Visi mes teisūs :)

Buvo toks periodas mano gyvenime, kai labai žavėjausi dvasiniais lyderiais ir labai norėjau jų patarimų ir išgauti iš jų savo laimės receptą. Ir taip naiviai tuo tikėjau, kol nepakliuvau pas vieną šviesų žmogų, kuris stumtelėjo mane asmeninių paieškų ir pastangų keliu. Na, savo situacijos neaprašinėsiu, dabar man ji juokinga, bet pasiūlysiu kitą, beveik analogišką. Tai alegorinis pasakojimas – pritča – tiesiog nerandu nei vertimo, nei atitikmens šiam žodžiui.

.. Dvi draugės, prispaustos gyvenimo bėdų, nusprendė kreiptis į dvasinį Mokytoją, vienuolį, gyvenantį netoliese vienuolyne. Susiruošė moteriškės ir, išstovėjusios įlgą eilę, pagaliau pakliuvo pas vienuolį. Tas nurodė sėstis ir paprašė po vieną pasakoti savo bėdas. Pirmoji pasakojo ilgai ir jausmingai, su ašaromis. Antroji taip pat.. Mokytojas tik linkčiojo supratingai galvą ir vis tarsteldavo : “Taip, mieloji, tu teisi“, – vienai ir kitai taip pat..

Moterys suglumo: “Kaip? Jei mes teisios, tai kodėl tada tiek negandų mūsų gyvenime ir mes taip kenčiame?“.. Vienuolis kiek patylėjo ir paaiškino: “Suprantat, mielos moterys, jūs iš tiesų esat teisios. Jūsų vietoje, su jūsų patirtimi, mintimis, emocijomis ir išgyvenimais aš pasielgčiau lygiai taip pat“..

Čia moterys visai neteko žado: “Kaip?..Tu?.. Paaiškink, Mokytojau“ .. Vienuolis paaiškino: “Kai nevaldote savo minčių, neanalizuojate įvykių, nesuprantate priežasties – pasekmės dėsnio ir neturite ryšio su savo tikruoju “aš“, gyvenimas tampa nevaldomu chaosu. Tuomet jūs tik reaguojate į įvykius, nesuvokdamos, kad juos jūs sukūrėte pačios. Nė vienas žmogus nesielgia sąmoningai piktybiškai – jis tik reaguoja, ginasi, išlieja susikaupusį pyktį“..

“Tam, kad suprastumėte gyvenimo dėsnius, turite stebėti gyvenimą ir mokytis. O jei mokotės ir taikote savo žinias gyvenime, jis keičiasi. Iš bejėgių aukų tampate savo gyvenimo valdytojomis, nes puikiai suprantate, koks veiksmas kokias atneša pasekmes. Pasekmė keičiasi, jei keičiate priežastį. Tuomet elgiatės sąmoningai ir gyvenimas įgauna aiškią valdymo ir veiksmų pasekmių matymo liniją“..

“Taigi, mielosios, tuomet nereikia nei patarėjų, nei aiškiaregių, nei nuolatinių Mokytojo patarimų. Valdote savo gyvenimą pačios ir pačios kuriate jo aplinkybes ir esate atsakingos už savo gyvenimo įvykius. Negi tuomet kils mintis kurti kažką blogo 🙂 ?“

Apsidžiaugė moterys, dėkojo Mokytojui.. Pasirodo, viskas taip paprasta.. Paklausė, kaip galėtų atsidėkoti už tokią neįnojamą dovaną – patarimą. “ Gal jums nuskambės keistai, – atsakė Mokytojas, – bet didžiausia dovana man, kai žmogus daugiau pas mane nebeateina.. Tuomet suprantu, kad jis arba sąmoningai kuria savo gyvenimą, arba pasirinko klaidų kelią.. Pirmasis – lengvas ir malonus, antrasis – sunkus ir varginantis, bet abu jie veda į vieną – į žmogaus tobulumą. Kol žmogus vaikšto pas mane, jis tikisi, kad kažkas kitas išspręs jo problemas“ ..

Nuostabi pritča, tuo labiau, kad man labai jau tikroviška: matyt, ne viena aš pakliūnu į tokias situacijas 🙂

Reklama

Kodėl kartais taip sunku klausti arba prašyti?

Būna kartais gyvenime situacijų, kai turim kažko paklausti ar paprašyti. Ir.. niekaip. Paprastas klausimas, prašymas, patikslinimas įneštų aiškumą, nurodytų tolimesnę kryptį, bet padaryti to nesiryžtame. Paskui narpliojamės abejonėse, savigraužoje, darome prielaidas.. kai sprendimas, rodos, labai paprastas – klausimas arba prašymas. Suprantama, aš nekalbu apie kraštutinumus – klausimus apie nieką ar įprotį prašymu permesti tai, ką galima atlikti pačiam, ant kito žmogaus pečių. Aš apie situacijas, kai klausimas ar prašymas gali iš esmės pagerinti situaciją, bet to daryti nedrįstame. Kodėl?

Mums kažkodėl įskiepyta, kad prašymas žemina, kad klausdami atrodysime kvailai, kad nepatogu trukdyti klausimais ar prašymais.. Bijome būti nesuprasti, pažeminti, apsijuokti.. Bijome neigiamo atsakymo. Nežinome, kaip prašyti ar klausti, bijome būti atstumti, arba pasirodyti bejėgiai. Kiekvienas prisimename gyvenime bent keletą situacijų, kai laiku neužduotas klausimas ar neišsakytas prašymas ilgam atimdavo ramybę.. Rodos, taip paprasta, bet.. sunku..

Pasirodo ( kaip ir visada), visi apribojimai ir baimės – tik mūsų galvose. Supratę tai, pasijusime žymiai laisviau ir turėsime daugiau laisvės pasiekti savo tikslų. Tiesa yra ta, kad dauguma žmonių yra pasiryžę padėti ir mielai padeda ir atsako į klausimus – tereikia paprašyti ar paklausti. Žinoma, klausdami ar prašydami turime būti pasiryžę priimti ir neigiamą atsakymą, bet.. to jokiu būdu nesurišti su savęs vertinimu. Tiesiog.. žmogus turi tokią teisę, o mes ir tokiu atveju pasijusime geriau, nes pabandėme ir nereiks paskui fantazuoti: o va galėjau paklausti, tada, galbūt.. Neigiamas atsakymas neturi nieko bendro su mūsų savimone ar vertingumu. Tai tiesiog neigiamas atsakymas, atkritęs variantas..

Prašyti, pasirodo, galima visko: pagalbos, paslaugos, daugiau ar mažiau darbo, didesnio atlyginimo, paaukštinimo, atostogų, veiklos pokyčių, pertraukų.. Galime prašyti kažką paskolinti, pabūti su vaikais, padėti susitvarkyti, kažką išmokyti, suremontuoti.. Taip pat asmeniško paaiškinimo, supratimo, atlaidumo, savarankiškumo, laiko, artumo, dėmesio, švelnumo..

Ir tai tikrai nėra žeminimasis, tai yra savo pozicijos išsakymo forma, nes daugelis žmonių net nenutuokia, kas mums gali būti svarbu. Lygiai taip pat ir patys turime būti pasiruošę klausimams ir atviriems atsakymams.. Labai svarbi užduodamo klausimo ar prašymo forma. Ji turi būti geranoriška, be užuominų į pretenzijas ar priekaištus. Į geranoriškumą atsiliepia tikrai kiekvienas žmogus 🙂 .. Jei nesiryžtame tiesiai klausti ar prašyti, rašykime laišką, žinutę.. žinoma, geranoriška forma :)..

Laiku užduotas klausimas ar prašymas gali ne tik išsklaidyti varginančias abejones, bet ir stebuklingai pakeisti gyvenimą. Tikrai bus mažiau nusivylimų bendraujant, daugiau savitarpio supratimo, geresni santykiai šeimoje, mažiau kančių ir savigraužos, artimesnis bendradarbiavimas, našesnis kolektyvinis darbas, naudingi patarimai ir pagalba, naujos galimybės, platesnės perspektyvos.

Taigi, nebijokime – klauskime, prašykime, jei reikia – veikla nugali baimę. Laimėsime aiškumą, tikrumą, pasitikėjimą, kryptį tolimesniems veiksmams. Klausdami parodome savo atvirumą , pasiryžimą pokyčiams, smalsumą naujovėms. Prašydami – pasitikėjimą žmogumi, kurio prašome, sugebėjimą ieškoti sprendimų variantų. Nesėkmė yra tik tai, ko nesiryžome atlikti 🙂 .. Veikime 🙂 ..

Ar mokame kalbėti(s)?

Keistas klausimas, bet man būtent taip susiformavo pavadinimas šitai temai. Ne apie kalbų mokėjimą ar taisyklingą kalbėjimą noriu pasvarstyti. Bet apie tai, kaip sugebėjimas tiksliai išreikšti tai, ką norime pasakyti, įtakoja mūsų bendravimą. Kalba yra bendravimo priemonė, būdas pasakyti savo nuomonę, savo poziciją. Ar visada žodžiais pasakome tai, ką iš tiesų norime pasakyti ir ar kartais žodžiai nėra tiesiog mūsų vidinės būsenos išraiška?

Visi esame susidūrę su situacijomis gyvenime, kai žmonės pratrūksta pykčiu ar net agresija netikėtose situacijose ir vietose, ar atsako šiurkščiai į paprastus klausimus – rodos, visai be priežasties.. Arba, kas pasitaiko rečiau – bet kokioje situacijoje yra geranoriški, optimistiški, kaip mes įvardinam – draugiški, šviesūs 🙂 . Ir gali sakyti tuos pačius žodžius, bet jie įgauna kitą prasmę ir sukuria kitokią nuotaiką.

Dažnai kažkodėl nesakome tiesiai žmogui – ką norime konkrečiai pasakyti, o kalbame užuolankomis, užuominomis, arba tylime ir laukiame, kol susiprotės, ko mes norime. Ir.. pykstame, jei nesupranta. Na, bet jei įsigilinsime – kaip žmogus gali susiprotėti, jei jam tiesiai nepasakysime esmės? “Susiprotės“ yra prielaida. Kalba yra bendravimo priemonė ir jei kalbame užuominomis arba ne iš esmės, žmonės gali niekada nesuprasti, ką iš tikrųjų norime pasakyti ar jaučiame.

Bandyti suprasti ar suprasti žmogų galime tik tada, kai jis atviru tekstu kalba apie tai, kas jam rūpi, ką jis nori pasakyti. Indėnai sakydavo, kad suprasti žmogų iki galo galima tik pragyvenus jo gyvenimą.. Net jei kalbame apie savo išgyvenimus ar lūkesčius atvirai – nėra garantijos, kad būsime suprasti būtent taip, kaip to tikimės. Visi esame skirtingi ir kartais požiūris į vieną ir tą patį reiškinį gali būti visiškai skirtingas. Arba.. galime kalbėti apie tą patį reiškinį, bet kitais žodžiais, ar “iš kitos pusės“, t.y., nesusikalbame ..

Galime tokiu atveju užsidaryti savyje, įsižeisti ir.. nešiotis savyje nuoskaudas, kurios kels įtampą ir įtakos tolimesnį bendravimą. Jei tai artimas žmogus, tos nuoskaudos gali kauptis ir apkartinti ne tik bendrą gyvenimą, bet ir bendravimą su aplinkiniais, nes slopinti įtampą sunku. Kiekviena neišspręsta situacija nuolat plauks į paviršių. Ji būtinai prasiverš: gal ir ne laiku ir ne vietoje, ir gal visai ant niekuo dėto žmogaus.. Galime tapti niūriais, o to priežastis – keliantis įtampą nesusikalbėjimas.

Ką gi daryti, jei jau apima toks jausmas, kad niekas nesupranta? Išsiaiškinti priežastį – jų gali būti įvairių. Bet.. pirmiausia susimąstykime, ar aiškiai ir tiesiai išsakome savo nuomonę, ar apskritai ją pasakome. Ar tikrai suprantam, ko norime. Toliau – ar girdime, ką kitas žmogus sako, ar suprantame. Ar norime suprasti, ar tiesiog principingai įrodinėjam savo tiesą? Kai stengiamės kažką žūt būt įrodyti, negirdime pašnekovo, be to, bet kokią nuomonę galima argumentuotai įrodyti, todėl bet koks ginčas yra beprasmiškas. Nuomonių išsakymui yra diskusijos.

Žiūrime, koks pokalbio tikslas. Jei norime įrodyti savo nuomonę, galime ginčytis, bet turime suprasti, kad šitas procesas pabaigos neturės. Jei norime surasti bendrą sprendimą ar optimalų sprendimą, turime susitarti. Tokiu atveju – ambicijas į šoną ir ieškome to, kas jungia, dėl ko galime susitarti, diskutuoti, kas labiausiai abiems priimtina, o ne gilinti tai, kas skiria ar priešina. Tuomet tai bus bendras susitarimas, kurį, reikalui esant, galima ir koreguoti, t.y., toliau tartis.

Labai svarbus dalykas – nesileisti įtraukiamiems emocijų. Veikiami emocijų, galime priimti karštligiškus sprendimus. Jei pokalbio metu susierzinam, reikia atvirai apie tai pasakyti ir atidėti pokalbį. Emocijos visada atitraukia nuo esmės, pradedame traukti “argumentus“ iš praeities, įžeidinėti, kaltinti, reikšti pretenzijas. Jei norime susitarti, turime kalbėti iš esmės apie reikalą, kurį aptarinėjame.

Jei norime nuoširdžių, atvirų santykių, turime būti atviri ir nuoširdūs – tuomet bendravimas pasidaro paprastas ir artimas. Nelieka neišsakytų nuoskaudų ir nutylėjimų, manipuliavimo, pretenzijų ir nesusikalbėjimų. Visi norime gerų draugų, supratingų mylimųjų, nuoširdaus bendravimo. Bet.. ar mokame patys būti draugais, suprasti, įsiklausyti? Ar mokame aiškiai ir tiesiai pasakyti, ko tikimės, ar mokame išklausyti? Kartais per ambicijas ar nemokėjimą kalbėtis užsidarome, net pasijuntame nelaimingi, o sprendimas gali būti labai paprastas – atviras ir nuoširdus pokalbis 🙂 ..

Toks priešsavaitgalinis rašinys apie..

Pirtį 🙂 ! Neseniai atradau sau šį malonumą 🙂 .. Anksčiau sudalyvaudavau, bet dažniausiai per šventes ar už kompaniją, tai įspūdį nekokį paliko, kurį galėjau apibrėžti keliais žodžiais: žiauriai karšta.. Turiu kelias drauges, kurioms tai išties neatsiejama gyvenimo dalis, bet man kažkaip neprilipo: nemėgstu karščio .. Bet viskam savo laikas, pamėgau ir aš šitą stebuklingą būdą atgauti jėgas. Pasirodo, tai ne tik prausimosi būdas 🙂 .

Kas gi vyksta su karščio poveikiu organizme? Karščio ir garų veikiamas, organizmas išsivalo, net gydosi. Karščio veikiamas, organizmas patiria naudingą sukrėtimą: kraujo srautas sustiprėja odos paviršiuje ir raumenyse, o smegenyse – susilpnėja. Todėl dingsta įtampa, atsipalaiduojame, pailsime, atsinaujiname.. Čia labai svarbus saikas, nes persikaitinimas gali būti pavojingas. Kaip ir visur, reikia įsiklausyti į savo pojūčius – to, matyt, anksčiau nedariau, todėl pirtis paliko nemalonų įspūdį..

Dabar trumpai, kaip ši procedūra veikia įvairias organizmo sistemas. Plaučiai – po pirties jų ventiliacija padidėja 2,5 karto, o taip pat ir deguonies įsisavinimas. Tai puiki profilaktinė priemonė respiratorinių ligų susirgimams. Reguliariai besimaudantys pirtyje žmonės rečiau serga peršalimo ligomis.

Oda – didžiausias savo apimtimi žmogaus organas. Pirtis geriau už kitas higienines priemones išvalo odos poras, atveria užsikimšusias riebalines ir prakaito liaukas, lengvai pašalina negyvas viršutinio odos sluoksnio ląsteles. Pirties garas sterilizuoja ir sunaikina mikroorganizmus, esančius odos paviršiuje – taigi, po pirties oda atsinaujina.. puiku 🙂 ..

Karščio ir garų veikiami, atsipalaiduojame, aprimstame – palankiai veikiama nervų sistema. Gilus sąnarių ir raumenų sušildymas ir suintensyvėjusi kraujotaka palankiai veikia ir periferinę nervų sistemą, o tai padeda gydyti radikulitą ir kitas ligas.

Mūsų širdelei pirtis – naudinga treniruotė, gerinanti kraujo apytaką. Tik.. saikingai ir atsargiai su kontrastinėmis procedūromis. Inkstams pirtyje – poilsis, nes skysčiai šalinami su prakaitu. Pirtis nesuderinama su alkoholiu, nes galima stipriai sutrikdyti inkstų veiklą..

Sąnariams šiluma – natūralus vaistas. Taip pat raumenims. Pagerėjus kraujotakai, raumenys sušyla, atsipalaiduoja, ypač po perkrovų ar skausmingų įtempimų. Pirties procedūrų metu pieno rūgšties kiekis, sukeliančios raumenų skausmus po krūvio, gali sumažėti iki 3 kartų.

Labai naudinga sušilusius raumenis pamasažuoti. Karštis taip pat labai teigiamai veikia medžiagų apykaitą – suaktyvėja jų veikla. Kai medžiagų apykaita suaktyvėja, mažėja viršsvoris, nes su prakaitu pašalinamos kenksmingos atliekos. Vieni privalumai 🙂 !

Dabar apie vantas. Pasirodo, jos rišamos praktiškai iš visų medžių, krūmų ir augalų. Poveikis kiekvienos savitas. Klasikinė, plačiausiai naudojama – beržinė vanta. Ji padeda atgauti jėgas, puiki priemonė nuo nervų ligų. Ąžuolinė – suteikia ypatingos energijos, gydo odos uždegimus, padeda gydyti hipertoniją, atsikratyti viršsvorio.

Karklo vantos – atpalaiduoja raumenis, padeda gydyti varikozines venas, migreną. Šermukšnio – “moteriška“ vanta – padeda gydyti moteriškas ligas, nevaisingumą, virškinimo sutrikimus, harmonizuoja kūną. Kadagys – išlaisvina nuo negatyvių įtakų ir energijų, gydo reumatą, radikulitą, osteochondrozę. Ir dar daug daug yra medžių vantų: ir klevo, pušies, tuopos, sausmedžio..

Dar, pasirodo, yra ir augalų vantos. Apynio – ramina nervus, gerina apetitą, gydo odos susirgimus. Kraujažolė – minkština odą, lygina randus, gydo reumatą. Ajeras – žvalina, slopina traukulius, gydo nušalimus, malšina skausmus. Melisa – gerina širdies darbą, gydo peršalimus. Dilgelė (!) – gydo reumatą, egzemas, valo kraują, padeda gydyti kepenų ir inkstų ligas. Ir dar daug daug žolelių.. Apie vanojimą dar negaliu rašyti – trūksta praktikos 🙂 ..

Taip pat pirtyje galime pasilepinti aromaterapija. Užpilas ruošiamas taip: keletą maloniai kvepiančio aliejaus lašelių įlašinti į vandens kaušą, palaistyti įkaitusius pirties akmenis. Saikingai.. prieš tai patikrinti, užlašinus ant dilbio, ar nesukelia alerginių reakcijų. Aliejų – gausybė, pagrindinis atsirinkimo kriterijus – malonus kvapas, reiškia, šiuo metu jis mums tinka 🙂 ..

Ir dar.. saugumo instrukcija 🙂 .. apie saikingumą. Iš pirties, kaip ir iš už stalo, reikia išeiti, kai dar norisi pabūti. Nepersikaitinti ir neužsižaisti su kontrastinėm procedūrom, kitaip galima sau pakenkti. Taip pat yra ligos, kuriomis sergant, pirtis draudžiama.

Mano žinios šioje srityje – pradedančio entuziastingo naujoko 🙂 . Dėkinga Donatui ir Sandrai, kad, žinodami mano bruožą – susirinkti visą informaciją apie naują ar nežinomą man rūpintį reiškinį, padovanojo man knygą apie pirtį..

Labai noriu paprašyti, kad atsilieptų turintys didesnę patirtį šioje srityje žmonės. Kreipiuosi į pastovius lankytojus – Vytą, Augį, Noną ir Pušį – žinau, kad jūs turite vertingos patirties ir kviečiu ja pasidalinti – būsiu labai dėkinga 🙂 .

Lengvo garo tiems, ką paveiks mano entuziazmas ir gero visiems savaitgalio 🙂 !

Medicinos istorija ir ką turim šiandien

Medicinos pažanga didžiuliais žingsniais eina į priekį, o sergančių žmonių nemažėja. Ar medicinos progresas gali padėti išgydyti visas ligas? Pirmiausia pažiūrėkime, kaip gi viskas prasidėjo ir vystėsi. Nuo pradžių pradžios žmogus patirdavo traumas, sužeidimus, susidurdavo su virusais, bakterijomis, parazitais, aplinkos poveikiu. Gydydavosi tuo, kas tuo metu buvo prieinama ir kuo buvo tikima – žolėmis, užkalbėjimais. Taip atsirado žolininkai ir kerėtojai, piktų dvasių varytojai.

Egiptiečiai jau buvo sukaupę daug žinių, kadangi mumifikuodavo kūnus. Jie darydavo nesudėtingas operacijas, bet labiausiai tikėjo dievų gydomąja galia. Senovės kinai tikėjo, kad kūnai yra valdomi šviesos ir tamsos. Jei viena jėga – šviesa ar tamsa – įveikia kitą, manė, kad įsigalėdavo liga. Kad atsatytų pusiausvyrą, naudodavo akupunktūrą. Antikiniai graikai ypač rūpinosi sveikata. Jų sukurti medicinos pagrindai gyvavo 2 tūkstančius metų. Didžiausias to meto nuopelnas – Hipokrato (460 – 377 m.pr.m.e.). Jis pradėjo nagrinėti žmogaus fiziologiją ir suskirstė žmogaus kūno skysčius į 4 grupes, tai: kraujas, gleivės, geltonoji tulžis, juodoji tulžis. Žmogui susirgus, stengėsi atstatyti šių skysčių pusiausvyrą kraujo nuleidimu, vidurių išvalymu ir t.t.. Taip pat išskyrė 4 temperamentų tipus: cholerikas, flegmatikas, sangvinikas ir melancholikas. Gydytojai buvo vadinami asklepidais sveikatos dievo Asklepijaus garbei. Aristotelis (384 – 322 m.pr.m.e.) teigė, kad medicina turi būti pagrįsta žiniomis ir tyrinėjimais. Vystėsi anatomija.

Romėnų medicina naudojo skysčių pusiausvyros atstatymą, žmonės laikėsi higienos ir sportuodavo. Žymiausias gydytojas – Klaudijus Galenas (129 – 199 m.e.m.). Paskaitų metu tyrinėjimams skrosdavo gyvulius. Romoje buvo ligoninės, kuriose darydavo operacijas. Kadangi tuo metu buvo operuojama be narkozės, pacientai dažnai žūdavo nuo skausminio šoko. Plačiai naudojo gydymui žoles, taures, aliejus. Maudymasis pirtyje atliko sanitarinį vaidmenį- neleido plisti ligoms. Islamų medicinoje žinios buvo perduodamos iš kartos į kartą. Žymiausias gydytojas – Razijus (850-932 m.e.m.) pirmasis aprašė tymų ir raupsų skirtumą. Ankstyvais viduramžiais medicina apie tūkstantį metų nepažengė į priekį.

Viduramžiais žmonija kentėjo nuo maro ir raupsų epidemijų. 14 amžiuje nuo maro mirė ketvirtadalis Europos gyventojų. Pradedamos atidarinėti ligoninės su slauga, operacinėmis. Buvo pradėtas daryti vizualus šlapimo tyrimas, net kaukolės preparacijos. Renesanso laikotarpiu Leonardas da Vinčis skrodžia lavonus ir tyrinėja žmogaus anatomiją, daro anatominius piešinius. Išrandamas termometras, bet plačiai nenaudojamas. Tuo metu atrandamas ir parakas – taigi daugėja karų, atsiranda daug sužeistų ir vystosi chirurgija. Atliktas pirmas audinių sužeistąjam persodinimas. A.Vezalijus parašo knygą – anatomiją. Paracelsas taiko chemines medžiagas ligų gydymui. Pradedami naudoti švirkštai.

17 amžiuje V.Harvėjus nustato didijį ir mažąjį kraujotakos ratus. Levenhukas sukuria mikroskopą- atrandamos bakterijos, įvairių ligų sukelėjai. 18 amžiuje raupų epidemijos metu mirė penktadalis Londono gyventojų. E.Dženeris išranda skiepus nuo raupų. Raupai galutinai įveikti 1962 metais. 19 amžiuje medicininio patikrinimo rezultatai imti lyginti su skrodimo rezultatais. Taip medicina tampa mokslu. Tai medicinos suklestėjimo amžius- atrandamas aspirinas, daugelis skiepų, antiseptikai. Perpilamas kraujas, atrandamos 4 jo grupės. Didžiausi medicinos pasiekimai- 20 amžiuje. Vystosi anastezija, genetika, farmakologija. A.Flemingo atrandamas penicilinas, Bantingo insulinas. Atrandami ir tobulinami diagnostiniai prietaisai, organų persodinimas, dirbtinis apvaisinimas.

Matome, kokį ilgą atsiradimo ir vystymosi kelią praėjo medicina, kol šiandien tapo tuo, kuo ji yra. Pažangūs gydytojai teigia, kad šiuo metu medicina išgyvena krizę, nes, iš esmės, “padalino“ žmogaus kūną į dalis, kurias gydo atskiri specialistai ir nežiūri į žmogų kaip į visumą. Medicina tapo ligų medicina, simptomų medicina, bet ne sveikatos medicina. Medikų darbas labai svarbus ir nelengvas, bet gaila, kad dažnai pačios medicinos ir farmacijos krypties sumenkinamas. Medicina gelbėja žmogų, slopina simptomus, tuo pačiu iškreipdama žmonių suvokimą iki primityvaus supratimo: negalavimas – tabletė. Daugeliui žmonių yra didelė naujiena, kad, norint būti sveikam, reikia įdėti asmeninių pastangų. Gal mūsų tinginystė ir gimdo visus tariamai greitus ir lengvus būdus – pažadus greitai “atgauti“ sveikatą?

Tai ir ieškom tų panacėjų – stebuklingų tablečių, brangiausių klinikų, retų žolelių ar užpilų ant egzotiškų gyvūnų kūno dalių, bėgiojam į grupinius gydymo seansus pas stebukladarius ar pripuolam prie kokios madingos organizmo valymo ar stiprinimo programos. Tai nėra blogai, aš tik noriu pabrėžti žodį “pripuolam“. Kad būtume sveiki, turime nuolat rūpintis savo sveikata. Kiekvienas medikas mums pasakys, kad sveikata yra normalus visų organizmo sistemų funkcionavimas, o ligų priežastys- individualūs sisteminiai organizmo sutrikimai. O kadangi sisteminiai, tai ir sutrinka visas organizmas, o ne vienas atskiras organas. Rašiau daug apie tai, kas mus susargdina- tai neteisinga mityba, gyvenimo būdas, žalingi įpročiai.

Pas medikus žmonės dažnai ateina tokios būsenos, kad išties – medicina bejėgė.. Gyvename skubėjime, o kūnu ir dvasia sugebam apkerpėti. Ta mūsų dvasinė tinginystė atvedė į mygtukus, pultelius, važiavimą, sėdėjimą, pramogas, piliules, valgymą ir gėrimą kas papuola – ir viskas sveikatos sąskaita. Parodaksalu, bet visas tas išorinis blaškymasis atvedė žmones į totalinę tinginystę: viskas daroma tik tam, kad reiktų kuo mažiau judėti, galvoti, kurti, svarstyti. Patys nuo tos tinginystės ir kenčiam. Ir pas gydytojus einame eilinės piliulės, o ne patarimo, kaip atstatyti sveikatą – nes taip lengviau.

Tai ar tam medicina nuėjo tokį ilgą vystymosi kelią, kad mes taptume vis didesniais ligoniais? Manau, kad tikrai ne. Kokiu keliu ji besivystytų, mes patys galime savo sveikatą valdyti žymiai daugiau, nei mums kartais atrodo. Tuo labiau, kad turime tokį išlavintą protą ir tiek daug informacijos ir patirties, kauptos tūkstantmečiais. Medicinos pasiekimai gali padėti mums išlikti sveikais ilgaamžiais. Jei tik piliulės gydytų, mes visi būtume sveiki. Kaip ir visose gyvenimo srityse, viskas susiveda į asmeninį kiekvieno žmogaus sąmoningumą. Yra daugiau būdų išvengti sveikatos sutrikimų, nei gydyti pasekmes. Mąstykime, darykime išvadas gyvenkime sveikai ir būsime sveiki 🙂