Pasaka apie laimės laukimą

Viename nedideliame pajūrio miestelyje gyveno jauna graži mergina.

Ji labai norėjo laimės, tos pačios, apie kurią visi aplink tik ir kalbėjo, maža to – žmonės sakė, kad gautum tą stebuklingą laimę, reikia stotis į ilgiausią eilę, kurios pradžios nebuvo matyti…

Žmonės vis stojosi į eilę, jie kantriai laukė ir kartais net trumpai pasišnekučiuodavo, nes ilgiems pokalbiams tiesiog nebuvo jėgų – taip žmonės buvo pavargę nuo stovėjimo toje eilėje.

Jie tyliai pasikalbėdavo apie tai, kaip bus gerai, kai jie bus laimingi, kaip puikiai jie gyvens, visai kitaip nei dabar, tereikia dar truputį palaukti, o jau tada, tada tai jau viskas bus kaip gražiausioje pasakoje…

Todėl ir mergina stovėjo su visais ir laukė savo eilės. Kartais ji pažiūrėdavo į jūrą ir sunkiai atsidusdavo. Bet juk ji negalėjo išeiti iš eilės.

Mergina tvirtai nusprendė, kad būtinai sulauks savo laimės, juk ji dar tokia jauna, jai prieš akis visas gyvenimas.

Bet vieną dieną ji neištvėrė. “Aš tik minutėlei pasitrauksiu, gerai? Tik jūs nepamirškite, kad aš prieš jus stovėjau…“ – perspėjo mergina žmogų, kuris stovėjo už jos eilėje.

Ir, net nesulaukusi atsakymo, nubėgo prie jūros… Mergina ėjo pakrante, o bangos švelniai gaivino jos kojas. Skaisčiai švietė saulė, pūtė šiltas vėjelis, krykštavo žuvėdros…

“Ach, kaip gražu, kokia palaima! “ – pagalvojo mergina, brisdama per bangas pakrantėje, – “Ir jei ne šita eilė prie laimės, kokia aš būčiau laiminga!..“

…Taip ir mūsų gyvenime: kaip dažnai žmonės laukia iliuzinės išorinės laimės, bet nepastebi mažų kasdieninių laimės šaltinių – tyros meilės, žmonių gerumo, draugystės, artimųjų širdžių šilumos, bendravimo džiaugsmo, kūrybinio polėkio, gamtos grožio – mažų laimės šaltinių, kurie ir yra ta Tikra Didelė Laimė 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Visada gelbsti paprastumas..

Kai gyvenimas tampa panašus į besisupantį ledo luitą, labai svarbu atrasti nors vieną stabilų metrą po kojomis…

Dažnam iš mūsų tenka tai patirti, o kažkam ir labai dažnai… Ir patirtis parodė, kad geriausias būdas tai įveikti – tiesiog gyventi paprastai, mielieji…

Nesimėgauti savo asmeninės dramos būsena, neįsitraukti, nekultivuoti pergyvenimų…

Neieškoti niūraus pasitenkinimo iš depresyvių gaidų, kas, deja, paradoksalu, bet neretai pasitaiko…

Nekaitinti emocinių išgyvenimų pernelyg stipriai…

Todėl, kad jėgų nedaug… Ir reikalingos jos visai kitkam…

O tai reiškia – tiesiog…

Tiesiog pabusti…

Tiesiog gerti arbatą…

Tiesiog pajusti karštos duonos kvapą…

Tiesiog atlikti savo kasdieninius darbus namuose…

Tiesiog skaityti knygas, klausytis muzikos, arba – tylos…

Tiesiog eiti gatve…

Tiesiog būti su tais, kas pasiliko su tavimi šiuo nelengvu metu…

Ir neverta galvoti, kad tai, kas dabar vyksta – kažkas išskirtinio ir unikalaus…

Žinoma, ne…

Nes gyvenimo akumuliatoriai kiekvienam periodiškai išsikrauna… Tik įvyksta tai visiems skirtingai…

Ir nėra tokių, kuriuos aplenktų išsekimo ir apatijos periodai, nenoras kažką daryti…

Bet, kaip rodo praktika, depresija ne iš karto tampa depresija…

Tai kaupiamasis procesas, kuris daug greičiau progresuoja į blogąją pusę, kai žmogus pasineria į emocinius nuopolius…

Pernelyg jaudinasi dėl ateities, pamiršdamas dabartį… Pernelyg egocentriškas, galvodamas tik apie save, ir nerasdamas laiko ir noro pasidomėti ne tik savo gyvenimu…

Kaip matote, ir čia viskas paremta gebėjimu mylėti…

Mylėti ne tik vieną konkretų žmogų, bet ir visą gyvenimą… Nuoširdžiai ir neskaičiuojant, kiek atiduota… Su džiaugsmu dalyvaujant šiame stebuklingame procese…

Savo gyvenime ir praktikoje aš mačiau daug neįtikėtinų pasveikimų nuo ligų, kurios skamba lyg nuosprendis… Ir visa tai nutikdavo su žmonėmis, kurie buvo meilės generatoriais…

Ji skliste sklido iš jų, ir to negalima buvo nepajusti… Tie žmonės nekeikė savo būsenų, jie priėmė jas kaip informaciją, kurią reikia teisingai suvokti, kad atsivertų naujos durys…

Ir durys atsiverdavo…

Visada tikėkite, kad atsivers naujos durys..

Tikėkite, kad jums nereikia ten, kur jūsų neįsileido…

Tikėkite, kad jėgos sugrįš…

Tikėkite, kad bet kuri, net pati sunkiausia būsena – pasibaigs..

Tikėkite, kad jūs turite šansą…

Ir būtinai darykite nors kažką, nes nepakanka vien tikėti…

Aušta nauja diena… Tegul ji bus gera visiems…

Siųskime meilės dalelę kiekvienam, ir – ypač tiems, kam dabar sunku…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Šviesios, gražios savaitės mums visiems 🙂 !

Žmonės reikalingi vieni kitiems..

Pakalbėkime šiandien apie Mus. Žmones…

Kokie skirtingi mes vienas kitam beatrodytume, tačiau iš tiesų mes labai labai panašūs…

Visi ieško savo vienintelio teisingo kelio… Visi vienodai džiaugiasi ir liūdi…

Ir ateina laikas, kai kiekvienam žmogui kyla klausimas – o kam aš gyvenu? Kam esu sukurtas? Kur atrasti save tikrąjį, savo esminį gyvenimo pašaukimą… Ir kam…

Žinai, galima daug metų klausinėti savęs apie tai ir nerasti atsakymo. Bet… Viskas paprasta…

Pažvelk, juk pačiame klausime jau slypi atsakymas: “Kam aš sukurtas (kam reikalingas)?

Žmogus turi būti reikalingas. Dalinti save. Tame yra Kūrybos esmė. Tame pats Gyvenimas.

Ir, jei tik tu pažvelgsi į Gamtą, tu pamatysi joje šio Kūrybinio proceso esmę. Ji nuolat save dalina. Atiduoda dosniai ir tuo pačiu “pasipildo“.

Taip ir žmogus. Visišką pilnatvę, “pasipildymą“ jam suteikia tik “reikalingumas“ kažkam, tik savęs atidavimas…

Mes reikalingi vieni kitiems, mes atiduodame save vienas kitam. Ir tokiu būdu mes kuriame Gyvenimą.

Išmokęs atiduoti, žmogus suvokia, kas yra Meilė. Ta Meilė, kuri suteikia sąlygas Gyvenimui Būti, nuolat tęstis… Ta Meilė, kuri Kuria.

Kiekvienas, absoliučiai kiekvienas žmogus turi gilų poreikį būti kažkam reikalingu.

Mes reikalingi vieni kitiems, supranti?

Dalink save su Meile. Pabandyk. Ir tada tau daugiau nekils klausimas: “kam aš reikalingas…“

Tik taip Gyvenimas gali Būti. Tik taip gali Būti Tu.

Pagal Amu Mom novelę, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Keliais žodžiais..

*Būti laisvam – reiškia neturėti varžančio požiūrio.

*Dogmatinė, šabloninė aplinka skatina pasyvumą, o laisva, kūrybinė – aktyvumą.

*Mūsų mintys tampa mūsų gyvenimu.

*Reikalingi dalykai yra paprasti, o sudėtingi – nereikalingi..

*Kaip ir kiekvienam kūriniui, gyvenimui reikia įkvėpimo!

*Nuoširdumas – mūsų vidinės būsenos išraiška, todėl net mažiausias vidinis disbalansas gali virsti falšu, cinizmu, grubumu. Todėl.. saugokime savo vidinį tyrumą ir harmoniją.

*Kartais pasukti ne ten, kur planavome – vienintelis būdas patekti ten, kur reikia.

*Veiksmų pastovumas suformuoja įprotį.

*Noras turėti daugiau – tarsi bedugnė, kurios neįmanoma užpildyti.

*Ten, kur gerai, sąžiningai ir teisingai – krizių negali būti.

*Nėra blogio kaip savarankiškos pradžios. Blogis – tai meilės trūkumas arba jos nebuvimas.

*Mes neturime jokių priešų, mūsų vienintelis “priešas“ – neapykanta žmogaus širdyje.

*Keista tikėtis meilės iš pavergto žmogaus.

*Praradę laisvę, žmonės praranda ir savo talentus, sąžinę, protą..

*Viskas, kas yra geriausia, kas mus vienija ir sutelkia, yra įgyvendinama laisvai ir geranoriškai.

*Kaip dažnai šiandien ne žmonės naudojasi protu, o protas – žmonėmis.

*Neskubėkime, nesiblaškykime.. Jei darome viską, ką šiuo metu galime – reiškia, darome pakankamai.

*Nauda – pelninga žala.

*Gyvenimo neįmanoma suprasti protu, jį reikia pajusti ir patirti.

*Tiesa labai svarbi, nes neteisingas vykstančių procesų supratimas įtakoja beprasmiškus veiksmus, pergyvenimus ir nusivylimus.

*Dvasingas žmogus – tarsi sodininkas, auginantis sodą: jis juo rūpinasi ir puoselėja jį ateities kartoms.. O egoistas – tarsi medkirtys: viskame, ką užaugina sodininkas, jis mato tik malkas..

*Viskas, kas padaro mus laimingais – yra mūsų širdyse.

*Mes niekada nepavėluosime ten, kur mūsų laukia..

*Dvasingumas – tai vidinės transformacijos: egoizmo – į altruizmą, neapykantos – į meilę, priešiškumo – į vienybę, tamsos – į šviesą..

*Gamta šypsosi gėlėmis..

*Meilė gamtai ir vienybės pojūtis su žmonija ir visa gyvybe – žmogaus sveikos dvasinės būsenos požymis.

*Meilė – būsena, kai kito žmogaus laimė yra būtina sąlyga tavo laimei..

*Vaikystė – laikas, kai viskas yra nuostabu, todėl nieko nestebina..

*Puoškime savo gyvenimą ne daiktais, o meile, draugyste, kūryba, nuoširdžiu bendravimu ir santarve su gamta..

*Kai mylime tyrai ir besąlygiškai, tuomet kiekvienas mūsų veiksmas tampa meilės išraiška.

*Jei žmogaus širdyje meilė – kiekviena jo mintis, žodis ir veiksmas šildo, gydo, gaivina, harmonizuoja..

*Mylėkime vieni kitus, ir tegul mūsų širdies šiluma liejasi kaip gaivus vasaros lietus, kuris nesvarsto, kur jam nukristi 🙂 ..

Parengė ruvi.lt