Apie išgyvenimo strategijas

Instinktyvi reakcija į pavojų pasireiškia trimis būdais: Kovoti-Bėgti-Sustingti. Tai apsaugos būdai, kuriais naudojasi gyvūnai, kad išgyventų laukinėje gamtoje.

Ir kiekviename žmoguje yra tokie patys instinktyvių apsauginių reakcijų būdai. Vieni sustingsta, kiti bėga, o treti aršiai puola į kovą. O taip yra todėl, kad stresas pradeda augti, ir kam kokia reakcija yra labiau įprasta – tokia ir pasireiškia.

Tie žmonės, kurie įpratę kovoti, pradeda bartis, peštis, kažką įrodinėti, ginčytis, keisti, veikti, įtikinėti, ir – smerkti tuos, kas elgiasi kitaip. Ypač tuos, kurie sustingsta. Nes įpratusiems kovoti ir tuoj pat kažką daryti, labai sunku slopinti savo energiją.

Tiesą sakant, jie todėl ir kovoja, kad negali suvaldyti savo audringų reakcijų. Ir kai mato nuo šoko sustingusius žmones, jie tampa dar aktyvesni ir veržte veržiasi į kovą. Tokie žmonės sugeba priimti labai greitus sprendimus. Ir reikia pripažinti, kad kartais tai labai naudinga.

Tuo tarpu žmonės, kurie įpratę pabėgti, pradeda ieškoti būdų skubiai “nusiplauti“ iš stresinės situacijos. Pavyzdžiui, išvažiuoti, išeiti, pabėgti, išsiskirti arba atsiriboti. Ir tokia reakcija atrodo jiems visai normali, tačiau ji erzina ir gąsdina tuos, kas stresinėje situacijoje yra linkę suartėti, kad visi drauge būtų saugesni.

Kartais toks būdas pabėgti iš karštos zonos – tikrai geras būdas išgelbėti gyvybę. Tik esmė tame, kad toks elgesys gali sugriauti žmonių tarpusavio santykius, jei taikomas neapgalvotai ir automatiškai.

Trečiasis reakcijos būdas – sustingimas. Tokie žmonės tiesiog sustoja vietoje – pasilieka namuose, nieko nesprendžia, nieko neperka ir stabdo viską, ką tik galima sustabdyti. Jie pasislepia tarsi kiškiai aukštoje žolėje ir laukia, kol situacija pasikeis.

Ir ši strategija, kaip ir kitos dvi, tam tikrose situacijose puikiai gelbsti. Jei nejudi, tuomet tavęs niekas neliečia ir negali sužeisti, o kai ateis ateis laikas, tereiks pabėgti į saugią vietą ir vėl pradėti gyvenimą naujose aplinkybėse.

Kritinėje situacijoje naudingos visos strategijos. Tačiau dažnai būna taip, kad viena iš jų dominuoja. Ir ne taip svarbu, kuri būtent. Svarbu suprasti, kad: jei jūs kovojate, bėgate arba sustingote – tai reiškia, kad jūs išgyvenate stiprų stresą.

Ir visos šios apsauginės reakcijos yra automatiškos. Jos valdo jus, o ne jūs jas. Ir kai tik jūs pastebite tokias savo būsenas, labai svarbu padaryti pauzę ir išsiaiškinti, kas gi jums kelia nerimą ir ko jūs bijote. Atsikvėpti.

Pajusti savo kūną, išgirsti savo širdį. Pamatyti realybę. Pajusti žemę po kojomis. Ir tik po to pažvelgti, kas vyksta aplink ir priimti sprendimus.

O dabar tiesiog stebėkite. Beje, tai taip geras būdas atgauti vidinę ramybę.

Pagal Aglajos Datešidzės tekstą, vertė ruvi.lt

Geros ir ramios savaitės mums visiems 🙂 !

Šiandien mes reikalingi vieni kitiems

Mes reikalingi vieni kitiems. Šiandien. Dabar.

Mylėkime, nes meilė – amžina vertybė.

Švieskime, nes ir pats mažiausias spindulėlis gali parodyti kelią.

Padėkime, nes dalindamiesi mes suartėjame dar labiau.

Mes reikalingi mūsų planetai. Harmoningi, mylintys, vieningi. Mes turime išsaugoti tikėjimą šviesia ir kupina gėrio ateitimi.

Mūsų pasaulis išgyvena sunkius laikus, bet jei kiekvienas iš mūsų išsaugos savo mažame vidiniame pasaulėlyje pusiausvyrą, tuomet ir didžioji Realybė suras atramos tašką.

Mes reikalingi vieni kitiems. Šiandien. Dabar.

Laikas atidėti telefoną ir pažvelgti į mylimas akis, prisiglausti ir pabūti drauge. Laikas išjungti televizorius, liautis skaityti naujienas. Ir tiesiog iškepti sausainius, pastatyti lėlėms namą ir pasinerti į vaikystės pasaulį kartu su vaikais.

Laikas rūpestingai pripildyti krepšius ir aplankyti pagyvenusius senelius ir močiutes, kuriems taip reikalingas mūsų dėmesys.. Pažiūrėti kartu juodai-baltų nuotraukų albumus, pagirti blynus ir prisiminti gerus laikus.

Senasis pasaulis, iliuzijų ir tuščių materialinių vertybių pasaulis dabar griūva vardan žmogaus dvasingumo. Mes reikalingi vieni kitiems be veidmainystės ir melo, be išskaičiavimo ir priklausomybės.

Mes reikalingi vieni kitiems kaip dvasingi žmonės.

Kalbėkimės apie tai, kas tikrai svarbu, kad ištrauktume nuoširdumą iš savo kiautų.

Nuoširdžiai rūpinkimės vieni kitais, ir tuomet meilės planetoje bus daugiau.

Padėkime atgauti tikėjimą tiems, kas palūžo.

Mes tai įveiksime. Visi drauge.

Pagal Anios Čiulanovos esė, vertė ruvi.lt

Gerumo, meilės, pavasarinio atgimimo mums visiems 🙂 !

Psichologinė higiena

Visi, be abejo, gerai žino kūno higienos taisykles epidemijos metu, tačiau ne mažiau svarbi yra ir psichologinė higiena. Ir tai ne tik nuotaikos klausimas – mūsų psichikos būsena tiesiogiai veikia organizmo imunitetą, todėl žmonės su psichikos sutrikimais dažniau suserga, tame tarpe ir sezoninėmis infekcinėmis ligomis.

Informacinis bumas dėl epidemijos, kuris jau vadinamas infodemija – tapo dar vienu dideliu išbandymu žmonijai. Ir sveika nuovoka šiame begaliniame informaciniame sraute dažnai yra užslopinama baimės skleidimu, isteriškais pareiškimais ar tiesiog profesinės etikos trūkumu.

Todėl turime išmokti atsiriboti nuo nereikalingo informacinio triukšmo ir skirti savo dėmesį tik tam, kas šiuo metu tikrai yra reikšminga.

Pirmiausiai – ribokime informaciją apie epidemiją. Neskaitykime naujienų apie tai, kad “kažkur.. ir vėl.. gal būt.. nepatvirtintais duomenimis..“ Žinoma, įvykiai pasaulyje labai svarbūs, juk visi mes esame susieti, bet dabar mums pirmoje eilėje svarbu tai, kas vyksta mūsų mieste, gyvenvietėje, valstybėje – kad galėtume remtis ta informacija ir orientuotis mūsų kasdieniniame gyvenime.

Jei nuolat pergyvensime dėl viso pasaulio – neužteks jokių dvasinių ir fizinių jėgų. Susitelkti, palaikyti, padėti ir rūpintis dabar reikia pirmiausiai tais, kurie arčiausiai – tai mūsų visų pareiga sunkiu metu. Kiekvienas žmogus pasaulyje dabar turi daryti tai, ką gali, ir ten, kur jis yra šiuo metu – tai ir yra reikšmingi veiksmai visų gerovei.

Todėl nepaverskime naujienų apie epidemiją kasdieniniu serialu. Jei kiekvieną dieną kažką apie tai skaitysime, rašysime ar kalbėsimės su artimaisiais – tai suformuos stabilų įprotį. Epidemija praeis, o įprotis nerimauti išliks, ir gali prireikti nemažai laiko ir pastangų, kad jo atsikratytume ir susigrąžintume normalią būseną. Verčiau nukreipkime savo dėmesį ir energiją į kažką, kas padeda išsaugoti vidinę ramybę ir stabilumą.

Jei pastebime, kad nerimaujame akivaizdžiai per daug – sutriko miegas ar apetitas, pasidarėme irzlūs, pradėjome panikuoti – skubiai apribokime išorinę informaciją ir persijunkime į kažkokią įprastą veiklą, kuri duoda greitus gerus rezultatus. Tai gali būti buities darbai, fiziniai pratimai, pasivaikščiojimas gamtoje, sodo darbai, mėgiamos knygos skaitymas, rankdarbiai ar įdomus filmas. Juk kokie bebūtume stiprūs, bet kai visi aplink šaukia: “baisu.. blogai.. negaliu tylėti.. siaubas!..“ – mes taip pat pradedame panikuoti.

Kriziniu nestabiliu metu mažiau planuokime ir daugiau orientuokimės pagal situaciją. Mūsų planai šiuo metu gali būti nerealūs, o tai tik dar labiau sekins ir taip jau nestabilią mūsų psichinę būseną. Veikime pagal aplinkybes toje realybėje, kurioje esame dabar, o ilgalaikius planus atidėkime geresniems laikams.

Ir, svarbiausia – ieškokime patikimos informacijos. Epidemiologijos ir virusologijos klausimais gali kalbėti tik tos srities specialistai. Jų informacija visuomet remiasi patikrintais skaičiais ir faktais, ir niekuomet nesiremia emocijomis. Ir kuo daugiau tų faktų, tuo geriau.

Be to, turime suprasti, kad galutinius teisingus atsakymus mes sužinosime tik tuomet, kai epidemija pasibaigs ir bus surinkti bei apdoroti visi duomenys. Epidemija skelbiama ne pagal ligos sunkumą, o pagal susirgusių skaičių įvairiose šalyse. Ir kol epidemija nepasibaigė, daryti išvadų apie jos atsiradimo priežastis, sunkumą, mirtingumą ir plitimo greitį yra neįmanoma.

Taigi, visus skleidžiančius paniką ryžtingai meskime už mūsų sąmonės borto 🙂 ! Visi mes atsidūrėme sudėtingoje, niekam iki šiol nepatirtoje situacijoje, todėl jauskime atsakomybę, nesunkinkime jau ir taip nelengvos padėties. Saugokime vieni kitus 🙂 ! Susitelkę tikrai viską įveiksime 🙂 !

Parengė ruvi.lt

Tiesiog… tyliai gyventi

Pačiomis tamsiausiomis dienomis, pilnomis abejonių ir baimių, kai labiausiai trūksta tikėjimo savimi ir patikimos atramos, kai gyvenimo tėkmė neša tave nuo krantų vis tolyn, o tu dar nežinai, kad moki plaukti, bet jau nesieki kojomis dugno – kaip tai beatrodytų paradoksalu, bet apnikusios panikos chaose išsigelbėjimas ateina iš tuštumos.

Iš nusivylimo. Iš bejėgiško susitaikymo su tuo, kad, taip, jis vėl atėjo – tas nepakenčiamas ledinis laikas, ir jau niekaip nepavyks jo išvengti.

Kai nepadeda niekas ir nieko. Kai joks palaikymas nepalaiko, o viskas išorėje atrodo svetima: nėra už ko nusitverti.  Kai viskas išbandyta ir nieko nesuveikė. Ir, atrodo, kad tai jau pabaiga.

Bet taip nėra. Tai nesitęs amžinai.

Nebus amžinai skaudu. Bet kokiu atveju, nebus taip skaudu.

Vieną rytą tu pasijusi geriau, nors vakare atrodė, kad užmiegi pragare. Vieną dieną tu pastebėsi, kad šypsaisi dažniau, ir tai tave nustebins, o paskui šypsosies vis dažniau: gyvenimas ima viršų.

O dabar tavo užduotys labai paprastos: tam tikram laikui tapti mažesniu ir lėtesniu. Apsisiausti, jei šalta, įjungti šviesą, jei tamsu. Užvirti arbatą, susiriesti į kamuoliuką.

Daryti tiek, kiek gali šiandien. Pajusti tą ribą, kai dar pakenčiama, bet toliau eiti jau negali. Atidėti masę “reikėtų“ ir “noriu“ iki geresnių laikų – o jie būtinai ateis, nors kol kas jų dar nesimato horizonte.

Dabar reikia tiesiog tyliai gyventi – atsargiai ir lėtai. Taip, kad pastebėtum, jog kvėpuoji. Kad saulė pakyla ir leidžiasi. Kad vėl atėjo pavasaris…

Pagal O. Majer esė, vertė ruvi.lt

Ramios ir šiltos savaitės mums visiems 🙂 !

Mes atrasime vienybę

Mes visi esame pažeidžiami.

Bet viskas bus gerai. Tikrai bus.

Mes sutiksime šią situaciją visi drauge su meile, humoru ir kantrybe. Mes verksime visi drauge, mes juoksimės visi drauge.

Mes atrasime vienybę mūsų susvetimėjime.

Ir todėl didžiausios negandos vieną dieną pasibaigs. Nes mes daug ko išmoksime.

O dabar mums teks susidurti su labai sunkiais savo jausmais.

Tai baimė. Neviltis. Senojo gyvenimo būdo praradimas. Mūsų planų griūtis.

Mes išmoksime žiūrėti tiesiai į save. Nėra kur eiti eiti, išskyrus savo vidų. Nėra kur bėgti, nėra kur pasislėpti.

Reikšmingas karantinas.

Mes išmoksime žiūrėti tiesiai į savo liūdesį. Į savo nerimą. Mes susitiksime su ta savo dalimi, kuri nori būti kažkur kitur, su kažkuo kitu. Mes susidursime akis į akį su ta savo dalimi, kuri nori daryti kažką kito, turėti kitokią patirtį, gyventi kitoje realybėje, gyventi kažkokiame kitokiame gyvenime.

Mes paleisime tą ateitį, kurią planavome. Mes leisime išnykti iliuzinei ateičiai, išsilaisvinsime nuo jos ir nubrauksime dėl to ašarą.

Mes sugrįšime prie esamos būties tvirtumo ir šilumos.

Mes pradėsime viską iš pradžių, čia ir dabar, statysime naują namą ant naujo pagrindo. Mes tyrinėsime naują gyvenimo būdą.

Kuris iš pradžių pasirodys mums keistas, bet kupinas galimybių. Mes keliausime lėčiau. Būsime geresni. Tylesni.

Mes atvirai kalbėsimės apie gyvenimą, nepastovumą ir netektis. O taip pat apie tai, ką mes galvojame apie permainas, kurios įvyko su mumis ir mūsų artimaisiais.

Mes išmoksime labiau vertinti gyvenimą. Taip, ko gero, mes išmoksime labiau vertinti gyvenimą.

Ir išmoksime gyventi atviromis širdimis prieš bet kokias stichijas. Pasinersime į nežinomybę ir atrasime ten savo išsigelbėjimą.

Niekas iš mūsų neapsaugotas nuo permainų. Niekas neišvengs senų, įprastų formų griūties. Tokia aukščiausia tvarka, taip buvo visada.

Jei žvelgsime iš tokio taško, suprasime, kad nieko blogo neįvyko. Krizė reiškia tiesiog “posūkio momentą“, ir niekas iš mūsų neišvengs šio posūkio.

Senojo pasaulio griūtis užleidžia vietą naujojo pasaulio gimimui. Taip buvo visada.

Ir mes būtinai viską įveiksime, jei eisime su Meile. Humoru. Kantrybe.

Mes atsinaujinsime. Būsime pasiryžę permainoms. Būsime stipresni, nei anksčiau.

Aš siunčiu jums visą savo meilę, mano draugai.

Pagal Dž. Foster esė, vertė ruvi.lt

Gražaus ir šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !