Ajurveda apie mediciną

* Medicina turėtų žiūrėti į žmogų kaip į kūno, sielos, dvasios ir supančio pasaulio vienybę. Sąvoka “gydyti“ pirmiausiai turėtų reikšti “mokyti būti sveikais“ ir “saugoti sveikatą“, tačiau šiandien ši sąvoka yra iškreipta. Medicininę pagalbą šiandien gauname “dalimis“ – įvairūs gydytojai gydo įvairius organus, nekreipdami dėmesio į organizmą kaip į visumą, sistemą.

* Pavyzdžiui: dirbtinais mechanizmais keičiami ligos pažeisti sąnariai (ir tai yra gerai!), bet pačio osteoartrito priežastys nesustabdomos, todėl po kurio laiko žmogui keičia dar vieną, ir dar vieną sąnarį.. Be to, nesigilinama į tai, kad operaciją išgyvena žmogus (skausmas, psichika, svetimkūnio adaptacija ir t.t..), o ne tik jo kelio sąnarys; ir kaip tokia operacija veikia visą organizmą.

* Medicina šiandien orientuota į ligas, į kovą su simptomais (o ne į jų priežasčių šalinimą). Ir kartais gydymo būdas būna pavojingesnis už pačią ligą.. O juk liga neatsiranda iš niekur, be priežasties – prieš tai, kaip ligos įgauna sunkias formas, visada atsiranda disbalansas, kuris ne visada ryškus ir gali pasireikšti kaip nuovargis, nerimas, nemiga ar silpnumas. Jei tokie subjektyvūs paciento pojūčiai “neįsirašo“ į pripažintos diagnostikos rėmus – skaitoma, kad pacientas yra sveikas.

* Į ligas orientuota medicina apribojo ir iškreipė žmonių suvokimą apie sveikatą – dabar žmonės įprato pasitikėti tabletėmis, kurios slopina simptomus ir sudaro “greito efekto“ iliuziją, bet visiškai nepasitiki prigimtinėmis savo organizmo atsinaujinimo ir išgijimo galimybėmis. Medikamentinio gydymo pasekmės – kuo daugiau vaistų išrašoma, tuo didesnis jų šalutinių poveikių procentas: ligų vis daugėja, o ligoniai vis jaunesni.

* Tačiau progresas medicinoje matuojamas būtent ir tik gera žmonių (tautos) sveikata. Be to, gydytojo veiklos efektyvumas priklauso ne tik nuo asmeninių gydytojo charakterio savybių ar jo vertybių sistemos, bet ir nuo sistemos (ekonominės, moralinių vertybių) ir kultūros, kurioje mes gyvename. Didžiausia šių laikų bėda – komercinė medicina, išbraukianti žmoniškumą, principą “nekenk“ ir nuoširdų (besąlygišką) pasiryžimą padėti kiekvienam, besikreipiančiam medicininės pagalbos.

* Mums reikalingas platesnis požiūris į sveikatą ir tokia medicininė sistema, kur gydytojas ne tik suvokia žmogų kaip visumą, supranta simptomų ir ligų priežastis bei efektingai išgydo, bet ir išmoko pacientą sveikai gyventi (palaikyti kūno, proto, emocijų pusiausvyrą), o sunegalavus aktyvuoti prigimtinius kūno atsistatymo mechanizmus.

* Ne tik gydytojai, bet ir pacientai turi suprasti ligų atsiradimo priežastis bei aktyviai dalyvauti sveikimo ir sveikatos palaikymo procese. Toks požiūris leidžia sukurti savitarpio supratimo, pagarbos ir pasitikėjimo atmosferą tarp gydytojo ir paciento – tik tuomet sveikimo procesas yra natūralus ir efektyvus.

* Džiugu, kad vis daugiau progresyvių gydytojų pripažįsta ir taiko tokį požiūrį. O ir pacientai, nusivylę šiuolaikine medicina, vis dažniau ieško natūralių būdų palaikyti sveikatą.

* Ajurvedoje sąvoka “sveikata“ reiškia ne tik ligos nebuvimą – tai pirmiausiai aukštas sąmoningumas, kurio dėka žmonės gali palaikyti puikią savijautą ir atpažinti bei pašalinti menkiausius organizmo disbalanso požymius. Čia svarbūs visi faktoriai – kūnas, protas ir jausmai, kurie yra tik skirtingos vieningos sistemos išraiškos.

* Ajurveda neneigia chirurgijos ar vaistinių preparatų, tačiau tai turėtų būti išskirtinės ir kraštutinės priemonės. Neturime ignoruoti to, kuo mus apdovanojo gamta: organizmo gebėjimo atsinaujinti, išgyti ir palaikyti gerą sveikatą. Taip pat labai svarbu suprasti – kas kenkia sveikatai ir to nedaryti.

* Ajurveda skiriasi nuo klasikinės medicinos tuo, kad šalia šiuolaikinių gydymo metodų siūlo ir subtilias technikas, kurios optimizuojančiai paveikia giluminius žmogaus fiziologijos ir psichikos aspektus: tai meditacija, mitybos rekomendacijos, pratimai, dienos režimas ir t.t..

* Mes veikiame savo sveikatą ne tik mintimis, emocijomis ir veiksmais – yra daugybė kitų faktorių, kurie veikia mūsų sveikatą: oras, kuriuo kvėpuojame; žmonės, su kuriais bendraujame; televizijos programos, kurias žiūrime; tai, ką valgome ir geriame; sociumas, kuriame gyvename. Viskas, kas mus supa, gali mus gydyti arba sargdinti.

* Ajurveda teigia: sveikata yra žymiai daugiau, nei gera savijauta – tai yra laimė, saugumo jausmas, tobulėjimo siekis, kūrybingumas, noras dovanoti džiaugsmą aplinkiniams.. 🙂

(Iš knygų ir paskaitų apie Ajurvedą)

Reklama

Ajurveda apie gamtą ir vidinę žmogaus prigimtį

* Vakarų civilizacijos žmogus dažniausiai pamiršta, kaip tampriai jis yra susietas su gamta. Mūsų supratimu gamta – tai gėlės, paukščiai, upės, kalnai, žvaigždės..

* Mes įtikinome save, kad žmogaus prigimtis yra kažkas atskirta ir tolima nuo gamtos. Mes imame atostogas, kad “pabūtume gamtoje“, pamiršdami, kad ir mumyse yra gamta, kad mes esame jos dalis.

* Iš esmės, mūsų kūnas ir psichika – tai materiali gamtos dėsnių išraiška, o mes patys esame Visatos kūrybinio proceso dalyviai.

* Jei norime būti sveiki, turime atsiminti – kaip “sugrįžti į gamtą“, bet ne tik į tą išorinę, kuri už lango, bet ir į savo vidinę prigimtį.

* Juk galiausiai pasveikstame ne tik savo pastangų dėka, bet ir gamtos dėsnių veikimo dėka mūsų širdyje, prote ir kūne – lygiai taip pat jie veikia ir miško atsigavimą po gaisro arba žemės atgimimą po atšiaurios žiemos.

* Tereikia sudaryti tinkamas sąlygas tam, kad atsivertų vidinė harmonija ir kūnas “prisimintų“ geros sveikatos būseną. Vienintelė idealios sveikatos paslaptis – suprasti gamtos dėsnių veikimą ir išmokti teisingai juos pritaikyti.

* Ajurveda aiškina, kad gamta “teka“ per mus ir mumyse, lygiai taip pat, kaip ir bet kokiame kitame Visatos kūrinyje. Kad būtume sveiki, turime atkurti ryšį su šia begaline gamtos tėkme – tai atveria prigimtinius organizmo atsistatymo ir išgijimo mechanizmus, kurie yra kiekvienoje kūno ląstelėje ir mūsų sąmonėje.

* Vidinis žinojimas ateina per intuiciją, toks žinojimas – proto, širdies ir kūno vienybės rezultatas. Užmezgę ryšį su savo vidine prigimtimi, mes jaučiamės “lyg namie“ – Ajurvedoje tai vadinama vieningu švarios sąmonės lauku.

* Mūsų “vidinis balsas“ ir yra ryšys su vidine prigimtimi ir gamtos dėsniais mumyse. Tačiau retas žmogus jį girdi – dažniausiai jis užslopintas išoriniu aktyvumu ir dėmesiu išoriniams objektams. Praradę ar ignoruodami šį ryšį, jaučiamės prislėgti ir išsekę.

* Ryšio su savo vidine prigimtimi praradimas yra lyg tamsaus audeklo užmetimas ant mūsų sąmonės. Tai riboja mūsų galimybes būti sveikais ir vientisais, atsiranda “fragmentinio“ gyvenimo problemos – nesėkmės ir ligos. Maža to: kai protas praranda aiškumą, o kūnas išvargęs – mes linkstame į tai, kas yra nereikalinga ir net kenksminga (žalingi įpročiai, persivalgymas, palaidumas).

* Vidinė harmonija – ryškiausias geros sveikatos bruožas. Liga, atvirkščiai – išreiškia vidinę disharmoniją.

* Harmonija turi būti visuose psichikos ir fiziologijos aspektuose: mūsų mintys, jausmai, poelgiai turi būti vieningi – tai vidinė pilnatvė. Sveikas žmogus “spinduliuoja“ gyvenimo energiją: jo protas imlus, mąstymas aiškus, emocijos stabilios.

* Gamtos dėsniai ne tik reguliuoja mūsų kraujospūdį ar išlaiko optimalią kūno temperatūrą bet kokiu oru – jie veikia ir mūsų suvokimą, mūsų atsakomybės jausmą ir verčia susimąstyti apie tai, kad rūpindamiesi gamta, mes tuo pačiu rūpinamės ir savo sveikata.

* Ryšio su savo vidine prigimtimi atgaminimas – vidinis procesas, kurio jokiais išoriniais veiksmais nepakeisime. Vienybė su savimi – nepakeičiama vidinė atrama, neišsenkantis energijos ir jėgų šaltinis.

* Ajurveda teigia: “Iš tiesų mes galime būti sveiki, reikia tiesiog priminti apie tai kūnui“. Mes sveikstame, kai mūsų sąmonė kreipiasi į vidinę prigimtį – visų gamtos dėsnių buveinę, vienijančią jėgą ir išmintį.

* Tyrinėdami gamtos veikimo principus, mes aptinkame, kad Visatoje viskas su viskuo tiesiogiai susieta: nei viena banga nėra atskirta nuo vandenyno. Taip ir mes: esame didelės visumos dalys, ir mus veikia tie patys dėsniai, kurie veikia visumą..

(Iš knygų ir paskaitų apie Ajurvedą)

Tarsi žuvis vandenyje..

Vienas žmogus vaikščiojo jūros pakrante ir pamatė bangų išmestą žuvį: ji blaškėsi ant kranto, ir matėsi, kad jos jėgos senka.

Žmogus sustojo ir bandė suprasti – kame tokios kančios priežastys. Ir jam pasirodė, kad žuviai labai kieta gulėti ant pakrantės akmenų.

Jis pabandė įsivaizduoti – kaip pats jaustųsi, jei gulėtų ant drėgno, kieto kranto.. Žmogus ryžtingai nusiėmė šaliką, sulankstė minkštą pagalvėlę ir paguldė ant jos žuvį.

Tačiau kiek palaukęs pastebėjo, kad žuvis nepasijuto geriau, greičiau atvirkščiai: ji pradėjo dar labiau blaškytis, ir atrodė, kad vargšelė visai nebetenka jėgų..

Pasirodė dar vienas praeivis. Jis priėjo ir pasiteiravo, kas čia nutiko.

Žmogus paaiškino, kad žuvis blogai jaučiasi ir kad jis bando palengvinti jos kančias – net savo šaliką paaukojo, bet jai nuo to nė kiek nepagerėjo..

Praeivis pasakė, kad jaučiasi lygiai taip, kaip ši žuvis tuomet, kai neparūko porą valandų. Todėl, norėdamas palengvinti jos kančią, jis uždegė cigaretę ir įdėjo žuviai į burną.

Tačiau jai pasidarė dar blogiau..

Pro šalį ėjo trečias žmogus ir, pamatęs keistą vaizdą, sustojo: ant kranto, paguldyta ant šaliko, su cigarete burnoje.. blaškėsi žuvis!

Šis žmogus buvo turtingas ir pasakė, kad visas problemas visada išsprendžia tik pinigai. Jis išsiėmė šimto dolerių banknotą ir nusprendė paaukoti jį žuviai – pakišo pinigus jai po peleku.

Bet.. ir tai jai nepadėjo.

Pro šalį ėjo dar vienas žmogus. Jis pamatė būrelį žmonių, apspitusių besiblaškančią ant kranto žuvį, kuri buvo paguldyta ant šaliko su cigarete burnoje ir su šimto dolerių kupiūra po peleku..

Žmonės stovėjo ir nustebę svarstė: kodėl jai nieko nepadeda?.. Juk jie taip norėjo palengvinti vargšelės kančią ir pasiūlė pačius geriausius sprendimus!

Žmogus priėjo arčiau, tylėdamas pakėlė netekusią jėgų žuvį, grąžino šaliką, išėmė cigaretę, atidavė pinigus ir.. paleido žuvį į vandenį.

Ir visi “gelbėtojai“ aiktelėjo: kaip greitai ji atsigavo vandenyje!.. Be jų pasiūlytų šaliko, cigaretės ir pinigų!..

Moralė? Esmė tame, kad mums nereikia to, ką kiti siūlo – mums reikia tik to, kas atitinka mūsų prigimtį. Tai liečia ir auklėjimą: tėvai gali norėti savo vaikui to, kas visiškai priešinga jo prigimtiniams gabumams..

Laimė galima tik tada, kai žmogus realizuoja savo prigimtinius gabumus. Tuomet jis – kaip žuvis vandenyje.. 🙂

(Autorius nežinomas)

Visiems linkiu saulėtos nuotaikos ir gražių dienų :)!

Dvasinių savybių išraiška

Indų Vedose sakoma, kad aukščiausios žmoniškos savybės – tai dvasios išraiška. Žmonišku žmogų padaro būtent dvasinių savybių vystymas, tačiau dažnai jas užgožia viepusis kūno poreikių tenkinimas.

Tuo tarpu dvasinės savybės, kurios ir padaro žmogų žmogumi – meilė, tyrumas, sąžiningumas, teisingumas, geranoriškumas – yra pirminės, prigimtinės ir natūralios. Ir išreiškiamos jos visada būtent mūsų darbais – pagal juos ir galime spręsti, ar esame dvasingi. Kokie tie darbai? Pažvelkime.

Pagalba tiems, kam jos reikia. Tame yra gilus troškimas apskritai sumažinti kančią pasaulyje. Kilnus žmogus negali būti abejingas, kai kiti kenčia: jis stengiasi padaryti viską, ką gali, kad padėtų nelaimingiems.

Kiekvienas žmogus šiame pasaulyje papuola į nemalonias ar sunkias situacijas, ir tokiais momentais pagalba iš šalies ypač reikalinga – tai žmoniškumo išraiška. Todėl svetimą nelaimę turime priimti kaip savo ir nelaukti, kol pakvies ar paprašys padėti.

Visos nemalonios situacijos gali būti susietos su 4 žmogaus vystymosi sferomis:

Kūnu – fizinės kančios: kūno ligos, badas, traumos;
Protu – proto kančios: sielvartas, nerimas, pavydas ir baimė;
Sociumu – socialinės kančios: šeimos problemos, nepriteklius, skurdas;
Dvasia – dvasinės kančios: dvasinės krizės, dvasinio augimo sustojimas.

Jei žmogus neturi šios savybės – noro padėti – jo nejaudina svetimos nelaimės. Pagalba neskaitomas ir parodomasis gailestis ar dosnumas. Be nuoširdumo, palaikymo ir atjautos jokia pagalba nebus pilnavertė.

Rūpestis ir pagarba vyresniems. Jei žmogus vyresnis, tai nereiškia, kad jam tik daugiau metų – jis turi ir daugiau patirties, gyvenimo išminties bei logikos, kuri jaunesniems dėl patirties trūkumo nesuprantama. Net jei jo pamąstymai ar patarimai šiuo metu netinka, reikėtų pagarbiai išklausyti, nes, gali būti, po kurio laiko atrasite tiesą jo žodžiuose.

Pasirūpinti vyresniaisiais, ypač jei jie silpni, serga ar jiems reikia pagalbos – garbės reikalas.

Vaikų gimimas ir auklėjimas. Svarbiausia – savo asmeniniu pavyzdžiu išugdyti dorovingumą, nes tai – žmoniškumo pagrindas. Nuoširdžiai rūpintis vaikais, gerbti juos, padrąsinti ir palaikyti, ugdyti dvasiškai ir paruošti savarankiškam gyvenimui.

Labdara. Pagrindinė sąlyga – darantys labdaringus darbus patys turi būti dorovingi, kitaip to negalima skaityti labdara. Dorovingo žmogaus motyvas yra noras padėti, o nedoro – išgarsėti, išpirkti nuodėmes, pasipuikuoti.

Yra įvairūs labdaros būdai: auka pinigais; drabužių, maisto, vaistų ar kitokių daiktų dalinimas; pagalba studentams (įgyti išsilavinimą); kelių tiesimas; būsto statyba; medžių sodinimas; gamtos puoselėjimas ir t.t..

Svetingumas. Kiekvienas atėjęs į jūsų namus žmogus turi jausti, kad yra laukiamas. Vaišingumas, nuoširdumas, dėmesingumas, geranoriškumas, bendravimo džiaugsmas – žmoniškumo išraiška.

Šventės. Paprastai žmonės švenčia religines, šeimynines, valstybines šventes ar šiaip sau linksminasi, stebėdami kitų iliuzinį gyvenimą, arba lėbauja.

Tačiau dvasinių švenčių – kai yra svarbi priežastis švęsti arba pasidžiaugti gerais rezultatais – yra žymiai daugiau, nei žmogui atrodo. Būtent jos yra prasmingos, vienijančios ir teikiančios tikrąjį džiaugsmą.

Švara, tyrumas. Yra vidinė ir išorinė švara:

Vidinė: minčių tyrumas: tai, apie ką galvojame ir ką prisimename. Norų ir troškimų tyrumas, vadovavimasis tiesa padeda išlaikyti švarų protą. Bendravimas su šviesiais žmonėmis įkvepia siekti kilnių tikslų.

Išorinė: kūno, drabužių, maisto ir būsto švara. Viską, kas supa žmogų, reikia laikyti švaroje – kitaip netvarka ir nešvarumai pradeda negatyviai veikti žmogaus sąmonę.

Įsipareigojimų bei įžadų vykdymas. Įsipareigojimas yra laisvanoriškas veiksmas, jo vykdymas dvasingam žmogui – orumo reikalas, todėl yra savaime suprantamas. Tai gali būti santuoka, vaikų auginimas, tėvų priežiūra. Įžadai gali liesti įvairias dvasines praktikas, jų atlikimą arba kūno praktikas, pvz., pasninką.

Dorovė. Aukščiausia dvasios savybė ir svarbiausias žmonijos įstatymas, kuri išreiškiama daugybe būdų: dėkingumu, atsakingumu, atjauta, gerumu, pagarba, atlaidumu (kerštingumo nebuvimu, nekenkimu) ir t.t., t.y., tam tikrų dėsnių ir moralinių savybių laikymasis, kurių dėka gėris netampa blogiu.

Rūpestis naminiais gyvūnais. Esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukiname. Vedos teigia, kad nuo naminių gyvūnų taip pat priklauso žmogaus gerovė.

Štai taip paprasta: pagal savo veiksmus galime suprasti – ar tikrai esame dvasingi. O nesuvokdami subtilaus dvasinių savybių poveikio mūsų gyvenimui, mes galime netekti svarbiausios savybės – žmoniškumo..

Išminčių pamąstymai

Proto rėmai (Ošo)

Mūsų protas – tai tik langelis, atvertas į neaprėpiamą Visatą, bet kai jūs visą laiką žiūrite pro langą, jo rėmai apriboja dangų.
Ir nors danguje nėra rėmų – dangus beribis – jūsų suvokime lango rėmas tampa jūsų egzistencijos rėmais.

Sąžiningumas su savimi (Krišnamurti)

Tiesa ir yra sąžiningumas, kas netikra – nerealu, iliuzijos. Kuo realiau matome situaciją, tuo sėkmingiau galime ją išspręsti.
Neskubėkime: pradėkime nuo to, ką šiuo metu galime padaryti, ir tokiu būdu – palengva prie didesnių sprendimų.
Taip maži, bet nuoseklūs žingsniai išsprendžia didelę problemą.
Tik reikia realiai matyti situaciją. Ir sąžiningumo su savimi.

Šviesa (Šri Šri Ravi Šankaras)

Žinokite, Šviesa niekada nekovoja su tamsa.
Tuo pačiu momentu, kai tik ateina Šviesa – tamsa išnyksta.
Taigi, nėra jokios realios kovos tarp Šviesos ir tamsos.
Jei yra tamsa – reiškia, tiesiog nėra Šviesos.
Jūs atnešate Šviesą – ir konfliktas išnyksta.

Tikroji Jėga (Papadži)

Uždekite Šviesą savyje.
Po to uždekite Šviesą aplinkiniuose: vieną po kitos..
Lygiai taip pat, kaip degdama lempa sudegina aliejų,
Taip ir Šviesa sudegins neveiklumą, tinginystę ir godumą.

Tik optimizmas! (H. Keler)

Dar nei vienas pesimistas neįminė žvaigždžių paslapčių, neatrado neištirtų žemių ir neatvėrė naujų žmogaus dvasios paslapčių koridorių.

Ant kelių (D. Foster)

Kartais gyvenimas parklupdo.
Arba tu klūpėdamas keiksi visatą ir melsies dėl geresnio gyvenimo..,
arba tave parklupdys dėkingumas ir palaima, gilus palankumas tau dovanotam gyvenimui, ir tu būsi taip pakerėtas viso šito grožio, kad neturėsi jėgų ištarti nė žodžio..
Bet kuriuo atveju klūpėsi ant tų pačių kelių.

Žmoniškumas (Papadži)

Svarbi žinia visiems: pats svarbiausias dalykas pasaulyje – žmoniškumas.
Dėl jo mes turime paaukoti savo komfortą. Negalvokite vien apie savo komfortą – galvokite apie kitus.
Tai esminis žmoniškumo principas.

Būkime atidūs (Radchanatcha Svami)

Nesidrovėkite transliuoti kuo daugiau išminties ir gerų minčių savo tinklapiuose.
Tegul bus kuo mažiau kvailysčių tinkle – tuomet skaitydami išmintį mes pradėsime daugiau apie ją galvoti.
Juk tai, apie ką galvojame, palengva tampa mūsų gyvenimu.
Kalbėdami nereikšmingomis temomis, mes turime nereikšmingas mintis, idėjas ir.. tokį patį nereikšmingą gyvenimą.
Bendravimas gali įtikinti mus bet kuo, gali priversti bet kuo patikėti, todėl – būkime atidūs, rinkdamiesi bendravimo ratą!

Linkiu visiems gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂