Mėnuo: balandžio 2015

Dario Salas Sommer – mūsų laikų humanistas, tyrinėtojas, filosofas, rašytojas. Jo knyga “XXI amžiaus moralė“ – svarbus informacijos šaltinis kiekvienam, norinčiam suprasti mūsų dienų realybę, žmonijos evoliucijos problemas ir perspektyvas.

Mintys iš šios knygos:

* Vienintelis dalykas, kuris daro žmogų žmogumi – moralė, aukštas sąmoningumas. Moralė – Gamtos dėsnių kodeksas, leidžiantis pasiekti tobulumą ir harmoniją su savimi, žmonėmis, Gamta, Visata.

* Moralės sąvoka mūsų kultūroje ribota ir nesusieta su Gamtos dėsniais – moraliu skaitoma “kažkas“ tam tikroje situacijoje tam tikru istoriniu laikotarpiu.

* Šiuo metu daugumai žmonių nežinoma tikroji moralė, pagrįsta Gamtos principais ir Kosminių dėsnių veikimu, kurie yra už žmonijos istorijos rėmų. Šie dėsniai – tai aukščiausias mechanizmas, kuris palaiko visą Kūriniją.

* Moralės fizika aš vadinu mokslą, kuris moko sąmoningai, laisvu noru sąveikauti su Gamta, Visata vardan aukščiausios visų gerovės, vystant kiekvieno žmogaus tobulumą.

* Aukščiausia gerovė – tikrosios laimės šaltinis – atsiveria žmogui, kai jis laikosi tam tikrų taisyklių, taiko jas gyvenime ir mato teigiamus savo veiksmų rezultatus, kurie motyvuoja jį laikytis šių taisyklių.

* Tikrosios elgesio normos nėra kažkieno sugalvotos – jos įrašytos Gamtos atmintyje, o pamatyti ir suprasti jas galima tik pasiekus aukščiausią sąmoningumą.

* Žmonės elgiasi neteisingai tik todėl, kad nesupranta gėrio ir blogio prigimties ir nesugeba atsisakyti subjektyvių pažiūrų ir asmeninės naudos. Todėl žmogus neturi tvirtų moralinių nuostatų, o jo elgesys pajungiamas egoistiniams interesams, aistringiems troškimams ir momentinei iliuzinei gerovei.

* Kai žmonės neskiria, kas yra gerai, o kas – blogai, moralės ribos išsitrina, o elgesio taisyklės pasidaro netvirtos, nepastovios ir tampa manipuliacijos priemone.

* Žmonės nuolat susiduria su situacijomis, kai turi padaryti pasirinkimą iš moralinio požiūrio taško, tačiau negali, nes neturi aiškaus suvokimo apie tai, kas iš tiesų yra teisinga. Ir tai liečia visus.

* Laimės ir gėrio paieškose žmogus priima iliuzijas už realybę ir todėl dažnai nuklysta nuo kelio, puldamas į nuodėmes ir degradaciją.

* Šiuolaikiniam gyvenimui charakteringa integracija į visokias masines organizacijas: politines partijas, sportinius klubus, religinius judėjimus, asociacijas, sąjungas. Jose nėra laisvo pasirinkimo, žmogus įtraukiamas į šabloninį, mechaninį, užprogramuotą elgesį ir tampa minios dalimi.

* Minia neturi moralės, nes neturi savo mąstymo, gebėjimo skirti gera nuo blogo ir atsakomybės. Vidutinybė – minios charakteristika, reguliuojanti jų elgesį. Tapęs minios dalimi, žmogus praranda individualumą, gebėjimą savarankiškai mąstyti ir nusileidžia keletu pakopų žemyn evoliucijos laiptuose.

* Žiniasklaida – galinga jėga, vienijanti žmones į minią: net esantys toli vienas nuo kito žmonės gauna vienodą informaciją, kuri sujungia juos mąstymo šablonais bei moko pasyviai priimti viską, kas sakoma ir rašoma. Tuo pačiu temdo žmonių sąmonę, sveiką nuovoką ir mažina gebėjimą savarankiškai mąstyti.

* Mechaniškas, stereotipiškas elgesys tapo norma ir atbukino aukščiausius žmogaus gebėjimus, neleisdamas teisingai vertinti įvykius ir reiškinius. Pratinami prie banalumo ir vidutinybių, žmonės praranda suvokimą apie tai, koks iš tiesų turi būti žmogus.

* Visuomenė pažeista veidmainiškumu ir savanaudiškumu, kurie giliai įsišaknijo žmonių protuose ir neleidžia pamatyti akivaizdžias tiesas, nes jos prieštarauja visuotiniam socialiniam maskaradui.

* Dabartiniu pasaulinės istorijos metu mums, kaip niekada anksčiau, būtina ateiti prie vieningo moralės suvokimo. Tai įmanoma tik tuomet, jei laikysimės moralės dėsnių, kurių pagrindas – neginčijama ir akivaizdi aukščiausia visų gerovė.

* Jei suprasime, kas yra tikroji moralė, tuomet galėsime įveikti mūsų ydas bei trūkumus ir neeikvoti energijos tam, kad slėptume juos, tarnautume jiems ar gintume nuo kritikos. Mes išmoksime savarankiškai vertinti save ir pasaulį. Turėdami moralę, turėsime vystymosi ir tobulėjimo orientyrus ir priemones.

* Aukščiausia sėkmė – tai dvasinė, o ne socialinė sėkmė. Nėra alternatyvos dvasiniam vystymuisi. Tikrąją evoliuciją gali vykdyti tik dvasinė žmogaus esybė, kuri skleis gėrį į žemišką materialų pasaulį.

* Žmogus – neizoliuota būtybė, jis daro poveikį ne tik savo gyvenimui, artimiausiai aplinkai, Gamtai, bet ir visam Kosmosui – ir tuo pelno atitinkamą atsaką. Todėl kiekvienas yra svarbus, kiekvienas atsakingas už savo poelgius ir poveikį bendriems procesams.

* Jei visi žmonės sužinotų, kiek daug grožio galima sukurti, kai elgiamės sąžiningai ir tobulai, tuomet liktų labai mažai amoralių žmonių, o teisėjai ir policija būtų reikalingi tik labai retais, išskirtinais atvejais.

* Suvokimas, kad sėkmė ir laimė didžiąja dalimi priklauso nuo moralaus elgesio, suteiks žmogui didžiulę vidinę jėgą, kuri skatins elgtis pagal aukščiausią etiką. Tuomet jis patirs vidinės harmonijos privalumą, kurios ištakos – širdyje, kur nėra pykčio, pavydo, nuoskaudų.

* Moralės fizikos tikslas – sugrąžinti žmones į evoliucijos kelią, kad pasiektume aukščiausią gėrį ir pastovią laimę šiame pasaulyje – kur įsigalės solidarumas, santarvė, klestėjimas, gerovė ir taika, kur nebus atstumtųjų, kur žmogui bus sugrąžintas orumas ir laisvė vystytis ir kurti.

(Parinko ir vertė – ruvi.lt)

Ko gero, kiekvienas žmogus, paklaustas, ar pažįsta save, atsakytų teigiamai. Jis gyvena, jis turi tam tikrą charakterį, jis priima sprendimus, jis kasdien mato save veidrodyje.. Žinoma, pažįsta!

Tačiau kodėl jis toks? Ar tai jis tikrasis? Ar jis pilnai išreiškia save? Kas suformavo ar įtakojo jo pasaulėžiūrą? Ar gali įtakojamas žmogus būti savimi?

Klausimas “ką reiškia būti savimi“ – sudėtingiausias, nes dažniausiai tai siejama su egoizmo apraiškomis. O išdrįsęs būti savimi žmogus paniekinamai apšaukiamas “balta varna“.. Tuo tarpu būti savimi reiškia gyventi pagal savo tikruosius vidinius-dvasinius poreikius ir žmogiškąją prigimtį, t.y., – būti dvasingu žmogumi.

Kiekvienas žmogus turi neribotą vidinį dvasinį potencialą – tai kūrybinė saviraiška, individualūs gabumai ir talentai, o taip pat – įgimtos dorovinės savybės: sąžinės jausmas, vienybės pojūtis, gebėjimas besąlygiškai mylėti.

Šis dvasinis potencialas gali būti vystomas, bet gali būti ir nuslopintas – žmogaus gyvybinė energija tokiu atveju nukreipiama į grynai išorinius, primestus tikslus.

Tam, kad atskirtume tikruosius vidinius-dvasinius poreikius nuo išorinių tikslų, turime suprasti, kad gyvename tam tikroje sistemoje, kuri visiems mums daro poveikį – nuolat mus nukreipia į išskirtinai išorinius tikslus.

Mes taip įsitraukiame į tuos primetamus išorinius tikslus, kad prarandame gebėjimą suprasti savo tikruosius vidinius poreikius. O laikui bėgant pradedame išorinius tikslus laikyti savo tikraisiais poreikiais ir manome, kad jais mes ir išreiškiame save..

Dabartinė gyvenimo sistema iš visų žmonių daro vartotojus, o ne gyvenimo valdytojus, kūrėjus. Mes mąstome kaip vartotojai, gyvename kaip vartotojai (vartotojiškai žiūrime į tarpusavio santykius, į Žemę, į meilę..) ir galvojame, kad išoriniai poreikiai ir jų tenkinimas tai ir esame mes tikrieji.

Pasaulis užkrėstas vartojimo bacila, todėl dauguma žmonių gyvena primestą, o ne savo gyvenimą. Juos skatina parduoti save tikrąjį už teisę naudotis išorinėmis “gėrybėmis“ ir “vertybėmis“ (primetamais elgesio šablonais ir rėmais).

Taip dvasingumas, žmoniškumas palengva keičiamas pinigais, egoizmu ir savanaudiškumu. O žmogus beveik neturi sričių, kur gali veikti pats, savo laisva valia: jis tegali rinktis iš to, kas jam siūloma, bet dažniau yra nukreipiamas ar įpareigojamas atlikti svetimą valią.

Tačiau anksčiau ar vėliau dėl tokio gyvenimo kyla vidiniai prieštaravimai (neatitikimas tarp vidinių ir primetamų poreikių), įtampa, vidinės tuštumos, beprasmybės pojūtis. Toks gyvenimas neteikia džiaugsmo, nes žmogus neišskleidžia savo vidinio dvasinio potencialo.

Kai esame orientuoti į išorę, visada esame įsitempę, nes turime reaguoti į išorinius dirgiklius, kuriais sistema nuolat “aprūpina“: tai negatyvios žinios, konfliktų ir karų kurstymas, spaudimas mokesčiais, kainų kėlimas, nežinia dėl rytojaus ir įstatymai, pagal kuriuos gyventi darosi neįmanoma..

Tai sistemos degradacija, kurios ryškiausias pavyzdys – neadekvačiai aukštos kainos už gyvybiškai svarbias medicinines operacijas arba sunkių ligų gydymą. Tai nužmogėjimo požymis – kai būtina pagalba gyvybės ar mirties akivaizdoje paverčiama tiesioginiu, atviru šantažu pinigais.

Ir toks žmoniškumo nuopolis vyksta todėl, kad žmonės yra nuolat atitraukiami nuo savo vidinio dvasinio potencialo, kurį pamažu pakeitė pinigai.

Tačiau tai negali tęstis iki begalybės, juk gyvename dualiame pasaulyje: šalia įdiegtos žmonių gyvenimo sistemos yra kitas pasaulis – Amžinasis Kūrinijos, arba Visatos Harmonijos pasaulis.

Dabartinė žmonių gyvenimo sistema neatitinka Visatos Harmonijos dėsnių, o dirbtinai sukurtas spaudimas dvasinei žmogaus prigimčiai pagimdė begalinį poreikį ir troškimą gyventi pagal prigimtinius dvasinius poreikius.

Todėl žmonės sugrįžta prie sakralinių dvasinių žinių ir senųjų Mokymų – vis daugiau žmonių užduoda sau svarbiausius gyvenimo klausimus ir atranda prasmę bei gyvenimo džiaugsmą tylioje kasdieninėje tarnystėje – pagelbėjant kenčiančiam, bėdoje atsidūrusiam žmogui ir savo gyvenimu rodant žmoniškumo pavyzdį.

Kiekvieno dvasingo žmogaus doros mintys ir geri darbai pamažu keičia užsistovėjusią, slegiančią visų mūsų realybę – taip veikia harmonijos, pusiausvyros atkūrimo   dėsniai. Ir galiausiai kiekybiniai pokyčiai peraugs į kokybinius pokyčius, kurie neišvengiamai pasireikš visų mūsų gyvenime.

Žemė – visų mūsų bendri Namai. Pradėti pokyčius ir sukurti harmoniją Žemėje gali tik sąmoningi, atsakingi, dori, mylintys ir taikūs žmonės. Viskas, kas reikalinga tokiems pokyčiams, yra kiekviename žmoguje. Tai begalinis, prigimtinis žmogaus dvasinis potencialas.. Tikrasis žmogaus “Aš“.

Ką apie tai manote?