Brandumas

Brandus žmogus – tai kaip prisirpęs vaisius. Pavyzdžiui, kriaušė.

Kriaušė nėra ideali, bet ji nenori tapti kažkuo kitu. Nebando asmeninio tobulėjimo treningų dėka iš kriaušės pavirsti persiku.

Ji neapsimeta bananu, kuris šiandien tiesiog yra prastos formos. Nekankina savęs madingomis dietomis, kad pasiektų trešnės dydį. Nepasakoja nebūtų dalykų apie tai, kad vaikystėje ji buvo panaši į mažą mandariną.

Ji priima save kaip kriaušę. Kažkur su įtrūkimu, kažkur su kieta odele, o kažkur su itin apvaliu šoneliu. Ir, žinoma, su charakteringa kriaušės forma.

Taip ir brandus žmogus. Jis nėra idealus. Jis tiesiog jau pakovojo su savo prigimtimi, pavargo, nusivylė, priėmė, ištyrinėjo ir pradėjo naudotis tuo, kas jame įdėta.

Todėl ir atrodo harmoningai, įvairiapusiškai save išreikšdamas.

Ir tai ne tik patirties rezultatas, bet ir pasirinkimas.

Pagal Aglajos Datešidzės tekstą, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio visiems 🙂 !

Praregėjimai (64)

Vartotojiškas gyvenimas klastingas ne tik tuo, kad stambios kompanijos kaupia milijonus, girdamos būtus ir nebūtus savo prekių privalumus, bet ir tuo, kad įtakoja gyvenimo būdą, kuriame milijonai žmonių perka daug daugiau, nei jiems iš tiesų reikia ir pinigais stengiasi išsklaidyti savo nepasitenkinimą gyvenimu.

Žmonės perka daiktus tam, kad pakeltų sau nuotaiką, kad neatrodytų prasčiau už kitus, kad parodytų visuomenei savo statusą.., ir dar dėl daugelio psichologinių priežasčių, kurios menkai tesusietos su daiktų būtinybe ar naudingumu.

Idealus vartotojas – nuolat nepatenkintas, turintis daugybę norų ir visada pasirengęs juos tenkinti. Todėl jis prisirišęs prie televizijos, seka reklamos ir mados naujienas, dirba, skolinasi ir noriai moka už pramogas ir komfortą.

O svarbiausia – išlieka miglotas, bet nuolatinis nepasitenkinimas gyvenimu, nes vartotojas pastoviai nori to, ko neturi, ir jam visada atrodo, kad jam kažko trūksta.

O tai jau užburtas ratas, kuriame galima galutinai prarasti sveiką nuovoką..

************

Kaip dažnai mes girdime frazę: “Niekas niekam nieko neprivalo“.. Kokie ciniški žodžiai, prieštaraujantys ne tik logikai, bet ir žmogiškajai prigimčiai.. Juk žmonės – socialios būtybės, todėl mums visiems gyvybiškai reikalingas bendravimas.

Bendraudami mes užmezgame santykius: gimsta sąveika, ryšys, atsakomybė už savo veiksmus, atsakomybė prieš kitus žmones – o tai ir yra įsipareigojimas. Ne prievarta ar prievolė, o tiesiog sąžinės reikalas.

Patys žodžiai – bendravimas, santykiai – reiškia bendrą veiksmą, susivienijimą, sąveiką, ryšį, vienybę. Bendraudami mes darome įtaką vieni kitiems, todėl suprantame tai ar ne – bet esame atsakingi už tai, kaip mes bendraujame.

O posakį apie tai, kad niekas niekam nieko neprivalo, sugalvojo žmonės, neturintys atsakomybės jausmo ir nenorintys imtis įsipareigojimų. Galbūt, be atsakomybės tikrai paprasčiau: vietoje draugo – virtualios pažintys ir psichologas, o vietoje meilės ir artimumo – televizija, pramogos ir internetas.

Juk atsakomybei reikia brandumo ir sąmoningumo. Reikia mylėti žmones. Ir suvokti, kad visi mes esame viena, kad esame susieti nematomais vienybės saitais, už kuriuos visi esame atsakingi.

************

Pagalba žmonėms – tai mūsų žmogiškumo išraiška, tačiau kartais žmonės nežino – kaip ir kam padėti. Bet gyvename, deja, dar neidealiame pasaulyje, todėl pagalbos reikia labai daug kam.

Žinoma, galima teigti, kad “visiems nepadėsi“, kad sistema ir toliau sudaro sąlygas kančiai ir ligoms, todėl tai bus tik kova su nesibaigiančiomis pasekmėmis. Bet jei taip galvosime – tapsime nebyliais blogio šalininkais.

Kiekvienas geras darbas, palaikymas ir pagalba žmonėms didina gėrį Žemėje. Padėkime kuo galime: geru žodžiu, rūpesčiu, buvimu šalia, paguoda.. Aplankykime sergantį kaimyną, nupirkime skurstančiai močiutei maisto, atiduokime gerus,bet nereikalingus daiktus tiems, kam jų tikrai reikia.

Kartais tokia besąlygiška pagalba keičia žmonių likimus ar net gelbėja gyvybes: žmonės atsigauna, sustiprėja, atgimsta pasitikėjimas ir vienybės pojūtis. Ir štai taip – iš širdies į širdį dalinamas gėris auga ir stiprėja, o blogis – traukiasi ir mažėja..

Kiekvienas mūsų darbas, poelgis, žodis – tarsi pasodinta sėkla. Ką sodinsime – tas ir užaugs..

************

Parengė ruvi.lt

Tikros istorijos

.. Kartą tapau vienos labai geros istorijos liudininku.

Tą dieną ėjau gatve ir pamačiau nuošalėje gulintį didelį šunį, stebintį praeivius. Jis, matyt, gyveno gatvėje. Pro šalį kažkur skubėjo jaunas vyras, stabtelėjo pamatęs šunį ir pakvietė jį: “Sveikas, bičiuli, ar gyvensi su manimi?“

Šuo pakėlė galvą ir pažvelgė į vyrą, o šis nuskubėjo toliau, tik dar kartą atsisukęs šūktelėjo: “Aš rimtai, einam su manim!“

Ir šuo atsistojo! Bet nė nekrustelėjo iš vietos, ir, tarsi negalėdamas patikėti savo ausimis, stebėjo tolstantį vyrą.. Vyras tuo tarpu priėjo prie savo automobilio, atidarė dureles ir pašaukė šunį: “Ar ilgai dar tavęs reikės laukti?“

Šuo pasileido link automobilio ir per kelias sekundes atsidūrė ant galinės automobilio sėdynės. Vyras paglostė jį, uždarė dureles, sėdo už vairo ir nuvažiavo.

Štai tokia netikėta abipusė laimė..

************

Esu vyriausias iš trijų vaikų šeimoje. Turiu jaunesnį brolį ir jaunėlę seserį.

Kai buvau paauglys, dažnokai kivirčijausi su broliu ir seserimi. Vieną dieną tėvas, kuris taip pat buvo vyriausias iš vaikų savo tėvų šeimoje, pasikvietė mane pokalbiui.

Jis pasakė man: “Aš norėčiau, kad tu suprastum vieną svarbų dalyką – tu esi pavyzdys jaunėliams. Kiekvieną savo sprendimą tu priimi tris kartus: pirmą kartą už save, antrą – už brolį, kuris pasielgs lygiai taip pat, kaip tu, o trečią kartą – už seserį, kuri seks judviejų pavyzdžiu. Tavo brolis elgsis su seserimi taip pat, kaip tu elgiesi su juo, o jūsų abiejų elgesys su ja įtakos jos elgesį, kai ji bus suaugusi.“

Šis pokalbis privertė mane susimąstyti apie vyresniojo brolio vaidmenį šeimoje ir jo veiksmų įtaką mažesniems vaikams. Dabar aš suprantu savo atsakomybę – turiu būti geru pavyzdžiu savo jaunesniems broliui ir sesei!

************

Ryte skubėjau į darbą ir pamačiau tarp praeivių vyrą, kuris kažko klausinėjo žmonių, bet jie nesustodami ėjo pro šalį.. Nusprendžiau prieiti prie jo ir paklausti – kuo galėčiau jam padėti.

Pasirodė, kad tiek nedaug tereikia: jis paklausė, kaip pasiekti autobusų stotį. Tačiau kai jis pradėjo kalbėti, aš supratau, kodėl praeiviai nesustodavo – žmogus labai stipriai mikčiojo.. Bet aš kantriai išklausiau ir nurodžiau jam trumpiausią kelią.

Atvirai prisipažinsiu – kai jis nuėjo, aš pajutau vienu metu ir džiaugsmą, ir liūdesį. Džiaugiausi, kad jam padėjau, nes man patinka padėti žmonėms. Tačiau nuliūdino tai, kad niekas nesustojo jam padėti.

Bet, kita vertus, juk jis nenuleido rankų ir klausinėjo toliau, nes žinojo, kad galiausiai sutiks žmogų, kuris jam pagelbės. Jis tuo tikėjo! O tai suteikia viltį man, kad mūsų visuomenė galutinai nepaskendo cinizme ir abejingume.

************

Paauglystėje su draugais turėjome tokią tradiciją: sausio 1 dieną skambindavome atsitiktinai sugalvotais numeriais, prisistatydavome sveikinimų įmonės darbuotojais ir sveikindavome visiškai mums nepažįstamus žmones su Naujaisiais metais, linkėjome jiems gražiausių dalykų ir sakėme šilčiausius žodžius.

Žmones stebino ir džiugino tie mūsų netikėti skambučiai.. O kai jie paklausdavo mūsų, nuo ko tie sveikinimai, atsakydavome, kad pagal galiojančias vidaus taisykles negalime įvardinti sveikintojo vardo. Kaip smagu tuomet buvo suvokti, kad darome gerą darbą ir pakeliame nuotaiką žmonėms!

************

Šešioliktojo gimtadienio proga draugai padovanojo man daugybę oro balionų.. O kai gimtadienis praėjo, mes su drauge paėmėme visus tuos balionus ir nusprendėme padovanoti juos vaikams gatvėje.

Kiek džiaugsmo buvo! Ir mums, ir jiems.. Dauguma vaikučių netikėjo, kad taip paprastai gaus dovanų balioną.. Todėl drovėjosi prieiti, kol mes pačios jų neįteikdavome.

O eidamos atgal į namus mes vis sutikdavome “saviškius“ su balionėliais ir vėl džiaugėmės tos nepaprastos dienos įspūdžiais..

************

Istorijos iš interneto, parengė ir vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Vidinė Saulė

Kartais žmonės net neįtaria – kas gi ten yra jų viduje, kas sušildo jų širdį? Taip, tai toks pojūtis širdimi, panašus į tą, kurį jaučiame rankomis, kai jas laikome virš karšto laužo.

Tai va – tai mūsų vidinė saulė! Ji – gimti namai visoms pačioms geriausioms mūsų savybėms, mūsų talentams, stebuklų stebuklams, nuostabioms akimirkoms, sielos dainoms, pačioms drąsiausioms svajonėms.. Ir tai mums – kaip stipriausia ašis, kaip vilties gijos.

Ir kai visa tai ažūru perpinama mūsų mintimis, kūrybiniu polėkiu ir poelgiais, tuomet supinamas saulės rezginys, kuriame, lyg jaukioje Galaktikoje, gyvena kiekvieno asmeninė saulė…

O kokia tos asmeninės vidinės saulės spalva?

Paprastai ji būna šiltos geltonos spalvos, tarsi pirmieji vasaros ryto spinduliai, arba oranžinė, kaip gintaras, medus, apelsinas… O ypatingai gerų ir šviesių žmonių vidinės saulės spalva būna vaivorykštinė, kaip dangus po lietaus, kaip krištolinės vazos atšvaitai, kaip vaiko piešinys…

Tik gaila, kad tokie sutinkami vis rečiau… Tokie žmonės braidžioja rasa, džiaugiasi pirmuoju sniegu, apkabina medžius, nešiojasi kišenėje saują grūdų paukščiams, o rankinėje – šokoladą…

Jie augina ant palangės mandarinus, granatus ir citrinas, šypsosi atsitiktiniams praeiviams taip, kad jie net neabejoja, jog diena bus puiki. Kiemo katės, pamačiusios juos, pradeda murkti, o šunys – vizginti uodegas…

Bet kartais nutinka taip, kad vidinė saulė ima blankti… Kada? Kai žmogus nustoja mylėti ir tikėti stebuklais. Štai tuomet vidinis šilumos ir šviesos šaltinis vos rusena, bet jau nešildo. Jis gali užgęsti po sunkios netekties, dėl ilgalaikio liūdesio, dėl išdavystės, pavydo, pykčio, neapykantos…

Bet tai – pataisoma! Reikia tiesiog labai atsargiai įpūsti rusenančią vidinę saulę – rudeniniu vėju, žarstančiu lapų auksą ir rubiną; pavasariniais gelsvais pavasario žiedais; švelnia melodija; pasaka iš knygos, filmo ar gyvenimo; karšta kvapnia žolelių arbata; draugo apkabinimu; geru žodžiu; pagalba tam, kam dar sunkiau…

Vidine saule reikia rūpintis, neleisti jai užgęsti, ir ne tik savajai, bet ir tų, kurie šalia… Nes be vidinės saulės žmonės tampa abejingais, ciniškais, žiauriais ir godžiais.

Todėl tie, kas jaučia savo vidinę saulę, ne tik ją saugo, bet ir mato ją aplinkiniuose… Jie savo vidine šviesa sugeba įžiebti kitų vidinę šviesą.

Pagal Ijos Latan novelę, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Praregėjimai (63)

Manipuliacija – tai kito žmogaus elgesio valdymas savanaudiškais tikslais. Manipuliatorius paveikia žmogaus emocijas, nes veikiamas emocijų žmogus praranda sveiką nuovoką ir pasiduoda įtakai.

Manipuliatorius visada slepia savo veiksmų tikslą. Jis niekada nepasakys tiesiogiai – ko jam reikia, bet įvairias suktais ir painiais būdais pasieks, kad žmogus pats padarys tai, ko reikia manipuliatoriui. Todėl kai tik žmogus atsipeikėja nuo visų poveikių, jis pasijunta apgautas ir prislėgtas.

Paradoksalu, bet manipuliacijos mūsų visuomenėje taip paplito, kad yra laikomos teigiamu dalyku! Manipuliacijų moko pardavėjus, menedžerius, tinklinio marketingo darbuotojus, politikus, diplomatus..

O jei tai “teigiamas“ dalykas – nenuostabu, kad ir žmonių tarpusavio bendravime apstu manipuliacijų. Ir čia dažniausiai manipuliuojama žmonių kaltės jausmu ir gailesčiu. Tačiau tokių veiksmų esmė ta pati – savanaudiškumas.

Manipuliatorius neturi jokios sąžinės graužaties, jam svarbūs tik jo tikslai. Jam kiti žmonės – tik priemonė pasiekti savo tikslą, ir kai tik jis pasiekia tai, ko jam reikia, tie žmonės jam tampa nereikalingi.

Todėl manipuliacijos yra blogis (vienareikšmiškai!), ir jų neturi būti nei visuomenėje, nei žmonių tarpusavio santykiuose. Manipuliacijos padaro bedvasiu patį manipuliatorių ir pažemina tą, kuriuo manipuliuojama. Tai visapusiška, visuotinė degradacija.

Atvirumas, skaidrumas, sąžiningumas, tiesa – manipuliacijų priešingybė. Mokykimės atpažinti manipuliacijas ir ryžtingai atsisakykime jų savo bendravime. Evoliucija – tai tiesos, meilės, vienybės, bendros kūrybos ir gerovės kelias.

************

Kaip dažnai dabar moterys piktinasi, kad nėra tikrų vyrų.. Bet jei atidžiau pažvelgsime į moteris – ar daug tarp jų yra tikrų moterų?..

Tokių, kurios myli ir palaiko savo vyrą, kurios nepalieka jo sunkioje gyvenimo situacijoje. Kurios išklauso, supranta, palaiko, ir – nutyli, jei reikia. Maistą pagamina, vaikučius auklėja, jaukumą namuose kuria ir saugo namų židinį. Nuoširdžios, išmintingos, švelnios, ištikimos..

Tikėtis tikro vyro gali tik tikra moteris. O jei ji “mergaitė“ ar “princesė“, tuomet turi tenkintis “berniuku“ ar laukti “princo“..

************

Neskubėkime. Kartais, kai situacija labai įtempta, paskubomis mes galime daug ką padaryti: trenkti durimis, įskaudinti kitą žmogų, nutraukti santykius, pasakyti žeidžiančius žodžius, pažeminti, sukelti chaosą, kritiškai pabloginti situaciją.

O tereikia truputį išlaukti, nors kelias akimirkas.. Nusiraminti ir pradėti galvoti. Ir be jokio skubėjimo, ramiai, suprasti situacijos logiką ir apgalvoti savo veiksmų planą. Kuo rimtesnė situacija, tuo ramesnės galvos reikia – tik taip gimsta teisingi, adekvatūs sprendimai.

Neskubėkime. Kartais lašelis kantrybės gali išgelbėti situaciją arba ją maksimaliai pagerinti.

************

Prieš žmonių nesąžiningumą yra aukščiausias sąžiningumas. Ir prieš jį beprasmiška išsisukinėti, teisintis ar meluoti – anksčiau ar vėliau jis tarsi bumerangas atskris atsako. Tai Aukščiausias teisingumas.

Dažniausiai skriaudžia, engia ar išnaudoja tuos, kas negali atsakyti ar pasipriešinti, todėl tyliai kenčia. Ir tai geri, o ne silpni žmonės. Jei jie negali atsakyti – tai padarys už juos kažkas kitas. Nematomas ir galingas. Aukščiausias teisingumas.

************

Jei susikivirčijome su artimais žmonėmis – tėvais, vaikais, sutuoktiniu – galvokime apie ateitį. Juk mes pykstamės su savais žmonėmis, su kuriais teks gyventi toliau ir kurie bus mūsų gyvenime. Ir po visų išsakytų piktų žodžių, kurie taip nuodija santykius, teks su jais gyventi..

Su savo artimaisiais mes susieti nematomais ryšiais. Norime to ar ne, bet mes su jais esame “viename laive“..  Ir todėl turime mokytis gyventi santarvėje, nes tų ryšių mes nenutrauksime, ir iš savo giminės “laivo“ neišlipsime. Viskas, kas vyksta “laive“ – neišvengiamai veikia mus visus.

Galvokime apie ateitį, jei iškilo konfliktinė situacija su artimaisiais. Galvokime apie tai, kaip mums visiems kartu reikės gyventi. Jei jau esame “viename laive“ – tegul tai bus meilės, santarvės ir vienybės “laivas“.

************

Parengė ruvi.lt