Nuoskaudų analizė :)

Puiki nuoskaudų analizė – tokia pirma mintis kilo, kai perskaičiau Ošo “Mantrą įsižeidusiems”. Jei turite įsisenėjusių nuoskaudų, norite jų atsikratyti ir turite nors truputį saviironijos (būtinai!) – ši mantra pakvies susimąstyti – kaip nuoskaudos veikia mūsų gyvenimą ir ar verta joms atiduoti tiek laiko ir jėgų..

Ošo patarė ją skaityti garsiai, išraiškingai, geriau – prieš veidrodį :). Taigi:

Mantra įsižeidusiems

Aš toks išdidus kalakutas, kad negaliu leisti, jog kažkas pasielgtų taip, kaip man nepatinka. Aš toks išdidus kalakutas, kad jei kažkas pasakė ar pasielgė ne taip, kaip aš tikėjausi – aš nubausiu jį savo įsižeidimu. O, tegul mato, koks svarbus mano įsižeidimas, tegul gauna jį kaip bausmę už savo “nusižengimą”. Juk aš labai, labai išdidus kalakutas!

Aš nebranginu savo gyvenimo. Aš jo nebranginu, ir man negaila švaistyti savo brangaus laiko nuoskaudoms. Aš atsisakysiu džiaugsmo minutės, laimės minutės, žaismingumo minutės – geriau tą minutę skirsiu savo nuoskaudoms. Ir man vis vien, kad tos minutės taps valandomis, valandos – dienomis, dienos – savaitėmis, savaitės – mėnesiais, o mėnesiai – metais. Man negaila savo metus skirti nuoskaudoms – juk aš nebranginu savo gyvenimo.

Aš nemoku pažvelgti į save iš šalies. Aš to nemoku, todėl niekada nematau savo surauktų antakių, suspaustų lūpų, kankinio išraiškos. Aš niekada nepamatysiu, koks aš juokingas ir niekada nepasijuoksiu iš tokio absurdiško susireikšminimo. Niekada. Juk aš nemoku pažiūrėti į save iš šalies.

Aš labai pažeidžiamas. Aš toks pažeidžiamas, kad esu priverstas saugoti savo teritoriją ir į kiekvieną jos pažeidimą reaguoti įsižeidimu. Aš pasikabinsiu ant kaktos lentelę “Atsargiai, piktas šuo” – ir tegul tik kas nors pabando jos nepastebėti!

Aš labai priklausomas nuo kitų žmonių. Aš taip nuo jų priklausau, kad nepraleidžiu nei vieno žvilgsnio, nei vieno žodžio, nei vieno gesto. Aš nuolat seksiu kitus, aš vertinsiu kiekvieną jų žodį apie mane, ir jei nuspręsiu, kad jis neteisingas – aš jiems parodysiu! Juk visi aplinkiniai turi pabrėžti mano privalumus, atspindėti mano didybę, ir niekaip kitaip! Aš įsižeidžiu, kad nuslėpčiau – kaip stipriai esu nuo jų priklausomas.

Aš vergas. Aš esu kitų žmonių žodžių ir poelgių vergas. Nuo jų, mano šeimininkų, priklauso mano nuotaika, mano jausmai, mano savivertė. Ne aš – jie – už tai atsakingi. Ne aš – jie – kalti dėl to, kas su manimi vyksta. Ne aš – jie – turi kažką padaryti, kad man būtų lengviau.

Iš musės aš išpučiu dramblį. Aš imu tą leisgyvę kitų pamestą musę, aš reaguoju į ją savo įsižeidimu. Aš neparašysiu savo dienoraštyje – koks nuostabus pasaulis, aš parašysiu – kaip niekšingai su manimi pasielgė. Aš nepasakysiu savo draugams, kaip aš juos myliu, aš pusę vakaro skirsiu pasakojimui, kaip jie mane nuskriaudė. Turėsiu į tą musę įpūsti tiek savo ir svetimos energijos, kad taptų drambliu. Juk musę paprasta nuvyti arba jos net nepastebėti, o štai dramblio – ne. Todėl aš išpučiu muses iki dramblių dydžio.

Aš nuskurdęs. Aš taip nuskurdęs, kad negaliu rasti savyje nei lašo kilniaširdiškumo – kad atleisčiau, lašo ironijos – kad pasijuokčiau, lašo dosnumo – kad nepastebėčiau, lašo išminties – kad neužsikabinčiau, lašo meilės – kad priimčiau. Aš tiesiog neturiu tų lašų, juk aš labai, labai nuskurdęs.

Aš labai nelaimingas. Aš toks nelaimingas, kad kitų žmonių žodžiai ir poelgiai nuolat žeidžia mane. Nors aš labai išdidus kalakutas, bet nebranginu savo gyvenimo, nemoku pažvelgti į save iš šalies, mėgstu išpūsti iš musės dramblį, esu labai pažeidžiamas, priklausomas nuo kitų nuomonės ir nuskurdęs. Neskriauskite manęs, geriau pagailėkite. Todėl, kad aš labai, labai nelaimingas…

.. Ar dar norite pasilikti savo nuoskaudas?.. 🙂

Kaip sukurti gerus santykius?

Dažniausia klaida bendravime – savo atžvilgiu norime idealaus elgesio, o štai kitų atžvilgiu turime daugybę egoistiškų reikalavimų, norime kontroliuoti, o kartais ir savanaudiškai manipuliuoti. Iš to gimsta nesutarimai, neįvykdomi lūkesčiai, intrigos..

Krenta į akis ir išorinės kaukės su dirbtinėmis šypsenomis, parodomuoju mandagumu, gausiai žarstomais tuščiais pagarbą išreiškiančiais kreipiniais ir formalia padėka. Mums taip trūksta paprasčiausio nuoširdumo ir geranoriškumo bendravime!

Kaip išvengti nesutarimų ir formalumo bendravime, kaip sukurti gerus ir nuoširdžius santykius? Įmanoma viskas, jei laikysimės paprastų harmoningo bendravimo principų :).

Pirmiausia, turime sau atsakyti – ko tikimės iš bendravimo: gal tikimės įgyvendinti savo egoistinius siekius (kad viskas būtų taip, kaip aš noriu), o gal turime kitokių paslėptų savanaudiškų motyvų? Ar tikrai norime kartu kurti nuoširdžius santykius, kur yra supratimas, palaikymas ir susitarimas?

Bendraudami mes gauname būtent tai, ką atiduodame. Nesitikėkime, kad elgdamiesi negatyviai (žemindami, išnaudodami, pavydėdami..), sulauksime pozityvaus atpildo (meilės, dėmesio..). Jei norime supratimo – patys stenkimės suprasti kitus, norime nuoširdumo – būkime nuoširdūs, atleidimo – atleiskime patys ir t.t.. Viskas sugrįžta – tai paprastas gyvenimo patvirtintas principas.

Nedarykime spaudimo, nekovokime dėl vietos kito žmogaus gyvenime. Per jėgą mielas nebūsi – dažnai pamirštame šią paprastą tiesą. Įkyrus brovimasis į žmogaus gyvenimą visada duoda priešingus, nei laukta, rezultatus – atstūmimą, priešiškumą, norą atsiriboti.

Vietoje ginčų – konstruktyvus susitarimas. Ginčai – ne tik beprasmiški, bet ir pavojingi bendravime. Ginčuose užgimsta daugybė negatyvumo, o įsikarščiavę pasakome tai, dėl ko vėliau gailimės. Kartais ir gerus santykius gali sugadinti vienas neatsargus žodis. Nepasiduokime ambicijoms ir pykčiui, mokykimės laiku užbaigti beprasidedantį ginčą, atidėti pokalbį ir ieškoti susitarimo.

Mes negalime pakeisti kitų žmonių. Galime keistis patys, galime daryti įtaką, bet pakeisti kitus žmonės – ne. Mes turime priimti žmones tokius, kokie jie yra. Jei matome, kad artimas elgiasi blogai – atvirai, bet be priekaištų ir geranoriškai jam apie tai pasakykime. Gali būti, kad tai bus būtent tas objektyvus žvilgsnis iš šalies, kuris padės jam pamatyti savo ydą.

Mokėkime atleisti. Dažniausia nuoskaudų priežastis – kai žmogus elgiasi ne pagal mūsų lūkesčius. Todėl mokykimės atskirti – kada “suveikia” mūsų pačių egoizmas, o kada iš tiesų yra dėl ko supykti. Bet kokiu atveju – nuoskaudos visada nuodija santykius. Jei norime harmoningai bendrauti – atleiskime ir nelaikykime užslėptų nuoskaudų.

Santykius kuriame, palaikome ir puoselėjame. Jokie santykiai nesusikuria savaime – juos reikia abiems pusėms aktyviai palaikyti. Norite draugauti – būkite draugu :). Dėmesys, nuoširdumas ir pagarba – tai kertiniai dalykai, be kurių santykiai anksčiau ar vėliau žlunga.

Bendravimo ratas gali keistis – tai normalu. Su vienais žmonėmis bendraujame visą gyvenimą, su kitais – tik tam tikrą laiką. Nėra nieko baisaus tame, kad interesai ar požiūriai pradeda nesutapti, o bendravimas – pasibaigia. Žmonės keičiasi, mes keičiamės.. Jei bendraudami jaučiame diskomfortą, o tuo labiau – patyriame žeminimą, konkurenciją, išdavystę – abiems pusėms naudingiau tokius santykius nutraukti. Geriau retkarčiais susitikti, nei laukti iš bendravimo to, ko jau nebeliko ar kabintis į destruktyvius santykius. Būkime nuoširdūs ir su dėkingumu paleiskime tai, kas siejo, tačiau dabar nutrūko.

Visi gyvenime sutikti žmonės svarbūs, iš kiekvieno galime kažko pasimokyti. Iš kiekvieno susitikimo galime kažko pasimokyti: kažkas mus išbando, kažkas išnaudoja ar apgauna. O kažkas padeda išmokti naujų įgūdžių, palaiko sunkią akimirką, įkvepia ir padaro gerą įtaką. Ir visa tai labai vertinga..

Branginkime žmones, kurie yra šalia. Nepamirškime pasakyti artimiems žmonėms, kokie jie mums brangūs. Skirkime jiems dėmesį, rūpinkimės jais – jie turi jausti, kad yra mums svarbūs.. tuomet natūraliai užgimsta šiltas dvasinis ryšys, kuris mus tvirtai sujungia :).

Kūrinijos laiškas apie tavo svajonių pasaulį

Sveikas!

Kartais gali atrodyti, kad pasaulis, kuriame norėtumei gyventi – NEĮMANOMAS.

Juk aplink tiek daug blogio: kyšiai, apgaulės, paskalos, intrigos darbe, neišmokamos algos, nesąžiningi bendradarbiai – atrodo, kad taip visada buvo ir bus.

Atrodo – lyg blogis būtų nenugalimas ir paprasčiau susitaikyti, ilgesingai svajojant apie neįmanomą pasaulį, kur viskas išmintinga ir gėris IŠ TIESŲ nugali blogį.

Ką gi – atversiu tau paslaptį.

Paraleliniai pasauliai, pasauliai – kur neįmanoma yra įmanoma EGZISTUOJA, ir jie daug arčiau, nei tau atrodo.

Tarkim – štai prieš kelias dienas paprastas VRM pulkininkas, tas pats “mentas”, kuriuos priimta koneveikti, vienu poelgiu išreiškė save lyg ateivis iš paralelinio pasaulio.

Ryškiais, aiškiais, turiningais, trumpais išsireiškimais, panaudodamas žodžius, kurių nėra Dalio ir Ožegovo žodynuose :), “mentas” padėjo greitai suprasti žinybinės VRM ligoninės vadovams, kad žuvusio kario motinai reikalinga nemokama operacija. Ir tam tikram laikui kario motina pateko į tą patį svajonių pasaulį, kurio nėra – operaciją atliko, nė kapeikos nepaėmė.

O neseniai man parašė apie tai, kad autoinspektoriai padėjo savo rankomis išstumti automobilius, įstrigusius apledėjusiame kelyje.

Aš žinau, kad yra mokytojai, kurie pasilieka po pamokų, kad visiškai nemokamai paruoštų talentingą vaiką iš neturtingos šeimos stojimui į aukštąją mokyklą.

Aš žinau, kad yra autoservisas, kur nemokamai remontuoja dviejų karo veteranų senovinius “Moskvičius”. Remontuotų ir daugiau – bet nėra jau beveik jų, tokių veteranų…

Aš žinau, kad yra kavinė, kur po uždarymo nemokamai maitina vargšus senelius maistu, kuris neparduotas per dieną.

Aš žinau, kad yra teatras, į kurį nemokamai ateina vaikai iš vaikų namų.

Aš žinau apie įmones, kurios apmoka ne tik savo esamų darbuotojų vaikų studijas, ne! Studijas apmoka NET po tėvų mirties (jei vaikų stojimo metu jie dirbo įmonėje)!

Aš žinau, kad yra spausdinimo salonas, kur niekada neima pinigų iš senelių už dokumentų kopijas – valstybinės įstaigos TAIP mėgsta reikalauti iš senelių tų kopijų kiekviena proga…

Aš žinau, kad yra maršrutiniai taksi, kurių vairuotojai be mokesčio vežioja seneles ir senelius.

O kažką iš jūsų ar nepaveždavo nemokamai, kai taip svarbu buvo laiku kažkur suspėti, bet pinigų taksi su savimi nebuvo?

Aš žinau šimtus tokių situacijų, kada žmonės daro gera tiesiog todėl, kad jiems tai padaryti LENGVA ir nesudėtinga.

Supranti? JIEMS lengva ir nesudėtinga, O KAŽKAM šis gėris yra būtent tas kažkas neįmanomas, apie ką jie taip svajoja.

Tokias istorijas aš skaitau kiekvieną dieną jūsų laiškuose ir esu visiškai tikra, kad NEĮMANOMI pasauliai – ĮMANOMI!

ŽMONĖS, JŪS PATYS juos kuriate!

Kiekvienas ir kiekviena iš jūsų gali aplink save sukurti neįmanomą pasaulį. Neįmanomą kažkam, bet tokį paprastą JUMS.

Kiekvienas iš jūsų gali padaryti kažką, ką padaryti jam lengva ir nesudėtinga, o kažkam, kas tai gaus – tai bus tiesiog STEBUKLAS! 🙂

Taip, bičiuli, tai, kas TAU atrodo paprasta, KAŽKAM – tiesiog stebuklų-stebuklas ir dangiškoji mana!

Tai, ką tu gali padaryti be didelės įtampos, kažkam atrodo neįmanoma!

Tai ir sukurk KAŽKAM neįmanomą pasaulį, jei tau tai nesunku!

Jei DĖMESYS aplinkinių problemoms ir stokai taps norma, jei VISI padės kitiems, nes jiems tai padaryti LENGVA ir nesudėtinga, tai kada nors, kai tavo gyvenime bus juodžiausia diena, tamsiausia naktis ir akimirksniui tau pasirodys, kad NEĮMANOMA šios situacijos išspręsti, kažkas… PADARYS DĖL TAVĘS TAI, KAS NEĮMANOMA :).

Šiandien TU kažkam esi pasiuntinys iš kitų, gerų pasaulių, šiandien TU, kaip gerasis Angelas, išspręsi kažkieno problemą.

PADARYK TAI!

SUKELK GI TOKIĄ GERUMO BANGĄ, o rytoj – jau DĖL TAVĘS atsiras tavo gyvenime gerasis Angelas ir padės TAU.

Ir tegul ne visada ir ne visi galės įvertinti tavo pagalbą. Neįvertins – reiškia jis ne iš MUDVIEJŲ gerų paralelinių pasaulių!

Jei kažkas neįvertino tavo pastangų – tai ne priežastis nuleisti rankas!

Svarbu prisiminti: GERŲ ŽMONIŲ DAUG, IR JIE TURI LAIKYTIS DRAUGE!

Tik pasakoje visada laimi gėris, o gyvenime – būna ir atvirkščiai…

Bet jei kiekvienas iš jūsų padės kurti “neįmanomus” dalykus – situacija pasikeis.

Pasaulis pasikeis.

Jis JAU keičiasi…

Nuoširdžiai Jūsų ir visada su Jumis 🙂
Kūrinija

Dėkoju Kūrinijai už nuostabų laišką!

Smagaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Ar įgyvendiname savo pašaukimą?

Ar taip jau paprasta būti savimi ir keliauti per gyvenimą vedamiems savo širdies balso? Ar suprantame, ar įgyvendiname savo pašaukimą – savo misiją? Juk kiekvienas jį turime.. Ir nuo to, ar jį įgyvendiname, priklauso – ar esame laimingi..

Apie tai – Ošo (Bagvano Šri Radžnišo) pasakojimas:

Aš girdėjau istoriją apie vieną gydytoją, kuris tapo geriausiu savo šalies chirurgu. Jį paskyrė Nacionalinės chirurgų draugijos prezidentu, ir ta proga jo garbei buvo surengta didelė šventė. Bet jis buvo liūdnas. Draugas jo paklausė:

– Kodėl tu atrodai toks nusiminęs? Turėtum būti laimingas – tu tapai geriausiu chirurgu, ir niekas negali tau prilygti. Chirurgui pati didžiausia garbė – tapti Nacionalinės draugijos prezidentu. Kodėl tu toks liūdnas?

Chirurgas atsakė:

– Aš niekada nenorėjau būti chirurgu, o dabar nuo to niekur nepabėgsiu. Jei būčiau patyręs nesėkmę, tuomet dar turėčiau šansą, bet dabar aš jau tvirtai su tuo sukaustytas.

Draugas atsakė:

– Tu, turbūt, juokauji. Apie ką tu kalbi? Tavo šeima laiminga, tavo žmona laiminga, tavo vaikai laimingi, visi laimingi ir kiekvienas tau išreiškia didžiausią pagarbą.

Chirurgas atsakė:

– Bet aš pats savęs negerbiu, ir tai – svarbiausia. Norėjau tapti šokėju, bet tėvai man to neleido, ir aš turėjau paklusti. Aš buvau silpnavalis. Ir jaučiuosi nelaimingas dėl to, kad tapau geriausiu chirurgu. Aš nelaimingas dėl to, kad esu pats blogiausias šokėjas pasaulyje. Aš negaliu šokti – tame ir yra mano bėda..

Moralė: pasitenkinimas savimi ateina ateina iš prigimties, o ne iš visuomenės. Jūs atsinešate savo likimą su savimi. Sekite juo. Ir tik jūs, ir niekas kitas, žinosite, ar įgyvendinote savo pašaukimą. Gal jūs ir negausite Nobelio premijos, nes niekas iš atlikusių savo misiją – nei Buda, nei Kristus – nieko panašaus negavo. Pripažintas visuomenėje premijas gauna tie, kas nuoširdžiai paklūsta daugumai, kas pasiekia kitų iškeltus tikslus, todėl dauguma jų jaučia gilų nepasitenkinimą. Ir tai ne atsitiktinumas, tame yra gili prasmė. Premijos negali suteikti jums pilnatvės. Sekite savo prigimtimi ir įgyvendinkite savo pašaukimą..

O štai dar vienas puikus filmukas apie gyvenimo stebuklą ir apie tai, kokie kartais tampame, kai neįgyvendiname savo pašaukimo..

Dorovė – mūsų visų ateities pamatas

* Šiuolaikinis žmogus prarado vientisą pasaulio matymą ir suvokimą, todėl visiškai pamynė dorovę ir aukščiau visko iškėlė intelektą. Praradęs vientisumą, žmogus negali adekvačiai vertinti savęs ir savo vaidmens šiame pasaulyje.

* Dorovinis astigmatizmas trukdo pamatyti blogio ištakas savyje, o materializmas trukdo pamatyti pasaulį tokį, koks jis yra.

* Gyvenimas Žemėje priartėjo prie ribos, už kurios klaidingas kūrinijos suvokimas (etikos dėsnių nežinojimas) ir savo vaidmens joje nežinojimas stabdo žmonijos evoliuciją.

* Žmogus turi daug žinių apie pasaulį, bet dabar labai svarbu turėti teisingą ir vientisą žinių sistemą. Šiuolaikiniame pasaulyje vyrauja skirtingos pasaulėžiūros, kurios grįstos nepilnomis žinių sistemomis.

* Nemokšiškumas – ne žinių trūkumas, bet nežinojimas to, kas yra svarbiausia. Nemokšiškumas tvirtai stovi ant materializmo.

* Ignoruodamas etiką, mokslas užtvėrė sau visus kelius į Visatos etikos dėsnių atvėrimą. Todėl ir atsivėrė keliai į masinį žmonių naikinimą, o mokslas visą XX amžių triūsė ties naujais masinio naikinimo ginklų išradimais.

* Senoji visuomenės struktūra, kurios pagrindas – priešiškumas ir kiekvieno atskiro žmogaus interesų nepaisymas, grimzta į praeitį. Visuomenė, kurios tikslas (arba tikslų pasiekimo priemonė) yra žmonių naikinimas – neturi ateities.

* Šiuo metu būtina žmonijos civilizacijos vystymosi korekcija dvasinių prioritetų linkme ir išėjimas iš prievartos pasaulio.

* Baigėsi analizės laikas, atėjo sintezės epocha. Dogmatika ir judėjimas į Tiesos šviesą – nesuderinami. Šis laikas – ne griovėjų, o kūrėjų. Žmogus juda iš neišmanymo tamsos į Šviesą.

* Mūsų sąmoningumo lygmenyje neįmanoma suprasti Visatos būties. Tačiau šiandien mums svarbi ne paskutinės instancijos Tiesa, o ta jos dalis, kuri mums dabar gyvybiškai svarbi ir reikalinga iškilusių žmonijai klausimų sprendimui.

* Šiandien naudojamos gyvenimo gerinimo sistemos tiesiu keliu veda į priešingą rezultatą, ir akylesni žmonės tai jau suprato. Taip yra todėl, kad trūksta žinių apie Kūrinijos Etikos Dėsnius, kuriuose fiziniai (materialumo) dėsniai užima tik nedidelę dalį.

* Etikos dėsniai skiriasi nuo fizinių tuo, kad tai nematomo idealaus pasaulio dėsniai, bet jie – šaknis būsimo proceso, kuris įvyks fiziniame pasaulyje.

* Pagrindiniai, lemiantys žmogaus evoliuciją dėsniai yra: Meilės Dėsnis (Kūrėjo Kodeksas) – tai Būties varomoji jėga; Harmonijos Dėsnis – Būties procesas ir egzistavimo būdas, atspindintis kuriančiojo esybę; Sąmonės Dėsnis – alfa ir omega, nes viskas, kas matoma ir nematoma – yra sąmonės formos.

* Šių dėsnių suvokimas leidžia išspręsti ne tik painius asmeninius klausimus ir suteikti savo gyvenimui prasmę, bet ir užimti aktyvią, konstruktyvią poziciją savo ir visuomenės atgimime bei evoliucijos procesuose.

* Kūrėjas kantriai ir metodiškai siunčia į Žemę žinias apie mūsų realybę. Žmonija šių žinių skleidėjus vadina (su pagarba arba panieka) idealistais.

* Nors Meilė yra visos gyvybės šaltinis, žmonių ji dažniausiai suvokiama kaip idealizuotas vaizdinys.

* Evoliucija vyksta veikiama dėsnių, kurie yra Būties Visatoje pagrindas. Dabartinis evoliucijos etapas – žmogaus sąmonės vystymo etapas: savęs suvokimas pasaulyje, kuriame jis gyvena ir savęs, kaip laisvą valią turinčio kūrėjo suvokimas; tobulas kūrėjas ir tobula visuomenė.

* Kūryba arba griovimas prasideda nuo žmogaus požiūrio į pasaulį: jei žmogus nekenčia, bijo, nerimauja, smerkia, pyksta, kaltina, liūdi – jis sėja ir skleidžia blogį ir yra griovėjas. Kuo daugiau meilės žmoguje, tuo daugiau kūrybinės jėgos ir harmonijos jo gyvenime.

* Nėra blogio kaip savarankiškos pradžios. Blogis – tai Meilės trūkumas arba jos nebuvimas. Kūrėjas – žmogus, neturintis griaunančių Meilę negatyvių bruožų.

* Būtina evoliucijos sąlyga – socialinė aplinka, atliekanti žmogaus gyvenime mokytojo vaidmenį: kad nauji nariai galėtų mokytis iš patyrusių, dorovingų narių bei sekti jų pavyzdžiu. Visos socialinės problemos turi būti sprendžiamos pirmiausiai dvasiniu aspektu. Vadovai – aukštos moralės ir dvasingumo žmonės, patvirtinę tai savo veiklos rezultatais (o ne žodžiais).

* Tik kūrėjų visuomenėje dėka pasaulis gyvuoja. Jų visada yra, o jų kūrybos ir gyvenimo dominantė – Meilė. Kita grupė – parazitai be dorovinio pagrindo ir be Meilės, parazituojantys iš tų, kurie kuria gyvenimą.

* Parazitams atrodo, kad parazituoti pelningiau, nei kurti. Tačiau taip nėra: jų “pelnas” visada laikinas. Jie nesuvokia natūralios atrankos etikos: parazitai – įrankis, kai reikia sunaikinti sistemą iš vidaus.

* Kūrėjai gali gyventi be parazitų, o štai parazitai be kūrėjų – ne, ir gyventi jie gali tik silpname organizme, stipraus parazitai neįveikia. Tame ir yra principo “pradėk nuo savęs” logika: kuo daugiau stiprių, sąmoningų kūrėjų, tuo mažiau galimybių išgyventi parazitams visuomenėje.

* Ateities visuomenė – be parazitizmo. Kad visuomenė kurtų gerovę visiems – kūrėjai turi remtis Meilės, Harmonijos ir Sąmonės etikos dėsniais. Dorovinga, vieninga bendruomenė – galingiausia kurianti ir evoliucionuojanti jėga..

Mintys iš L. V. Klykovo knygos “Amžino gyvenimo laisvė”

Kaip išvalyti proto “audinį”

Protą galime palyginti su tuščiu indu, todėl jis gali būti kūrybinės, dieviškos energijos kanalu-laidininku ir dvasinio įkvėpimo išraiškos įrankiu.

Tačiau mūsų protas dažniausiai apraizgytas įvairiais “siūlais” – prielaidomis, baimėmis, norais, iliuzijomis, realybės interpretavimais.., supinančiais labai tankų įsitikinimų ir tikėjimų “audinį”, kuris užgožia vidinę dvasinę šviesą.

Bendraudami su žmonėmis, mes pastebime, kad labai dažnai jų dvasinė šviesa yra uždengta storu proto audiniu. Tas tankus audinys iškreipia bet kokį įvykį ir nepraleidžia pozityvaus kūrybinio polėkio, bandančio patekti į protą.

Proto audinys dar primena garų surinkėją virš viryklės, ant kurio kaupiasi vis daugiau riebalų, trukdančių sutraukti garus. Todėl didžioji įspūdžių dalis ilgam užstringa proto audinyje: net nereikšmingi žodžiai, ištarti pardavėjos ar taksisto, yra tuoj pat “pagaunami”, prilimpa..

O kaip jūsų protas – ar nelaiko jis savame audinyje daugybės seniai prabėgusių įspūdžių? Ar norėtumėte jį išvalyti ir pašalinti keletą trukdančių įpročių, stabdančių baimių, ribojančių prielaidų, įkyrių norų?

Ar norėtumėte lengvai papurtyti šį storą audinį, kad atsikratytumėte slogių praeities pergyvenimų, traumų, užslėptų pasąmonės mechanizmų?

Ko gero, kiekvienam pravartu tai atlikti.. Proto audinio papurtymas vadinamas išsivalymu. Toks apsivalymo procesas – dvasinės evoliucijos pagrindas. Tam atlikti yra daugybė įvairių metodikų.

Pačios efektyviausios iš jų – savianalizė, psichologija, meditacija. Apsivalius proto audinys pasidaro plonesnis ir laidesnis: ryškūs išgyvenimai jame ilgam neužstringa ir netampa negatyvumo šaltiniu ateičiai.

Tai nereiškia, kad mes pasidarome bejausmiai. Tai reiškia, kad mes reaguojame į tai, kas vyksta šiuo metu, bet neužsikabiname už to įvykio ir negeneruojame negatyvumo. Mes tiesiog reaguojame, sprendžiame, darome išvadas, atleidžiame ir paleidžiame.

Jei nuolat valysime savo proto audinį – palaipsniui pasieksime būseną, kai audinys išretės ir visiškai išnyks. Tokia būsena vadinama palaima, vienybės pojūčiu, visaapimančia būsena. Kai tokia būsena tampa nuolatine – ateina nušvitimas, tobulumas, dieviškumas..

Ką pirmiausiai iš savo proto audinio norėtumėte pašalinti jūs? 🙂

Pagal R. E. Nadžemi alegoriją

Visiems linkiu smagaus artėjančio savaitgalio! 🙂