*Be Meilės širdyje bet koks žmogaus teigiamas bruožas tampa trūkumu: orumas virsta išdidumu, garbė – puikybe, teisingumas – žiaurumu, rūpestingumas – abejingumu, tikėjimas – fanatizmu, geranoriškumas – veidmainyste, drąsa – įžūlumu, o vienybė – priešiškumu.
*Žmonės tapo pernelyg dalykiški: jei kažką daro, tai būtinai nori tam tikrų garantijų, kad jų pastangos bus atlygintos su kaupu. Jie gyvena šiame pasaulyje lyg dideliame turguje.. Taip ir su Meile: žmonės pasiryžę mylėti, bet nori už tai deramo atpildo. Jei nemyli ar nesulaukia atpildo – nutraukia santykius ir užmezga naujus. Tačiau tai ne Meilė, o dalykiškas sandėris.
*Meilė – ne sezoninė gėlė, ne trumpalaikė aistra. Meilė – tai mūsų tikroji prigimtis. Mes visi gimstame su šiuo žinojimu, bet laikui bėgant, mes tai “pamirštame“, nes aplinka “moko“ visai priešingų dalykų: pasinaudoti, sugundyti, nekęsti, kovoti, reikalauti.. Todėl tenka “prisiminti“ savo tikrąją prigimtį ir mokytis mylėti iš naujo..
*Mes visi žinome, kas yra tikroji, besąlygiška Meilė, mes visi patyrėme ją vaikystėje: mylėjome besąlygiškai savo tėvus, mylėjome besąlygiškai visą mus supantį pasaulį, ir viskam, kas mus supa, dovanojome savo besąlygišką Meilę..
*Besąlygiškos Meilės esmė – dovanoti iš visos širdies, nieko nereikalaujant mainais ir neskirstant, kas jos “vertas“, o kas – ne. Dovanojama Meilė auga.. Besąlygiška Meilė nukreipta ne į išorinį įvaizdį ar kažkokias savybes, o į esmių esmę – žmogaus sielą.
*Meilė – tai kurianti, vienijanti ir harmonizuojanti jėga. Ji tiesiog yra, ja persmelkta visa Kūrinija. Bet dauguma žmonių nuo jos užsiveria baime, neapykanta ir kitomis egoizmo apraiškomis – dėl to ir kyla visos žmonijos bėdos. Žmonės, kurie atsiveria Meilei – tampa jos laidininkais ir harmonijos kūrėjais Žemėje.
*Visos mūsų baimės ir bėdos ateina parodyti vietą mūsų gyvenime, kur nėra arba trūksta Meilės. Užauginkime Meilę ten, kur jos dar nėra – ir baimės išnyks, ir bėdos pasitrauks.. Nes Meilė visada teisi, nes Meilė – kurianti ir harmonizuojanti jėga. Ir nėra nieko, kas jai nepaklustų.
*Kai mylime besąlygiškai, kai nuoširdžiai dalinamės savo Meile – ji nuolat auga, o mes patys ir aplinkiniai žmonės jaučia džiaugsmą ir vienybę. O jei mylėdami jaučiame skausmą arba pyktį, o žmonės kenčia nuo tokios meilės – reiškia, “dovanojame jiems nuodus blizgančiame popierėlyje“..
*Be Meilės nėra dvasingumo. Meilė negimsta atsiribojus nuo pasaulio ar medituojant, Meilė gimsta nuolat kuriant sąmoningą sąveiką su aplinka – per dėmesingumą, altruizmą ir rūpestį žmonėmis, gamta ir visa gyvybe. Meilė – ne žodžiai, Meilė išreiškiama veiksmais, kurie viską harmonizuoja.
*Yra trys keliai, kurie veda teisinga dvasinio augimo kryptimi – tai Meilės kelias, nuoširdumo kelias ir sąmoningumo kelias. Galiausiai jie visi susilieja į vieną – į Tiesos kelią, iš kurio jau neįmanoma išklysti.
*Auginkime savo širdyse Meilę, mokykimės ją išreikšti mintimis ir poelgiais savo kasdieniniame gyvenime – tai raktas į sekančią evoliucijos pakopą. Ne kova, o Meilė išsklaidys visą negatyvumą Žemėje. Kur klesti Meilė – ten tiesiog nėra sąlygų niekam piktam užgimti..
*Meilė sujungia, sutaiko, suvienija, suburia, įkvepia.. Kiekvieną kartą, kai mes nuoširdžiai, su Meile kažką atliekame – pasaulis keičiasi. Tai lyg bangos nuo mesto į vandenį akmenėlio: su meile atlikti darbai skleidžia harmoniją pasaulyje.
*Šiame pasaulyje viskas sąveikauja, viskas veikia viską: net vienas nedidelis pasikeitimas keičia visumą – iš čia ir vieno žmogaus galia keisti pasaulį, keičiant save.
*Todėl pradėkime gerus pokyčius – iš Meilės, visų gerovei ir labui.. Savo mintimis, žodžiais ir kasdieniniais darbais nuolat dovanokime besąlygišką Meilę savo artimiesiems, Žemei, gamtai, žmonijai ir visai gyvybei 🙂 !
ruvi 