Mėnuo: lapkričio 2019

Pasaka apie laimės laukimą

Viename nedideliame pajūrio miestelyje gyveno jauna graži mergina.

Ji labai norėjo laimės, tos pačios, apie kurią visi aplink tik ir kalbėjo, maža to – žmonės sakė, kad gautum tą stebuklingą laimę, reikia stotis į ilgiausią eilę, kurios pradžios nebuvo matyti…

Žmonės vis stojosi į eilę, jie kantriai laukė ir kartais net trumpai pasišnekučiuodavo, nes ilgiems pokalbiams tiesiog nebuvo jėgų – taip žmonės buvo pavargę nuo stovėjimo toje eilėje.

Jie tyliai pasikalbėdavo apie tai, kaip bus gerai, kai jie bus laimingi, kaip puikiai jie gyvens, visai kitaip nei dabar, tereikia dar truputį palaukti, o jau tada, tada tai jau viskas bus kaip gražiausioje pasakoje…

Todėl ir mergina stovėjo su visais ir laukė savo eilės. Kartais ji pažiūrėdavo į jūrą ir sunkiai atsidusdavo. Bet juk ji negalėjo išeiti iš eilės.

Mergina tvirtai nusprendė, kad būtinai sulauks savo laimės, juk ji dar tokia jauna, jai prieš akis visas gyvenimas.

Bet vieną dieną ji neištvėrė. “Aš tik minutėlei pasitrauksiu, gerai? Tik jūs nepamirškite, kad aš prieš jus stovėjau…“ – perspėjo mergina žmogų, kuris stovėjo už jos eilėje.

Ir, net nesulaukusi atsakymo, nubėgo prie jūros… Mergina ėjo pakrante, o bangos švelniai gaivino jos kojas. Skaisčiai švietė saulė, pūtė šiltas vėjelis, krykštavo žuvėdros…

“Ach, kaip gražu, kokia palaima! “ – pagalvojo mergina, brisdama per bangas pakrantėje, – “Ir jei ne šita eilė prie laimės, kokia aš būčiau laiminga!..“

…Taip ir mūsų gyvenime: kaip dažnai žmonės laukia iliuzinės išorinės laimės, bet nepastebi mažų kasdieninių laimės šaltinių – tyros meilės, žmonių gerumo, draugystės, artimųjų širdžių šilumos, bendravimo džiaugsmo, kūrybinio polėkio, gamtos grožio – mažų laimės šaltinių, kurie ir yra ta Tikra Didelė Laimė 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Visada gelbsti paprastumas..

Kai gyvenimas tampa panašus į besisupantį ledo luitą, labai svarbu atrasti nors vieną stabilų metrą po kojomis…

Dažnam iš mūsų tenka tai patirti, o kažkam ir labai dažnai… Ir patirtis parodė, kad geriausias būdas tai įveikti – tiesiog gyventi paprastai, mielieji…

Nesimėgauti savo asmeninės dramos būsena, neįsitraukti, nekultivuoti pergyvenimų…

Neieškoti niūraus pasitenkinimo iš depresyvių gaidų, kas, deja, paradoksalu, bet neretai pasitaiko…

Nekaitinti emocinių išgyvenimų pernelyg stipriai…

Todėl, kad jėgų nedaug… Ir reikalingos jos visai kitkam…

O tai reiškia – tiesiog…

Tiesiog pabusti…

Tiesiog gerti arbatą…

Tiesiog pajusti karštos duonos kvapą…

Tiesiog atlikti savo kasdieninius darbus namuose…

Tiesiog skaityti knygas, klausytis muzikos, arba – tylos…

Tiesiog eiti gatve…

Tiesiog būti su tais, kas pasiliko su tavimi šiuo nelengvu metu…

Ir neverta galvoti, kad tai, kas dabar vyksta – kažkas išskirtinio ir unikalaus…

Žinoma, ne…

Nes gyvenimo akumuliatoriai kiekvienam periodiškai išsikrauna… Tik įvyksta tai visiems skirtingai…

Ir nėra tokių, kuriuos aplenktų išsekimo ir apatijos periodai, nenoras kažką daryti…

Bet, kaip rodo praktika, depresija ne iš karto tampa depresija…

Tai kaupiamasis procesas, kuris daug greičiau progresuoja į blogąją pusę, kai žmogus pasineria į emocinius nuopolius…

Pernelyg jaudinasi dėl ateities, pamiršdamas dabartį… Pernelyg egocentriškas, galvodamas tik apie save, ir nerasdamas laiko ir noro pasidomėti ne tik savo gyvenimu…

Kaip matote, ir čia viskas paremta gebėjimu mylėti…

Mylėti ne tik vieną konkretų žmogų, bet ir visą gyvenimą… Nuoširdžiai ir neskaičiuojant, kiek atiduota… Su džiaugsmu dalyvaujant šiame stebuklingame procese…

Savo gyvenime ir praktikoje aš mačiau daug neįtikėtinų pasveikimų nuo ligų, kurios skamba lyg nuosprendis… Ir visa tai nutikdavo su žmonėmis, kurie buvo meilės generatoriais…

Ji skliste sklido iš jų, ir to negalima buvo nepajusti… Tie žmonės nekeikė savo būsenų, jie priėmė jas kaip informaciją, kurią reikia teisingai suvokti, kad atsivertų naujos durys…

Ir durys atsiverdavo…

Visada tikėkite, kad atsivers naujos durys..

Tikėkite, kad jums nereikia ten, kur jūsų neįsileido…

Tikėkite, kad jėgos sugrįš…

Tikėkite, kad bet kuri, net pati sunkiausia būsena – pasibaigs..

Tikėkite, kad jūs turite šansą…

Ir būtinai darykite nors kažką, nes nepakanka vien tikėti…

Aušta nauja diena… Tegul ji bus gera visiems…

Siųskime meilės dalelę kiekvienam, ir – ypač tiems, kam dabar sunku…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Šviesios, gražios savaitės mums visiems 🙂 !

Žmonės reikalingi vieni kitiems..

Pakalbėkime šiandien apie Mus. Žmones…

Kokie skirtingi mes vienas kitam beatrodytume, tačiau iš tiesų mes labai labai panašūs…

Visi ieško savo vienintelio teisingo kelio… Visi vienodai džiaugiasi ir liūdi…

Ir ateina laikas, kai kiekvienam žmogui kyla klausimas – o kam aš gyvenu? Kam esu sukurtas? Kur atrasti save tikrąjį, savo esminį gyvenimo pašaukimą… Ir kam…

Žinai, galima daug metų klausinėti savęs apie tai ir nerasti atsakymo. Bet… Viskas paprasta…

Pažvelk, juk pačiame klausime jau slypi atsakymas: “Kam aš sukurtas (kam reikalingas)?

Žmogus turi būti reikalingas. Dalinti save. Tame yra Kūrybos esmė. Tame pats Gyvenimas.

Ir, jei tik tu pažvelgsi į Gamtą, tu pamatysi joje šio Kūrybinio proceso esmę. Ji nuolat save dalina. Atiduoda dosniai ir tuo pačiu “pasipildo“.

Taip ir žmogus. Visišką pilnatvę, “pasipildymą“ jam suteikia tik “reikalingumas“ kažkam, tik savęs atidavimas…

Mes reikalingi vieni kitiems, mes atiduodame save vienas kitam. Ir tokiu būdu mes kuriame Gyvenimą.

Išmokęs atiduoti, žmogus suvokia, kas yra Meilė. Ta Meilė, kuri suteikia sąlygas Gyvenimui Būti, nuolat tęstis… Ta Meilė, kuri Kuria.

Kiekvienas, absoliučiai kiekvienas žmogus turi gilų poreikį būti kažkam reikalingu.

Mes reikalingi vieni kitiems, supranti?

Dalink save su Meile. Pabandyk. Ir tada tau daugiau nekils klausimas: “kam aš reikalingas…“

Tik taip Gyvenimas gali Būti. Tik taip gali Būti Tu.

Pagal Amu Mom novelę, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Keliais žodžiais..

*Būti laisvam – reiškia neturėti varžančio požiūrio.

*Dogmatinė, šabloninė aplinka skatina pasyvumą, o laisva, kūrybinė – aktyvumą.

*Mūsų mintys tampa mūsų gyvenimu.

*Reikalingi dalykai yra paprasti, o sudėtingi – nereikalingi..

*Kaip ir kiekvienam kūriniui, gyvenimui reikia įkvėpimo!

*Nuoširdumas – mūsų vidinės būsenos išraiška, todėl net mažiausias vidinis disbalansas gali virsti falšu, cinizmu, grubumu. Todėl.. saugokime savo vidinį tyrumą ir harmoniją.

*Kartais pasukti ne ten, kur planavome – vienintelis būdas patekti ten, kur reikia.

*Veiksmų pastovumas suformuoja įprotį.

*Noras turėti daugiau – tarsi bedugnė, kurios neįmanoma užpildyti.

*Ten, kur gerai, sąžiningai ir teisingai – krizių negali būti.

*Nėra blogio kaip savarankiškos pradžios. Blogis – tai meilės trūkumas arba jos nebuvimas.

*Mes neturime jokių priešų, mūsų vienintelis “priešas“ – neapykanta žmogaus širdyje.

*Keista tikėtis meilės iš pavergto žmogaus.

*Praradę laisvę, žmonės praranda ir savo talentus, sąžinę, protą..

*Viskas, kas yra geriausia, kas mus vienija ir sutelkia, yra įgyvendinama laisvai ir geranoriškai.

*Kaip dažnai šiandien ne žmonės naudojasi protu, o protas – žmonėmis.

*Neskubėkime, nesiblaškykime.. Jei darome viską, ką šiuo metu galime – reiškia, darome pakankamai.

*Nauda – pelninga žala.

*Gyvenimo neįmanoma suprasti protu, jį reikia pajusti ir patirti.

*Tiesa labai svarbi, nes neteisingas vykstančių procesų supratimas įtakoja beprasmiškus veiksmus, pergyvenimus ir nusivylimus.

*Dvasingas žmogus – tarsi sodininkas, auginantis sodą: jis juo rūpinasi ir puoselėja jį ateities kartoms.. O egoistas – tarsi medkirtys: viskame, ką užaugina sodininkas, jis mato tik malkas..

*Viskas, kas padaro mus laimingais – yra mūsų širdyse.

*Mes niekada nepavėluosime ten, kur mūsų laukia..

*Dvasingumas – tai vidinės transformacijos: egoizmo – į altruizmą, neapykantos – į meilę, priešiškumo – į vienybę, tamsos – į šviesą..

*Gamta šypsosi gėlėmis..

*Meilė gamtai ir vienybės pojūtis su žmonija ir visa gyvybe – žmogaus sveikos dvasinės būsenos požymis.

*Meilė – būsena, kai kito žmogaus laimė yra būtina sąlyga tavo laimei..

*Vaikystė – laikas, kai viskas yra nuostabu, todėl nieko nestebina..

*Puoškime savo gyvenimą ne daiktais, o meile, draugyste, kūryba, nuoširdžiu bendravimu ir santarve su gamta..

*Kai mylime tyrai ir besąlygiškai, tuomet kiekvienas mūsų veiksmas tampa meilės išraiška.

*Jei žmogaus širdyje meilė – kiekviena jo mintis, žodis ir veiksmas šildo, gydo, gaivina, harmonizuoja..

*Mylėkime vieni kitus, ir tegul mūsų širdies šiluma liejasi kaip gaivus vasaros lietus, kuris nesvarsto, kur jam nukristi 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Pats geriausias ar.. laimingas?

Kaip dažnai girdime: “Tu turi tapti pačiu geriausiu!“ Todėl, jei, pavyzdžiui, gerai gamini – būtinai atidaryk savo restoraną; gerai rašai – parašyk knygą; gerai taisai automobilius – registruok savo autoservisą; esi geras statybininkas – įkurk savo statybinę organizaciją, esi gera kirpėja – atidaryk savo kirpyklą.., ir t.t…

Mums tvirtina, kad turime siekti niekam nežinomų aukštumų: kažkieno sugalvotų sėkmingumo standartų ir lygmenų, padaryti neįtikėtiną karjerą, ir, apskritai – mes visada turime būti geriausi iš visų..

O jei ne – tuomet: “Tu degraduosi, netobulėsi, atsiliksi.. Reikia spausti viską iki maksimumo, reikia gauti kuo didesnę naudą iš visko. Tu nieko ypatingo nemoki? Tuomet eik į motyvacijos kursus, būk ambicingas, sugalvok ką nors, bandyk, prisiversk, bėk, realizuok, išnaudok, nugalėk, kovok!“

“..Ir kodėl tu dar vis gyveni tokiame mažame bute, kodėl nešioji tokius pigius drabužius?.. Tavo amžiuje jau turėtum uždirbti namui, brangiai mašinai, prabangioms kelionėms ir madingiems rūbams! Neuždirbi? Reiškia, esi tinginys, nevykėlis, gyveni beprasmišką pilką gyvenimą ir niekada nieko nepasieksi..“

O.. kas, jei žmogui viso to nereikia? Kas, jei žmogus laimingas, tiesiog augindamas vaikus, kepdamas pyragus, statydamas namus, augindamas daržus ar taisydamas automobilius? Kas, jei jis nenori jokių primetamų lygmenų ir aukštumų, jei jis daro tai, kas šiuo metu reikalinga ir ką jis gerai moka? Jei jam gerai ten, kur jis dabar yra?

Bet dauguma žmonių įsitraukia į tą socialinį “alpinizmą“, nes nuoširdžiai tiki, kad visiems būtina siekti standartinių, išskirtinai materialinių “aukštumų“.. Nes jei žmogus nenori siekti tų šabloninių “gėrybių“, tai skaitoma didžiausia nesėkme, tiesiog “socialiniu invalidumu“.

Tačiau visos materialinės “aukštumos“ – tai vartotojiškos visuomenės vertybės ir ypatumai, kur nėra bendrų vienijančių tikslų bendrai gerovei kurti, kur kiekvienas – tik už save, tik už asmeninę gerovę.

O siekis būti “geriausiu“ supriešina su kitais žmonėmis, įtraukia į alinančias kovas už viršenybę ir padaro gyvenimą sudėtingu – iškelia beprasmiškus ir nepasiekiamus tikslus, įpina į jį daugybę nereikalingos veiklos, atima sveiką nuovoką. Tada žmogus ir bėga ten, kur bėga visi, taiso tai, kas nesulaužyta, lipdo tai, kas nelimpa.

Todėl gyvenant vartotojiškoje visuomenėje sunku patikėti, kad kažkam gali visai nereikėti nei deimantų, nei prabangių namų ir mašinų, nei egzotiškų kelionių, pramogų ir madingiausių drabužių. Sunku patikėti, kad galima būti laimingu, tiesiog gyvenant paprastą gyvenimą – harmonijoje su su savimi, su žmonėmis, su gamta ir visa gyvybe.

Tuomet nereikia niekur bėgti, skubėti, kovoti – juk tam, kad būtume laimingi, nebūtina būti pačiais geriausiais, nereikia dėl to kovoti.. Reikia tik būti savimi, klausytis savo širdies, nes viskas, ko reikia laimingam gyvenimui – meilė, vienybė, santarvė, sąžinė, tiesa, kūrybinis potencialas – viskas yra žmogaus širdyje ir visada su juo.

Bet nėra taip jau paprasta išgirsti savo širdies balsą triukšmingame šurmulyje, nėra taip paprasta nebėgti ten, kur bėga dauguma. Tačiau tas bėgimas, kaip jau įrodė gyvenimas, laimės neatneša, nes niekas nežino, kur ir kokios tos siekiamos “aukštumos“, todėl bėgimas į jas tėra.. bėgimas ratu paskui iliuzijas.

Pasinėrimas į vartotojišką gyvenimą užgožia žmogaus prigimtines dvasines savybes, kurios ir turi būti pagrindu ir orientyrais mūsų gyvenime – kai jomis vadovaujasi, žmogus supranta savo tikruosius poreikius, jaučia vienybę su žmonėmis ir gamta.

Kai žmogus turi vidinius dvasinius orientyrus, jis yra santarvėje su savo dvasine prigimtimi, žino savo gebėjimus ir talentus, todėl jo netrikdo ir nevaldo materialūs troškimai, elgesio šablonai ir noras būti tuo, kuo jis nėra, kas jam yra primetama.

Laimė slypi paprastume..  Laimingi žmonės nekovoja, nepavydi, nekonkuruoja. Jie jaučiasi žmonijos dalimi ir supranta, kad bet kokios žmonių kovos ar siekiai “būti geriausiais“ griauna visuotinę vienybę ir harmoniją.

Geros savaitės, laimės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Aš turiu kišeninį angelą…

Aš turiu kišeninį angelą.

Jis beveik kaip  tikras: šviesus, su sparnais, tik labai labai mažytis. Ir gyvena jis mano kišenėje.

Kartais jis būna kaprizingas, sėdasi man ant peties ir čiauška plonu balseliu kažkokia keista, man nežinoma kalba. Tuomet aš maitinu jį auksaspalvėmis soromis ir cukraus gabalėliais, ir jis aprimsta, vėl slepiasi kišenėje ir tylutėliai šnopuoja.

O man pasidaro šilta. Net jei žiema, ir sniegas maišosi su vėju, aštriomis atplaišomis braižydamas veidą, bet tą akimirką man pasidaro labai šilta. Ir aš einu per šėlstančią vėtrą ir švelniai šypsausi, įsiklausydamas į tą tylų šnopavimą.

Kartais aš einu pasivaikščioti su savo angelu ir ilgai tylėdamas stebiu, kaip jis, juokingai prunkštaudamas, išlenda iš mano kišenės ir nustebęs žvalgosi aplinkui.

Jis mato stebuklą geltonuose rudeniniuose lapuose, praeivių numintoje žolėje, katėje ant namo laiptų, juokingame storame vabale, nerangiai apvirtusiame ant nugaros – visose tose smulkmenose, prie kurių aš taip įpratau, kad jų jau nepastebiu…

… Ir kartu su juo aš pradedu žiūrėti į jas iš naujo, kitaip, per jo mažų stebuklų prizmę. O kai einu miegoti, jis užlipa pas mane ant lovos, susiriečia į kamuoliuką ir užmiega kartu su manimi, nes nemėgsta būti vienas…

Ir jei kažkas, praeidamas pro šalį gatvėje, atsisuka į mane ir pagalvoja su šviesaus pavydo gaidele: “pažiūrėkite, koks jis laimingas, tiesiog švyti iš vidaus“, tai žinokite, kad esmė ne manyje, tiesiog mano palte pasislėpė kišeninis angelas, o jo naivi vaikiška šviesa yra stipresnė už niūrią mūsų keisto gyvenimo tamsą.

Pagal Al Kvotiono novelę, vertė ruvi.lt

Gražaus ir šviesaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Savas žmogus

Su savu žmogumi ir perpildytame vagone jauku ir gerai. Net labai gerai: galima prisiglausti prie savo žmogaus ir jį apkabinti. O tilpti galima dviese ant vienos kėdės – ir nieko, vietos pilnai pakanka. Tai, kas vyksta aplink, ne taip jau ir svarbu…

O su nuostabiu, geru, respektabiliu, bet ne mūsų žmogumi, net prabangiame “ultra-incluzive“ viešbutyje sunku gyventi viename numeryje. Visi šio žmogaus įpročiai mus slegia ir erzina. Įprotis keltis vos prašvitus arba vėlai gultis. Knarkimas erzina, net jei jis tylutėliai knarkia, šitas žmogus.

Įprotis garsiai skalauti burną po dantų valymo erzina. Įprotis sėdėti ant sofos ne taip, kaip reikia. Ištiesia kojas ir trukdo mums. Ir dar kalba be perstojo. Arba tyli, kaip kelmas…

Niekur nuo jo nesidėsi, nuo šito žmogaus, net dideliame numeryje. Jis nuolat painiojasi po kojomis ir šmėžuoja prieš akis. Ir ilgam užima vonios kambarį.. Ankšta ir nejauku.

Net jei einame drauge vandenyno pakrante, ne mūsų žmogus įsigudrina mus užkliudyti arba eina ne mūsų tempu. Nepatogu su juo vaikštinėti. Laukti jo arba žingsniuoti pernelyg greitai, kad neatsiliktume…

Turbūt, ne mūsų žmogus jaučiasi lygiai taip pat: jam ankšta, nepatogu ir slogu. Bet jis taip pat elgiasi mandagiai ir neišsiduoda… Ir laukia, kada kankinimas ankštu bendrabūviu pasibaigs, net jei mes prabangiausiame kurorte kartu atostogaujame.

Arba kartu dirbame viename kabinete. Arba kartu važiuojame vagone. Nesvarbu; bet koks priverstinis buvimas kartu mus slegia, jei šalia – ne mūsų žmogus.

Ir bet kokio nepatogaus buvimo kartu mes net nepastebime, jei žmogus – savas. O mes – jam savi. Štai taip ir važiuotume visą gyvenimą drauge, prisiglaudę vienas prie kito.

Arba gyventume kartu; kol traukinys atvažiuos į galinę stotelę. Ilgai-ilgai… Tai pagrindinis savo žmogaus požymis: mums neankšta drauge. Ir niekas neerzina, neapsunkina.

O jei tai prasidėjo – susierzinimas, reiškia, kažkas ne taip. Mes tolstame vienas nuo kito, kai buvimas kartu apsunkina, o ne gelbėja nuo pasaulio sunkumų. Mes nustojame būti “savais“, ir pirmas požymis – susierzinimas ir suvaržymas.

Viešbutyje ar vagone – nesvarbu. Bet taip prasideda atitolimas ir susvetimėjimas. Tai pagrindinis požymis ir signalas.

Pagal A.V. Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !