Apsivalykime…

Tas madingas apsivalymas nuo šlamšto, kai reikia ištuštinti visas nereikalingų daiktų sankaupas namuose, išliks tik generaline tvarka, jei neprisiminsime, kad daiktai – tai viso labo antrinis dalykas, o permainos pirmiausiai prasideda mūsų galvose…

Galima gyventi sterilioje erdvėje be šlamšto, žiūrėti į pasaulį pro švariai išblizgintus langus, ir neturėti nei vieno širdžiai mielo niekučio tuščiose lentynose be dulkių, bet tuo pačiu jaustis perpildytais – iki viršaus kupinais savo daugiametėmis emocinėmis sankaupomis, su kuriomis išsiskirti tiesiog nėra jėgų.

Labai gera turėti nedidelę atminties skrynelę, kad saugotumei joje visiems laikams su tavimi pasilikusius brangius ir šviesius praeities fragmentus.

Bet vargu ar galima taip pasakyti apie didžiulį dulkėtą sandėlį tavyje, kuris iki viršaus užpildytas apkerpėjusiais ATGYVENŲ ryšuliais.

Viskuo, kas jau savo atgyveno, mielieji…

Skausmu, seniai patirta gėda, karčiu kaltės jausmu ir savigrauža, baime, nusivylimu, nesusikalbėjimu ir nutylėjimu, neišsipildžiusiais lūkesčiais ir pažadais…

Ir žmonėmis, kuriuos verta pamiršti, o ne kolekcionuoti savo asmeniniame panoptikume.

Ir įvykiais, kurie jau seniai prarado prasmę.
Ir lūkesčiais, kurių galiojimo laikas seniai išseko…
Ir nuoskaudomis, į kurias daugiau niekas neatsilieps.

Taip, atmintis neišsitrina, kol neišblėsta dėl natūralių priežasčių.

Bet gali pradingti REAKCIJA. Aštri, gelianti, ilgalaikė. O svarbiausia – užkertanti visus kelius į ateitį.

Laikyti tą sandėlį patikimai užrakinus – reiškia nugrimzti tiesiai į depresiją.

Ne į tą, kai tiesiog bloga nuotaika. O į tą, kai tu gal ir apsidžiaugtum, galėdamas pajusti kad ir blogą nuotaiką, bet tu nieko nejauti… NIEKO, ką galėtum pajusti, išskyrus tą slegiantį beviltiškumą…

Išsilaisvinkite nuo šlamšto.

Nuo bet kokio.

Bet pirmiausiai nuo to, kuris neleidžia jums sugrįžti į save-tikrąjį…

Patikėkite, tai įmanoma.

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Apžvalga: tinklapiui – 12

Šiemet jau 12 metų, kai mes susitinkame šioje erdvėje. Įdomu, kad po tiek metų tinklapis jau gyvena lyg ir savarankišką gyvenimą – nukreipia rašyti, atsižvelgiant į besikeičiančias gyvenimo aplinkybes, ir, žinoma, jau tapo mano gyvenimo dalimi, už kurią jaučiu didelę atsakomybę.  

Tinklapyje yra virš 1900 įrašų, virš 6400 komentarų ir 18 temų. Daugiausiai įrašų yra temoje “Mintys“, kitos pildomos rečiau, nes per tiek metų kai kurias temas išnagrinėtos gana plačiai, todėl pildomos tik tuomet, kai tikrai yra ką pridurti.

Kiek skaitytojų apsilankė tinklapyje nuo pat jo gyvavimo pradžios – sunku pasakyti, nes 2016 metais persikėlėme į kitą serverį, ir statistika buvo pradėta skaičiuoti iš naujo nuo persikėlimo datos. Dabar vėl negaliu atsekti, kiek žmonių čia apsilankė, nes neseniai pasikeitė tinklapio vidinio valdymo formatas, ir aš kol kas jo iki galo neperpratau.

Pastebėjau, kad apsilankymų skaičius didesnis šaltuoju metų laiku, mažesnis – kai orai atšyla. Ir tai normalu – žmonės daugiau būna gamtoje, daugiau laiko praleidžia su šeima. Mažiau lankytojų ir savaitgalį, daugiau sugrįžta sekmadienio vakarą. Džiaugiuosi, kad yra pastovių skaitytojų, kai kurie apsilanko nuo pat tinklapio įkūrimo pradžios. Tai bendraminčiai, bendravimą su kuriais labai branginu 🙂 ..

Dažniausiai skaitomi įrašai – tai mintys apie knygas ir skaitymą, apie tėvynę – greičiausiai tai moksleivių paieškos. Skaitomos dažnai ir temos apie empatiją, Žako Fresko projektą, vyro ir moters santykius, minimalizmą, ateities perspektyvas, bendravimo psichologiją. Pamėgo skaitytojai ir esė, miniatiūras, alegorinius pasakojimus ir pasakas iš skyrelio “Mintys“.

Reikia pripažinti, kad pastarųjų metų įvykiai pakoregavo ir tinklapio veiklą. Kodėl? Na, pirmiausiai todėl, kad situacija su karantinu buvo visiems mums netikėta ir šokiruojanti, bet dauguma žmonių manė, kad apribojimai duos teigiamus rezultatus ir visa tai greitai pasibaigs. Tačiau mes iki šiol gyvename sąlygose, kurios jau vargina, slegia ir negatyviai veikia mūsų psichiką ir vidinę būseną.

Pastebėjau, kad karantino metu nemažai tinklaraščių tiesiog baigė savo darbą, kiti pradėjo pasakoti apie įvykius savo šalyse arba prognozuoti negatyvias ateities perspektyvas, kiti – publikavo savarankiškus arba specialistų atliktus tyrimus apie susiklosčiusią pasaulyje situaciją. Kiekvienas savo vietoje daro tai, ką gali ir kaip supranta.

Bet visos negatyvios situacijos anksčiau ar vėliau baigiasi, tačiau kokie mes iš jų išeiname – priklauso nuo mūsų gebėjimo išsaugoti sveiką nuovoką ir vidinę pusiausvyrą. Aš supratau, kad turiu susitvarkyti savo vidinius svyravimus, ir, būtinai – kurti tinklapyje geranorišką ramią erdvę, kur žmonės galėtų pailsėti nuo slegiančios informacijos srauto.

Todėl atsirado daugiau verstinių kitų autorių tekstų, nes dalinausi tuo, ką atradau internetinėje erdvėje ar knygose, ir kas man pačiai padėjo atgauti vidinę ramybę. Nedariau pertraukų, kad žmonės galėtų skaityti vis naujus įkvepiančius tekstus. Bet pačiai kurti ar kažką tyrinėti nebuvo nei motyvacijos, nei dvasinių jėgų – buvo apėmusi stingdanti vidinė tyla.. Ir, galbūt, dėka to, kad neketinau stabdyti tinklapio veiklos, norėdama palaikyti ir įkvėpti kitus – po truputį atsigaunu ir aš pati 🙂 .

Kokios praėjusių metų išvados? Taip, žmonija išgyvena sudėtingus laikus – reikia tai įvardinti ir suprasti. Bet.. Visais laikais gelbsti žmoniškumas – tai neginčijama gyvenimo tiesa. Todėl – palaikykime vieni kitus ir pasirūpinkime tais, kam dabar reikia pagalbos – juk kartais reikia taip nedaug: gero žodžio, dėmesio, paguodos, padrąsinimo, nuoširdaus pokalbio..

Ir – būkime drauge 🙂 ! Draugaukime.. Laikykimės. Labai dėkoju visiems, kas apsilanko čia ir kas palaiko mane 🙂 .. Žinau, kad ateis diena, kai dalinsimės savo nuostabiomis idėjomis, kūryba ir išradimais visų gerovei.. Kai visi džiaugsimės gyvenimu.. Mes tikrai tikrai viską įveiksime – gerosios vilties, meilės, vienybės ir gaivaus pavasarinio pokyčių vėjo mums visiems 🙂 !

Rūta