Aš laikiau tave ant rankų…

Šiandien, kai mano jėgos beveik išseko ir viskas, apie ką aš galėjau galvoti, tai kaip skirti bent porą minučių sau – tu staiga užmigai ant mano rankų. Manęs laukė milijonas reikalų, bet aš nesiėmiau nei vieno iš jų.

Todėl kad vietoje visų darbų… aš laikiau tave ant savo rankų.

Aš turėjau išimti indus iš indaplovės ir perplauti kalną visko, kas susikaupė kriauklėje.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant rankų.

Aš ruošiausi surinkti skalbinius iš džiovyklos ir surūšiuoti juos, ir perskalauti drabužius, kuriuos vakar pamiršau išimti iš skalbyklės.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant rankų.

Aš norėjau nusiprausti po dušu, išsidžiovinti plaukus, ir net, galbūt, šiek tiek pasidažyti.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant savo rankų.

Aš planavau atsakyti į keletą laiškų iš darbo ir paskambinti visiems, kieno skambučius praleidau per pastarąsias tris dienas.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant rankų.

Man reikėjo sutvarkyti svetainę, kur tu išbarstei dribsnius, ir surinkti po visus namus išmėtytus žaislus.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant rankų.

Aš norėjau pavakarieniauti ir tuo pačiu peržiūrėti susikaupusias sąskaitas ir laiškus, kurie gulėjo nuo pirmadienio ir jau suspėjo užaugti į nemažą krūvelę vidury stalo.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant savo rankų.

Aš norėjau nunešti ir paguldyti tave į lovelę, ir buvau tikra, kad tu neprabusi, jei taip padarysiu. Ir, ko gero, tau pačiam būtų patogiau miegoti savo lovelėje.

Bet vietoje to aš laikiau tave ant rankų.

Tavo mažos kojytės, besiremiančios į krėslą, rodos, tik vakar vos siekė jo kraštą. Aš jaučiu tavo kvėpavimą ant savo odos, tavo rankos apsivijo mano kaklą… labai labai greitai ateis tas laikas, kai mieliau rinksies erdvią lovą, o ne miegą ant mano rankų.

Žinai, aš atradau ramybę ir pilnatvę tą akimirką, kai iš daugybės dienos reikalų pasirinkau patį prasmingiausią…

Laikyti tave ant savo rankų.

Pagal Regan Long, ketverių vaikučių mamos, esė, vertė ruvi.lt

Artimųjų meilės ir širdžių šilumos visoms visoms Mamytėms 🙂 !

Tu visada šalia

Mama. Labai trūksta pokalbių su tavimi “apie gyvenimą“. Norisi ateiti į mūsų senuosius namus. Užvirti arbatos. Pirmą nuovirą tu būtinai išpilsi: na, juk dulkėtas! Įdėsi į vazelę cukruotus vaisius: ananaso žiedus, citrinos gabalėlius, riešutus. Kažką pasakosi. Aš klausysiu, siurbčiodama arbatą, pritardama linktelėsiu, tylėsiu. Pati skaniausia arbata pasaulyje!

Mama. Kur tu sėmeisi jėgų, kad rankos nenusvirtų? Kad ištvertum sunkumus? Kad eitum į priekį? Tavo gyvenimas – lyg nuolatinių išbandymų ruožas. Kliūtys, sunkumai, nusivylimai ir bėdos…

– Aš girdžiu, kaip paukšteliai iš pat ryto čiulba, matau, kaip saulė kyla. Ir man taip gera… Gėles palaistau. Zylutes palesinu. Džiaugsmas.

Mama. Labai norisi tave apkabinti. Prisimenu, kaip atėjai pasiimti manęs iš darželio. Jauna. Su žydra berete, kurią pati nusimezgei! Su rausvai dažytomis lūpomis. Lūpų dažai kvepia vanile. Mama! Aš nuskyniau tau pirmųjų gelsvų gėlyčių!

– Kaip jos vadinasi? Šalpusnis? Aaa. Atsiminsiu.

Aš įsmeigiu gėlytę mamai į beretę. Štai dabar mano mama tiesiog nuostabi!

Mama. Kodėl aš tavęs beveik nesapnuoju? Nors pasimatytume. Tais baisiausiais mano gyvenimo metais tu ateidavai pas mane sapnuose beveik kasdien. Aš bandžiau suprasti, kodėl. Dabar žinau. Perspėdavai. Duodavai man ženklą iš viršaus.

Mama. Tavo telefono numeris iki šiol neištrintas. Kartais jį surenku. Skambinu į amžinybę. O gal… atsiliepsi.

Mama. O tavo anūkas jau beveik užaugo sulig manimi. Tave peraugo! Ir iki šiol mėgsta baltą sūrį. Prisimeni, tu jį išmokei? Pasiskaninant medumi.

Mama. Kartais visai neturiu jėgų. Kartais jaučiuosi išsekusi. Tuomet žiūriu į tavo portretą, kurį nutapė mūsų kaimynas dailininkas. Juk jis buvo įsimylėjęs tave. Prisimeni? Žiūriu. Prašau. Tu net iš ten padedi. Jaučiu tai.

Kokie gi laimingi tie, kieno galvą iki šiol gali paglostyti darbščios motinos rankos, kas gali išgirsti švelniai tariamus žodžius: “vaikeli mano“, “dukrele“, “sūneli“…

Jei turite tėvus – mylėkite, lankykite, skambinkite, džiuginkite, branginkite.

Padėka autorei! Pagal Elenos Čebotarevos esė, vertė ruvi.lt

Pasakojimas “Skyrybos“

Na, taip jau nutiko. Taip būna. Nesutapo charakteriai. Nesugebėjo nusileisti vienas kitam. Trumpiau tariant, banali istorija: išsiskyrė ir pasidalino visą turtą. Žmonai atiteko šuo, o buvusiam vyrui katinas. Jie kartu užaugo. Kačiuką ir šuniuką vienu metu paėmė, kai susituokė. Tokie štai reikalai.

Visa kita vyras paliko. Tiesiog išėjo su katinu ant rankų. Juolab, kad kiekvienas turėjo savo automobilį. Išsinuomavo nedidelę studiją ir pradėjo naują gyvenimą.

Tik va katinas pradėjo liūdėti. Ir gulėjo visą laiką ant palangės. Žiūrėjo pro langą. Ir beveik nieko neėdė. Sublogo. Vyras pradėjo vežioti jį pas gydytojus. Bet tie negalėjo nustatyti diagnozės. Tiesiog paskyrė vitaminų ir visokių subalansuotų mišinių. Trumpiau tariant, pinigų išleido daug, bet naudos mažai tebuvo.

O vieną dieną buvusi žmona paskambino. Na, kaip ir buvusi. Juk skyrybos – ne vienos minutės reikalas. Net be bendro buto dalybų šiais laikais skyrybos užima daug laiko. Taigi, dar vis esama žmona paskambino ir paaiškino, kad turi didelę problemą ir prašo padėti, jei tik jam nebūtų sunku.

O reikalas štai koks. Šuo ėsti liovėsi, beveik visą laiką gulėjo koridoriuje, vis sunkiai atsidusdamas. Moteris vežiojo šunį pas veterinarus, bet naudos iš to buvo nedaug. Šuo tiesiog akyse nyko. Todėl ji ir nusprendė paprašyti vyro, kad jis paimtų ir atvežtų nors trumpam savo katiną. Gal tai padės.

Na, ką gi daryti? Juk skyrybos nereiškia, kad žmonės tampa priešais. Kartais ir draugais išlieka. Ir šį kartą tai buvo būtent toks atvejis. Vyras paėmė katiną ir atvažiavo.

O kai jis paleido savo pūkuotuką bute, kur jie anksčiau visi gyveno, šuo kaipmat puolė pasitikti savo seno draugo. Jie šokinėjo ir bėgiojo vienas paskui kitą. Ir apvertė absoliučiai viską bute. O paskui, jau pavargę, jie nuskubėjo į virtuvę maisto, o vėliau kambaryje ir užmigo drauge.

Na, nežadinsi gi katino, kai jis miega. Negalima vėl taip negailestingai juos išskirti. Reikia pasakyti, mielieji, kad moteris ir vyras labai mylėjo savo gyvūnus. Taigi, kol tie miegojo, jie tyliai nuėjo į virtuvę ir kartu paruošė sau pietus. Pietūs gavosi šventiniai, džiaugsmui nebuvo galo, nes juk gyvūnai valgyti pradėjo.

Taip prasėdėjo jie už stalo iki vakaro, o vakare vyras jau ir nevažiavo į savo nuomojamą butą. Šuo su katinu tyliai ir toliau miegojo. Juk nežadinsi jų, ar ne, gerbiamieji? Taigi, teko vyrui iki ryto pasilikti. O ir ko važiuoti kažkur naktį? Tuo labiau po šventinių pietų.

Štai taip buvo atšauktos skyrybos.

O jūs sakote, charakteriai nesutapo. Kažko ten nepasidalino. Viską jie teisingai padalino. Viską, kas nereikalinga – už durų. O viską, kas teisinga, tai yra, katiną ir šunį – į namus. Ir daugiau jų neišskirti. O kaip gi kitaip? Kitaip – niekaip 🙂 .

Padėka autoriui! Pagal Olego Bondarenkos pasakojimą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Toks gaivus balandis…

Balandis – gaivaus oro, žydro dangaus su virtinėmis debesų ir kuklių pirmųjų gėlių mėnuo.

Jame karklo šakelių lankstumas ir švelnumas persipina su tylaus džiaugsmo pojūčiu dėl sugrįžusios šilumos. Nutirpo sniegas, išdžiuvo takeliai, ir dabar jais šokinėja saulės spinduliukai… Širdis persipildo kažkokiu tyliu ir jaukiu jausmu. Pagarbos gamtai jausmu.

Balandžio takeliai atveda pas pačius artimiausius žmones.

Atvažiuoti visa šeima pas močiutę ir senelį, iškepti kvapnias vanilines bandeles pagal dešimtmečiais patikrintą receptą, ir kaip vaikystėje kruopščiai papuošti baltu kremu užlietus putnius keksus. Prisiminti svarbiausius dalykus ir padėkoti už dabartį. Pajusti, kad su pavasariu širdį užpildo tyrumas, šviesa, gerumas…

Balandis – tylos metas, praskaidrintas švelniomis pavasario dainomis. Laikas atverti langus ir įleisti gaivaus oro po ilgos žiemos šalčių. Įleisti šilumą, išplauti langus, pakabinti švarias užuolaidas ir surengti arbatos popietę balkone.

Gaudyti momentą “dabar“ ir suprasti, kad laimei daugiau ir nereikia. Tu esi čia ir dabar, maudaisi pavasario švelnume… Ir to pilnai pakanka.

Padėka autorei! Pagal Anos Čiulanovos esė, vertė ruvi.lt

Jaukaus ir šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Pasaka “Atjautos Pavasaris“

Taip jau būna: mūsų gyvenime prasideda išbandymų laikotarpis. Ir nors sakoma, kad viskas, kas nutinka – į gera, bet to gero dar reikia sulaukti. Tu išgyveni eilę sunkumų, mokaisi gyvenimo pamokas, laikai įskaitas ir egzaminus, keitiesi, matai, kaip griūva iliuzijų sienos, jauti, kaip nusivylimas keičia lūkesčių įtampą…

Taip ir man nutiko. Tą dieną man buvo labai sunku. Tokioje būsenoje vienatvė buvo nepakeliama. Širdis šaukėsi paguodos, šilumos, palaikymo, supratimo. O mano artimieji ir draugai staiga sutartinai pritrūko laiko, jie šalinosi manęs lyg užkrato: atseit, aiškinkis pati, tai tavo gyvenimas, ką pasėsi – tą ir pjausi.

Kur eiti? Mūsų Šaltų Širdžių Miestas jau seniai prarado žinias apie Atjautos meną. Ar dar yra gerų žmonių šiame pasaulyje?

Ieškodama tos Atjautos aš ėjau per miestą, bet atsakas buvo tik vien:

– šaltumas ir abejingumas (aš čia nieko dėtas; tai ne mano problemos);

– susierzinimas (mano problemų taip pat niekas nesprendžia; geriau užsiimk kažkuo rimtu; kaip jūs man visi nusibodote; atstokite, jūs man trukdote);

– neprašyti patarimai (išgerkite arbatos, raminančių ir gerai išsimiegokite; eikite namo, atsipalaiduokite; reikia teisingai gyventi, ir jums nereikės Atjautos, gyvenkite kaip aš);

– godumas (o jūs nusipirkite pas mus naujausią vaistą nuo problemų, jos tiesiog išsilaksto nuo jo akimirksniu!);

– gailestis (oi tu vargšele, nelaimėlė, kaip tu prisikentėjai, ir kaip gi tu toliau gyvensi…);

– liūdesys ( taip, viskas blogai, bus dar blogiau; ir aš niekam nereikalingas, ir manęs niekas nemyli);

– egoizmas (aš jums geriau apie save papasakosiu, ir man taip buvo, tik daug baisiau, jūs tik paklausykite…);

– veidmainystė (reikia visą laiką šypsotis ir sakyti, kad viskas gerai, tuomet niekas su savo Atjauta jums nebus reikalingas);

– smerkimas (tai jūs patys dėl visko kalti; tai dėl jūsų pačių viskas taip nutiko, taip kad jūs patys visko nusipelnėte, gal tai jus bent kažko pamokys).

Kas atsitiko su mūsų širdimis? Kas jas užšaldė, kas užkerėjo? Kaip ištirpdyti tą abejingumo ledą?

Aš ėjau per niūrų miestą, ir mano širdžiai buvo labai šalta. Ir gėda. Nes aš prisiminiau, kad lygiai taip pat ir aš elgiausi su savo artimaisiais, su savo draugais. O juk jie mano ARTIMIEJI, mano DRAUGAI! Gyvenimo išbandymų metu, kai jiems buvo taip reikalingas mano palaikymas, aš arba nusigręždavau nuo jų, bijodama užsikrėsti jų problemomis, arba pamokslavau, jausdamasi geresnė ir protingesnė už juos.

Aš ėjau ten, kur buvo daugiau žmonių, gal tikėdamasi rasti atsakymus į savo klausimus, o gal norėdama pasislėpti, užgožti sąžinės balsą.

Ir staiga aš pamačiau kažką nepaprasto. Minia žmonių stebėjo jaunojo fokusininko pasirodymą, kuriam buvo kokių dvylika metų. Neįtikėtinu būdu jis rodė tikrus stebuklus: jo rankose atsirasdavo tai rožė, kurią jis tuoj pat įteikdavo moteriai, tai oro balionėliai, kurie atitekdavo laimingam mažyliui, tai graži lėlė…

Tas vaizdas sukėlė man mintį, kad viskas, kas yra vertinga, gražu, nuostabu, yra mūsų širdyse. Reikia tiesiog pažadinti Atjautą Šaltų Širdžių Mieste. Ir pradėti, žinoma, nuo savęs.

Tą vakarą aš pasijutau lyg mažas vaikas, kuris mokosi vaikščioti ir kalbėti – taip sunkiai man ėjosi Atjautos mokslas: atidžiai klausytis, nepertraukiant; mokytis suprasti vietoje smerkimo ir pamokslavimo; apkabinti; dovanoti dėmesį ir palaikymą, viltį, meilę ir tikėjimą. 

Mūsų šeimoje prasidėjo ilgai lauktas atšilimas: suskambėjo džiaugsmo lašeliai ir sučiurleno juoko upeliukai; atskrido laimės paukštės; išsiskleidė švelnumo ir gerumo žiedai. 

Ir, svarbiausia, įsijungė stebuklinga gerumo virtinė: mano artimieji ir draugai pradėjo dovanoti pabudusią po ilgo miego Atjautą visiems, kam jos labai reikėjo. O tie, savo ruožtu, perdavė toliau šią brangią dovaną – būti jautriu, suprantančiu, nuoširdžiu, žmonišku.

Štai taip į mūsų miestą atėjo ilgai lauktas Atjautos Pavasaris.

Aš linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire pasaką, vertė ruvi.lt

Kaip šilta pavasario Saulė

Kaip pamilti žmones? Šia amžina tema nėra lengva svarstyti. Todėl kad meilė – toks nepaprastas jausmas… Meilė – dieviška žinia su saulėta misterijos aureole. Ir tuo pačiu metu tai asmeninis pojūtis. Ir, taip vadinama “abstrakti sąvoka“.

Kaip gi išreiškiama meilė? Mano supratimu, meilė – tai ne deginanti, bet sušildanti pavasario Saulė. Ir jos švelni šviesa ir spinduliai – tai meilės išraiška.

O jie būna įvairūs… kaip platūs dosnūs poelgiai, arba kaip mažos ir kuklios, ne iš karto pastebimos malonios smulkmenos – tarsi pirmi naivūs vaiko piešinukai, vaizduojantys Saulę. Bet juk iš tokių mielų smulkmenų ir susideda meilės pilnatvė, kuri dovanoja mums laimingas šypsenas.

Meilės išraiška gali būti ir ištiesta dosni ranka su sauja rūpestingai surinktų saldžių aviečių. Tai gali būti ir nuoširdi šypsena, skirta tik vienam žmogui. Ir kenčianti žmogaus siela akimirksniu pasveiksta, jo paties nuostabai. Ir tai ne tušti žodžiai, taip iš tiesų būna.

Šios smulkmenos – kaip perliukai ant gyvenimo siūlo… ir perliukai tie nevienodo dydžio, ir kiekvienas iš jų unikalus. Jie tikri – lyg iš vandenyno gelmių, kaip ir tikri jausmai – iš sielos gelmių.

Meilės, sielos šilumos ir nuoširdaus rūpesčio išraiškos yra daugybė būdų, lygiai tiek, kiek Saulės spindulių jūs galite nupiešti, o tai reiškia – be galo daug.

Net pasaulis taps truputį šviesesnis, jei progai pasitaikius, atversite duris moteriai arba pagyvenusiam žmogui. Arba užleisite vietą transporte tam, kam ji labiau reikalinga… Tai bus puikus gerumo gestas, dovanojantis pozityvumą abiems pusėms.

Meilė išreiškiama veiksmais. Tai visi žino. O štai apie žodžius nuomonė nevienareikšmiška. Ir aš nenorėčiau lyginti žodžių ir darbų. Jų neįmanoma palyginti. Jie savaip svarbūs.

Kiekvienas žodis turi savo reikšmę. Neatsargiu žodžiu galima sužeisti arba net pražudyti. O žodis, ištartas su meile, gali praskaidrinti žmogaus gyvenimą. Žinoma, labai svarbu, kaip ištarti tie žodžiai. Ir ką tuo metu byloja akys. Jei meilė yra, ji visur matoma: balse, žvilgsnyje, gestuose…

Labai svarbi pagarba bendravime. Kad neapgalvoti klausimai netrikdytų žmonių. Jei norime kažko paklausti ar pasitikslinti, darykime tai ne vien iš smalsumo, kalbėkime pagarbiai ir su meile.

Neretai meilės išraiška gali būti ir būtinybėje kartais patylėti, kažko neaštrinti. O būna akimirkos, kai nei žodžiai, nei patarimai apskritai nereikalingi. Reikia tik išklausyti žmogų. Išklausyti ir apkabinti. Suprasti, priimti be vertinimų ar smerkimo. Tuomet be žodžių pajunti žmogaus sielą.

Man teko matyti, kad daugelyje įstaigų yra priimta sutikti lankytojus su dirbtine šypsena, o atsisveikinant linkėti geros dienos. Jei atvirai, girdėti automatiškai visiems tariamus žodžius nėra malonu. Nes taip tariamos frazės praranda nuoširdumą ir emocinį vertingumą. Kam apskritai jas reikia sakyti, jei tai daroma formaliai ir atsainiai?

Kartą su manimi kažkas pasidalino paslaptimi, kaip neįsileisti negatyvių minčių, jei pastebime žmonėse tai, kas mums nelabai patinka. Tiesiog mintyse pasiųskime šviesos spinduliukus nusiminusiam, palinkėkime džiaugsmo nusivylusiam, pamatykime kažką gražaus žmoguje. Ir tuomet neliks vietos smerkimui ir susierzinimui.

Prisiminkime, kad kiekviename žmoguje būtinai yra kažkas gero: arba kažkoks išskirtinis gebėjimas, arba vertingas charakterio bruožas, arba, galbūt, kažkoks mielas išvaizdos ypatumas…

Todėl visiems mums galioja tas pats dėsnis: negaiškime laiko, svarstydami, ar mylime artimą žmogų, bet elkimės taip, tarsi jį mylėtume. Jei žvelgiame į žmogų su meile, mūsų bendravimas galiausiai tampa geranoriškas.

Bet kai elgiamės piktavališkai su tais, kas mums nepatinka, mes dar labiau didiname negatyvumą tarp mūsų. O kai keičiame savo požiūrį, ir jo atžvilgiu pasielgiame geranoriškai – mes mažiname arba stabdome negatyvumą.

Nėra lengva visus mylėti, ir, ko gero, nereikia stengtis to daryti. Svarbiausia – tiesiog elgtis žmoniškai. Būti kaip šilta pavasario Saulė 🙂 .

Pagal nežinomo autoriaus miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Šiltos ir saulėtos savaitės mums visiems 🙂 !

Kartais pakanka tiesiog būti

Jei jautiesi išsekęs, pailsėk.

Jei nenori kažko pradėti, nedaryk to.

Jei nejauti įkvėpimo daryti kažką naujo, tuomet tiesiog jaukiai pabūk tame, kas tau jau žinoma ir gerai pažįstama.

Jei tau nesinori kalbėti, patylėk.

Jei pavargai nuo žinių, išjunk jas.

Jei nori kažką atidėti rytdienai, atidėk rytdienai.

Jei nori šiandien nieko neveikti, leisk sau šiandien nieko neveikti.

Pajusk tuštumos pilnatvę, tylos neaprėpiamumą, tyrą gyvenimą tokiais tavo “neproduktyviais“ momentais.

Laiką ne visada reikia užpildyti.

Kartais tau pakanka tiesiog būti.

Padėka autoriui! Pagal Dž. Foster esė, vertė ruvi.lt

Ramaus ir jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Atitikimo dėsnis

Kai jūs renkate telefono numerį, tuomet tarp milijonų žmonių jums atsiliepia būtent tas, kam priklauso šis numeris. Taip pat ir santykiai tarp visų esybių Visatoje paklūsta šiam dėsniui.

Lygiai taip pat, kaip žmogus jums atsiliepia, kai jūs surenkate jo telefono numerį, taip ir jūsų pasiųsta mintis kitam žmogui, kuri atitinka jo mintis, užmezga neregimą ryšį tarp jūsų ir to žmogaus.

Tačiau visi, kas mąsto chaotiškai ir prieštaringai, “pritraukia“ tokias pat chaotiškas ir prieštaringas energijas, žmones ir įvykius pagal atitikimo dėsnį.

Štai kodėl taip svarbu turėti šviesias mintis ir idėjas, nes jos magišku, o kartais ir neįtikėtinu būdu “pritraukia“ visas atitinkamas esybes ir elementus, kad tai įgyvendintų.

Ir ne tik: šviesios mintys – tai tarsi užrašas, įspėjantis tamsiąsias jėgas: “įeiti draudžiama“, “užimta“, “šviesos erdvė“, ir jos net nebandys čia užeiti.

Bet tuo pačiu šviesios mintys – tai plačiai atvertos durys visoms šviesioms energijoms ir jėgoms 🙂 ..

Pagal O. M. Aivanchovo esė, vertė ruvi.lt