Tai ir yra laimė

Kai kažkas piktuoju atsako į jūsų gerus darbus, arba jei kažkas sulaukia gerumo ir šilumos, kaip atsako į savo piktavališkumą – tai verčia susimąstyti apie tai, ką apskritai turime laikyti gėriu, ir kaip teisingai elgtis tokiose situacijose?

Bet pažvelkite, ko pasiekia toks piktavalis įžūlus žmogus?

Jis retai būna taikus, jo gyvenime nėra vietos ramybei ir pusiausvyrai, o nerimas ir šurmulys niekada jo nepalieka. Jis nuolat kažkur bėga ir tiki, kad sugebės kada nors pasivyti taip trokštamą laimę. Bet argi tai laimė?

Tačiau tas, kas yra doras ir geraširdis, kas geranoriškas su visais, to širdyje gyvuoja taika ir meilė. Pats gyvenimas jį palaiko, žmonės gerbia jį, o pats jis yra ramus ir tyras.

Tai nereiškia, kad geri darbai – tai būdas pasiekti laimingą ateitį. Tai reiškia, kad geras ir doras žmogus jau pats tampa laimės išraiška.

Tačiau ir blogi poelgiai ne iš karto gali turėti liūdnas pasekmes. Bet padarytas blogis tą pačią akimirką tampa būsimų negandų pradžia.

Dorumas ir gerumas neatveda į laimę – jie patys ir yra laimė…

Mintys iš Mahabharatos, parengė ruvi.lt

Gerumo ir pavasarinio atgimimo mums visiems 🙂 !

Kantrybė

Yra kantrybė, prilygstanti vergystei…

Ta, kuria perpildyti pavergtieji, kai kažkas savivaliauja svetimame gyvenime, kai kažkas yra piktdžiugiškai žiaurus, kai kažkas gėdingai trokšta turėti po ranka gyvus patarnautojus, kurie žaibiškai pildo visus jų įnorius…

Nuo tokios kantrybės reikia vaduotis, kaip nuo nepakenčiamo kiauto… kaip nuo piktžolės-parazito… kaip nuo išdžiuvusio purvo kampuose…

Todėl kad ji išsekina, atima paskutines jėgas, išdegina vidinę būseną iki beviltiškumo užauginti joje nors mažą vilties stiebelį…

Bet taip negalima… negalima, mielieji…

Nes yra tikroji kantrybė….

Šviesi, tyli, išmintinga…

Kantrybė gyventi…

Nekeikti tų dienų, kurios nepateisino lūkesčių… nespjauti į savo praeitį… neskubėti kerštauti tiems, su kuo atėjo laikas skirtis… tiems, kas praėjo pro šalį…

Kantrybė gyventi…

Bet kokiu oru… bet kokiu metų laiku… bet kokiais niūriais laikais, kurie niekada neatima galimybės kurti savo mažą jaukų pasaulį negailestingo – didžiojo viduje…

Kantrybė gyventi…

Plečiant meilės ribas taip, kad nelaikytume savęs apdalintais tik todėl, kad šalia nėra kažko, kas apkabintų… Meilė ateina ten, kur yra meilė, o ne vien svajonės apie ją…

Kantrybė gyventi…

Keliauti per metus, susitaikant su savo amžiumi, nepavirstant komišku pabėgusios jaunystės paminklu… Gerbti savo asmeninį metų laiką, džiaugtis juo, atrasti jame tuos tylius, bet laimingus atspalvius, kurių nepastebi nekantrus jaunystės žvilgsnis…

Kantrybė gyventi…

Begaliniuose kamščiuose… nenumatytuose aplinkybėse… nuolatiniame pojūtyje, kad neįmanoma visur suspėti, viską išsiaiškinti, viską įveikti…

Kantrybė gyventi…

Diena iš dienos… besikeičiančiuose gyvenimo dekoracijose, kuriose viskas vyksta ne pagal tobulas autorių pjeses, kur viskas suprantama ir aišku, bet pagal individualius beprotiškus motyvus, gimstančius kiekvieno žmogaus galvoje…

Kantrybė… tiesiog kantrybė…

Nelaukti, nekaulyti, nesiskųsti likimu… pasijuokti iš kontrolės iliuzijos, kurios nėra ir nebus…

Kantrybė girdėti mylimus žmones, atleisti už savo ir kitų netobulumus, paleisti vaikus, palikti save ramybėje…

Kantrybė, be kurios gyvenimas – viso labo neperskaityta knyga, kurią pasiutusiu greičiu pravartė iki finalo, bet taip nieko ir nesuprato…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Trumpos įžvalgos

*Tyros mintys – kelio į šviesą pradžia.

*Dabar laikas, kai svarbesnis ne veiksmas, bet – sveika nuovoka.

*Kur mes beeitume – mes einame visi drauge.

*Evoliucija – kai žmonės tampa procesų bendrai visų gerovei dalyviais ir kūrėjais, o ne materialių daiktų vartotojais.

*Evoliucijos sustabdyti neįmanoma, o tai reiškia, kad pokyčiai – neišvengiami.

*Pokyčių progresija: iš pradžių evoliucijos kelyje žmogus vienas, o paskui su juo – visi.

*Bet kokie bandymai laikytis už to, kas atgyveno, tolygūs bandymams išsaugoti sniegą pavasarį.

*Ir ko tik neprarandi… kol ieškai.

*Psichinė sveikata – tai kuomet žmogus sugeba kurti, o ne griauti. Argi gali kurti beširdis, godus, savanaudis žmogus?

*Tiesa – ne teorija, ne filosofinė sistema, ne intelektualiniai išvedžiojimai. Tiesa visada tiksliai atitinka realybę.

*Didžiausias ir pavojingiausias melas – tai melas sau.

*Jei žmogus kažkuo klaidingai įsitikinęs, tai automatiškai nepaverčia jo klaidingos nuomonės tiesa.

*Daug takelių veda į kalną, bet vaizdas nuo kalno atsiveria visiems vienodas.

*Net lašas melo paverčia tiesą melu.

*Pyktis – būsena, kai liežuvis veikia greičiau už protą.

*Kad nereikėtų teisintis – tiesiog elkimės sąžiningai.

*Kai susiduri su tiesa, apima pojūtis, kad seniai tai žinojai, ir dabar tai prisiminei.

*Tiesa – tai visada aiškumo ir gaivumo gūsis.

*Sunkumai ir problemos išgyvenami žymiai lengviau, jei šalia yra žmogus, kuris palaiko ir padrąsina: “Mes tai įveiksime!“

*Kai negandos praeina, mes galiausiai jas pamirštame, bet visada prisimename tuos, kas buvo šalia negandų metu.

*Geriausias vaistas nuo visų bėdų ir ligų – meilė ir rūpestis.

*Tas, kas nušviečia kitų gyvenimą – ir pats niekada nelieka be šviesos.

*Gyvenimas visada suveda mus su žmonėmis, su kuriais mums pakeliui.

*Jei ryšys tarp žmonių tvirtas, tuomet visos problemos – laikinos ir išsprendžiamos.

*Tyrą žmogaus širdį gali įžvelgti tik žmogus su tyra širdimi.

*Džiaugsmas būtinas žmogui taip pat, kaip saulė, vanduo ir oras.

*Sušildyti žmogaus širdį galima tik gerumu ir nuoširdžiu rūpesčiu.

*Meilė – tai linkėjimas gero kitiems.

*Visais laikais patikimiausia “saugumo pagalvė“ – Žmoniškumas 🙂 .

Parengė ruvi.lt

Gerumo ir meilės mums visiems 🙂 !

Mūsų Bendras Kelias

Mes gyvename vienu metu, mes esame visi susieti, mes darome įtaką vieni kitiems. Kiekvienas žmogus eina bendru keliu su visa žmonija, ir kiekvienas atneša į tą bendrą kelią savo patirties dalį, kuri yra labai svarbi.

Mes esame tampriai susieti, net jei to nesuvokiame. Ir kiekvienas sąmoningas žmogus intuityviai jaučia prigimtinį poreikį gyventi harmonijoje, meilėje ir santarvėje, todėl skleidžia savo dvasinę šviesą, palaikydamas ir įkvėpdamas kitus.

Sąmoningi žmonės žino: jei yra kančia, bėdos ir nelaimės pasaulyje – jos neišvengiami veikia visą žmoniją. Ir vienintelis būdas jas įveikti – skleisti, dauginti ir didinti gėrį, kuris galiausiai būtinai persvers visas negandas ir išves žmoniją į bendrą šviesos ir tobulėjimo kelią.

Kaip mokė mus vaikystėje – padėti mažesniems – taip ir sąmoningi, dvasingi žmonės padeda nuklydusiems ar atsilikusiems nuo bendro kelio žmonėms. Ir tai ne susireikšminimas ar pamokslavimas iš aukšto, bet nuoširdus ir draugiškas palaikymas.

Juk pagalba gali būti labai įvairi – kartais reikia padėti konkrečiais veiksmais, kad palengvintume situaciją ir išvaduotume žmogų iš slegiančių aplinkybių, kartais reikia patarimo ir padrąsinimo, o kartais – tiesiog buvimo šalia, kad žmogus pajustų nuoširdų rūpestį, atgautų pasitikėjimą savimi, atsitiestų.

Kiekvienas žmogus šiame pasaulyje yra svarbus ir reikalingas, nes visi kartu mes kuriame mūsų realybę. Ir nėra svarbesnės misijos pasaulyje už pagalbą žmonėms – padėdami kitiems, mes išreiškiame savo gražiausias dvasines savybes ir įkvepiame žmones draugauti, mylėti, bendradarbiauti, kurti.

Padėdami vieni kitiems, mes tampame bendraminčiais ir bendrakeleiviais, mes nutiesiame tvirtą Bendrą Kelią į Šviesią Mūsų Visų Ateitį 🙂 ..

Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !

Sustingęs žiemos taškas

Vasario mėnesį nutinka tai, ką aš vadinu sustingusiu žiemos tašku…

Nei šen, nei ten…

Ir net ne todėl, kad negali niekur pajudėti, bet todėl, kad nenori…

Stebi viską atsiribojęs, lyg pasipūtęs žvirblis su atidrėkusiomis plunksnomis ant šaltos medžio šakos…

Sąmoningo NEdalyvavimo sindromas…

Sustingsti vietoje, ypatingai nesusimąstydamas apie sąstingio priežastis…

Mintys, tarsi košė “Draugystė“ iš vaikystės pionierių stovyklos, nors komponentai tos neskanios košės visai nedraugavo tarpusavyje…

Nulinis pasirengimas pabudimui…

Atvirkščiai, nesinori išeiti iš tų gausių sniegynų, kurie šiemet pasirodė tokie dosnūs…

Bet, kita vertus, ir tai yra gyvenimas…

Ne pats blogiausias… Ir net su saule rytais, kuri žadina, įkyriai šviesdama į akis…

Na, pabambėk… leidi tu sau, ir kėblini į virtuvę, kad išsivirtum kavos…

Leisti sau… tai apskritai yra gerai tarp visuotinų griežtų draudimų, didžioji dalis kurių seniai jau atgyveno…

Draudimai nedrausmina, draudimai priverčia bijoti bausmių… O tai jau ne apie pasirinkimą, o apie vergovę…

Tai štai, aš renkuosi leisti…

Leisti sau nevaidinti to, ko nėra…

Neturėti nieko bendro su tais, kas nematomas širdies radaruose…

Nesidrovėti savo būsenų, ir nevaidinti mandagių šypsenų, jei kitų, nuoširdžių, nėra…

Sustingęs žiemos taškas – tiesos pauzė, atjungianti visus autopilotus…

Būtent dėl to ir reikia sustoti, mielieji…

Kad suprastume, kas gi liko iš mūsų, tikrųjų… ir su kokiomis atsargomis ištempsime iki pavasario…

Po truputį… tai mėgiamas mano močiutės žodis…

Po truputį prasikvėpuosime, po truputį išsijudinsime, po truputį atsibusime…

Ir keliausime gyventi toliau…

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Apie gyvenimo patirties vertingumą

Kai žmonės skiriasi, neigdami, nuvertindami ir žemindami vienas kitą, jiems, turbūt, ne taip skaudu, nes paprasčiau skirtis su kažkuo, kas nelabai vertinga, arba, apskritai kenksminga. Tačiau gyvenimo strategijos atžvilgiu nuvertinimas – tai gyvenimo resursų švaistymas.

Kai mes nuvertiname žmogų ir mūsų santykius su juo, mes nuvertiname ir gyvenimo patirtį, kurią įgijome šiuose santykiuose. O tai reiškia, kad tai tuščiai nugyventas laikas. Todėl dažnai girdime: “Tiek laiko su (juo arba ja) sugaišau…“

Bet kas gi galiausiai lieka po išsiskyrimų, kurie vis dėl to įvyksta mūsų gyvenime? Lieka gyvenimo patirtis ir gebėjimas ją pritaikyti.

Bet mes daug sudėtingiau ir ilgiau skiriamės, kai pripažįstame kito žmogaus ir patirties su juo vertingumą. Sudėtingiau todėl, kad vis tik tenka pripažinti tą vertingumą. Liautis varžytis “tu vertingas – aš ne toks vertingas“, ir pripažinti savo vertingumą taip pat. Išgyventi liūdesį, atleidimą ir visas susitaikymo su situacija stadijas. Žodžiu, tai didelis vidinis darbas.

Tačiau išsiskyrimas su dėkingumu ir vertingumo pripažinimu subrandina gyvenimo patirties vaisius. Taip kiekvienas susitikimas kaupia patirtį, kuria vėliau mes galime pasinaudoti.

Bet jei nuvertiname patirtį su žmogumi, tuomet pakliūname į klastingus spąstus – kai turime vėl ir vėl kartoti tą nuvertintą patirtį. Ir todėl žmonės, kurie skiriasi per nuvertinimą, patenka į panašias situacijas daug kartų, kartodami savo “švilpiko dieną“, kad pagaliau gautų patirtį, kurią neigia.

Tuo tarpu žmonės, kurie sugeba įžvelgti bet kokios patirties vertingumą, išmoksta ją koreguoti, valdyti ir pakliūti jau į visai kitokias situacijas. O paskui sugeba jau net nepakliūti į situacijas, o patys organizuoti situacijas ir betarpiškai atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Ir tai įkvepia!

Beje, visa tai galima pritaikyti ne tik žmonių tarpusavio santykiams, bet ir įvairiausiai gyvenimo patirčiai. Kad pajudėtume toliau, svarbu atrasti, įvertinti ir suprasti vertingumą.

Pagal Aglajos Datešidzės esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tylaus sniego metas

Žiema jau įsigalėjo. Patikrino šalčiu, išdraikė pūgomis, užliūliavo begalinėmis naktimis.

Ateina Tylaus sniego metas.

Spengiančioje tyloje, erdvėje be vėjo, leidžiasi ant žemės pūkuoti dangaus gabalėliai.

Ir staiga tu supranti, kad suvoki kažką Didingo, galbūt, aukštesnį Žinojimą. Žinojimą ne apie kažką, bet apie viską iš karto. Kaip tos snaigės, kurios susilieja į akinančio baltumo paklotą. O tu sustoji, pakerėtas Būties matymo pojūčio, ir negali ištarti nei žodžio.

Nemalonumai, nesėkmės, problemos, nesibaigiantys rūpesčiai. Chroniškos nuoskaudos ir griaunantis gailestis sau. Taip įprasta galvoti, kad geriau jau nebus. Ir kai “blogiau“ jau negali būti, tuomet, pagal švytuoklės dėsnį, tu pradedi pastebėti bent jau kažką gero.

O čia, kaip išsigelbėjimas – Tylaus sniego metas.

Bandai žiūrėti į vieną sklandančią snaigę. Dėmesys nuklysta, ir tu jau stebi kitą snaigę. Paskui dar vieną, ir dar vieną, ir… susilieji su erdve. Štai tuomet ir patiri ramybę, ir žvelgi jau ne į snaiges, o į erdvę tarp jų.

Nuostabiausi dalykai – šalia. Štai jie.

Tu žvelgi į erdvę, ir sniegas darosi vis tankesnis. Pasijunti, lyg būtum ant švytuoklės ašies. Geris-blogis, kančia-džiaugsmas, liūdesys-žvalumas. Tai snaigės, krentančios iš Amžinybės, jos visada krenta. Bet jei žiūri ne į jas, o į erdvę tarp jų, tuomet turi galimybę pajusti tai, kas svarbiausia, ko žodžiais neapsakysi.

Smalsus vėjas pradeda žaisti su snaigėmis. Tu sutrinki, bandydamas prisiminti, kas tau buvo “svarbu“ ką tik. Bet nepavyksta, ir tu nusišypsai, ir tuoj pat nusijuoki.

Štai koks jis – Tylaus sniego metas.

Besąlygiška Amžinybės Dovana.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Ramaus ir šviesaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Paprasta laimė

Plauti indus, jaučiant vandens tėkmę, niekur neskubant, su džiaugsmu stebint, kaip indai pasidaro švarūs ir girgžda tarp pirštų.

Neskubant šluoti grindis. Neskubant pripilti vandens ir bandyti jį ranka, jaučiant tarp pirštų vandens srovę. Neskubant plauti grindis, išplaunant kiekvieną kampelį. Pjaustyti neskubant. Barstyti neskubant. Pasiekti neskubant. Dėlioti daiktus į vietas neskubant. Rinktis neskubant. Klausytis neskubant. Galvoti neskubant. Vaikščioti neskubant.

Bet didžiausia palaima – tai vaikai. Kiek daug laimės paprastuose dalykuose – aprengti; švelniai užrišti kepurėlę, glostant žanduką ar pabučiavus; trepsėti kojytėmis, aunantis batukus; rūpestingai pagelbėti įkišti rankutę į rankovę, tarsi tai būtų didžiausia pasaulio brangenybė! Guldyti į vežimėlį, šnabždant švelniausius žodžius.

Atsisėsti šalia vaiko, net jei jis atbėgo, kai jūs labai užsiėmę, ir skuba kažką papasakoti. Klausytis virstant tik klausytoju, įsivaizduojant, tarsi tu pats esi mažas, ir viską girdi, jauti ir supranti…

Rankos tokiais momentais auga iš širdies, kojos vaikšto debesimis, o širdyje – meilė, meilė, meilė… Ir tokia laimė! Tiesiog be priežasties. Dėl labai paprastų dalykų. Tiesiog todėl, kad tu lioveisi skubėti. Ir ne todėl, kad baigei visus darbus, bet todėl, kad tu taip nusprendei.

Nes tuomet, kai mes skubame, laimė praeina pro šalį…

Padėka autorei! Pagal Alenos Kovalčiuk esė, vertė ruvi.lt