Mėnuo: rugsėjo 2015

Apie šiuolaikinį švietimą

* Šiuolaikinio švietimo modelis neveikia. Jis paseno, todėl išplėšia iš žmonių gyvenimo 15-20 metų ir išugdo nepritaikytus gyvenimui, šabloniškai mąstančius žmones.

* Mums diegia klaidingą įsitikinimą: jei gerai mokomės, jei įstojame į gerą aukštąją mokyklą ir ją užbaigiame, tuomet sėkmė gyvenime mums užtikrinta.

* Galbūt, kadaise taip ir buvo, bet šiandien švietimo sistema jau nespėja koja kojon su laiku, todėl vietoje ugdymo sistemos ji tampa formalia, sustabarėjusia.

* Jei norime, kad visuomenė sėkmingai vystytųsi ir tobulėtų, mums reikia mokytis konkrečių įgūdžių, kurie naudingi realiame gyvenime. Kitaip tariant – įgūdžių, kuriuos galima nuolat vystyti bei tobulinti, remiantis praktika ir patirtimi.

* Žinoma, mokslo įstaigose galima išmokti ir naudingų dalykų: išvystyti erudiciją, išsiugdyti kritinį mąstymą, gauti bazines žinias. Tačiau diplomas šiandien neužtikrina sėkmingo įdarbinimo ir įdomaus, kūrybingo darbo. Atėjo laikas ieškoti naujų švietimo būdų.

* Dabartinėje švietimo sistemoje žmogus savo vaikystės ir jaunystės metus, kuomet jis kupinas entuziazmo, energijos ir kūrybingumo, turi nukreipti į.. kuo geresnių pažymių gavimą.

* O tai pamažu gesina ir entuziazmą, ir kūrybingumą, ir apskritai norą mokytis – juk reikia mokytis daugybės dalykų (ir gerai mokytis), kurie ne tik neįdomūs, bet ir retai pritaikomi gyvenime.

* Švietimo sistemos paradoksas tame, kad daugybės dalykų, išskyrus bazines žinias, mes niekaip nepritaikysime gyvenime, nors ir skirsime tam daugybę jėgų ir laiko. Tokio mokymosi rezultatas – tik gražūs pažymėjimai, bylojantys apie tam tikrų mokslų baigimą.

* Todėl taip daug žmonių, baigusių įvairius mokslus, nedirba pagal specialybę arba dirba formaliai, atsainiai. Arba tampa tam tikros srities teoretikais – vysto teorijas, rašo knygas ir mokslinius darbus, kurie neturi jokios praktinės naudos visuomenei.

* Tuo tarpu tik praktiniai įgūdžiai: reikalingų žinių pritaikymas, kūrybingumo ir iniciatyvumo ugdymas bei mokymas dirbti grupėje (derinti veiksmus geriausiam rezultatui) gali suteikti žmogui vertingą išsilavinimą, kurį jis galės ne tik pritaikyti gyvenime, bet ir toliau vystyti.

* Žmogus gali turėti aukštą intelekto koeficientą, daug teorinių žinių, bet jei jis nesugeba kūrybiškai mąstyti, priimti savarankiškus sprendimus ir pritaikyti savo žinias gyvenime – tos žinios mažai vertos. Svarbiausias gyvenime – praktinis intelektas.

* Dabartinis formalus, šabloninis išsilavinimas praktinio intelekto neugdo. Ateities švietimo sistema turėtų būti susieta su praktika. Ji turėtų būti lanksti, atsižvelgiant į įvairių mokslo sričių pokyčius (tobulėjimą).

* Juk mokomės ne dėl pačio mokymosi. Mokslai yra tobulėjimo įrankis, todėl mokytis turi būti įdomu! Tai būtina sąlyga. Jei mokytis neįdomu – reiškia, mokslai tapo dogmatiški, neatitinkantys gyvenimo pokyčių ir besimokančiųjų poreikių.

* Blogiausia, ko išmoko dabartinė švietimo sistema – tai šabloninis mąstymas. Tai visiškai užgesina žmogaus gebėjimą laisvai, savarankiškai mąstyti ir apskritai tobulėti. Todėl retam pabaigusiam mokslus žmogui išlieka noras toliau savarankiškai kažko mokytis, užsiimti saviugda.

* Šabloninį mąstymą galime pastebėti ir tame, kaip abiturientai renkasi aukštąją mokyklą: retas yra tvirtai pasirinkęs specialybę ir žino, ką norėtų veikti gyvenime. Dažniausiai einama “kažkur“, “bet kur“ – kad tik gautų aukštojo mokslo diplomą.

* Tokio pasirinkimo pasekmės jau matomos mūsų gyvenime: vis mažiau tikrų savo srities specialistų, kurie gerai dirba ir yra naudingi visuomenei. Juk formalus išsilavinimas orientuotas išskirtinai į statusą, kuris įgyjamas, jei tiksliai vykdomos tam tikros taisyklės.

* Jei tokia situacija tęsis – gerų specialistų turėsime vis mažiau, o vietoje jų bus armija funkcionierių, kurie be taisyklių ir instrukcijų yra bejėgiai, o bet kokia situacija, reikalaujanti savarankiško sprendimo – jiems neišsprendžiama.

* Jei norime pozityvių pokyčių visuomenėje – turime keisti pasenusią švietimo sistemą, kuri jau neatitinka mūsų dienų iššūkių. Išsilavinimas turi būti praktiškas, visiems prieinamas, lankstus, gerinantis visos žmonijos gyvenimą.

* Be bazinių žinių, mokslo įstaigose turi būti mokoma žmoniškumo: vienybės, meilės, pagarbos gamtai ir visai gyvybei, bendradarbiavimo, santarvės, kūrybingumo. Juk visos žmonijos progresas – tai daugybės kūrybingų žmonių vieningos veiklos rezultatas 🙂 .

(Mintys iš Ž. Fresko paskaitų, parinko ruvi.lt)

Dvi gyvenimiškos istorijos

Rašinėlis apie televizorių

Kartą pradinių klasių mokytoja paprašė vaikų parašyti rašinėlį apie tai, ko jie paprašytų Kūrėjo, jei jį sutiktų.

Vakare, tikrindama vaikų darbus, mokytoja aptiko vieną rašinėlį, kuris ją labai sukrėtė. Tuo metu į kambarį įėjo mokytojos vyras, ir, pamatęs ją verkiančią, paklausė:

– Kas atsitiko?

– Paskaityk, – atsakė mokytoja ir padavė vieno berniuko rašinį.

“Kūrėjau, šiandien noriu paprašyti Tavęs kai ko ypatingo: paversk mane televizoriumi. Aš noriu užimti jo vietą namuose. Noriu gyventi taip, kaip gyvena televizorius mūsų namuose.

Noriu turėti ypatingą vietą ir suburti prie savęs visą šeimą. Kad manęs klausytų nepertraukinėdami ir neužduodami klausimų, kai aš kalbu. Noriu būti dėmesio centru.

Noriu, kad manimi rūpintųsi, kaip rūpinasi televizoriumi, kai jis sugenda. Noriu būti su tėčiu, kai jis grįžta namo, net jei jis jaučiasi pavargęs.

Kad mano mama, vietoje to, kad ignoruotų mane, ateitų pas mane, kai lieka viena ir pradeda liūdėti. Noriu, kad nors retkarčiais tėvai patrauktų į šoną visus savo reikalus ir nors truputį pabūtų su manimi.

Kūrėjau, aš neprašau daug… Aš tik noriu gyventi taip, kaip gyvena eilinis televizorius.“

– Siaubas! Vargšas berniukas! – šūktelėjo mokytojos vyras. – Kas per žmonės jo tėvai?!

Mokytoja su ašaromis akyse atsakė:

– Tai mūsų sūnaus rašinėlis…

*******

Nepažįstamo žmogaus balso šiluma

Kiekvieną vakarą už sienos, kaimynų bute, aš girdžiu mažos mergaitės verksmą. Tėvai pratina ją miegoti tamsiame kambaryje, o patys žiūri televizorių. To vaiko verksme aš girdžiu vienatvės skausmą.

Ką gi daryti? Pokalbis su tėvais gali dar labiau apsunkinti mažylės padėtį.. Ir aš nusprendžiau pradėti dainuoti…Juk jei aš girdžiu mažylę, reiškia, ir ji mane išgirs!

Kiekvieną vakarą, kai mergaitę paguldo miegoti, aš dainuoju jai gražias lopšines, tyliai kalbuosi su ja ir švelniai raminu.

Mažylė klausosi nematomo draugiško balso, nutyla ir užmiega…

Taip nepažįstamo žmogaus balso šiluma gelbėja jos širdelę nuo kaustančio vienatvės ledo.

*******

Istorijos iš Piero Ferrucci knygos “Gerumo jėga“, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (8)

Mieste ne iki žmogaus. Žmonių nėra, yra tik funkcijos: laiškininkas, pardavėjas, kaimynas, kuris trukdo.. Žmogų brangini dykumoje. (Antuanas de Sent-Egziuperi)

*******

Panašus pritraukia panašų.. Žmonių bendravime tokia trauka vyksta žodžių pagalba, todėl taip svarbu kalbėti tik tai, ką jauti ir galvoji.

Žodžiai – tarsi kodai, per kuriuos tave atpažįsta panašūs žmonės. Jeigu meluoji ir veidmainiauji, tuomet nesistebėk, jei greitu laiku atsidursi melagių ir apgavikų draugijoje.

Jei visada tyli – būk pasiruošęs vienatvei. O jei dosniai daliniesi gerumu ir meile – vieną dieną viskas aplink tave sužydės ir pavirs Rojumi Žemėje.. (I. Nemof)

*******

Dogmos – tai visos žmonijos kalėjimas. Ir keistas dalykas: žmonės myli savo kalėjimo kameras. Tai suteikia jiems saugumo jausmą ir apgaulingą pojūtį “aš žinau“. (E. Tolle)

*******

Valdininkai – tai tranai, rašantys įstatymus, pagal kuriuos žmonės negali išgyventi. Kodėl ministrų atlyginimai yra nekintantys ir nepriklausantys nuo to, gerai ar blogai gyvena Prūsijos gyventojai? O, kad biurokratų atlyginimų kvota svyruotų aukštyn-žemyn, priklausomai nuo liaudies gyvenimo lygio, tuomet tie kvailiai mažiau rašytų įstatymų ir daugiau galvotų. (Otto fon Bismark)

*******

Bendravimas ateityje bus sąmoningesnis, nes žmonės išmoks kalbėti aiškiai ir tiksliai. Dabartiniai žmonės bendravime naudojasi kalba, kuri nepajėgi išspręsti konfliktų. Daugybė problemų bendravime mūsų dienomis iškyla būtent dėl netikslių formuluočių. Tuo tarpu teisingai išdėstyta užduotis jau yra pusiau išspręsta (Ž. Fresko)

*******

Kai žmogus gyvena klausydamas savo širdies balso, jis jaučiasi laisvas, stiprus ir vieningas su kūrinijos pagrindais. Tuomet pagalba tokiam žmogui tarsi iš dangaus krenta. “Atsitiktiniai“ laimingi sutapimai jo gyvenime yra patvirtinimas, jog žmogus gyvena darnoje su savo siela. (E. Tolle)

*******

Įsivaizduokite, kad jums nerūpi kitų vertinimai. Jums nereikia nieko kontroliuoti ir jūsų niekas nekontroliuoja. Įsivaizduokite, kad jūs nieko nesmerkiate ir lengvai atleidžiate.

Jums nereikia kovoti, jūs gerbiate kitus ir save, o jie – jus. Įsivaizduokite, kad gyvenate be baimių. Kad galite keliauti per gyvenimą atvira širdimi ir jausti palaimą..

Tik besąlygiška meilė gali suteikti tokią palaimą. Palaima – meilės sinonimas: jūs tarsi skrajojate, skleidžiate meilę ir visur matote meilę. Taip galima gyventi visada, taip galima sukurti Rojų Žemėje – tereikia mylėti..

Kai mylite, į viską žiūrite mylinčiomis akimis, todėl kančiai nėra priežasčių. Meilė viską harmonizuoja, viską ištaiso. Kai meilė taps atsakymu į visus klausimus, mes sukursime Rojų Žemėje. (M. Ruiz)

*******

Žmogus gali būti labai patrauklus ir nepaprastai gražus.. Tikrasis grožis – tai vidinis žmogaus Sielos švytėjimas, kuris tarsi dieviškas nektaras persišviečia per kūną ir liejasi į išorę..

Toks grožis negali nuvysti – jis dieviškas, jis pasiekiamas kiekvienam, kas tyras savo ketinimais ir poelgiais, kas gyvena širdimi ir yra santarvėje su visa Būtimi..

Grožis – tai ne fizinė išvaizda. Grožis – tai Sielos švytėjimas. Siela švyti, kai žmogus gyvena harmoningai, kai suvokia savo amžiną dieviškąją prigimtį ir myli besąlygiškai.. (Ramta)

*******

Savybės, kurios būtinos individo ir visos civilizacijos gyvenimui – meilė, gerumas, atjauta, džiaugsmas, kūrybingumas – gali atsirasti tik pabudusioje sąmonėje.

Toks pabudimas gali įvykti, kai atsiveria žmogaus širdis ir susilieja su jį supančiu pasauliu. Taip gimsta naujas pasaulis. Ir šis pasaulis priklauso nuo mūsų sąmonės. Pasaulis, kuriame gyvename ir mūsų kuriamas naujas pasaulis yra mūsų visų sąmonės būsenos atspindys. (E. Tolle)

*******

(Parinko ir išvertė ruvi.lt)

Atrasti save, atverti save..

Kaip manote, ar daug žmonių mūsų laikais gali pasakyti, kad žino savo pašaukimą, kad užsiima mėgiama veikla? Ar daugelis gali būti savimi, išreikšti savo talentus, nuoširdžiai džiaugtis gyvenimu? Kiek žmonių gali bendrauti kūrybingai, geranoriškai, besąlygiškai?

Tokių žmonių yra nedaug. Kodėl? Pirmiausia – todėl, kad esame panardinti į iliuzijas, kurias pradedame laikyti tikrove ir kurios atitraukia žmones nuo jų tikrosios prigimties, kūrybingumo ir gabumų.

Mūsų laikais žmonės skatinami atitikti įvairiausius “gerovės šablonus ir standartus“, ir dauguma tuo ir užsiima. Todėl vietoje savo kūrybinio potencialo, savo unikalumo išskleidimo žmonės tiesiog mėgdžioja vienas kitą, nes “būti kaip visi“ tiesiog paprasčiau.

Tuo tarpu psichologai teigia, kad patys nelaimingiausi žmonės – tie, kurie lygina save su kitais, stengiasi atitikti primetamus standartus ir nuolat jaudinasi dėl kitų nuomonės. O rytuose toks veiksmas prilyginamas išdavystei – lygindami save su kažkuo, mes išduodame savo unikalumą..

Todėl atverti save reikia ne tik drąsos, nes tuoj pat tampama “balta varna“, bet reikia žinoti – kas yra unikalumas ir kaip jį atverti.

Pirmiausia turime suprasti, kad kiekvienas žmogus turi nepakartojamą kūrybinį potencialą – tai gebėjimai, savybės, talentai, kuriuos žmogus gali vystyti ir gerinti nuolat ir neribotai. Ir tai nereiškia “būti geriausiu iš visų“, tai reiškia – būti geriausiu, kokiu kiekvienas konkretus žmogus gali būti.

Maža to – atvertas žmogaus kūrybinis potencialas yra išreiškiamas ne tik toje srityje ar srityse, kurioms žmogus turi gabumų, bet ir kūrybiniu mąstymu visose gyvenimo situacijose: t.y., kai žmogus mąsto laisvai, kūrybiškai, gali priimti savarankiškus, nestandartinius sprendimus ir kažką pagerinti (patobulinti).

Pasinėrusiam į standartus žmogui tai neįveikiama misija – be instrukcijų ir šablonų jis jaučiasi bejėgis, o kiekviena situacija, kuri reikalauja savarankiško (nestandartinio) sprendimo, jį tiesiog sukausto.

Todėl atverdami savo vidinį kūrybingumą mes vaduojamės iš iliuzijų – iš standartizuoto, stereotipinio mąstymo, įtraukiančio į tam tikrus psichologinius “spąstus“, kurie nepastebimai pradeda reguliuoti mūsų gyvenimą.

O svarbiausia – atvėrę save mes pastebime, kad kūrybinė išraiška yra beribė ir įvairiapusiška, ir mes atrandame savyje daugybę gabumų: galime pradėti piešti, groti, kurti eiles, rašyti apsakymus, tapti išradėju, dekoruoti, užsiimti sodininkyste, susidomėti įvairiais mokslais, megzti, lipdyti, konstruoti ir t.t..

Atradęs ir atvėręs save, žmogus pradeda gyventi įdomų, pilnavertį, prasmingą gyvenimą – jis yra žingeidus ir atviras pažinimui, jis nuolat tobulėja ir vis atranda sritis, kur gali save išreikšti, o savo entuziazmu jis įkvepia ir kitus žmones.

Pabudęs kūrybinis potencialas atveria ne tik prigimtinius gabumus, bet ir intuiciją, jautrumą, vienybės pojūtį su visa gyvybe, Visata ir Kūrėju – žmogus pradeda matyti ir skleisti grožį ir harmoniją.

Kaip atverti save? Pirmiausia – žinoti, kad tai įmanoma bet kuriame gyvenimo tarpsnyje ir nenuvertinti, “nenurašyti“ savęs. Kūrybinio potencialo, unikalumo atvėrimas atneša labai daug tikro, tyro džiaugsmo, todėl – verta ir reikia jį atverti kiekvienam.

O tam reikia:

* Palengva atsisakyti įvairiausių kūrybingumą ribojančių elgesio ir mąstymo šablonų, inercijos, stereotipų, pasyvumo.
* Mokytis mąstyti laisvai, nestandartiškai, pasitikėti intuicija ir atminti: genialūs sprendimai visada yra paprasti.
* Skatinti savo žingeidumą – norą mokytis, pažinti, atrasti, išmokti, tobulėti.
* Ieškoti ne išorinės sėkmės, o prasmės – kad mokėtume atskirti prasmingus, dvasingus, bendražmogišką vertę turinčius dalykus nuo iliuzinių, vienadienių ir kenksmingų dalykų.
* Nuolat užduoti sau svarbius gyvenimo klausimus ir ieškoti atsakymų, žvelgiant į realybę (faktus) ir į asmeninę patirtį. Atsižvelgiant į tai, mokytis nustatyti gyvenimo prioritetus ir vertybes.
* Niekada nenuleisti rankų ir neprarasti vilties – tikėjimo savimi ir geriausiu bet kokios situacijos sprendimu.
* Branginti bendravimą su žmonėmis – iš kiekvieno galime kažko pasimokyti, pasidalinti patirtimi ir žiniomis, padėti, įkvėpti ir gauti pagalbą.
* Mokytis besąlygiškai mylėti, atverti širdį – meilė vienija, atveria geriausias žmonių savybes ir gabumus.
* Ne tik svajoti, bet ir stengtis įgyvendinti savo svajones, nelaukti iš kitų to, ką galime patys padaryti.
* Nustoti lyginti save su kitais žmonėmis. Unikalumui netaikomi nei rėmai, nei standartai. Ir jei jau lyginti – tai tik save dabartinį su savimi praeityje 😉 .

Atrasti save, atverti save – svarbiausia žmogaus misija šioje Žemėje. Tik iš kiekvieno žmogaus unikalios kūrybinės saviraiškos gali gimti įvairovės vienybė – begalinė evoliucija, harmoninga sąveika, tobulėjimas visų labui 🙂 .

Pasaka apie svečius namuose

Atėjo kartą Kūrėjas su Meile, Taika, Džiaugsmu, Geraširdiškumu ir Tiesa – savo amžinais palydovais – pas žmogų ir pabeldė į jo namų duris.

Žmogus atidarė duris, įleido brangius svečius ir pradėjo vaišinti juos vakariene. O Kūrėjas išėmė iš savo krepšio dubenėlį, padovanojo jį žmogui ir paaiškino, kad, gerdamas iš jo, žmogus papildys savo dvasines jėgas.

Žmogus padėkojo, atsigėrė iš dubenėlio vandens ir pastatė jį indaujoje, pačioje matomiausioje vietoje.

Netrukus į duris vėl pabeldė. Tai buvo Nuoskauda su savo palyda: Smerkimu, Pykčiu, Išdidumu, Neapykanta, Melu ir Pavydu. Žmogui buvo nepatogu jų neįleisti, juk yra sakoma: “Svečias į namus – gerovė į namus“.

Juolab, kad naujieji svečiai žadėjo gerajam šeimininkui nubausti visus jo skriaudikus, pagelbėti užimti gerą padėtį visuomenėje, apdovanoti valdžia ir šlove..

Apsidžiaugė žmogus ir pakvietė juos į vidų. Bet jie nepanoro sėdėti už vieno stalo su Kūrėju, tad Kūrėjui su jo draugija teko išeiti, nes labai jau žmogui patiko naujųjų svečių pažadai.

Kūrėjas išėjo, o likę svečiai pradėjo puotauti, vaišinti šeimininką svaiginančiu neišmanymo vynu. Žmogus greitai tapo priklausomas nuo šio gėrimo ir jam norėjosi, kad svečiai būtų kuo ilgiau – juk tik jie turėjo tokio vyno.

Be to, jie ir pažadus savo įvykdė: padėjo nubausti skriaudėjus, o su Melo pagalba žmogus įgijo aukštą padėti visuomenėje.

Ilgai svečiavosi šie gyventojai pas žmogų. Jis tapo turtingas ir viską turėjo, rodos – gyvenk ir džiaukis, bet širdyje buvo nyku ir tuščia..

Jis prisiminė laikus, kai pas jį svečiavosi Kūrėjas, ir kiek džiaugsmo tuomet patyrė, o nuo dabartinių svečių buvimo beliko tik liūdesys.

Priėjo žmogus prie indaujos, kur buvo paslėpęs Kūrėjo dovanotą dubenėlį, pripylė į jį šaltinio vandens ir atsigėrė.. Svaigulys nuo neišmanymo vyno kaipmat praėjo, ir jis nusprendė išprašyti užsibuvusius svečius.

Pažadino juos, palydėjo iki durų ir atsisveikino. Apsižvalgė – o namuose tiek šiukšlių, kad žingsnio nėra kur žengti! Puolė žmogus tvarkytis, o mintys vis sukasi apie Kūrėją ir jo bendražygius.

“Kaip aš galėjo juos taip įžeisti, kodėl taip lengvai išprašiau dėl kitų atėjūnų?.. Ko gero, neatleis Kūrėjas man ir daugiau nei jo, nei jo palydovų nepamatysiu“ – galvojo žmogus.

Staiga pasigirdo beldimas į duris. Atvėrė jas žmogus, o ten – Kūrėjas ir jo amžini bendražygiai stovi.

– Negali būti! Kokia laimė jus matyti! – apsidžiaugė žmogus. – Atleiskite man, jei galite.

Priėjo prie žmogaus Geraširdiškumas, apkabino jį.

– Tu prašai atleidimo? – paklausė Kūrėjas. – Bet ar matai tarp mano palydovų Nuoskaudą ar Pyktį? O jei jų nėra, tuomet ir atleisti tau nėra ko – juk įsileisdamas tuos svečius, tu pats save nubaudei..

Pažvelgė žmogus į Kūrėją ir pakvietė jį su savo bendražygiais į savo namus. Įėjo Kūrėjas ir buvo šalia žmogaus visą jo gyvenimą. O kartu į žmogaus gyvenimą atėjo ir Meilė, Taika, Džiaugsmas, Geraširdiškumas ir Tiesa.

Ir nors ne vieną kartą beldėsi į namus neprašyti svečiai su neišmanymo vynu, bet žmogus jau turėjo karčią patirtį, todėl vos išgirdęs jų balsus, jis tvirtai užrakindavo duris..

Autorius S. Šepel, vetė ruvi.lt

Visiems saulėto ir šilto savaitgalio 🙂 !

Iliuzijos, kurias laikome tikrove

Kiekvienas žmogus, susidūręs su rytų filosofija, yra girdėjęs teiginį, kad šiuolaikinės civilizacijos žmonės gyvena iliuzijose. Dažniausiai tai sukelia nuostabą: kaip taip gali būti – juk viską galime pamatyti ir paliesti, o ir matome visi tuos pačius vaizdus?.

Tačiau rytiečiai kalba ne apie materiją, o apie žmogaus psichikos kuriamas iliuzijas: minčių ir mąstymo šablonus, kurie reguliuoja mūsų gyvenimą, mūsų veiklą, ir tuo pačiu, žinoma, veikia ir materiją.

O iliuzijomis juos vadina todėl, kad jie atitraukia žmones nuo jų tikrosios prigimties, ir dėl to žmonės pradeda vadovautis netikromis (iliuzinėmis) nuostatomis ir vertybėmis.

Rezultatas: vietoje tobulėjimo – sąmoningumo nuopolis, griovimas ir degradacija – tereikia pažiūrėti į bet kurią mūsų gyvenimo sritį: ekologiją, visuomeninius santykius, bendravimą šeimoje, ekonomiką, politiką ir t.t..

Bet žmonės labai nemėgsta pripažinti, kad klysta arba kad yra sąmoningai klaidinami, todėl retas išdrįsta pažvelgti į gyvenimo realybę tokią, kokia ji yra ir ieškoti visų negerovių priežasčių – paprasčiau viską nurašyti į įvairias “sąmokslo teorijas“..

Juolab, kad įvairūs mąstymo šablonai buvo ir tebėra diegiami nuo seniausių laikų, todėl kiekvienas žmogus jau nuo vaikystės yra panardinamas į tradicijomis tapusias iliuzijas, kuriomis vėliau ir pats pradeda vadovautis gyvenime.

Mes dažnai net nepastebime, kad tikime tik žodžiais ir neieškome tų žodžių patvirtinimo – faktų. O kad nekiltų noras ieškoti tiesos, raminamės žodžiais: “Kaip buvo, taip ir bus“, “Nieko čia nepakeisi“, “Turiu būti kaip visi“, “Jei kažkas negerai – pats kaltas“..

Ir jei kyla mintis, kad “kažkas ne taip“ (o taip dažniausiai nutinka skausmingai susidūrus akis į akį su realybe), šalia iškyla logiškas klausimas – kam reikalinga ta visa apgaulė? Rytietis gudriai šyptelėjęs atsakytų: žiūrėk, kam tai naudinga..

Tai galime palyginti su fokusų rodymu: jei fokusininkas nori apgauti, jis sukurs iliuziją, kad atitrauktų dėmesį nuo realybės. Ir kol žmonės susižavėję žiūri į nieko vertus triukus, fokusininkas pasinaudoja galimybe juos apgauti.

Jei norime išsivaduoti iš iliuzijų – turime pamatyti realybę tokią, kokia ji yra. Ir jei kadaise tiesa apie mūsų realybę buvo pasiekiama tik pašvęstiesiems adeptams – mūsų informaciniais laikais tai tik noro ir asmeninių pastangų klausimas.

Tiesa išlaisvina, o noras augti ir tobulėti – prigimtinis kiekvienam iš mūsų. Juk iliuzijos sukausto, apriboja, nukreipia “pramintais takais“ į šalį nuo įgimtų, individualių kiekvieno gebėjimų, todėl vadovaudamasis jomis, žmogus negali nei gerai jaustis, nei būti laimingas – jį tiesiog perpildo gilūs vidiniai prieštaravimai.

Mes iš tiesų gyvename iliuzijų pasaulyje, kur daugybė problemų iškyla tik todėl, kad yra mums primetamos, ir dėl to mes praradome realybės pojūtį, pasitikėjimą savimi, orumo jausmą ir tikėjimą ateitimi.

Bet iliuzijos negali gyvuoti amžinai – anksčiau ar vėliau, kaip tuos fokusininko triukus, jas pamato visi. Mes gyvename įdomiais laikais, kai visos “fokusininkų“ apgaulės kyla į paviršių, ir jau negalime jų nematyti.

Pažvelkime į tai, kas jau akivaizdu.

Gerovės ir laimės iliuzija. Ji skatinama ir palaikoma vartojimo filosofija, tapatinama su klestėjimu, laime ir gerove. Tai gali būti pasiekiama vieninteliu būdu – daugybe pramogų ir daiktų, kuriuos kiekvienas “privalo“ turėti.

Tam, kad visa tai įsigytų, dažnas įlenda į nesibaigiančias skolas – tam sukurta bankų sistema, kuri iš to pelnosi. Tačiau laimės sutapatinimas su daiktais iš tiesų nesuteikia laimės.

Tačiau tikroji laimė – tai vidinė būsena, dalykai, kurių negalima nupirkti už jokius pinigus: tai sveikata, meilė, draugystė, nuoširdus bendravimas, kūrybingumas, harmoninga sąveika su gamta ir visa gyvybe, vienybė..

Pasirinkimo laisvės iliuzija. Mums teigiama, kad mes turime pasirinkimo laisvę. Bet iš tiesų mums siūlo tik tam tikrus pasirinkimų variantus – galime ribotai rinktis tik iš to, ką mums siūlo, ir bet kuris pasirinkimas bus iš esmės blogas.

Kodėl? Todėl, kad tą pasirinkimą reguliuos įstatymai ir mokesčiai, kurie galės būti keičiami be jūsų valios t.y., bus griežta kontrolė ir jūsų “laisvės“ valdymas. Pasirinkimo laisvės iliuzija – galinga poveikio priemonė, nes žmogus galiausiai patiki, kad laisvė gali būti tik tam tikruose nustatytuose rėmuose.

Tiesos iliuzija. Šiuolaikiniam žmogui įteigta, kad jis pats nieko nenusimano ir negali žinoti, kad visa tiesa – tik žiniasklaidos priemonėse, todėl tiesą galima sužinoti tik iš oficialios spaudos, radijo ir televizijos.

Dauguma žmonių aklai tiki tuo, ką skleidžia masinės informacijos priemonės. Tokiu būdu žmogus atpratinamas net nuo minties, kad jis gali savarankiškai mąstyti, tikrinti informaciją ir daryti savo išvadas. O kartu – užslopinamas ir gebėjimas atskirti melą nuo tiesos.

Iliuzija, kad įstatymai palaiko tvarką. Daugumai mūsų įstatymų laikymasis – moralinė pareiga. Tačiau korupcija, politiniai skandalai, turtingųjų nebaudžiamumas, teismų šališkumas, kišimasis į kitų valstybių reikalus ir net suvereniteto pažeidimai rodo, kad įstatymai – lankstus reikalas.

Todėl tiek karų ir chaoso pasaulyje. Kad įstatymai veiktų, jie turi būti pamatiniai, nekintami (neperrašomi ar nemanipuliuojami “pagal situaciją“), skaidrūs (neslapti, visiems žinomi) ir visiems vienodai taikomi. Teisūs rytų filosofai: “Kuo daugiau įstatymų, tuo daugiau betvarkės“..

Iliuzija “Laikas – pinigai“. Pinigams mūsų laikais suteikiama išskirtinė reikšmė – jais matuojama viskas, net mūsų gyvenimo laikas.

Tuo tarpu laikas – tai ir yra mūsų gyvenimas. Nematuokime savo gyvenimo pinigais, tai didelė iliuzija, kuri paverčia mus pinigų įkaitais ir vergais. Skirkime savo laiką tam, kas iš tiesų vertinga ir prasminga.

Susiskaldymo iliuzija. Tai garsi strategija “Skaldyk ir valdyk“, kai žmonėms diegiama mintis, kad visada yra priešai, su kuriais reikia kovoti arba konkuruoti, kad yra “savi“ ir “svetimi“, “geri“ ir “blogi“.

Toks mąstymas skatina agresiją žmonėms, kurių kartais net nesame matę.. O juk nepagrįsta agresija – ne tik neadekvatus elgesys, bet ir skaitoma psichiniu sutrikimu. Todėl turime tokio mastymo ryžtingai atsisakyti – tai baisi iliuzija.

Juk žmonija – tarsi vienas kūnas, vieningas organizmas, kur nėra ir negali būti gerų ir blogų, nes bet kokia priešprieša kenkia visiems ir kiekvienam. Mes negalime būti laimingi, kol kenčia nors nedidelė žmonijos dalis – ta kančia slėgs mus visus.

Turime pradėti bendradarbiauti ir veikti išvien visų labui. Nuo to priklausys visų mūsų ateitis. Tik vienybė gali pagaliau suteikti visai žmonijai geros ateities perspektyvą.

Tokių iliuzijų, kurias laikome tiesa ir nepajudinama tikrove, yra ir daugiau. Kad jas išsklaidytume – turime liautis aklai tikėti tuo, ką mums sako ir pradėti savarankiškai mąstyti, išmokti palyginti kalbas ir faktus.

Tik tuomet atgausime savo žmogiškąjį orumą ir pradėsime vadovautis tiesa savo gyvenime. O žinančius tiesą jau neapgausi – tai reiškia, kad iliuzijos neteks ne tik prasmės, bet ir savo jėgos, ir.. tiesiog išnyks 🙂 .