Mėnuo: gruodžio 2021

************
Pamenu, kaip vaikystėje puošėme su artimaisiais eglutę…

Žaisliukai buvo laikomi kartoninėje dėžėje, kurią atnešdavo tėtis. Kai ją atidarydavo, apimdavo kažkoks nenusakomas džiaugsmas, pasklisdavo stebuklinga šventės atmosfera.

Tarp įvairiausių žaisliukų buvo didžiulis mėlynas burbulas, ant kurio šviečiančiais dažais buvo nupieštos snaigės. Tam buvo skiriama ypatinga ceremonija: išimti burbulą, “pakrauti“ fosforinius dažus po lempa, kad snaigės šviestų tamsoje ta paslaptinga žalia šviesa… Tai buvo patikima vaikams.

Mes visada kabindavome tą stebuklingą burbulą taip, kad jis būtų gerai matomas. O kai sutemdavo, eidavome pažiūrėti, kaip jis šviečia. Nuo tos akimirkos mūsų namuose prasidėdavo šventė 🙂 .

Praėjo daug metų, o tas stebuklingas šviečiantis burbulas pas mus yra iki šiol 🙂 …

************

Draugas pakvietė mus švęsti Naujus metus į užmiesčio sodą. Mes ten dar nebuvome, todėl kartu su adresu jis nurodė papildomą orientyrą – raudoną savo namo stogą.

Atvažiavome į gyvenvietę, pamatėme namą, o ten jau žmonės švenčia – kieme kažką kepa ant laužo. Užėjome, susipažinome, paklausėme, kur šeimininkas. Mums atsakė, kad trumpam išvažiavo ir kad greitai bus. Aš jam paskambinau, bet jo telefonas buvo ne ryšio zonoje.

Mus pakvietė sėstis už stalo, pradėjome visi švęsti, jau ruošėmės eiti į pirtį. O netrukus sugrįžo ir šeimininkas… bet, pasirodo, tai buvo ne mūsų draugas!

Mes supainiojome gatves, bet ir stogas namo juk buvo raudonas, o ir šeimininko vardas toks pat, kaip ir mūsų draugo!

Pasijuokėme iš širdies.., susipažinome, ir – turime dabar dar vienus draugus 🙂 ! 

************

Dažnai prisimenu, koks sniegas buvo mano vaikystėje, kokios pusnys! Sniego buvo tiek daug, kad iš jo galima buvo lipdyti, statyti, mėtytis gniūžtėmis. O dabar kas?.. Lyg ir pasninga, bet ne taip ir ne tiek, kaip anksčiau…

Ir štai vieną rytą, eidama į darbą, pamačiau mažylį vaiką su mama, kuris džiaugsmingai kvietė ją pažiūrėti, kiek daug prisnigo, ir kokios didžiulės pusnys.

Žvilgtelėjau – na, kokios gi čia pusnys: vos dengia mano batus! Paskui pažiūrėjau į vaiką ir viską supratau – jam sniegas siekė jo aulinukų viršų…

Pasirodo, vaikystėje ne tik medžiai dideli, bet ir sniego pusnys – milžiniškos 🙂 …

************

Studijuoju Berlyne. Nusprendžiau padaryti staigmeną savo artimiesiems – mamai ir tėčiui – paskambinau ir pranešiau jiems, kad parvažiuosiu namo sausio 2 dieną.

Bet atvykau gruodžio 31, likus vos kelioms valandoms iki Naujųjų metų… Niekada nepamiršiu jų laimingų veidų 🙂 …

Dovanokime savo šeimai meilę ir džiaugsmą!

************

Pagalvojau, kaip šventiška būtų, ir kaip smagu būtų vaikams, jei pasiruošimas žiemos šventėms taip pat būtų ypatingas – miesto tarnybų darbuotojai puoštų egles ir pastatus ne su darbiniais rūbais, o su pasakų personažų kostiumais.

Įsivaizduokite – aplink eglutes plušėtų nykštukai, o kiškučiai jungtų ir kabintų šviečiančias girliandas. Na, ar ne žiemos pasaka, ar ne šventinė atmosfera 🙂 ?..

************

Mes gyvename daugiabutyje, penktame aukšte. Su kaimynais puikiai sutariame, todėl sprendžiame drauge įvairius mūsų mažos bendruomenės klausimus, ir jau turime savo tradicijas. 

Pavyzdžiui, žiemos šventėms iš anksto puošiame laiptinę – mažos eglutės ant palangių, girliandos ant laiptų turėklų, įvairiaspalvės lemputės. Papuošimus nuimame tik besibaigiant žiemai – tai sukuria jaukią šventinę atmosferą.

Ypač draugiški mūsų aukšto gyventojai – jei tik švenčiame Naujuosius metus namuose, tuomet jau iš ryto lankome vieni kitus, vaišiname įvairiais savo paruoštais patiekalais, dovanojame kaimynų vaikams nedideles dovanėles.

Tokia draugiška atmosfera labai gerai nuteikia, nes žinai, kad gyveni tarp geranoriškų žmonių, kurie čia pat, visada šalia.

Tiesiog gera tai žinoti, ir kaip gera taip gyventi 🙂 !..

************

Istorijos iš interneto, parinko ir vertė ruvi.lt

************

Su Artėjančiais Naujaisiais metais mus visus 🙂 ! Girdėjau, kad sveikina dabar su praėjusiais – kad atlaikėme juos… Pritariu: tegul visos negandos lieka praeityje.

O mes tvirtai tikėkime: su mumis viskas bus gerai! Ir tai vienintelis mūsų visų ateities variantas. Todėl viskas pasikeis tik į gera. O gaivus permainų vėjas įkvėps mus gyventi, mylėti, draugauti ir kurti visų gerovei 🙂 …

Su Nauja Pradžia mus visus! Ir tegul tai bus Gera Pradžia 🙂 !

Didingas ir kaip reta autentiškas žiemos grožis šiandien viršija visus savo rekordus, degina žvarbiu šalčiu atpratusius nuo jo žandus…

Žiūriu į tai ir jaučiu, kad pasiilgau šito tikrumo… viskame.

Pastaruosius dvejus metus, užanspauduotus sunkiu, kaip surūdijęs didžiulis bakas, žodžiu pandemija, iracionalumas ryžtingai išstumia tą paprastą gyvenimo būdą, kurio nepastebime, kai jis yra, bet kurio greitai pasigendame, kai tik jis išnyksta.

Vis daugiau ir daugiau aplink žmonių, kurių neaplenkė bėdos, vis daugiau ir daugiau susikaupusio nuovargio kiekviename iš mūsų, vis daugiau ir daugiau aštraus bejėgiškumo pojūčio, vis daugiau ir daugiau troškimo atgauti bent menkiausią pastovumą, nors ir patį paprasčiausią: tą, kur žiema – tai žiema su sniegu ir šalčiu, duona – gardi, o miegas – laiku.

Ir dar taip norisi sumažinti masinį nerimo plitimą, panaikinti augantį prislėgtumo pojūtį, įžiebti gėriui nuteikiančią viltį…

Kaip neseniai man pasakė viena maža miela mergaitė, vardu Maša:

– Močiutė sako, kad nėra ko šiais metais švęsti, o aš švęsiu! Kaspiną užsirišiu ir švęsiu! Mokykloje dovanėlę gausiu, ir aš ją močiutei nunešiu, kad jai taip pat būtų šventė… tegul ji taip pat švęs, gerai?

Aš klausiausi jos ir tyliai sau kartojau: tegul…tegul… tegul…

Tegul mes visi švęsime, mielieji…

Tiesiog švęsime. Su tikra švente, jei širdis norės šventės, o ne tik puošnių šventinių atributų, arba be šventės, bet – švęsime.

Ir tegul pakaks mums kantrybės nežeisti vienas kito susikaupusia mumyse įtampa.

Tegul mus aplanko netikėtas džiaugsmas.

Tegul atsiranda tas nematomas kaspinas ant kiekvieno liūdinčio galvos, kuris leis nors trumpam pabūti kaip ta mažoji Maša, kuri pasirodė labiau suaugusi už tuos iš mūsų, kurie perdėtai rimti ten, kur tas rimtumas visai nereikalingas.

Ir tegul mums bus daug šilčiau ne nuo mūsų antklodžių ar pūkinių paltų, o nuo to, ką mes skleidžiame vienas kitam šį skambantį nuo šalčio gruodį…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Gerumo ir artimųjų širdžių šilumos mums visiems 🙂 !

Pasaulis netikėtai susitraukė, pasidarė baltas, purus. Tarsi Šaltukas būtų išskleidęs savo plačius kailinius, o po jais ir jauku, ir – net šilta. “Ar šilta tau, mergele?“ klausia Šaltukas ir pučia man į veidą šaltą, gaivų, šviežią orą. O medžius visus jis gausiai apibėrė baltais sniego pūkais, lyg cukraus pudra. Persipynė medžiai šakomis, tarsi šokyje, gera jiems, puskailiniai jų balti ir žėrintys, šventiniai.

O aš einu tarp medžių ir neatpažįstu jų, lyg būčiau į kažkokį pasakišką mišką papuolus. Ir, rodos, kad ten, gilumoje, klaidžioja žiemos elniai ir tupi ant eglių poliarinės pelėdos. Ir Gerda tęsia savo kelionę – liko visai nedaug iki Laplandijos. Ir visa tai – vardan Meilės ir Ištikimybės.

Kažkur nekantriai laukia sniego, perpindami tuo ilgesiu savo sapnus ir prisiminimus. O sniegas užgimsta aukštai, rausvuose debesyse, iš lėto bręsta. O paskui jis ateina – su tyru džiaugsmu, dosnumu ir stebuklais, tūkstančiais skrendančių snaigių bučinių, pūgos dainomis.

Ir su tyla. Tokia, kad pradedi joje girdėti savo sielą. Labai aiškiai. Ir dar – girdi užmigusio miško sielą ir Gruodžio sielą. Ir jau atrodo, kad visa tai – vieninga pilnatvė.

Padėka autorei! Pagal Julijos Prozorovos esė, vertė ruvi.lt

Jaukių švenčių ir artimųjų širdžių šilumos mums visiems 🙂 !

************

Mes susitinkame ir negalime susitikti, todėl kad mes ieškome tik sau.

Mes žiūrime ir negalime pamatyti, todėl kad mums svarbiau, kad pamatytų mus.

Mes klausome ir negalime išgirsti, todėl kad norime kalbėti, o ne klausyti.

Mes įsimylime ir nesugebame mylėti, todėl kad mums reikia, kad mylėtų mus.

O iš tiesų viskas labai paprasta: žiūrėk, klausyk ir mylėk pats.

Ir tada įvyksta vienas didžiausių Stebuklų: žmogus priešais tave atsiveria neįtikėtinu savo Širdies Grožiu.

Tada ir tavo Širdis skleidžia šviesą…

Ir va tik tuomet ir įvyksta Susitikimas.

Padėka autoriui! Pagal A. Surožskij esė, vertė ruvi.lt

************

Tapęs pilnaverčiu suaugusiu žmogumi, kuris nesikabina į kitą žmogų tik tam, kad išgyventų, aš, be abejo, sutiksiu kitą tokį pat pilnavertį žmogų, su kuriuo pasidalinsiu tuo, ką aš turiu, o jis – tuo, ką jis turi.

Iš tikrųjų, tame ir yra poros santykių prasmė: tai ne išsigelbėjimas, o “susitikimas“. Arba, tiksliau tariant – “susitikimai“.

Mano su tavimi.

Tavo su manimi.

Mano su manimi.

Tavo su tavimi.

Mūsų – su pasauliu.

Padėka autoriui! Pagal Chorche Bukaj esė, vertė ruvi.lt

************

Meilės ir bendravimo džiaugsmo mums visiems 🙂 !

Žiema – tai viena didelė stebuklinga pasaka.

Joje trys dalys ir begalinis stebuklų kiekis kiekviename puslapyje. Ką ten puslapyje – kiekviename šios nuostabios istorijos žodyje slypi po vieną mažą stebuklą!

Gruodis – “Apie tai, kaip pajusti stebuklą“…
Sausis – “Apie tai, kaip pačiam sugalvoti stebuklą“…
Vasaris – “Apie tai, kad stebuklas – tavyje“…

Ir tu esi šios žiemos pasakos autorius, kūrėjas, rašytojas – kaip tau labiau patinka. Svarbiausia, kad tu esi burtininkas.

Atverk savo sielą, ir tiesiog leisk stebuklui būti!

Padėka autorei! Pagal Viktorijos Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir tyro būties džiaugsmo mums visiems 🙂 !

Gruodis – tyros sielos svajoklis, geranoriškas linksmuolis, sukuriantis pasaką visiems, kas jos laukia. Visiems, kas trokšta gėrio, stebuklų ir permainų. Net jei jie nekalba apie tai. Net jei slepia tai, prisidengdami cinizmu, rimtumu ir nepasitikėjimu.

Gruodis – geraširdis rausvaskruostis senolis, nusivylusių ir pasiklydusių guodėjas. Dovanojantis viltį paliktiems ir pasimetusiems. Tyliais žingsniais jis įeina į savo valdas. Juokiasi žemu skardžiu balsu, kuris suvirpina iki pat sielos gelmių:

– O štai ir aš! Ar laukėte?

Amžina šventė. Amžinas stebuklo laukimas. Jis kaip niekas kitas žino, kad tik tiek širdžiai tereikia. Jeigu nieko daugiau nepadeda, tuomet net lašelis tikėjimo daro stebuklus. Ir net gramas vilties gali viską pakeisti.

Švelniai apgaubia medžius baltais sniego pūkų kailiniais.

– Kaip gi jie pliki stovės?

Patys stipriausi pripažino savo trapumą ir pažeidžiamumą. Dabar galima ir naujas dovanas priimti. Galima užsikloti šiluma ir jaukumu. Galima ant rankų pasiprašyti. Galima paverkti į pagalvę. Senolis nuramins. Įpils karštos arbatos pilną puodelį. Imbierinių sausainių iškeps. O jei pavyks, padovanos žiemos pasaką. Bet jo ir prašyti nereikia. Dovanoti – tai jo prigimtis. Džiuginti visus įrašyta jo širdyje.

Geraširdis senolis žino, kad su jo atėjimu visi truputį tampa vaikais. Ir net tie, kurie tai slepia, vis vien svajoja, viliasi, laukia. Jei ne stebuklo, tai meilės. Jei ne meilės, tai džiaugsmo. Jei ne džiaugsmo, tai bent puraus sniego, į kurį vien pažvelgus akimirksniu atsiduri tuose nuostabiuose laikuose, kur viskas buvo lengva ir paprasta. Kai medžiai atrodė didžiuliai, o mamos rankos jaunatviškos, be mažiausios raukšlelės. Kai tėvai savaitgaliais gamino skaniausius pasaulyje pusryčius, o sekmadienį visa šeima žiūrėjo filmus, įsitaisę ant sofos. Kai viskas atrodė įmanoma, tik panorėk. Tik panorėk.

Šnabžda senolis į ausį su sniego pūga: prašau, panorėk vėl. Panorėk dėl savęs. Tegul ir vėl tau viskas taps įmanoma. Tu tiesiog leisk sau tai.

Jis gerai žino, ką teko išgyventi visiems, kas susidūrė su Lapkričiu. Todėl ir stengiasi būti dar geresnis ir atidesnis kiekvienam. Juk svarbi pamoka įsisavinta. Daug kas suprasta. Daug kas pripažinta. Apverkta. Atleista. Patirta. Galbūt, tai buvo skausminga. Todėl tuo labiau laikas pailsėti. Prieš naujus iššūkius, naujus tikslus, svajones ir siekius.

Gruodis kloja švelnią pūkų antklodę. Medžiams, laukams ir tau. Tegul visi žiemkenčiai subręsta. Tegul visoms idėjoms atsiras vieta ir laikas. Tegul visi daigai prisipildys jėga ir syvais.

Tegul kiekvienas pasijunta namuose. Namuose su pačiais artimiausiais per Kalėdas. Namuose, kur yra santarvė ir meilė. Kur galima nebijoti būti savimi. Ir visai nesvarbu, kokios bus dovanos. Todėl kad svarbiausia dovana – mylinčių rankų ir širdžių šiluma. Šypsenos, apkabinimai ir nuoširdus juokas. Ir kažkas nenusakomo, kas visada būna ten, kur susirenka mylintys vienas kitą žmonės. Kur niekas nevertina ir nesmerkia. Nesigiria ir nesididžiuoja. Kur pakanka tiesiog būti. Būti. Drauge. Tegul gal tik kartą per metus. Bet iš tikrųjų drauge. Kur kiekvienas atveria savo širdį. Ir kol už lango lėtai sukasi snaigės, širdyje įsižiebia neblėstanti šviesa.

Švelniai pūsdamas šaltu vėju į pečius, Gruodis tau primena, kad tavo širdyje visada yra vieta, kurioje tu kaip namuose. Vieta, kur tu visada mylimas. Laukiamas ir brangus. Besąlygiškai. Tiesiog todėl, kad tu esi. Ir gali ten atsidurti bet kada, vos tik panorėsi. Kur tu pasilikai mažu vaiku, kuriam reikia meilės. Dabar pats laikas pamatyti tą vaiką, apkabinti ir padovanoti jam savo meilę. Tegul tai bus geriausia dovana, kurią tu sau kada nors dovanojai.

Na, o mylintis ir dosnus Gruodis pasirūpins visais kitais 🙂 . 

Padėka autorei! Pagal Marijos Kamenskajos novelę, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !