūrybingumą, intelektą, iniciatyvumą, santykį su pasauliu ir žmonėmis. Būtent iš trečiosios kartos paveldimi talentai: dažniausiai iš senelio – anūkei, iš močiutės – anūkui.

Ligos taip pat paveldimos iš senelių, bet tėvai nesveiku gyvenimo būdu taip pat gali sudaryti sąlygas žalingiems įpročiams ir ligoms formuotis.

Senelis iš tėvo pusės perduoda anūkams kūrybingumą, aktyvumą, talentus. Močiutė iš tėvo pusės – santykį su pasauliu, materialiomis vertybėmis.

Senelis iš mamos pusės – įtakoja bendravimą ir ryšį su žmonėmis, intelektą, santykius šeimoje. Močiutė iš mamos pusės – intuiciją, emocijas, jausmus. Ji – motinystės ir giminės saugotoja, iš jos paveldimas požiūris į namus, tėvynę, tėviškę.

Labai svarbu, kad seneliai turėtų kuo daugiau dorų savybių, kurias paveldės anūkai. Jei seneliai turi sudėtingą charakterį ir daug ryškių ydų – galimas dalykas, kad anūkai visa tai paveldės.

Ketvirtoji karta – proseneliai, aštuoni protėviai. Iš jų paveldime saugumo ir harmonijos su pasauliu jausmą, grožio suvokimą, estetikos pojūtį, dorovingumą, gebėjimą mylėti.

Penktoji karta – tai giminės “ašis“ – Dorovė ir Sąžinė. Iš penktosios kartos gali būti perduotos didžiausios protėvių dorybės arba didžiausios įsišaknijusios nuodėmės. Per juos perduodamas ryšys su Žeme.

Pagal šią kartą galime spręsti, kokias turime stabilias pozityvias arba negatyvias giminės programas.

Šeštoji karta – 32 protėviai. Iš jų paveldime genetinę harmoniją arba disharmoniją, balansą arba disbalansą, dvasingumą arba tamsioms jėgoms. Ekstremaliose situacijose mus saugo šios kartos protėviai, jie “rodo“ gyvenimo ženklus, pastūmėja atkreipti dėmesį į tai, kas mums svarbu.

Simboliškai šie protėviai siejami su 32 žmogaus dantimis: viršutinis žandikaulis – su tėvo gimine, apatinis – su motinos protėviais. Palyginkite, kur dantys sveikesni – pagal tai galima spręsti apie giminės tyrumą. Nesveiki, anksti sugedę dantys rodo giminės ryšių trapumą.

Septintoji karta – 64 protėviai. Pažeidimai šioje kartoje įtakoja lemtingus įvykius būsimoms kartoms, vidinę prievolę ir programas, kurios suveikia nepriklausomai nuo žmogaus valios.

Kiekvienas doras šios kartos protėvis gali pakeisti mumyse kažką į gera, o nedoras – į bloga. Septintoji karta suteikia arba nuima (tai pasireiškia kaip nevaldomas likimas) protėvių apsaugą. Mūsų laisvė, teisingas pasirinkimas atsakingu momentu taip pat priklauso nuo septintos kartos.

Ką daryti su šia informacija – juk tolimųjų protėvių poelgių jau nepakeisime? Tiesiog svarbu tai žinoti ir nekaltinti savęs, pvz., už tai, kad šeimoje auga skirtingo būdo vaikai (geras-blogas), kad sunku kurti harmoningus santykius, augti dvasiškai, nors ir dedame daug pastangų.

Reikia suprasti, kad galime ir turime negatyvias giminės programas stabdyti ir keisti pozityviomis. Kažkas turi tai padaryti, kitaip giminė išsigims – persipildys negatyvios programos (kurios vykdomos iš inercijos) ir giminėje prasidės negatyvūs įvykiai.

Pavyzdžiui – jei giminėje visos moterys šaltos, abejingos ir grubios, tuomet viena iš giminės moterų turi nutraukti ydingo elgesio grandinę ir pradėti elgtis kitaip – mokytis mylėti, atjausti, padėti, suprasti, pasitikėti. Arba – jei suaugote ir manote, kad jūsų tėvai blogi – būkite jiems geru vaiku.

Kiekvienos giminės, šeimos tikslas – mylėti, sukurti gilų dvasinį ryšį, nuoširdžius, harmoningus santykius ir ištaisyti ydingą elgesį šeimoje ir giminėje. Ir kiekvienas nuoširdus, harmoningas poelgis “atitaiso“ ir “išvalo“ visą virtinę giminės klaidų. Tereikia noro ir didelės kantrybės 🙂 ..

Ir – atminkime, kad kiekvienas žmogus savo Giminės medyje yra svarbus, ir kiekvienas gali padaryti gerą įtaką dabarčiai ir ateities kartoms. Formulė paprasta: meilė širdyje – meilė šeimoje, meilė giminėje.. ir – meilė visame pasaulyje 🙂 !

(Mintys iš paskaitų apie Vedas, vertė – ruvi.lt)

Pamokančios istorijos

Neišvystytas meistriškumas

– Aš toks nelaimingas.. Man nieko nesigauna.. Ko gero, aš blogas žmogus.. – skundėsi mokinys Mokytojui.

– Ne, tu nesi blogas. Tau tiesiog reikia mokytis ir vystytis, – atsakė Mokytojas.

– Ir kam gi man mokytis, jei nieko nesigauna?..

– Žinai, bus paprasčiau parodyti tau atsakymą, – šyptelėjo Mokytojas.

Jis padavė mokiniui dūdelę ir paprašė pagroti kokią nors melodiją. Mokinys groti nemokėjo, bet pabandė – garsai gavosi šaižūs, rėžė ausį..

– Matai, kas gaunasi, – pasakė Mokytojas, – o jei tu išmoksi groti dūdele, garsai bus kitokie. Kas gi pasikeis? Juk vėl grosi tu, ir grosi ta pačia dūdele, bet.. Tai jau bus visai kitokie garsai – tai bus Muzika, kuri skleis harmoniją ir džiugins širdį.

Mokinys susimąstė, o Mokytojas tęsė:

– Tavyje yra viskas, ko tau reikia. Kartais tau gali atrodyti, kad nieko nemoki, kad nieko nesigauna.. kol neišlavini savo gabumų. O kai išmoksi harmoningai valdyti savo mintis ir valią, tuomet suprasi, kad tau atrodantys trūkumai – tai tik savybės, kurių tu dar neišvystei ir neišmokai valdyti, todėl dar nepasiekei meistriškumo 🙂 ..

Ir moko, ir mokosi..

Kartą mokinys paklausė Mokytojo:

– Žmonės tokie skirtingi: yra tie, kurie veda, ir yra tie, kurie eina paskui tuos, kurie veda. Kodėl tie, kurie eina paskui vedlius, neina savo keliu?

– Būtent todėl, kad žmonės skirtingi. Sekti kažkuo taip pat yra Kelias, – atsakė Mokytojas.

– Mokytojau, tuomet gaunasi, kad tu vedi, o aš einu paskui tave?

– Galima ir taip pasakyti, bet iš tiesų yra ne visai taip..

– Kaip tai – ne visai taip?.. – nustebo mokinys. – Juk aš atėjau pas tave mokytis, tu mane mokai, atsakai į mano klausimus, nurodai man Kelią – reiškia, tu vedi, o aš einu paskui tave!

– Esmė tame, kad savo klausimais tu skatini mane dar plačiau pažinti pasaulį, – nusišypsojo Mokytojas, – štai ir gaunasi, kad užduodamas man klausimą, tu vedi mane paskui save 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertė – ruvi.lt)

Visiems saulėtos nuotaikos ir gražaus savaitgalio 😀 !

Minimalizmas gyvenime

Gyvenime dažnai taip būna: kraštutinės kažkokio reiškinio apraiškos gimdo priešingą reiškinį. Minimalizmas mūsų laikais atsirado kaip vartotojiško gyvenimo priešingybė. Persisotinę vartojimu žmonės pradeda suprasti, kad materialių daiktų gausybė nėra žmogaus laimės ir sėkmingumo kriterijus ar rodiklis.

Vis daugiau žmonių orientuojasi į dorovines, dvasines vertybės, kurios suteikia gyvenimui pilnatvę, ir atsisako vergauti daiktams. Juk toks vergavimas verčia keisti žmoniškumą į pinigus, atsisakyti savo tikrojo “aš“, gyventi pagal primetamus šablonus, nuolat kovoti ir varžytis, “atrodyti“ ir “atitikti“, o ne būti savimi.

Minimalizmas – tai gyvenimo filosofija, kai žmogus yra laisvas nuo primetamų netikrų vertybių ir nesveikų socialinių “normų“. Tai sąmoningo, laisvo, atsakingo ir suprantančio savo tikruosius poreikius žmogaus gyvenimo būdas.

Pasirinkę minimalizmą žmonės taiko jį visose gyvenimo srityse. Kaip tai padaryti?

Pradėkime nuo daiktų. Jų turi būti tiek, kiek tikrai reikia, kad palengvintų mūsų gyvenimą. Jei daiktų per daug – skirsime papildomai laiko jų priežiūrai ir tvarkymui. Todėl kartas nuo karto padarykime daiktų “reviziją“ ir atsisakykime daiktų, kurie jau nereikalingi: gerus atiduokime ar padovanokime, senus – išmeskime.

Pirkiniai. Nereikalingų daiktų atsisakymas bus beprasmiškas, jei nuolat pirksime vis naujus daiktus. Reikia mokytis ugdyti tikrų ir būtinų poreikių suvokimą ir pirkti tik tai, kas iš tiesų reikalinga: į parduotuvę eiti pirkti konkrečių daiktų, o ne “pasižvalgyti, gal ko prireiks“.

Mityba. Vartotojiškas požiūris palietė ir šią sritį – daugelio žmonių mityboje visiškas chaosas: nėra mitybos sistemos, daug kaloringų užkandžių, saldumynų, rafinuoto, daug kartų apdoroto ar net kenksmingo maisto. Ir pačio maisto per daug – galima drąsiai daug ką išbraukti.. O štai maitindamiesi sveikai, valgome mažiau, nes kokybišku maistu suteikiame organizmui visas reikalingas medžiagas.

Darbas, veikla. Šiuolaikiniai žmonės labai užimti: daug dirba ir užsiima įvairiausia veikla. Dažnai neapgalvoti ar kažkieno įtakoti poelgiai (pvz., paskola) diktuoja didesnį darbo krūvį, ir žmogus blaškosi, net nesusimąstydamas – ar tai iš tiesų buvo reikalinga, ar būtina. Todėl visus sprendimus, kurie ilgam įtakoja mūsų gyvenimą, reikia labai gerai apsvarstyti.

Nemažai laiko reikalauja ir įvairūs “madingi“ užsiėmimai, kuriais žmonės susidomi tik todėl, kad taip daro dauguma. O juk tam mes skiriame savo gyvenimo laiką, todėl bet kokia veikla turi duoti apčiuopiamus, pozityvius rezultatus – tik tuomet ji naudinga ir prasminga.

Tikslai. Paprastai jų žmonės turi daug, ir nemaža jų dalis – nerealūs, įtakoti, todėl žmonės gyvena iliuzijomis, kurios padaro gyvenimą sudėtingu ir galiausiai nuvilia. Be to, tokie tikslai atitraukia nuo labai svarbių dalykų – bendravimo su artimaisiais, ramių šeimos vakarų, buvimo gamtoje, pabuvimo su savimi..

Todėl nuolat skubame, jaučiame įtampą ir susierzinimą, nespėjame, išsisukinėjame, pradedame nekęsti buities ar to, ką būtinai turime atlikti.. Kad to išvengtume, atminkime: pirmiausiai – tam tikrų gyvenimo etapų prioritetai, o tik po jų – visi kiti tikslai. Kitaip.. besivejant mistinius tikslus, gyvenimas bėgs pro šalį.

Taigi, minimalizmas – harmoniją ir tvarką atnešantis, optimalus gyvenimo būdas. Jis moko atmesti viską, kas nereikalinga, paliekant tik tai, kas svarbu ir reikalinga. O svarbiausia – žmogus išmoksta valdyti savo gyvenimą.

Yra posakis, kuriuo galima apibrėžti minimalizmą: “Sakinyje neturi būti nereikalingų žodžių, pastraipoje – nereikalingų sakinių, brėžinyje – nereikalingų linijų, automobilyje – nereikalingų mechanizmų. Tik tuomet viskas veikia darniai ir tiksliai.“

Kaip manote? 🙂

Pasaka apie gerumą

– Iš kur atsiranda gerumas? – paklausė anūkė močiutės.

– Gerumas auga kiekvieno žmogaus širdyje, – atsakė močiutė.

– Kaip auga? Kaip gėlės mūsų sode?

– Taip, mieloji.

– O iš kur atsiranda blogis?

– Žmogus gimsta su dvejomis sėklomis širdyje. Viena sėkla – gėrio, kita – blogio.

– Visai kaip mūsų sode! Auga gėlės, o šalia piktžolės, – pastebėjo mergaitė.

– Taip, piktžolės auga ir gali sunaikinti visas gėles. Jei laiku jų neišravėsime ir gėlių neprižiūrėsime, tuomet gėlyne liks vien piktžolės, – pritarė močiutė. – Taip ir žmogaus širdyje: gerumas – tarsi gėlė. Ją reikia prižiūrėti ir saugoti nuo blogio.

– O jei žmogus neaugins savo širdyje gerumo?

– Tuomet tokio žmogaus širdyje subujos blogis. Kaip piktžolės apsiveja gėlę, taip ir žmogaus širdyje neišaugs gerumas, jei jis apipintas blogiu. Jis neleis gerumui augti.

– Močiute, o kaip reikia auginti savyje gerumą? Gėles aš laistau, kad neišdžiūtų, grėbliu purenu žemę, kad stiebus pasiektų oras, o piktžoles išraunu su šaknimis.

– Taip, anūkėle, tu teisingai prižiūri gėles. Lygiai taip pat reikia puoselėti gerumą savo širdyje.

– Laistyti vandeniu? – nusijuokė mergaitė.

– Ne, laistyti vandeniu nereikia, – nusišypsojo močiutė. – Reikia padėti žmonėms ir nuoširdžiai užjausti juos bėdoje. Lyg orą, įsileisti į savo širdį meilę ir pasitikėjimą žmonėmis. Tarsi ištryptos gėlės, gerumas žūsta nuo piktų poelgių. Kaip piktžoles reikia rauti iš savo širdies pavydą, godumą, pyktį, abejingumą ir neapykantą. Ir tuomet gerumas sužydės tavo širdyje gražiausia gėle, o tu užaugsi jautriu ir geraširdžiu žmogumi. O piktiems ir negražiems poelgiams širdyje tiesiog neliks vietos.. 🙂

Autorė – Irina Gorbačeva, vertė – ruvi.lt

Saulėto visiems savaitgalio! 😀

Kitoks požiūris į drabužius

Išorė – žmogaus vidinės būsenos atspindys, o mūsų vidinę būseną veikia ir tai, kokius rūbus mes dėvime. Mes galime nežiūrėti televizoriaus, neskaityti laikraščių, neklausyti radijo, atsisakyti interneto, bet drabužius mes vilkime kasdien.

Dažnai net nepagalvojame, kad ir drabužiai veikia mūsų elgesį, nuotaiką ir net pasaulėžiūrą. Rūbai – tai mada, o mada – tai primetama standartizacija, ir dauguma jai pasiduoda.

Šiuo metu pasaulyje dominuoja vadinamo vakarietiško – europinio arba amerikietiško – stiliaus drabužiai. Pavyzdžiui, 90% užrašų ant rūbų yra angliški, ir tai paplitę visame pasaulyje. Taip žmonės net nesusimąstydami reklamuoja įvairiausias firmas, mokymo įstaigas, filmų ir multiplikacinių filmų herojus, posakius.

Mada visus suvienodina, visi atrodo tarsi uniformuoti: vienodi plaukų kirpimai ir spalva, rūbai ir rūbų spalvos, aksesuarai. Individualumo nelieka, juk svarbiausias tikslas – atitikti, neatsilikti nuo diktuojamų standartų.

Mada – tai paprasčiausia rinkodara, vartotojiškos sistemos dalis: tam tikros stambios įmonės, kurios veikia sutartinai, paskelbia madingas tendencijas vadinamuose “civilizuotose“ šalyse, o paskui neišparduotus likučius paskelbia madingais “antro“ ir “trečio“ pasaulio šalyse..

Žmonės klaidinami mitu, kad drabužių dizaineriai ir gamintojai kuria drabužius pagal vartotojų poreikius ir jų patogumui. O demonstruojami ant podiumo rūbai sudaro apgaulingą įspūdį: manekenai juo tik tiesiai vaikšto, ir neaišku – ar drabužiai patogūs, kai žmogus aktyviau juda: pasilenkia, pakelia rankas, bėga, lipa, atsisėda.

Vakarietiški drabužiai turi tam tikras charakteristikas:

– Juose daug elastano ir sintetikos, audiniai greitai susidėvi;
– Jie aptempia ir suspaudžia viską, ko nereikia aptempti;
– Varžo judesius, yra nepatogūs;
– Net vaikai spraudžiami į elastinius rūbus, kurie neleidžia laisvai judėti;
– Yra moteriškos aukštakulnės avalynės kultas;
– Kaustantys judesius kostiumai ir kaklaraiščiai;
– Visi aptempti rūbai ir apnuoginamos kūno dalys perjungia dėmesį į erotinius aspektus, pvz., paplitusios itin aptemptos elastinės kelnės sudaro įspūdį, kad moteris pamiršo užsisegti sijoną;
– Spalvų mažinimo tendencija: iš spalvotų – į tamsias, niūrias (ne tik suaugusių, bet ir paauglių, vaikų ir net kūdikių drabužiuose);
– Mirties simbolika: kaukolės, kaulai, skeletai ant drabužių;
– Trinamas skirtumas tarp vyriškų ir moteriškų rūbų.

Susidaro įspūdis, kad tokie rūbai nėra gaminami tam, kad žmogui būtų patogu, kad jie būtų estetiški, bet gaminami tam, kad žmogų sukaustytų, “įrėmintų“, apribotų.

Na, o gatavų drabužių industrija taip pat diktuoja savas taisykles: tokius rūbus sunkiau pritaikyti figūrai, ir dar sunkiau – suderinti juos tarpusavyje.

Gaunasi užburtas ratas: įsitraukę į begalinį derinimą ir komplektų konstravimą, žmonės apsikrauna nereikalingais daiktais. Beveik kiekvieno žmogaus spintoje atrasite daiktų, kuriuos jis įsigijo ir niekada nenešioja.

Tai vartotojiškos visuomenės elementai: daugybė rūbų ir perkama vis daugiau (juk mada keičiasi), o žmogus jau nesiorientuoja, nei ką jis turi, nei ko jam reikia – jis perka tik tai, kas jam siūloma ir peršama kaip mada.

Taip formuojami nesveiki poreikiai, iš kurių gimsta chaosas mintyse ir gyvenime – kai iš esmės nereikšmingi dalykai sureikšminami iki problemų lygio.

Išeitis? Įsiklausyti į savo tikruosius poreikius ir atsigręžti į tradicijas – kokia iš tiesų yra drabužių paskirtis. Juk visų tautų požiūris į rūbus buvo vienodas: svarbiausi kriterijai buvo praktiškumas, funkcionalumas, patogumas.

Drabužiai buvo siuvami iš natūralių audinių, buvo lengvai konstruojami ir susiuvami, idealiai tinkantys kažkokiai konkrečiai veiklai, patogūs ir nevaržantys judesių.

Dažniausiai rūbai buvo konstruojami iš kvadratinių detalių ir kiekvieną audinio atraižą ausdavo tam tikro pločio ir ilgio, kad nereikėtų kirpti (kad nebūtų atliekų) ir galima būtų lengvai sujungti.

Buvo vyriški ir moteriški drabužiai, kurie pabrėždavo vyrišką arba moterišką prigimtį. Visi ornamentai, spalvos ir simboliai turėjo reikšmę ir prasmę – apsaugodavo, įkvėpdavo, sustiprindavo tam tikras savybes.

Drabužių gaminimo technologija buvo paprasta, patogi ir – tobula. Deja, dabartinės technologijos yra primityvesnės – rūbai nepatogūs, greitai susidėvi, gamyboje daug atliekų, beveik neliko natūralių medžiagų.

Šiuolaikinės visuomenės gyvenimo būdas slopina žmogaus kūrybingumą, kurio dėka žmogus gali išreikšti savo individualumą. Drabužiai taip pat gali pabrėžti individualumą arba.. padaryti iš žmogaus “madingo“ šablono kopiją.

Todėl jei mokame – siūkime, megzkime, siuvinėkime.. Pagaminti savo rankomis drabužiai visada ypatingi. Tiesiog nepasiduokime standartizavimui – rinkimės tai, kas iš tiesų tinka, patogu ir kuo vilkėdami jaučiamės savimi 🙂 ..

(Mintys iš rūbų dizainerės Elenos Ryčkovos interviu, parinko ir išvertė ruvi.lt)

Kūrinijos laiškas

Sveiki!

Senelis visada sako, kad svarbiausia gyvenime – tapti laimingu, būti laimingu žmogumi.

Mano senelis labai geras, tai jis prieš keletą metų išmokė mane skaityti ir rašyti.

Nuo to laiko aš suaugau, mano vaikystė baigėsi, o šiais metais aš pradėjau lankyti mokyklą.

Mokykloje man patinka, mūsų mokytoja labai graži, protinga ir gera.

Vakar mokykloje mes mokėmės abėcėlę. Man buvo nuobodu, todėl išsiėmiau iš portfelio knygą su lotyniškomis frazėmis ir pradėjau skaityti. Senelis man ją davė, nes tai naudinga mano ugdymui.

O mokytoja pasakė, kad turiu užversti knygą ir mokytis kartu su visais. Aš paaiškinau, kad seniai žinau visas raides, moku skaityti ir rašyti, tyliai sėdžiu ir niekam netrukdau.

Mokytoja pasakė, kad aš šaunuolis ir paklausė, kuo norėčiau būti užaugęs, jei taip anksti išmokau skaityti ir rašyti?

Aš atsakiau, kad noriu būti laimingu žmogumi.

Ji nusišypsojo ir pasakė, kad aš lyg ir suaugęs, moku skaityti ir rašyti, bet tokio paprasto klausimo nesupratau.

Aš atsakiau, kad mokytoja taip pat suaugusi, moko vaikus, bet tokio paprasto dalyko gyvenime nesuprato.

Tada mokytoja parašė man dvejetą iš skaitymo.

O vakare senelis man paaiškino, kad reikia būti išmintingesniu, supratingesniu ir kantresniu, todėl aš daugiau nesiginčysiu su mokytoja – cum principia negante non est disputandum *.

Kuo aš dabar “noriu būti“? Na, žinoma, kosmonautu! 😀

Bet.. gal geriau taip: LAIMINGU kosmonautu! 🙂

Nuoširdžiai Jūsų ir visada su Jumis 🙂 –

Kūrinija, (laišką vertė – ruvi.lt)

* ( Lotyniškas posakis: “Su neigiančiu esminius principus neįmanoma diskutuoti“)

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂