Mėnuo: spalio 2013

Po dvasinio pabudimo ateinantys nuopoliai. Tokie nuopoliai keičia pakilimo ir džiaugsmo periodą – atrodytų, ir vėl visos drumzlės iškilo į paviršių.. Tai dėsninga dvasinio augimo dalis: taip mes pamatome – nuo ko dar turime apsivalyti. Taip nutinka ir todėl, kad viskas šiame pasaulyje vyksta cikliškai, o ir žmogus pasidaro griežtesnis sau, nes pakėlė dvasinio augimo kartelę.

Šiame etape kartais žmogus nusivilia dvasinio augimo procesu ir pradeda neigti savo vidinės patirties reikšmingumą, skaito jas fantazija ar iliuzija. Jis gali tapti ciniškas, sarkastiškas, atsižadėti savo idealų, išjuokti save ir kitus. Tačiau patirtas dvasinio pabudimo džiaugsmas palieka neišdildomą įspūdį, ir žmogus jau negali gyventi vien materialiai tikslais ir pilka kasdienybe – jis nuolat jaučia tobulėjimo ilgesį.

Tokio nuopolio atveju žmogaus būsena itin skausminga, todėl kartais prireikia ir pagalbos iš šalies, nuoširdaus palaikymo. Žmogus turi suprasti, kad dvasinis augimas – cikliškas procesas: yra informacijos kaupimo ir suvokimo periodai, aktyvumo (įgyvendinimo) periodai, apsivalymo ir ramybės periodai. Supratimas, kad tai natūralūs procesai, nuramina ir padeda sukaupti jėgas.

Krizės dvasinio augimo metu. Dvasinis augimas iš tikrųjų yra pilna ir visapusiška transformacija, kai tamsa ir šviesa, skausmas ir džiaugsmas keičia vienas kitą. Sunkūs gali būti pereinamieji laikotarpiai – kai žmogus atsisako senos, bet dar nepasiekė naujos būsenos. Kartais vidiniai pokyčiai tokie sekinantys, kad kasdieniniam gyvenimui tiesiog nelieka jėgų, kartais ir artimieji bei aplinkiniai nesupranta ar net pašiepia tokius išgyvenimus.

Tokios transformacijos dažnai lyginamos su drugelio gimimu iš kokono. Tačiau skirtingai nei drugelis, žmogus neturi to saugumo ir tylos, kurioje drugelis išgyvena savo metamorfozę. Žmogus turi likti savo vietoje ir, kiek leidžia galimybės, atlikti pareigas – šeimai, visuomenei, profesijai.. tarsi jo vidiniame pasaulyje nevyktų nieko ypatingo.

Žmogui ši užduotis gali būti labai sudėtinga – lyg reikėtų iš pagrindų rekonstruoti seną pastatą ir tuo pačiu metu jame gyventi. Todėl nenuostabu, kad tai sukelia nervinius ir dvasinius sutrikimus – vidinę įtampą, nemigą, nusiminimą, susierzinimą ir pan., – kurie gali sukelti ir psichosomatinius kūno negalavimus.

Įvairūs sutrikimai įvyksta ir tuomet, kai žmogus nori pagreitinti savo dvasinį vystymąsi. Tokių pastangų rezultatas visada atvirkštinis: tai vidinio konflikto aštrėjimas, nervinės ir dvasinės perkrovos. Šių procesų neįmanoma pagreitinti, jiems reikia kantrybės, pasitikėjimo ir laiko.

Be to, vis augančią dvasinę jėgą reikia išmokti išmintingai valdyti – nešvaistyti karštligiškai veiklai ar audringoms emocijoms ir nekaupti, bet nukreipti prasmingai vidinei ir išorinei veiklai. Antraip.. kaip ir elektros srovė, dvasinė jėga gali sukelti “trumpą sujungimą“..

Sielos “tamsi naktis“. Paskutinį, lemiamą dvasinio augimo etapą neretai lydi vidinis niūrumas ir kančia. Krikščionybėje ši būsena vadinama “tamsi sielos naktis“. Išoriškai ji pasireiškia kaip melancholija arba depresija: gilus prislėgtumo jausmas (iki nevilties), savęs smerkimas, proto neveiklumo pojūtis, jėgų ir savikontrolės netekimas.

Tokie pergyvenimai turi dvasines priežastis ir gilią prasmę: tai sąmoningas visų negatyvių būsenų suvokimas ir atsisakymas, aiškus realybės matymas ir pergalingas atgimimas, su kuriuo baigiasi visa dvasinė kančia. Didžiausias atpildas už visus išgyvenimus – laisvė, lengvumas, džiaugsmas, besąlygiška meilė, sąmoningas būties ir gyvenimo tikslo suvokimas, vienybės ir grožio pojūčiai..

Tačiau tai visiškai nereiškia, kad dvasiškai augantys žmonės turi būtinai kankintis – viskas priklauso nuo žmogaus sąmoningumo, individualių savybių, psichikos, gyvenimo patirties. Dvasinio augimo krizės – laikinos reakcijos į pasikeitimus, vidines transformacijas, naujus išgyvenimus. P. Asyžietis apie tai pasakė: “Dieviškumo laukime – bet kokia kančia – palaima..“

Kai tik krizės praeina – dingsta ir psichinė įtampa, kurią vainikuoja dvasinių jėgų antplūdis. Be to, dvasinio augimo sukelti įvairūs psichikos sutrikimai praeina lengviau, nei, pvz., psichinių ligonių, kurių ligos yra sukeltos vidinių konfliktų (ego: norai, pretenzijos, aistros..)

Dažnai sakoma, kad Žemė – žmonijos mokykla. Visų mūsų pagrindinė “pamoka“ – dvasinis augimas, dvasinio potencialo išskleidimas. Augdami dvasiškai, žmonės – kiekvienas žmogus! – priartina ir didijį žmonijos tikslą – žmonijos išsilaisvinimą ir naująją kūriniją, kupiną dieviškos palaimos :)..

Be dvasinio vystymosi negali būti gyvenimo pilnatvės. Tačiau mūsų šiuolaikinės visuomenės prioritetas – pinigai, todėl dvasingumas labai dažnai nuslopinamas materialiomis siekiamybėmis. Bet žmogus nėra vien kūnas ir jo poreikiai – visi mes turime prigimtinį dvasinį potencialą, kurio nevystydami jaučiame vidinę tuštumą ir beprasmiškumą.

Jei visuomenės prioritetas būtų dvasingumas – mes natūraliai vystytume kiekvienam amžiaus tarpsniui būdingas dvasines savybes. Dabar gi dvasinis prabudimas dažniausiai įvyksta praleidus tam tikrus etapus, todėl neretai jį lydi psichinės, emocinės krizės ir vidinis pasipriešinimas.

Dvasinis vystymasis – procesas, o ne vienkartinis veiksmas, jis susietas su giliu moraliniu apsivalymu, pilna transformacija, naujų (anksčiau nenaudotų) sugebėjimų atvėrimu, dideliu sąmoningumo augimu. Tai didžiulis vidinis darbas, pirmiausiai susijęs su psichika – todėl nenuostabu, kad tokie kardinalūs pokyčiai turi ir kritines išraiškas.

Tačiau tai ne taisyklė – galimi ir individualūs skirtumai: vieni nejaučia aštrių perėjimų į aukštesnes dvasingumo pakopas, kiti “atsiduria“ jose staigiai ir be didelių pergyvenimų, treti skęsta įkyriose filosofinėse abejonėse, o ketvirti ypatingai skausmingai išgyvena moralines krizes.

Gydytojas-psichiatras ir filosofas Roberto Assadžioli nustatė šias kritines dvasinio augimo pakopas:

Krizė prieš dvasinį pabudimą. Dažniausiai žmogus gyvena giliai nesusimąstydamas apie gyvenimo realybę, tikslus ir prasmę. Jį tarsi “neša“ gyvenimo tėkmė. Žemo dvasingumo žmonėms gyvenimas susiveda į asmeninių norų įgyvendinimą, pvz., turtų kaupimą, gerbėtroškos patenkinimą, malonumus.

Aukštesnio dvasingumo žmogus savo asmeninius norus jau derina prie šeimyninių, pilietinių ar religinių pareigų, bet nesusimąsto – iš kur tos pareigos ir kaip jos tarpusavyje derinasi. Jis paviršutiniškas, stereotipiškas, jo sąžinė rami, kai jis tas pareigas atlieka. Jis tvirtai laikosi žemiškų gėrybių, kurias ir skaito savo gyvenimo tikslu.

Neretai nutinka, kad šie “paprasti“ žmonės išgyvena netikėtą vidinę transformaciją, kuri juos gąsdina. Ją gali sukelti pasikartojantys nusivylimai ar stiprūs dvasiniai sukrėtimai, pvz., netektis. Tačiau kartais jos įvyksta be išorinių priežasčių: nežiūrint išorinės gerovės, žmogus staiga pajunta nepaaiškinamą nerimą, nepasitenkinimą gyvenimu ir vidinę tuštumą.

Visi asmeniniai interesai, kurie iki šiol buvo reikšmingi, netenka prasmės. Iškyla klausimai, apie kuriuos anksčiau nesusimąstydavo: apie gyvenimo prasmę, apie savo ir žmonijos kančių priežastį, nelygybę ir pan. Dauguma žmonių, nesuprasdami šios savo naujos būsenos, priima tai kaip keistenybes arba liguistas fantazijas.

Bijodami “išprotėti“, jie visais būdais stengiasi sugrįžti į įprastą būseną ir realybę: ieško naujos veiklos, naujų įspūdžių ir pojūčių. Kartais pavyksta tokiu būdu užslopinti vidinį nerimą, bet nepavyksta atsikratyti jo visam laikui. Jis vis išplaukia į sąmonės paviršių, ir kaskart tas nerimas vis didesnis, o tuštuma vis gilesnė.

Dažnai išgyvenama ir moralinė krizė – žmogų kankina sunkus kaltės jausmas, atgaila už savo padarytus veiksmus. Jis negailestingai save teisia ir visiškai nusimena. Esmė tame, kad žmogus dar neįžvelgia naujosios, platesnės gyvenimo prasmės, o senoji jau atgyveno ir nukrito lyg tuščias kevalas.

Dvasinio pabudimo įtakotos krizės. Užmegztą ryšį tarp asmenybės ir sielos lydi šviesos srautai, džiaugsmas, jėgų atplūdis ir nuostabus išsilaisvinimo pojūtis. Vidinė kova, neurozės ir fiziniai sukrėtimai gali greitai išnykti, kai pasidaro akivaizdu, kad jie vyksta ne dėl materialių priežasčių, o dėl dvasinių kančių. Tokiu atveju dvasinis pabudimas yra visapusiškas išgijimas.

Tačiau ne visada pabudimas įvyksta taip paprastai ir harmoningai. Išaugusi dvasinė jėga gali sukelti emocinę įtampą, nuotaikų kaitą. Jei protas neramus, emocijos audringos, o nervų sistema silpna ir jautri – tuomet sunkiau savyje talpinti vis augančias dvasines jėgas.

Neramus protas augančias dvasines jėgas gali traktuoti kaip asmenybės jėgą ir išpūsti egoizmą (didybės manija, susireikšminimas). Kai kurie žmonės pasiskelbia dievais, pranašais ar reformatoriais ir įkuria sektas ir judėjimus, kurioms būdingas fanatizmas.

Kiti visiškai susitapatina su savo dvasia ir niekina žemišką gyvenimą – tai taip pat sukelia nusivylimą ir depresijas. Reikėtų pripažinti realybę – kad dvasia yra pagrindas (centras), o kūnas ir siela – jos išraiška ir svarbios vienybės dalys. Dvasia – pirminė, tačiau turi būti harmoninga visumos sąveika.

(Bus daugiau)