Svarbiausia – meilė

Ar susimąstėte, kodėl vaikystės įspūdžiai stipriausi ir kodėl vaikystė dažnai tapatinami su švariu popieriaus lapu? Pasirodo, iki 7 metų amžiaus vaikai turi labai platų potencialą įvairiems sugebėjimams vystyti. Taip yra todėl, kad iki 3 metų išsivysto iki 70-80 procentų žmogaus smegenų ląstelių, o iki septynerių jos išsivysto pilnai. Todėl potyriai, įgūdžiai ir įspūdžiai šiuo periodu “įrašomi“ lyg švariame popieriaus lape ir tampa kertiniai gyvenime.

Vaikų psichologijos tyrėjas M. Ibuka teigia, kad kiekvienas vaikas yra kūrybingas ir talentingas, tėvams tereikia atrasti būdus, kaip pažadinti, atskleisti ir vystyti vaiko gabumus. Tėvų baiminimasis, kad vaikui kažkas sunku ar nesuprantama, gali riboti vaiką, nes jam viskas nauja ir įdomu. Vaiko smegenys šiuo periodu gali talpinti didžiulį kiekį informacijos, be to, vaikui įdomu ir lengva atlikti būtent tai, kas jam patinka. Dėl to tėvams svarbu stebėti, į ką jis linkęs.

Būtent iki septynerių metų vaikai turi puikią vaizdinę atmintį, todėl patartina sukurti harmoningą ugdymo aplinką su gražiais meno kūriniais, muzika – viskuo, kas pažadina aukštus siekius ir idealus. Ir, žinoma, didžiausią poveikį vaikui daro suaugusieji – jų tarpusavio santykiai ir meilė vaikui. Vaikystės įspūdžiai veikia tolimesnį gyvenimą, nulemdami žmogaus mąstymo būdą, pasaulėžiūrą ir poelgius.

Todėl šalia ugdymo turime patenkinti ir svarbiausią vaiko poreikį – poreikį meilei. Kodėl tai svarbu? Juk atrodytų, visi myli savo vaikus, tačiau kaip išreiškiama meilė, ar padeda ji išsiskleisti vaikui? Tai svarbu, nes ankstyvoje vaikystėje kiekvienas iš mūsų nesąmoningai kuria savo “aš“ vaizdinį – tam tikrą psichologinę tapatybę, kuri atspindi mūsų gebėjimų, bruožų ir moralinių savybių suvokimą.

Šis “aš“ vaizdinys, arba psichinis savęs suvokimas, nėra sukurtas iš anksto, jis kuriamas ir patvirtinamas, remiantis mūsų teigiama arba neigiama patirtimi (C. Mino, “Meilės psichologija“). Lemiamą įtaką šiam suvokimui turi vaikystės atsitikimai ir tai, kaip su vaiku buvo elgiamasi, kaip jis buvo apibūdinamas tėvų. Nuo to priklauso, ar suaugęs žmogus vertina ir ar myli save.

Kaip tai atrodo šeimoje? Jei vaiką myli, juo rūpinasi, paskatina ir pagiria jo raidos žingsnius, o taip pat su džiaugsmu priima jo meilės, dėkingumo ir švelnumo apraiškas – toks vaikas auga turėdamas teigiamą savęs vaizdinį. Jis įsitikinęs, kad meilė yra natūrali, akivaizdi ir nuostabi, ir atsakydamas taip pat skleidžia meilę, nuoširdumą ir rūpestį. Taip įskiepijama mylimo ir mylinčio žmogaus koncepcija – dvasinės pusiausvyros ir gerovės faktorius.

Gaunamas priešingas rezultatas, jei tėvai savo meilės pilnai neišreiškia: galbūt kažkada vaiką atstūmė ar buvo nedėmesingi, galbūt šykštėjo pritarimo ar pagyrimo, o gal per daug kritikavo ar net pažemino. Dėl to vaikui susiformuoja neigiamas savęs vaizdinys, ir jis nuolat randa savęs pažeminimo ar pasmerkimo priežasčių: tai per daug iš savęs reikalauja, tai priekaištauja sau ir yra pernelyg griežtas savo klaidoms. Toks žmogus kenčia ir verčia kentėti kitus, nes savo dvasine būsena sukelia nemalonias reakcijas.

Psichologijos mokslas įrodė, kad tarp žmogaus požiūrio į save ir požiūrio į kitus yra glaudi paralelė: tas, kuris myli, priima ir gerbia save, yra linkęs taip pat geranoriškai elgtis ir su kitais žmonėmis. Ir, atvirkščiai: jei žmogus agresyvus, griežtas ir nepalankus sau, tuomet jis bus linkęs taip pat elgtis ir su žmonėmis, su kuriais bendrauja. Jei trumpai – tai tas, kas myli save, myli ir kitus, o tas, kas savęs nemyli, tendencingai jaučia tą patį ir artimui. Žinoma, šiuo atveju mes nekalbame apie egoizmo apraiškas ar lepinimą, bet apie sveiką savęs suvokimą.

Todėl meilė – svarbiausia: nuo džiaugsmingo vaiko laukimo, nuo pat pirmosios jo gyvenimo akimirkos. Galima suteikti puikiausias išorines sąlygas vaiko ugdymui, bet jei jis augs emociškai šaltoje aplinkoje, jis gal ir bus talentingas, bet šaltas ir uždaras dvasiškai. Tėvai ne tik ugdo, bet ir suteikia pačią svarbiausią gyvenimo pamoką – mylėdami vienas kitą ir savo vaikus, jie išmoko priimti ir dovanoti meilę, gyventi meilėje 🙂 ..

Ar sutinkate?

Reklama

Mintys apie knygas ir skaitymą

Visos geros knygos panašios tuo, kad būtinai sukelia skaitytojo norą galvoti apie tai, kas teisinga, gražu, naudinga žmonėms. (N. Černyševskis)

Gera knyga – viena didžiausių gyvenimo brangenybių. (S. Smailsas)

Skaitymas – štai geriausias mokymasis. Sekti didžio žmogaus mintis – visų įdomiausias mokslas. (A. Puškinas)

Knygos – proto vaikai. (Dž. Sviftas)

Žmogus, turintis rankose vertingą knygą, niekada negali būti vienišas. (K. Goldonis)

Knygos įveda mus į geriausią draugiją, supažindina su didžiausiais visų laikų protais. (S. Smailsas)

Kas aiškiai mąsto, tas aiškiai ir mintis dėsto. (N. Bualo)

Kad atsikratyčiau įkyrių, nepakeliamų minčių, pakanka imtis skaitymo; jis tuoj pat užvaldo dėmesį ir nuveja tas mintis šalin. (Š. Monteskje)

Bibliotekos – tai žmogaus dvasinių vertybių lobynas. (G. Leibnicas)

Skaitymas protui – tolygu fiziniai pratimai kūnui. (Dž. Adisonas)

Kas negali pakilti dvasia, griebiasi pompastiško dėstymo stiliaus. (P. Buastas)

Knyga – nedidelis įrankis, pažadinantis mūsų sugebėjimą mąstyti; tai minties variklis, išjudinantis protą. (E. Fagė)

Namai, kuriuose nėra knygų, panašūs į kūną be sielos. (Ciceronas)

Gera ta knyga, kurią atveri iš anksto mėgaudamasis ir užveri praturtėjęs. (E. B. Olkotas)

Skaityk ne tam, kad prieštarautum ar neigtum, ne tam, kad aklai priimtum, ir ne tam, kad rastum temą pokalbiui, bet kad mąstytum ir samprotautum. (F. Bekonas)

Knygų skaitymas – tik darbo pradžia. Gyvenimo kūryba – štai tikslas. (N. Rubakinas)

Neskaityk nieko, ko nenori įsiminti, ir neįsimink nieko, ko neketini panaudoti. (Dž. S. Blekis)

Tiesa – vis gilesnis pasaulio suvokimo procesas, kilimas nuo nežinojimo prie žinojimo, nuo neišsamaus žinojimo prie išsamesnio, kilimas, kuris negali liautis, nes pasaulis neišsemiamas. (Hėgelis)

Visada geriau nedaug, bet gerai, negu daug, bet blogai. Tas pat ir su knygom. (L. Tolstojus)

Išmintingas – kuris žino reikalingus dalykus, o ne daugelį. (Echilas)

Žmogų išsilavinusį daro tik jo paties vidinis darbas, kitaip sakant, savarankiškas apmąstymas, išgyvenimas, pajutimas visko, ką sužino iš kitų žmonių arba iš knygų. (N. Rubakinas)

Knygos lavina sielą, kelia ir stiprina žmogų, žadina geriausius troškimus, ugdo protą ir sušildo širdį. (V. M. Tekerėjus)

Naudingiausios yra knygos, verčiančios uoliausiai mąstyti. (T. Parkeris)

Žmogų visada galima pažinti iš jo skaitomų knygų. (S. Smailsas)

Gera knyga – tarsi pokalbis su protingu žmogumi: teikia žinių, moko apibendrinti tikrovę, suprasti gyvenimą. (A. Tolstojus)

Smagaus ir saulėto visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

Apie skaitymą

Rašoma dabar daug, todėl natūralu, kad visa tai kažkas skaito. Nežiūrint to, kad pagrindinis informacijos šaltinis šiuo metu – internetas, džiugu, kad išliko ir tradicinės popierinės knygos. Keičiasi informacijos pateikimo formos, tačiau skaitymas gyvuoja: tiesiog dabar turime ir kitokį būdą skaityti. Ką bekalbėtų skeptikai, daugelis žmonių mielai savo laiką skiria skaitymui. Kodėl skaito ir ko tikisi skaitytojai?

Pirmiausiai, žinoma, tai informacijos gavimo būdas. Geras tikslas, ypač jei taikome gautas žinias gyvenime. Net ir pačios vertingiausios žinios ar faktai, kurių nenaudojame ar nepritaikome gyvenime, yra ne tik nereikalingos, bet ir trukdo mums tobulėti, nes gali mus trikdyti, klaidinti ir “užimti vietą“ kaip nereikalingas balastas. Kaupiamos žinios turi būti naudingos, padėti mums gyventi: sužinojome-pritaikėme-gavome rezultatą.

Skaito žmonės ir dėl pramogos. Tokia informacija dažniausiai yra įvairiuose žurnaluose: apkalbos, vienadienės sensacijos, linksmos istorijos. Daugeliui žmonių išvystytas poreikis tokiai išorinei informacijai – vėliau galima ją apgalvoti, sutikti su ja arba ne, piktintis ar prieštarauti – šis procesas kuriam laikui užima protą. Iš vienos pusės tokia informacija bukina protą, iš kitos – pavyzdžiui, linksma istorija gali pakelti nuotaiką, o jei ji dar ir prasminga, tai kartais smagu tam skirti laiką.

Pomėgis grožinei ar įvairiai pažintinei literatūrai. Tokiu būdu vystomas žmogaus vidinis pasaulis, emocijos ir jausmai, jis auga ir tobulėja. Juk pažinimui ribų nėra: skaitydami kartais atveriame savyje tai, ko nesitikėjome rasti, o per įvairias sukurtas istorijas turime galimybę pažiūrėti į kai kurias gyvenimo situacijas tarsi iš šalies. Ne veltui sakoma, kad tai, ką atrandame skaitydami, yra ne knygose, o mumyse.

Skaitome ir dėl tam tikros būsenos sukėlimo. Tai knygos ar straipsniai, kuriuos skaitydamas žmogus pajunta įkvėpimą, gyvenimo džiaugsmą arba optimalią būseną kūrybai. Juos perskaitęs, žmogus pradeda mąstyti, generuoti naujas idėjas, todėl tokius tekstus galima pavadinti įkvėpimo šaltiniu.

Kartais ieškome tekstų, kurie atitinka mūsų dabartinę būseną. Psichologai teigia, kad dažniausiai tuo užsiima moterys. Apima romantiška nuotaika – tuoj į tinklapį, kur rausvos gėlytės ir ilgesingi straipsniai apie gražią meilę. O jei išgyvena išdavystę – skaito straipsnius apie sunkią moters dalią ir klastingus vyrus. Tuo pačiu ir straipsnio komentarus galima parašyti ir išlieti bei nuraminti emocijas..

Gyvename informacinio šuolio laikais, kaip nepasiklysti informacijos gausybėje, kaip suprasti, kuri informacija mums reikalinga? Visi esame skirtingi ir skaitome dėl skirtingų priežasčių, todėl pirmiausiai pasikliaukime savo intuicija ir neskaitykime to, kas mums neįdomu. Jei knyga nepatraukė, neįdomi, atidėkime ją, nes tai ne tik laiko gaišimas, bet ir trukdymasis vietoje naudos.

Mokykimės atmesti nereikalingą informaciją ir pasisemti naudingą. Ne viskas, kas yra parašyta, mums tinka. Atminkime, kad autorius tik išdėsto savo nuomonę ir jos nebūtina laikytis. Tai gali būti puiki proga tiesiog pažiūrėti į kažkurią gyvenimo sritį iš kito taško. Kad suprastume, ar tekste yra reikalinga mums informacija, perskaitykime pavadinimą ir perbėkime akimis kelias pastraipas. Jei paaiškėja, kad nieko reikalingo nėra – negaiškime laiko.

Pakeiskime prioritetus – vietoje “perskaityti kuo daugiau puslapių“ į “gauti vertingą informaciją“. Neskubėkime, nes žinios turi būti įsisąmonintos, apdorotos ir pritaikytos. Ir.. būkime smalsūs gyvenimo studentai: konspektuokime, užsirašykime patikusias mintis ar patraukusias dėmesį saviugdos užduotis ir vertingus patarimus, nes informacijos gausoje jos dažnai tiesiog pamirštamos. Be to, po kurio laiko bus įdomu peržvelgti savo augimą ir tai, kas tuo metu mums buvo svarbu ir įdomu.

Neskaitykime vien dėl skaitymo ar dėl to, kad atsirado kažkokia populiari knyga, kurią visi skaito. Dažniau užduokime sau klausimus: “ ką aš sužinojau? kur panaudosiu šią informaciją? kaip aš galiu tai pritaikyti savo gyvenime? kuo gali būti naudingas šis patarimas? ar jo prireiks gyvenime?“ Beje, tokie klausimai padės ir laiką taupyti – atmetę tai, kas nereikalinga, vietoje to galime atlikti tai, kas naudinga.

O ką jūs apie tai manote?

Sunku patikėti :) ..

Man šie vaizdai buvo netikėti, nes mačiau juos pirmą kartą. Tačiau biologai teigia, kad piešti gali ne tik drambliai, bet ir kiti gyvūnai, ir, kas įdomu – jiems tai patinka! Seniai pastebėta, kad kai kurie zoologijos sodų ar cirkų gyvūnai mielai piešia, tik.. matyt, retai kam ateina mintis jiems tai pasiūlyti 🙂 . Mėgsta piešti delfinai, drambliai, beždžionės, net paršeliai.

Pastebėta, kad į tokią kūrybą daugiau linkusios patelės (matyt, patinai turi kitų rūpesčių 🙂 ). Be to, kiekvienas iš šių tapytojų turi savo stilių, nors dažniausiai jų piešiniai primena vaikų piešinius. Garsiajame Durovo cirke piešė beždžionė, paršelis ir drambliukė. Beždžionė piešė lyg tikra menininkė: ilgai žiūrėdavo į tuščią lapą, lyg apmąstydama būsimą kūrinį, ir vis atsitraukdavo iš toliau pažiūrėti, kaip jai gaunasi piešti.

Tai tik parodo, kaip mažai mes žinome apie gyvūnus ir net neįsivaizduojame, kad jie gali turėti ir kūrybinių gabumų.. Atsakyti į klausimą – kodėl gyvūnai piešia – mokslininkai dar negali. Tačiau ne išimtis, kad ši jų savybė padės mums geriau juos suprasti.

Filmuke parodyti drambliai yra iš Šiaurės Tailando stovyklos-draustinio. Čia gyvena 65 drambliai, iš jų 9 piešia. Prižiūrėtojai teigia, kad drambliai mielai piešia, ypač jei paskatinami bananais, cukranendrėmis bei pagyrimu 🙂 . Šis projektas skirtas atkreipti dėmesį ir palaikyti nykstančius azijietiškus dramblius. Plačiau apie tai http://www.ExoticWorldGifts.com

Pomėgis rašyti

Kodėl žmonės rašo? Atrodytų, keistas klausimas – tai toks pat pomėgis (polinkis, talentas), kaip ir visi kiti. Rašantiems dabar išties aukso amžius, nes niekuomet anksčiau nebuvo galimybės taip plačiai ir laisvai skleisti savo mintis. Dauguma turinčių tokį pomėgį kuria savo internetines svetaines, kiti rašo į jau sukurtus tinklapius. Tokiu būdu žmonės išreiškia save, dalinasi ir keičiasi informacija.

Natūralu, kad ir apie šią sritį kyla diskusijos – kaip rašoma, kam rašoma, kodėl ir kokiomis temomis rašoma. Rašantieji daro didelį poveikį žmonėms, todėl tokie klausimai – dėsningi. Kritikos rašantiems taip pat netrūksta – kartais ir pelnytai, nes akivaizdu, kad ne visi suvokia atsakomybę už savo parašytus žodžius. Tačiau tai – asmeninių savybių klausimas, koks žmogus – tokie ir tekstai.

Rašyti ar ne, ar visi rašantieji grafomanai (turi liguistą potraukį rašyti)? Žinoma, ne visi grafomanai, o ir gebėjimą rašyti sunku užgniaužti.. Yra kitos subtilybės – žmogus gali turėti daug žinių, bet užrašyti jas sunkiai sekasi, o yra žmonių, kurie ir trumpu tekstu sugeba perteikti esmę. Aš manau, jei jaučiate, kad galite rašyti – pradėti verta, nes dažniausiai gailimės to, ko nepadarėme. Jei ir nepateisins lūkesčių, bent jau tvirtai žinosite, kad tai ne jūsų sritis. Svarbiausia – rašymo motyvacija.

Dėl to, kad padaugėjo rašančiųjų, psichologai taip pat aiškinasi priežastis – kodėl žmonės rašo, kokie šios veiklos motyvai. Pasirodo, jie gali būti ir užslėpti. Rašydami žmonės daro poveikį, todėl ypač pabrėžiamas atsakomybės jausmas. Trumpai pateiksiu labai įdomias psichologo V. Pečugino išvadas, kurioms pilnai pritariu. Jis teigia, kad žmonės rašo, nes:

1. Negali nerašyti. Žmogus laiko save protingu, intelektualiu, žinančiu. Jis negali nerašyti, nes jaučiasi vidiniai persipildęs, todėl savo žiniomis jam norisi ir patinka pasidalinti su kitais. Kita priežastis – emocinis antplūdis ir persipildymas, kai norisi tokiu būdu išlieti emocijas.

2. Norisi svarbumo pojūčio. Kuo mažesnė savivertė, tuo labiau norisi pagyrimų, pritariančių komentarų. Tokiu atveju dažnai pasirenkama paprastesnė, neutrali tema, kad būtų kuo mažesnė ginčų tikimybė. Tai būdas paglostyti savimeilę, tokį poreikį kartas nuo karto turime daugelis.

3. Noras pasidalinti naudinga informacija. Veikimas pagal principą: sužinojai – pasidalink su kitais. Žmonės publikuoja ar perpasakoja istorijas, kurios jiems pasirodė įdomios, naudingos, pamokančios ar juokingos. Šiuo atveju rašoma ne dėl to, kad žmogus jaučiasi persipildęs informacija, o kitų žmonių naudai. Todėl, kad ne visada galima tiksliai suprasti, kas įdomu žmonėms, temos suskirstomos, pvz.: vyrų ir moterų santykiai, vaikai, sveikata, šeima ir pan. Rašančiam ne tiek svarbūs vertinimai – visiems neįtiks, o ir tikslo tokio nebuvo. Jam svarbu tai, kad jis subjektyviai vertina informaciją kaip naudingą ir nori, kad ji būtų prieinama platesniam ratui žmonių, kuriems tai taip pat įdomu.

4. Paslaugos, asmenybės, teorijos, idėjos ar prekinio ženklo populiarinimas. Gali būti aprašoma sėkmingo pokyčio istorijos, naudingi patarimai, receptai, kur betarpiškai atkreipiamas dėmesys arba susiejama su tam tikra paslauga, idėja, asmenybe, prekiniu ženklu ir pan. Tačiau galutinis tikslas – sudominti, parduoti, pritraukti potencialų klientą, pirkėją.

5. Informacijos rinkimas. Straipsnyje pasiūloma diskusijas sukėlusi tema ar idėja ir tokiu būdu siekiama gauti atsiliepimus ir nuomones apie ją. Vėliau daroma analizė ar tyrimas, priklausomai nuo autoriaus tikslų.

6. Visuomenės nuomonės formavimas. Šalia kitų priemonių straipsniai taip pat įtakoja didelės grupės žmonių nuomonės formavimą. Profesionalūs autoriai šiuo tikslu rašo politinius, istorinius, socialinius ir kitokius straipsnius, formuojančius nuomonę apie aprašomas visuomenės gyvenimo sritis.

Štai tokios, psichologo manymu, pagrindinės priežastys, dėl kurių žmonės rašo. Negalima tvirtinti, kad kažkuris autorius rašo dėl vienos iš išvardintų priežasčių, jų dažniausiai yra kelios. Be abejo, nuovokus skaitytojas iš karto supranta parašymo tikslą. Visiems rašantiems viešai, prieš pradedant rašyti, pravartu susimąstyti: ar tai būtina, ar praturtins, ar tai tiesa, ar nieko neįskaudins, ar nepakenks, ar tai nesavanaudiška, neambicinga..?

Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Esu ir kelias, ir keliautojas

* Tartum procesija jūs drauge einate link jūsų dieviškosios esybės. Jūs – ir kelias, ir keliautojai. Ir kai vienas jūsų parkrinta, jis krinta dėl to, kad einantys iš paskos už akmens neužkliūtų. Krinta jis ir dėl to, kad einantys priekyje, kurie žengia tvirtai ir sparčiai, nepašalino nuo kelio kliūvančio akmens.

* Kiek kartų svaigau nuo savojo “aš“ ir mačiau save ėriuku, o bendražygį – vilku, bet praregėjęs pamatydavau, kad ir aš, ir jis – abu esame žmonės.

* Aš gėriau iš kartėlio taurės, bet nuosėdos ant dugno pasirodydavo esančios medumi.

* O kūryba, didelė tavo įtaka, pakylėjanti grožiu ir paslaptingumu. Tu – amžinybės kūrėjo didybės atspindys genijų-kūrėjų sielose. Tu – Dievo dvasia, tvyranti tarp žmonių širdžių ir begalybės. Tu – idėja, gyvenanti pasaulyje, kuris miega judesyje ir sustingęs ėjime. Nebūtis tampa būtimi, kai praeina pro tave.

* Mes gyvi vienas iš kito, ir tai senas ir laiku neišmatuojamas dėsnis. Tad gyvenkime meilėje ir santaikoje. Mes ieškome vienas kito vienatvėje ir traukiame keliu, kai neturime židinio, prie kurio galėtume pasėdėti.

* Nėra kitos gelmės, kaip žmogaus dvasia, tai dvasia yra gelmė, kviečianti savęs link; nes nėra kito balso, kuris kalbėtų ir nėra kitų ausų, kurios išklausytų. Tai dangaus karalystė savyje.

* Nekraukite sau lobių, kurie genda ar kuriuos gali pavogti vagys. Verčiau kraukite lobį, kuris nesuges ir nebus pavogtas. Nes kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis.

* Gyvenimo pulsas ne paviršiuje, o viduje, gyvenimas sutelktas ne apvalkale, o šerdyje, ir žmonių esmė ne jų veiduose, o jų širdyse.

* Tavo artimas yra tavo nepažintoji esybė, pasidariusi regima. Būk jam tuo, kuo norėtum, kad jis būtų tau.

* Anksčiau meilė man buvo plona gija, įtempta tarp artimiausių kuolelių. Dabar gi ji tapo aureole, kurios pradžia yra pabaiga, o pabaiga – pradžia; aureolė, kuri apglėbia viską, ir pamažu vis plečiasi, kad apimtų viską, kas ateina.

* Abejonė yra skausmas, pernelyg vienišas, kad žinotų, jog tikėjimas yra jos brolis dvynys. Abejonė nepripažins tiesos tol, kol visiškai neužgis jos žaizdos.

* Jei istorija – laiko veidrodis, tai kūryba – ranka, kuri nušlifavo ir nupoliravo šio veidrodžio paviršių.

* Aš maniau, kad praeitis jau negrąžinamos epochos, o ateitis nepasiekiami toliai. Dabar žinau, kad vienoje akimirkoje – visas laikas su viskuo, kas laukia, vyksta ir užbaigta.

* Bet kokia kalba yra niekai, jei ji neatskleidžia tiesos.

* Joks žmogus, jokia tauta, jokia imperija nesustabdys Tiesos kelyje į išsipildymą.

* Atvėrė man akis mano siela ir išmokė nesidžiaugti pagyros žodžiais ir neliūdėti dėl smerkimo. Anksčiau aš abejojau dėl savo darbų vertingumo, kol dienos neatsiųsdavo man to, kuris atsiliepdavo apie juos su pagyrimu ar su pašaipa. Dabar gi aš žinau, kad medžiai žydi pavasarį ir neša vaisius vasarą neieškodami pagyrų, ir numeta lapus rudenį bei stovi nuogi žiemą, nebijodami pasmerkimo.

* Obuolyje slypinti sėkla yra būsimas sodas. Tačiau tai sėklai nukritus ant uolos, visa nueis perniek.

* Būti – tai būti išmintingam, bet žinoti kas yra kvailystė; būti stipriam, bet nežlugdyti silpnųjų.. Būti sodu be tvorų, vynuogynu be sargo, lobynu, visados atviru kiekvienam einančiam pro šalį.. Ir ypač pabrėžiu: norėčiau, kad kiekvienas jūsų būtų kiekvienam kitam naudingas bendražygis, nes tik taip jūs galite tikėtis, kad pasieksite savo tikslą.

* Dabar pažaiskim slėpynių. Jeigu tu pasislėpsi mano širdy, surasti tave nebus sunku. Bet jei pasislėpsi savo kiaute, tuščiai tuomet tavęs ieškosiu.

(Mintys iš K. Džibrano kūrinių)

Saulėtos visiems nuotaikos ir smagaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Atidėliojimas

Retas išvengiame atidėliojimo pinklių. Juolab, kad viskas prasideda tarsi nekaltai: tiesiog imamės kažką atlikti arba atidedame kažkokį sprendimą. Vėliau tai laiko tam vis nerandame, tai svarbesni darbai užgriūna.. O paskui, žiūrėk, jau ir nesinori to atidėto darbo atlikti, nuraminame save: “palūkėsiu; tikiuosi, kad kažkaip išsispręs; galbūt viskas bus gerai; dabar neturiu laiko“. Aišku, tokios frazės – išsisukinėjimas ir saviapgaulė, darbai nuo jų nepajuda.

Visiems pažįstamos situacijos – pavyzdžiui, nusprendžiame kasdien daryti mankštą, gultis laiku, sureguliuoti mitybą. Tačiau vis neprisiruošiame, o pasiteisinimas – “rytoj, na, kitą savaitę tai tikrai“. Arba rengiamės atsisakyti žalingų įpročių, bet teisinamės: “dar negaliu, aš dar nepasirengęs, vėliau“. Galime atidėlioti ir santykių pasiaiškinimą, tikėdamiesi, kad “gal savaime susitvarkys, gal susipras“. Arba jaučiame, kad reikia susirūpinti sveikata, o vizitą pas gydytoją vis atidedame. Taip pat galime atidėlioti ir darbus, kuriuos apsiimame, bet nenorime daryti.

Rezultatas – įtampa ir nepasitikėjimas savimi, o blogiausia, kad tai gali tapti blogu įpročiu ar net gyvenimo būdu. Tokia gyvenimo pozicija yra pasyvumo pateisinimas. Žmogus neatsisako atlikti kažkokio veiksmo, jis nusprendžia jį atlikti kažkada vėliau, ir tuo “vėliau“ jis pridengia savo nenorą veikti, o kartu ir atsakomybės vengimą. Atvirai neprisipažįsta, kad iš tiesų nenori kažko daryti, o gal ir negali ar nesugeba, bet ir neatsisako.

Bendrauti su tokiais žmonėmis sudėtinga, nes jie lengvai žada ir imasi atlikti darbus, kurių, gali būti, niekada neatliks. Be to, jie visada turi paruoštą pasiteisinimą: “užsiėmę, neturi laiko (nors visada atranda laiko tam, ką nori iš tiesų nori daryti), pavargę ar blogai jaučiasi“. Taip jie susikuria veiklaus žmogaus iliuziją ir turi priemonę išsisukti nuo nemalonios veiklos. Tai saviapgaulės forma, o kartais ir manipuliavimo priemonė: išsisukinėjant galima sulaukti, kad darbus atliks kažkas kitas.

Akivaizdu, kad atidėliojimas nieko pozityvaus į gyvenimą neatneša. Išsisukinėjant nuo prisiimtos veiklos sunku tikėtis sėkmės gyvenime, nes kiekvienas neatliktas darbas mažina žmogaus savivertę ir pasitikėjimą savimi. Kiekvienas atliktas darbas, atvirkščiai – didina pasitikėjimą ir vysto žmogaus atsakingumą bei savarankiškumą. Kol atidėliojame, stovime vietoje, o veikdami – net jei suklystame – vystomės ir tobulėjame.

Todėl sąmoningai atsisakykime atidėliojimo – tai žlugdanti savybė, nes atidėliodami mes pakeičiame dabartį nerimu dėl ateities įvykių. Juk galime visą gyvenimą pragyventi susirūpinę tuo, ką turime padaryti. Kad atidėliojimas netaptų gyvenimo būdu, peržiūrėkime savo planus ir pradėkime daryti tai, ką atidėliojome. Pradėkime nuo lengvesnių darbų, jei reikia, nusistatykime, konkretų laiko tarpą, per kurį atliksime visus darbus.

Pradžia gali atrodyti sunki, bet pasinėrę į darbą, o ypač jį atlikę, jaučiame džiaugsmą ir palengvėjimą. Tai tikrai smagiau, nei atidėlioti. Jei išjudiname savo gebėjimus, jei nuolatos juos ugdome, tuomet jie lavėja ir nuolatos stiprėja – tai psichologijos dėsnis. Be to, dirbdami tikrai pastebėsite, kad nevertėjo nieko atidėlioti – viską galima atlikti, jei išmintingai susidėliojame prioritetus. Ir, žinoma, ugdykime savybę imtis tik tų darbų, kuriuos realiai galime atlikti.

Atidėliojimas yra gyvenimas įtampoje su neatliktų darbų virtine. Išsijudinkime, pradėkime veikti – vienas atliktas veiksmas gali panaikinti sąstingį ir pradėti visai kitokį, kūrybingą ir įdomų gyvenimą. Visi mes esame savo gyvenimo Kūrėjai. Ar galite įsivaizduoti atidėliojantį Kūrėją..? 🙂