Mėnuo: rugsėjo 2022

Tarp visų rūpesčių, šurmulio ir pareigų – surengti tokią akimirką, valandą – tylos metą.

Tylos išorinės ir vidinės. Gamtos ir sielos tylos. Minčių ir jausmų tylos.

Pasimokyti…

Iš išorinės tylos. Kai nieko iš išorės netrikdo ir netrukdo. Tiesiog viską priimame: visa tai jau yra, viskame yra kažkokia prasmė, teisė būti ir išraiška gyvenime.

Iš tylos vidinės. Kai niekas vidiniame pasaulyje taip pat netrikdo, kai nėra priešpriešos, kai niekas viduje nekovoja su tavimi. Kai tu harmonijoje su pačiu savimi. Kai tavyje vidinė tyla.

Iš gamtos tylos. Priimti jos nežemiško skambesio dovanas, jos tylos dovanas, žydėjimo dovanas, prisilietimų prie žalumos dovanas, kalnų aromato, pievų, miškų, dangaus dovanas.

Įkvėpti tą tylą, įsileisti į save Kūrėjo meilės srautą, nusišypsoti vaivorykštei, pajusti jėgų antplūdį nuo vėjo, kuris vis sparčiau sukasi prieš lietaus magijos apsireiškimą.

Pasimokyti iš minčių tylos. Kai jos neteisia, nesusireikšmina, neturi tikslo mūsų įžeisti, pažeminti, nuskriausti. Kai jos nežeidžia, kai jos laisvos, kaip pats įkvėpimas.

Iš jausmų tylos. Kai viskas gerai ir darnu, kai liūdesys tylus, kai ramu ir džiugu, kai vis tylesnės ir tylesnės pergyvenimų bangos.

Kai nurimsta įtampa, ateina ji, tyla – taip reikalinga tau būsena, kurią padovanojo tau išmintingasis Dangus.

Tiesiog dabar. Apkabinu…

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂

Kiekvienam žmogui būtina turėti savo “nuošalų kampelį“, savo asmeninę erdvę, kur mes kaupiame jėgas, kur galima pabūti tyloje ir atsigauti.

Tai “stebuklinga vieta“, kur daugiau niekas negali užeiti…

Tokia “vieta“ neturi tapti nuolatine slėptuve, skiriančia mus nuo visų, bet turi tapti savotiška burtų lazdele, kuri padeda apsivalyti, kad galėtume vėl pasipildyti.

Visada yra “vieta“, kurioje šilta bet kokiu oru.

Tai gali būti namai, gali būti žmogus, gali būti “kampelis“ tavo viduje.

Keliauk ten, kai pavargsti, kai reikia tiesiog atsipalaiduoti ir pasisemti jėgų, šilumos…

O pasisėmęs jėgų, sušilęs, sugebėk sušildyti tą, kas ateis pas tave tavo šilumos…

Padėka autorei! Pagal Amu Mom esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Rudens jaukumas – tyras, švelnus ir pats šilčiausias.

Kai tik ateina ruduo, tave kažkas tarsi apgaubia languotu minkštu pledu, uždega tavo namuose jaukumo ugneles ir pasakas, dovanoja tavo plaukams lietaus kvapą po eilinio pasivaikščiojimo, kuria įkvepiančias melodijas iš vėjo, šakų beldimo į stiklą ir išskrendančių paukščių atsisveikinimo dainų.

Namuose įsivyrauja ypatinga atmosfera, ir viskas aplink pasidaro arčiau, artimiau ir taip pasakiška…

Padėka autorei! Pagal Viktorijos Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir jaukaus rudens mums visiems 🙂 !

Kiekvienas žmogus turi turėti žmogų, kurį gali pakviesti į svečius, kai bute betvarkė. Jei jis paskambins ir pasakys, kad bus po 10 minučių, galima neslėpti kojinių po lova, nekimšti paskubomis skalbinių lyginimui į spintą.

Todėl kad tu tiksliai žinai – šio žmogaus negąsdina tavo betvarkė. Jis nekreips dėmesio, jei jau ant slenksčio užlips ant lego detalės arba įlips į išlietą ant grindų kompotą.

Jis atvers buto duris, sušalęs arba sulytas, priklausomai nuo oro, ir pasakys kažką naivaus “Kū-kū, štai ir aš!“ O rankose būtinai turės pakelį sausainių iš artimiausios parduotuvėlės.

Jo nereikia pasitikti prie įėjimo, jaudintis ir blaškytis dėl vaišių. Jis puikiai žino, kur tavo bute yra vonia ir kaip patekti į virtuvę. Prieis, paims už rankos, atitrauks tave nuo viryklės ir pasodins už stalo, ramiai nubraukęs nuo jo trupinius.

Jis pats prieis prie kriauklės, paims iš ten du puodelius, lėkštutes ir šaukštelius, išplaus ir pastatys ant stalo. O paskui jūs gersite arbatą ir valgysite sausainius. O gal net surasite spintelėje susicukravusią agrastų uogienę ir valgysite ją tiesiog iš stiklainio.

O kai jis išeis, tu net neprisiminsi, apie ką su juo kalbėjai. Tačiau betvarkė bute stebuklingu būdu išsisklaidys.

O dabar žodį “butas“ pakeiskite žodžiu “siela“ ir perskaitykite dar kartą.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

*Geriau tiesa, parašyta sunkiais žodžiais, nei melas, parašytas gražiomis eilėmis.

*Ne visada galima pasitikėti tuo, ką matome – juk ir druska atrodo taip pat, kaip cukrus.

*Viskas ne taip paprasta, kaip norėtume, bet ir ne taip sudėtinga, kaip mums atrodo…

*Išmintis ateina kartu su gebėjimu palaikyti vidinę ramybę.

*Žmonės klysta ne tik todėl, kad kažko neišmano ar trūksta patirties, jie klysta dažniausiai todėl, kad yra klaidinami.

*Žmogaus sąmonė – aukščiau įmantriausių technologijų.

*Žmonijos progresas – ne technologijose, o žmonių vienybėje bendrai visų gerovei.

*Jei norime kažko išmokyti – būkime gyvu pavyzdžiu to, ko norime išmokyti.

*Neįmanoma pasitikėti žmonėmis, kurie nejaučia atsakomybės už savo veiksmus.

*Bet kokios grandinės stiprumas nustatomas pagal jos silpniausios grandies atsparumą.

*Kad atrastume “savus“ žmones, pirmiausia reikia atrasti save.

*Netobulumas negali sukurti tobulumo, kaip jis besistengtų…

*Kai iš žmogaus yra kažko primygtinai reikalaujama, jis neturi galimybės to panorėti…

*Visos kovos ir karai prasideda ne nuo smūgių ar šūvių, o nuo neapykantos.

*Besikaupiantis žmoguje pyktis ar neapykanta galiausiai sužlugdo patį žmogų.

*Negatyvios emocijos blokuoja mąstymo procesą.

*Negatyvios emocijos neatneša tai, ko norite, jos atneša tik tai, ko nenorite.

*Nieko vertingo negatyviuose pergyvenimuose nėra ir negali būti – jie išsekina psichiką, griauna sveikatą, gesina dvasingumą, supriešina žmones.

*Jei laimė susiejama su laikinais dalykais, tuomet ji ir bus laikina.

*Į šviesą galima ateiti tik šviesiu keliu.

*Atsiranda išmanūs telefonai, protingi namai, išmanūs virduliai, protingi laikrodžiai.., bet kažkur dingsta protingi ir išmanūs žmonės…

*Žmonės kartais primena knygas: vieni apgauna savo viršeliu, kiti – nustebina savo turiniu.

*Darydami gerus darbus, negalvokime apie atpildą – jis atras mus tuomet, kai mums tai bus tikrai reikalinga.

*Dvasiškai artimi, mylintys žmonės sukuria harmoningą, šviesią erdvę, kurios negali sugriauti jokios išorinės stichijos.

*Mums reikalinga meilė, o ne daiktai, kad turėtume jaukius namus.

*Mūsų draugai – mūsų laimės dalelė.

*Dvasingi, mylintys žmonės kuria šviesią šios planetos istoriją, jie – tarsi kelrodžiai švyturiai tamsiu laikotarpiu.

*Burtininkas – ne tas, kas paverčia šviną auksu arba sukelia audrą, bet tas, kas gali uždegti gėrio ir vilties šviesą nusiminusio arba kenčiančio žmogaus širdyje.

*Įžvelkime gėrį rudens žvarboje – ji paskatina mus dažniau susitikti, bendrauti, šildyti žmones savo širdies šiluma 🙂 !

Parengė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Žinai, viskas aprims. Tiki? Viduje bus tyliau. Pasibaigs neišsakyti žodžiai. Sudegs neradę adresato laiškai. Tu atsikvėpsi ir paleisi ranką.

Pastebėsi po savo pirštais gyvenimą. Šilumą, šaltį, pulsą. Po to daugiau. Tilps daugiau: garsų, kvapų, naujų žmonių. Prisiminimai liausis kviesti į praeitį, praras balsą, apimtį ir spalvą. Pasiliks tik šviesa.

Atsigręši atgal: šviesu. Šildo. Nugarą šildo. Ir jau galima gyventi. Ir pajusti, kad viskas – tavo. Ir to neatimsi.

O visa kita ištirpdys laikas.

Padėka autorei! Pagal Olios Majer esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Kiekvienas iš mūsų gimsta su gebėjimu mylėti, vidine nuojauta, puikia intuicija, kuri suteikia galimybę atpažinti priešiškumą, blogą įtaką ir priimti teisingus sprendimus. Vienintelis dalykas, kurį mes prarandame laikui bėgant – tai pasitikėjimas savimi.

Sužeisti ir išsekinti bandymais pelnyti meilę, būti gerais arba tiesiog išgyventi, mes išmokstame gintis, bet prarandame tą tvirtą ir tyrą pasitikėjimo pojūtį. Ryšį su savimi. Bet momentas, kai jį galima bus prisiminti, būtinai nutinka.

Tai gali būti naujas geras draugas. Arba įdomi kelionė. Šalta šiaurės jūros banga, užliejanti krantą. Teisingas sprendimas. Nuoširdi malda. Arba pati giliausia neviltis. Tai gali būti šokis, praregėjimas, kopimas į kalno viršūnę, teisingas šachmatų ėjimas, naktis su mylimu žmogumi mėnulio šviesoje arba tyros skaistybės mėnesiai. Tai gali būti netikėtas vasaros lietus, užtikęs mus garuojančiame nuo birželio karščio lauke. Bet tokia diena būtinai ateis.

Ir tuomet jūs prisiminsite šį ryšį. Sušuksite “Mama Mia!“ ir nuo šios minutės pradėsite pačią nuostabiausią kelionę į save. Ir bet koks kelias, įvykis, susitikimas bus pripildytas prasme ir ypatingu, gaiviu ir įkvepiančiu būdu pasitikėti pasauliu – pasitikėjimu savimi.

Padėka autorei! Pagal K. Frida esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerovės mums visiems 🙂 !