Vedos apie mitybą

*Vedos nevertina maisto taip, kaip šiuolaikiniai dietologai, kurie skaičiuoja įvairių produktų maistines medžiagas, vertingumą ir kalorijas. Vedos teigia, kad žmonių pomėgiai mityboje priklauso nuo jų sąmoningumo lygmens – gunų.

*Akivaizdu, kad žmonės maitinasi labai skirtingai: vieni negali nė dienos be mėsos, kiti mėgsta saldumynus, treti – pieno produktus ar grūdų košes. Vieni valgo daug, kiti – tenkinasi mažu. Ir visa tai – skirtingų gunų poveikis.

*Doros sąmonės lygmens, arba – satvagunos žmogus giliai suvokia, kad sveikata – kūno, dvasios ir sielos pusiausvyra ir harmonija, todėl žmogus sugeba ją išlaikyti, gyvena ir maitinasi sveikai. Jis renkasi grūdus, daržoves, vaisius, pieniškus produktus, riešutus, medų. Valgo saikingai, maistas lengvas, jo racione nėra mėsos. Kuo aukštesnis sąmoningumas – tuo paprastesnis, natūralesnis maistas. Toks žmogus sąmoningai laikosi principo “Nekenk“.

*Aistros sąmonės lygmens, arba – radžogunos žmogus gali rinktis tuos pačius maisto produktus, kaip ir satvagunos žmogus, bet jo racione yra mėsa ir žuvis, daug kepto ir virto, aštraus ir sūraus, saldaus maisto. Aistros lygmens sąmonė reikalauja stiprių skonių, pojūčių ir įspūdžių, todėl ir maistas egzotiškas, įmantrus, gurmaniškas ir dažnai nesuderinamai maišomas. Žmogus valgo daug, mėgsta užkandžiauti, dažnai laikosi įvairiausių dietų ir skaito, kad sveikata priklauso nuo medicinos. Radžogunos sąmonės lygmuo – pereinamasis į satvaguną, todėl žmogus palengva atsisako sunkaus maisto ir renkasi sveiką, natūralią mitybą.

*Neišmanymo lygmens, arba – tamogunos žmogui grūdiniai ir pieniški produktai ar vaisiai – apskritai ne maistas. Jam reikia mėsos. Jis valgo ją visokią: keptą, virtą, vytintą, troškintą, rūkytą, sūdytą, žalią – tai pagrindinis jo maistas, o visa kita yra tik priedas. Žmogus valgo daug ir dažnai, jis linkęs persivalgyti, turi žalingų įpročių, todėl dažnai patiria virškinimo sistemos ir kitokius negalavimus. Jis nesieja jų su gyvenimo būdu, mityba, žalingais įpročiais, jis mano, kad žmogus suserga “atsitiktinai“. Toks žmogus nesuvokia principo “Nekenk“.

*Kodėl skirtingas sąmonės lygmuo “reikalauja“ skirtingo maisto? Todėl, kad kuo aukštesnis žmogaus sąmoningumas – tuo tyresni, subtilesni jo jausmai, pojūčiai, būsena ir jo sąveika su aplinka ir pasauliu, tuo lengvesnio maisto jam reikia. Tuo tarpu žemos, arba miegančios sąmonės žmogų valdo grubūs, egoistiniai jausmai ir emocijos, todėl jo sąmonės būsena reikalauja sunkaus maisto.

*Satvagunos, doros sąmonės žmogaus esminiai bruožai – dvasingumas, meilė, vienybė, harmonija, pusiausvyra, teisingumas, sąžiningumas, bendradarbiavimas, kūryba, pagarba, dora. Natūralu, kad tokiam žmogui svetima bet kokia prievarta, o jo tyrai būsenai palaikyti pilnai pakanka daržovių, vaisių, grūdų, medaus ar pieno produktų.

*Radžogunos, aistros sąmonės žmogaus pagrindiniai bruožai – godumas, savanaudiškumas, puikybė, konkurencija, priešiškumas. Jiems palaikyti reikia jau sunkesnio, ilgai virškinamo maisto – mėsos, kažko troškinto, kepto, virto, aštraus – kad visi tokio žmogaus jausmai, pojūčiai ir emocijos įgautų jėgos.

*Tamogunos, neišmanymo sąmonės žmogaus pagrindiniai bruožai – inertiškumas, egoizmas, tinginystė, pasileidimas, priklausomybės, agresija, žiaurumas. Akivaizdu, kad tai sunkūs, negatyvūs bruožai. Todėl pagrindinis jų maistas – mėsa. Tokie žmonės neįsivaizduoja gyvenimo be mėsos, tačiau valgydami mėsą, jie kaupia savyje prievartos ir agresijos energiją. O užterštas žiaurumo energija protas nesugeba suprasti, kas yra tyrumas ir dvasingumas.

*Taigi – kalbos apie sveiką mitybą, apie baltymų, riebalų ir angliavandenių santykį organizme, apie šarmų ir rūgščių pusiausvyrą, apie žalingus įpročius, apie vitaminų ir mineralų būtiną kiekį arba apie vegetarizmo naudą yra beprasmiškos, jei žmogus yra žemo sąmoningumo. Jei jis tuo susidomės – tai tik kaip “madinga“ tendencija ir labai trumpam.

*Tačiau kai tik žmogaus sąmoningumas pradeda augti – jis pats pradeda aktyviai ieškoti informacijos apie sveiką gyvenseną, dvasingumą ir lengvai atsisako visko, kas palaiko žemą sąmoningumą. Jis natūraliai, be didelių pastangų, pradeda gyventi dorai ir dvasingai.

*Viskas šioje Žemėje vystosi iš žemesnės būsenos į aukštesnę, todėl ir pavieniai žmonės, ir visa žmonija palaipsniui vystosi iš žemesnių gunų – į aukštesnes. O vis didėjantis žmonių susidomėjimas dvasingumu, sveika gyvensena, vegetarizmu – tai ryškus ženklas, kad žmonijos sąmoningumas sparčiai auga.

 Iš paskaitų apie Vedų tradicijas šiuolaikiniame gyvenime, parengė ruvi.lt

Geros savaitės visiems 🙂 !

Reklama

Savęs link..

*Tai, ką mes bandome atrasti savyje – yra tai, kuo mes jau esame. Išraiška gali turėti daugybę formų, bet visų šių formų pagrindas yra sąmonė, be kurios niekas negali egzistuoti.

*Tarp tyros sąmonės ir suvokimo, kurį atspindi protas, yra praraja, kurios protas negali įveikti: saulės atspindys rasos lašelyje nėra pati saulė.. Sąmonės transformacijos pradžia yra gilus vidinis nepasitenkinimas gyvenimu – tai yra sąmonės posūkio taškas į vidų: posūkis į ištakas, į pirmapradiškumą, į esmę.

*Intelektualus suvokimas grįstas linijine seka: priežastimi, pasekme ir laiku, todėl rūšiuoja viską, kas pasitaiko jo akiratyje, planuoja, numato ir vertina. Intuityviame suvokime nėra laiko, o priežastis ir pasekmė yra nedalomas vienetas. Tikrasis suvokimas eina iš vidaus, per intuityvius pojūčius, jame nėra jokių laiko-erdvės rėmų, todėl viskas akivaizdu ir aišku.

*Intelektas sukelia ir baimės jausmą, nes protas atmeta pokyčius ir trokšta stabilumo. Todėl žmogus gyvena nuolatinėje baimėje, kad laimė, kurią jis patiria dabartiniame momente, gali išnykti jau sekančią akimirką. Bet būtent gilus suvokimas, kad gyvenimas ir yra nuolatiniai pokyčiai, yra žingsnis į priekį dvasinio tobulėjimo kelyje.

*Kiekvienas žmogus nori būti laimingas. Ieškodamas laimės, diena iš dienos, jis tikisi atrasti galutinį pasitenkinimą išoriniame pasaulyje per daiktus ar kitus žmones. Tačiau ateina laikas, kai žmogus visapusiškai pavargsta nuo tų nuolatinių paieškų, nes suvokia, kad joms nėra galo. Maža to – jis padaro stulbinančią išvadą, kad bet kokiame pasitenkinime yra kančios ir skausmo šaknys.. Ši išvada pastūmėja jį į vidinės palaimos paieškas, kuri nepriklauso nuo išorinių daiktų ir aplinkybių.

*Ten, kur yra troškimai, ten yra ir kančia. Išsilaisvinimas iš kančios gali įvykti tuomet, kai sąmoningai, natūraliai išsivaduojama iš troškimų. Bet šis išsivadavimas neįmanomas per kažkokias pastangas ar priemones, kurios pačios grįstos troškimu (pvz., būti ypatingu, išsiskirti iš kitų).

*Be savo tikrojo “aš“ suvokimo negali būti dvasinio augimo, be jo žmogus negali mylėti besąlygiškai. Tik tuomet, kai žmogus aiškiai suvokia, kad tas pats gyvenimas teka per visas esybes ir kad jis ir yra tas gyvenimas – tada jis gali pradėti besąlygiškai mylėti ir tobulėti natūraliai, spontaniškai.

*Paprastai žmonės meilę supranta kaip savininkiškumą, audringas emocijas ar prisirišimą, tuo tarpu tikroji meilė nieko nepririša ir neskirsto į savus ar svetimus, nes kai mylime besąlygiškai, mes esame viena su visais. Tyra, besąlygiška meilė palaiko pasaulį pusiausvyroje ir vienybėje.

*Kai vanduo ramus, jo paviršius lygus lyg veidrodis. Taip ir protas: kai jis ramus, jis aiškiai atspindi realybę. Bandymai jėga kontroliuoti protą panašūs į bandymus lenta išlyginti bangas vandenyje – tai sukelia tik dar didesnę proto sumaištį. Pasiduoti neramaus proto išvedžiojimams – reiškia sekinti save prieštaravimais, emocijomis ir egoizmu.

*Egoistas išoriniame pasaulyje mato tik priešus. Tačiau tas griaunantis dualumas, iš kurio gimsta konfliktai ir agresija, yra ne išoriniame pasaulyje, o klaidingame savęs suvokime, kai žmogus nemato pasaulio kaip savo būsenos tęsinio. Todėl kovoti su išoriniu pasauliu beprasmiška – reikia valyti, keisti, harmonizuoti savo vidinę būseną. Tas, kas sujungtas su savo vidiniu “aš“, su visatos pulsu, tas harmonizuoja šį pasaulį ir tampa neprieinamas išorėje siaučiančiam chaosui.

*Senieji Mokymai ir išminčiai bandė parašyti žodžiais tai, ko žodžiais neįmanoma išreikšti. Esmė tame, kad jie dualiame pasaulyje bandė aiškinti tai, kame nėra nei lašo dualumo. Tik aukštesnė sąmonė gali pakilti virš dualaus pasaulio, pamatyti tai, kas jame vyksta ir parodyti žmonėms aukštesniuosius siekius ir amžinas vertybes.

*Išminčiai niekada nekvietė jais tikėti, jie tik nurodydavo tiesą, kurią mokiniai patys turėjo ištirti ir suvokti. Tikrojo Mokymo reikšmingumas yra jo veiksmingume – tokio Mokymo jėga ne žodžiuose, o galimybėje pritaikyti jį gyvenime ir harmonizuoti pasaulį.

*Savęs pažinimas – tiesus kiekvieno žmogaus kelias į dvasinį augimą, saviraišką ir bendrą visų gerovę. Tiesa labai paprasta ir akivaizdi, tereikia pažvelgti į savo vidų, pažvelgti į sąveikos dėsnius gamtoje, bet žmonės labai užsiėmę išoriniu proto keliamu šurmuliu, todėl tiesos nemato.

*Viena iš didžiausių proto iliuzijų yra tame, kad žmonės laiko save atskirais nuo kitų, kad nesijaučia vieningi. Visi konfliktai ir žmonijos nelaimės kyla iš šio klaidingo įsitikinimo.. Žmonija yra vieninga, visa gyvybė Žemėje, viskas joje yra susieta nematomais ryšiais. Kai tik žmonija prisimins ir pajus šią vienybę – ji žengs didžiulį žingsnį į priekį savo evoliucijoje.

Iš paskaitų apie budizmą, parengė ruvi.lt

Meilės, išminties šviesos ir gerumo mums visiems 🙂 !

Žingsniai į sąmoningumą

*Viena iš didžiausių gyvenimo paslapčių yra tame, kad mes visi gimstame su tobula palaima savo esybėje, bet suaugę jaučiamės nelaimingi, nes savo dėmesį išblaškome išoriniams įspūdžiams ir niekada nepažvelgiame į savo vidų. Ir mes pasiryžę nuvykti nors ir į Mėnulį ieškodami tos palaimos – o mums tereikia iš naujo atverti ją savyje..

*Jei žmogus nesąmoningai naudojasi prigimtine dvasine energija, savo gyvenimą jis gali paversti pragaru. Tuo tarpu sąmoningumas tą pragarą gali paversti rojumi. Tai vienas iš svarbiausių praregėjimų, kuris gali padaryti žmogų savo gyvenimo šeimininku.

*Sąmoningas žmogus imasi atsakomybės už savo mintis ir veiksmus. Jis pradeda keistis, ir jam jau nereikia laukti, kad kažkas pakeistų jį ar išgelbėtų. Tiesiog jis pradeda stebėti save ir suprasti – kokie jo veiksmai kuria pragarą, o kokie – rojų.

*Stenkitės kuo daugiau veiksmų daryti sąmoningai. Net pačius paprasčiausius kasdieninius veiksmus – kai valgote, bendraujate su artimaisiais, vairuojate automobilį, einate pasivaikščioti it t.t. – atlikite dėmesingai. Taip po truputį atsikratysite daugybės automatizmų, kurie linkę kauptis ir kurie galiausiai pradeda mus pilnai valdyti.

*Tačiau visuomenei nereikalingas jūsų sąmoningumas, ji stengiasi vystyti jumyse automatizmus (tai elgesio šablonai, mada, prestižas, įvaizdis ir pan.), kad galiausiai taptumėte lengvai valdomu ir efektyviu “mechanizmu“. Jei paklūstate – iš tiesų tampate efektyvesniu, bet netenkate ir sąmoningumo, ir dvasingumo, ir kūrybingumo.

*Kaip dažnai žmogaus galvoje – dūzgiantis įvairiausių minčių avilys, kurios niekaip tarpusavyje nesusijusios ir kartais net prieštarauja viena kitai, kurdamos tikrų tikriausią chaosą. Todėl sąmoningumas – ne tik raktas į “tvarką“ galvoje, bet pirmiausiai – raktas į gebėjimą atskirti ir pasirinkti reikiamą informaciją.

*Yra toks dėsnis: auga tai, į ką mes kreipiame savo dėmesį. Pavyzdžiui, vaikai geriau vystosi, kai tėvai skiria jam savo dėmesį ir meilę, ir net augalas geriau auga, jei sodininkas juo nuolat rūpinasi. Žmogaus viduje vyksta tas pats: jei skiriate dėmesį meilei ir pozityvumui – jūs tai dauginate ir skleidžiate į aplinką. O jei skiriate daug dėmesio negatyvumui ir kančiai – tai taip pat auga. Nebūkite pats sau priešu..

*Daugiausiai iliuzijų ir klystkelių sukelia egoizmas. Neatsiejama egoizmo išraiška – ambicijos, kurios užkrečia, todėl venkite ambicingų žmonių, nes pakliūsite į jų įtaką. Ambicingi žmonės yra agresyvūs, godūs ir valdingi, jie amžinai skuba ir lekia į kažkokias susigalvotas “aukštumas“ ir manipuliuoja kitais žmonėmis, kad jas pasiektų. Jų karštligiškas blaškymasis – tarsi liga, tarsi nuolatinis bėgimas paskui horizontą.

*Jei žmogų traukia alkoholis ar kiti kvaišalai – reiškia, jis jaučiasi nelaimingas ir kenčia, todėl jų pagalba stengiasi kažkaip pamiršti savo kančią. Tačiau visi svaigalai kartu su problemomis padeda pamiršti ir.. save patį ir kuria pragarą to žmogaus ir jo artimųjų gyvenime. Svaigalai ir sąmoningumas – nesusiejami dalykai.

*Gyvenimas su savo formų įvairove gyvuoja kaip organiška visuma. Ir mes esame tos visumos dalys, o tai reiškia, kad dalis turi gerbti visumą, kaip ir visuma – dalį. Tai yra ir pagrindinė vegetarizmo idėja – nekenkti gyvybei, nes žudydami mes griauname visumą. Mes tampame tuo, ką valgome, ir jei valgome tai, kas grįsta prievarta ir žudymu – patys pildomės žudynių ir prievartos energijomis. Vegetarizmas – tai sąmoningas žingsnis išeiti iš šio agresijos rato, ir tai ne tik sąmonės transformacija, bet ir aukštesnė evoliucijos pakopa.

*Geraširdiškumas, dorumas ir gerumas turi būti sąmoningumo rezultatu. Jūs turite tapti toks sąmoningas, kad tiesiog nesugebėsite padaryti nieko blogo – ne todėl, kad kažkas draudžia, bet todėl, kad jūs aiškiai matote ir suvokiate: tai – blogis.

*Gyvenime viskas susieta: mes negalime atsiskirti nuo visumos ir gyventi atskirai. Viskas nuo visko ir visi nuo visų priklauso – ir tai ne tik ryšys, bet ir giliausia tarpusavio sąveika ir vienybė. Ar bangos yra priklausomos nuo vandenyno? Nei ne, nei taip – jos ir yra vandenynas. Tą patį galima pasakyti ir apie mūsų gyvenimą: mes visi esame kosminės sąmonės vandenyno bangos..

Iš paskaitų apie budizmą, parengė ir vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Su meile į santarvę ir vienybę

Kaip daug dabar kalbama apie lyčių lygybę, kuri prilyginama žmonių vienodumui ir net diegiama absurdiška idėja, kad lytis – tai tik sociumo primetamas šablonas.. Tai trikdo, painioja, supriešina žmones ir sukelia beprasmiškus ginčus ir barnius.

Bet dauguma žmonių supranta, kad toks suvienodinimas – tai dirbtinai primetama idėja. Juk iš tiesų vyrai ir moterys – skirtingi, jų prigimtis skirtinga, ir jų visiškai nereikia nei sulyginti, nei spręsti, kurie iš jų geresni ar prastesni.

Prigimtis yra tai, kuo mes gimstame – tai duotybė. Ir jei gimėme vyru ar moterimi – reiškia, tam, kad jaustumės harmoningai, turime gyventi pagal savo prigimtį ir vystyti savo lyties savybes.

Vienas Indijos dvasinis Mokytojas, kurį apkaltino tuo, kad jis nepripažįsta vyrų ir moterų lygybės, taip paaiškino savo poziciją: “Ne, aš ne prieš lygybę, aš – prieš suvienodinimą. Pirmiausiai įrodykite, kad vyrai ir moterys vienodi – tai reikštų, kad kartais vyras pastoja ir gimdo, o paskui – moteris pastoja ir gimdo, ir taip abu pasikeisdami, iš eilės..  Kaip aš galiu tai pripažinti?..“

Taigi, nesigilinkime į tai, kas prieštarauja mūsų prigimčiai (duotybei), o reiškia – paprasčiausiai logikai. O štai jei mes išmoksime pamatyti prigimtinius vyro ir moters skirtumus ir išmoksime juos suderinti ir sudaryti sąlygas, kad tie skirtumai papildytų vienas kitą – šeimose suklestės meilė, santarvė ir harmonija.

Kad visiškai neprarastume nuovokos šiuo klausimu, žvilgtelėkime, ką gi apie tai sako senieji Mokymai. Juose visada buvo pabrėžiama santarvės šeimoje svarba, kuri pasiekiama harmoningai išreiškiant ir derinant sutuoktinių prigimtines savybes.

Pažvelkime, ką apie tai sako Vedos.

*Vyrai ir moterys skirtingi, nes jų prigimtis skirtinga. Toks Kūrėjo sumanymas. Ir mes reikalingi vieni kitiems būtent todėl, kad esame skirtingi: mes traukiame vieni kitus savo kitoniškumu ir papildome vieni kitus savo skirtingomis savybėmis, ir iš to gimsta harmonija ir vienybė.

*Vyras šeimoje – tai “užsienio reikalų ministras“, o moteris – “vidaus reikalų ministrė“. Vyras semiasi jėgų iš aktyvaus gyvenimo būdo (darbas, sportas, mėgiama veikla..), o moteris – iš kūrybos (nuo rankdarbių iki sodo darbų..) ir bendravimo.

*Moteris neturi imtis vyriškų funkcijų, nes taip ji praranda savo moteriškumą ir pradeda konkuruoti su vyrais. Vyrai vengia tokių moterų, nes jos žemina vyrišką orumą, todėl stiprios moterys retai susiranda porą.

*Šeimoje turi būti savitarpio pagarba ir sutuoktinių prigimtinių savybių supratimas. Kadangi moteris turi gebėjimą kurti ir reguliuoti santykius, būtent ji kuria meilės ir nuoširdumo atmosferą šeimoje.

*Moteris kuria ir grožį bei jaukumą namuose: tai tvarkingi namai, rūpestis artimaisiais, ramybė ir geranoriškumas. Vyras ir visi namiškiai turi atsigauti namuose, pasisemti jėgų, jaustis laukiami ir mylimi.

*Vyras ne toks dėmesingas namų aplinkai – jis gali metų metais gyventi viengungiškame bute be užuolaidų, staltiesių ir augalų. O štai moteris tuoj pat pradės viską tvarkyti ir kurti jaukumą: pakabins užuolaidas, užaugins gėlių, išvalys dulkes ir papuoš namus įvairiomis mielomis detalėmis..

*Vyras ne toks dėmesingas ir savo aprangai – jis gali ilgai nešioti mėgiamus drabužius ir nenoriai juos keičia naujais. Tuo tarpu moteris turi poreikį keistis – jei nėra galimybių įsigyti naują rūbą, ji būtinai kažką nusimegs, pasisiūs, pagyvins turimus drabužius naujomis detalėmis..

*Vyras labai konkretus: jei jis nuėjo pirkti į parduotuvę duonos, jis sugrįš greitai ir tik su duona. Moteriai toks konkretumas nebūdingas: jei ji išėjo pirkti duonos – užtruks ilgėliau ir sugrįš ne tik su duona, bet ir su dideliu krepšiu pirkinių.

*Vyras negali daug kalbėti apie jausmus, bet noriai ir plačiai dalinasi savo mintimis ir idėjomis. Moteris, atvirkščiai – gali valandų valandas kalbėti apie savo jausmus, o štai pokalbis apie kitų idėjas jai greitai atsibosta.

*Moteris jaučia vyro meilę per jo rūpestį – kai jis jai padeda, išklauso ir yra jai dėmesingas. Vyras moters meilę jaučia per tikėjimą juo – kai moteris tiki jo stiprybe, jo gabumais ir visapusiškai jį palaiko bet kokiose gyvenimo situacijose.

*Vyras vienu metu puikiai atlieka tik vieną kažkokį konkretų veiksmą, nes vienu metu gali koncentruotis tik į jį. Tuo tarpu moteris – tikra devyndarbė: vienu metu ji gali ir maistą gaminti, ir žinutę telefonu parašyti, ir pamokas padėti vaikui ruošti, ir  spintelę sutvarkyti..

Taigi, mes kartu, nes mes skirtingi, ir mūsų laimė yra tame, kad mes tokie skirtingi.. Jei mes suprantame tuos savo prigimtinius skirtumus – mes galime jais idealiai papildyti vieni kitus ir sukurti nuostabią mus jungiančią vienybę.

Tam reikalinga viena vienintelė sąlyga – tyra, besąlygiška tarpusavio Meilė. Iš Meilės gimsta santarvė ir harmonija šeimoje 🙂 ..

(Iš paskaitų apie Vedas, parengė ruvi.lt)

Saulėtos pavasarinės nuotaikos mums visiems 🙂 !

Gyvenimo knyga

*Gebėjimas girdėti, klausytis – tai menas, kurio nelengva išmokti, bet jame slypi didžiulė prasmė. Mes visada klausomės kitų žmonių iš savo asmeninės pozicijos – su savo išankstiniu nusistatymu, su savo požiūrio tašku, su savo nuomone – ir tai tampa nepramušama siena, kurią pradedame tvirtinti ir ginti ginčais, noru nugalėti.

*Kad išmoktume girdėti ir klausytis, turi būti vidinė tyla, ramybė ir dėmesingumas. Turime bendrauti iš meilės, o ne iš kovos pozicijos. Tokia būsena suteikia galimybę išgirsti ne tik tai, kas sakoma žodžiais, bet ir pajusti, kas slypi už žodžių. Tik girdėdami kitus galime vystyti taikų dialogą ir kurti harmoningą bendravimą.

*Jei einame dvasinio augimo keliu, jei ieškome tiesos – turime būti nuolat atviri pažinimui. Kaip dažnai mūsų sąmonė perpildyta įvairia tarpusavyje nesusijusia informacija ir žiniomis, kurios sukuria chaosą mąstyme ir tampa kliūtimi tolimesniam savęs  ir pasaulio pažinimui. Todėl reikia išmokti laikytis vidinės tylos – kad galėtume suvokti tai, ką sužinome, kad kiekviena žinia taptų laipteliu į vis aukštesnį ir platesnį suvokimą.

*Dvasinis augimas – tai ne atminties kultivavimas, ne žinių kaupimas, bet gebėjimas aiškiai mąstyti, nenukrypti į iliuzijas ar melą ir matyti realybę ir faktus tokius, kokie jie yra. Vien žinių kaupimas – tai ne augimas. Nėra baigtinių žinių, mes mokomės tik tada, kai nuolat judame į priekį, kai mūsų žinios praktinės, kai kažko išmokstame.

*Žinios ir išmintis – ne tas pats. Išmintis ateina tada, kai įgaunamas brandumas savęs pažinime. Tačiau tai nelengvas procesas, todėl dauguma pasirenka lengvesnį, iliuzinį savęs pažinimo kelią – per įvairiausių autoritetų įtaką, kurie gal ir suteikia laikiną pasitikėjimo savimi ir saugumo pojūtį, bet atitolina nuo svarbiausio – žmogaus vidinių konfliktų sprendimo. Dvasinis augimas galimas tuomet, kai nėra jokio spaudimo per autoritetus ar kitokios prievartos.

*Savęs pažinimas – tai nuolatinis procesas, o ne rezultatas. Geriausiai pažinti save galime per bendravimą su kitais žmonėmis, o ne per izoliaciją nuo kitų ar knygų skaitymą. Mes atveriame save tikrąjį bendravime per mūsų santykius su visuomene, su savo šeima, su gimine, su draugais, su pažįstamais ir nepažįstamais žmonėmis – tik per tai mes galime pamatyti savo nesuvaidintas emocijas ir reakcijas, savo tikras mintis, tikrus jausmus ir pojūčius. Tam reikalingas sąmoningumas ir dėmesingumas.

*Pokyčiai pasaulyje vyksta per pokyčius kiekviename žmoguje, nes žmogus yra neatsiejama viso žmonijos gyvavimo proceso dalis. Kad vyktų pokyčiai žmoguje, jis turi pažinti save: suprasti kas jis toks, koks jis yra, kaip sąveikauja su žmonėmis ir visa gyvybe, kokie jo evoliuciniai tikslai. Be savęs pažinimo gyvenimo patirtis gimdo iliuzijas, nesuprasdami savęs mes negalime pažinti realybės.. Teisingas ir aiškus mąstymas ateina su savęs pažinimu.

*Žmogus ir pasaulis – ne du skirtingi objektai su skirtingomis problemomis. Žmogus ir pasaulis – nedalomas vienetas. Kiekvieno žmogaus problema – tai pasaulinė problema. Kiekvienas žmogus gali tapti kažkokios tendencijos iniciatoriumi ir reikšmingų pokyčių pradininku. Žmonija yra vientisa ir vieninga, nors ir dirbtinai suskirstyta politinėmis, ekonominėmis, religinėmis ar kitokiomis sienomis. Bet intuityviai mes visi jaučiame šią vienybę..

*Pasaulis – tai visi mes, mūsų santykiai ir sąveika, bet dabartiniame pasaulyje, kur yra didžiulės organizacijos, korporacijos, partijos ir masiniai judėjimai, žmonės bijo kažką daryti nedideliu mastu ir dauguma turi “mažo žmogaus“ kompleksą. Dauguma jų galvoja: “Na, ką aš vienas galiu?.. Aš turiu prisijungti prie kažko didelio, masinio, tik tuomet kažką pakeisiu.“

*Toks savęs pažinimo trūkumas verčia galvoti, kad tik kažkoks masinis veiksmas keičia pasaulį.. Mums atrodo, kad jei pasaulinės problemos didelės, tai tik kažkokios didžiulės žmonių organizacijos gali viską pakeisti. Tačiau iš tiesų viskas yra atvirkščiai: visi dideli pokyčiai pasaulyje vyksta kiekvieno žmogaus vidinių dvasinių pokyčių dėka, kur kiekvieno žmogaus indėlis formuoja galingą pokyčių laviną.

*Pasiekęs brandumą savęs pažinime žmogus aiškiai suvokia, kad tyra, besąlygiška meilė – tai trūkstamas faktorius visų mūsų gyvenime. Mes visi kenčiame dėl meilės ir gerumo trūkumo, dėl šilumos bendravime trūkumo, dėl vienybės ir bendradarbiavimo visų labui trūkumo, dėl kūrybinės išraiškos laisvės trūkumo, todėl bėgame į masinius veiksmus arba panyrame į priklausomybes, ir tai gimdo dar daugiau betvarkės ir kančios.

* Meilė vieno žmogaus širdyje gali įžiebti meilę daugybės žmonių širdyse. Kai yra meilė – išnyksta visi susiskaldymai, prieštaravimai, nesutarimai. Kai yra meilė – žmonės natūraliai vienijasi geriems darbams visų gerovei. Kai yra meilė – išnyksta egoizmas ir gimsta vienybė.

Mintys iš D. Krišnamurčio knygos “Gyvenimo knyga“, parengė ir vertė ruvi.lt

Visiems geros savaitės 🙂 !

Vedos apie karminius ryšius

Visi mūsų ryšiai su žmonėmis yra svarbūs, ir visi jie mus kažko moko. Jie gali būti labai įvairūs: vieni – artimi ir visam gyvenimui, kiti – laikini, bet ryškūs, treti – skausmingi ar keičiantys gyvenimą. Bet kokiu atveju – jei mūsų gyvenime yra ar atsiranda kažkoks žmogus, reiškia, tam yra priežastis.

Vedų tradicija remiasi karmos principu, todėl visus ryšius su žmonėmis mūsų gyvenime vadina karminiais, o pagal jų svarbą bei poveikį žmonių gyvenimui išskiria kelias tokių ryšių grupes.

Pirmoji, svarbiausia ir stipriausia karminių ryšių grupė – tėvai-vaikai, arba tėvų pareiga vaikams. Auginti vaiką – didelė atsakomybė, nes tėvai pirmieji supažindina vaiką su šiuo pasauliu ir tik savo pavyzdžiu (ne vien žodžiais..) formuoja vaiko sampratą apie gėrį ir blogį, žmoniškumą, dorovę, harmoningą bendravimą.

Augindami vaiką, tėvai ugdosi ir patys, nes auklėjimas – labai subtilus procesas. Todėl tėvai turėtų dažniau paklausti savęs: “Ką aš skatinu savo vaike tam tikru veiksmu, žodžiu ar asmeniniu pavyzdžiu?“

Auklėjime kiekvienas žodis ir veiksmas turi remtis tyra, besąlygiška tėvų meile. Tėvai turi jausti savo atsakomybę, nes jie – vyresnioji, išmintingoji pusė, kuri perduoda savo patirtį mažiems ir nepatyrusiems vaikams.

Auklėdami vaikus, tėvai gali ištaisyti savo pačių ydingas savybes, įgytas dėl savo tėvų netinkamo auklėjimo ir tuo pačiu ne tik sustabdyti ydingą elgesį giminėje (“išvalyti“ giminės karmą), bet ir suteikti savo vaikui galimybę turėti šviesesnę ateitį, išreikšti savo geriausias savybes ir talentus.

Kita stipri karminių ryšių grupė – sutuoktiniai. Vyras ir žmona kartu kuria savo gyvenimą, todėl jų energetika, jų karma tarsi “suauga“ ir tampa bendra. Jų karminis ryšys žymiai stipresnis, nei ryšys su savo tėvais. Sutuoktiniai – ne atsitiktiniai žmonės, tai žmonės, turintys atlikti tam tikras karmines užduotis.

Santuoka – tai abipusės tarnystės patirtis, tai patikrinimas gebėjimo mylėti, rūpintis, atleisti, užjausti, dovanoti, padėti, priimti kitą žmogų besąlygiškai. Harmoningos poros energetika tokia stipri, kad gali apsaugoti nuo išorinio negatyvumo. Jei pora harmoninga – tai visada abiejų nuoširdaus dvasinio darbo rezultatas.

Bet jei santykiai destruktyvūs, reiškia, sutuoktinių užduotis – padaryti viską, kad jie taptų kuo harmoningesni. O jei tai nepavyksta ir pora nusprendžia skirtis – visos problemos ir karminiai egzaminai laikomi išspręstais tuomet, kai tarpusavio santykių nedrasko emocijos ir ambicijos, o visus klausimus buvę sutuoktiniai išsprendžia taikiai ir išmintingai.

Trečioji karminių ryšių grupė – tėvai, broliai ir seserys. Santykiai, kurie pas mus susiklosto su artimiausiais giminaičiais – pats ryškiausias mūsų ryšio su giminės karma rodiklis.

Šeimoje gali būti keli vaikai, ir nors visi vienodai auklėjami, labai dažnai visi jie skirtingi, nes kiekvienas iš jų gali turėti savo asmeninį ryšį su giminės karma.

Pavyzdžiui, vienas iš vaikų gali būti tėvo karmos nešėju, dvi dukterys – motinos karmos, kitas – senelio genetinės linijos paveldėtojas, o dar vienas – močiutės kūrybinių talentų paveldėtojas, ir t.t.. Todėl labai svarbu gerai pažinti savo artimuosius, stebėti savo vaikus, nukreipti jų gebėjimus palankiausia linkme ir nereikalauti vykdyti to, kam vaikas neturi polinkio.

Geri santykiai tarp artimiausių žmonių – didelė gyvenimo dovana ir palaikymas. Dėkime visas pastangas, kad jie būtų šilti. O jei santykiai nesiklosto – darykime iš savo pusės viską, kad jie nepablogėtų dėl mūsų kaltės, jei nesigauna – atleiskime, nelaikykime pykčio.

Kaip besiklostytų santykiai su tėvais – atleiskime jiems ir nepykime, jei nesuprantame jų. Per juos mes atėjome į šį pasaulį – tai svariausia priežastis atleisti. Taika ir meilė su artimiausiais giminaičiais – tai būdas nutiesti tiesų kelią į šviesią ateitį savo vaikams ir anūkams.

Dar viena karminių ryšių grupė – mūsų giminė. Kiekvienas žmogus yra ne tik savo šeimos, bet ir savo giminės atstovas, todėl giminystės ryšiai taip pat įtakoja mūsų gyvenimą – nuo paveldimų ligų iki karminių problemų. Giminė – tai tarsi mūsų šaknys, mūsų ištakos ir pradžia, todėl turime puoselėti santykius su ja.

Todėl labai svarbu žinoti, kas buvo mūsų protėviai, o taip pat – būtina pagarbiai elgtis su vyresniaisiais giminės atstovais. Pagal tai, kaip žmogus elgiasi su savo gimine ir su giminės vyresniąja karta, galima spręsti apie žmogaus dvasingumą ir brandumą.

Jei su gimine santykiai prasti – nesunkinkime jų iš savo pusės. Nepamirškime, kad tai mūsų šaknys, tai visos giminės struktūra, kurią turime ir mes, ir mūsų vaikai, kurią turės ir būsimos šios giminės kartos. Padarykime viską, kad perduotume vaikams geriausias tradicijas, geriausias savybes ir stabdykime bet kokias negatyvumo apraiškas.

Penktoji karminių ryšių grupė – mūsų draugai. Jie priskiriami artimų žmonių grupei – tai besąlygiški, šilti santykiai tarp žmonių, sielų giminystė. Juk draugą suprantame ir jaučiame be žodžių: mes panašiai mąstome, panašiai žvelgiame į pasaulį ir visiškai pasitikime vienas kitu.

Draugas gali būti visam gyvenimui – tai nuolatinis palaikymas ir didžiulė vertybė. Tikras draugas visada pasiryžęs išklausyti, pagelbėti, padrąsinti. Būna ir draugai, su kuriais išsiskiriame, nes išsiskiria mūsų gyvenimo keliai.

Bet kokiu atveju – branginkime juos. Net jei išskyrė išdavystė – atleiskime, galbūt, mes patys į draugus pasirinkome ne tą žmogų, palinkėkime jam gero, tik taip iš savo pusės “atrišime“ karminį mazgą ir išsilaisvinsime nuo nuoskaudų ir pykčio.

Šeštoji karminių ryšių grupė – mūsų pažįstami žmonės. Tai žmonės, su kurias mes dažnai ar ne, bet susitinkame gyvenime. Prie artimų žmonių jų priskirti negalime, nes nejaučiame su jais didelio bendrumo. Tai mūsų kaimynai, mūsų kirpėjas, vaikų mokytojai, mūsų vaikų draugų tėvai ir pan.

Su jais gali būti ir šilti, draugiški santykiai, bet jie nėra labai artimi, dažnai trumpalaikiai ar laikini – pavyzdžiui, kol mus sieja kažkokia bendra veikla ar aplinkybės. Ir šiuo atveju būkime nuoširdūs ir geranoriški, neriškime negatyvių karminių mazgų.

Kita karminių ryšių grupė – bendradarbiai. Jie gali būti ir artimesni, nei tik pažįstami žmonės, nes su jais mus sieja bendras darbas, todėl daug laiko praleidžiame kartu. Tačiau, kaip ir su pažįstamais žmonėmis, ryšys su jais paprastai nutrūksta, pakeitus veiklą.

Ir paskutinė karminių ryšių grupė – atsitiktiniai žmonės. Tai žmonės, kuriuos matome pirmą kartą arba retai matome: pardavėjai parduotuvėje, praeiviai, paštininkas ar sutiktas žmogus, kuris prašo kažkokios pagalbos. Geranoriškumas iš mūsų ar jų pusės – tai vėl gi harmonijos rodiklis mūsų gyvenime.

Vedos sako, kad žmonės, tarp kurių yra karminis ryšys – tarsi veidrodžiai vienas kitam: jie pamato bendravime savo trūkumus, jie turi vienodas gyvenimo programas ir panašias problemas. Kartais jų santykiai sudėtingi, bet jei nors vienas iš jų pradeda taisyti savo klaidas – situacija keičiasi į gerąją pusę, nes karminis “egzaminas“ išlaikomas.

Akivaizdu viena – nėra atsitiktinių žmonių mūsų gyvenime. Visi mes esame vienos didžiulės šeimos – žmonijos – atstovai. Būkime geri vieni kitiems, branginkime vieni kitus, ir visa negatyvi karma išnyks iš mūsų gyvenimo visiems laikams 🙂 ..

Nepamirškime, kad kurdami harmoniją savo artimiausioje aplinkoje, mes prisidedame prie viso pasaulio gerinimo. Juk ką siunčiame į šį pasaulį – tas jame pasklida ir.. sugrįžta mums. Skleiskime Meilę, Gerumą ir Tiesą 🙂 !

Iš paskaitų apie Vedas, parengė ruvi.lt

Visiems puikios savaitės 🙂 !

Vedos apie vaikų auklėjimą

*Vedų tradicija teigia, kad vaikai ugdosi patys, jei tėvai neslopina jų ir padeda jiems išskleisti geriausias savo charakterio savybes ir unikalius įgimtus gabumus.

*Vaikų auklėjimas – ne prievarta, ne muštravimas ar kažkokių elgesio šablonų primetimas. Tėvų ir auklėtojų užduotis – suteikti palankias sąlygas vaikui natūraliai vystytis, stebėti jo būdo ypatumus, jo asmenybės tipą ir skatinti geriausias vaiko savybes.

*Jei tėvai nesupranta vaiko charakterio ir nuslopina jo prigimtinius gebėjimus –  vaikas auga nepasitikintis savimi, jis neranda savo pašaukimo, nuolat ieško gyvenimo prasmės.

*Vedos skiria 4 asmenybės tipus, kurie pasireiškia nuo pat ankstyvos vaikystės.

  • Pirmasis – “moksliukų“, mokytojų tipas. Tai vaikai, gabūs įvairiems mokslams ir mėgstantys mokytis. Jie daug kuo domisi ir nuolat siekia viską išnagrinėti, pažinti, suprasti, išsiaiškinti. Pagrindinė jų savybė – sąžiningumas.
  • Antrasis tipas – vadovai. Jau ankstyvoje vaikystėje jie sugeba sutelkti kitus, siekia tvarkos ir sąžiningumo, gali apginti kitus. Jų pagrindinė savybė – atsakomybė, pareigos jausmas.
  • Trečiasis asmenybės tipas – organizatoriai, prekeiviai. Nuo pat vaikystės jie kažką renka, kolekcionuoja ir keičiasi su kitais. Pagrindinė jų savybė – praktiškumas.
  • Ketvirtasis tipas – meistrai, kūrėjai. Jie mėgsta kažką kurti patys ar meistrauti savo rankomis. Pagrindinė jų savybė – darbštumas.

*Todėl labai svarbu nuo pat ankstyvos vaikystės stebėti vaiką ir skatinti jo stipriausias ir geriausias savybės – tuomet vaikas auga pasitikintis savimi, iniciatyvus, kūrybingas ir lengvai suranda savo gyvenimo kelią.

*Tėvai taip pat turi suprasti, koks reikšmingas ir jų pačių asmeninis pavyzdys vaikų auklėjime. Tėvų žodžiai neturi skirtis nuo veiksmų, nes vaikai labai gerai jaučia bet kokį neatitikimą, ir tai žlugdo pasitikėjimą tėvais. Be to, vaikai įsisavina viską, ką pastebi ir nuolat mato savo tėvų ir kitų artimų žmonių gyvenime.

*Juk be prigimtinių vaiko savybių vystymo tėvai savo pavyzdžiu moko ir elgesio, ir tvarkos, ir buitinių darbų. Pavyzdžiui, jei mama reikalaus iš dukters tvarkos namuose, bet pati nekęs tvarkymosi ir nuolat stengsis kažkam iš namiškių permesti namų buities darbus – duktė iš tokio “auklėjimo“ išmoks egoizmo ir manipuliacijų.

*Tėvų atsakomybė vaikų auklėjime didžiulė – jiems reikia daug kantrybės, meilės, išminties, kad būtų deramu pavyzdžiu savo vaikams, kad nesužeistų jautrios vaiko sielos ir nesulaužytų jo likimo. Patys tėvai turi nuolat dvasiškai augti ir tobulėti.

*Norite, kad vaikas būtų geras ir mylintis – padėkite žmonėms, būkite geranoriški, gerbkite savo tėvus, mylėkite gamtą ir visą gyvybę.

*Norite, kad vaikas būtų kūrybingas – kurkite: pieškite, grokite, dainuokite, rašykite, auginkite ir puoselėkite sodą, meistraukite..

*Norite, kad vaikas būtų sveikas ir aktyvus – sveikai maitinkitės, renkite žygius į gamtą, sportuokite.

*Norite, kad vaikas būtų laimingas šeimoje – mylėkite sutuoktinį, gyvenkite santarvėje, rūpinkitės visais šeimos nariais, būkite nuoširdūs ir geranoriški.

*Kas bevyktų išoriniame pasaulyje – tėvų namai turi būti doros, išminties, ramybės ir atgaivos oaze, o tėvų elgesys – sektinu orientyru ir deramu pavyzdžiu. Darna ir meilė namuose – darna ir meilė šeimos narių širdyse, kurią jie skleidžia ir išoriniame pasaulyje.

*Vaikai – tarsi gležni daigeliai, iš kurių turi užaugti gražūs, tvirti medžiai. Tėvų rankose – ne tik jų vaikų, bet ir žmonijos ateitis, juk vaikai – tai rytojaus suaugusieji, nuo kurių priklausys visos žmonijos gyvenimas.

Iš paskaitų apie Vedų tradicijas šiuolaikiniame gyvenime, parengė ruvi.lt

Visiems darnios ir gražios savaitės 🙂 !