Tarp visų rūpesčių, šurmulio ir pareigų – surengti tokią akimirką, valandą – tylos metą.
Tylos išorinės ir vidinės. Gamtos ir sielos tylos. Minčių ir jausmų tylos.
Pasimokyti…
Iš išorinės tylos. Kai nieko iš išorės netrikdo ir netrukdo. Tiesiog viską priimame: visa tai jau yra, viskame yra kažkokia prasmė, teisė būti ir išraiška gyvenime.
Iš tylos vidinės. Kai niekas vidiniame pasaulyje taip pat netrikdo, kai nėra priešpriešos, kai niekas viduje nekovoja su tavimi. Kai tu harmonijoje su pačiu savimi. Kai tavyje vidinė tyla.
Iš gamtos tylos. Priimti jos nežemiško skambesio dovanas, jos tylos dovanas, žydėjimo dovanas, prisilietimų prie žalumos dovanas, kalnų aromato, pievų, miškų, dangaus dovanas.
Įkvėpti tą tylą, įsileisti į save Kūrėjo meilės srautą, nusišypsoti vaivorykštei, pajusti jėgų antplūdį nuo vėjo, kuris vis sparčiau sukasi prieš lietaus magijos apsireiškimą.
Pasimokyti iš minčių tylos. Kai jos neteisia, nesusireikšmina, neturi tikslo mūsų įžeisti, pažeminti, nuskriausti. Kai jos nežeidžia, kai jos laisvos, kaip pats įkvėpimas.
Iš jausmų tylos. Kai viskas gerai ir darnu, kai liūdesys tylus, kai ramu ir džiugu, kai vis tylesnės ir tylesnės pergyvenimų bangos.
Kai nurimsta įtampa, ateina ji, tyla – taip reikalinga tau būsena, kurią padovanojo tau išmintingasis Dangus.
Tiesiog dabar. Apkabinu…
Linkiu jums laimės!
Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂