Mielos naujametinės istorijos

************
Pamenu, kaip vaikystėje puošėme su artimaisiais eglutę…

Žaisliukai buvo laikomi kartoninėje dėžėje, kurią atnešdavo tėtis. Kai ją atidarydavo, apimdavo kažkoks nenusakomas džiaugsmas, pasklisdavo stebuklinga šventės atmosfera.

Tarp įvairiausių žaisliukų buvo didžiulis mėlynas burbulas, ant kurio šviečiančiais dažais buvo nupieštos snaigės. Tam buvo skiriama ypatinga ceremonija: išimti burbulą, “pakrauti“ fosforinius dažus po lempa, kad snaigės šviestų tamsoje ta paslaptinga žalia šviesa… Tai buvo patikima vaikams.

Mes visada kabindavome tą stebuklingą burbulą taip, kad jis būtų gerai matomas. O kai sutemdavo, eidavome pažiūrėti, kaip jis šviečia. Nuo tos akimirkos mūsų namuose prasidėdavo šventė 🙂 .

Praėjo daug metų, o tas stebuklingas šviečiantis burbulas pas mus yra iki šiol 🙂 …

************

Draugas pakvietė mus švęsti Naujus metus į užmiesčio sodą. Mes ten dar nebuvome, todėl kartu su adresu jis nurodė papildomą orientyrą – raudoną savo namo stogą.

Atvažiavome į gyvenvietę, pamatėme namą, o ten jau žmonės švenčia – kieme kažką kepa ant laužo. Užėjome, susipažinome, paklausėme, kur šeimininkas. Mums atsakė, kad trumpam išvažiavo ir kad greitai bus. Aš jam paskambinau, bet jo telefonas buvo ne ryšio zonoje.

Mus pakvietė sėstis už stalo, pradėjome visi švęsti, jau ruošėmės eiti į pirtį. O netrukus sugrįžo ir šeimininkas… bet, pasirodo, tai buvo ne mūsų draugas!

Mes supainiojome gatves, bet ir stogas namo juk buvo raudonas, o ir šeimininko vardas toks pat, kaip ir mūsų draugo!

Pasijuokėme iš širdies.., susipažinome, ir – turime dabar dar vienus draugus 🙂 ! 

************

Dažnai prisimenu, koks sniegas buvo mano vaikystėje, kokios pusnys! Sniego buvo tiek daug, kad iš jo galima buvo lipdyti, statyti, mėtytis gniūžtėmis. O dabar kas?.. Lyg ir pasninga, bet ne taip ir ne tiek, kaip anksčiau…

Ir štai vieną rytą, eidama į darbą, pamačiau mažylį vaiką su mama, kuris džiaugsmingai kvietė ją pažiūrėti, kiek daug prisnigo, ir kokios didžiulės pusnys.

Žvilgtelėjau – na, kokios gi čia pusnys: vos dengia mano batus! Paskui pažiūrėjau į vaiką ir viską supratau – jam sniegas siekė jo aulinukų viršų…

Pasirodo, vaikystėje ne tik medžiai dideli, bet ir sniego pusnys – milžiniškos 🙂 …

************

Studijuoju Berlyne. Nusprendžiau padaryti staigmeną savo artimiesiems – mamai ir tėčiui – paskambinau ir pranešiau jiems, kad parvažiuosiu namo sausio 2 dieną.

Bet atvykau gruodžio 31, likus vos kelioms valandoms iki Naujųjų metų… Niekada nepamiršiu jų laimingų veidų 🙂 …

Dovanokime savo šeimai meilę ir džiaugsmą!

************

Pagalvojau, kaip šventiška būtų, ir kaip smagu būtų vaikams, jei pasiruošimas žiemos šventėms taip pat būtų ypatingas – miesto tarnybų darbuotojai puoštų egles ir pastatus ne su darbiniais rūbais, o su pasakų personažų kostiumais.

Įsivaizduokite – aplink eglutes plušėtų nykštukai, o kiškučiai jungtų ir kabintų šviečiančias girliandas. Na, ar ne žiemos pasaka, ar ne šventinė atmosfera 🙂 ?..

************

Mes gyvename daugiabutyje, penktame aukšte. Su kaimynais puikiai sutariame, todėl sprendžiame drauge įvairius mūsų mažos bendruomenės klausimus, ir jau turime savo tradicijas. 

Pavyzdžiui, žiemos šventėms iš anksto puošiame laiptinę – mažos eglutės ant palangių, girliandos ant laiptų turėklų, įvairiaspalvės lemputės. Papuošimus nuimame tik besibaigiant žiemai – tai sukuria jaukią šventinę atmosferą.

Ypač draugiški mūsų aukšto gyventojai – jei tik švenčiame Naujuosius metus namuose, tuomet jau iš ryto lankome vieni kitus, vaišiname įvairiais savo paruoštais patiekalais, dovanojame kaimynų vaikams nedideles dovanėles.

Tokia draugiška atmosfera labai gerai nuteikia, nes žinai, kad gyveni tarp geranoriškų žmonių, kurie čia pat, visada šalia.

Tiesiog gera tai žinoti, ir kaip gera taip gyventi 🙂 !..

************

Istorijos iš interneto, parinko ir vertė ruvi.lt

************

Su Artėjančiais Naujaisiais metais mus visus 🙂 ! Girdėjau, kad sveikina dabar su praėjusiais – kad atlaikėme juos… Pritariu: tegul visos negandos lieka praeityje.

O mes tvirtai tikėkime: su mumis viskas bus gerai! Ir tai vienintelis mūsų visų ateities variantas. Todėl viskas pasikeis tik į gera. O gaivus permainų vėjas įkvėps mus gyventi, mylėti, draugauti ir kurti visų gerovei 🙂 …

Su Nauja Pradžia mus visus! Ir tegul tai bus Gera Pradžia 🙂 !

Tegul bus šventė širdyje

Didingas ir kaip reta autentiškas žiemos grožis šiandien viršija visus savo rekordus, degina žvarbiu šalčiu atpratusius nuo jo žandus…

Žiūriu į tai ir jaučiu, kad pasiilgau šito tikrumo… viskame.

Pastaruosius dvejus metus, užanspauduotus sunkiu, kaip surūdijęs didžiulis bakas, žodžiu pandemija, iracionalumas ryžtingai išstumia tą paprastą gyvenimo būdą, kurio nepastebime, kai jis yra, bet kurio greitai pasigendame, kai tik jis išnyksta.

Vis daugiau ir daugiau aplink žmonių, kurių neaplenkė bėdos, vis daugiau ir daugiau susikaupusio nuovargio kiekviename iš mūsų, vis daugiau ir daugiau aštraus bejėgiškumo pojūčio, vis daugiau ir daugiau troškimo atgauti bent menkiausią pastovumą, nors ir patį paprasčiausią: tą, kur žiema – tai žiema su sniegu ir šalčiu, duona – gardi, o miegas – laiku.

Ir dar taip norisi sumažinti masinį nerimo plitimą, panaikinti augantį prislėgtumo pojūtį, įžiebti gėriui nuteikiančią viltį…

Kaip neseniai man pasakė viena maža miela mergaitė, vardu Maša:

– Močiutė sako, kad nėra ko šiais metais švęsti, o aš švęsiu! Kaspiną užsirišiu ir švęsiu! Mokykloje dovanėlę gausiu, ir aš ją močiutei nunešiu, kad jai taip pat būtų šventė… tegul ji taip pat švęs, gerai?

Aš klausiausi jos ir tyliai sau kartojau: tegul…tegul… tegul…

Tegul mes visi švęsime, mielieji…

Tiesiog švęsime. Su tikra švente, jei širdis norės šventės, o ne tik puošnių šventinių atributų, arba be šventės, bet – švęsime.

Ir tegul pakaks mums kantrybės nežeisti vienas kito susikaupusia mumyse įtampa.

Tegul mus aplanko netikėtas džiaugsmas.

Tegul atsiranda tas nematomas kaspinas ant kiekvieno liūdinčio galvos, kuris leis nors trumpam pabūti kaip ta mažoji Maša, kuri pasirodė labiau suaugusi už tuos iš mūsų, kurie perdėtai rimti ten, kur tas rimtumas visai nereikalingas.

Ir tegul mums bus daug šilčiau ne nuo mūsų antklodžių ar pūkinių paltų, o nuo to, ką mes skleidžiame vienas kitam šį skambantį nuo šalčio gruodį…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Gerumo ir artimųjų širdžių šilumos mums visiems 🙂 !

Žiurkėno instinktas

Vaikystėje aš turėjau žiurkėną. Jis atsirado pas mus keistu būdu, kaip ir visi mano augintiniai. Aš radau kieme narvą, kuriame ir buvo šis žiurkėnas. Jis gulėjo išsekęs, paraudusiomis akimis, leisgyvis. Jį kažkas tiesiog išmetė.

Aš, žinoma, tą narvą parsinešiau namo. Tėvai leido jį palikti. Mūsų namuose mylėjo gyvūnus. Tėtis net pajuokavo, kad man pasisekė. Radau ir žiurkėną, ir narvą jam!

Pradėjome žiurkėną gydyti ir gausiai maitinti. Ir jis pasidarė storas, pūkuotas ir stiprus! Ir dar šis žiurkėnas buvo linkęs kaupti atsargas: visą maistą, kurio jis negalėjo iš karto suvalgyti, jis tempė į savo namelį. Mes jam padarėme kartoninį namelį iš dėžutės, kurioje buvo cukrus. 

Tai va, jis tą namelį iki viršaus prikimšdavo saulėgrąžomis, grūdais ir daržovių bei vaisių gabaliukais. Prikimšdavo taip, kad pats ten jau tilpti negalėjo, nes vietos neužteko. Ir žiurkėnas guldavosi miegoti šalia įėjimo į dėžutę. Jis pavertė savo namelį aruodu…

Iškratome viską iš namelio – žiurkėnas pradeda blaškytis ir vėl savo žandų maišuose tempia ten atsargas. O paskui vėl šalia įėjimo miega.

Jis, turbūt, prisibadavo. Todėl taip elgėsi.

O neseniai mano geras draugas žurnalistas paklausė manęs: kodėl žmonės perka dvidešimt butų, statosi vilas, kuriose negyvena, slepia sausakimšus pakus pinigų po lova? Juk jiems tiek nereikia! Jie juk per savo gyvenimą su visa šeima tiek neišleis! Kam visa tai?

Tai instinktas toks. Protu žmogus suvokia, kad tiek pinigų jis neišleis! Kad ir jo vaikai ir anūkai tiek neišleis. Žino patarlę, kad į aną pasaulį jis nieko nepasiims.

Visi turtuoliai tai žino. Tačiau ir toliau kemša į dėžutę atsargas. Egipto faraonai net į Anapilį ėmė brangius daiktus. Jų prabangios kapavietės – tai tokia pati žiurkėno dėžutė nuo cukraus…

Kartais reikia sustoti. Mes visi gyvename vienoje erdvėje. Bet galima kurti, pažinti pasaulį, bendrauti, daryti kažką gero bendrai gerovei, nesiblaškyti ir nesistengti prikimšti dėžutę iki viršaus… Žinoma, aš turiu omenyje turtingus žmones, kurie negali sustoti…

Tai instinktas. Kaupimo instinktas. Kai jis dominuoja – žmogus degraduoja iki žiurkėno lygmens. Ir yra vienintelis būdas išsaugoti savyje žmoniškumą. Veikti priešingai šiam instinktui nors kartais. Padaryti kažką bendram labui.

Tai labai sunku. O kartais ir neįmanoma tam, kas vis kemša savo dėžutę…

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Geros ir šviesios savaitės mums visiems 🙂 !

Pasakiškas žiemos miškas

Pasaulis netikėtai susitraukė, pasidarė baltas, purus. Tarsi Šaltukas būtų išskleidęs savo plačius kailinius, o po jais ir jauku, ir – net šilta. “Ar šilta tau, mergele?“ klausia Šaltukas ir pučia man į veidą šaltą, gaivų, šviežią orą. O medžius visus jis gausiai apibėrė baltais sniego pūkais, lyg cukraus pudra. Persipynė medžiai šakomis, tarsi šokyje, gera jiems, puskailiniai jų balti ir žėrintys, šventiniai.

O aš einu tarp medžių ir neatpažįstu jų, lyg būčiau į kažkokį pasakišką mišką papuolus. Ir, rodos, kad ten, gilumoje, klaidžioja žiemos elniai ir tupi ant eglių poliarinės pelėdos. Ir Gerda tęsia savo kelionę – liko visai nedaug iki Laplandijos. Ir visa tai – vardan Meilės ir Ištikimybės.

Kažkur nekantriai laukia sniego, perpindami tuo ilgesiu savo sapnus ir prisiminimus. O sniegas užgimsta aukštai, rausvuose debesyse, iš lėto bręsta. O paskui jis ateina – su tyru džiaugsmu, dosnumu ir stebuklais, tūkstančiais skrendančių snaigių bučinių, pūgos dainomis.

Ir su tyla. Tokia, kad pradedi joje girdėti savo sielą. Labai aiškiai. Ir dar – girdi užmigusio miško sielą ir Gruodžio sielą. Ir jau atrodo, kad visa tai – vieninga pilnatvė.

Padėka autorei! Pagal Julijos Prozorovos esė, vertė ruvi.lt

Jaukių švenčių ir artimųjų širdžių šilumos mums visiems 🙂 !

Susitikimai

************

Mes susitinkame ir negalime susitikti, todėl kad mes ieškome tik sau.

Mes žiūrime ir negalime pamatyti, todėl kad mums svarbiau, kad pamatytų mus.

Mes klausome ir negalime išgirsti, todėl kad norime kalbėti, o ne klausyti.

Mes įsimylime ir nesugebame mylėti, todėl kad mums reikia, kad mylėtų mus.

O iš tiesų viskas labai paprasta: žiūrėk, klausyk ir mylėk pats.

Ir tada įvyksta vienas didžiausių Stebuklų: žmogus priešais tave atsiveria neįtikėtinu savo Širdies Grožiu.

Tada ir tavo Širdis skleidžia šviesą…

Ir va tik tuomet ir įvyksta Susitikimas.

Padėka autoriui! Pagal A. Surožskij esė, vertė ruvi.lt

************

Tapęs pilnaverčiu suaugusiu žmogumi, kuris nesikabina į kitą žmogų tik tam, kad išgyventų, aš, be abejo, sutiksiu kitą tokį pat pilnavertį žmogų, su kuriuo pasidalinsiu tuo, ką aš turiu, o jis – tuo, ką jis turi.

Iš tikrųjų, tame ir yra poros santykių prasmė: tai ne išsigelbėjimas, o “susitikimas“. Arba, tiksliau tariant – “susitikimai“.

Mano su tavimi.

Tavo su manimi.

Mano su manimi.

Tavo su tavimi.

Mūsų – su pasauliu.

Padėka autoriui! Pagal Chorche Bukaj esė, vertė ruvi.lt

************

Meilės ir bendravimo džiaugsmo mums visiems 🙂 !

Kai gali paskambinti į savo duris…

Mane supras kiekvienas, kas ilgą laiką gyveno vienas: kai ištekėjau, aš pradėjau skambinti į duris. Savo duris. Savo buto duris.

Tas pačias duris, kurias visada atrakindavau raktu nuo pat pirmos dienos, kai persikėliau gyventi į savo butą.

Žinoma, ten buvo skambutis, bet juo beveik niekada niekas nesinaudojo. Mama turėjo atsarginius raktus. O daugiau niekas pas mane neateidavo.

Namuose aš pasirodydavau vėlai vakare. Dirbau redaktore. Grįždavau išvargusi ir krisdavau į lovą. Kokie dar galėjo būti svečiai?

Aš pripratau, kad namie manęs niekas nelaukia. Nebuvo kam atidaryti durų. Nebent katei. Bet ji to nemokėjo.

Atvirai prisipažinsiu, kad aš dėl to visiškai nepergyvenau. Pripratau ir tyliai sau džiaugiausi: kaip gerai, jokių netikėtumų, tylu ir ramu… Ko dar benorėti?

Ir štai aš ištekėjau, ir be visų santuokos privalumų, atvėriau sau dar vieną: skambinti į duris.

Vyras dirbo namuose. Todėl, sugrįžusi namo, aš skambinau. Kartais tai būdavo ir po kelis kartus į dieną.

Tirlinn-tirlinn…Tirlinn-tirlinn.. Tirlinn-tirlinn…

– Kam gi tu atitrauki žmogų nuo darbų? – piktinosi mano mama. – Tu juk turi raktus!

– Tu nesupranti. Tai toks džiaugsmas, kai tau kažkas atidaro duris, – sakiau aš.

Aš sakiau netiesą. Tai nebuvo tik džiaugsmas. Tai buvo tikrų tikriausia laimė. Žinoti, kad už tų durų tavęs dabar kažkas laukia.

Tirlinn-tirlinn…

Girdėti žingsnius, matyti, kaip pasisuka raktas spynoje, spragteli rankena…

Tirlinn-tirlinn…

Matyti džiaugsmą akyse, šypseną, pajusti, kad žmogus džiaugiasi tave matydamas, kad jis ilgėjosi tavęs, net jei tu tik trumpam išėjai duonos nupirkti.

Tirlinn-tirlinn…

Jei jūs ilgą laiką negyvenote vieni, jums sunku bus tai suprasti.

Kartais vyras atidarydavo duris lėtai, ėmė iš mano rankų krepšį, padėdavo nusirengti paltą, apkabindavo ir prisiglausdavo dygiu skruostu. O kartais jis negalėjo atsitraukti nuo darbų, todėl atvėręs duris ženklais man parodydavo, kad labai užsiėmęs, greitai pabučiuodavo mane ir bėgdavo toliau dirbti.

Bet tai nieko nekeitė. Aš elgiausi tarsi ilgai angina sirgęs vaikas, kuriam pagaliau leido valgyti ledus. Ir jis suprato mane, ir, svarbiausia – nei karto nesupyko, nesuirzo ir net nepaklausė:

– Tu ką, raktus pamiršai?

Jis suvokė, kad ne raktuose čia esmė. Taip ir buvo.

Taip ir dabar yra. Ir taip bus.

TODĖL ATEINANČIAIS METAIS AŠ LINKIU JUMS DVIEJŲ DALYKŲ: SVEIKATOS IR KAD JŪSŲ BŪTINAI KAŽKAS LAUKTŲ.

O visa kita jūs patys sau prisisvajosite ir pasieksite 🙂 .

Esu tuo tikra.

Padėka autorei! Pagal Darjos Isačenko istoriją, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Žiemos pasaka

Žiema – tai viena didelė stebuklinga pasaka.

Joje trys dalys ir begalinis stebuklų kiekis kiekviename puslapyje. Ką ten puslapyje – kiekviename šios nuostabios istorijos žodyje slypi po vieną mažą stebuklą!

Gruodis – “Apie tai, kaip pajusti stebuklą“…
Sausis – “Apie tai, kaip pačiam sugalvoti stebuklą“…
Vasaris – “Apie tai, kad stebuklas – tavyje“…

Ir tu esi šios žiemos pasakos autorius, kūrėjas, rašytojas – kaip tau labiau patinka. Svarbiausia, kad tu esi burtininkas.

Atverk savo sielą, ir tiesiog leisk stebuklui būti!

Padėka autorei! Pagal Viktorijos Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir tyro būties džiaugsmo mums visiems 🙂 !

Tai štai kam jie reikalingi…

Aš supratau, kam iš tikrųjų reikalingi socialiniai tinklai (ypač moterims)! 

Kartą aš pastebėjau, kad seniai nieko nerašo savo paskyroje viena mano pažįstama. Nors anksčiau rašė tris-keturis kartus per dieną. Mes nesame artimi draugai, tiesiog esame seniai pažįstami, kažkada drauge dirbome, todėl mėgstame kartais pakomentuoti vienas kitą, pajuokauti ir pan. Ji vidutinio amžiaus, gyvena viena.

“Keista,“ – pagalvojau. Ir parašiau jai. Taip ir paklausiau: “Kur dingai, ar nieko neatsitiko?“ Ji greitai atsakė: “Ne, nieko nenutiko, tiesiog nuotaika nekokia, su darbais problema, todėl nieko nesinori rašyti.“

Na, ir mes šiek tiek pabendravome. Laiškais. Ir ji akivaizdžiai buvo patenkinta mūsų susirašinėjimu.

O aš pagalvojau: visi tie mūsų socialiniai tinklai – geras dalykas, tiek ten visko – kačiukai, selfiai, pokalbiai apie pasaulio likimą…

Bet, galbūt, viena iš pagrindinių jų funkcijų tame, kad mes turime galimybę turėti žmogų savo akiratyje. Ir jei kažkas ne taip, jei jis staiga dingtų – galime jam tiesiog parašyti.

Taip, kai kurie žmonės gali tiesiai parašyti: “Pasikalbėkite su manimi!“ Moterys dažnai taip daro. Ir visi tuoj pat atsiliepia, parašo kažką gero. Lyg ir paprasti žodžiai, lyg ir nieko ypatingo, bet tai tarsi nedidelė psichoterapija. Moterims tai ypač svarbu. Nes joms reikalingas verbalinis bendravimas, jos emocingos. Jos turi jaustis reikalingos. Juo labiau, vienišos.

Beje, dėmesys ir bendravimas visiems reikalingas, tame tarpe ir vyrams, tik jie to neparodo…

Bet ne visi juk ekstravertai. Ne visi gali parašyti: “Pasikalbėkite su manimi!“ Kažkas tylės ir liūdės. O kažkas dar ir pagalvos: “Na, na, pažiūrėsime, kas manęs pasiges!“ Tačiau praeina diena, kita, savaitė, ir – tyla, niekas nerašo, visi užimti selfiais ir kačiukais. Ir depresija gilėja…

O jei žmogui parašysime – galbūt, pavyks jį nors trumpam išvaduoti iš depresijos ar liūdesio. Kiekvienam svarbu, kad jį prisimintų, kad pasidomėtų: “O kur gi tu prapuolei?“

Tai nesunku, tai smulkmena, net iš namų nereikia niekur eiti, nors gulėdamas rašyk. O žmogus, galbūt, tik tavo laiško dabar ir telaukia.

Ypač moterys. Juo labiau, rudenį.

Padėka autoriui! Pagal Aleksejaus Beliakovo tekstą, vertė ruvi.lt

Gerumo ir jaukaus bendravimo mums visiems 🙂 !