Mėnuo: gegužės 2011

Rašoma dabar daug, todėl natūralu, kad visa tai kažkas skaito. Nežiūrint to, kad pagrindinis informacijos šaltinis šiuo metu – internetas, džiugu, kad išliko ir tradicinės popierinės knygos. Keičiasi informacijos pateikimo formos, tačiau skaitymas gyvuoja: tiesiog dabar turime ir kitokį būdą skaityti. Ką bekalbėtų skeptikai, daugelis žmonių mielai savo laiką skiria skaitymui. Kodėl skaito ir ko tikisi skaitytojai?

Pirmiausiai, žinoma, tai informacijos gavimo būdas. Geras tikslas, ypač jei taikome gautas žinias gyvenime. Net ir pačios vertingiausios žinios ar faktai, kurių nenaudojame ar nepritaikome gyvenime, yra ne tik nereikalingos, bet ir trukdo mums tobulėti, nes gali mus trikdyti, klaidinti ir “užimti vietą“ kaip nereikalingas balastas. Kaupiamos žinios turi būti naudingos, padėti mums gyventi: sužinojome-pritaikėme-gavome rezultatą.

Skaito žmonės ir dėl pramogos. Tokia informacija dažniausiai yra įvairiuose žurnaluose: apkalbos, vienadienės sensacijos, linksmos istorijos. Daugeliui žmonių išvystytas poreikis tokiai išorinei informacijai – vėliau galima ją apgalvoti, sutikti su ja arba ne, piktintis ar prieštarauti – šis procesas kuriam laikui užima protą. Iš vienos pusės tokia informacija bukina protą, iš kitos – pavyzdžiui, linksma istorija gali pakelti nuotaiką, o jei ji dar ir prasminga, tai kartais smagu tam skirti laiką.

Pomėgis grožinei ar įvairiai pažintinei literatūrai. Tokiu būdu vystomas žmogaus vidinis pasaulis, emocijos ir jausmai, jis auga ir tobulėja. Juk pažinimui ribų nėra: skaitydami kartais atveriame savyje tai, ko nesitikėjome rasti, o per įvairias sukurtas istorijas turime galimybę pažiūrėti į kai kurias gyvenimo situacijas tarsi iš šalies. Ne veltui sakoma, kad tai, ką atrandame skaitydami, yra ne knygose, o mumyse.

Skaitome ir dėl tam tikros būsenos sukėlimo. Tai knygos ar straipsniai, kuriuos skaitydamas žmogus pajunta įkvėpimą, gyvenimo džiaugsmą arba optimalią būseną kūrybai. Juos perskaitęs, žmogus pradeda mąstyti, generuoti naujas idėjas, todėl tokius tekstus galima pavadinti įkvėpimo šaltiniu.

Kartais ieškome tekstų, kurie atitinka mūsų dabartinę būseną. Psichologai teigia, kad dažniausiai tuo užsiima moterys. Apima romantiška nuotaika – tuoj į tinklapį, kur rausvos gėlytės ir ilgesingi straipsniai apie gražią meilę. O jei išgyvena išdavystę – skaito straipsnius apie sunkią moters dalią ir klastingus vyrus. Tuo pačiu ir straipsnio komentarus galima parašyti ir išlieti bei nuraminti emocijas..

Gyvename informacinio šuolio laikais, kaip nepasiklysti informacijos gausybėje, kaip suprasti, kuri informacija mums reikalinga? Visi esame skirtingi ir skaitome dėl skirtingų priežasčių, todėl pirmiausiai pasikliaukime savo intuicija ir neskaitykime to, kas mums neįdomu. Jei knyga nepatraukė, neįdomi, atidėkime ją, nes tai ne tik laiko gaišimas, bet ir trukdymasis vietoje naudos.

Mokykimės atmesti nereikalingą informaciją ir pasisemti naudingą. Ne viskas, kas yra parašyta, mums tinka. Atminkime, kad autorius tik išdėsto savo nuomonę ir jos nebūtina laikytis. Tai gali būti puiki proga tiesiog pažiūrėti į kažkurią gyvenimo sritį iš kito taško. Kad suprastume, ar tekste yra reikalinga mums informacija, perskaitykime pavadinimą ir perbėkime akimis kelias pastraipas. Jei paaiškėja, kad nieko reikalingo nėra – negaiškime laiko.

Pakeiskime prioritetus – vietoje “perskaityti kuo daugiau puslapių“ į “gauti vertingą informaciją“. Neskubėkime, nes žinios turi būti įsisąmonintos, apdorotos ir pritaikytos. Ir.. būkime smalsūs gyvenimo studentai: konspektuokime, užsirašykime patikusias mintis ar patraukusias dėmesį saviugdos užduotis ir vertingus patarimus, nes informacijos gausoje jos dažnai tiesiog pamirštamos. Be to, po kurio laiko bus įdomu peržvelgti savo augimą ir tai, kas tuo metu mums buvo svarbu ir įdomu.

Neskaitykime vien dėl skaitymo ar dėl to, kad atsirado kažkokia populiari knyga, kurią visi skaito. Dažniau užduokime sau klausimus: “ ką aš sužinojau? kur panaudosiu šią informaciją? kaip aš galiu tai pritaikyti savo gyvenime? kuo gali būti naudingas šis patarimas? ar jo prireiks gyvenime?“ Beje, tokie klausimai padės ir laiką taupyti – atmetę tai, kas nereikalinga, vietoje to galime atlikti tai, kas naudinga.

O ką jūs apie tai manote?

Kodėl žmonės rašo? Atrodytų, keistas klausimas – tai toks pat pomėgis (polinkis, talentas), kaip ir visi kiti. Rašantiems dabar išties aukso amžius, nes niekuomet anksčiau nebuvo galimybės taip plačiai ir laisvai skleisti savo mintis. Dauguma turinčių tokį pomėgį kuria savo internetines svetaines, kiti rašo į jau sukurtus tinklapius. Tokiu būdu žmonės išreiškia save, dalinasi ir keičiasi informacija.

Natūralu, kad ir apie šią sritį kyla diskusijos – kaip rašoma, kam rašoma, kodėl ir kokiomis temomis rašoma. Rašantieji daro didelį poveikį žmonėms, todėl tokie klausimai – dėsningi. Kritikos rašantiems taip pat netrūksta – kartais ir pelnytai, nes akivaizdu, kad ne visi suvokia atsakomybę už savo parašytus žodžius. Tačiau tai – asmeninių savybių klausimas, koks žmogus – tokie ir tekstai.

Rašyti ar ne, ar visi rašantieji grafomanai (turi liguistą potraukį rašyti)? Žinoma, ne visi grafomanai, o ir gebėjimą rašyti sunku užgniaužti.. Yra kitos subtilybės – žmogus gali turėti daug žinių, bet užrašyti jas sunkiai sekasi, o yra žmonių, kurie ir trumpu tekstu sugeba perteikti esmę. Aš manau, jei jaučiate, kad galite rašyti – pradėti verta, nes dažniausiai gailimės to, ko nepadarėme. Jei ir nepateisins lūkesčių, bent jau tvirtai žinosite, kad tai ne jūsų sritis. Svarbiausia – rašymo motyvacija.

Dėl to, kad padaugėjo rašančiųjų, psichologai taip pat aiškinasi priežastis – kodėl žmonės rašo, kokie šios veiklos motyvai. Pasirodo, jie gali būti ir užslėpti. Rašydami žmonės daro poveikį, todėl ypač pabrėžiamas atsakomybės jausmas. Trumpai pateiksiu labai įdomias psichologo V. Pečugino išvadas, kurioms pilnai pritariu. Jis teigia, kad žmonės rašo, nes:

1. Negali nerašyti. Žmogus laiko save protingu, intelektualiu, žinančiu. Jis negali nerašyti, nes jaučiasi vidiniai persipildęs, todėl savo žiniomis jam norisi ir patinka pasidalinti su kitais. Kita priežastis – emocinis antplūdis ir persipildymas, kai norisi tokiu būdu išlieti emocijas.

2. Norisi svarbumo pojūčio. Kuo mažesnė savivertė, tuo labiau norisi pagyrimų, pritariančių komentarų. Tokiu atveju dažnai pasirenkama paprastesnė, neutrali tema, kad būtų kuo mažesnė ginčų tikimybė. Tai būdas paglostyti savimeilę, tokį poreikį kartas nuo karto turime daugelis.

3. Noras pasidalinti naudinga informacija. Veikimas pagal principą: sužinojai – pasidalink su kitais. Žmonės publikuoja ar perpasakoja istorijas, kurios jiems pasirodė įdomios, naudingos, pamokančios ar juokingos. Šiuo atveju rašoma ne dėl to, kad žmogus jaučiasi persipildęs informacija, o kitų žmonių naudai. Todėl, kad ne visada galima tiksliai suprasti, kas įdomu žmonėms, temos suskirstomos, pvz.: vyrų ir moterų santykiai, vaikai, sveikata, šeima ir pan. Rašančiam ne tiek svarbūs vertinimai – visiems neįtiks, o ir tikslo tokio nebuvo. Jam svarbu tai, kad jis subjektyviai vertina informaciją kaip naudingą ir nori, kad ji būtų prieinama platesniam ratui žmonių, kuriems tai taip pat įdomu.

4. Paslaugos, asmenybės, teorijos, idėjos ar prekinio ženklo populiarinimas. Gali būti aprašoma sėkmingo pokyčio istorijos, naudingi patarimai, receptai, kur betarpiškai atkreipiamas dėmesys arba susiejama su tam tikra paslauga, idėja, asmenybe, prekiniu ženklu ir pan. Tačiau galutinis tikslas – sudominti, parduoti, pritraukti potencialų klientą, pirkėją.

5. Informacijos rinkimas. Straipsnyje pasiūloma diskusijas sukėlusi tema ar idėja ir tokiu būdu siekiama gauti atsiliepimus ir nuomones apie ją. Vėliau daroma analizė ar tyrimas, priklausomai nuo autoriaus tikslų.

6. Visuomenės nuomonės formavimas. Šalia kitų priemonių straipsniai taip pat įtakoja didelės grupės žmonių nuomonės formavimą. Profesionalūs autoriai šiuo tikslu rašo politinius, istorinius, socialinius ir kitokius straipsnius, formuojančius nuomonę apie aprašomas visuomenės gyvenimo sritis.

Štai tokios, psichologo manymu, pagrindinės priežastys, dėl kurių žmonės rašo. Negalima tvirtinti, kad kažkuris autorius rašo dėl vienos iš išvardintų priežasčių, jų dažniausiai yra kelios. Be abejo, nuovokus skaitytojas iš karto supranta parašymo tikslą. Visiems rašantiems viešai, prieš pradedant rašyti, pravartu susimąstyti: ar tai būtina, ar praturtins, ar tai tiesa, ar nieko neįskaudins, ar nepakenks, ar tai nesavanaudiška, neambicinga..?

Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Retas išvengiame atidėliojimo pinklių. Juolab, kad viskas prasideda tarsi nekaltai: tiesiog imamės kažką atlikti arba atidedame kažkokį sprendimą. Vėliau tai laiko tam vis nerandame, tai svarbesni darbai užgriūna.. O paskui, žiūrėk, jau ir nesinori to atidėto darbo atlikti, nuraminame save: “palūkėsiu; tikiuosi, kad kažkaip išsispręs; galbūt viskas bus gerai; dabar neturiu laiko“. Aišku, tokios frazės – išsisukinėjimas ir saviapgaulė, darbai nuo jų nepajuda.

Visiems pažįstamos situacijos – pavyzdžiui, nusprendžiame kasdien daryti mankštą, gultis laiku, sureguliuoti mitybą. Tačiau vis neprisiruošiame, o pasiteisinimas – “rytoj, na, kitą savaitę tai tikrai“. Arba rengiamės atsisakyti žalingų įpročių, bet teisinamės: “dar negaliu, aš dar nepasirengęs, vėliau“. Galime atidėlioti ir santykių pasiaiškinimą, tikėdamiesi, kad “gal savaime susitvarkys, gal susipras“. Arba jaučiame, kad reikia susirūpinti sveikata, o vizitą pas gydytoją vis atidedame. Taip pat galime atidėlioti ir darbus, kuriuos apsiimame, bet nenorime daryti.

Rezultatas – įtampa ir nepasitikėjimas savimi, o blogiausia, kad tai gali tapti blogu įpročiu ar net gyvenimo būdu. Tokia gyvenimo pozicija yra pasyvumo pateisinimas. Žmogus neatsisako atlikti kažkokio veiksmo, jis nusprendžia jį atlikti kažkada vėliau, ir tuo “vėliau“ jis pridengia savo nenorą veikti, o kartu ir atsakomybės vengimą. Atvirai neprisipažįsta, kad iš tiesų nenori kažko daryti, o gal ir negali ar nesugeba, bet ir neatsisako.

Bendrauti su tokiais žmonėmis sudėtinga, nes jie lengvai žada ir imasi atlikti darbus, kurių, gali būti, niekada neatliks. Be to, jie visada turi paruoštą pasiteisinimą: “užsiėmę, neturi laiko (nors visada atranda laiko tam, ką nori iš tiesų nori daryti), pavargę ar blogai jaučiasi“. Taip jie susikuria veiklaus žmogaus iliuziją ir turi priemonę išsisukti nuo nemalonios veiklos. Tai saviapgaulės forma, o kartais ir manipuliavimo priemonė: išsisukinėjant galima sulaukti, kad darbus atliks kažkas kitas.

Akivaizdu, kad atidėliojimas nieko pozityvaus į gyvenimą neatneša. Išsisukinėjant nuo prisiimtos veiklos sunku tikėtis sėkmės gyvenime, nes kiekvienas neatliktas darbas mažina žmogaus savivertę ir pasitikėjimą savimi. Kiekvienas atliktas darbas, atvirkščiai – didina pasitikėjimą ir vysto žmogaus atsakingumą bei savarankiškumą. Kol atidėliojame, stovime vietoje, o veikdami – net jei suklystame – vystomės ir tobulėjame.

Todėl sąmoningai atsisakykime atidėliojimo – tai žlugdanti savybė, nes atidėliodami mes pakeičiame dabartį nerimu dėl ateities įvykių. Juk galime visą gyvenimą pragyventi susirūpinę tuo, ką turime padaryti. Kad atidėliojimas netaptų gyvenimo būdu, peržiūrėkime savo planus ir pradėkime daryti tai, ką atidėliojome. Pradėkime nuo lengvesnių darbų, jei reikia, nusistatykime, konkretų laiko tarpą, per kurį atliksime visus darbus.

Pradžia gali atrodyti sunki, bet pasinėrę į darbą, o ypač jį atlikę, jaučiame džiaugsmą ir palengvėjimą. Tai tikrai smagiau, nei atidėlioti. Jei išjudiname savo gebėjimus, jei nuolatos juos ugdome, tuomet jie lavėja ir nuolatos stiprėja – tai psichologijos dėsnis. Be to, dirbdami tikrai pastebėsite, kad nevertėjo nieko atidėlioti – viską galima atlikti, jei išmintingai susidėliojame prioritetus. Ir, žinoma, ugdykime savybę imtis tik tų darbų, kuriuos realiai galime atlikti.

Atidėliojimas yra gyvenimas įtampoje su neatliktų darbų virtine. Išsijudinkime, pradėkime veikti – vienas atliktas veiksmas gali panaikinti sąstingį ir pradėti visai kitokį, kūrybingą ir įdomų gyvenimą. Visi mes esame savo gyvenimo Kūrėjai. Ar galite įsivaizduoti atidėliojantį Kūrėją..? 🙂

Gyvenimu galime džiaugtis tuomet, kai esame ramūs ir sąmoningi. Ir atvirkščiai, kai esame įsitempę, viskas, kas vyksta aplinkui, pradeda mus erzinti: mes tampame lyg atviri elektros laidai, prie kurių artintis pavojinga. Tačiau patiriančiam įtampą žmogui dažnai matosi atvirkščiai: jam atrodo, kad aplinkiniai ar aplinka jį erzina, kad diena prasta, oras netikęs, ir dar begalė įvairiausių priežasčių, kurios “gadina“ nuotaiką.

Iš kur atsiranda vidinė įtampa ir kuo ji skiriasi nuo streso? Jei paprastai, tai stresas yra reakcija į nemalonią situaciją, į tai, kas atrodo sunku ar netikėta. Vidinė įtampa yra susikaupusi psichinė energija, kurią turime išlaisvinti, kitaip ji taip pat gali tapti streso priežastimi. Ją gali sukelti gyvenimo tempas, gyvenimo būdas, nuolatinis negatyvios informacijos srautas, užslopintos ar neišreikštos emocijos, negatyvus požiūris į gyvenimą. Jaučiančiam vidinę įtampą žmogui pasaulis atrodo niūrus, o bendrauti su juo yra sunku.

Tokia būsena pavojinga tuo, kad užsitęsusi ji gali sukelti ne tik psichikos, bet ir organizmo pakitimus. Todėl svarbu laiku pastebėti ją ir suprasti, kad gal ne pasaulis niūrus, o mūsų pačių vidus. Pagrindinis per didelės įtampos simptomas yra nuovargis. Dažni papildomi požymiai: nerimas, nesugebėjimas susikaupti, galvos skausmai, irzlumas, nemiga, virškinimo sutrikimai, pykčio priepuoliai.

Be to, įsitempę žmonės yra nekantrūs, paskubomis valgo, amžinai “neturi laiko“, mažai miega, turi polinkį į žalingus įpročius, daugelis geria raminamuosius vaistus. Jei tokie žmonės pakeistų bent jau su sveikata susijusius įpročius, jų būsena žymiai pagerėtų. Būtina suprasti savo fizines ir psichologines ribas – vieni žmonės pakelia didesnę įtampą, o kitiems ir nedidelės perkrovos yra nepakeliamos. Be to, dažniausiai įtampą sukuriame patys, o tai reiškia, kad patys galime ir ištaisyti situaciją.

Todėl jei pajutome užsitęsusį nuovargį ir nervingumą, pirmiausiai peržiūrėkime savo dienos režimą ir gyvenimo būdą, situaciją darbe ir santykius šeimoje. Įtampą gali kelti ir ilgai neišspręsta problema. Labai svarbu pripažinti, kad jaučiame įtampą, tuomet lengviau surasti jos priežastį. Deja, kartais žmonės dėl tokios savo būsenos pradeda kaltinti viską ir visus aplinkui, įvairiais būdais puola ją slopinti, arba, atvirkščiai, nuo jos bėgti ar ignoruoti. Toks elgesys – aklavietė.

Gyvendami įtampoje ne tik kenkiame savo fizinei ir psichinei sveikatai, bet ir apsunkiname bendravimą su aplinkiniais žmonėmis. Susikaupusiai įtampai išlieti kartas nuo karto nesąmoningai “kursime“ konfliktines situacijas – organizmas tokiu būdu vaduosis nuo nepakeliamų būsenų. Sukelia šypseną pasakojimas apie močiutę, kuri lipdavo į miesto transportą ir pavažiuodavo kelias stoteles, kad galėtų su kažkuo pasibarti, o paskui laiminga pėstute grįždavo namo. O jei tenka gyventi su tokiu žmogumi?..

Netikėta tai, kad šiuolaikiniai žmonės didžiausią įtampą sukelia sau būtent dėl laisvalaikio praleidimo būdo: žalingi įpročiai, pasyvios (pvz., televizija) ir naktinės pramogos ir t.t.. Tai susiformavę netinkami įpročiai, kuriuos galime pakeisti. Nepamirškime, kad ilgalaikę įtampą organizmas išlaiko sunkiau, nei vienkartinį stresą. Puikūs būdai mažinti vidinę įtampą – fizinis krūvis, dienos režimas, saviugda, hobis, gamta ir atsipalaidavimo praktikos. Jei visa tai nepadeda, ieškokime profesionalios pagalbos.

Būkime dėmesingi sau – visos užsitęsusios neharmoningos psichologinės būsenos kenkia ne tik mums, mūsų gyvenimo kokybei ir sveikatai, bet ir aplinkiniams. Koks mūsų vidus, tokia ir išorė: būti įtampoje reiškia kurti įtampą savo gyvenime. Kaip manote?