Mėnuo: rugpjūčio 2012

Iš Proto į Širdį

Meilė (Premananda)

Tikroji Meilė tiesiog yra. Tikroji Meilė dovanoja save.
Tikroji Meilė – tavo prigimtis.
Kai tu gyveni pagal savo tikrąją prigimtį, tu ir esi Meilė.
Štai kas yra Tikroji Meilė.

Laikas sodinti obelis (S. Lazarevas)

Iškėlimas savęs virš kitų, arba menkumo jausmas galimas tuomet, kai žmogus turi mažai energijos.
Pabrėždamas savo išskirtinumą, žmogus bando parodyti, kad turi daugiau energijos už kitus.
Tas, kuris gyvena širdimi ir meile, neturi poreikio demonstruoti savo energiją. Jis tiesiog kiekvieną sekundę ją kuria.
Vienas žmogus laiko rankose obuolį ir giriasi, kad jis didesnis, nei pas kitus.
O kitas sodina obelį ir renka derlių, su šypsena stebėdamas pirmąjį…

Visa ko išraiška (Nežinomas autorius)

Kūrėjas miega kiekviename akmenyje, regi sapnus kiekviename augale, juda kiekviename gyvūne ir nubunda žmonijoje.

Išsilaisvinimas (Šri Tatchata)

Žmogus gali pakilti iki Kūrėjo lygmens. Jis turi neįtikėtiną potencialą!
Gyvūnų gyvenime yra 4 esminiai dalykai: valgis, miegas, baimė, dauginimasis.
Ir daugelio žmonių gyvenimas šiuo metu į tai susiveda. Ir žmonės dėl to kenčia (skirtingai nei gyvūnai).
Problema egoizme ir siaurame požiūryje. Turime nusimesti ribojančius sąmonę pančius ir praplėsti savo matymą.
Žmonėms būtina pradėti augimo procesą – link meilės, dvasios harmonijos ir vienybės.
Žmogaus jėga ir atsakomybė – vienybėje su visa gyvybe Žemėje, jis turi būti Meilės Šaltiniu.

Meilė viską gali (Šri S. Sai Baba)

Neapykantą lengva įveikti meile,
aistrą – išmintimi,
melą – tiesa,
pyktį – gėriu,
godumą – dosnumu.

Apie valdymą ir kūrybą (N. D. Walsch)

Didžioji dauguma žmonių dar neišmoko naudotis valdžia.
Dabar pripažįstamas “žmonių valdymo“ modelis, o turėtume vadovautis “valdymo su žmonėmis“ modeliu.
Atminkite: valdžios tikslas ne valdyti, o kurti.
Kai valdžios žmonės imasi valdyti, jie nieko nesukuria.
Štai kodėl taip sunkiai sekasi valdymo manija apsėstiems žmonėms.
Valdymas yra kūrybos priešas. O valdomos kūrybos samprata – tikras nesusipratimas.
Tikra laisvė, tikra valdžia ir tikra kūryba yra viena. Tai Dievo būsena.
Ir žmonių būsena, tik jie to nežino.
Todėl niekas, kas nėra tikra laisvė, nėra “visuomenės interesas“. Tai yra valdžios interesas.

“Ego“ spąstai (E. Tolle)

Įprastas ir žaibiškas “ne“ stiprina “ego“. “Taip“ – silpnina jį.
Tavo susitapatinimas su forma ir su “ego“ nepakenčia net minties apie nusileidimą.

Iš Proto į Širdį (D. Melchizedek)

Senovėje žmonės gyveno Širdimi. Kadaise mes nupuolėme iš Širdies į Protą.
Dabar beveik visi žmonės planetoje gyvena Protu. Ir tai sukėlė didelę problemą, nes mes negyvename Širdimi ir mūsų niekas nejaudina.
Tiems, kas gyvena Protu, reikalingos tik materialios vertybės – ir tokia sąmonė yra bėdoje.
Mums reikia prisiminti tai, ką praradome – gyvenimą Širdimi, kai Protas paklūsta Širdžiai.
Širdyje yra viskas: meilė, tiesa, harmonija, protėvių išmintis, moralės dėsniai ir ryšys su kitomis Širdimis… Joje yra viskas, ko reikia žmogaus augimui ir transformacijai.
Didysis Pakilimas į aukštesnę sąmonę, kurio visi taip laukia, ir yra perėjimo iš Proto į Širdį procesas.

Gražaus visiems savaitgalio! 🙂

G. Šičko metodas: anketos pildymas

Motyvai blaivybei turi būti grįsti tik teisingais ir patvirtintais moksliniais faktais, todėl siekiančio blaivybės žmogaus motyvas negali būti tik nenoras ar negalėjimas vartoti alkoholį. Alkoholio vartojimas yra žalingas įprotis, įtakotas klaidingų įsitikinimų: kad vartoti alkoholį “normalu“, kad alkoholį galima vartoti “saikingai“.

Pirmiausiai turime suvokti, kad saiko matas alkoholiui – narkotinei medžiagai – netaikomas dėl kelių priežasčių:

1. Prie narkotinės medžiagos labai greitai priprantama, todėl išsivysto priklausomybė.
2. Vartojant alkoholį tam, kad būtų pasiektas tas pats efektas, reikia vis didesnių dozių.
3. Alkoholio vartojimas – žalojantis sveikatą žalingas įprotis, todėl negali būti nei saikingo, nei kultūringo žalingo įpročio.

Nekenksmingų alkoholio dozių taip pat nėra: net epizodiniai išgėrimai gali atvesti į alkoholinę priklausomybę. Alkoholis turi akumuliatyvinę savybę, t.y., savybę kauptis organizme. Jis gali būti šalinamas iš organizmo (priklausomai nuo išgerto kiekio) nuo 8 iki 20 ir daugiau dienų. Jei neišlaikomas toks blaivybės intervalas ir geriama toliau – vyksta chroniška organizmo intoksikacija.

G. A.Šičko sudarė priklausomybės atsiradimo formulę, kurią jis suskirstė į šešias pakopas:

1) Programa iš išorės – tėvai, mokykla, visuomenė ir informavimo priemonės;
2) Įsitraukimas į programą – pirmas žingsnis paprastai sunkus, atmetantis (pirma cigaretė ar pirmas stikliukas natūraliai sukelia šleikštulį);
3) Įprotis – įprantama retkarčiais (šventės, progos) išgerti;
4) Poreikis – įprotis “ima” viršų ir pradeda valdyti žmogų;
5) Poreikis tampa gyvenimo nuostata arba įsitikinimu, kuriems pajungiamas visas gyvenimas;
6) Pabaiga – čia G.Šičko turi omenyje mirtį nuo išorinių alkoholinių programų, tapusių įsitikinimais ir užvaldžiusių gyvenimą, taip ir nepraregėjus.

Ši schema – ilgalaikių mokslinių tyrimų rezultatas ir taikoma ne tik nuo alkoholio vartojimo degradavusiems žmonėms, ja parodomas kiekvieno žmogaus galimas kelias į priklausomybę, kuris, beje, visiems vienodas.

Todėl priklausomybė nuo alkoholio gydoma pirmiausiai išlaisvinant sąmonę nuo melo, kuris stumia žmogų vartoti alkoholį. Alkoholizmas grįstas melu, o blaivybė grįsta tiesa (juk blaivybė prigimtinė mūsų būsena) – štai kame G. Šičko metodo sėkmingumo raktas. Atminkite: nei vieno gydytojo pastangos neprilygs tam, ką pats žmogus gali padaryti.

Pasiryžus blaivybei, labai svarbu adekvačiai įvertinti savo būseną – tam, kad žmogus įsitikintų, kad turi problemą. Problemos pripažinimas – pirmas žingsnis į jos sprendimą. Šiuo tikslu ir pildoma savo būsenos įvertinimo anketa (autoanamnezė).

Anketos rašymo psichologinis poveikis labai stiprus, nes aprašant savo būseną (diagnozę) didinamas sąmoningumas. Nes vienas dalykas – girdėti iš kitų apie save kad esi alkoholikas, o visai kitas – sąmoningai pačiam įvertinti savo būseną. Tai tarsi atviras pokalbis su pačiu savimi.

Anketos pildymo planas pagal G. Šičko metodą:

1. Biografiniai duomenys: vardas, pavardė, gimimo data, šeimyninė padėtis ir sudėtis, išsilavinimas, specialybė, tėvų užsiėmimas.
2. Žalingi įpročiai, nuo kurių norite išsivaduoti, taip pat artimųjų žalingi įpročiai.
3. Rūkymas: kiek metų rūkote; surūkomų per parą cigarečių skaičius; mėnesio išlaidos cigaretėms; kiek kartų bandėte mesti rūkyti; pastangos atsisakyti žalingo įpročio.
4. Įgimti ir įgyti susirgimai susirgimai iki to, kol pradėjote gerti.
5. Susirgimai ir sutrikimai, įgyti vartojant alkoholį.
6. Gydymo įstaigos, kurių įskaitoje jūs esate.
7. Šiuo metu vartojami medikamentai: savo iniciatyva, gydytojui rekomendavus – jų vartojimo tikslas ir gydymo efektas.
8. Jūsų amžius, kai pradėjote vartoti alkoholį, jūsų tuometinis požiūris į alkoholį. Kaip žiūrite į tai dabar? Jūsų požiūris: teigiamas ar neigiamas?
9. Amžius, kuomet atsirado įprotis vartoti alkoholį.
10. Amžius, kuomet atsirado poreikis alkoholiui.
11. Jūsų suvokimas apie terminus: saikingai geriantis, girtuoklis, alkoholikas, blaivininkas, sausas įstatymas, kaip vertinate sausą įstatymą.
12. Apytikslės alkoholio vartojimo pradžios datos; girtuoklystės; alkoholizmo.
13. Alkoholio vartojimo ypatumai: pasirinkta alkoholio rūšis, vartojimo dažnumas, įprastos dozės, kompanijos, vietos, savijauta iki gėrimo, gėrimo metu ir po gėrimo.
14. Alkoholio dozės įsitraukus į alkoholio vartojimą; įpratus prie jo; girtuokliaujant; šiuo metu.
15. Vartojimo periodiškumas: kasdien; kas savaitę; užgėrimai; kiek laiko trunka: užgėrimai, normalios būsenos atstatymas po užgėrimo.
16. Savijauta užgėrimo metu, ypač ryškaus užgėrimo aprašymas.
17. Būdai, naudojami užgėrimui užbaigti.
18. Surogatų vartojimas: odekolonas ir pan.; jų pavadinimai, vartojimo dažnumas, dozės, priežastys.
19. Elgesys apgirtus: gatvėje, visuomeninėse vietose, darbe, namie.
20. Savijauta ir elgesys, jei nepakanka alkoholio.
21. Jūsų nuomonė apie neigiamas alkoholio vartojimo pasekmes: jums, jūsų šeimai, kitiems artimiems giminaičiams, jūsų darbovietei, visuomenei.
22. Jūsų nuomonė apie teigiamas alkoholio vartojimo pasekmes: jums, jūsų šeimai, giminaičiams, jūsų darbovietei, visuomenei.
23. Savarankiškų atsisakymų nuo alkoholio priežastys, taip pat nesėkmių priežastys (silpna valia, metodikos neturėjimas, nekompetentingumas šios problemos sprendime).
24. Gydymas nuo alkoholizmo: laikas, gydymo trukmė, gydymo įstaiga, gydymo būdai, rezultatas.
25. Motyvai, dėl kurių kreiptasi pagalbos (noras mesti gerti, neviltis, noras normaliai gyventi).
26. Jūsų požiūrio į alkoholį programa artimiausiam laikotarpiui (informacijos rinkimas, tiesa apie alkoholį, motyvacija blaivybei).

Ši anketa – objektyviam savo būsenos įvertinimui, tai tarsi žalingo įpročio istorija, kuri leidžia pamatyti tikrąją padėtį: alkoholinės priklausomybės vystymosi procesą, susijusius su tuo nemalonumus ir pergyvenimus, sveikatos būseną, materialius nuostolius.

Anketa ypač svarbi, jei žmogus pagal G. Šičko metodą dirba savarankiškai. Užpildžius anketą, naudinga ją kartas nuo karto perskaityti – tai stiprina motyvaciją blaivybei. Beje, toks atviras savo būsenos užrašymas daugelį atgraso nuo alkoholio vartojimo.

Pagal G. A. Šičko knygą “Išsilaisvinimas iš alkoholizmo: žingsnis po žingsnio“, vertė ruvi.lt

Alkoholio poveikis smegenims

Alkoholio poveikis smegenims primena smegenų traumas: tai grubūs anatominiai pažeidimai, vedantys į tam tikrų smegenų funkcijų nusilpimą ir palaipsninį (priklausomą nuo poveikio intensyvumo) sunykimą, o taip pat ir į visos centrinės nervų sistemos veiklos pažeidimus.

Tokie ryškūs pokyčiai smegenyse vyksta dėl alkoholio savybės sulipinti eritrocitus, ir tai turi labai rimtas pasekmes. Esmė tame, kad smulkiausių kapiliarų diametras yra artimas eritrocitų diametrui, o alkoholio paveikti eritrocitai susiklijuoja į grupes ir užkemša kapiliarus.

Dėl tokio alkoholio poveikio yra nutraukiamas smegenų ląstelių aprūpinimas deguonimi. Jei toks deguonies trūkumas tęsiasi ilgiau nei 5-6 minutes, smegenų ląstelės žūsta negrįžtamai, t.y., jų tiesiog netenkama.

Todėl alkoholio vartojimas sukelia smegenų ląstelių žūtį: kuo daugiau yra išgeriama, tuo daugiau smegenų ląstelių netenkama. Ilgalaikis alkoholio vartojimas sukelia įvairių audinių bei organų atrofiją ir išsigimimus, kurie pirmiausiai ir ryškiausiai pasireiškia būtent smegenyse.

Bechterevo (Rusija) laboratorijoje atlikti tyrimai su gyvūnais įrodė, kad alkoholio poveikis ypač pražūtingas jaunam organizmui – kuo anksčiau pradedamas vartoti alkoholis, tuo stipriau organizmas pažeidžiamas. Vystymasis, kūno svoris ir smegenų apimtis (ypač kaktinė dalis) ženkliai skiriasi nuo nevartojančių alkoholio.

Jei alkoholizmo „stažas“ yra 7-12 metų, matomas ir išorinis poveikis smegenims: jos susiraukšlėja ir sumažėja, smegenų dangalai ištinsta, išsiplečia kraujagyslės ir išsilygina smegenų rievės – tai smegenų atrofijos (nykimo) požymiai.

Pokyčiai užfiksuoti ir smegenų žievėje: nervinės ląstelės paveikiamos alkoholiu lygiai taip pat, kaip ir apsinuodijus stipriai veikiančiais nuodais. Ilgalaikis alkoholio vartojimas galiausiai įtakoja ir proto veiklą: nukenčia pirmiausiai aukščiausios ir tobuliausios smegenų funkcijos, o primityvios, refleksinės išlieka ilgiau.

Visi suprantame, ką tai reiškia: neišvengiamai vyksta žmogaus moralinis nuosmukis su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Palengva prarandamas atsakingumas ir gėdos jausmas, alkoholikas pradeda atvirai meluoti – pirmiausiai sau, todėl jam tampa „normalu“ meluoti ir kitiems, juk jis turi sąžinės „užtildymo“ priemonę – alkoholį. Todėl ir teigiama, kad alkoholis bukina žmones.

Perskaitę šias išvadas galime pagalvoti, kad jos liečia tik pažengusius alkoholikus. Tačiau paveikti alkoholinės propagandos, daugelis žmonių turi iškreiptą suvokimą apie alkoholizmą. Priskirti žalingą alkoholio poveikį tik pripažintiems alkoholikams yra iš esmės neteisinga!

Turime aiškiai suvokti, kad terminai: girtuoklis, „saikingai ar kultūringai“ geriantis, alkoholikas – nusako tik kiekybinį, o ne kokybinį skirtumą. Įtikinti alkoholinės propagandos žmonės mano, kad alkoholikai yra tik tie, kurie prisigeria iki baltosios karštinės ar turi išorinių, alkoholikams būdingų požymių.

Šis klaidingas įsitikinimas pastato žmogų prie pavojingos ribos, nes tarsi ištrinama atkarpa, kuri atvedė alkoholį vartojantį žmogų iki akivaizdžių, visiems matomų pasekmių. „Saikingas“ ar „kultūringas“ alkoholio vartojimas ir yra labiausiai paplitęs pasiteisinimas, už kurio slepiasi alkoholikai.

Kiekvienas narkologas jums patvirtins, kad nei vienas alkoholikas, pasiekęs net paskutinę alkoholizmo stadiją, nepripažįsta savęs alkoholiku. Jie visi dangstosi plačiai paplitusiais pasiteisinimais: „kaip visi, tik per šventes, saikingai, kultūringai“. Kodėl taip nutinka?

Todėl, kad mes leidžiamės įtikinami, kad alkoholis yra neatsiejama gyvenimo dalis. Pasvarstykime: jeigu kažkas spaudoje imtų propaguoti saikingą hašišo ar marihuanos vartojimą arba pasiūlytų vaikus nuo mažų dienų pratinti kultūringai vartoti chloroformą – ką mes pasakytume apie tokį žmogų?

Geriausiu atveju – kad tai beprotis, kurį reikėtų gydyti psichiatrinėje ligoninėje, blogiausiu – kad tai priešas, kuris atvirai nori pakenkti mūsų tautai, tiesa? Kodėl tuomet mums yra normalu kasdien girdėti visuotinę alkoholio propagandą?..

Juk alkoholio poveikis organizmui niekuo nesiskiria nuo kitų narkotikų poveikio – tai ir yra toks pat narkotikas, kaip visi kiti narkotikai.

Tiesiog pagalvokime apie tai…

Pagal F.Uglovo straipsnį „Alkoholis ir smegenys“, vertė ruvi.lt

Lyg daugiaaukštis namas

Mūsų dvasinį augimą ir realybės suvokimą galime palyginti su vaizdu, kuris atsiveria pro daugiaaukščio namo langus.

Įsivaizduokite, kad gyvenate pusrūsyje, iš kur vaizdas į gatvę gan ribotas. Jūs matote tik praeivių kojas. Matote siaurą vaizdą – tik tai, kas vyksta prieš pat jūsų langus.

Be to, jūs matote tik mažus epizodus. Jūsų matymo perspektyva apribota.

Po kiek laiko jūs persikeliate į pirmąjį šio pastato aukštą. Iš ten jūs jau matote platesnį gatvės vaizdą.

Jūs matote daugiau, galite pažvelgti į abi puses. Aiškiai matote, kas vyksta prieš jus. Jūs matote tą pačią realybę, tik iš didesnės perspektyvos.

Praeina dar kiek laiko, ir jūs pakylate į antrą aukštą, paskui į trečią, į ketvirtą. Su kiekvienu persikėlimu į viršų vaizdas pro langą darosi vis platesnis ir matymo perspektyva vis auga.

Įvykiai gatvėje (tie patys, kuriuos matėte, kai žiūrėjote iš apačios į viršų iš pusrūsio), pasidarė smulkūs, nereikšmingi ir netraukia jūsų dėmesio.

Ir štai jūs jau viršutiniame aukšte, iš kur atsiveria platus panoraminis vaizdas.

Perspektyva įspūdinga. Tai, kas vyksta apačioje, gatvėje, daugiau niekaip jūsų neįtakoja.

Iš aukštai jūs matote visas puses, matote iš kur ir kur link juda žmonės ir mašinos. Jūs geriau suprantate jų judėjimo kryptį ir tikslą.

Matymas iš aukščiau leidžia suprasti viską geriau, nei anksčiau.

O kokiame savo dvasinio augimo aukšte dabar jūs gyvenate?

Autorius – R. E. Nadžemi

Visiems linkiu gražaus ir saulėto savaitgalio! 🙂

Darna išgelbės pasaulį (tęsinys)

“Žmonija, kaip ir Pasaulio vandenynas, po savimi turi turėti tvirtą pagrindą. Vandenynas išlieka vandenynu, kol turi tą pagrindą. Tas pagrindas – Motina Žemė, tačiau pagrindas ji yra ne visiems ir ne visada.

* Baigiasi politinės batalijos, griūva valstybės-chimeros, išsigimsta melagingos idėjos. Atlikusios savo juodą darbą, smerkiamos jos išnyksta nebūtyje. Amžiams pagrindu žmogui išlieka jo žemė, Gamta, protėvių pasiekimai.

* Žemės jėga ramybėje, o ne turgaus šurmulyje. Nuo gimimo kiekvienas žmogus tą jėgą turi. Tačiau tas, kuris nori ją sąmoningai valdyti, turi matyti ir liesti žemę. Jos dovanojama jėga jaučiama kaip gyvenimo energija – nuolatinė, nevarginanti, teikianti aktyvumą.

* Šiuolaikinis pasaulis pamiršo Motiną-Žemę, atskyręs nuo jos žmogų daugybe sluoksnių žvyro, asfalto ir betono. Civilizacija visa tai pateisina, tačiau žmogus dėl to netapo laimingesnis.

* Yra stiprūs žmonės, kurie ištrūksta iš civilizacijos pančių – jie išeina gyventi į atokias vietas, statosi ten būstą ir dirba žemę. Tačiau pagrindinė gi dauguma ir kūnu, ir dvasia priklauso civilizacijai, ir ji daro su jais ką nori.

* Todėl natūralu, kad žmogus prarado laimę. Tai jo vergystės pasekmė. Žmogus gali būti turtingas arba vargšas, nesvarbu. Bet kuriuo atveju civilizacija turi viršenybę. Ji apdairiai diegia savo kultūrinius stereotipus, primeta santykių normas, stimuliuoja vartotojiškus poreikius.

* Šiuolaikinė civilizacija laužo prigimtinius biologinius žmogaus gyvenimo ritmus. Ji reikalauja, kad žmogus blaškytųsi ir lakstytų, kad jis NETURĖTŲ LAIKO. Tačiau žmogus negali gyventi amžinų lenktynių sąlygomis. Tai nesuderinama su jo biologija ir veda į kūno ir psichikos susidėvėjimą.

* Yra žmonės, kurie visiškai pavergti civilizacijos. Jų požymiai: tikėjimas komercine reklama ir tuo, ką transliuoja žiniasklaida; būtinas sekimas mada, poreikis nuolat keisti baldus, rūbus ir kitus daiktus; masinės kultūros pripažinimas kaip būtinos ir vienintelės; tvirta orientacija į kaupimą, kuris ir yra pagrindinis gyvenimo tikslas; jokių siekių, kurių neformuoja propagandos priemonės; komforto siekis, kai reikalaujama kuo mažiau pastangų; jokių dvasinių ir kūrybinių siekių. Viskas turi būti “kaip pas žmones“. Jų tiesa – savanaudiškumas.

* Tai geidžiamiausi vartotojai, kurių vartotojišką apetitą sustabdo tik piniginės ištuštėjimas arba mirtis. Gyvenime jie atrodo kaip įstatymui paklusnūs piliečiai, tačiau yra pasiryžę bet kokiam nusikaltimui, jei tik jis bus pridengtas ir nesudrums jų komforto būsenos.

* Tokie žmonės be principų, jų sąžinė prigesinta, jie lengvai zombuojami. Jei tokių dauguma – civilizacija pasmerkta. Jie gyvena iš inercijos, bet jau neturi nei Gamtos palaikymo, nei ryšio su ja.

* Ir nors civilizacija dar gali atrodyti patraukliai, tačiau jos paveikta visuomenė merdi. Ji baigia savo amžių kaip didžiulis, iš vidaus supuvęs medis, kuris dar turi kelis vešlių lapų vainikus. Vieną dieną stipresnis vėjas jį nuvers, ir iš storo kamieno pasipils vien trūnėsiai.

* Civilizacija ištraukė žmogų iš natūralios gyvenimo aplinkos, tuo pačiu atimdama jo gyvybinę energiją, ir pasistengė tai kompensuoti savo gėrybėmis – techninėmis priemonėmis. Tai tas pats, kaip amputuoti koją ir vietoje jos pritvirtinti tobulą protezą. Tačiau joks protezas nepakeis gyvo organizmo.

* Tokioje situacijoje natūralu pamėginti suprasti: ką daryti žmogui? Vienintelė galimybė pasikeisti – ideologinė. Mūsų užduotis – ne neigti ar versti pasaulį aukštyn kojomis. Mūsų užduotis paprastesnė: papildyti gyvenimą tuo, kuo gyveno žmonės iki šiuolaikinės civilizacijos gimimo. Tai protėvių patirtis, natūralus ryšys su Žeme, nuoširdus bendravimas.

* Visi senoviniai žmonijos tikėjimai buvo grįsti tikėjimu žemės jėga, sąveika su ja ir harmonija – darna. Prireikė tūkstantmečių, kad šis ryšys būtų prarastas. Dabar darosi aišku, kad toks nuklydimas nepasiteisino. Žmonės turi susigrąžinti tvirtą dvasinį pagrindą.

* Mums tik atrodo, kad mūsų protėviai buvo primityvūs. Nuo pat žmonijos gyvavimo pradžios žmogus sprendė etines užduotis: kiekvienas veiksmas ar nauja situacija vertė žmogų galvoti ir ieškoti visiems teisingų sprendimų – tiesos.

* Juk nuo seno žmonės žinojo, kad yra geri ir blogi poelgiai. Tinkamos ir netinkamos gyvenimui vietovės. Naudingas ir kenksmingas maistas. Taikus ir priešiškas bendravimas. Jie žinojo, kad gyvenant darnoje, sprendimai ir veiksmai yra teisingi.

* Mes praradome darnos pojūtį, kurį galime susigrąžinti per ryšį su Gamta, bendrumo su ja ir vienybės su visa gyvybe jausmą. Kai darnoje pradeda gyventi dauguma žmonių (visuotinė darna), ateina Aukso Amžius – darnos principo triumfas.“

Mintys iš Velimir knygos “Darna, arba mokymas apie gyvenimą Gamtoje“.

Darna išgelbės pasaulį

Šiandien noriu pasidalinti įdomiu atradimu – ištraukomis iš nedidelės knygelės “Darna, arba mokymas apie gyvenimą Gamtoje“. Ją parašė rusų autorius Velimir 1997 metais, o parašyti knygą įkvėpė jo draugai lietuviai. Taigi, mintys apie darną, kuri, autoriaus įsitikinimu, pakeis mūsų pasaulį:

“Civilizacijai reikalingas atsinaujinimas, bet jis neturi ateiti kaip globalinis kataklizmas. Žmogaus sąmoningumas turi pasikeisti taip, kad žmonės galutinai nepažeistų Gamtos gyvavimo pusiausvyros ir tuo pačiu nepražudytų savęs.

* Į pasaulį turi ateiti pagarbos Žemei ir gyvybei idėja. Ji turi tapti aukščiausia vertybe, viršesnė už ekonominius interesus.

* Tai galėtų būti įgyvendinta, jei įsigalėtų pats seniausias mokymas – mokymas apie pagarbą savo žemei, Gamtai ir protėviams. Šiandien šį mokymą reikia suvokti ne per muziejinius eksponatus, o per mūsų gyvenimo matymą.

* Esminę tokio senovinio mokymo idėją man pasiūlė draugai iš lietuvių draugijos “Romuva“, kurie ne vieną dešimtmetį darbuojasi ties senovinių tradicijų atkūrimu.

* Jie papasakojo man apie darnos būseną. Tai tokia būsena, kai žmogus nuolat gyvena harmonijoje (pusiausvyroje) su visu pasauliu ir jaučiasi laimingas. Jis nesusižavi vienadienėmis idėjomis, reklama, masine kultūra.

* Perėjimas į darną reikalauja pastangų, tačiau po to joje gyventi lengva ir džiugu. O ir iš aktyvaus gyvenimo žmogus nepasitraukia – jis tęsia savo veiklą, yra žvalus bei energingas.

* Jam tiesiog prapuola poreikis gyventi pagal civilizacijos primetamą, skausmingai paspartintą daiktų ir gyvenimo normų kaitą… jis remiasi į patikimiausią ir tvirčiausią pagrindą – žemės jėgą ir kertines liaudies tradicijas.

* Galimas ir savaiminis perėjimas į darną. Nemažai žmonių intuityviai pereina į šitą būseną, bet nežino apie ją. Tokius žmones vadina keistuoliais, neišlaikiusiais gyvenimo kovos. Tačiau šie žmonės yra laimingi. Dažnai į darnos būseną žmogų ragina sugrįžti ir jo išvargintas organizmas.

* Darna – tai ir kūrybingumas, kai pasaulis su jo aistromis bei pramogomis lieka kažkur apačioje… Tokiu atveju civilizacijos triukšmas telieka tik kaip triukšmas už lango.

* Sąmoningai darnai reikalinga ideologija ir tikėjimas. Į darną atveda senasis, pamatinis mokymas apie harmoniją su Žeme, Gamta ir gyvybe. Bet koks kitas tikėjimas taip pat gali atvesti į darnos būseną, tačiau ten ši būsena nėra nei esmė, nei tikėjimo tikslas, todėl atrodo kaip atsitiktinė arba tarpinė.

* Lietuviai draugai man paaiškino, kad darna yra teikianti laimę žmogaus būtis santarvėje su Žeme ir protėviais, todėl jai palankūs dievai.

* Neigiamos emocijos, sukeliančios pyktį ir afekto būseną parodo, kad prarastas ryšys su darna.

* Jei darnos būsenoje žmogų ištinka nelaimė, jis nebėga nuo sunkių išbandymų. Jis išgyvena savo nelaimę, neprarasdamas ryšio su savo tradicija, žeme ir protėviais. Tuomet jis gauna jų palaikymą.

* Apskritai, darna – tai Gamtos dvasios priėmimas į savo dvasią. Ir per tai įgyjama būties prasmė.

* Šiandien mokymas apie darną gali išgelbėti pasaulį ir pakeisti šiuolaikinę civilizaciją.

* Senovėje žmogus buvo laisvas nuo žynių diktato. Jį galima buvo tik mokyti, jam siūlyti arba rodyti pavyzdį. O tai reiškia, kad kiekvienam buvo atviras dvasinio augimo kelias. Iš to seka, kad nėra vienintelio kelio į darną.

* Todėl jei kažkas ateis į darną savo keliu – puiku. Svarbiausia, kad žmonės žinotų, jog darna yra!

* Darnos būsena atkuria natūralius žmogaus gyvenimo ritmus. Todėl žmogaus gyvenimas pasidaro ramesnis, lėtesnis. Atsiranda laiko prasmingiems pamąstymams, buvimui Gamtoje, vaikų ugdymui.

* Laiko pakanka viskam! Taip yra todėl, kad žmogus pagaliau supranta – ko iš tiesų jam reikia ir nešvaisto energijos veltui beverčiams dalykams.“

Stebuklinga apyrankė :)

Visi žinome apie pozityvumo jėgą, tačiau pozityviai nusiteikusių žmonių nėra daug. Ar susimąstėte, kas mums trukdo būti pozityviais? Aplinkos poveikis, gyvenimo sąlygos, kiti žmonės..? Taip, tai gali daryti mums neigiamą poveikį, jei.. esame nusiteikę negatyviai!

Juk būti pozityviu nereiškia nuolat dirbtinai šypsotis ar linksmintis. Būti pozityviu reiškia remtis savo stipriosiomis dvasinėmis savybėmis, visada aktyviai ieškoti geriausių sprendimų ir tiesiog.. gerinti, harmonizuoti savo ir visų žmonių gyvenimą :).

Kartą tai užsibrėžė padaryti vienas žmogus – šventikas U. Bouenas. Jo istorija išties nuostabi: ji dar kartą mums parodo, kad vienas žmogus gali pakeisti labai daug – šiandien jis jau turi milijonus bendraminčių!

Šventikas stebėjo savo parapijiečių elgesį ir pamatė vieną dėsningumą, apie kurį jau buvo girdėjęs iš įvairių šaltinių: mūsų žodžiai ir mintys tiesiogiai veikia mūsų poelgius. Žinojo jis ir dar vieną dėsnį: nori pakeisti pasaulį – keiskis pats.

Tuomet jis sugalvojo originalų metodą, kurį pirmiausiai išbandė pats. O įsitikinęs savo metodo veiksmingumu, šventikas pasiūlė išbandyti jį ir kitiems žmonėms. Rezultatai pranoko visus lūkesčius :)!..

Kame metodikos esmė? Iš pirmo žvilgsnio viskas labai paprasta: tereikia ant rankos užsidėti apyrankę (specialiai metodikai gaminama violetinė – transformacijos spalvos apyrankė su užrašu “Complaint Free World“), bet galima ir kitokią; ją reikia nešioti 21 dieną (3 savaites); ir, svarbiausia – tą laikotarpį gyventi be skundų, kritikos ir apkalbų.

Svarbi detalė: jeigu per šį laikotarpį žmogus užsimiršta ir pradeda skųstis, kritikuoti, apkalbinėti ar kitaip reikšti negatyvumą – jis turi užsidėti apyrankę ant kitos rankos ir pradėti dienų atskaitą iš naujo. Tęsti reikia iki tol, kol ant vienos rankos apyrankė išbus 21 dieną.

Neįtikėtina, bet išbandę šią metodiką žmonės keitėsi neatpažįstamai.. Ir tokio pasikeitimo negalima buvo nepastebėti, todėl ir aplinkiniai – artimieji ir draugai, jungėsi prie šio įdomaus eksperimento, dėdavosi apyrankę ir.. keitėsi į gerąją pusę.

Kodėl gi toks paprastas metodas yra toks veiksmingas?

1. Svarbus nusiteikimas: jau nuo pat pirmos eksperimento dienos žmogus žino, kad jam negalima kalbėti negatyviai, o pats geriausias būdas tai atlikti – pradėti pastebėti pozityvumą savyje, žmonėse, pasaulyje.

2. Padidėja pastabumas, dėmesingumas savo mintims, savo kalbai, savo elgesiui – o tai labai svarbu kiekvienam žmogui. Dėmesingumo dėka žmogus išmoksta būti sąmoningas.

3. Šio eksperimento metu žmogus sužino daug naujo apie save, savo mąstymą ir gyvenimo būdą. Tai labai vertinga patirtis ir motyvas keistis.

Atrodo, paprasta, tiesa? Beje, šio metodo rezultatai kartais nustebina ir tuos, kurie laiko save dvasingais, pozityviais ir pažengusiais žmonėmis ;).. todėl pabandyti verta kiekvienam :)..

Pabandom?.. 🙂

Pagal W. Bowen knygą “Complaint Free World“ (“Pasaulis be skundų“)

Visiems linkiu smagaus savaitgalio!! 🙂

Mintys apie mokymąsi ir žingeidumą

* Nėra natūralesnio troškimo, kaip žinių troškimas. (M. de Montenis)

* Svarbu nenustoti klausinėti… Neprarasti švento žingeidumo. (A. Einšteinas)

* Įrodinėti žmogui žinių būtinumą – tolygu įtikinėti, kad regėjimas yra naudingas. (M. Gorkis)

* Poreikis mokytis įgimtas visiems žmonėms; žmonės trokšta ir ieško žinių, kaip trokšta ir ieško oro kvėpuoti. (L. Tolstojus)

* Kas nieko neklausia, tas nieko ir neišmoks. (T. Fuleris)

* Tikrojo išsilavinimo kelias – savišvieta. (N. Rubakinas)

* Plėsti savo žinias galima tik žiūrint tiesiai į akis savo nežinojimui. (K. Ušinskis)

* Taigi, jei turi protą, mokykis ko nors; nes protas be mokymosi – kūnas be drabužio, žmogus be veido; juk pasakyta: išsilavinimas – proto veidas. (“Kabuso knyga“)

* Žmogus turi tik vieną despotą – nemokšiškumą. (V. Hugo)

* Nėra nieko baisesnio už aktyvų nemokšą. (J. V. Gėtė)

* Jeigu žmogaus žinios netvarkingos, tai kuo daugiau jis jų turi, tuo labiau sutrinka jo mąstymas. (H. Spenseris)

* Genialumas – tai gebėjimas tobulai koncentruoti dėmesį į nagrinėjamą dalyką. (I. Pavlovas)

* Išmintis – patirties duktė. (L. da Vinčis)

* Visos mintys, sunokinančios brandžiausius vaisius, visada paprastos. (L. Tolstojus)

* Norint lavinti protą, reikia daugiau mąstyti, nei mokytis atmintinai. (R. Dekartas)

* Retas protas žūva nuo susidėvėjimo, didžiuma jų surūdija nenaudojami. (K. N. Bouvis)

* Pažanga – ne atsitiktinumas, o būtinybė. (H. Spenseris)

* Išsilavinęs žmogus mato įvairias reiškinio savybes, o tamsuolis jų nepastebi, įsižiūri tik kurią nors vieną ir pagal ją sprendžia apie visas kitas. (N. Rubakinas)

* Visų mokslų raktas yra klaustukas. (H. Balzakas)

* Mūsų žinių troškimui nėra galo; proto pasitenkinimas – jo ribotumo arba nuovargio požymis. (M. de Montenis)

* Žengdamas į priekį, mokslas nuolatos verčia niekais pats save. (V. Hugo)

* Jei pradingsta žingeidumas, reiškia, atėjo senatvė. (V. Zigfrydas)

* Iš visų hipotezių rinkitės tą, kuri netrukdo toliau mąstyti apie tiriamus dalykus. (Dž. Maksvelis)

* Mokslas – įrankis, bet ne tikslas. (L. Tolstojus)

* Į žinojimą turime žiūrėti kaip į maistą. Gyvename ne tam, kad žinotume, kaip ir gyvename ne tam, kad valgytume. (D. Raskinas)

* Išmintingas ne tas, kuris daug žino, o tas, kurio žinios naudingos. (Eschilas)

* Didiems ir kilniems protams žingeidumas – pirmoji ir paskutinė aistra. (S. Džonsonas)

* Kas nesinaudoja savo dvasinėmis jėgomis, tą jos palieka. (J. Rainis)

* Dvasiniame gyvenime, kaip ir praktiniame, turintieji žinių visada progresuoja. (V. Džeimsas)

* Kas žino, kokie turi būti daiktai – tas protingas žmogus; kas žino, kokie daiktai yra iš tikrųjų – tas patyręs žmogus, o kas žino, kaip juos pagerinti – genialus žmogus. (D. Didro)

* Vertingiausia savybė gyvenime – amžinai jaunas, nenuvargintas metų ir kas rytą vis atgimstantis žingeidumas. (R. Rolanas)