Toks svarbus palaikymas..

Dvi gyvenvietes vienoje kalnuotoje vietovėje skyrė gilus tarpeklis.

Kad galėtų susisiekti, gyventojai nusprendė pastatyti pakabinamą tiltą iš keturių storų trosų. Du apatinius trosus jie tvirtai sujungė lentelėmis, kuriomis galima buvo eiti. O du viršutiniai trosai buvo kaip turėklai, už kurių galima buvo laikytis einant tiltu.

Laikui bėgant gyventojai taip priprato prie šio tilto, kad galėjo juo perbėgti, nesilaikydami už viršutinių trosų. Net vaikai drąsiai bėgiojo tiltu, pamiršdami turėklus.

Tačiau vieną dieną du viršutiniai trosai kažkur dingo.

Anksti ryte žmonės susirinko prie tilto iš abiejų pusių, bet niekas nesiryžo žengti net žingsnio tiltu be trosų-turėklų..

Kol trosai buvo – žmonės galėjo eiti ir nesilaikydami, tačiau be jų tiltas pasirodė sunkiai įveikiamas.

Taip ir mūsų tėvai.. Kol jie yra, mums atrodo, kad mes pilnai galime apsieiti ir be jų. Tačiau kai tik jų netenkame, mes pradedame suprasti, koks svarbus mums yra jų palaikymas gyvenime..

Saugokime, mylėkime, branginkime savo tėvus ir būkime dėkingi už jų besąlygišką meilę ir palaikymą!

Gražiausi sveikinimai su artėjančia Tėvo diena visiems tėveliams, seneliams ir proseneliams 🙂 !

Reklama

Paprasti gyvenimo stebuklai

Susitikome su draugu kavinėje. Užsisakėme kavos ir pradėjome kalbėtis.

– Ir kuo tu dabar užsiimi? – paklausiau jo.

– Praktikuoju stebuklus gyvenime.. – rimtai atsakė jis.

– Tai kažkoks slaptas poveikis ar burtai? – nustebęs paklausiau.

– Na, ne visai taip. Bet galiu pateikti tau pavyzdį iš gyvenimo.

Jis nutilo, patraukė kavos puodelį į šoną ir tęsė toliau:

– Štai, pažiūrėk į dirbančią salėje padavėją. Ji dabar dirba visiškai viena ir sukasi kaip įmanydama: bėga, blaškosi, bandydama įvykdyti klientų užsakymus, kurie pilasi tarsi iš gausybės rago.. Ji pradeda nerimauti, skuba, tampa neatsargi, išsiblaškiusi, ji gali išmesti padėklą iš rankų..

Bet.. Pakanka nors vienam žmogui padavėjai nuoširdžiai nusišypsoti, kai ji pavėluotai atneša valgius ir gėrimus, padėkoti jai ir tiesiog pasakyti: “nieko baisaus“. Viskas. Tą pačią akimirką jos nerimas išsisklaido, ji aprimsta ir jau negalvoja, kad viskas beviltiška ir kad ji nieko nespėja. Ir jos elgesys pasikeičia: ji nustoja blaškytis ir pradeda geranoriškai kalbėtis su klientais ir šypsotis.

Ir štai užeina eilinis kavinės lankytojas, tai kavinės savininkas. Jis užsisako kavos ir sėdasi už staliuko. Jis iš pat ryto prastai nusiteikęs – todėl, kad pramiegojo, kad susipyko su žmona, kad šiandien jo dar laukia daugybė darbų.. Bet padavėja sutinka jį su šypsena, atneša kvapnią kavą, palinki gražios dienos.. Ir jis jau šypsosi, jau svarsto: “na, ne taip jau viskas blogai, o ir kava skani kaip niekad, ir oras puikus, ir koks gražus vaizdas pro langą!..“

Šio žmogaus rytas jau pasikeitė: jo nuotaika pakili, o išeidamas iš kavinės jis linki padavėjai geros dienos ir taip pat šypsosi.. Ir su tokia nuotaika jis eina dirbti, jis pasidalins savo puikia nuotaika su darbuotojais, ir jie lengvai įveiks visus dienos darbus.

Tačiau prie išėjimo jį netyčia šlapia šluota užkabina valytoja, palikdama ant jo šviesių kelnių šlapią dėmę.. Vos ne su ašaromis akyse ji prašo jai atleisti, siūlosi išvalyti kelnes.. Bet jis tiesiog nusišypso ir atsako: “nieko tokio, visko būna..“, ir.. abu nusišypso.

O juk galėjo ją aprėkti, nubausti, gal net iš darbo atleisti. O ši valytoja vos galus su galais suduria – išlaiko ir maitina savo penkerius vaikus.. Bet dabar viskas gerai. Ir visa tai – dėl paprasto vaikinuko, kuris nusišypsojo padavėjai..

Draugas vėl nutilo, baigė gerti kavą ir pakvietė padavėją. Padėkojo jai, nusišypsojo, palinkėjo geros darbo dienos.. O aš pamačiau dėkingumo šilumą padavėjos akyse ir gražią jos šypseną..

Draugas pažiūrėjo į mane ir plačiai šypsodamasis pasakė:

– Štai tokie tie mano stebuklai 🙂 !..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Dovanokime vieni kitiems didžiausią stebuklą – savo širdžių šilumą 🙂 !

Per budizmo prizmę

*Visi kalba apie “sveiką nuovoką“, bet ką jie turi omenyje? Ar tai nereiškia galvoti taip, kaip visi kiti? Galvoti taip, kaip diktuoja minios beprotybė?

*Tu nuolat kybai ant svetimo pavadėlio: kažkas nori keptų bulvių, ir tu nori keptų bulvių. Kažkas valgo saldainį, ir tu nori saldainio. Ir taip elgiasi ne tik vaikai, bet ir suaugę žmonės!

*Vagis sako savo sūnui: “Jei tu nesiliausi buvęs tokiu idiotiškai sąžiningu, tu niekada netapsi tokiu geru vagimi, kaip aš. “ Vagių visuomenėje sąžiningą žmogų laiko kvailiu.

*Bet ar neaišku, kad esi vagis, jei vagi svetimą? Bet šiandien visi galvoja, kad vagis nekaltas, kol jo nepagaus policija, kol jo nenuteis ir nepasodins į kalėjimą. Tas pats liečia ir korumpuotus politikus: kol jie slepia savo nusikaltimų įrodymus, visi juos laiko darbščiais ir sėkmingais žmonėmis. Tai tik įrodo, kaip toli pažengė minios beprotybė.

*Dauguma žmonių prarado dvasingumą. Jie daro kažką tik už pinigus. Jie nepajudins nė piršto, jei negaus už tai užmokesčio ar apdovanojimo. Tai, ką egoistas daro iš godumo, dvasingas žmogus daro iš gerumo. Žmogaus vertingumas nematuojamas pinigais.

*Sąmoningas žmogus – tas, kuris supranta realybę, todėl neleidžia iliuzijoms savęs apgauti. O žmonės, kurie nesuvokia realybės, nuolat ieško pramogų: kartais jie įsimyli, kartais prisivalgo, kartais paskaito knygą, kartais pasportuoja. Bet viskas kažkaip per jėgą, tik tam, kad save apgautų, kad pabėgtų nuo realybės.

*Visi kalba apie kultūrą, bet kokia ta kultūra iš tikrųjų? Tranki muzika, erotiški šokiai, sveiką nuovoką iškreipianti literatūra – tai tikrų tikriausias barbariškumas. Mes dirginame savo instinktus, o paskui skundžiamės jaunimu: “ Kas juos taip auklėja?“

*Žmonija progresavo nuo lanko ir strėlių iki arbaleto, nuo arbaleto iki spyruoklinio šautuvo, paskui iki automato, o galiausiai – ir iki atominio ginklo. Bet ar tai turi kažką bendro su dvasiniu progresu? Nemanau: tai tie patys laukiniai, šaudantys vieni į kitus, tik dabar jų rankose vis pavojingesni ginklai.

*Anksčiau žmonės taip pat nepasižymėjo dvasingumu: jie leido krūvas pinigų ir dėjo didžiules pastangas tam, kad statytų pilis – ir kam gi? Ogi tam, kad paskui dėl jų kariautų. Šiandien žmonės su dideliu entuziazmu tęsia šią beprotybę, skatindami priešiškumą ir vis labiau ginkluodamiesi.

*Jei žmonija pagaliau sugrįžtų į savo tikrąją dvasinę prigimtį, tuomet visos šiuolaikinės problemos būtų išspręstos. Tačiau šiandien viskas sukasi aplink pinigus, aistras, gurmaniškus malonumus, naudą, egoizmą – tai tikrų tikriausias beprotnamis! Šiuolaikinis pasaulis skiria visas savo žinias tik tam, kad prieitų aklavietę.

*Žmonės nuolat užimti savo egoistinių poreikių tenkinimu. Jie visą laiką stengiasi kažką padaryti asmeniškai sau. Tačiau viskas, kas grįsta egoizmu – tiesus kelias į nusivylimus ir iliuzijas.

*Visi kenčia nuo savo iškreipto požiūrio į gyvenimą. Jei žmogus žiūri į pasaulį tik iš egoistinio taško, jis viską mato iškreiptai – susireikšminimas, puikybė, pavydas, gobšumas – užgožia bendrą pasaulio vaizdą, vienybę, todėl žmogus gyvena savo mažame pasaulėlyje išskirtinai savo poreikiais ir norais.

*Jei norime tikro dvasinio progreso žmonijai – turime keisti, plėsti mūsų požiūrį į gyvenimą, turime suvokti faktą, kad mes esame viena su visata, planeta, žmonija ir visa gyvybe. Turime ne tik suvokti šį faktą, bet ir remtis juo gyvenime – tai pati svarbiausia užduotis kiekvieno žmogaus gyvenime.

*Suprantame tai ar ne, bet mes visi esame susieti. Todėl dvasingas, sąmoningas žmogus visada jaučiasi geriau tuomet, kai kažką daro dėl kitų ar kažką atiduoda kitiems, nei kuomet ima. Kuo daugiau žmogus daro dėl kitų, tuo ryškiau skleidžiasi jo dvasingumas, ir atvirkščiai – kuo daugiau žmogus daro tik sau, tuo greičiau gęsta dvasingumas, o jo gyvenime vis daugiau iliuzijų.

*Egoistui atrodo, kad kažką padaryti dėl kito ar kažką atiduoti kitam – tai praradimas. Tačiau iš tikrųjų padėti kitam – tai didžiausia dvasingumo išraiška ir laimė žmogui – tame gimsta vienybė, santarvė ir pilnatvė.

*Jei pažvelgsime į gamtą – žemė ir dangus atiduoda, vanduo atiduoda, augalai atiduoda, žmonės atiduoda. Visi kažką atiduoda vienas kitam. Ir mums gali padėti atgimti ir suklestėti toks tarpusavio dovanojimas-dalinimasis.

*Mums reikia nusiimti tuos iliuzijų akinius ir pamatyti realybę ir viską taip, kaip yra iš tiesų. Tuomet mes suvoksime, kad kalnai ir upės, medžiai ir žolynai negyvuoja atskirai nuo mūsų. Šis pasaulis – tavo pasaulis, mano pasaulis, mūsų pasaulis – ir mes visi esame tarsi mažos liepsnelės, apšviečiančios vieni kitus.

Mintys iš Kodo Sovaki rosi knygos “Tau“, vertė ruvi.lt

Šiltos ir saulėtos savaitės mums visiems 🙂 !

Tavo Kelias

Nepalik savo kelio dėl kaltės jausmo, dėl to, kad nori nudžiuginti draugus ir šeimą, ar išsaugoti neutralumą.

Mokykis mylėti savo negalėjimą prisiderinti prie kitų žmonių kelio.

Tau reikia prisitaikyti prie savo unikalaus kelio.

Taip, kartais tai baugina.

Taip, kartais tave užvaldo abejonės ir nepasitikėjimas, ir tu nori sugrįžti prie senojo “komforto“.

Bet senasis komfortas visai nebuvo komfortu.

Už jį teko aukoti. Savo sielą. Savo džiaugsmą.

Tu daugiau ne pasekėjas. Tu eini savuoju keliu be atsiprašymų.

Tu atsikeli, kai suklumpi ar krenti.

Tu šventi savo keistumą, pasijuoki iš savo klaidų.

Kitų žmonių vertinimai – tai gėlės, krentančios prie tavo kojų.

Pagal Dž. Fosterio miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio ir saulėtos nuotaikos mums visiems 🙂 !

Apie sėkmingumą

Šiuolaikinių žmonių suvokimas apie sėkmingumą dažniausiai orientuotas išskirtinai į materialius turtus ir į asmeninę išorinę šlovę. Ir tai jau tampa problema, nes būtent toks požiūris įtakoja žmonių gyvenimo būdą ir vertybių sistemą, o tai galiausiai daro įtaką ir visai žmonijai, ir planetai.

Ką gi mes laikome sėkmingais žmonėmis, kas jie tokie, ką gero ir naudingo visuomenei jie nuveikia? Žinoma, pirmiausiai pamatysime tuos, kas turi valdžią, pinigus ir yra nuolat viešai rodomi – tai aktoriai, dainininkai, muzikantai, šokėjai, žurnalistai, politikai, verslininkai, valdininkai ar tiesiog bet kuria kaina siekiantys populiarumo keistuoliai.

Šie žmonės vadinami elitu ir į juos raginama lygiuotis. Jie nuolat šmėžuoja viešoje informacinėje erdvėje, demonstruoja savo gyvenimą, dalyvauja įvairiose diskusijose, dalina patarimus, formuoja visuomenės nuomonę, ir.. gyvena kažkokį keistą, atskirtą nuo visos kitos visuomenės gyvenimą “savame rate“.

Ir jei pažvelgsime atidžiau, pamatysime, kad gražiu “sėkmingumo“ žodžiu yra pridengiami patys paprasčiausi žmonių egoistiniai motyvai, išskirtinai asmeniniai jų tikslai, neturintys nieko bendro su visuotine gerove –  tai karjera, pinigai, turtai, noras išgarsėti.

Toks “sėkmingumas“ – tai nuolatinės kovos “už vietą po saule“, lydimos  priešiškumo, konkurencijos, pavydo, intrigų, baimės, ambicijų, godumo, puikybės.. Ir šioje terpėje tai visiškai natūralu, nes nebranginama ir nevertinama nieko, išskyrus “sėkmingumą“ ir jo teikiamas gėrybes – dėl to aukojama viskas.

Reikia pripažinti, kad tai nelengvas gyvenimo būdas – tokie žmonės jaučiasi vieniši, nes gyvena tarp žmonių, kurie dedasi partneriais ir draugais, tačiau bet kurią akimirką dėl savosios “sėkmės“ gali juos išduoti, paaukoti ir tapti konkurentais.

Toks “sėkmingumo“ modelis yra iš esmės nesveikas, griaunantis žmonių psichiką, verčiantis juos gyventi nuolatinėje įtampoje. Turėdami tokį nesveiką “sėkmingumo“ modelį – kur kiekvienas tik už save ir kur nėra bendros gerovės siekų – mes griauname žmoniškumo ir vienybės pagrindus, be kurių neįmanomas harmoningas žmonijos gyvenimas.

Paradoksas, bet.. “sėkmingi“ žmonės šiandien tampa priešiškumo, konkurencijos, įvairių krizių ir nesantaikos kurstytojais.. O mūsų iškankinta planeta išgyvena tik dėka tų gerų žmonių, kurie sąžiningai ir.. tyliai atlieka visiems naudingus darbus – sėja ir nuima derlių, kepa duoną, stato namus, gelbėja gyvybes, auklėja vaikus, slaugo ligonius, veža keleivius ir valo gatves. Objektyviai būtent jie yra naudingi visuomenei, o ne elitinis “sėkmingųjų“ būrys..

Ekologas ir rašytojas D. Orr rašė: “Planetai nereikalingi “sėkmingi žmonės“. Planetai gyvybiškai reikalingi mylintys, taikūs ir kūrybingi žmonės. Planetai reikalingi dori žmonės, kurie gali sukurti gyvą ir humanišką pasaulį. Ir šios savybės turi mažai bendro su tuo “sėkmingumo“ suvokimu, kuris dabar taikomas mūsų visuomenėje.“

Atėjo laikas keisti mūsų požiūrį į sėkmingumą – tai turi būti veiksmai, orientuoti į bendrą visos žmonijos gerovę. Sėkmė negali būti siaura, ji negali būti grįsta blogiu, egoizmu ir atsitverti tvoromis nuo nelaimių ir problemų krečiamo pasaulio.

Sėkmė – tai viskas, kas mus gali suvienyti: išradimai, kūryba, projektai ir bendri darbai, gerinantys visos žmonijos gyvenimą. Tai kasdieniniai maži geri darbai, atliekami dorai ir sąžiningai. Tai kiekvienas veiksmas, kuris visus įkvepia ir kuria gerą ateities perspektyvą visiems žmonėms.

Tapkime sėkmingais Kūrėjais – pradėkime kurti šviesią ir laimingą mūsų visų realybę – tai ir bus mūsų didžiausia Sėkmė 🙂 !

Saulėtos, gražios savaitės mums visiems 🙂 !