Vedos apie žmogaus paskirtį Žemėje

Augant žmonių sąmoningumui, vis daugiau žmonių susimąsto apie savo paskirtį Žemėje. Anksčiau žmonėms pakakdavo nurodymų “iš aukščiau“, primetamų gyvenimo taisyklių ir instrukcijų, tačiau dabar žmonių tai jau netenkina.

Todėl daug nusivylimo esama realybe, kuri vis labiau primena ankštą, kaustantį judesius išaugtą rūbą, todėl kyla vis daugiau egzistencinių klausimų apie gyvenimo prasmę ir žmonijos tikslus.

Kad būtų lengviau atsakyti į šiuos svarbius gyvenimo klausimus, pažvelkime, ką apie tai sako senosios Vedos. Juk tikrosios vertybės niekada nekinta, o pamiršę jas, mes nuklystame nuo tiesos kelio ir pradedame klaidžioti iliuzijose.

Vedos teigia, kad yra trys žmogaus paskirties Žemėje lygmenys, kuriuos realizavęs, žmogus tampa sąmoningu realybės kūrėju ir atlieka savo misiją, o todėl pajunta gyvenimo pilnatvę ir tyrą džiaugsmą.

Pirmasis lygmuo susijęs su mūsų kūnu, su žmogaus lytimi. Vyrai ir moterys turi skirtingą prigimtį ir skirtingą paskirtį gyvenime. Jie papildo vienas kitą skirtingomis savybėmis, ir tai leidžia kurti harmoniją ir evoliucionuoti.

Lytis tai ne tik kūno skirtumai, bet ir tam tikros prigimtinės psichikos ir žmogaus būdo savybės. Todėl Vedose sakoma, kad jei žmogus gimė vyru – būtinai turi vystyti vyriškas savybes, jei moterimi – moteriškas.

Vyriškumas – tai gebėjimas priimti sprendimus ir keisti pasaulį aktyviais veiksmais, tai dvasinė stiprybė, ištvermingumas ir atsakomybė. Moteriškumas – tai jausmų pasaulis: gebėjimas besąlygiškai mylėti, būti bendražyge, įkvėpti, suburti, sutaikyti, paguosti, kurti šiltą namų atmosferą.

Jei vyras ar moteris nevysto ir neišreiškia savo prigimtinių savybių gyvenime – jie eina prieš savo prigimtį, o tai galiausiai neša griūtį ir nusivylimą gyvenimu.

Antrasis žmogaus paskirties Žemėje lygmuo susijęs su profesine veikla. Vedos išskiria keturias šios veiklos kryptis ir teigia, kad žmogus jau gimsta su tam tikrais gebėjimais, kuriuos nuo mažų dienų reikia pastebėti ir vystyti.

Ir tai ne skirstymas į žeminančius žmones luomus, kuriais kadaise buvo pasinaudota siekiant pavergti ir išnaudoti, o kryptys pagal įgimtus žmonių talentus.

Pirmoji profesinės veiklos kryptis – mokslo žmonės. Tai mokytojai, mokslininkai, gydytojai, dvasiniai mokytojai – visi tie, kurių pašaukimas mokyti, ugdyti, lavinti, perduoti žinias.

Ir tos perduodamos žinios turi realiai padėti žmonėms gyvenime, todėl ši misija atliekama labai nuoširdžiai ir atsakingai: gydytojas ne tik išgydo žmones, bet ir moko juos sveikai gyventi, o mokytojas, dėstydamas pamokas, išmoko vaikus ir dorovės, darnos, sutarimo..

Antroji profesinės veiklos sritis – vadovai. Jų pašaukimas – imtis atsakomybės už žmones, suburti juos, nukreipti harmoninga linkme.

Tikrasis vadovas rūpinasi žmonėmis, padeda spręsti jų problemas, padeda jiems tobulėti profesijoje. Jie stiprūs dvasiškai, o stiprus visada turi pagelbėti silpnesniam. Jie vadovaujasi meile žmonėms, todėl yra mylimi ir gerbiami žmonių.

Trečioji kryptis – prekeiviai, organizatoriai. Jų paskirtis – be savanaudiškumo, siekiant bendros gerovės, aprūpinti žmones būtinais daiktais ir organizuoti bei įgyvendinti įvairius visų žmonių gyvenimą palengvinančius ar gerinančius gyvenimą projektus.

Ketvirtoji profesinės veiklos sritis – kūrėjai. Tai žmonės, kurie kažką moka sukurti savo rankomis. Jų darbų skalė labai plati – nuo meistrų ir amatininkų darbų iki meninių kūrinių.

Būtent jie pripildo pasaulį nuostabiais savo rankų kūriniais: siuva drabužius ir avalynę, gamina baldus, mezga ir neria rankdarbius, stato namus, tiesia kelius, puoselėja gražius sodus, lipdo ar piešia meno kūrinius..

Kiekvienos profesinės krypties pagrindinė sąlyga – dirbti su meile. Viskas, kas daroma su meile, visiems atneša didžiausią gėrį ir džiaugsmą. Tokia pozicija keičia žmones ir visą pasaulį į gerąją pusę, todėl labai svarbu laiku pastebėti vaiko gabumus ir juos vystyti.

Jei žmogus nukreipiamas dirbti ne tai, kam jis turi talentą – jis bus nelaimingas, nes eis prieš savo įgimtą pašaukimą. Mokslo žmogus nebus prekeiviu, o kūrėjas – geru vadovu..

Mūsų pasaulyje dabar tiek daug įtampos ir dėl to, kad žmonės dirba visai ne tai, ką iš tiesų gali ir nori dirbti, todėl beveik visos profesijos yra iškreiptos, paveiktos savanaudiškumo, puikybės, godumo ar tiesiog neapykanta savo darbui.

Trečiasis žmogaus paskirties Žemėje lygmuo susijęs su svarbiausiu gyvenimo klausimu – kas yra žmogus?  Tai liečia mūsų dvasingumą, mūsų vienybės suvokimą su žmonija ir visa gyvybe planetoje, mūsų sąveiką su visa Kūrinija ir Kūrėju, mūsų visų evoliucinius tikslus.

Kai suvokiame visus tris žmogaus paskirties Žemėje lygmenis, kai atsakome į svarbiausius gyvenimo klausimus, mums atsiveria visai kitoks pasaulio vaizdas: beribis, didingas, įkvepiantis..

Juk esame šios realybės bendrakūrėjai, ir tik primetamas iš išorės siauras savo galimybių suvokimas verčia jaustis mažais ir menkais žmonėmis, nuo kurių mažais kas tepriklauso..

Buskime, atsitieskime, atgaukime orumą ir kurkime savo kasdieniniais darbais nuostabią harmoningą realybę mums visiems.. Mes tai galime 🙂 !

Parengė ruvi.lt

Reklama

Senieji Mokymai apie dėsnį “Nekenk“

*Evoliucijos esmė – kūryba, o ne griovimas. Kenkimas – nesvarbu, sąmoningas ar ne – tai veiksmas, nešantis griovimą ir disharmoniją.

*Evoliucijos procese Visata nenaikina anksčiau sukurtos realybės, bet transformuoja ją. Transformacijos metu yra išlaikomas žalos ir naudos balansas.

*Harmoningos energijų sąveikos balansas yra išlaikomas laikantis dėsnio “Nekenk“. Tokią sąveiką galime pamatyti gamtoje, pvz., metų laikų kaitoje: čia viskas sąveikauja, o tai, kas atgyveno, tampa terpe sekančiam etapui.

*Kūrėjas ir Kūrinija išreiškia save kūryboje, o žmogus dualiame pasaulyje dažniausiai išreiškia save griovimu. Tai dualaus pasaulio ypatybė – žemo dažnio energijų pažinimas ir vystymasis per sąmoningumą į vis aukštesnių energijų dažnį.

*Kai žmogaus sąmonė miega arba žmogui trūksta sąmoningumo, jis negalvoja apie savo veiksmų pasekmes, o todėl pažeidžia dėsnį “Nekenk“ beveik visose savo gyvenimo srityse..

Žmonės pažeidžia dėsnį “Nekenk“:

  • Kenkdami savo kūnui: nesveiku maistu ar persivalgymu, žalingais įpročiais ir kitais kūną sekinančiais veiksmais;
  • Savo dvasinei būsenai: egoizmu, agresyvumu, gobšumu, melu, neapykanta ir kitomis negatyviomis būsenomis;
  • Kitiems žmonėms: savo negatyviomis būsenomis žmonės nuodija bendravimą šeimoje ir visoje savo aplinkoje;
  • Tiesioginiai kenkdami kitiems: melu, prievarta, šmeižtu, vagyste, smurtu ir t.t.;
  • Nedidelės grupės žmonių kenkia visai žmonijai, primesdamos savo taisykles daugumai, juos išnaudodamos ir kurstydamos konfliktus, arba vienas žmogus diktuoja savo taisykles visam pasauliui;
  • Žemei ir visai gyvybei: tai žemdirbystė, grįsta alinančiomis dirvožemį cheminėmis medžiagomis, grobuoniškas Žemės resursų naudojimas, karai, gyvūnų žudymas, besaikis vartojimas, oro ir vandens tarša, augantys šiukšlių kalnai ir t.t.;

*Taip yra todėl, kad žmonės nesuvokia harmoningos sąveikos dėsnių ir nesupranta savo veiksmų pasekmių, o todėl kaupia negatyvią patirtį, kurią neišvengiamai teks atitaisyti, kad atkurtų energijų balansą ir žengtų į sekantį evoliucijos etapą.

*Kad žengtume į sekantį evoliucijos etapą, turime pirmiausiai prisiminti dėsnį “Nekenk“, ir, taikydami jį savo kasdieniniame gyvenime, pradėti taisyti savo klaidas – sukauptą negatyvią patirtį.

*Turime ne griauti ir kovoti, o transformuoti negatyvią patirtį į pozityvią, remdamiesi visuotino Gėrio, visuotinės Naudos ir Vienybės principais. Tai padeda formuoti teisingą požiūrį į save ir mus supantį pasaulį ir vystyti gilų atsakomybės jausmą.

*Jei žmogus suvokia, kad kiekviena jo mintis, žodis ar veiksmas daro poveikį ir turi pasekmes ne tik jam pačiam, bet ir kitiems žmonėms bei visam pasauliui, tuomet jis jaučia atsakomybę už tai, ką jis galvoja, kalba ir daro.

*Visi mes esame susieti su žmonija, planeta, visa gyvybe ir Visata, todėl kenkdamas kažkam kitam, žmogus neišvengiamai kenkia ir pačiam sau. Kenkimu suardoma Vienybė ir įnešama disharmonija, kuri galiausiai kenkia visiems.

*Be to, kiekvienas kenkimo veiksmas visada lieka kenkėjo “sąskaitoje“ – nesvarbu, suvokia jis tai ar ne – todėl jam teks atkurti energijų balansą besąlygiška meile, harmoningu gyvenimu, gerais darbais ir kūryba visų Gerovei.

*Dėsnio “Nekenk“ taikymas kasdieniniame visų mūsų gyvenime natūraliai panaikins egoizmą, priešiškumą, konkurenciją, išnaudojimą, neapykantą, melą ir transformuos visą negatyvią energiją į pozityvumą ir harmoniją.

*Kai žmonės supras dėsnio “Nekenk“ svarbą, pasaulis labai pasikeis – žmonija žengs nematytą mūsų istorijoje žingsnį evoliucijos ir visokeriopo klestėjimo linkme.

*Tai pakeis viską: žmonių tarpusavio santykius, bendruomenės gyvenimą ir santykį su Gamta, visa gyvybe, Kūrėju, Visata.. Žmonės pakils iš žemo dažnio energijų dugno ir aukštesnio sąmoningumo dėka išmoks gyventi Meilėje, Šviesoje, Tiesoje, Harmonijoje 🙂 ..

Iš paskaitų ir knygų apie senuosius Mokymus parengė ruvi.lt

Vedos apie harmoniją šeimoje

*Gyvenime matome nemažai šeimų, kai žmones sujungia meilė, bet laimingos poros jie taip ir nesukuria. Kodėl taip vyksta, juk žmonės tuokiasi, puoselėdami pačius gražiausius tikslus bendram gyvenimui?

*Ir iš tiesų: kai žmonės įsimyli, jie sukuria bendrą energetinį lauką, arba kitaip – poros energiją, kurioje dviese susijungia į viena. Ir kuo gilesnė sąveika tarp vyro ir moters – tuo stipresnė poros energetika, tuo brandesnė jų meilė ir pozityvesnis poveikis visiems aplinkiniams. Būtent įsimylėjimo fazėje ypač ryškiai juntama poros pozityvi energija: juntamas entuziazmas, apima pojūtis, kad viskas kartu įmanoma!. Žmonės tiesiog laimingi kartu..

*Galime įsivaizduoti poros energiją kaip švytintį rutulį, kuriame yra du mylintys žmonės, sujungti daugybe šviesos spindulių. Kuo stipresni ir tyresni jausmai – tuo ryškiau šviečia jų bendras energetinis laukas. Abipusė sąveika: švelnumas, dėmesys, rūpestis, pagalba, geranoriškumas sustiprina meilę ir kuria harmoniją poros gyvenime.

*Tuo tarpu negatyvumas, patekęs į poros energetinį lauką, gesina šviesias energijas ir aptraukia jį niūriomis spalvomis.  Neapykantos, agresijos ar pykčio proveržiai veikia lyg žaibas, kuris perskelia poros lauką į dalis, atmesdamas sutuoktinius tolyn vienas nuo kito. Abejonės, melas, apgaulė, noras dominuoti, pavydas – lyg kenkėjai, kurie palengva graužia poros lauką iš vidaus. Bet koks užgimęs ir vystomas negatyvumas tarp sutuoktinių – kelias į santykių griūtį.

*Taigi, bendras energetinis poros laukas užgimsta įsimylėjimo laikotarpyje, ir gali harmoningai vystytis, jei žmonės palaiko vienas kitą, nepraranda pozityvaus tarpusavio ryšio. Bet esmė čia slypi dar ir tame, kad kiekvienas turi įnešti savo indėlį, atitinkantį jo prigimtį: vyras – vyrišką, moteris – moterišką.

*Kad sukurtume šeimoje laimingus santykius,  turime pirmiausiai suprasti, kuo vyriška energija skiriasi nuo moteriškos energijos: turime pažinti vyrišką ir moterišką pradą ir juos suvienijus, kurti harmoniją poroje.

*Jei, pavyzdžiui, moteris pradeda vystyti savyje vyriškas savybes ir reikštis kaip vyras šeimoje – tuomet vyrui neliks nieko kito, tik priešintis pradžioje, o paskui.. jis galiausiai pradės elgtis kaip moteris, arba – ieškos būdų “pabėgti“ iš šeimos. Tokiu atveju apie harmoniją negali būti net kalbos – susikeitę vaidmenimis, pamynę savo prigimtinį pradą, abu jausis nelaimingi ir kurs destrukciją savo santykiuose.

*Ir, atvirkščiai: kai vyras neišreiškia savo prigimtinių vyriškų savybių – ryžtingumo, gebėjimo greitai reaguoti ir priimti sprendimus, gebėjimo imtis atsakomybės už šeimą – tuomet visas šias savybes bus priversta vystyti ir išreikšti jo sutuoktinė. Rezultatas tas pats: susipriešinimas, destrukcija ir griūtis.

*Šiuolaikiniai žmonės susipainioja sąvokose apie moteriškumą ir vyriškumą – jie tai supranta kaip užslėptą nelygybę ir diskriminaciją. Lygybės visiems žmonėms siekis yra pozityvus – visi turi turėti vienodas galimybes gyvenime. Tačiau lygybė nereiškia vienodumo. Norime to ar ne – bet vyrai ir moterys turi skirtingą prigimtį.

*Moteriška energija – tai jausmų sfera, meilės erdvė, širdies šiluma, gyvenimo išmintis, gerumas.. Ji kuria šeimos energetikos atmosferą, šilumą jausmuose, santarvę santykiuose, jaukumą namuose.. Jos širdis atvira, ji skleidžia besąlygišką meilę, apgaubia visus šiluma ir nuoširdžiu rūpesčiu.

*Moters meilė, jos moteriškumas įkvepia vyrą būti vyrišku, išreikšti savo prigimtinį vyrišką pradą – veikti ir kurti šeimos, giminės ir visuomenės labui. Jis turi namus, kuriuose yra laukiamas, kur jis atsigauna ir pailsi, kur jo išklauso, palaiko ir supranta. Jo šeima ir namai – ramybės ir laimės oazė šiame pasaulyje.

*Jei moters širdis uždara – ji šalta ir pragmatiška. Jos santykiai iš išskaičiavimo: lengvai prileidžia prie savo kūno, bet paniškai bijo kažką įsileisti į širdį, todėl šiltų, harmoningų santykių sukurti negali.  Tokios būna vadinamos “stiprios“ moterys, kurių dabar labai daug įvairiose veiklumo reikalaujančiose srityse ir kurių išskirtinis bruožas – gili vidinė vienatvė, vienišumas.

*Vyriška energija – kūryba, veiklumas, išorinis aktyvumas, dvasinė stiprybė, atsakomybė. Stiprus vyriškas pradas, vyro meilė įkvepia moters moteriškumą – su tokiu vyru moteris jaučiasi saugi ir laiminga, ji su džiaugsmu palaiko ir kuria harmoniją šeimoje.

*Ir tai nereiškia, kad tik vyras turi išlaikyti šeimą, o moteris – dirbti tik namų ūkio darbus. Moteris gali turėti darbą, gali prisidėti prie šeimos uždarbio, tačiau ji neturi keisti savo moteriškos prigimties – moteriškumo: švelnumo, gerumo, gebėjimo besąlygiškai mylėti, užjausti, suprasti.

*Harmonija šeimoje – tai lygiavertė vyriškos ir moteriškos energijų apykaita, iš kurios gimsta vienybė. Kiekvienas vyras ir kiekviena moteris yra svarbiausi savo sferoje, todėl kovoti dėl viršenybės yra beprasmiška. Juk harmoninga sąveika praturtina visus – taip kuriama erdvė besąlygiškai meilei, kūrybai ir visapusiškam tobulėjimui 🙂 ..

(Iš paskaitų apie Vedas, parengė ruvi.lt)

Vedos apie kalbą ir tylėjimo galią

*Vedų kultūroje kalba laikoma žmogaus dvasinio tobulėjimo pagrindu, todėl buvo mokoma atidžiai sekti savo kalbą, o tylėjimas buvo prilygintas auksui.

*Kalba – tarsi žmogaus veidrodis: pagal ją galima atskirti išminčių nuo neišmanančio žmogaus. Indijoje yra posakis: “Nori pažinti žmogų? Užkalbink jį. Žmogus – tarsi indas: iš jo pasipils tai, kuo jis užpildytas”.

*Kalba – ne tik mūsų vidinio pasaulio išraiška, bet ir gyvenimiškos energijos išraiška. Žmogus sparčiai išeikvoja savo gyvenimišką energiją, kai nuolat kažką kritikuoja, smerkia, apkalba, šmeižia, kai meluoja, reiškia pretenzijas, giriasi arba keikiasi.

*Kaip mes kalbame, taip ir gyvename.. Vedų teigimu, viena iš rimčiausių kliūčių dvasiniame tobulėjime – tai tuščios kalbos (pradžalpa). Jos sekte išsekina žmogų – jis pasidaro tingus, apatiškas, vangus ir netenka vidinių jėgų priešintis pagundoms ir nuopoliui.

*Tuščiai arba negatyviai kalbantis žmogus – tarsi namas atlapais langais ir durimis: jame susikaupia daug įtampos, pykčio, pakrikų ar paikų minčių, ir jos nevaldomai veržiasi į aplinką bei “nusėda“ ant aplinkinių. Todėl būtina “valyti“ savo mintis ir jausmus, kad savo kalbomis neterštume erdvės.

*Dori jausmai tylūs, o egoizmas – plepus, jam sunku patylėti ar pabūti tyloje: jis nori girtis, kritikuoti, pamokslauti.. Kuo žmoguje daugiau egoizmo – tuo jam sunkiau gerai galvoti ir kalbėti apie kitus žmones. Jei norime atsisakyti polinkio tuščiai ar negatyviai kalbėti – turime pirmiausiai atsikratyti egoizmo.

*Vedos pataria kalbėti žmogui tik tai, ką jis tiksliai žino ir kas jo gyvenimu patikrinta, ir tai, kuo jis gali geranoriškai su kitais pasidalinti. Pagrindinis kalbos naudingumo rodiklis – ji turi atnešti žmonėms gėrį.

*Neverta leistis į ilgas kalbas su tais žmonėmis, kurie yra priešiškai nusiteikę jūsų atžvilgiu arba su žmonėmis, kurie linkę apkalbėti kitus – bendravimas bus sunkus, kils priešprieša, ginčai ir įtampa.

*Kaip ir kūno askezė, žmogui būtina kalbos askezė. Tuščiažodžiauja ir daugžodžiauja neramus, liguistas, inertiškas protas. Kai žmogus sąmoningas ir dvasingas – jo protas ramus, jis valdo savo būseną, o jo kalba – trumpa ir aiški. Juk tiesai nereikia daug žodžių – ji paprasta ir aiški.

*Kad išvalytume savo protą ir savo mintis – Vedos pataria laikytis tylėjimo praktikos. Jos esmė – ne tik susilaikymas nuo kalbėjimo (kelioms valandoms, vienai dienai ir pan.), bet ir vidinio dialogo sustabdyme. Tai labai galinga apsivalymo praktika.

*Išorinis tylėjimas leidžia išgirsti savo vidinį balsą. Kai žmogus kalba arba nuolat apie kažką galvoja – jis to savo vidinio balso (intuicijos, pasąmonės, aukštesniojo “aš“) tiesiog negirdi, nes jo protas tampa inertiškas, šokinėja nuo vienos minties prie kitos.

*Tik tyloje galima susitikti su savimi, su savo esmių esme. Ir toks susitikimas ne visada malonus – juk pirmiausiai susiduriame su savo trūkumais, netobulumais, kuriuos reikia pripažinti. Tai nėra paprasta.

*Tylėjimas išlaisvina nuo vidinio nerimo ir emocinio nestabilumo – tyloje mes aiškiai pamatome jų priežastis, kurias galime pašalinti arba ištaisyti.

*Tyloje pradedame suprasti proto veikimo mechanizmus, todėl palaipsniui išmokstame jį valdyti. Juk jei nevaldome savo proto – jis pradeda valdyti mus, ir iš pasaulio pažinimo instrumento protas tampa mūsų šeimininku..

*Tylėjimo praktikos metu visos nuslopintos emocijos ir problemos, slaptos mintys, svajonės ir idėjos pradeda kilti į paviršių. Tai padeda apsivalyti ir išsigryninti: kažką paleisti, kažkam atleisti, suvokti savo klaidas ir dorybes, atgaivinti savo siekius, pamatyti tikrąsias vertybes gyvenime.

*Kaip taisyklė, patys stipriausi – tai patys tyliausi žmonės. Jie ramūs ir išmintingi, nes jų jėga – jų vidinis dvasinis potencialas. Jiems nereikia blaškytis, ieškoti atramos ir laimės išoriniame pasaulyje. Ramus protas ir vidinė pusiausvyra atveria tikrą gyvenimo išminties lobyną, todėl jų jėga ir laimė – visada su jais..

Iš paskaitų apie Vedas, parengė ruvi.lt

Išminties raktai

*Išminties raktai yra ne kažkur išoriniame pasaulyje, ne kitose planetose, o mūsų širdyse. Suradę juos, jūs atrasite beribį harmonijos pasaulį..

*Kiekviename savo poelgyje vadovaukitės meile ir geranoriškumu. Būkite išmintingi skulptoriai, ugdydami save ir venkite tapti minkštu moliu prastos draugijos rankose.

*Atminkite, kad kiekviena bloga mintimi, žodžiu ar poelgiu mes pažeidžiame harmonijos pusiausvyrą. Valykite savo kalbą nuo tuščių ir beprasmiškų žodžių – tegul jūsų kalba bus trumpa ir aiški.

*Mūsų mintys – tai mūsų vaikai. Kiekviena iš jų turi būti nuostabi – mintis turi būti kurianti jėga, nukreipta į gėrį. Visada atminkite, kad mintis turi didžiulę jėgą.

*Venkite vietų, kur tuščiai kalbama, kur yra pyktis ir neapykanta, kur viešpatauja nesantaika, žalingi pasilinksminimai ir kvailumas.

*Nesiblaškykite, neleiskite, kad nesvarbūs dalykai atitrauktų jus nuo svarbiausių tikslų. Išlaikykite dvasinę pusiausvyrą ir bėdoje, ir džiaugsme.

*Atsikratykite melo, egoizmo ir baimės, ugdykite savyje kilnumą, o bendravime su žmonėmis būkite paprasti ir nuoširdūs.

*Meilė – tai valdanti pasaulį jėga: viskas, kas daroma jos vardan, turi kūrinijos dėsnio jėgą. Tik meile galima įveikti blogį. Vadovaukitės meile kiekviename savo žingsnyje, ir netrukus suprasite, kaip ji padeda mūsų gyvenimo kelyje.

*Būkite meilės išraiška šiame pasaulyje: būkite pasirengę padėti visur, kur tik galite. Tegul jūsų gyvenimas tampa džiaugsmo spinduliu kitiems žmonėms ir indėliu į bendrą gerovę ir vienybę.

*Jei turite daugiau žinių, nei kai kurie jūsų draugai, nesididžiuokite tuo ir nerodykite savo pranašumo, bet pasidalinkite savo žiniomis, jei tai bus tikslinga tuo momentu.

*Atminkite, kad kiekviena mūsų gyvenimo akimirka yra svarbi. Venkite tuščiai praleisto laiko – iš jo tvirtą lizdą gali susivyti tinginystė. Todėl kiekvieną akimirką stenkitės užpildyti kūryba, darbu, žiniomis ar tyromis mintimis.

*Tegul jūsų širdis nuolat skleidžia šviesą ir gerumą, šilumą ir atjautą, žvalumą ir norą padėti žmonėms. Tuomet pajusite, kad sunkūs momentai praranda savo slegiantį svorį ir niūrus kančios rūbai virsta balta tyro džiaugsmo skraiste.

*Būkite atsargūs ir atlaidūs, vertindami kitus žmones, nes ir patys dar nesate tobuli. Bet būkite nuoseklūs, taisydami savo klaidas ir nuolatos tobulėkite.

*Gyvenime pasitaiko daug išbandymų. Juos įveiksite, jei būsite tvirti ir išmintingi, jei neprarasite pasitikėjimo savimi. Jei nepasisekė – nenusiminkite, nes liūdesys atima jėgas ir stabdo dvasinį augimą.

*Sunkią akimirką geriau pagalvokite, kaip rasti išmintingą išeitį – taip sustiprėsite ir įgausite pasitikėjimo savimi. Į kiekvieną nesėkmę ar karčią patirtį pažvelkite kaip į pamoką, kuri nurodys – ką ateityje reikia vystyti, o ko – ryžtingai atsisakyti.

*Rūpestingai ir išmintingai eikvokite savo gyvenimo energiją, kad kūnas būtų stiprus, žvalus ir ištvermingas. Neapsunkinkite jo dideliais maisto kiekiais, nevarginkite jo tuo, kas jam akivaizdžiai žalinga.

*Paisykite ne tik dvasinių, bet ir fizinių dėsnių, nes jūsų kūnas – neatsiejamas ir artimiausias instrumentas, kurio pagalba galite pažinti šį pasaulį, todėl turite juo rūpintis.

*Pagarbiai žvelkite ir į kitų žmonių sveikatą, ir į gyvūniją, augmeniją ir visą gamtą. Jūs esate ne tik žmonijos, bet ir gamtos dalis, ir kaip mąstanti būtybė, turite mylėti ir rūpintis viskuo, kas jus supa, pajusti vienybę su supančiu pasauliu.

*Išmokite pamatyti grožį supančiame pasaulyje, išmokite džiaugtis – tuomet jūsų širdies šiluma skleis šviesą ir išsklaidys tamsą pasaulietiškame šurmulyje. Jūs tapsite šviesos nešėju.

*Gyvenimas yra judėjimas. Kiekviena savo mintimi, poelgiu ar veiksmu jūs judate per gyvenimą: jei jie nukreipti į gėrį – jūs užtikrintai einate į priekį, aukštyn. Venkite žingsnių atgal, žemyn – nors ristis atgal labai lengva.. Ir atminkite: sunkią pakilimo akimirką visuomet sulauksite pagalbos.

*Kuo didesnė bus jūsų pagalba žmonėms, kuo didesnis indėlis į bendrą gerovę – tuo spartesnis bus dvasinis augimas ir lengvesni sudėtingi pakilimo etapai.

*Gamta apdovanojo mus didingomis savybėmis, ji pasėjo mumyse didingas sėklas. Tai raktai į visas kūrinijos paslaptis: begalinę išmintį, tiesą ir harmoniją. Ji laukia – ar išugdysite savyje jos dovanas? Ar pasidalinsite su kitais?

Mintys iš Jelenos Rerich raštų, parinko ir vertė ruvi.lt

Praktinis dvasingumas

*Rytuose sąvoka “dvasingumas“ skiriasi nuo vakariečių supratimo. Ten dvasingumu vadinamas praktinis gebėjimas ta linkme kažką daryti. Tai reiškia, kad dvasingumas – tai pats gyvenimas: sąmoningas, prasmingas, doras, šviesus, harmoningas. Esminė dvasingo gyvenimo paskata – pagerinti šį pasaulį, veikti visų labui ir gerovei.

*Sprendimas žengti dvasingumo keliu turi būti nuoširdus, nepajudinamas  ir galutinis: tuomet atsiveria vidinė šviesa ir stiprybė, atsiranda ryžtas ir valia eiti šiuo keliu nesustojant ir neatsižvelgiant į nieką.

*Labai svarbu suprasti, kad sąlygos, kuriose mes dabar gyvename, yra sudėtingos, todėl turime būti geresni, tyresni ir doresni, nei dauguma žmonių – kad sudarytume sąlygas ateiti į šį pasaulį Aukštesnei Sąmonei, Šviesai, Besąlygiškai Meilei ir Gerumui.

*Būti sąmoningu – reiškia būti dėmesingu. Tai reiškia ne tik atpažinti tai, kas traukia mus žemyn, bet ir nepraleisti nei vienos galimybės įveikti savo silpnybes, kažką savyje ištaisyti, tobulėti ir kurti.

*Tai, ką jūs darote ir kaip darote – ne taip svarbu, svarbiausia – koks jūs esate tuo metu, t.y., kokia yra jūsų sąmonės būsena. Tai nulemia to veiksmo poveikį jūsų gyvenimui ir kolektyvinei žmonijos sąmonei.

*Visos jėgos šioje Žemėje siekia save vienaip ar kitaip išreikšti. Jei jūs iškelsite prieš destruktyvias jėgas barjerą ir atsisakysite jas išreikšti – iš pradžių jos pabandys sugriauti šį barjerą, bet paskui nusilps, pavargs ir pasitrauks, o tai reiškia – paliks jus ramybėje.

*Ar verta save kaltinti ir smerkti dėl klaidų? Tai gali būti naudinga tik tam, kad atsikratytume susireikšminimo ir puikybės iliuzijų. Klaidas pripažinti reikia, bet sekantis būtinas žingsnis – nekartoti jų ir vietoje jų mokytis kažko pozityvaus ir naudingo. Taip nukreipsite savo energiją harmoninga linkme – tai žymiai svarbiau.

*Būkite dėmesingi savo būsenai ir neįsileiskite nusivylimo! Nusivylimas – tamsus ir niūrus – priklauso ne tik nuo aplinkybių, bet ir nuo tikėjimo trūkumo savimi ir tuo, ką darote. Tas, kas tvirtai tiki savimi – įveikia visus sunkumus. Tie, kurių tikėjimas silpnas – palūžta, netenka ištvermės.

*Dauguma žmonių įsivaizduoja, kad kai tik pradės žengti dvasingumo keliu – gyvenimas taps nuostabus ir lengvas.. Ir piktinasi, kai viskas vyksta atvirkščiai. O sunkumai šiame kelyje prasideda tuomet, kai gerus darbus darome, vadovaudamiesi puikybe arba savanaudiškumu, kurių dažnai net nesuvokiame ar nenorime sau pripažinti.

*Troškimas atpildo už savo gerus darbus arba noras tokiu būdu pagerinti savo gyvenimą naikina visas tokių darbų vertingumo užuomazgas ir turi negatyvias pasekmes. Mūsų dvasingumas, mūsų geri darbai turi būti tyri ir besąlygiški: iš meilės, iš nuoširdaus ketinimo savo veiksmais pagerinti šį pasaulį.

*Ir.. nelaukite žmonių vertinimo ar pritarimo: dauguma jų nežino, kokiais kriterijais vertinti dvasingumą, o kai susiduria su tuo, ko nesupranta – susierzina ir pyksta. Todėl vietoje išorinio pritarimo paieškų verčiau gilinkitės į savo vidų, klausykitės savo širdies – kad kiekvieną akimirką jaustumėte, ką reikia daryti.

*Ne visi supranta, kad dvasingumas turi prasmę tik tuomet, kai tampa mūsų kasdienybe, kad beprasmiška kalbėti apie sąmoningumą, tiesą, vienybę ir besąlygišką meilę, jei nededame pastangų, kad visa širdimi tai pajustume. Reikia didelės kantrybės ir nuoseklumo tam, kad įveiktume menkiausias savo silpnybes.. O kad pažintume Aukščiausią Tiesą – turime įgyvendinti ją savo kasdienybėje.

*Dvasingumas – tai evoliucija: nuolatinis augimas, pažinimas, galimybių plėtimasis, kūryba, bet kokių apribojimų ištirpinimas ir susiliejimas su žmonija, kūrinija, Kūrėju.. Tai panašu į tai, kai lietaus lašelis įkrenta į vandenyną: jei jis iš visų jėgų laikosi savo mažytės formos, jis ir išlieka nepastebimu lašeliu vandenyne, kurį iš visų pusių spaudžia beribis vandenynas. O susiliejęs su vandenynu, jis susivienija su visa vandens stichija ir tampa vieninga jėga su beribe vandenyno galia..

Mintys iš Šri Aurobindo knygų, parengė ir vertė ruvi.lt

Vedos apie aukas, labdarą ir sąveiką

Vedų tradicijoje auka arba labdara yra prasminga tik tuomet, kai atneša žmogui, grupei žmonių arba žmonijai absoliutų gėrį. O suprasti – kas yra absoliutus gėris – gali tik dvasingas ir tyras žmogus.

Mūsų pasaulyje absoliutaus gėrio sąvoka yra iškreipta dėl skirtingo žmonių sąmoningumo, todėl dažniausiai apsiriboja savanaudiškumo kriterijais.

Egoistinės paskatos (godumas, puikybė, pavydas ir pan.) formuoja nesveikus žmonių tarpusavio santykius ir nesveiką visuomenę, kurioje įsivyrauja nelygybė.

Kai yra nelygybė – yra ir skurstantis bei vargstantis žmonių sluoksnis. Šie žmonės ir tampa ta terpe, kurios pagalba savanaudiški žmonės demonstruoja savo “gerumą“ labdara ir aukomis.

Ir esmė net ne tame, kad jie daro tai savanaudiškai, o tame, kad jie nesuvokia, kad jų veiksmuose nėra gėrio, nes savo aukomis jie nepanaikina nelygybės ir skurdo priežasčių, o tik laikinai užglaisto ryškiausiai matomas pasekmes.

Vedos aiškina, kad neišmanymo (tamoguna) sąmonės lygmenyje žmonės aukoja ne vietoje, ne laiku, ne tai ir ne tiems žmonėms. Savo aukomis jie gali pažeminti kitą žmogų, padaryti jo gyvenimą dar blogesniu arba pasinaudoti juo.

O aistros (radžaguna) sąmonės lygmenyje žmonės aukoja kažką kitiems tik savanaudiškais tikslais: dėl gero įvaizdžio arba dėl noro gauti kažką mainais.

Darnos (satvaguna) sąmonės lygmens žmonės viską daro kitų labui besąlygiškai, nuoširdžiai ir su meile. Jie dalinasi viskuo, kuo gali (daiktais, maistu, žiniomis..) ir gerai jaučia – kokios pagalbos kam reikia. Jie suvokia, kad kiekvienas besąlygiškai atliktas geras darbas didina absoliutų gėrį Žemėje ir tuo pačiu keičia visų gyvenimą.

Įdomu tai, kad visų gunų žmonės daugiau ar mažiau jaučia poreikį nors kartais pagelbėti kitiems, nors ir daro tai pagal savo suvokimą. Ir tai galima paaiškinti: taip patenkinamas prigimtinis žmonių bendravimo, bendradarbiavimo poreikis. Kitaip tariant – harmoningos sąveikos dėsnis.

Šis dėsnis veikia visur gamtoje ir visoje kūrinijoje: viskas turi tikslą, viskas veikia visų ir kiekvieno labui, vyksta natūrali apykaita, iš vienų procesų gimsta kiti, viskas vystosi ir tobulėja. Šio dėsnio pažeidimas iškreipia harmoningus procesus ir sudaro sąlygas laikinai disharmonijai.

Taip užgimsta susiskaldymas, susvetimėjimas, bedvasiškumas. O vien materialių poreikių užvaldytam žmogui nelengva tai suvokti, nes jo tikslai apsiriboja asmeniniu gerbūviu. Jam sunku dalintis, rūpintis, padėti, jis nemato savęs kaip žmonijos dalelės, nekalbant jau apie platesnį savęs suvokimą – kaip kūrinijos dalies ir bendrakūrėjo.

Taigi, materialios aukojimo ir labdaros formos – tai tolimas harmoningos sąveikos dėsnio atspindys. Kad sugrįžtume į harmoningą sąveiką, pirmiausiai turime atsisakyti egoizmo paskatų savo kasdieniniuose veiksmuose.

Juk kokia mūsų veiksmų paskata (motyvas) – tokie ir rezultatai. Ir kartais išoriškai auka gali atrodyti kilniai, bet jei slapta už tai tikimės kažkokio atpildo – tai neturi nieko bendro su gėriu.

Todėl Vedos ragina būtinai kasdien daryti gerus darbus – tik taip galime atsikratyti egoizmo ir visų jo apraiškų. Reikia mokytis besąlygiškai mylėti, dalintis, padėti, rūpintis ir nuoširdžiai linkėti visiems laimės.. Kasdien.

Bujojantis ir dominuojantis egoizmas žmonių santykiuose ir visuomenėje nesitęs amžinai, jis gali būti (ir bus) sustabdytas vienu būdu – atgaivinant harmoningą sąveiką tarp žmonių. Harmonija – tai viskas, kas skatina žmones augti ir vystytis: besąlygiška meilė, vienybė, taika, dorovė, kūryba..

Tuomet nereikės aukų ir labdarų, nes nebus skurstančių ir vargstančių – juk bus panaikintos skurdo ir vargo priežastys. Tuomet užgims bendri žmonijos tikslai, atgims mūsų vienybė ir bendradarbiavimas visų ir kiekvieno labui. Sugrįš Harmonija į mūsų gyvenimą 🙂 ..

Iš paskaitų ir knygų apie Vedas, parengė ruvi.lt