Altruizmas

Mokslininkai teigia, kad kiekvieno iš mūsų genuose yra altruizmo ir vienybės suvokimas. Gyvųjų organizmų gyvybinės veiklos dėsniai rodo, kad organizmas suvokia savo egzistavimo priklausomybę nuo visų organų ir elementų bendro darbo, ir tai skatina ląsteles ( kurios, atskirai paėmus, yra “individualybės“), altruistiškai sąveikauti tarpusavyje – bendram ir savo labui.

Sociologai tvirtina, kad 10% žmonijos yra altruistai. Nepriklausomai nuo visuomenės įtakos ar auklėjimo, šie 10% išlieka kaip pastovus dydis. Iš šio skaičiaus galime spręsti, kad altruizmas nėra paplitęs, todėl retas turime aiškų suvokimą, kas tai yra apskritai, arba painiojame sąvokas. Painiojame todėl, kad vertiname veiksmą, o ne intenciją, slypinčią už veiksmo.

Dažniausiai altruizmas tapatinamas su kažkokiu išoriniu veiksmu. Tai gali būti “auka“, išorinis gėris vardan savo tikslų: norint kažkam įtikti, ar kažko tam tikru veiksmu pasiekti, t.y., už to veiksmo slypi aiškus savanaudiškas motyvas. Tuo tarpu altruizmas – tai veikimas kitų labui, kai nesitikima jokio atlygio, o veikiama iš nuoširdaus noro padėti. Altruizmas yra egoizmo priešingybė.

Egoizmas iš esmės yra piktybiška, parazitinio gyvavimo forma, kurios esmė – gerovė kitų sąskaita. Altruizmo esmė – veikimas kitų žmonių gerovei. Galima sakyti, kad altruizmo tikslas yra pats altruizmas. Tai yra mūsų genuose, tai mūsų prigimtis, aukščiausia žmogiškumo išraiška, žmogaus pilnavertiškumo, subrendimo rodiklis. Besąlygiškas davimas – tai vienas kito praturtinimas, keitimasis.

Kaip teigė E.Fromas, davimas yra aukščiausia žmogaus pajėgumo išraiška. Tai liečia pirmiausia dvasines savybes: juk negalime duoti tai, ko neturime. Kiekvienas galime sąmoningai vystyti savo prigimtinį altruizmą: kai suprantame savo prigimtį, galime lengvai išvystyti tai, kas mumyse jau “įrašyta“, “įdėta“ ir elgtis pagal savo prigimtį ir gamtos dėsnius.

Tam, kad išvystytume savyje altruizmą, pirmiausia turime suvokti, kad tai neturi nieko bendra su egoizmu. Pirminės altruizmo apraiškos yra gailestis, užuojauta, atjauta – kai norima pagelbėti, padėti ir palengvinti pačią situaciją. Aukščiausia altruizmo išraiška – kai suprantamos nepalankių aplinkybių priežastys ir veikiama taip, kad pašalinus kentėjimo priežastis, maksimaliai harmonizuoti situaciją, suvokiant, kad visi mes esame viena ir svetimų bėdų negali būti.

Tikrasis altruizmas yra besąlygiškas ir pasireiškia natūraliai – ne dėl kažkokių egoistinių paskatų ar užslėptų motyvų, o todėl, kad žmogus tiesiog negali kitaip elgtis. Altruizmas pirmiausiai glūdi suvokime, kad visi mes esame viena: nuo atomo iki sudėtingiausių gyvybės formų. Būdami altruistiški ne tik tampame patys geresni, bet ir harmonizuojame savo gyvenimą ir aplinką.

Šiame pasaulyje nėra nieko, ką mes darome “tik“ sau, nes viskas, ką mes darome sau, daro įtaką aplinkiniams. Taip pat nėra nieko, ką mes darome “tik“ kitiems, kas neturėtų įtakos ir mums patiems. Galime prisiminti gyvo organizmo veikimo principą: visi mes esame susaistyti gyvybiškais svarbiais ryšiais, visi mes esame viena. Atskirtinumas tėra egoizmo iliuzija.

Evoliucijos dėsnis paprastas: visada turime eiti tobulėjimo keliu, kad kiekviena sekanti akimirka (etapas) būtų geresnė už praėjusią. Tobulėjimas yra geriausių žmogaus savybių, kokias jis tik turi savyje, vystymas ir išraiška – per dvasinį poreikį padėti, dalintis – per altruizmą. Kadangi esame sąmoningos būtybės, tai mūsų evoliucija vyksta per sąmoningą altruistinių savybių vystymą.

Dabar pasaulyje tiek nevilties.. Ir visi prisimename įkvėpiančius, kupinus altruizmo šviesių žmonių gyvenimus, ir pojūtį, kurį sukelia Vienybės jausmas.. turbūt, tai pats nuostabiausias jausmas. Ir.. kažkodėl jaučiamės vieningi tik nelaimės akimirką.. O juk galime šią vienijančią savybę vystyti nuolat, kasdieniniame savo gyvenime: maži geri darbai veda link didingų tikslų..

Kiekvienas turime pradėti nuo savęs, ir savo įtikanančiu altruistišku elgesiu galėsime paveikti žmonės, tebeesančius egoistinio mąstymo įtakoje. Niekas už mus šito nepadarys. Kaip keičiamės patys, taip keičiasi ir pasaulis aplink mus – tai taip pat Vienybės dėsnis.. Per altruizmo vystymą galime eiti ne kančių keliu, o Žinių keliu, link mūsų visų bendro tikslo – harmoningo visiems gyvavimo būdo.

Kaip jūs manote ? 🙂

Reklama

20 minčių apie „Altruizmas“

  1. Neseniai ir aš skaičiau straipsnį apie altruizmą, kur rašo apie altruizmą su neigiamu atspalviu. Atseit, beprasmiškas aukojimasis. Tikrai daug painiavos 😦 . Kaip čia viską suprasti?

    Patinka

  2. MMIX, nuoširdžiai ačiū 🙂 jums taip pat gerų metų 🙂 ! Tik.. “rūpintis“ pakeisčiau “dalintis“ 😉
    Bagira, dabar labai daug supainiotų sąvokų, o iš to klaidingi įsitikinimai.. Painiavos altruizmo suvokime daug dėl to, kad žiūrima į veiksmą, o ne į intenciją, slypinčią už to veiksmo. Jei žmogus, kažką darydamas, turi asmeninių tikslų – kažką už tai gauti ar kažko tuo veiksmu pasiekti sau – tai jau manipuliacija.
    Jei altruizmo “tikslas“ yra pats altruizmas, tai negali būti auka, tai savaime suprantamas dalykas. Tokių pavyzdžių daug, pakanka prisiminti, kaip tėvai, esant menkiausiam pavojui, yra pasiryžę dėl savo vaikų viskam.. Argi tai auka? Tai savaime suprantamas elgesys, noras padėti.
    Dėl sąvokų supainiojimo ir egoizmas laikomas “gera“ savybe.. Dažniausiai jis painiojamas su individualumu ir unikalumu.
    Tereikia noro, ir viską galima išsiaiškinti 🙂

    Patinka

  3. Pavyzdys su tėvais geras. Taip supratau, kad jei žmogus mano, kad aukojasi ir taip save riboja ir dėl to jaučiasi nelaimingas, tai jau ne altruizmas? Altruizmas tada, kai geras poelgis žmogui yra savaime suprantamas?

    Patinka

  4. Taip, bet kolkas labai daug kas matuojama nauda. Iš čia, matyt, ir altruizmo nesuvokimas.
    Įdomiai, turbūt, atrodytų, jei kokia organizmo dalis prašytų atlygio už savo darbą 🙂 .. O juk žmonija ir yra lyg vienas organizmas ir didžiausia bėda, kuri jai atsitiko, ir yra susipriešinimas ir susiskirstymas,kova – su savimi iš esmės..
    Jei pradėsime elgtis altruistiškai, tai ir sugrįš Vienybė, arba.. “susirgsime“ nepagydomai.
    Nors ir daug dabar nevilties, bet manau, kad viskas palengva keičiasi. Tiesiog altruistai savo gerus darbus daro tyliai – jiems tai ne šou, ne sensacija, o savaime suprantamas dalykas 🙂

    Patinka

  5. Labas, Ruvi,

    Tu taip aiškiai dėstai mintis… Tikrai pastebiu, kad kitus juokinga ar net sukelia baimę altruizmo reiškinys, konkrečiau, suvokimas jog duosi duosi ir ne tik, kad atgal negausi, bet ir tau pačiam nebeliks…bet įvyksta visai priešingai, nesitikėdamas gauni daug daugiau nei, kad tikėdamasis gautum ir suveikia karmos dėsnis (galiu klysti) – ką duodi, dvigubai sugrįš. Nesvarbu darbas blogas ar geras. Geriau jau geras… 🙂

    Patinka

  6. Labas, Sauliau 🙂
    Taip, tu visiškai teisus: darydami gėrį, mes jį didiname 🙂 ne tik visiems, bet ir sau 🙂 , juk visi esame Viena – kaip toje gražioje knygoje apie Mauglį 🙂
    Ir jau tikra tiesa – ką pasiunčiame į pasaulį, tas ir sugrįžta 🙂 . Geriau jau gerą 🙂 ..
    P.S. Įdomiai suvedei: net karmos požiūriu tai yra “naudinga“, jei taip galima sakyti 🙂 , svarbu tai daryti nuoširdžiai 🙂

    Patinka

  7. Laba diena.Man taip pat malonu girdėti apie čia išsakytus gerus norus.Nors ir labai norėdama daug gero kitam savo elgesiu savo supratimu,turiu šiandien pasakyti kad nėra visai taip kaip mes norėtume.Turėdamas gerų norų ir ketinimų kito žmogaus atžvilgiu gali būti taip įskaudintas,kad pradings ilgam tas noras ir pagaliau suprasi kad tai beprasmiška jog gyvenimas tai kova už būvį.Nes aš ir tu pasaulyje esi ne vienas,esame tarp žmonių.Juo tu esi geresnis juo daraisi nevykėliu,nes kiti tave sumindžios,sunaikins tave iš vidaus.Apie kokį altruizmą galima kalbėti kai visas pasaulis baigia įstoti į kapitalizmą.O kas yra kapitalizmas visiems mums žinoma sąvoka.Kad žmogus vystytu altruizmą visu pirma reikalinga kad to norėtų pats dievas jo palaikymas,bet ne stebėjimas iš viršaus kaip vyksta kova už būvį.Pasaulis vystosi taip kaip pats dievas nori ir nieko čia nepakeisi.Gyliai širdyje norėčiau pasakyti kad dievas blogo nedaro žmonės daro blogį.Bet iš viršaus lengviausia pasakyti kad aš atidaviau laisvę žmonijai.Bet tai ne tiesa,nes Laisvė-tai gėris, grožis ,meilė.Dievas sukūrė daug žmonių su skirtingomis natūromis į supratimą.Kita žmonių natūra galvoja kad laisvė-tai pinigai,valdžia. Ir jie galbūt yra teisūs o kodėl?Todėl kad kiekvienas iš mūsų tai žino kas yra pinigai ir kas yra valdžia.Ir taip pat žinome kas yra skurdas.Tas kas nekuria jokio altruizmo net apie tai nesusimąsto jis kuria normalų gyvenimą,o tai yra sugeba kaupti kapitalą atsiranda šiek tiek valdžios jo gyvenime, ir jis yra laimingas.Bet kokiu atveju kiekvienas iš mūsų elgsis taip kokią turi savo viduje natūrą.Baigiant savo plačią nuomonę palinkėsiu būti Laimingais.

    Patinka

  8. Labas vakaras, Laima 🙂

    Džiugu, kad jungiatės į diskusiją, nors ir senokai ji buvo..

    Aš suprantu jūsų poziciją – sunku būti ne tik altruistu, bet ir optimistu šiandieninėse gyvenimo sąlygose, kai daugelis žmonių sprendžia ne gyvenimo, o išgyvenimo klausimus.

    Tačiau.. kiekvienai kartai yra savo išbandymai, kuriuose svarbiausia – ne tik išlikti žmogumi, bet ir vystyti savo žmogiškas savybes, tiesa?

    Galima sakyti – kam to reikia, juk aplink tiek blogio?.. Gerus žmones gali įskaudinti blogi. Tačiau taip atrodo tik siaurai žiūrint, jei pažvelgsite plačiau, suprasite, kad žmonija išliko būtent gerosios žmonijos dalies dėka.

    Ko nori Kūrėjas – vargu ar galime suprasti, tačiau aišku viena: mes gyvename dualiame pasaulyje, kurį pažįstame per kraštutines savybes. Žinoma, tai nelengva patirtis. Bet būtent dėl laisvos valios mes ir galime pasirinkti, kokiu pažinimo keliu eisime – griovimo (netekčių ir atmetimo) ar kūrimo (vystymo ir atradimo). Abu keliai pažinimo, jie nei geri, nei blogi, jie skirtingi, ir eidami jais visi anksčiau ar vėliau pasieksime vieną tikslą – atrasime Tiesą, vadinamą aukso vidurį – Harmoniją.

    Kiekvienas turime savo “veiklos lauką“ – savo gyvenimą, kuriame galime kurti pačius nuostabiausius dalykus ir dalintis jais su supančiais žmonėmis. Tai gali realiai kiekvienas žmogus. Na, o didieji procesai keičiasi tuomet, kai atsiranda tam tikras kiekis žmonių, kurie skleidžia evoliucines idėjas ir taip veikia ne tik savo gyvenimą, bet ir visuomenės, pasaulio gyvenimą.

    Gyvename permainų laikais, žinoma, kad tai nelengva. Tačiau tikrosios žmogaus savybės išryškėja būtent sunkiose situacijose – tuomet galime “pasitikrinti“, kiek mumyse meilės ir gerumo, altruizmo ir geranoriškumo.

    Todėl ir sakoma – pradėkime nuo savęs. Tik realiai įgyvendindami savo idealaus gyvenimo svajones, tik konkrečiais žingsniais mes galime keisti ne tik savo gyvenimą, bet ir pasaulį.

    Baimę ir neviltį skiepija masinės informavimo priemonės, bet nustebtumėte, kiek žmonių jau šiandien vykdo harmonizuojančias permainas ne tik savo gyvenime, bet ir visuomenėje. Ir jų vis daugėja.. o jų veiklą galime pavadinti altruizmu iš didžiosios raidės. Ir dirba jie tyliai, nešaukdami ir nesiafišuodami.

    Todėl – junkimės į pozityvumą – ne parodomąjį, o tikrą ir nuoširdų. Jūs, Laima, teisingai parašėte – koks žmogaus vidus, toks ir jo elgesys. Ne tik blogis, bet ir gėris plinta geometrine progresija, tereikia pradėti jį skleisti – ir pirmiausiai savo artimiesiems, savo šeimai 🙂 .. Ar sutinkate? 🙂

    AČIŪ už jūsų nuoširdumą, Laima, dėkui, kad pasidalinote savo mintimis! 🙂 Jaukaus vakaro 🙂 ..

    Patinka

  9. Laba diena,su gražia gamtos ir žmogaus švente norėčiau pasveikinti, Joninės.Aš ir vėl paskaičiau apie mums žinomą temą.Ir vėl kilo noras padiskutuoti,tik man dar labai svarbu suprantamai išsakyti savo mintis ,patirtą supratimą.Apie savo artimuosius ,mano vidiniame pasaulyje tyliai tyliai jie užima didelę dalį mano pačios gyvenimo,nors jie to nejaučia kaip aš ,ir jie yra laimingesni nei aš.Jie yra išlaisvinę save, jie laimingi tuo kad elgiasi laisvai kaip to noro jie patys,o aš ne,nes man taisykles diktuoja mano prigimtis,aš negaliu daryti kaip aš noriu(nepereinu per save)man neleidžia sąžinė.Tas gyvenimas yra labai sudėtingas dalykas.Sunku ir išsakyti.Bet kogero reikėtu paprieštarauti tai minčiai kad būk sąžingas prieš save ir gamta bus palanki,ne visa yra taip.Man pasirodė kad pati gamta yra nesąžininga.Lyg ji būtų gėris ir blogis viename,ir jei tu stengiesi būti tobulas ,ji iš tavęs pasijuokia,kodėl tobulas,todėl kad tavo širdyje norisi gražesnio gyvenimo t.y.daug gėrio,nešaukiant garsiai,bet tyloje žvelgiant akimis šalia kito žmogaus.Ir tada kartu su gamta šalia tavęs kiti žmonės kurie galbūt pažįsta tave,jie džiaugiasi kad iš tavęs iš tavo sąžiningo būdo pasišaipė gamta.Nes gamta kogero taip pat nori įvairumo.Tada tampi nuginkluotas.Galbūt atėjus laikui žmogus turi paleisti save į laisvę,o laisvėje nėra taisyklių kaip išeina taip ir gyveni,nes šito nori ne pats žmogus o gamta.Gamta kaip didžiulė banga meta tave atgal,na o jeigu tu dar pabandysi padėti kitam ji tau primins kad tu ne dievas ir negali spręsti kam kentėti o kam ne,priešingu atveju jei nori palengvinti nąštą kitam, tada kentėk pats.Tam žmogui kuriam norėjai padėti ,jis išsikapstys ,bet kaip bebūtu keista tą astafetę perimsi tu ir tai aiškiai matysis,o tas žmogus išsikapstęs šaipysis iš tavęs primindamas kad užtai tau anksčiau buvo gerai ir nieko čia tokio kad tau dabar blogiau.Štai kokia ta pagalba.O jei kalbėti apie artimus žmones ir čia tas pats.Netgi brolis tampa didžiausiu išdaviku kad tik jo žemiška našta pagerėtų,pamatęs išvargusį sesers veidą jis atsigauna,nepajėgdamas paslėpti džiaugsmo veide,o aš žinodama kad jam buvo sunku savo širdyje labai pergyvenau dėl jo gyvenimo,meldžiausi ir buvau radusi išeitį visiems palankią gerą harmoningą bet jo arogancija viską sugadino dar apvertė ir mano pasaulį,dabar vargstu ir aš.Vargstu labiau savo sieloje nes ji įskaudinta,nuo to nepajėgiu mąstyti,atima jėgas,jaučiu nuovargį.Bet nemanykite kad aš nepajėgiu jam atleisti.Ne pajėgiu.Nes logiškai mąstant užduodu sau klausimą:o ar aš norėčiau kad jis kentėtų,ir tuoj pat turiu garsų atsakymą NE .Praėjo jau 12metų.Tikriausiai artėja naujas slenkstis.Bet kad aš iš to būčiau pasimokiusi,neįsivaizduoju ko turėjau išmokti iš tos situacijos,gerai pamasčiau kad esu teisi prieš save,nes visada mylėjau savo artimuosius,dalinausi su jais jų skausmu ir jie tai žinojo.Matyt ponia gamta taip suprato mano didžiulį norą dalintis su jais jų pačių skausmais,bet jeigu aš dabar galėčiau ištaisyti ką nors,tai ištaisyčiau šitaip:dabar jiems visiems gerai sekasi ir ačiū,ačiū už tai kad gamta išpildė mano slaptus tylius norus ar ne šito aš norėjau,taip šito.Bet dabar aš galėčiau surasti jėgų ir turėčiau padaryti save laiminga juk tiek nebedaug reikia tik vienam žmogui,jei 6 iš jų laimingi.Manau kad reikia man to norėti ir siekti kad dabar aš taip pat būčiau laiminga,gal net turiu dėl to pakovoti.Taip pat noriu paleisti visus artimuosius į laisvę,nes šiandieną aš galvoju kitaip,aš noriu mylėti SAVE.Mylint save neužgauti kito,dar norėčiau kad ir jie taip manytu.Pabaigai,padėkosiu jei kas nors turėjo kantrybės perskaityti mano išsakytas mintis,kiekvienas žmogus turi susivokti savo gyvenime kaip jam geriau elgtis,o dabar nors pro atidarytą langą pasidžiaukime gamtos duotu oru,man labai malonu po lietaus įkvėpti.Sėkmės.

    Patinka

  10. Labas vakaras, Laima 🙂

    Dėkui už jūsų pamąstymus. Dėstote jūs mintis labai aiškiai.

    Žinote, kodėl kyla daugiausiai nesusipratimų ir painiavos? Todėl, kad žmonės dažniausiai žiūri ir vertina savo gyvenimo sprendimų pasekmes, o ne jų priežastis ir motyvus.

    Tarkim, mes darome kažkam gera ir vertiname pasekmes: nedėkingas, ne taip reaguoja (kaip mes tikimės). Tai veiksmas su sąlyga ir motyvu – mes laukiame tam tikros reakcijos į mūsų gerą darbą. Kai nesulaukiame, pradedame vertinti ir pykti, nes rezultatai neatitiko mūsų lūkesčių.

    Jei kalbėsime apie altruizmą, tai yra besąlygiškas veiksmas, t. y., veiksmas dėl paties veiksmo, kuris nukreiptas bendram labui. Čia pritinka analogija su organizmu: visos jo dalys dirba dėl visumos gerovės, ir net tuomet, kai organizmo šeimininkas juo nesirūpina ar net nuodija žalingais įpročiais. Organizmas “nelaukia“ dėkingumo, jis tiesiog dirba savo darbą geriausiai, kaip gali bet kokiose sąlygose (be abejo, iki tam tikrų ribų).

    Ar verta daryti gera? ŽINOMA. Juk esame žmonės ir, kaip sakė Vydūnas, turime išmokti elgtis žmoniškai..

    Laukti atsako į savo darbus – kankinantis užsiėmimas. Mes dažnai galvojame, kad kiti žmonės visuomet galvoja lygiai taip pat, kaip ir mes. Taip labai retai būna, net bendraminčiai kartais turi skirtingą požiūrį į tą patį klausimą. Todėl tikėtis tokios reakcijos, kokios norime mes į savo elgesį – praktiškai beviltiškas dalykas ir nuolatinis skausmo auginimas.

    Taip, yra žmonių, kurie yra nedėkingi, yra žmonių, kurie nemoka išreikšti dėkingumo, o yra ir žmonių, kurie apskritai linkę pasinaudoti geradariais. Ką tokiu atveju daryti? Pripažinti sau, kad tas žmogus štai toks yra ir kad pakeisti santykius su juo galima vieninteliu būdu – mums patiems elgtis žmoniškai.

    Juk gyvenimas, žmonės ir situacijos gyvenime (kurias, beje, kuriame patys) – tai pamokos, kurias turime išmokti ne tik žodžiais, bet ir įrodyti veiksmais. Visi mes mokomės besąlygiškai mylėti, priimti save ir kitus žmones tokius, kokie jie yra, atleisti, priimti atsisakymą kažką daryti ko prašome, suprasti save ir kitus, bendradarbiauti.. ir dar daug daug ko mokomės vieni iš kitų.

    Žinoma, tai nelengvos pamokos. Ir jei jų neišmokstame, gauname vėl ir vėl, tik sunkesnes. Ir blogiausia ne tik nepasimokyti ir nedaryti išvadų, bet nusiminti, nusivilti ir pagal savo patirtį nudažyti visą pasaulį ir visus žmones..

    Jūs teisingai rašote – pradėkime nuo savęs, nuo meilės ir pagarbos sau. Juk kokie esame mes, tokią realybę ir kuriame aplink. Jei nėra meilės ir orumo, tai gyvenime nuolat pasirodys žmonės, kurie mus žemins, nevertins. Išorinis “veidrodis“ visuomet atspindi tik tai, kas yra viduje.

    Komentarus visuomet perskaitau ir labai dėkinga, kai žmonės štai taip nuoširdžiai parašo savo mintis. AČIŪ jums už tai ir už sveikinimus 🙂 .

    Sveikinimai, Laima, ir jums – nors ir pavėluotai 🙂 .

    Patinka

  11. Laba diena,aš labai vertinu kad jūs atrašėte.Bet ta tiesa kurią jūs esate susidariusi yra verta rimtos diskusijos.Nes gyvenimas labai sudėtingas.Ir kaip bebūtų nesmagu turiu jums paprieštarauti(gal dėlto kad ieškau kažkokių atsakymų),nebūtinai žmogaus išorė turi nulemti jo vidų,nebūtinai.Išorė gali susiformuoti nuo sunkaus darbo,nuo streso nuo skausmo kurį tu viduje išgyveni ir taip pat nuo nusiminimo nuo daug dalykų(čia galima suklysti)Išorė nieko nereiškia.Pabendravus su žmogumi gali gauti labai daug gerų dalykų o įpatingai kai kalba žmogaus patirtis ,nuoširdumas,pasvarstymai,atsakingumas už tai ką pasakai bet ne susidariusi teorinė mintis,naivus geranoriškumas.Labai daug yra abejingumo pasaulyje.Mes kaip esame žmonės tai mėgstame visus teisti nors ir nežinome to kas gal būt yra labai svarbu žinoti,bet juk niekada visko nežinosim.TIKRIAUSIAI MUMS UŽTEKTŲ TURĖTI SAVO MINTYSE TAI KAD AŠ NEGALIU LIKTI JAM ABEJINGU NES AŠ GAL BŪT NE VISKĄ ŽINAU.NES LABAI LENGVA TEISTI KITUS IR KAIP SUNKU RASTI TINKAMUS Ž0DŽIUS. Jeigu apie save tai pasakysiu taip :aš mąstau apie savo negerumo priežastis ir motyvus,nes į tai pažvelgiau kaip į laisvą kito žmogaus pasirinkimą jo elgesiui.O tai yra gerbiau jo nuomonę leidau stebėjau ir jaučiau jo pasielgimą.Man tai turėjo pasėkmių.Reikėjo pakovoti o ne subirėti reikalui esant būti griežtai ir reikliai.Raginu ir kitus.Galų gale viena yra tikra neįsileisk žmogaus į savo vidų per arti nes liksi už borto.Reikia gerbti kitą ,iki tam tikros ribos,nes reikia ir save mylėti ir save pastebėti.Niekada neturiu mintyse jo nedėkingumo nes gerbiu jo laisvą pasirinkimą jo nuomonę.Jeigu jis taip padarė vadinasi jam taip reikėjo nors žinau kad mano galva tai negerai.Žinojau kad tai negerai todėl ir įvyko pasėkmė skausminga.Tai štai gerbk jo laisvą pasirinkimą ir paskui pats kentėk.Jam nesakiau nieko bet užtai man kainavo skausmu.Nebūtinai reikia ieškoti klaidos,gyvenimas visoks,skausmą reikia iškentėti ir eiti į priekį.Jeigu išeina greičiau juo atsikratyk nes kiekvienas to vertas.O jei neišeina taip greitai pabėgti tai mintyse reikia galvoti kad su laiku vis tiek susitvarkys.Sėkmės.

    Patinka

  12. Labas vakaras, Laima 🙂

    Kiekvienam žmogui jo gyvenimo patirtis ir gyvenimo išvados yra svarbiausios ir teisingos. Jos keičiasi, kai įgyjama platesnė patirtis. Taip ir turi būti.

    Diskusija nėra mėginimas nuvertinti pašnekovo požiūrį ar sumenkinti kito žmogaus patirtį, diskusijoje mes dalinamės..

    Ačiū už jūsų nuoširdumą, patarimus ir įžvalgas. Ir aš linkiu jums sėkmės. 🙂

    Patinka

  13. Labas.Jūs tik viena bendraujate diskutuojate,jūms ši tema yra aktuali.Ačiū kad jūs esate.Kad šitaip(kaip jūs dabar)būti ,ir išlikti reikia daug kantrybės,stiprybės nepasitraukti.Tai tikriausiai irgi yra žmogaus pašaukimas.Juk tai tam tikra pagalba žmogui.Nei vienas žmogus į šitą puslapį neis neieškodamas tam tikrų atsakymų savo gyvenime.Bendraudamas su nepažįstamu gali surasti tai ko ieškai.Tik nereikia užsidaryti reikia kalbėti,išreikšti savo mintis.Iškalbėdamas savo skausmą taip pat yra atsakymas,o jei dar kažkas su tavim diskutuoja tai išvis yra palaima.O sėkmė man reikalinga.Galėčiau su jumis diskutuoti ir diskutuoti ir atrodo kad niekada nepritrūktų man minčių.Gyvenkite čia ir niekur neišeikite,su pagarba,Laima.

    Patinka

  14. Labas, Laima 🙂

    Jūs teisi, išsikalbėdami mes patys įvardiname tai, kas yra mums svarbu. O tai jau yra pirmas žingsnis į problemų sprendimą. Visai kitaip yra kai vengiame pažiūrėti į problemas ar slopiname savo emocijas ir nuo to jos tik stiprėja.

    Mano tikslas yra dalintis, išklausyti, palaikyti, todėl ir dalinuosi savo požiūriu į gyvenimo klausimus, su kuriais pati susiduriu. Ir labai džiaugiuosi, kai žmonės taip pat pasidalina savo nuomone ir patirtimi.

    Teisingai parašėte – gal ir ne visi išdrįsta parašyti, bet kitų žmonių požiūrio išdėstymas kartais padeda rasti rūpimus sprendimus. Įdomu tai, kad komentarų gal ir mažai žmonės rašo, daugiau laiškų gaunu asmeniškai. Stengiuosi į visus atsakyti, suprantu, kad palaikymas padeda žmogui priimti jam svarbius sprendimus.

    Turime būti žmoniški ir atidūs vieni kitiems – juk esame žmonės. Sunkias akimirkas išgyvename ir savo stiprybės dėka, ir aplinkinių palaikymo dėka, ir tai labai svarbu.

    Geras jūsų pastebėjimas apie bendravimą su nepažįstamais – taip, pažįstami žmonės dažnai į mus žiūri per tam tikrą susidarytą nuomonę apie mus, t.y., turi išankstinę nuostatą, todėl kartais nelengva. O nepažįstami daugiau pamato pačią situaciją tarsi iš šalies ir kartais pasako netikėtų, bet labai vertingų minčių.

    Ačiū jums, Laima. Jaukios sekmadienio popietės 🙂 !

    Patinka

  15. Atgalinis pranešimas: Tarnystė – ruvi
  16. Atgalinis pranešimas: Minios psichologija – ruvi
  17. Atgalinis pranešimas: Visos empatijos pusės – ruvi

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s