Per budizmo prizmę

*Visi kalba apie “sveiką nuovoką“, bet ką jie turi omenyje? Ar tai nereiškia galvoti taip, kaip visi kiti? Galvoti taip, kaip diktuoja minios beprotybė?

*Tu nuolat kybai ant svetimo pavadėlio: kažkas nori keptų bulvių, ir tu nori keptų bulvių. Kažkas valgo saldainį, ir tu nori saldainio. Ir taip elgiasi ne tik vaikai, bet ir suaugę žmonės!

*Vagis sako savo sūnui: “Jei tu nesiliausi buvęs tokiu idiotiškai sąžiningu, tu niekada netapsi tokiu geru vagimi, kaip aš. “ Vagių visuomenėje sąžiningą žmogų laiko kvailiu.

*Bet ar neaišku, kad esi vagis, jei vagi svetimą? Bet šiandien visi galvoja, kad vagis nekaltas, kol jo nepagaus policija, kol jo nenuteis ir nepasodins į kalėjimą. Tas pats liečia ir korumpuotus politikus: kol jie slepia savo nusikaltimų įrodymus, visi juos laiko darbščiais ir sėkmingais žmonėmis. Tai tik įrodo, kaip toli pažengė minios beprotybė.

*Dauguma žmonių prarado dvasingumą. Jie daro kažką tik už pinigus. Jie nepajudins nė piršto, jei negaus už tai užmokesčio ar apdovanojimo. Tai, ką egoistas daro iš godumo, dvasingas žmogus daro iš gerumo. Žmogaus vertingumas nematuojamas pinigais.

*Sąmoningas žmogus – tas, kuris supranta realybę, todėl neleidžia iliuzijoms savęs apgauti. O žmonės, kurie nesuvokia realybės, nuolat ieško pramogų: kartais jie įsimyli, kartais prisivalgo, kartais paskaito knygą, kartais pasportuoja. Bet viskas kažkaip per jėgą, tik tam, kad save apgautų, kad pabėgtų nuo realybės.

*Visi kalba apie kultūrą, bet kokia ta kultūra iš tikrųjų? Tranki muzika, erotiški šokiai, sveiką nuovoką iškreipianti literatūra – tai tikrų tikriausias barbariškumas. Mes dirginame savo instinktus, o paskui skundžiamės jaunimu: “ Kas juos taip auklėja?“

*Žmonija progresavo nuo lanko ir strėlių iki arbaleto, nuo arbaleto iki spyruoklinio šautuvo, paskui iki automato, o galiausiai – ir iki atominio ginklo. Bet ar tai turi kažką bendro su dvasiniu progresu? Nemanau: tai tie patys laukiniai, šaudantys vieni į kitus, tik dabar jų rankose vis pavojingesni ginklai.

*Anksčiau žmonės taip pat nepasižymėjo dvasingumu: jie leido krūvas pinigų ir dėjo didžiules pastangas tam, kad statytų pilis – ir kam gi? Ogi tam, kad paskui dėl jų kariautų. Šiandien žmonės su dideliu entuziazmu tęsia šią beprotybę, skatindami priešiškumą ir vis labiau ginkluodamiesi.

*Jei žmonija pagaliau sugrįžtų į savo tikrąją dvasinę prigimtį, tuomet visos šiuolaikinės problemos būtų išspręstos. Tačiau šiandien viskas sukasi aplink pinigus, aistras, gurmaniškus malonumus, naudą, egoizmą – tai tikrų tikriausias beprotnamis! Šiuolaikinis pasaulis skiria visas savo žinias tik tam, kad prieitų aklavietę.

*Žmonės nuolat užimti savo egoistinių poreikių tenkinimu. Jie visą laiką stengiasi kažką padaryti asmeniškai sau. Tačiau viskas, kas grįsta egoizmu – tiesus kelias į nusivylimus ir iliuzijas.

*Visi kenčia nuo savo iškreipto požiūrio į gyvenimą. Jei žmogus žiūri į pasaulį tik iš egoistinio taško, jis viską mato iškreiptai – susireikšminimas, puikybė, pavydas, gobšumas – užgožia bendrą pasaulio vaizdą, vienybę, todėl žmogus gyvena savo mažame pasaulėlyje išskirtinai savo poreikiais ir norais.

*Jei norime tikro dvasinio progreso žmonijai – turime keisti, plėsti mūsų požiūrį į gyvenimą, turime suvokti faktą, kad mes esame viena su visata, planeta, žmonija ir visa gyvybe. Turime ne tik suvokti šį faktą, bet ir remtis juo gyvenime – tai pati svarbiausia užduotis kiekvieno žmogaus gyvenime.

*Suprantame tai ar ne, bet mes visi esame susieti. Todėl dvasingas, sąmoningas žmogus visada jaučiasi geriau tuomet, kai kažką daro dėl kitų ar kažką atiduoda kitiems, nei kuomet ima. Kuo daugiau žmogus daro dėl kitų, tuo ryškiau skleidžiasi jo dvasingumas, ir atvirkščiai – kuo daugiau žmogus daro tik sau, tuo greičiau gęsta dvasingumas, o jo gyvenime vis daugiau iliuzijų.

*Egoistui atrodo, kad kažką padaryti dėl kito ar kažką atiduoti kitam – tai praradimas. Tačiau iš tikrųjų padėti kitam – tai didžiausia dvasingumo išraiška ir laimė žmogui – tame gimsta vienybė, santarvė ir pilnatvė.

*Jei pažvelgsime į gamtą – žemė ir dangus atiduoda, vanduo atiduoda, augalai atiduoda, žmonės atiduoda. Visi kažką atiduoda vienas kitam. Ir mums gali padėti atgimti ir suklestėti toks tarpusavio dovanojimas-dalinimasis.

*Mums reikia nusiimti tuos iliuzijų akinius ir pamatyti realybę ir viską taip, kaip yra iš tiesų. Tuomet mes suvoksime, kad kalnai ir upės, medžiai ir žolynai negyvuoja atskirai nuo mūsų. Šis pasaulis – tavo pasaulis, mano pasaulis, mūsų pasaulis – ir mes visi esame tarsi mažos liepsnelės, apšviečiančios vieni kitus.

Mintys iš Kodo Sovaki rosi knygos “Tau“, vertė ruvi.lt

Šiltos ir saulėtos savaitės mums visiems 🙂 !

Reklama

Kelrodė gyvenimo Tiesa

*Eikite į Šviesą, nes paskui tamsą einantys, pačia tamsa yra ir pražudomi. Taip pat pražudo ir tie žmonių surašyti įstatymai, kurie atima Laisvę, todėl gyventi reikia pagal Aukščiausiąją Tiesą, kuri yra visos Visatos Pagrindas, ir kurią žmogus gali pajusti tik širdimi.

*Gyvenkite santarvėje su Gamta, gerbkite ir saugokite ją, tai jūsų motina maitintoja ir protėvių paliktas gyvas paveldas, tai jūsų atrama ir stiprybė. Alindami ją, pražudysite jus maitinantį pagrindą – patį gyvenimą. Todėl branginkite Gamtą ir savo gerais darbais ją puoselėkite.

*Valgykite tyrą, švarų maistą, kuris auga jūsų laukuose, miškuose ir soduose, tuomet įgausite tyras, šviesias gyvybines jėgas ir būsite sveiki ir stiprūs. O valgydami užmuštų gyvūnų mėsą, patys tapsite lyg žvėrys laukiniai, o ligos ir kančia eis iš paskos. Venkite ir svaigalų, nes geriantys juos, praranda žmogišką pavidalą.

*Gerbkite savo Tėvus ir padėkite jiems senatvėje, nes kaip jūs rūpinsitės jais, taip jumis rūpinsis ir jūsų vaikai. Saugokite senus ir mažus, tėvus ir motinas, sūnus ir dukteris, nes tai jūsų Giminė, protėvių patirties išmintis. Su kitomis Giminėmis taip pat gyvenkite santarvėje ir padėkite vieni kitiems.

*Kuo daugiau vaikų Giminėje, tuo daugiau Meilės, Džiaugsmo ir Laimės bus Giminėje, nes vaikai stiprina Giminę, atneša jai gerovę ir klestėjimą. Kiekviena Šeima – tai Meilės ir Santarvės sąjunga, apsauganti nuo visų bėdų. Šeimos vyrai – Sąžinės, Dvasinės stiprybės ir Tiesos saugotojai, o kiekviena Motina savo darbais sukuria šeimos namuose Ramybę, Gerumą ir Džiaugsmą.

*Padėkite savo artimam bėdoje, nes kai ateis pas jus bėda, padės ir jums artimi žmonės. Taip pat su kaimynais gyvenkite taikoje ir santarvėje, nežeminkite kitų žmonių orumo, tuomet nebus žeminamas ir jūsų orumas.

*Gyvenkite pagal Sąžinę, tuomet įgausite dvasinę ramybę, o gyvenimas taps prasmingas. Tegul visi jūsų darbai bus matuojami Sąžinės ir Giminės patirties išminties matu. Saugokite Aukščiausiąją Tiesą nuo tamsos jėgų ir nuo miegančių sielų ar šaltų širdžių. Nes užvaldę žinias apie Aukščiausią Tiesą, jie iškreips ją ir suklaidins einančius Dvasiniu Keliu.

*Neįsileiskite į savo širdis kaustančios baimės, o savo kalbose venkite kvailumo ir nemokšiškumo. Neįsileiskite į savo širdis blogio, pykčio ir neapykantos, nes jie apjuodins jūsų sielas, o širdys jūsų pasidarys šiurkščios. Taip pat neatstumkite kažko nepažinto ir nepaaiškinamo, bet pasistenkite tai pažinti ir išsiaiškinti, nes pats gyvenimas padeda visiems, ieškantiems Išminties.

*Mylėkite – tai kurianti ir vienijanti gyvenimo Jėga: reikia su Meile žvelgti ne tik į žmones, bet ir į visą gyvybę. Kas naudojasi Meile, tas ją praranda, o kas Meilę spinduliuoja – tas ją didina. Tik mylėdami galite išspręsti visus ginčus ir užbaigti visus nesutarimus.

*Visada klausykitės savo širdies, nes širdis – neišsenkantis įkvėpimo ir dvasinės jėgos šaltinis. Aukščiausia Tiesa tampa prieinama ir suprantama tiems, kas siekia kūrybingumo aukštumų, keliaudami Dvasinio tobulėjimo Keliu. Ji tampa patikimiausiu gyvenimo Kelrodžiu.

Mintys iš paskaitų apie Vedas, parengė ruvi.lt

Šviesios, kūrybingos savaitės mums visiems 🙂 !

Senieji Mokymai apie tarnystę

*Yra tik vienas dalykas, galintis padaryti laimingu žmogų šioje Žemėje. Tai – besąlygiška tarnystė kitiems, kuri leidžia pajusti vienybę su žmonėmis ir Kūrėju. Tai aukščiausia privilegija, garbė ir laimė žmogui.

*Žmonės dažnai nesupranta – kam jie atėjo į šį pasaulį. Tarnystė – štai visų mūsų misija šioje planetoje. Tarnystė – aukščiausia dorybė: turime mylėti vieni kitus, pagelbėti vieni kitiems, padėti vieni kitiems išskleisti geriausias dvasinės savybes, saugoti ir puoselėti  Žemę ir visą gyvybę joje.

*Tarnystės kitiems kelias – tai sielos išgryninimo, savęs pažinimo ir praktinio dvasingumo kelias, suteikiantis prasmę gyvenimui ir laimę žmogui. Toks žmogus tarnauja tiems, kas nelaimingas ir kam šiuo metu reikalinga pagalba: jis nušluosto ašaras, palaiko, padrąsina, pasidalina, įkvepia, pamaitina, slaugo, paguodžia, atleidžia.

*Tuo metu, kai žmogus besąlygiškai tarnauja kitam, jis tampa artimu tam žmogui, jis gelbėja žmogų nuo dar didesnės nelaimės. Jis atveria žmoguje, kuris dabar kenčia, jo paties vidinę stiprybę ir dvasinę jėgą.

*Tikroji tarnystė žmonėms turi būti besąlygiška, be lūkesčių gauti kažką mainais už savo tarnystę – pagyrimą, šlovę ar materialių gerovių. Nuoširdžiai tarnaujantis kitiems yra tyras ir kuklus – būtent taip auga jo dvasinė jėga ir stiprėja jo harmoninga sąveika su Kūrėju ir amžinais dvasiniais dėsniais.

*Tarnystėje išryškėja tikrieji žmogaus būdo bruožai, o besąlygiškai tarnaudami kitiems, žmonės savaime atsikrato egoizmo, savanaudiškumo, puikybės ir tampa geresni, tyresni, dvasingi.

*Gyventi vienas dėl kito, dėl žmonijos – tai didžiausia palaima, tuo tarpu būti egoistu ir gyventi vien tik sau – tai didžiausia tragedija. Egoizmas – visų žmonijos nelaimių šaknis ir priežastis. Tarnystė stabdo blogio plitimą, tarnaujantis kitiems žmogus yra gėrio šaltinis.

*Dvasingas, tyras žmogus visada turi kuo pasidalinti – geru žodžiu, tyliu palaikymu, pagalba, ir kiekvienas, net pats mažiausias jo veiksmas besąlygiškoje tarnystėje didina gėrį šioje Žemėje.

*Tarnystė neįmanoma be tyros, besąlygiškos meilės žmonėms, visai gyvybei ir planetai. Meilė – tai visus ir viską susiejantis ryšys, sveika sąveika ir vienybės pojūtis, kai visi žmonių veiksmai skirti bendrai gerovei ir tobulėjimui.

*Tarnaujantis kitiems žmogus – tarsi šviesos šaltinis tamsoje, tarsi stebuklingas išsigelbėjimas ar netikėtai ištiesęs pagalbos ranką angelas. Jis ne visada sulaukia dėkingumo, jis jo ir nelaukia, nes gerai žino savo misiją Žemėje. Bet toks žmogus visada traukia savo vidine šviesa ir dvasine stiprybe.

*Besąlygiškoje tarnystėje nekyla klausimų – ar reikia kitam padėti, ar vertas kitas žmogus pagalbos ir kam padėti. Mūsų pasaulyje dar daug egoizmo, nelaimių, ligų, bėdų, nusivylimo, todėl nuoširdi pagalba ir palaikymas kaip niekad svarbūs ir reikalingi.

*Tarnystė – ne vien pagalba kenčiantiems, bet ir paprastas širdies gerumas ir tyrumas: harmoningas bendravimas su žmonėmis, nuoširdumas, dėkingumas, sąžiningumas – tai įkvepiantis dvasingo elgesio pavyzdys kitiems žmonėms.

*Tikroji tarnystė – visada iš besąlygiškos meilės, tai sąmoningas žmogaus pasirinkimas, nes jis neatskiria savęs nuo kitų, kiti žmonės jam – tai jo paties pratęsimas, ir jis gerai suvokia, kad kol yra kančia Žemėje – turi būti ir tie, kas tą kančią mažina, ir – tuo pačiu didina gėrį.

*Per žmonių gerus darbus gerėja ir bendras žmonijos likimas – juk kiekvienas veiksmas turi pasekmes, o besąlygiškai daromų gerų darbų pasekmės visada geros, nes sąlygoja žmonių aukščiausių dvasinių savybių išraišką, o kartu – ir bendrą žmonijos gerovę ir tobulėjimą.

Iš paskaitų apie Vedas, parengė ruvi.lt

Mylėkime vieni kitus 🙂 ! Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Vedos apie mitybą

*Vedos nevertina maisto taip, kaip šiuolaikiniai dietologai, kurie skaičiuoja įvairių produktų maistines medžiagas, vertingumą ir kalorijas. Vedos teigia, kad žmonių pomėgiai mityboje priklauso nuo jų sąmoningumo lygmens – gunų.

*Akivaizdu, kad žmonės maitinasi labai skirtingai: vieni negali nė dienos be mėsos, kiti mėgsta saldumynus, treti – pieno produktus ar grūdų košes. Vieni valgo daug, kiti – tenkinasi mažu. Ir visa tai – skirtingų gunų poveikis.

*Doros sąmonės lygmens, arba – satvagunos žmogus giliai suvokia, kad sveikata – kūno, dvasios ir sielos pusiausvyra ir harmonija, todėl žmogus sugeba ją išlaikyti, gyvena ir maitinasi sveikai. Jis renkasi grūdus, daržoves, vaisius, pieniškus produktus, riešutus, medų. Valgo saikingai, maistas lengvas, jo racione nėra mėsos. Kuo aukštesnis sąmoningumas – tuo paprastesnis, natūralesnis maistas. Toks žmogus sąmoningai laikosi principo “Nekenk“.

*Aistros sąmonės lygmens, arba – radžogunos žmogus gali rinktis tuos pačius maisto produktus, kaip ir satvagunos žmogus, bet jo racione yra mėsa ir žuvis, daug kepto ir virto, aštraus ir sūraus, saldaus maisto. Aistros lygmens sąmonė reikalauja stiprių skonių, pojūčių ir įspūdžių, todėl ir maistas egzotiškas, įmantrus, gurmaniškas ir dažnai nesuderinamai maišomas. Žmogus valgo daug, mėgsta užkandžiauti, dažnai laikosi įvairiausių dietų ir skaito, kad sveikata priklauso nuo medicinos. Radžogunos sąmonės lygmuo – pereinamasis į satvaguną, todėl žmogus palengva atsisako sunkaus maisto ir renkasi sveiką, natūralią mitybą.

*Neišmanymo lygmens, arba – tamogunos žmogui grūdiniai ir pieniški produktai ar vaisiai – apskritai ne maistas. Jam reikia mėsos. Jis valgo ją visokią: keptą, virtą, vytintą, troškintą, rūkytą, sūdytą, žalią – tai pagrindinis jo maistas, o visa kita yra tik priedas. Žmogus valgo daug ir dažnai, jis linkęs persivalgyti, turi žalingų įpročių, todėl dažnai patiria virškinimo sistemos ir kitokius negalavimus. Jis nesieja jų su gyvenimo būdu, mityba, žalingais įpročiais, jis mano, kad žmogus suserga “atsitiktinai“. Toks žmogus nesuvokia principo “Nekenk“.

*Kodėl skirtingas sąmonės lygmuo “reikalauja“ skirtingo maisto? Todėl, kad kuo aukštesnis žmogaus sąmoningumas – tuo tyresni, subtilesni jo jausmai, pojūčiai, būsena ir jo sąveika su aplinka ir pasauliu, tuo lengvesnio maisto jam reikia. Tuo tarpu žemos, arba miegančios sąmonės žmogų valdo grubūs, egoistiniai jausmai ir emocijos, todėl jo sąmonės būsena reikalauja sunkaus maisto.

*Satvagunos, doros sąmonės žmogaus esminiai bruožai – dvasingumas, meilė, vienybė, harmonija, pusiausvyra, teisingumas, sąžiningumas, bendradarbiavimas, kūryba, pagarba, dora. Natūralu, kad tokiam žmogui svetima bet kokia prievarta, o jo tyrai būsenai palaikyti pilnai pakanka daržovių, vaisių, grūdų, medaus ar pieno produktų.

*Radžogunos, aistros sąmonės žmogaus pagrindiniai bruožai – godumas, savanaudiškumas, puikybė, konkurencija, priešiškumas. Jiems palaikyti reikia jau sunkesnio, ilgai virškinamo maisto – mėsos, kažko troškinto, kepto, virto, aštraus – kad visi tokio žmogaus jausmai, pojūčiai ir emocijos įgautų jėgos.

*Tamogunos, neišmanymo sąmonės žmogaus pagrindiniai bruožai – inertiškumas, egoizmas, tinginystė, pasileidimas, priklausomybės, agresija, žiaurumas. Akivaizdu, kad tai sunkūs, negatyvūs bruožai. Todėl pagrindinis jų maistas – mėsa. Tokie žmonės neįsivaizduoja gyvenimo be mėsos, tačiau valgydami mėsą, jie kaupia savyje prievartos ir agresijos energiją. O užterštas žiaurumo energija protas nesugeba suprasti, kas yra tyrumas ir dvasingumas.

*Taigi – kalbos apie sveiką mitybą, apie baltymų, riebalų ir angliavandenių santykį organizme, apie šarmų ir rūgščių pusiausvyrą, apie žalingus įpročius, apie vitaminų ir mineralų būtiną kiekį arba apie vegetarizmo naudą yra beprasmiškos, jei žmogus yra žemo sąmoningumo. Jei jis tuo susidomės – tai tik kaip “madinga“ tendencija ir labai trumpam.

*Tačiau kai tik žmogaus sąmoningumas pradeda augti – jis pats pradeda aktyviai ieškoti informacijos apie sveiką gyvenseną, dvasingumą ir lengvai atsisako visko, kas palaiko žemą sąmoningumą. Jis natūraliai, be didelių pastangų, pradeda gyventi dorai ir dvasingai.

*Viskas šioje Žemėje vystosi iš žemesnės būsenos į aukštesnę, todėl ir pavieniai žmonės, ir visa žmonija palaipsniui vystosi iš žemesnių gunų – į aukštesnes. O vis didėjantis žmonių susidomėjimas dvasingumu, sveika gyvensena, vegetarizmu – tai ryškus ženklas, kad žmonijos sąmoningumas sparčiai auga.

 Iš paskaitų apie Vedų tradicijas šiuolaikiniame gyvenime, parengė ruvi.lt

Geros savaitės visiems 🙂 !

Savęs link..

*Tai, ką mes bandome atrasti savyje – yra tai, kuo mes jau esame. Išraiška gali turėti daugybę formų, bet visų šių formų pagrindas yra sąmonė, be kurios niekas negali egzistuoti.

*Tarp tyros sąmonės ir suvokimo, kurį atspindi protas, yra praraja, kurios protas negali įveikti: saulės atspindys rasos lašelyje nėra pati saulė.. Sąmonės transformacijos pradžia yra gilus vidinis nepasitenkinimas gyvenimu – tai yra sąmonės posūkio taškas į vidų: posūkis į ištakas, į pirmapradiškumą, į esmę.

*Intelektualus suvokimas grįstas linijine seka: priežastimi, pasekme ir laiku, todėl rūšiuoja viską, kas pasitaiko jo akiratyje, planuoja, numato ir vertina. Intuityviame suvokime nėra laiko, o priežastis ir pasekmė yra nedalomas vienetas. Tikrasis suvokimas eina iš vidaus, per intuityvius pojūčius, jame nėra jokių laiko-erdvės rėmų, todėl viskas akivaizdu ir aišku.

*Intelektas sukelia ir baimės jausmą, nes protas atmeta pokyčius ir trokšta stabilumo. Todėl žmogus gyvena nuolatinėje baimėje, kad laimė, kurią jis patiria dabartiniame momente, gali išnykti jau sekančią akimirką. Bet būtent gilus suvokimas, kad gyvenimas ir yra nuolatiniai pokyčiai, yra žingsnis į priekį dvasinio tobulėjimo kelyje.

*Kiekvienas žmogus nori būti laimingas. Ieškodamas laimės, diena iš dienos, jis tikisi atrasti galutinį pasitenkinimą išoriniame pasaulyje per daiktus ar kitus žmones. Tačiau ateina laikas, kai žmogus visapusiškai pavargsta nuo tų nuolatinių paieškų, nes suvokia, kad joms nėra galo. Maža to – jis padaro stulbinančią išvadą, kad bet kokiame pasitenkinime yra kančios ir skausmo šaknys.. Ši išvada pastūmėja jį į vidinės palaimos paieškas, kuri nepriklauso nuo išorinių daiktų ir aplinkybių.

*Ten, kur yra troškimai, ten yra ir kančia. Išsilaisvinimas iš kančios gali įvykti tuomet, kai sąmoningai, natūraliai išsivaduojama iš troškimų. Bet šis išsivadavimas neįmanomas per kažkokias pastangas ar priemones, kurios pačios grįstos troškimu (pvz., būti ypatingu, išsiskirti iš kitų).

*Be savo tikrojo “aš“ suvokimo negali būti dvasinio augimo, be jo žmogus negali mylėti besąlygiškai. Tik tuomet, kai žmogus aiškiai suvokia, kad tas pats gyvenimas teka per visas esybes ir kad jis ir yra tas gyvenimas – tada jis gali pradėti besąlygiškai mylėti ir tobulėti natūraliai, spontaniškai.

*Paprastai žmonės meilę supranta kaip savininkiškumą, audringas emocijas ar prisirišimą, tuo tarpu tikroji meilė nieko nepririša ir neskirsto į savus ar svetimus, nes kai mylime besąlygiškai, mes esame viena su visais. Tyra, besąlygiška meilė palaiko pasaulį pusiausvyroje ir vienybėje.

*Kai vanduo ramus, jo paviršius lygus lyg veidrodis. Taip ir protas: kai jis ramus, jis aiškiai atspindi realybę. Bandymai jėga kontroliuoti protą panašūs į bandymus lenta išlyginti bangas vandenyje – tai sukelia tik dar didesnę proto sumaištį. Pasiduoti neramaus proto išvedžiojimams – reiškia sekinti save prieštaravimais, emocijomis ir egoizmu.

*Egoistas išoriniame pasaulyje mato tik priešus. Tačiau tas griaunantis dualumas, iš kurio gimsta konfliktai ir agresija, yra ne išoriniame pasaulyje, o klaidingame savęs suvokime, kai žmogus nemato pasaulio kaip savo būsenos tęsinio. Todėl kovoti su išoriniu pasauliu beprasmiška – reikia valyti, keisti, harmonizuoti savo vidinę būseną. Tas, kas sujungtas su savo vidiniu “aš“, su visatos pulsu, tas harmonizuoja šį pasaulį ir tampa neprieinamas išorėje siaučiančiam chaosui.

*Senieji Mokymai ir išminčiai bandė parašyti žodžiais tai, ko žodžiais neįmanoma išreikšti. Esmė tame, kad jie dualiame pasaulyje bandė aiškinti tai, kame nėra nei lašo dualumo. Tik aukštesnė sąmonė gali pakilti virš dualaus pasaulio, pamatyti tai, kas jame vyksta ir parodyti žmonėms aukštesniuosius siekius ir amžinas vertybes.

*Išminčiai niekada nekvietė jais tikėti, jie tik nurodydavo tiesą, kurią mokiniai patys turėjo ištirti ir suvokti. Tikrojo Mokymo reikšmingumas yra jo veiksmingume – tokio Mokymo jėga ne žodžiuose, o galimybėje pritaikyti jį gyvenime ir harmonizuoti pasaulį.

*Savęs pažinimas – tiesus kiekvieno žmogaus kelias į dvasinį augimą, saviraišką ir bendrą visų gerovę. Tiesa labai paprasta ir akivaizdi, tereikia pažvelgti į savo vidų, pažvelgti į sąveikos dėsnius gamtoje, bet žmonės labai užsiėmę išoriniu proto keliamu šurmuliu, todėl tiesos nemato.

*Viena iš didžiausių proto iliuzijų yra tame, kad žmonės laiko save atskirais nuo kitų, kad nesijaučia vieningi. Visi konfliktai ir žmonijos nelaimės kyla iš šio klaidingo įsitikinimo.. Žmonija yra vieninga, visa gyvybė Žemėje, viskas joje yra susieta nematomais ryšiais. Kai tik žmonija prisimins ir pajus šią vienybę – ji žengs didžiulį žingsnį į priekį savo evoliucijoje.

Iš paskaitų apie budizmą, parengė ruvi.lt

Meilės, išminties šviesos ir gerumo mums visiems 🙂 !

Žingsniai į sąmoningumą

*Viena iš didžiausių gyvenimo paslapčių yra tame, kad mes visi gimstame su tobula palaima savo esybėje, bet suaugę jaučiamės nelaimingi, nes savo dėmesį išblaškome išoriniams įspūdžiams ir niekada nepažvelgiame į savo vidų. Ir mes pasiryžę nuvykti nors ir į Mėnulį ieškodami tos palaimos – o mums tereikia iš naujo atverti ją savyje..

*Jei žmogus nesąmoningai naudojasi prigimtine dvasine energija, savo gyvenimą jis gali paversti pragaru. Tuo tarpu sąmoningumas tą pragarą gali paversti rojumi. Tai vienas iš svarbiausių praregėjimų, kuris gali padaryti žmogų savo gyvenimo šeimininku.

*Sąmoningas žmogus imasi atsakomybės už savo mintis ir veiksmus. Jis pradeda keistis, ir jam jau nereikia laukti, kad kažkas pakeistų jį ar išgelbėtų. Tiesiog jis pradeda stebėti save ir suprasti – kokie jo veiksmai kuria pragarą, o kokie – rojų.

*Stenkitės kuo daugiau veiksmų daryti sąmoningai. Net pačius paprasčiausius kasdieninius veiksmus – kai valgote, bendraujate su artimaisiais, vairuojate automobilį, einate pasivaikščioti it t.t. – atlikite dėmesingai. Taip po truputį atsikratysite daugybės automatizmų, kurie linkę kauptis ir kurie galiausiai pradeda mus pilnai valdyti.

*Tačiau visuomenei nereikalingas jūsų sąmoningumas, ji stengiasi vystyti jumyse automatizmus (tai elgesio šablonai, mada, prestižas, įvaizdis ir pan.), kad galiausiai taptumėte lengvai valdomu ir efektyviu “mechanizmu“. Jei paklūstate – iš tiesų tampate efektyvesniu, bet netenkate ir sąmoningumo, ir dvasingumo, ir kūrybingumo.

*Kaip dažnai žmogaus galvoje – dūzgiantis įvairiausių minčių avilys, kurios niekaip tarpusavyje nesusijusios ir kartais net prieštarauja viena kitai, kurdamos tikrų tikriausią chaosą. Todėl sąmoningumas – ne tik raktas į “tvarką“ galvoje, bet pirmiausiai – raktas į gebėjimą atskirti ir pasirinkti reikiamą informaciją.

*Yra toks dėsnis: auga tai, į ką mes kreipiame savo dėmesį. Pavyzdžiui, vaikai geriau vystosi, kai tėvai skiria jam savo dėmesį ir meilę, ir net augalas geriau auga, jei sodininkas juo nuolat rūpinasi. Žmogaus viduje vyksta tas pats: jei skiriate dėmesį meilei ir pozityvumui – jūs tai dauginate ir skleidžiate į aplinką. O jei skiriate daug dėmesio negatyvumui ir kančiai – tai taip pat auga. Nebūkite pats sau priešu..

*Daugiausiai iliuzijų ir klystkelių sukelia egoizmas. Neatsiejama egoizmo išraiška – ambicijos, kurios užkrečia, todėl venkite ambicingų žmonių, nes pakliūsite į jų įtaką. Ambicingi žmonės yra agresyvūs, godūs ir valdingi, jie amžinai skuba ir lekia į kažkokias susigalvotas “aukštumas“ ir manipuliuoja kitais žmonėmis, kad jas pasiektų. Jų karštligiškas blaškymasis – tarsi liga, tarsi nuolatinis bėgimas paskui horizontą.

*Jei žmogų traukia alkoholis ar kiti kvaišalai – reiškia, jis jaučiasi nelaimingas ir kenčia, todėl jų pagalba stengiasi kažkaip pamiršti savo kančią. Tačiau visi svaigalai kartu su problemomis padeda pamiršti ir.. save patį ir kuria pragarą to žmogaus ir jo artimųjų gyvenime. Svaigalai ir sąmoningumas – nesusiejami dalykai.

*Gyvenimas su savo formų įvairove gyvuoja kaip organiška visuma. Ir mes esame tos visumos dalys, o tai reiškia, kad dalis turi gerbti visumą, kaip ir visuma – dalį. Tai yra ir pagrindinė vegetarizmo idėja – nekenkti gyvybei, nes žudydami mes griauname visumą. Mes tampame tuo, ką valgome, ir jei valgome tai, kas grįsta prievarta ir žudymu – patys pildomės žudynių ir prievartos energijomis. Vegetarizmas – tai sąmoningas žingsnis išeiti iš šio agresijos rato, ir tai ne tik sąmonės transformacija, bet ir aukštesnė evoliucijos pakopa.

*Geraširdiškumas, dorumas ir gerumas turi būti sąmoningumo rezultatu. Jūs turite tapti toks sąmoningas, kad tiesiog nesugebėsite padaryti nieko blogo – ne todėl, kad kažkas draudžia, bet todėl, kad jūs aiškiai matote ir suvokiate: tai – blogis.

*Gyvenime viskas susieta: mes negalime atsiskirti nuo visumos ir gyventi atskirai. Viskas nuo visko ir visi nuo visų priklauso – ir tai ne tik ryšys, bet ir giliausia tarpusavio sąveika ir vienybė. Ar bangos yra priklausomos nuo vandenyno? Nei ne, nei taip – jos ir yra vandenynas. Tą patį galima pasakyti ir apie mūsų gyvenimą: mes visi esame kosminės sąmonės vandenyno bangos..

Iš paskaitų apie budizmą, parengė ir vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Su meile į santarvę ir vienybę

Kaip daug dabar kalbama apie lyčių lygybę, kuri prilyginama žmonių vienodumui ir net diegiama absurdiška idėja, kad lytis – tai tik sociumo primetamas šablonas.. Tai trikdo, painioja, supriešina žmones ir sukelia beprasmiškus ginčus ir barnius.

Bet dauguma žmonių supranta, kad toks suvienodinimas – tai dirbtinai primetama idėja. Juk iš tiesų vyrai ir moterys – skirtingi, jų prigimtis skirtinga, ir jų visiškai nereikia nei sulyginti, nei spręsti, kurie iš jų geresni ar prastesni.

Prigimtis yra tai, kuo mes gimstame – tai duotybė. Ir jei gimėme vyru ar moterimi – reiškia, tam, kad jaustumės harmoningai, turime gyventi pagal savo prigimtį ir vystyti savo lyties savybes.

Vienas Indijos dvasinis Mokytojas, kurį apkaltino tuo, kad jis nepripažįsta vyrų ir moterų lygybės, taip paaiškino savo poziciją: “Ne, aš ne prieš lygybę, aš – prieš suvienodinimą. Pirmiausiai įrodykite, kad vyrai ir moterys vienodi – tai reikštų, kad kartais vyras pastoja ir gimdo, o paskui – moteris pastoja ir gimdo, ir taip abu pasikeisdami, iš eilės..  Kaip aš galiu tai pripažinti?..“

Taigi, nesigilinkime į tai, kas prieštarauja mūsų prigimčiai (duotybei), o reiškia – paprasčiausiai logikai. O štai jei mes išmoksime pamatyti prigimtinius vyro ir moters skirtumus ir išmoksime juos suderinti ir sudaryti sąlygas, kad tie skirtumai papildytų vienas kitą – šeimose suklestės meilė, santarvė ir harmonija.

Kad visiškai neprarastume nuovokos šiuo klausimu, žvilgtelėkime, ką gi apie tai sako senieji Mokymai. Juose visada buvo pabrėžiama santarvės šeimoje svarba, kuri pasiekiama harmoningai išreiškiant ir derinant sutuoktinių prigimtines savybes.

Pažvelkime, ką apie tai sako Vedos.

*Vyrai ir moterys skirtingi, nes jų prigimtis skirtinga. Toks Kūrėjo sumanymas. Ir mes reikalingi vieni kitiems būtent todėl, kad esame skirtingi: mes traukiame vieni kitus savo kitoniškumu ir papildome vieni kitus savo skirtingomis savybėmis, ir iš to gimsta harmonija ir vienybė.

*Vyras šeimoje – tai “užsienio reikalų ministras“, o moteris – “vidaus reikalų ministrė“. Vyras semiasi jėgų iš aktyvaus gyvenimo būdo (darbas, sportas, mėgiama veikla..), o moteris – iš kūrybos (nuo rankdarbių iki sodo darbų..) ir bendravimo.

*Moteris neturi imtis vyriškų funkcijų, nes taip ji praranda savo moteriškumą ir pradeda konkuruoti su vyrais. Vyrai vengia tokių moterų, nes jos žemina vyrišką orumą, todėl stiprios moterys retai susiranda porą.

*Šeimoje turi būti savitarpio pagarba ir sutuoktinių prigimtinių savybių supratimas. Kadangi moteris turi gebėjimą kurti ir reguliuoti santykius, būtent ji kuria meilės ir nuoširdumo atmosferą šeimoje.

*Moteris kuria ir grožį bei jaukumą namuose: tai tvarkingi namai, rūpestis artimaisiais, ramybė ir geranoriškumas. Vyras ir visi namiškiai turi atsigauti namuose, pasisemti jėgų, jaustis laukiami ir mylimi.

*Vyras ne toks dėmesingas namų aplinkai – jis gali metų metais gyventi viengungiškame bute be užuolaidų, staltiesių ir augalų. O štai moteris tuoj pat pradės viską tvarkyti ir kurti jaukumą: pakabins užuolaidas, užaugins gėlių, išvalys dulkes ir papuoš namus įvairiomis mielomis detalėmis..

*Vyras ne toks dėmesingas ir savo aprangai – jis gali ilgai nešioti mėgiamus drabužius ir nenoriai juos keičia naujais. Tuo tarpu moteris turi poreikį keistis – jei nėra galimybių įsigyti naują rūbą, ji būtinai kažką nusimegs, pasisiūs, pagyvins turimus drabužius naujomis detalėmis..

*Vyras labai konkretus: jei jis nuėjo pirkti į parduotuvę duonos, jis sugrįš greitai ir tik su duona. Moteriai toks konkretumas nebūdingas: jei ji išėjo pirkti duonos – užtruks ilgėliau ir sugrįš ne tik su duona, bet ir su dideliu krepšiu pirkinių.

*Vyras negali daug kalbėti apie jausmus, bet noriai ir plačiai dalinasi savo mintimis ir idėjomis. Moteris, atvirkščiai – gali valandų valandas kalbėti apie savo jausmus, o štai pokalbis apie kitų idėjas jai greitai atsibosta.

*Moteris jaučia vyro meilę per jo rūpestį – kai jis jai padeda, išklauso ir yra jai dėmesingas. Vyras moters meilę jaučia per tikėjimą juo – kai moteris tiki jo stiprybe, jo gabumais ir visapusiškai jį palaiko bet kokiose gyvenimo situacijose.

*Vyras vienu metu puikiai atlieka tik vieną kažkokį konkretų veiksmą, nes vienu metu gali koncentruotis tik į jį. Tuo tarpu moteris – tikra devyndarbė: vienu metu ji gali ir maistą gaminti, ir žinutę telefonu parašyti, ir pamokas padėti vaikui ruošti, ir  spintelę sutvarkyti..

Taigi, mes kartu, nes mes skirtingi, ir mūsų laimė yra tame, kad mes tokie skirtingi.. Jei mes suprantame tuos savo prigimtinius skirtumus – mes galime jais idealiai papildyti vieni kitus ir sukurti nuostabią mus jungiančią vienybę.

Tam reikalinga viena vienintelė sąlyga – tyra, besąlygiška tarpusavio Meilė. Iš Meilės gimsta santarvė ir harmonija šeimoje 🙂 ..

(Iš paskaitų apie Vedas, parengė ruvi.lt)

Saulėtos pavasarinės nuotaikos mums visiems 🙂 !