Mėnuo: sausio 2018

Deficito mentalitetas

Deficito mentalitetą dažnai minėdavo Žakas Fresko, pasakodamas apie aplinkos faktorius, kurie įtakoja žmonių pasaulėžiūrą. Kas gi tai yra? Tai toks mąstymo būdas, kai žmonės galvoja, kad gyvenime yra kažko (arba visko) stygius, nepriteklius, trūkumas.

Toks mąstymas neatsiranda savaime, jį įtakoja mūsų aplinka – ekonominė sistema, kurioje mes gyvename. Tai labai naudinga sistemai, marketingui ir reklamos gamintojams, nes jei žmonės tiki, kad yra kažko trūkumas, tuomet galima jais savanaudiškai manipuliuoti (pvz., nustatant atlyginimų dydį), ar visaip skatinti kažko siekti ar pirkti.

Toks mąstymas kuriamas dirbtinai, ir nors tai labai naudinga dabartinei ekonominei sistemai ir prekeiviams, bet žmonėms toks mąstymas labai kenksmingas, nes sukuria daugybę beprasmiškų įtampų, konfliktų, baimių, nevilties, pesimizmo, konkuravimo ir nusivylimo.

Deficito mentalitetas – tarsi piktybiškas negatyvumo virusas, nuodijantis visą žmonių gyvenimą ir skiepijantis įsitikinimą, kad yra ribota gerovė, todėl reikia skubėti gauti savo dalį, nes kitaip jos neliks.. Deficito mentalitetas pavojingas tuo, kad greitai apima ne tik materialią gyvenimo pusę, bet ir visas kitas gyvenimo sritis.

Su tokia pasaulėžiūra žmogus jaučiasi šiame pasaulyje vienišas, apdalintas, niekam nereikalingas, priverstas nuolat kovoti už savo “vietą po saule“, varžytis ir įrodinėti kitiems, kad daug daro, kad kažką pasiektų, kad yra kažko vertas.

Juolab, kad už bet kokią nesėkmę ar trūkumą gyvenime jis kaltinamas, esą – jis nepakankamai veiklus, tinginys, nemokša, nevykėlis.. Todėl žmogus nuolat verčiamas siekti “savo pyrago dalies“ – kovodamas, pavydėdamas, kerštaudamas, meluodamas, išnaudodamas, apgaudinėdamas, lipdamas per kitų žmonių galvas ir.. pamindamas žmoniškumą.

Prisimenate: “Tai tik biznis, nieko asmeniško“ – todėl svarbiausias yra tikslas, o ne priemonės jam pasiekti. Tokie žmonės net sukaupę daug turtų skundžiasi stygiumi, atsisako padėti kitam bėdoje, smerkia nepasiturinčius. Jie nuolat kaupia “juodai dienai“, atsargai, nes jiems visada dar vis kažko trūksta..

Ir retas susimąsto, kad tai griauna patį žmogų ir sveikus žmonių tarpusavio ryšius, o  galiausiai demoralizuoja ir visuomenę. Ir kad tokia gyvenimo pozicija skatina pačias blogiausias žmonių savybės.. Nes dabar patys įžūliausi ir landžiausi, visais įmanomais ir neįmanomais būdais susikrovę daugiausiai “pyrago“  laikomi sėkmingiausiais ir ryžtingiausiais, o jų pavyzdys – sektiniausias.

Todėl žmogus dabar vertinamas ne už savo žmogiškas savybes, dorovę, kūrybingumą ir veiklą visų labui, o pagal tai, kiek jam pavyko susikrauti gėrybių, kurių visiems taip trūksta.. “Pasiseka“ vienetams, na, o visiems kitiems kartais tenka bėgti per kelis darbus, aukojant laisvalaikį, bendravimą, poilsį ir kaupiant įtampą dėl nuolatinio trūkumo.

Deficito mentalitetas neišvengiamai paveikia ir bendravimą su kitais žmonėmis. Juk deficito sąlygomis visi – konkurentai ir priešai. O žmogaus reikšmingumas priklauso nuo palyginimo savęs su kitais žmonėmis: vienus žmogus laiko “žemesnio lygio“, kitus – “aukštesnio“.

Ir atsižvelgdamas į tai, jis bendrauja su žmonėmis: renkasi draugus, kuria šeimą.. Žinoma, tokie pasirinkimo kriterijai negali įtakoti nieko gero, todėl apie šiltus žmogiškus santykius – besąlygišką meilę ir draugystę,  pasitikėjimą, atvirumą, geranoriškumą ar nuoširdumą – negali būti nė kalbos..

Klaidinga manyti, kad deficito mentalitetą turi tik skurdžiai gyvenantys žmonės. Esmė tame, kad visiems žmonėms su deficito mentalitetu visada kažko trūksta – ir tiems, kurie gyvena prabangoje, ir nepasiturintiems. Vieniems – dar daugiau turtų, kitiems – būtiniausių daiktų, kad išgyventų.

Akivaizdu, kad toks mentalitetas – liguistas ir labai kenksmingas žmonijai. Tai supriešina, suskaldo žmones ir įtraukia į beprasmišką varžymąsi ir kovas dėl pinigų, turtų, žemių, resursų ar įtakos.

Kaip tai pakeisti? Supraskime: deficito mentalitetas yra dirbtinai sukurtas ir palaikomas su tam tikrais tikslais. Mes priimame tai tik todėl, kad nežinome, jog galima gyventi kitaip – vieningai, taikiai, kūrybingai – tereikia išmintingo resursų paskirstymo ir bendradarbiavimo visų gerovei.

Juk visuotinė gerovė ir gausa – ne perteklius, tai optimalios gyvenimo sąlygos ir būtinų poreikių patenkinimas, kurių dėka galime augti dvasiškai, vystyti savo geriausias savybes ir gabumus, dirbti bendram labui, nešvaistydami savo gyvenimo energijos tam, kas nereikalinga ar net kenksminga.

Pradėkime valyti sąmonę nuo šio mąstymo viruso: pažvelkime į savo gyvenimą, į savo pasaulėžiūrą, į būtinus ir primestus poreikius, į savo bendravimą su žmonėmis ir atsisakykime palaipsniui visko, kas mus griauna.

Mokykimės pajusti ir išreikšti kasdieniniame gyvenime savo dvasingumą ir šiltus žmogiškus jausmus – meilę, vienybę, draugiškumą, rūpestį, geranoriškumą, nuoširdumą, pozityvumą, dėkingumą, džiaugsmą..

Tai padės mums atsigręžti vieniems į kitus ir pajusti mūsų vienybės galią, kuri pažadina visų žmonių geriausias savybes, talentus ir siekį kurti ir bendradarbiauti visų gerovei.

Parengė ruvi.lt

Visiems gražios savaitės 🙂 !

Tokia paprasta džiaugsmo priežastis..

Kas suteikia žmogui džiaugsmą?

Lietus už lango, mėtos lapeliai karštame arbatos puodelyje, duonos trupinėliai delne ir alkani žvirbliai ant kiekvieno piršto galo – tarsi dangaus klavišai.

Grok sielos muziką, žmogau, rašyk gyvenimo simfoniją..

Ir tuoj pat gimsta skambėjimas – juoku, palaimingu atodūsiu, nuostaba: “kaip gražu šiame pasaulyje, kaip gražu!“

O neseniai aš sužinojau, kad taip pat galiu atnešti žmogui džiaugsmą.

Aš, ir labai paprastai. Taip paprastai, neįtikėtinai ir nenusakomai nuoširdžiai – tiesiog atsisėdu šalia žmogaus, o tas žmogus staiga pradeda plačiai šypsotis ir tarsi šviesesnis iš vidaus pasidaro.

Ir ta jo vidine šviesa sutapatina mane su lietumi, su paukščiais, su arbatos aromatu, su neaprėpiama jūros platybe ar žvaigždėtu dangumi, su visa didžiule žydinčia planeta, kupina kerinčio grožio.

Aš taip pat – džiaugsmo priežastis..

Ir taip norisi dažniau sėdėti šalia, kad šypsena nuo šito žmogaus veido niekada neišnyktų, kad jis šypsotųsi visada, nuolatos ir amžinai.

Todėl, kad jo šypsena – mano džiaugsmo priežastis..

Autorė – Alina Lion, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Pažiūrėkime vieni kitiems į akis..

Šio socialinio eksperimento, kuris vyko daugelyje šalių vienu metu, esmė – reikėjo tiesiog žiūrėti vienas kitam į akis, ir viso labo tik 1 minutę.. Jo dalyviai laikė plakatus: “Kur prapuolė žmonių tarpusavio ryšys?“, “Pasidalink savo žvilgsniu vieną minutę, kad tai sužinotum.“

Iš pradžių tai atrodė labai paprasta, bet galiausiai šis veiksmas peraugo į kažką labai svarbaus ir tikro – visiškai nepažįstami žmonės pajuto tarpusavio ryšį, lydimą šiltų emocijų, meilės, vienybės pojūčio ir kartais.. ašarų.

Taigi, pakelkime dažniau akis nuo savo telefonų, planšetų, kompiuterių. Mes esame susvetimėję, supriešinti, todėl mokykimės iš naujo žiūrėti vieni kitiems į akis – taip atkursime prarastą tarpusavio ryšį.

Juk nuoširdus žmonių tarpusavio ryšys – tai ir yra kelias į taiką, santarvę ir vienybę 🙂 ..

Apie primetamus išvaizdos šablonus

Jei pažvelgsime į viešąją informacinę erdvę, visur pamatysime išdailintus, ištobulintus jaunų žmonių atvaizdus, kurie kviečia į juos lygiuotis. Tarsi žmonės gyventų sugalvotos amžinos jaunystės erdvėje, kur nėra natūralaus grožio, brandaus amžiaus, o tuo labiau – senatvės.

Ir žmones traukia tokie vaizdai.. Na, bet reikia nemažų nuolatinių pastangų, kad žmogus būtų bent artimas tam tobulam paveikslėliui iš žurnalų ar reklamos. O viską, ko tam reikia, paslaugiai siūlo kosmetikos, drabužių ir visų kitų grožio atributų gamintojai ir paslaugų tiekėjai.

Žmonėms iš mažens skiepijama mintis, kad jie turi siekti diktuojamų grožio idealų, nepaisydami savo natūralios išvaizdos ar amžiaus ypatumų. Dauguma yra tų grožio stereotipų veikiami iki liguistų fobijų, supirkdami visas įmanomas grožio priemones ar neatpažįstamai keisdami savo išvaizdą plastinėmis operacijomis.

Bet jau ir nemažai žmonių pradeda abejoti jais – juk tie stereotipai pirmiausiai prieštarauja žmogaus prigimčiai ir natūraliems amžiaus pokyčiams, todėl sukelia žmonėms vidinius prieštaravimus. Be to, toks didžiulis dėmesys išvaizdai atitraukia dėmesį nuo svarbiausių gyvenimo sričių – dvasinio tobulėjimo, bendrų žmonijos problemų, evoliucinių tikslų..

O ir nėra, tiesiog negali būti kažkieno sugalvotų ir primetamų grožio standartų, kurie dabar vis labiau tolsta nuo natūralumo. Bet nuolat matydami fotošopo koreguotus atvaizdus, žmonės tiesiog praranda nuovoką, kas gi apskritai yra natūrali išvaizda ir natūralus grožis, ir visomis įmanomomis priemonėmis siekia atkartoti tą dirbtiną, o todėl taip sunkiai pasiekiamą išvaizdos standartą.

Ir vis daugiau žmonių supranta, kad didžiulė grožio industrija kraunasi milijardus iš to, kad skiepija žmonėms nepasitenkinimą savo išvaizda ir čia pat paslaugiai pasiūlo “vaistus“ nuo to nepasitenkinimo – nuo madingų rūbų ir kremų raukšlėms “lyginti“ iki procedūrų “neteisingai“ klubų formai ištaisyti ir plastinių operacijų.

Kanadietė Anik Robinson savo tinklapyje papasakojo apie savo ir ją užkalbinusio kosmetikos pardavėjo pokalbį, kuris susilaukė didelio susidomėjimo, nes patvirtino moterų siekį spręsti pačioms, kaip jos nori atrodyti.

Šis pokalbis buvo maždaug toks:

“.. Aš ėjau oro uosto sale, kai mane užkalbino vienas iš vietinių kosmetikos pardavėjų:

– Jūsų oda taip natūraliai atrodo.. Juk jūs beveik nesinaudojate kosmetika, tiesa?

– Naa.. nee, nesinaudoju, ir ką gi?

– Leiskite, aš atspėsiu, kiek jums metų? – paklausė pardavėjas ir nurodė 12 metų mažiau, nei man yra iš tiesų.

– Apsieikime be tokių akivaizdžių liaupsių. Aš atrodau pagal savo amžių ir tai yra normalu.

Pardavėją akivaizdžiai sutrikdė toks mano atsakymas:

– O gal leisite pasiūlyti jums serumą veidui? Juk jei nepradėsite rūpintis savo veidu tiesiog dabar, tai jau 45 metų jūsų raukšlės bus žymiai ryškesnės. O tuomet jau kremai nepadės.

– Palaukite. O kas ne taip su moterimi, kuri keturiasdešimties metų atrodo kaip keturiasdešimtmetė?

– Na, jūs gi žinote, maišai po akimis, žąsies kojelės akių kampučiuose. O juk mano kremas odai apie akis gali tai ištaisyti vos per 15 minučių!

– Bet mano maišai po akimis atsirado dėl mano vaiko, kurį aš labai myliu. Jis blogai miegojo iki dvejų metų. Ir aš laiminga, kad turiu ir jį, ir tuos maišus. Žąsies kojelės? Mano vyras labai linksmas žmogus, ir aš labai daug juokiuosi su juo. O jam smagu matyti, kad aš juokiuosi. Ne, jūsų kremas man, ko gero, nereikalingas…

Pardavėjas pradėjo nervintis:

– Tai galima ištaisyti dabar, o štai kai sulauksite 50 metų, bus jau pernelyg vėlu. Ir tada raukšles ir nukarusią oda sutvarkys tik operacija.

– Palaukite. O kas ne taip su penkiasdešimtmetės moters raukšlėmis? Mes su vyru nemokame stabdyti senėjimo. Ir mes dažnai juokaujame, kokiais juokingais raukšlėtais senukais abu būsime. Mano vyras pasens. Ir aš pasensiu. Mes visi pasensime, tai gyvenimas.

Pardavėjas pradėjo nervingai žvilgčioti į kitus pirkėjus, kurie klausėsi mūsų pokalbio:

– Gerai, jei problema kainoje, tai aš galiu padaryti nuolaidą visam kremų komplektui. Viso labo 199 doleriai už tris kremus, tai pigiau net už botoksą!

– Aš dabar gerai atrodau. Ir gerai atrodysiu ir 45, ir 5o metų todėl, kad moters senėjime nėra nieko blogo ar nenatūralaus. Ne visi išgyvena iki senatvės, todėl žinote, tai net tam tikra privilegija. Ir man nepatinka, kad jūs bandote savo prekybą grįsti brandaus amžiaus moterų žeminimu. Ačiū, man nereikalinga jūsų kosmetika.

Aš buvau tiesiog šokiruota tuo, kiek pinigų jis gauna iš pirkėjų, pasakodamas jiems baisias istorijas apie “seną raukšlėtą veidą“..

Tai mano veidas. Ir būtent tokį jį myli mano vaikai ir mano vyras. Ir man jis patinka.

Taigi – nepasiduokite primetamo grožio standartams. Užduokite nepatogius klausimus tiems, kas naudoja tokį scenarijų, siekdami jums kažką parduoti. Klauskite – “kas ne taip su moters grožiu?“ – taip ilgai, kol šis scenarijus pagaliau nustos veikti.

Mes galime pakeisti pasaulį ir sustabdyti šią išvaizdos tobulumo neurozę. Tegul ateinančios kartos gyvena be jos. Tiesiog nemokėkite pinigų tiems, kas jus gąsdina, o paskui pelnosi iš jūsų baimių.“

Parengė ir vertė ruvi.lt

Geros savaitės visiems 🙂 !

Jei prieš jus – siena

Kartais gyvenimas susiklosto taip, kad vienintelis tavo kelias staiga atveda prie sienos.

Ir tuomet įmanomi keli variantai.

Galima ilgai eiti palei sieną į vieną ar į kitą pusę (arba iš pradžių į vieną, o paskui – į kitą). Ir tikėtis, kad ji kur nors pasibaigs. Bet čia slypi pavojus, kad jėgos gali pasibaigti anksčiau.

Galima pradėti ieškoti galimybių ir būdų, kad būtų įmanoma perlipti, peršokti, perkopti sieną. Ir kartais tai tampa prasme ir pasiteisinimu. Arba darbu. Ar net žygdarbiu. Bet šios didžiulės pastangos retai duoda rezultatą.

Galima sėdėti priešais sieną ir laukti. Laukti, kol kažkas pasikeis savaime. Arba ateis kažkas protingesnis, stipresnis ir drąsesnis. Ir priimti savo laukimą kaip susitaikymą. Arba pamoką. Arba – praktiką.

Galima prisiminti visas vaikiškas pasakas ir visas savo svajones ir nupiešti ant sienos duris. Paskui bandyti šitas duris atidaryti arba materializuoti.

Galima braižyti paslaptingus ženklus ir sakralinius hieroglifus ant sienos. Šnabždėti užkeikimus ir maldas. Tikėti jais. Ir priimti kaip stebuklą.

Bet kartais viskas pasirodo taip paprasta: arba – nėra jokios sienos, arba – tai ne tavo kelias.

Pagal Elenos Kasjan apybraižą, vertė ruvi.lt

Gero visiems savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (52)

Kaip dažnai gyvenime matome situacijas, kurios sprendžiamos agresija: nuo įvairių perversmų ir revoliucijų – iki konfliktų šeimose ar draugų bendravime.

Tokį sprendimo būdą galima palyginti su namų tvarkymu, kai kyla natūralus poreikis išsivalyti ir įvesti tvarką, tačiau.. vietoje to žmonės pradeda pykti ant tos netvarkos ir įsiutę ima mėtyti ir daužyti daiktus, sukeldami dar didesnę betvarkę.

Tačiau agresija – ne būdas įvesti tvarką, agresija – tai dar didesnis chaosas, po kurio įvesti tvarką jau labai sudėtinga.

*************

Žmonės žino grūdo cheminę sudėtį ir gali sukurti dirbtiną grūdą, bet..

Iš to dirbtino grūdo nieko neišaugs, nes jame nėra tos aukščiausios pradžios, to gamtos dovanoto gyvenimo impulso, kuris tam tikru metu ir tam tikrose sąlygose suteikia gyvybę kitam tokiam pačiam augalui.

Nes grūdas – ne tik gyvybės pradžia, bet ir baigtinis mūsų Kūrėjo kūrinys.

************

Toks labai paplitęs mūsų laikais atsiskyrimas nuo kitų žmonių – tai ne vienatvės filosofija ir ne užsidarymas savyje, tai – protestas prieš visuomenės gyvenimo organizavimą, kuris grįstas prievarta, išnaudojimu, manipuliavimu, žiaurumu..

Tačiau tokia vienatvė nesuteikia nei laimės, nei pilnatvės, nei ramybės, nes kiekvienas žmogus – neatsiejama žmonijos dalis, todėl atsiskyrimas nuo kitų žmonių sukelia jam liūdesį ir neviltį.

Žmonės jaučia pilnatvę ir yra laimingi tik vienybėje ir kūrybinėje veikloje su visais ir visų labui – kai kiekvienas yra svarbus, reikalingas ir mylimas..

************

Kai atrodo, kad žmonijos gyvenime nieko nesikeičia, nors atrodytų, mes darome viską, ką galime – pažvelkime į gamtą: gyvenimas joje niekada nesustoja, ir viskas, kas turi vykti, vyksta laiku.

Štai dabar žiema, šalta, sninga, bet juk taip nebus visada.. Ateis pavasaris, atšils, nutirps sniegas, pradės želti žolė, skleisis medžių pumpurai. O žemėje yra gėlių svogūnėliai, kurių mes dabar nematome, bet pavasarį iš jų būtinai išaugs gėlės.

Ir mes esame gamtos dalis, ir mūsų visų gyvenimas keičiasi, nors kartais mums atrodo, kad nieko nesikeičia. Tiesiog darykime viską, kad pasaulis taptų geresnis – mylėkime, rūpinkimės vieni kitais, puoselėkime gamtą..

Tik nesustokime, ir nors šiandien dar pokyčių nematome – vieną dieną mūsų meilė, mūsų geri darbai būtinai išsiskleis gražiausiais harmonijos ir vienybės žiedais..

************

Egoizmas – tarsi kibus virusas visų mūsų gyvenime, ir jis taip stipriai paplito, kad dažnai jo net nepastebime, nes nusilpo mūsų sąmonės “imunitetas“ – gebėjimas jį atpažinti..

Bet apsižvalgykime: visur, kur tik yra susipriešinimas, prievarta, susiskaldymas, intrigos, apkalbos, susireikšminimas, konkurencija, pavydas, agresija, baimė, manipuliavimas kitais, išnaudojimas, gobšumas, kerštingumas, nesąžiningumas, melas, ginčai – yra tvirtai įsikerojęs egoizmas.

Egoizmas – tai visada griovimas, egoizmas negali būti kažko gero pagrindu.

Tik vienybė gali mus visus suburti, sutaikyti ir įkvėpti kurti visų gerovei. Vienybė padės mums suprasti pirmapradį kūrinijos harmonijos principą ir atverti savo širdis besąlygiškai meilei ir altruizmui.

Ir tuomet egoizmui neliks vietos mūsų gyvenime.. Užterštus miestus pakeis švarios ir šviesios gyvenvietės, pinigus – meilė ir rūpestis, tautų susipriešinimą – bendradarbiavimas visų labui, vergišką darbą – kūryba ir išradimai..

Mes visi jau pavargome nuo egoizmo, jis pradeda mus riboti ir kaustyti, todėl būtinai žengsime sekantį evoliucijos žingsnį.. Ir tada egoizmas susitrauks į tašką, o meilė – plėsis iki begalybės 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Apie skurdą

Šia aktualia mūsų dienų tema – istoriko Rutgero Bregmano pasisakymo TED konferencijoje apžvalga. Pilną pasisakymą anglų kalba galite pažiūrėti čia, o rusų kalba – štai čia.

Savo kalbą istorikas R. Bregmanas pradeda paprastu klausimu: kodėl skurdžiai gyvenantys žmonės priima tiek daug blogų sprendimų? Juk kai kurie duomenys teigia, kad nepasiturintys daugiau skolinasi, mažiau taupo, daugiau rūko ir geria, mažiau sportuoja, nesveikai maitinasi.. Kodėl?

Plačiai žinomas ir M. Tečer šio reiškinio paaiškinimas – skurdą ji pavadino asmenybės defektu. Ir mintis apie tai, kad problema yra pačiuose nepasiturinčiuose žmonėse, priklauso ne tik jai.

Dauguma iš mūsų yra įsitikinę, kad dėl savo skurdaus gyvenimo yra kalti patys nepasiturintys, o kiti prieštarauja, sakydami, kad mes turime juos išmokyti teisingai gyventi ir priimti geresnius sprendimus. Bet visų išvada vienoda: problema yra pačiuose skurstančiuose.

Tačiau pasirodo, kad viskas, ką mes iki šiol žinojome apie skurdą – yra iš esmės neteisinga.

R. Bregmanas tyrinėjo psichologų darbus ir domėjosi įvairiais tyrimais skurdo tema. Jis susitiko ir su šios srities specialistu, profesoriumi Eldaru Šafiru. Profesorius teigė, kad skurdo problema yra žmonių mąstyme, tiksliau – “deficito mentalitete“.

Pasirodo, kai žmonės kažką priima kaip trūkumą, jie pradeda elgtis kitaip, ir nesvarbu, kas tai – laikas, pinigai ar maistas. Ir mums visiems tai pažįstama: tai būsena, kai reikia padaryti labai daug darbų, o mes nieko nespėjame.

Galime šią būseną palyginti su nauju kompiuteriu, į kurį vienu metu paleidžiame 10 sudėtingų programų: jis pradeda dirbti vis lėčiau, paskui atsiranda klaidos, o galiausiai jis ir visai “pakimba“.. Ir ne todėl, kad kompiuteris blogas, o todėl, kad vienu metu jis turi atlikti pernelyg daug.

Nepasiturintys žmonės susiduria su tokiomis pačiomis problemomis: jie priima blogus sprendimus ne dėl savo kvailumo, bet todėl, kad gyvena aplinkybėse, kuriuose kiekvienas priimtų neteisingus sprendimus.

Dabar darosi aišku, kodėl tiek daug kovos su skurdu projektų neduoda jokių rezultatų.. Juk skurdas – ne žinių stoka, o pinigų stoka!

Žymus rašytojas Dž. Orvelas pats asmeniškai patyrė skurdą, todėl remdamasis savo patirtimi, padarė išvadą apie skurdo esmę: skurdas baisus tuo, kad visiškai užbraukia ateitį. Jis stebėjosi, kad žmonėms yra visiškai normalu niekinti ir žeminti tuos, kieno pajamos krenta žemiau tam tikro lygio. Tai mes matome ir šiandien..

Taigi, kyla pagrindinis klausimas – ką galima padaryti?

Šiandien ekonomistai turi keletą sprendimų – padėti nepasiturintiems sutvarkyti klausimus su dokumentais ir laiku jiems išsiųsti priminimus apie mokesčius. Ir tokie sprendimai dabar populiarūs tik todėl, kad beveik nieko nekainuoja..

Tokie “sprendimai“ – tai mūsų epochos simbolis, kai dažniausiai “gydome“ simptomus, ignoruodami pagrindinę problemos priežastį. Todėl kyla klausimas – kodėl mums tiesiog nepakeitus sąlygų, kuriose gyvena nepasiturintys žmonės?

Arba, jei grįšime prie analogijos su kompiuteriu – kam vargti su programomis, jei galime tiesiog pridėti papildomą atmintį?

Labai gerą šios problemos sprendimą daugiau kaip prieš 500 metų pasiūlė filosofas Tomas Moras, ir jį palaikė daugybė mąstytojų, humanistų, ekonomistų ir kovotojų už žmonių teises ir laisvę.

Tai neįtikėtinai paprasta koncepcija – garantuotos bazinės pajamos. Tai besąlygiškos išmokos, mokamos kas mėnesį ir užtikrinančios pajamas pagrindiniams poreikiams – maistui, būstui, mokslui, gydymui.

Bazinės pajamos – ne privilegija ar malonė, bet kiekvieno žmogaus teisė.

Eksperimentai su bazinėmis pajamomis buvo atliekami visame pasaulyje, tame tarpe ir Kanadoje, Dofino mieste – nuo 1974 iki 1978 metų. Kiekvienas šio miesto gyventojas kas mėnesį gaudavo bazines pajamas, ir skurdas buvo panaikintas. Viskas ėjosi puikiai, tačiau pasikeitė valdžia, ir naujieji ministrai nutraukė šį eksperimentą.

Niekas neskyrė lėšų ir eksperimento išvadoms, todėl tyrimai buvo sustabdyti. Bet po 25 metų viena Kanados profesorė aptiko šio eksperimento užrašus ir ištyrė juos pagal visus parametrus. Išvada stulbinanti: eksperimentas buvo labai sėkmingas!

Dofino gyventojai tapo ne tik turtingesni, bet ir protingesni bei sveikesni. Vaikai sėkmingiau mokėsi, ligoninėse mažėjo ligonių, žmonės nesiskundė psichine sveikata, mažėjo smurto, žmonės nekeitė darbo. Mažiau dirbo tik jaunos motinos.

Panašūs rezultatai buvo gauti ir kitose šalyse visame pasaulyje – nuo JAV iki Indijos.

Išvada paprasta: jei yra skurdas, nereikia apsimetinėti, kad turtingieji žino, kaip tai ištaisyti, nereikia siųsti labdaros skurstantiems. Pirmiausiai reikia atsikratyti plačiai paplitusios paternalistinės biurokratijos (kai biurokratija tariasi geriau už patį žmogų žinanti, ko jam reikia), perduodant jos algas tiems nepasiturintiems, kuriems ji privalo padėti.

Tik įsivaizduokite, kiek talentingų ir gabių žmonių dabar vargsta skurde! Ir kiek energijos, kiek talentų pasireikš, jei skurdas bus panaikintas visiems laikams! Įsivaizduokite, kiek nerealizuotų talentų prapuola, nes mes aiškiname savo vaikams, kad jie privalo užsidirbti pragyvenimui..

Be to, skurdas labai brangiai atsieina – vien vaikų skurdas JAV įvertinamas 500 milijardų dolerių, kurie kasmet sumokami už sveikatos apsaugos išlaidas, švietimą ir augančio nusikalstamumo problemas. Tai neįtikėtinas žmonių potencialo iššvaistymas.

Tai kaip gi praktiškai įgyvendinti garantuotas bazines pajamas? Iš tiesų tai daug paprasčiau, nei gali atrodyti. Pavyzdžiui, pakaktų ketvirčio JAV karinio biudžeto arba 1 % BVP, ir galima kilstelėti iš skurdo visus nepasiturinčius amerikiečius.

Nedidelių pokyčių ir smulkių pataisymų laikas praėjo. Atėjo laikas principingai naujoms idėjoms.

Bazinės pajamos suteikia mums visiems galimybę suvokti – kas gi apskritai yra darbas. Šiandien milijonai žmonių supranta, kad jų darbas ne toks jau naudingas ir reikšmingas..

Ir mes kalbame ne apie mokytojus, kiemsargius ar slauges – be jų darbo kiltų daug problemų.. Mes kalbame apie dideles algas gaunančius “profesionalus“, kurie susitikę aptaria “pridėtinės vertės dydį dėl neorganizuoto bendradarbiavimo tinkle“.. ir pan.

Jei istorija mus kažko moko, tai pirmiausiai to, kad viskas gali būti kitaip. Nėra nieko, ko negalima būtų pakeisti mūsų visuomenėje ir ekonomikoje. Idėjos gali keisti pasaulį ir keičia jį.

Ypatingai paskutinieji dešimtmečiai aiškiai visiems parodė, kad mes negalime laikytis dabartinės pozicijos (“statuso quo“), kad mums būtinos naujos koncepcijos. Ir nors dauguma pesimistiškai žiūri į tai, kas vyksta pasaulyje, mums nepakanka suprasti – kas yra blogai, mums reikia žinoti – ko mes visi norime.

R. Bregmanas tiki ateitimi, kur darbas bus vertinamas ne algos dydžiu, o gerovės kiekiu, kurį mes nešame pasauliui. Tiki ateitimi, kur gyvenimas be skurdo – ne privilegija, o teisė, kurios mes visi verti.

Taigi, dabar mes turime atliktus tyrimus, įrodymus ir instrumentus. Praėjo daugiau nei 500 metų, kai T. Manas parašė apie bazines pajamas ir 100 metų, kai Dž. Orvelas atvėrė skurdo esmę.

Mums visiems reikia pakeisti savo pasaulėžiūrą, nes skurdas – tai ne silpnas charakteris, skurdas – tai pinigų stoka.

Pagal Rutgero Bregmano pasisakymą TED konferencijoje, parengė ir vertė ruvi.lt

Kelrodė Šviesa

Kartais sutinki žmogų ir nesupranti – kame reikalas? Lyg ir žmogus kaip žmogus: kalba, juda, kvėpuoja, šypsosi.. Gyvena sau.. Lyg ir viskas su juo tvarkoje.

Bet kažkas su juo ne taip. Lyg kažko jam trūktų.. Kažko labai svarbaus.

Tokie žmonės – tarsi švyturiai ant jūros ar vandenyno kranto. Tačiau kai ateina naktis ir sutemsta, pasirodo.. kad jie nešviečia! Nedega jų kelrodė šviesa.

Bet iš išorės jie atrodo kaip tikri švyturiai. O iš tiesų – tai šalti, tušti, neveikiantys bokštai.

Taip ir mūsų gyvenime: meilė – tai vienintelė kelrodė šviesa, kuri sušildo, nukreipia tiesos keliu ir suvienija žmones.

Todėl – mylėkime.. tyrai, besąlygiškai. Visais laikais, prie bet kokių režimų ir valdovų, bet kokiose aplinkybėse, su visais privalumais ir trūkumais. Kad ir kaip sudėtinga ir sunku bebūtų..

Ir ypatingai tuomet, kai labai sunku ir beveik nėra jėgų. Kai baisu, kai norisi nuo visų pasislėpti, kai viskas atrodo beprasmiška, beviltiška ir nepakeliama..

Kelkimės ir uždekime savo Meilės Šviesą.. Nežiūrint į nieką.

Nes būtent tokių audrų metu be mūsų kelrodžių Meilės Švyturėlių netenka vilties, susižeidžia ir žūsta gyvi žmonės, atsitrenkdami į abejingumo, egoizmo ir cinizmo tuščius ir šaltus bokštus..

Todėl – mylėkime.. Sušildykime savo meile  pasiklydusius, nusivylusius ir nuskriaustus. Tik meilėje – mūsų jėga ir vienybė.

Todėl – nuolatos, kiekvieną akimirką skleiskime žmonėms savo Meilės Šviesą, ir tegul ji tampa patikimu kelrodžiu į harmoniją..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !