Tegul laisvai sklinda jūsų Šviesa

Bet koks įprotis, priklausomybė – didžiulis energijos praradimas. Tai daugiasluoksnė pavergimo sistema, kuri valdo žmogaus gyvenimą.

Smegenų srityje – tai neuroninės grandinės, kurios susiformavo vienodų veiksmų kartojimo dėka. Ir jos “reikalauja“, kad ir toliau tie veiksmai būtų kartojami.

Ir kad būtų gaunami “džiaugsmo hormonai“, pirmiausiai dopaminas, iš išorinių stimuliatorių. Ir nuolatinis siekis juos gauti. Tokiu būdu vyksta pažeidimai toje smegenų žievės dalyje, kuri atsakinga už savikontrolę. 

Psichikos srityje – tai tvirtas prisirišimas prie malonumų šaltinio. Nuolatinis nerimas, kad jo nebus ar jo bus nepakankamai. Kančia, “lūžiai“, kai jo nėra. Malonumų šaltinis laikomas didžiausia gyvenimo vertybe.

Viso to pasekoje – depresijos, neurozės, psichikos ir sveikatos griovimas.

Įsivaizduojate, kiek energijos dėl to netenkama? Žalingi įpročiai ir priklausomybės palengva užvaldo ir sunaikina žmogų, padaro jį bevaliu, paklusniu.

Ar ne todėl alkoholis, nikotinas laikomi “norma“, garbinami priklausomi santykiai? Kultivuojama kančia? Kai žmogus įtraukiamas į keletą priklausomybių, galima užmigdyti jo sąmonę. Tuomet jis nesugeba savarankiškai mąstyti, yra lengvai įtakojamas, nelaimingas, amžinai kaltas…

Pasaulis dabar greitai keičiasi, todėl svarbu laiku persiorientuoti, atsinaujinti ir laiku švarinti kūną, sąmonę, psichiką, sielą, dvasią… Visa tai susieta ir įtakoja mūsų gyvenimo kokybę. Ir, kaip taisyklė – pasaulį aplink mus. Todėl kad pasaulis – tai juk mūsų kolektyvinė energija.

Metų pradžia – pats laikas atsikratyti žalingų įpročių ir priklausomybių. Jei jau jos yra. Neleiskite joms siurbti jūsų energijos. Neleiskite valdyti jūsų gyvenimo.

Jūs – nuostabi, drąsi siela, kuri atėjo čia tokiu nelengvu metu. Jūs Naujojo pasaulio Kūrėjas. Neleiskite savęs palaužti, būkite stiprūs.

Tegul jūsų Šviesa spinduliuoja skaidriai ir ryškiai.

Padėka autorei! Pagal T. Godard tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Gerumo jėga

Sutikite – kaip dažnai problemas, susijusias su kitais žmonėmis, sprendžiame spaudimu, kategoriškais reikalavimais, barniais, pretenzijomis..

Ir pamirštame, kad yra kitoks būdas – harmoningas: kai galime geranoriškai ieškoti bendrų sprendimų, pasitikėti žmonėmis ir įkvėpti juos išreikšti geriausias jų savybes. Šis pasakojimas apie tai..

… Viena garbaus amžiaus moteris neseniai tapo našle ir liko gyventi su savo sūnumi-alkoholiku. Ji turi dar dvi dukteris, kurios gyvena atskirai – viena kitame mieste, o antroji – netoliese, todėl dažnai aplanko mamą ir jai padeda.

Moteris labai myli savo vaikus, o ypač sūnų, kuris prieš dešimtmetį pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu – iš pradžių retai, vėliau vis dažniau.. O kai dėl to jį paliko žmona su vaikais, pradėjo sparčiai ristis į nuokalnę.

Moteris išbandė viską, kas galėjo pagelbėti jos sūnui: kreipėsi į įvairias gydymo įstaigas, gydė vaistais, žolelėmis ir užkalbėjimais, kodavo, meldėsi už jį..

Bet poveikis visada buvo trumpalaikis, o naujo nuopolio pasekmės – vis sunkesnės. Taip ir gyveno: barniai, ašaros, įkalbinėjimai, grasinimai, prašymai, skandalai..

Vasarą moteris sūnų išveždavo į sodą, kur jam vis nugabendavo maisto, o jau išgerti jis ten susiorganizuodavo pats – viską, ką tik galima buvo pragerti, visada pragerdavo.

Ir štai vieną vasaros dieną moteris važiavo iš sodo namo. Autobuse susipažino su viena pakeleive ir jai išsipasakojo visas savo bėdas. Pakeleivė įdėmiai išklausė, o paskui netikėtai paklausė: “O ką nors gero ar galite apie savo sūnų pasakyti? Nejaugi jis visą gyvenimą toks buvo?.“

Moterį labai suglumino šis pakeleivės klausimas.. Ir iš tiesų: pastaruoju metu ji apie sūnų nieko gero negalvojo. O juk prieš savo nuopolį jis iš tiesų buvo puikus žmogus!

Šis netikėtas klausimas sukrėtė ir privertė ją susimąstyti. Moteris nustojo barti ir koneveikti savo sūnų.

Vieną rytą jis pabudo po išgertuvių, o ji su šypsena prabilo: “Mielas mano sūneli, koks gi tu protingas, ir rankas auksines turi.. Aš iki šiol saugau tavo dovanotus darbus.. visus, nuo pat vaikų darželio..“

Sūnus iš pradžių žado neteko ir net išsigando – pamanė, kad mamai kažkas su galva negerai.. Puolė skambinti seseriai, papasakojo jai apie keistą mamos elgesį.

Bet motina seserį buvo perspėjus, todėl ji nė nemirktelėjusi paklausė: “O kas ne taip? Aš tavimi taip didžiavausi mokykloje: koks gražuolis mano brolis, koks geras sportininkas!.“ Į ką jis tik atkirto: “Ir tau stogas pavažiavo?!.“

Paskambino ir kitai seseriai, ir ši, lyg niekur nieko, tęsė: “Tu visada buvai labai geras, tiek man padėjai!.“

 Ir.. nuo tos akimirkos ėmė viskas keistis: tik pasirodo sūnus namuose, o motina tuoj kviečia: “Sėsk, sūneli, aš tau tavo mėgiamų blynų prikepiau.. ir dar pyragą obuolių iškepiau..“, ir pan.

Iš pradžių sūnų tai siutino: jis ir šaukštą ant grindų nusviesdavo, ir, trenkęs durimis, išeidavo, ir šaukte šaukė: “Juk aš alkoholikas, turėtum man priekaištauti, o tu!.“

Ir net išgėrusį, kietai įmigusį sūnų motina glostė ir gerus žodžius jam sakė.. Ir – keista, bet nuo tos akimirkos, kai pradėjo taip elgtis – motinai pasidarė žymiai lengviau, net širdį nustojo skaudėti.

O paskui sūnus jau nepareidavo namo išgėręs – nakvojo pas sugėrovus. Vėliau nustojo pinigų iš motinos reikalauti – jei ir išgerdavo, tai tik iš savo laikinų uždarbių.

O vieną gražią dieną sūnus pabudo, plačiai atvėrė langą, nors jau buvo vėlyvas ruduo, ir paklausė: “O kas čia per smarvė bute? Nejaugi nuo manęs?..“

Ir ta diena tapo pačia laimingiausia diena šios šeimos gyvenime! Visi verkė, bet tai buvo ne tos karčios ašaros, kaip anksčiau, o laimės ir didelio džiaugsmo ašaros..

Sūnus metė gerti ir pats stebisi – kodėl jis gėrė, kaip galėjo taip žemai nusiristi?. Matydami šį Žmogų dabar, niekas net įtarti negalėtų, kad tai buvęs alkoholikas su stažu…

Štai ką gali Motinos Meilė ir Gerumas.. Ar ne stebuklas 🙂 ?..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Momentinės laimės surogatas

Alkoholio vartojimas, ko gero, labiausiai apipintas įvairiausiais mitais. Ir tai suprantama: žmonės nori (pirmiausiai – sau) pateisinti jo vartojimą. O ir jo daroma žala matoma ne iš karto..

Keli iš labiausiai mėgstamų pateisinimų: žmonės per amžius gėrė, kaip buvo, taip ir bus, nieko čia nepakeisi.. Bet ar tikrai taip buvo per amžius? Ir kodėl turi tęstis tai, kas mums kenkia?

Neseniai perskaičiau vieną labai seną budistų legendą apie alkoholio atsiradimą. Joje nepasakojama apie “stebuklingas“ jo savybes ir “naudingumą“, atvirkščiai, ji perspėja: net lašas alkoholio aptemdo sąmonę, todėl žmogus negali valdyti savo minčių, žodžių, veiksmų ir kūno, t.y., savęs ir savo gyvenimo.

Ši legenda pasakoja, kad alkoholio formulę sugalvojo piktojo demono tarnas, norėdamas įsiteikti savo šeimininkui. Mat, demonas pyko ant Dievų už tai, kad juos myli žmonės. O klastingas tarnas alkoholio dėka pasiūlė padidinti demono įtaką ir valdžią žmonėms.

Jis sugalvojo tikrą demonišką mišinį iš devynių sudedamųjų dalių, kurias sumaišius ir perskaičius prakeiksmus, gavosi nuodinga upė, kurią pavadino alkoholiu.

Kiekviena sudedamoji dalis darė savo poveikį, pvz., plėšraus balto liūto smegenys skatino agresyvumą, aršios laukinės bitės medus savo saldumu skatino pragaištingą pripratimą, nuodingos gyvatės geluonis – įžeidinėti kitus, pasiutusio šuns seilės – puldinėti kitus ir muštis ir t.t.

Pavojingiausias dalykas, anot legendos, tame, kad vietoje dieviškumo kibirkšties, su kuria gimsta kiekvienas, alkoholio pagalba žmogų užvaldo demoniškumas. Todėl susidaro sąlygos bujoti visoms įmanomoms ydoms – geriantis alkoholį netenka ramybės ir pasineria į nuodėmes.

Alkoholis suteikia daug iliuzijų: momentinės laimės, drąsos, pasitikėjimo, reikšmingumo.. Jis iškreipia realybę, todėl žmogus nesupranta – kas padoru, o kas – ne, neskiria tiesos nuo melo, nuodėmės nuo dorybės.

Todėl senasis mokymas patarė laikytis kuo toliau nuo šio demoniško nuodo, kuris palaipsniui įtraukia žmogų į beprotybę:

– žmogui aptemsta sąmonė, jis netenka savo dvasinės jėgos
– jis netenka fizinių jėgų
– protas bunka, mąstymas darosi primityvus,vystosi silpnaprotystė
– pradeda sirgti, netenka sveikatos, nes alkoholis – stipriai veikiantys nuodai
– rodo pražūtingą pavyzdį aplinkiniams
– praranda žmogiškas savybes ir pavidalą.

Taigi, pasirodo, senų senovėje per tokias legendas žmonės labai tiksliai įvardino demonišką alkoholio prigimtį, ir jo daromą žalą. Kiekvienas toks pasakojimas atskleidžia dalelę tiesos – tai tarsi perspėjimas iš gilios praeities.

O mūsų laikai ypatingi tuo, kad šiam demoniškam skysčiui suteikiamos įvairiausios nebūtos teigiamos savybės. Ir nors medikų išvados patvirtina senųjų mokymų išvadas ir jas papildo naujomis, žmonės taip apipinti melu, kad.. tiesiog nekreipia į jas dėmesio.

Štai alkoholio vartojimo nutiesti laipteliai žemyn, kuriuos surašė šiuolaikiniai tyrinėtojai:

– Iš pradžių žmogus išgeria, kad atsipalaiduotų, labiau pasitikėtų savimi
– Pamažu didinamos išgeriamos dozės
– Atsiranda atminties praradimo efektai: žmogus neprisimena, ką daro išgėręs
– Pradeda gerti paslapčia
– Atsiranda pagirių sindromas
– Alkoholis pradeda dominuoti gyvenime
– Žmogus pradeda gerti vienas
– Pakinta (pablogėja) charakteris, todėl prasideda problemos namuose ir darbe
– Prasideda alkoholio sukeltos ligos, pokyčiai organizme, haliucinacijos
– Visapusiška degradacija.

Dar vienas vartojančių alkoholį žmonių ypatumas: dauguma linkę stipriai “švelninti“ ir suvartojamą kiekį, ir vartojimo dažnumą. Tačiau yra nekintamas dėsningumas – prasidėjęs alkoholizmas neišvengiamai progresuoja. Ir visi pradeda nuo pirmos taurelės, nuo mažų kiekių.. Vienintelis būdas tai sustabdyti ar to išvengti – visiškai nevartoto alkoholio.

Toji legenda parodė labai svarbų dalyką – alkoholis pakeičia mūsų dvasingumą į demoniškumą. Negalime ir vartoti alkoholį, ir tobulėti dvasiškai. Net nedideli kiekiai aptemdo sąmonę ir iškreipia mūsų realybės suvokimą.

Todėl alkoholio vartojimas – pirmiausiai dvasinė žmogaus negalia, kuri greitai perauga į cheminę priklausomybę. Tai demono pinklės, jo pasiūlytas laimės surogatas, kuris ne tik bet kokią šventę, bet ir visą gyvenimą paverčia chaosu.

Mums nereikia jokių surogatų, jokių ramsčių iš šalies. Viskas, kas mums reikalinga šiame gyvenime – gimsta kartu su mumis. Tereikia tai atverti savyje 🙂 ..

Vydūnas: blaivybės klausimas Lietuvoje

Iki šiol (deja..) aktualūs mūsų tautos šviesuolio pamąstymai blaivybės tema.

BLAIVYBĖS KLAUSIMAS LIETUVOJE

Buvo laikas, kai Lietuvoje užginta buvo svaiginančių gėralų parduoti. Per laikraščius ėjo ta žinia. Ir Lietuva buvo statoma šalia Šiaurės Amerikos Suvienytų Valstijų, šalia Suomijos ir kitų. Ir mes galėjome kone didžiuotis. Dabar girdžiu, kad viskas kitaip, net blogiau negu buvusioje Rusijoje. Sakoma, esą valdžiai reikia pinigų, o ji daug pelnanti iš alkoholio pardavimo. Visai aišku, kad toks sprendimas yra paikumas. Didesni mokesčiai gali įplaukti į valdžios iždą tik iš stropiai dirbančių, produkuo­jančių žmonių. O alkoholis kaip tik naikina ne vien stropumą, darbštumą, bet ir žmonių darbo jėgas. Valdžiai imant mokesčius iš alkoholio, imama pinigus iš gyvo kapitalo. Ir tuo jis nuolat mažinamas. O leisdama smuklininkams varyti savo darbą, ji leidžia tautą naikinti. Ar dar neužtenka visų tų praeities paveikslų?

Mes norime lietuvių tautos gyvenimo. Ir todėl negalime tylėti, kad išmintingoji pradžia blaivybei išlaikyti vėl griaunama būtų. Žinome, kad sakoma: ar draudžiame ar ne, žmonės vis tiek gers. Keistas toks pasakymas. Seniau buvo dažnai vagiama. Ir sutarė žmonės išleisti įstatymą, kad kiekvienas vagis būtų baudžiamas. Kažin ar kas nors tuokart sakė: kam užginsime vogimą, žmonės vis tiek vogs? O gal ir vienas kitas reikalavo, kad leistų laisvai vogti, tada nebūsią tiek vagiama. Ne visais laikais žmonės lygaus proto ir paikumo.

Teisybė, žinoma, kad žmonės turėtų gera daryti be spaudimo. Ir kur auginami jauni žmonės, tai yra idealas. O valstybės gyvenime iš principo užduotis ta pati — būtent žmonių auklėjimas. Vis dėlto reikėtų ir atsižvelgti į tai, kad kiti būtų apsaugojami. Valdymas tuo tarpu dar nepasiekia kiekvieno žmogaus. O tūlas jam artimus žmones į pragarą verčia. Tėvas girtuoklis visą šeimą gali pražudyti. Todėl tokia jauna valstybė, kaip Lietuva, savo valdžios ir įstatymų duodančių žmonių pasmerkiama mirčiai, kad ji vėl laisvai leidžia smuklininkams mūsų tautą žudantįjį darbą varyti.

Visiems, kurie nori savo tautos gera, reikėtų tam priešintis. Kaip nors turime iškopti iš alkoholio vergovės. Blaivininkų darbas geras. Bet per maža yra gerų paveikslų. Tik įstatymais alkoholį pasmerkus, iš lengvo žmonės numanys, koks nekultūringas dalykas yra girtauti ir koks garbės vertas yra blaivus žmogus! Visa Lietuvos nepriklausomybė nieko nereiškia, kad didis jos žmonių skaičius alkoholiui vergauja. Politinė nepriklausomybė tegali teisingai tekti blaiviems žmonėms, kurie nėra alkoholio vergai.

„Darbymetis” (1921, nr. 3, p. 43-44)

Ar nutrauksime ydingą estafetę? (2 dalis)

„Kodėl žmonės seka dauguma? – svarstė B. Paskalis, – Todėl, kad ji teisi? Ne, todėl, kad ji stipri“. O blaivybės propaguotojas prof. V. Ždanovas apie daugumos poveikį sako: “Manęs nestebina, kad geriančioje visuomenėje tarp abiturientų yra tik vienas procentas blaivininkų – tai dėsninga. Mane stebina – kaip tas vienas procentas jaunuolių atsilaiko prieš šitokią daugumą geriančių?..“

Ar susimąstėte – ko išmoko jaunimą šiuolaikinė visuomenė? Juk išmokyti – pirmiausiai reiškia perduoti kitai kartai žinias, bendražmogiškas vertybes, dorovinius principus, dvasinius idealus.. O kaip yra realybėje? Prisiminkime bent vieną filmą be alkoholio, rūkymo ar smurto. Vargiai… O štai filmų ar reklaminių vaizdų su rūkymu, alkoholiu, smurtu ar erotika pamatysime bet kuriuo paros metu. Prisiminkime šeimos užstales. Nejaugi manote, kad tai neturi jokio poveikio jaunimui?

Tam, kad jaunas žmogus turėtų realų, o ne deklaruojamą pasirinkimą – visą šitą laviną destruktyvaus elgesio propagavimo reikėtų bent jau neutralizuoti tokiu pačiu kiekiu blaivybės, sveikos gyvensenos, aukštų dvasinių idealų propagavimu. Tačiau taip nėra: tai ar galima kalbėti apie pasirinkimą, jei poveikis vykdomas tik viena linkme?..

Todėl būti šiandien blaivininku reiškia priešpastatyti save daugumai – ir tai nėra lengva – dėl to ir blaivininkų nėra daug. Tam reikia stiprybės, nes aplinkiniai spaudžia: “nelaužyk tradicijų, neatsiskirk nuo kolektyvo, tu mūsų negerbi..“ Nėra taip paprasta turėti kitokią nuomonę, nei dauguma – net jei daugumos nuomonė neteisinga.

Kiekvienas, gyvenantis blaiviai ir propaguojantis blaivybę – natūralią, prigimtinę žmogaus būseną – vadinamas keistuoliu, ligoniu, nesusipratėliu, propaguojančiu kraštutinumus. Bet ar natūrali žmogaus būsena – blaivybė – yra kraštutinumas? Ir kodėl dauguma žmonių įsitikinę, kad nuodytis alkoholiu yra natūralu – net jausdami ir matydami žalojantį alkoholio poveikį?..

Pakanka prisiminti pirmą alkoholio gurkšnį ar pirmą cigarečių dūmų poveikį – absoliučiai visiems tai sukelia šleikštulį arba pykinimą (sveikatos ardymo požymius). Nieko gero žmogus iš to negauna, šie požymiai tik patvirtina seniai įrodytą tiesą: alkoholis žmogui yra nuodas, o girtumas – aštri alkoholio sukelta intoksikacija!

Tačiau dauguma vartojančių alkoholį tvirtina, kad tai malonu ir net.. naudinga. Kodėl žmonės tuo patiki? Psichologijoje tai vadinama inversija – kai asmuo, nepajėgdamas kovoti su kaltės jausmu, pervardina bloga – geru, arba atvirkščiai, gera – blogu. Šitokiu būdu palengva gera nuvertinama ir įtikima blogo „naudingumu“.

Ir dar įdomus faktas: paprastai žmonės pasitiki moksliniais tyrimais ir jais remiasi, tačiau tai stebuklingu būdu neliečia mokslinių tyrimų apie alkoholį! Dažniausiai jie ignoruojami arba jiems priešpastatomi mitai, kuriuos tie patys mokslininkai jau seniai paneigė.. Bet mitai vis dar “nugali“, net jei kiekvienam aišku: poelgiai, kuriuos įtakoja melaginga informacija – yra klaidingi.

Normaliam sveikos nuovokos žmogui net mintis nekils nuodytis tabako dūmais ar kita narkotine medžiaga (alkoholiu). Tam, kad jis tai darytų, jį reikia apgauti. Labai daug žmonių net nesusimąstydami apie pasekmes, skleidžia melagingą informaciją apie alkoholį (kad kažkaip pateisintų savo priklausomybę).

Turime pagaliau pradėti sakyti tiesą apie alkoholį savo vaikams, turime pripažinti, kad klydome, kad patys buvome suklaidinti. Turime pagaliau viską vadinti savo vardais. Šiai dienai įrodyta, kad:

– alkoholis yra narkotikas, žalojantis žmonių sveikatą (PSO 28 sesija, 1975m);
– narkotikams netaikomas saiko matas;
– alkoholizmas vystosi palaipsniui iš vienos stadijos į kitą;
– alkoholis ypač pavojingas vaikams ir jaunimui.

Tyrimų atlikta daug, ir išvada vienareikšmiška: alkoholis yra visapusiškas blogis, nešantis ligas, išsigimimus, asmenybės degradaciją, nusikaltimus ir nelaimes. Nieko gero alkoholis žmonijai neatnešė, o teigiamas požiūris į alkoholį išugdo įprotį jį gerti, o vėliau – priklausomybę, kuri yra nukreipta prieš patį žmogų, jo sveikatą ir aplinkinius žmones.

Vienintelis atvirkštinis alkoholizmo efektas – kai šeimoje geriama daug, dažnai, o žmonės praranda žmonišką pavidalą.. Tokiu atveju kartais prasigėrusių alkoholikų vaikai tampa blaivininkais. Bet argi tai būdas pasirinkti blaivybę?.. Tai kančios ir nusivylimų kelias, kuris sunkiai pakeliamas nesusiformavusiam vaikui bei paliekantis nuoskaudas visam gyvenimui.

Manau, pats laikas nutraukti ydingą estafetę, už kurios – neišvengiama tautos degradacija: nei vienas nesame apsaugotas nuo girtų vairuotojų, jokiomis tvoromis neatsitversime nuo prasigeriančių žmonių ir jų polinkio į nusikaltimus. Galime ir toliau kovoti už savo „laisvę“ nevaržomai gerti, bet kol vyresnioji karta rodys šį pražūtingą pavyzdį – jaunoji karta vis anksčiau sieks savo „laisvės“ taip pat nevaržomai svaigintis..

Ir neklausinėkime – iš kur jaunimo potraukis svaigintis ir kodėl tiek jaunimas geria – tai suaugę savo pavyzdžiu perduoda jiems alkoholinę estafetę. Nesibaisėkime, nes visada išauga tik tai, ką pasėjame. Keiskimės – tuomet keisis ir jaunimas. Kviečiu susimąstyti, kviečiu būti atsakingais už savo vaikus. Rodykime jiems deramą pavyzdį – tik tuomet jie užaugs dori ir laimingi.

Ar nutrauksime ydingą estafetę? (1 dalis)

Artėja gražiausios metų šventės, kurių švęsti susirenka visa šeima. Visi joms ruošiasi kupini gražiausių ketinimų: planuoja vaišes, perka dovanas. Atrodytų – viskas turėtų būti nuostabu, bet.. daugelis pastebėjo, kad įsimena būtent pasiruošimą šventėms, džiugina būtent švenčių laukimas, tačiau po jų apima kažkoks keistas liūdesys. Ar susimąstėte – kodėl?

Dar Demokritas sakė, kad yra kūno ligos, bet yra ir yra gyvensenos ligos. Mūsų šventės jau tapo liga tikrąja ta žodžio prasme: vaišių stalai apkrauti alkoholiu, vaistinėse daugybė vaistų nuo pagirių, o populiarieji žurnalai kaip apie kasdieninį ir įprastą dalyką pasakoja apie tai, kaip vaduotis nuo alkoholio vartojimo pasekmių. Šventės virto sutartiniu girtavimu, todėl po jų būna taip liūdna. Todėl ir kviečiu šiandien susimąstyti apie tai, ką mūsų vaikai mato nuo pat mažens..

Vaikai nuolat mus stebi: jie mato, kad kasdieniniame gyvenime suaugę dažnai būna susirūpinę ir įsitempę. Jie klausosi: apie ką mes kalbame, kaip mes kalbame. Vaikai pastebi: per šventes išgėrę alkoholio, tėvai ir svečiai pralinksmėja, pasidaro kalbūs ir draugiški. Taip vaikams sudaromas įspūdis, kad alkoholis išsprendžia visas problemas, kad gyvenimas greitai pagerėja, kai išgeriama alkoholio.

Šiandien net darželinukai žino – kas yra girtas žmogus ir gali parodyti – kaip jis elgiasi. O vienoje iš mokyklų atlikta dvylikamečių apklausa parodė: net neragavę alkoholio vaikai, paklausti apie alkoholį, nesusimąstydami aiškina, kad alkoholį gerti – sveika, kad jį geria dėl apetito, nuo peršalimo, nuo nuovargio, t.y., jie atkartoja tai, ką kalba jų tėvai. Štai ką padaro iš pirmo žvilgsnio nekaltos šeimyninės užstalės, kurias mato vaikai.

Galima teisintis, kad maži vaikai už suaugusiųjų vaišių stalo nesodinami, tačiau ir tokiu atveju vaikams skiepijama dar viena asociacija: „puikusis“ alkoholis yra suaugusiųjų privilegija. Todėl ir atsiranda 12-15 metų vaikams noras pasirodyti „suaugusiu“ – išgerti alkoholio ar parūkyti. Na, o jei tėvai ruošia vaikams šventinį stalą su vaikišku „šampanu“ – jie tiesiogiai pratina vaikus alkoholio vartojimui. Turime ir didžiulį asortimentą saldainių su alkoholio įdaru, apie kuriuos jau keliauja liūdnas posakis: iš pradžių saldainiai su romu, paskui romas su saldainiais, o paskui jau grynas romas..

Taip mažas vaikas „kultūringai“ geriančiųjų šeimoje įgyja tik teigiamą požiūrį į alkoholį. Jis net neturi pasirinkimo laisvės, t.y., kitokio – blaivybės pavyzdžio. G. Šičko teigė: „Alkoholizmas prasideda ne nuo pirmos išgertos taurelės, o nuo pirmos pamatytos taurelės, kurią geria mama arba tėtis“. Tai, ką kalba ir daro tėvai, vėliau tampa orientyru vaiko gyvenime. Apmaudu, kad daugelis suaugusiųjų šito nesupranta ir tampa savo vaikui.. blogu pavyzdžiu.

Štai taip – pagal vaikystės asociacijas pasirinkęs alkoholio vartojimą, žmogus ir toliau stengsis pateisinti savo teigiamą požiūrį ir ieškos patvirtinimų apie alkoholio „naudingumą“. Atradęs tokius „patvirtinimus“ įvairių mitų pavidalu, jis jau turės tvirtus įsitikinimus, kuriuos.. lyg estafetę perduos toliau savo vaikams, draugams, kolegoms..

O dabar įsivaizduokime, kad tokioje atmosferoje užaugęs žmogus pradeda dirbti masinės informacijos skleidimo priemonėse, arba – mokytoju, arba – gydytoju, arba – valstybės tarnautoju.. Kadaise suklaidintas, nevalingai savo elgesiu jis klaidins ir kitus, platindamas toliau teigiamą požiūrį į alkoholį. Ir ne todėl, kad jis kenkėjas, o todėl, kad jis tiki tuo, kuo jį nuo pat mažens įtikino aplinkiniai žmonės.

Socialinis poveikis taip pat sustiprina šeimos įdiegtus įsitikinimus per reklamą, filmus ar „žvaigždžių“ gyvenimo būdo aptarinėjimą – kur populiarūs herojai geria, rūko ir gyvena palaidą gyvenimą, o alkoholio propagavimas jau panašėja į socialinę psichozę. Jai pasidavę žmonės plaukia su visais pasroviui – nemąstydami ir tikėdami viskuo, kas jiems sakoma. Žmones klaidina ir plačiai skleidžiamas požiūris: tie, kurie skaitomi visuomenės aukštuomene – visuomet yra teisūs, nors ir elgiasi destruktyviai, o „blogiukai“ – visuomet yra „prasčiokai“.

Todėl tas „prasčiokas“ gali būti alkoholikas, o štai aukštuomenės atstovo alkoholizmas įvardinamas kaip „yda, paklydimas, neatsiejama profesijos dalis“, todėl jiems.. galima, net privalu. Štai ir sekama tokiais pavyzdžiais, nes jie – „lyderiai“. Kodėl gi tuomet stebimės, kad jaunimas anksti pradeda rūkyti, vartoti alkoholį ar kitus narkotikus? Juk jie negimė su šiomis priklausomybėmis – jie tiesiog seka suaugusiųjų pavyzdžiu..

(Bus daugiau)

Alkoholikų vaikai

Daugybė suaugusių žmonių užaugo šeimose, kur gyvenimą “valdė“ alkoholis – gėrė vienas arba abu tėvai. Ir šiandien daugybė vaikų auga tokiose šeimose.. Kartais jos išoriškai atrodo normalios, tačiau jų vidinis gyvenimas tampa vaikams nepakeliama psichologine trauma.

Tik augdamas harmoningoje šeimoje, kur tėvai skiria vaikui pakankamai dėmesio ir nuoširdžiai juo rūpinasi, vaikas gali išskleisti geriausias savo savybes ir talentus. Alkoholikų šeimoje tokių sąlygų nėra, ir dėl to vaikas patiria visą gamą neigiamų išgyvenimų.

Visi neigiami išgyvenimai ne tik trukdo vaiko vystymuisi, bet ir padaro poveikį asmenybės formavimuisi. Todėl nenuostabu, kad psichologai gyvenimą tokioje šeimoje prilygina psichologiniam mūšio laukui – kur santykiai nenatūralūs, nenormalūs, žlugdantys.

Alkoholikų šeimoje dažniausiai vaikų patiriami išgyvenimai:

Psichologinė įtampa. Vaikas nėra užtikrintas ne tik dėl rytojaus, bet ir dėl šios dienos vakaro.. Tokie vaikai lyg maži sargybiniai, stovintys savo poste – pasiruošę problemoms dėl tėvų alkoholizmo ir pasirengę apsiginti patys.

Neigimas, vidiniai prieštaravimai. Visi alkoholikai neigia savo priklausomybę. Tėvai neigia tai, ką vaikas mato savo akimis. Taip gimsta vidiniai prieštaravimai, nepasitikėjimas realybe, neigimas to, kas vyksta gyvenime, melas.

Sąlygiškumas. Pagyrimus ir paskatinimus vaikas gauna priklausomai nuo tėvų nuotaikos ir jų išgerto alkoholio kiekio (“myliu tave“, “nesipainiok po kojom“ ir pan.). Vyrauja kritiškumas, bausmės, o ne pritarimas ar palaikymas. Vaikui trūksta tėvų nuoširdumo ir dėmesio.

Pyktis. Dažniausia vaikų reakcija į tėvų alkoholizmą – pyktis: juk jie elgiasi agresyviai išgėrę, pamiršta savo pažadus, gali skaudžiai įžeisti vaiką, nepelnytai nubausti..

Prislėgta nuotaika. Alkoholikų vaikai jaučiasi nelaimingi, matydami sveikas, darnias šeimas. Jie nuolat pergyvena dėl netinkamo savo tėvų elgesio.

Baimė. Bloga nuojauta ir baimė tampa alkoholikų vaikams įprastos. Neprognozuojamas tėvų elgesys gimdo nežinomybės baimę: ar tėtis blaivas pareis, ar bars jį mama šiandien?.. Chaotiškame alkoholikų gyvenime nieko negalima numatyti, nieko negalima prognozuoti.

Kaltės jausmas. Alkoholikų vaikai dažnai jaučiasi kalti dėl tėvų girtuoklysčių: jiems atrodo, kad jie gali sustabdyti tėvų alkoholizmą, jei bus geri ir klausys tėvų.

Sutrikimas, užsidarymas. Alkoholikų vaikai slepia, kad jų tėvai geria, ypatingai gėdijasi girtų tėvų, todėl vengia kviesti draugus į namus. Dėl to dažnai užsidaro savo vidiniame pasaulėlyje su fantazijomis apie gražų gyvenimą.

Visi šie stiprūs neigiami išgyvenimai žaloja jautrią vaiko psichiką ir įtakoja jo tolimesnį gyvenimą. Iš tokios vaikystės žmogus atsineša daugybę negatyvių įsitikinimų apie save: “manęs niekas nemyli, aš sukeliu tik problemas visiems, aš niekam nereikalingas, negaliu niekuo pasitikėti“..

O tokius neigiamus įsitikinimus lydi nepasitikėjimas savimi, nuotaikų svyravimai, sunkumai bendravime, poreikis gauti pritarimą ar palaikymą, polinkis kritikuoti ir teisti, poreikis kontroliuoti kitus, priklausomybės, impulsyvumas, kraštutinumai ir t.t.

Net ir tie, kurie mano, kad geria alkoholį saikingai, kultūringai, bet sistemingai (per šventes, jubiliejus, vestuves, gimtadienius, savaitgaliais..) – rodo savo vaikams alkoholio paveiktų žmonių elgesį ir tai, kad alkoholis – neatsiejama ir privaloma jų šeimos gyvenimo dalis.

Todėl – prieš ruošiant šventes, kviečiu suaugusius susimąstyti: ar tikrai būtinas alkoholis, ar tikrai negalite jo atsisakyti: dėl vaikų, dėl jų pilnavertės ateities?

(Pagal psichiatrės-narkologės V. D. Moskalenko knygą “Priklausomybė: šeimos liga“, vertė ruvi.lt)

Sveikata arba.. rūkymas

Psichoterapeutai teigia, kad turinčio priklausomybę žmogaus mąstymas remiasi iliuzijomis ir mitais. Toks mąstymas susiformuoja todėl, kad žmogus siekia pateisinti sau pačiam savo priklausomybę.

Ir net matydamas ar girdėdamas tiesą apie žalingus įpročius, jis tikisi, kad jam tai nepakenks, kad jis stiprus ir kad jokios su tuo susijusios ligos ar nelaimės jo nepalies.

Tačiau.. iliuzinis mąstymas – anksčiau ar vėliau – bet visada susiduria akis į akį su realybe, t.y., su tiesa, kurią priklausomas žmogus neigė ir visaip vengė pamatyti. Ir tuomet jau teks spręsti realias problemas, o jei tiksliau – tiesos ignoravimo pasekmes.

Kuo ilgiau priklausomas žmogus gyvena iliuzijomis, tuo skaudesnis susidūrimas su realybe, ir tuo sunkiau paskui spręsti iškilusias problemas. Apgaudinėti save visą gyvenimą tikrai nepavyks.

Dar kartą pažvelkite tiesai į akis ir pasirinkite – sveikata arba.. rūkymas: sulaužykite cigaretę, kol ji nesulaužė jūsų..

Svarbiausia – priimti motyvuotą sprendimą mesti rūkyti. Kaip tai padaryti?

– Pirmiausia – reikia suprasti, kad turite problemą: toks suvokimas – teisinga pradžia ir pusė darbo.

– Sekantis žingsnis – suprasti, kodėl rūkote (iš esmės – nuodijatės) ir susipažinti su teisinga informacija, kad aiškiai pamatytumėte rūkymo žalą.

– Toliau – reikia įveikti barjerus (savo klaidingus įsitikinimus), kurie trukdo atsisakyti rūkymo. Remiantis teisinga informacija, reikės keisti savo mąstymą, suvokimą ir suformuoti naujas, tiesa grįstas vertybes.

– Labai naudinga, kaip ir atsisakius alkoholio, surašyti gyvenimo be rūkymo privalumus – tai ne tik motyvuoja, bet ir atbaido nuo pradžioje dar vis kylančio noro rūkyti (kol susiformuos nauji sveiki įpročiai).

Ir tada.. beliks įgyvendinti ir užtvirtinti rezultatą: ryžtingai pradėti gyventi pagal naujas vertybes – sveikai :). Tai ir yra motyvuotas žalingo įpročio, šiuo atveju – rūkymo – atsisakymas ir sąmoningas sveikos gyvensenos pasirinkimas.

Veikite ryžtingai, rinkitės sveiką gyvenseną!

Saugokime savo sveikatą!

Atminkime: sveika gyvensena – tai gyvenimas pirmiausiai be žalingų įpročių 🙂 .

Mitai apie rūkymą

Tikėti mitais apie žalingus įpročius tiesiog.. pavojinga sveikatai! Šiandien kartu peržvelkime labiausiai paplitusius mitus ir jų paneigimą apie rūkymą.

Rūkymas – įprotis, kurio bet kada galima lengvai atsikratyti.

Rūkymas ne tik žalingas įprotis, bet ir progresuojanti narkotinė priklausomybė. Nikotinas sukelia potraukį tabakui, o jo trūkumas žmonėms, bandantiems mesti rūkyti, sukelia abstinencijos požymius. Atsikratyti priklausomybės nėra lengva – tam reikia didelio noro ir pasiryžimo. Ne kiekvienam tai pavyksta iš pirmo karto, bet rimtai nusiteikusiems – pavyksta visada.

Rūkydamas aš kenkiu tik sau.

Žinoma, rūkantieji kenkia pirmiausiai sau: cigarečių dūmuose yra daugybė kenksmingų medžiagų, keliančių pavojų sveikatai. Pavojingiausios iš jų – dervos, nikotinas ir anglies monoksidas. Taip pat įrodyta, kad buvimas prirūkytoje patalpoje kenkia ne mažiau, nei pats rūkymas: jau po poros valandų nerūkančiųjų organizme nikotino ir kitų nuodingų medžiagų kiekis padidėja net kelis kartus!

O buvimas prirūkytoje patalpoje 8 valandas prilygsta (priklausomai nuo dūmų koncentracijos) keliolikos (ir daugiau) cigarečių surūkymui. Pasyvūs “rūkoriai“ serga tomis pačiomis ligomis, kaip ir rūkantieji.

Sveika gyvensena kompensuoja rūkymo daromą žalą.

Tabako dūmuose esančių kenksmingų medžiagų poveikis žmogaus vidaus organams – ilgalaikis. Rūkymas veikia visus žmogaus organus, ir jokios sveikatingumo priemonės negali neutralizuoti žalojančio tabako dūmų poveikio. Vienintelis būdas sustabdyti rūkymo daromą žalą – atsisakyti rūkymo.

Cigaretės su filtru mažiau kenkia.

Cigaretės su filtru pasirodė 1950 metais JAV, o po 20 metų jau buvo paneigtas mitas apie cigarečių filtro funkcionalumą. Pasirodė, kad jis atlieka greičiau kosmetinę funkciją: gydytojai pastebėjo, kad susirgimų plaučių vėžiu gerokai padaugėjo. Priežastis – įtikėję “mažesniu kenksmingumu“, žmonės pradėjo rūkyti žymiai daugiau, traukti dūmus stipriau. Tas pats liečia ir “lengvas“ cigarečių rūšis – jos ne mažiau kenksmingos, nei visos kitos.

Geriau rūkyti pypkę arba cigarą: ir sveikiau, ir solidžiau atrodo.

Skaudi saviapgaulė: pypkės mėgėjai dažnai tampa burnos ertmės, gerklės, liežuvio vėžio aukomis. Jie taip pat rizikuoja susirgti visomis ligomis, kaip ir kiti rūkoriai. Tas pats pasakytina ir apie cigarus. Be to, viename cigare yra tiek pat tabako, kiek visame pakelyje cigarečių.

Kaljanas – nekaltas, smagus ir nekenksmingas būdas atsipalaiduoti kompanijoje.

Šio mito logika tokia: daugelis žmonių įsitikinę, jog perėjęs vandens “filtrą“ dūmas yra nukenksminamas. Tai melas: kaljanas toks pat kenksmingas, kaip ir kiti tabako rūkymo būdai. Tyrimai parodė, kad 20-40 minučių kaljano rūkymas pagal dervų ir smalkių kiekį prilygsta 40 surūkytų cigarečių! Šalia kitų kancerogenų, kaljano dūmai turi didelę sunkiųjų toksinių metalų koncentraciją. O ir nikotino kiekis pakankamas, kad išsivystytų priklausomybė.

Rūkymas padeda išlaikyti lieknas kūno formas.

Tikrai ne – juk tarp rūkančių yra nemažai turinčių viršsvorį žmonių. Metus rūkyti, svoris gali šiek tiek padidėti, tačiau ne dėl to, kad nerūkoma, bet dėl to, kad buvę rūkoriai rūkymą labai dažnai kompensuoja valgymu. Net jei taip nutinka – svorį sumažinti paprasta, sureguliavus mitybą. O štai rūkymo daroma žala tikrai viršija galimą nežymų svorio padidėjimą.

Rūkymas suteikia žvalumo ir didina darbingumą.

Tai tik pirmas įspūdis dėl nikotino poveikio rūkant: jis skatina išsiskirti į kraują hormoną adrenaliną, kuris tankina širdies ritmą ir kelia kraujo spaudimą. Surūkius cigaretę, vėl grįžta nuovargis ir prislėgta nuotaika, todėl vėl atsiranda poreikis dar vienai “dozei“ žvalumo – dar vienai cigaretei. Taip žmogus be cigaretės jau nemoka nei susikaupti, nei atsipalaiduoti, todėl kuo toliau, tuo dažniau kyla noras rūkyti.

Rūkymas niekaip neįtakoja gyvenimo trukmės.

Paprastai pateikiamas argumentas, kad štai kažkieno senelis ar pažįstamas rūkė iki gilios senatvės ir nesirgo. O iš tiesų tokių rūkorių-ilgaamžių pasitaiko itin retai (stipri genetika!). Įrodyta, kad rūkantys žmonės gyvena 10-16 metų trumpiau, o jų vidutinis amžius – 54 metai. Rūkymas – pagrindinis plaučių, širdies, nervų sistemos ligų faktorius: tabakas žudo lėtai, bet užtikrintai. Todėl yra tik vienas pasirinkimas: rūkymas arba sveikata.

Metęs rūkyti, žmogus patiria stiprų stresą, kuris labiau už rūkymą kenkia organizmui.

Ir tikrai: rūkymo atsisakymas yra stresinė situacija, tačiau tai stresas, susijęs su atsisakymu to, kas buvo įprasta gyvenime. Pradžia nėra lengva, nes reikia įveikti priklausomybę ir užpildyti kažkokia kita veikla įprastas rūkymo pertraukėles. Tačiau sunkumai pradžioje greitai su kaupu atsiperka gera savijauta ir sveikata. Kai tik pagerėja savijauta dėl žalingo įpročio atsisakymo – dingsta įtampa, sugrįžta gyvenimo džiaugsmas ir optimizmas.

Rūkoriams su dideliu stažu jau per vėlu mesti rūkyti, nes rūkymo atsisakymas tokiu atveju net kenkia sveikatai.

Iš tiesų – ilgalaikis tabako rūkymas gali sukelti nepataisomą žalą gyvybiškai svarbiems organams. Tačiau atsisakyti šio žalojančio įpročio visada verta ir naudinga: juk žmogus nustoja nuodytis, ir jau po kelių dienų ir savaičių žymiai pagerėja savijauta: palengvėja kvėpavimas, gerėja kraujotaka, atsistato uoslė, ryškėja skonio pojūčiai, daug kartų sumažėja įvairių su rūkymu susijusių ligų rizika.

Norint mesti rūkyti, reikia naudoti įvairias pagalbines priemones.

Visų tokių “pagalbinių“ priemonių – pleistrų, purškiklių, ledinukų, kramtomos gumos, elektroninės cigaretės veikimo principas – palaikyti tam tikrą nikotino kiekį organizme. Nikotinas – sukelianti priklausomybę medžiaga, o šiose priemonėse pakeičiamas tik jo patekimo į organizmą būdas. Kaip tai padeda – neaišku, nes išlieka nikotino patekimas į organizmą, o kartais ir pats rūkymo imitavimas.

Reikia mažinti cigarečių kiekį – ir žala bus mažesnė, ir atprasti rūkyti galima.

Rūkydami mažiau ar mažai, vis vien būsite priklausomi nuo rūkymo ir žalosite savo organizmą. Priklausomybės esmė – noras rūkyti vis daugiau, o ne mažiau, todėl “mažinimas“ nepastebimai perauga į didinimą. Kiekviena surūkyta cigaretė palaiko priklausomybę, todėl jei nusprendėte mesti rūkyti – paskirkite tam datą ir veikite ryžtingai.

(Mitai surinkti iš įvairių paskaitų ir knygų apie rūkymo žalą, vertė ruvi.lt)

Rūpinkimės savo sveikata – atsisakykime žalingų įpročių! Būkime savo vaikams ir visiems aplinkiniams geru sveikos gyvensenos pavyzdžiu! 🙂

Žalojantis alkoholio poveikis

Alkoholio vartojimą visi vadiname žalingu įpročiu. Žalingas – reiškia darantis žalojantį poveikį. Visiems. Tačiau žmonės įtikėjo, kad tai liečia tik alkoholikus su aiškiais išoriniais degradacijos požymiais.

Bet taip nėra: alkoholizmas yra procesas, o perėjimų iš vienos stadijos į kitą žmonės tiesiog nepastebi. Be to, žmonės linkę pateisinti tai, ką daro, todėl šį žalingą įprotį teisina tradicija ir pagražina žodžiais “kultūringas“, “saikingas“, “taurus“ ir net.. “sveika“.

Tačiau nuo gražių žodžių žalingų įpročių daromas žalojantis poveikis nesumažėja. Ir niekas nepasiekia paskutinės alkoholizmo stadijos akimirksniu – kiekvienas alkoholikas pradeda nuo pirmo stikliuko ir “kultūringų“ išgertuvių. O išoriniai alkoholiko degradacijos požymiai – žalojančių poveikių suma.

Alkoholizmas paliečia visas žmogaus gyvenimo sferas: biologinę (organizmas), socialinę (šeima, darbas, visuomenė), dvasinę (pasaulėžiūra, gyvenimo tikslas ir prasmė, savęs suvokimas), psichinę (sąmoningumas, emocinė būsena, psichologinės problemos).

Pažvelkime – kaip stipriai žmogaus organizmą žaloja alkoholis. Jau įrodyta, kad jis toksiškai paveikia visus organus, kūno sistemas ir sukelia daugybę sutrikimų, t.y., daro žalojantį poveikį visam žmogaus organizmui.

Širdies-kraujagyslių sistema. Gali išsivystyti išeminė širdies liga, anemija, tachikardija, hipertonija. Alkoholizmo fone vystosi kardiomiopatija – difuzinis širdies raumens pakenkimas, pasireiškiantis kaip širdies nepakankamumas.

Smegenys. Alkoholio poveikis primena smegenų traumas: tai grubūs smegenų pažeidimai, sukeliantys tam tikrų funkcijų nusilpimą ir palaipsninį sunykimą bei visos centrinės nervų sistemos pažeidimus. Ilgalaikis alkoholio vartojimas įtakoja ir protinę veiklą – pirmiausia nukenčia aukščiausios smegenų funkcijos, ilgiau išlieka primityvios ir refleksinės.

Kepenys. Alkoholizmas gali tapti kepenų distrofijos priežastimi. Galimi hepatitas ir cirozė. Todėl alkoholikų gydyme kepenų funkcijos atstatymas – neatsiejama gydymo dalis.

Kvėpavimo sistema. Alkoholio vartojimas gali sukelti laringitą, trachėjų, bronchų ir plaučių ligas. Vienas dažniausių kvėpavimo sistemos pakenkimo požymių – drėgnas rytinis kosulys.

Skrandis. Ilgalaikis alkoholio vartojimas sukelia motorinius ir sekrecinius skrandžio ir žarnyno funkcijų sutrikimus. Tai įtakoja funkcinį sekrecijos nepakankamumą, chronišką gastritą, skrandžio gleivinės pakenkimą ir opas.

Kasa. Įrodyta, kad didesnė pusė sergančių pankreatitu (kasos uždegimu) žmonių nuolat vartoja alkoholį. Alkoholyje yra didelė angliavandenių koncentracija, kurie alina kasos darbą papildomu krūviu.

Inkstai. Ilgalaikis alkoholio vartojimas sukelia inkstų pažeidimą – nefropatiją. Sutrinka inkstų filtracinė funkcija, todėl gali išsivystyti chroniškas inkstų nepakankamumas.

Psichika. Alkoholio vartojimas gali sukelti psichinius sutrikimus ir ligas – depresiją, psichozes, epilepsiją, haliucinozę. Nervinių susirgimų simptomai – neadekvatus elgesys, nuotaikų kaita, irzlumas, laikinas atminties praradimas, agresyvumas ir pan.

Visa tai verčia susimąstyti – ar verta taip rizikuoti ir aukoti savo gyvenimą pavojingam tikimybių žaidimui su žalojančia narkotine medžiaga?.. Kelias iki paskutinės alkoholizmo stadijos laipsniškas, todėl nepastebimas, tačiau būtent paskutinėje stadijoje įvyksta negrįžtami patologiniai vidinių organų pakitimai ir moralinė žmogaus degradacija.

Tapęs tradicija žalingas įprotis – tiesus kelias į ligas ir pražūtį. Būtent dėl šios tradicijos jauni žmonės neturi pasirinkimo, nes nemato blaivybės pavyzdžių. Todėl ir tęsia alkoholinę tradiciją kaip vienintelę – įsišaknijusią ir taip apaugintą mitais, kad dviejų paprastų tiesos žodžių: žalingas įprotis – nė nesimato..

Tačiau šiuolaikiniai mokslininkai jau įrodė: alkoholio vartojimas – žalingas įprotis. Visomis prasmėmis ir visiems. Negalime daugiau to ignoruoti. Saugokime savo sveikatą!

(Rėmiausi monografija “Sobriologija“)