Gerumo jėga

Sutikite – kaip dažnai problemas, susijusias su kitais žmonėmis, sprendžiame spaudimu, kategoriškais reikalavimais, barniais, pretenzijomis..

Ir pamirštame, kad yra kitoks būdas – harmoningas: kai galime geranoriškai ieškoti bendrų sprendimų, pasitikėti žmonėmis ir įkvėpti juos išreikšti geriausias jų savybes. Šis pasakojimas apie tai..

… Viena garbaus amžiaus moteris neseniai tapo našle ir liko gyventi su savo sūnumi-alkoholiku. Ji turi dar dvi dukteris, kurios gyvena atskirai – viena kitame mieste, o antroji – netoliese, todėl dažnai aplanko mamą ir jai padeda.

Moteris labai myli savo vaikus, o ypač sūnų, kuris prieš dešimtmetį pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu – iš pradžių retai, vėliau vis dažniau.. O kai dėl to jį paliko žmona su vaikais, pradėjo sparčiai ristis į nuokalnę.

Moteris išbandė viską, kas galėjo pagelbėti jos sūnui: kreipėsi į įvairias gydymo įstaigas, gydė vaistais, žolelėmis ir užkalbėjimais, kodavo, meldėsi už jį..

Bet poveikis visada buvo trumpalaikis, o naujo nuopolio pasekmės – vis sunkesnės. Taip ir gyveno: barniai, ašaros, įkalbinėjimai, grasinimai, prašymai, skandalai..

Vasarą moteris sūnų išveždavo į sodą, kur jam vis nugabendavo maisto, o jau išgerti jis ten susiorganizuodavo pats – viską, ką tik galima buvo pragerti, visada pragerdavo.

Ir štai vieną vasaros dieną moteris važiavo iš sodo namo. Autobuse susipažino su viena pakeleive ir jai išsipasakojo visas savo bėdas. Pakeleivė įdėmiai išklausė, o paskui netikėtai paklausė: “O ką nors gero ar galite apie savo sūnų pasakyti? Nejaugi jis visą gyvenimą toks buvo?.”

Moterį labai suglumino šis pakeleivės klausimas.. Ir iš tiesų: pastaruoju metu ji apie sūnų nieko gero negalvojo. O juk prieš savo nuopolį jis iš tiesų buvo puikus žmogus!

Šis netikėtas klausimas sukrėtė ir privertė ją susimąstyti. Moteris nustojo barti ir koneveikti savo sūnų.

Vieną rytą jis pabudo po išgertuvių, o ji su šypsena prabilo: “Mielas mano sūneli, koks gi tu protingas, ir rankas auksines turi.. Aš iki šiol saugau tavo dovanotus darbus.. visus, nuo pat vaikų darželio..”

Sūnus iš pradžių žado neteko ir net išsigando – pamanė, kad mamai kažkas su galva negerai.. Puolė skambinti seseriai, papasakojo jai apie keistą mamos elgesį.

Bet motina seserį buvo perspėjus, todėl ji nė nemirktelėjusi paklausė: “O kas ne taip? Aš tavimi taip didžiavausi mokykloje: koks gražuolis mano brolis, koks geras sportininkas!.” Į ką jis tik atkirto: “Ir tau stogas pavažiavo?!.”

Paskambino ir kitai seseriai, ir ši, lyg niekur nieko, tęsė: “Tu visada buvai labai geras, tiek man padėjai!.”

 Ir.. nuo tos akimirkos ėmė viskas keistis: tik pasirodo sūnus namuose, o motina tuoj kviečia: “Sėsk, sūneli, aš tau tavo mėgiamų blynų prikepiau.. ir dar pyragą obuolių iškepiau..”, ir pan.

Iš pradžių sūnų tai siutino: jis ir šaukštą ant grindų nusviesdavo, ir, trenkęs durimis, išeidavo, ir šaukte šaukė: “Juk aš alkoholikas, turėtum man priekaištauti, o tu!.”

Ir net išgėrusį, kietai įmigusį sūnų motina glostė ir gerus žodžius jam sakė.. Ir – keista, bet nuo tos akimirkos, kai pradėjo taip elgtis – motinai pasidarė žymiai lengviau, net širdį nustojo skaudėti.

O paskui sūnus jau nepareidavo namo išgėręs – nakvojo pas sugėrovus. Vėliau nustojo pinigų iš motinos reikalauti – jei ir išgerdavo, tai tik iš savo laikinų uždarbių.

O vieną gražią dieną sūnus pabudo, plačiai atvėrė langą, nors jau buvo vėlyvas ruduo, ir paklausė: “O kas čia per smarvė bute? Nejaugi nuo manęs?..”

Ir ta diena tapo pačia laimingiausia diena šios šeimos gyvenime! Visi verkė, bet tai buvo ne tos karčios ašaros, kaip anksčiau, o laimės ir didelio džiaugsmo ašaros..

Sūnus metė gerti ir pats stebisi – kodėl jis gėrė, kaip galėjo taip žemai nusiristi?. Matydami šį Žmogų dabar, niekas net įtarti negalėtų, kad tai buvęs alkoholikas su stažu…

Štai ką gali Motinos Meilė ir Gerumas.. Ar ne stebuklas 🙂 ?..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Laikas atsipeikėti

Šiandien – dar vienas klasiko Levo Tolstojaus straipsnis apie alkoholizmą. Jis parašytas 1888 metais žurnalui “Posrednik”. Originalo kalba – Л. Н. Толстой, “Пора опомниться”, Журнал «Посредник», 1888 г.

Tema aktuali ir mūsų dienomis, nors nagrinėta daugiau nei prieš 100 metų! Blaivybės ir alkoholizmo tema Levas Tolstojus parašė ne vieną straipsnį ir kūrinį, buvo įkūręs ir blaivybės draugiją. Išverčiau ir dalinuosi su jumis, nes skaitant kilo vienintelė mintis: ir tikrai – kada mes pagaliau atsipeikėsime?

LAIKAS ATSIPEIKĖTI. Levas Tolstojus

Vynas žudo žmonių fizinę sveikatą, žudo protinius gebėjimus, žudo šeimų gerovę, ir, kas baisiausia, žudo jų palikuonis, bet, nežiūrint į tai, kasmet vis labiau ir labiau plinta alkoholinių “gėrimų” vartojimas ir iš to gimstanti girtuoklystė.

Užkrečiama liga apima vis daugiau ir daugiau žmonių: jau geria moterys, merginos, vaikai. Ir suaugusieji ne tik nestabdo jų nuodijimo, bet patys, būdami girti, skatina juos gerti.

Ir turtingiems, ir vargšams atrodo, kad būti linksmam įmanoma tik apsvaigus ar esant girtam. Jiems atrodo, kad bet kokiu svarbiu gyvenimo atveju – per laidotuves, vestuves, krikštynas, skyrybas, pasimatymus – pats geriausias būdas parodyti savo skausmą arba džiaugsmą yra prisigerti, ir, praradus žmogiškąjį pavidalą, susitapatinti su gyvuliu.

Ir, kas keisčiausia – tai, kad žmonės žūsta nuo girtuokliavimo ir žudo kitus, bet nesuvokia, kodėl jie tai daro. Ir tikrai, jei kiekvienas paklaus savęs, kodėl žmonės geria, jis niekaip neatras jokio atsakymo.

Pasakyti, kad vynas skanus – negalima, nes kiekvienas žino, kad vynas ir alus, jei tik jie nepasaldinti, yra nemalonūs tiems, kas juos ragauja pirmą kartą. Prie vyno įprantama taip pat, kaip ir prie kito nuodo – tabako – palaipsniui, ir pradeda patikti vynas tik po to, kai žmogus įpranta prie to apsvaigimo, kurį vynas sukelia.

Pasakyti, kad vynas naudingas sveikatai – taip pat niekaip negalima dabar, kai dauguma gydytojų, kurie nagrinėja šį klausimą, pripažino, kad nei degtinė, nei vynas, nei alus negali būti naudingi sveikatai, nes neturi jokių maistinių savybių, o tik nuodus, kurie yra žalingi.

Pasakyti, kad vynas suteikia jėgų, taip pat negalima, nes ne kartą ir ne du, o šimtus kartų buvo pastebėta, jog dviejose vienodose grupėse žmonių, kur vieni negeria, o kiti geria – kad geriantys dirba žymiai blogiau ir mažiau. Šimtai ir tūkstančiai žmonių parodė, kad geriantys vien vandenį žmonės yra stipresni ir sveikesni už tuos, kurie geria vyną.

Sako dar, kad vynas šildo, bet ir tai – netiesa, nes kiekvienas žino, kad išgėręs žmogus tik trumpam sušyla, o paskui gali sušalti daug greičiau, nei negeriantis.

Pasakyti, kad jei išgersi laidotuvėse, krikštynose, vestuvėse, pasimatyme, per skyrybas, kažką perkant ar parduodant, tuomet geriau susikaupsi tam reikalui – taip pat niekaip negalima, todėl, kad tokiais atvejais reikia ne sukvailėti nuo vyno, o reikia blaivios galvos. Kuo svarbesnis reikalas, tuo aiškesnis turi būti protas.

Negalima sakyti, kad kenksminga mesti gerti vyną tam, kas buvo įpratęs jį gerti, nes matome, kad tie, kas metė gerti, nuo to kasdien tik sveikesni tampa.

Negalime taip pat sakyti, kad nuo vyno linksmiau pasidaro. Teisybė, kad nuo vyno žmonės trumpam lyg ir sušyla, ir pralinksmėja, bet ir viena, ir kita neilgai tetrunka. Lygiai kaip nuo vyno sušilęs greitai pradeda šalti, taip ir nuo vyno pralinksmėjusį greitai apima liūdesys. Pakanka užeiti į karčemą, ir pamatysite muštynes, riksmą, ašaras, ir tuoj suprasite, kad nesuteikia vynas linksmumo.

Ir ką gi? Ir neskanus vynas, ir nemaitina, ir nestiprina, ir nešildo, ir nepadeda spręsti reikalų, ir vis dėl to tiek žmonių jį geria, ir kuo toliau, tuo daugiau. Kodėl gi žmonės geria ir žudo save ir kitus žmones?

“Visi žmonės geria ir vaišina kitus, negaliu gi aš negerti ir nevaišinti”, – atsako į tai dauguma, ir gyvendami tarp girtų, šie žmonės tvirtai įsitikinę, kad visi aplink geria ir vaišina. Bet juk tai netiesa.

Jei žmogus vagia, tuomet jis bendrauja su vagimis ir jam atrodo, kad visi aplink – vagys. Bet kai tik jis nustos vogti ir pradės bendrauti su sąžiningais žmonėmis, tuomet pamatys, kad ne visi yra vagys.

Taip ir su girtuoklyste. Ne visi geria ir kitus girdo. Jei visi gertų ir kitus vaišintų, tuomet gyvenimas taptų pragaru, bet taip negali būti, nes tarp paklydusių žmonių visada buvo ir dabar yra daug sąmoningų žmonių.

Ir visada buvo ir dabar yra daugybė negeriančių žmonių ir suvokiančių, kad gerti ar ne – ne juokų reikalas. Jei vienijasi geriantys žmonės ir nori nugirdyti visą pasaulį, tuomet laikas ir sąmoningiems žmonėms suprasti, kad jiems reikia susivienyti ir įveikti blogį, kad ir jų vaikų nenugirdytų paklydę žmonės.

Laikas atsipeikėti!

(vertė ruvi.lt)

Momentinės laimės surogatas

Alkoholio vartojimas, ko gero, labiausiai apipintas įvairiausiais mitais. Ir tai suprantama: žmonės nori (pirmiausiai – sau) pateisinti jo vartojimą. O ir jo daroma žala matoma ne iš karto..

Keli iš labiausiai mėgstamų pateisinimų: žmonės per amžius gėrė, kaip buvo, taip ir bus, nieko čia nepakeisi.. Bet ar tikrai taip buvo per amžius? Ir kodėl turi tęstis tai, kas mums kenkia?

Neseniai perskaičiau vieną labai seną budistų legendą apie alkoholio atsiradimą. Joje nepasakojama apie “stebuklingas” jo savybes ir “naudingumą”, atvirkščiai, ji perspėja: net lašas alkoholio aptemdo sąmonę, todėl žmogus negali valdyti savo minčių, žodžių, veiksmų ir kūno, t.y., savęs ir savo gyvenimo.

Ši legenda pasakoja, kad alkoholio formulę sugalvojo piktojo demono tarnas, norėdamas įsiteikti savo šeimininkui. Mat, demonas pyko ant Dievų už tai, kad juos myli žmonės. O klastingas tarnas alkoholio dėka pasiūlė padidinti demono įtaką ir valdžią žmonėms.

Jis sugalvojo tikrą demonišką mišinį iš devynių sudedamųjų dalių, kurias sumaišius ir perskaičius prakeiksmus, gavosi nuodinga upė, kurią pavadino alkoholiu.

Kiekviena sudedamoji dalis darė savo poveikį, pvz., plėšraus balto liūto smegenys skatino agresyvumą, aršios laukinės bitės medus savo saldumu skatino pragaištingą pripratimą, nuodingos gyvatės geluonis – įžeidinėti kitus, pasiutusio šuns seilės – puldinėti kitus ir muštis ir t.t.

Pavojingiausias dalykas, anot legendos, tame, kad vietoje dieviškumo kibirkšties, su kuria gimsta kiekvienas, alkoholio pagalba žmogų užvaldo demoniškumas. Todėl susidaro sąlygos bujoti visoms įmanomoms ydoms – geriantis alkoholį netenka ramybės ir pasineria į nuodėmes.

Alkoholis suteikia daug iliuzijų: momentinės laimės, drąsos, pasitikėjimo, reikšmingumo.. Jis iškreipia realybę, todėl žmogus nesupranta – kas padoru, o kas – ne, neskiria tiesos nuo melo, nuodėmės nuo dorybės.

Todėl senasis mokymas patarė laikytis kuo toliau nuo šio demoniško nuodo, kuris palaipsniui įtraukia žmogų į beprotybę:

– žmogui aptemsta sąmonė, jis netenka savo dvasinės jėgos
– jis netenka fizinių jėgų
– protas bunka, mąstymas darosi primityvus,vystosi silpnaprotystė
– pradeda sirgti, netenka sveikatos, nes alkoholis – stipriai veikiantys nuodai
– rodo pražūtingą pavyzdį aplinkiniams
– praranda žmogiškas savybes ir pavidalą.

Taigi, pasirodo, senų senovėje per tokias legendas žmonės labai tiksliai įvardino demonišką alkoholio prigimtį, ir jo daromą žalą. Kiekvienas toks pasakojimas atskleidžia dalelę tiesos – tai tarsi perspėjimas iš gilios praeities.

O mūsų laikai ypatingi tuo, kad šiam demoniškam skysčiui suteikiamos įvairiausios nebūtos teigiamos savybės. Ir nors medikų išvados patvirtina senųjų mokymų išvadas ir jas papildo naujomis, žmonės taip apipinti melu, kad.. tiesiog nekreipia į jas dėmesio.

Štai alkoholio vartojimo nutiesti laipteliai žemyn, kuriuos surašė šiuolaikiniai tyrinėtojai:

– Iš pradžių žmogus išgeria, kad atsipalaiduotų, labiau pasitikėtų savimi
– Pamažu didinamos išgeriamos dozės
– Atsiranda atminties praradimo efektai: žmogus neprisimena, ką daro išgėręs
– Pradeda gerti paslapčia
– Atsiranda pagirių sindromas
– Alkoholis pradeda dominuoti gyvenime
– Žmogus pradeda gerti vienas
– Pakinta (pablogėja) charakteris, todėl prasideda problemos namuose ir darbe
– Prasideda alkoholio sukeltos ligos, pokyčiai organizme, haliucinacijos
– Visapusiška degradacija.

Dar vienas vartojančių alkoholį žmonių ypatumas: dauguma linkę stipriai “švelninti” ir suvartojamą kiekį, ir vartojimo dažnumą. Tačiau yra nekintamas dėsningumas – prasidėjęs alkoholizmas neišvengiamai progresuoja. Ir visi pradeda nuo pirmos taurelės, nuo mažų kiekių.. Vienintelis būdas tai sustabdyti ar to išvengti – visiškai nevartoto alkoholio.

Toji legenda parodė labai svarbų dalyką – alkoholis pakeičia mūsų dvasingumą į demoniškumą. Negalime ir vartoti alkoholį, ir tobulėti dvasiškai. Net nedideli kiekiai aptemdo sąmonę ir iškreipia mūsų realybės suvokimą.

Todėl alkoholio vartojimas – pirmiausiai dvasinė žmogaus negalia, kuri greitai perauga į cheminę priklausomybę. Tai demono pinklės, jo pasiūlytas laimės surogatas, kuris ne tik bet kokią šventę, bet ir visą gyvenimą paverčia chaosu.

Mums nereikia jokių surogatų, jokių ramsčių iš šalies. Viskas, kas mums reikalinga šiame gyvenime – gimsta kartu su mumis. Tereikia tai atverti savyje 🙂 ..

Vydūnas: blaivybės klausimas Lietuvoje

Iki šiol (deja..) aktualūs mūsų tautos šviesuolio pamąstymai blaivybės tema.

BLAIVYBĖS KLAUSIMAS LIETUVOJE

Buvo laikas, kai Lietuvoje užginta buvo svaiginančių gėralų parduoti. Per laikraščius ėjo ta žinia. Ir Lietuva buvo statoma šalia Šiaurės Amerikos Suvienytų Valstijų, šalia Suomijos ir kitų. Ir mes galėjome kone didžiuotis. Dabar girdžiu, kad viskas kitaip, net blogiau negu buvusioje Rusijoje. Sakoma, esą valdžiai reikia pinigų, o ji daug pelnanti iš alkoholio pardavimo. Visai aišku, kad toks sprendimas yra paikumas. Didesni mokesčiai gali įplaukti į valdžios iždą tik iš stropiai dirbančių, produkuo­jančių žmonių. O alkoholis kaip tik naikina ne vien stropumą, darbštumą, bet ir žmonių darbo jėgas. Valdžiai imant mokesčius iš alkoholio, imama pinigus iš gyvo kapitalo. Ir tuo jis nuolat mažinamas. O leisdama smuklininkams varyti savo darbą, ji leidžia tautą naikinti. Ar dar neužtenka visų tų praeities paveikslų?

Mes norime lietuvių tautos gyvenimo. Ir todėl negalime tylėti, kad išmintingoji pradžia blaivybei išlaikyti vėl griaunama būtų. Žinome, kad sakoma: ar draudžiame ar ne, žmonės vis tiek gers. Keistas toks pasakymas. Seniau buvo dažnai vagiama. Ir sutarė žmonės išleisti įstatymą, kad kiekvienas vagis būtų baudžiamas. Kažin ar kas nors tuokart sakė: kam užginsime vogimą, žmonės vis tiek vogs? O gal ir vienas kitas reikalavo, kad leistų laisvai vogti, tada nebūsią tiek vagiama. Ne visais laikais žmonės lygaus proto ir paikumo.

Teisybė, žinoma, kad žmonės turėtų gera daryti be spaudimo. Ir kur auginami jauni žmonės, tai yra idealas. O valstybės gyvenime iš principo užduotis ta pati — būtent žmonių auklėjimas. Vis dėlto reikėtų ir atsižvelgti į tai, kad kiti būtų apsaugojami. Valdymas tuo tarpu dar nepasiekia kiekvieno žmogaus. O tūlas jam artimus žmones į pragarą verčia. Tėvas girtuoklis visą šeimą gali pražudyti. Todėl tokia jauna valstybė, kaip Lietuva, savo valdžios ir įstatymų duodančių žmonių pasmerkiama mirčiai, kad ji vėl laisvai leidžia smuklininkams mūsų tautą žudantįjį darbą varyti.

Visiems, kurie nori savo tautos gera, reikėtų tam priešintis. Kaip nors turime iškopti iš alkoholio vergovės. Blaivininkų darbas geras. Bet per maža yra gerų paveikslų. Tik įstatymais alkoholį pasmerkus, iš lengvo žmonės numanys, koks nekultūringas dalykas yra girtauti ir koks garbės vertas yra blaivus žmogus! Visa Lietuvos nepriklausomybė nieko nereiškia, kad didis jos žmonių skaičius alkoholiui vergauja. Politinė nepriklausomybė tegali teisingai tekti blaiviems žmonėms, kurie nėra alkoholio vergai.

„Darbymetis” (1921, nr. 3, p. 43-44)

Ar nutrauksime ydingą estafetę? (2 dalis)

„Kodėl žmonės seka dauguma? – svarstė B. Paskalis, – Todėl, kad ji teisi? Ne, todėl, kad ji stipri“. O blaivybės propaguotojas prof. V. Ždanovas apie daugumos poveikį sako: “Manęs nestebina, kad geriančioje visuomenėje tarp abiturientų yra tik vienas procentas blaivininkų – tai dėsninga. Mane stebina – kaip tas vienas procentas jaunuolių atsilaiko prieš šitokią daugumą geriančių?..”

Ar susimąstėte – ko išmoko jaunimą šiuolaikinė visuomenė? Juk išmokyti – pirmiausiai reiškia perduoti kitai kartai žinias, bendražmogiškas vertybes, dorovinius principus, dvasinius idealus.. O kaip yra realybėje? Prisiminkime bent vieną filmą be alkoholio, rūkymo ar smurto. Vargiai… O štai filmų ar reklaminių vaizdų su rūkymu, alkoholiu, smurtu ar erotika pamatysime bet kuriuo paros metu. Prisiminkime šeimos užstales. Nejaugi manote, kad tai neturi jokio poveikio jaunimui?

Tam, kad jaunas žmogus turėtų realų, o ne deklaruojamą pasirinkimą – visą šitą laviną destruktyvaus elgesio propagavimo reikėtų bent jau neutralizuoti tokiu pačiu kiekiu blaivybės, sveikos gyvensenos, aukštų dvasinių idealų propagavimu. Tačiau taip nėra: tai ar galima kalbėti apie pasirinkimą, jei poveikis vykdomas tik viena linkme?..

Todėl būti šiandien blaivininku reiškia priešpastatyti save daugumai – ir tai nėra lengva – dėl to ir blaivininkų nėra daug. Tam reikia stiprybės, nes aplinkiniai spaudžia: “nelaužyk tradicijų, neatsiskirk nuo kolektyvo, tu mūsų negerbi..” Nėra taip paprasta turėti kitokią nuomonę, nei dauguma – net jei daugumos nuomonė neteisinga.

Kiekvienas, gyvenantis blaiviai ir propaguojantis blaivybę – natūralią, prigimtinę žmogaus būseną – vadinamas keistuoliu, ligoniu, nesusipratėliu, propaguojančiu kraštutinumus. Bet ar natūrali žmogaus būsena – blaivybė – yra kraštutinumas? Ir kodėl dauguma žmonių įsitikinę, kad nuodytis alkoholiu yra natūralu – net jausdami ir matydami žalojantį alkoholio poveikį?..

Pakanka prisiminti pirmą alkoholio gurkšnį ar pirmą cigarečių dūmų poveikį – absoliučiai visiems tai sukelia šleikštulį arba pykinimą (sveikatos ardymo požymius). Nieko gero žmogus iš to negauna, šie požymiai tik patvirtina seniai įrodytą tiesą: alkoholis žmogui yra nuodas, o girtumas – aštri alkoholio sukelta intoksikacija!

Tačiau dauguma vartojančių alkoholį tvirtina, kad tai malonu ir net.. naudinga. Kodėl žmonės tuo patiki? Psichologijoje tai vadinama inversija – kai asmuo, nepajėgdamas kovoti su kaltės jausmu, pervardina bloga – geru, arba atvirkščiai, gera – blogu. Šitokiu būdu palengva gera nuvertinama ir įtikima blogo „naudingumu“.

Ir dar įdomus faktas: paprastai žmonės pasitiki moksliniais tyrimais ir jais remiasi, tačiau tai stebuklingu būdu neliečia mokslinių tyrimų apie alkoholį! Dažniausiai jie ignoruojami arba jiems priešpastatomi mitai, kuriuos tie patys mokslininkai jau seniai paneigė.. Bet mitai vis dar “nugali”, net jei kiekvienam aišku: poelgiai, kuriuos įtakoja melaginga informacija – yra klaidingi.

Normaliam sveikos nuovokos žmogui net mintis nekils nuodytis tabako dūmais ar kita narkotine medžiaga (alkoholiu). Tam, kad jis tai darytų, jį reikia apgauti. Labai daug žmonių net nesusimąstydami apie pasekmes, skleidžia melagingą informaciją apie alkoholį (kad kažkaip pateisintų savo priklausomybę).

Turime pagaliau pradėti sakyti tiesą apie alkoholį savo vaikams, turime pripažinti, kad klydome, kad patys buvome suklaidinti. Turime pagaliau viską vadinti savo vardais. Šiai dienai įrodyta, kad:

– alkoholis yra narkotikas, žalojantis žmonių sveikatą (PSO 28 sesija, 1975m);
– narkotikams netaikomas saiko matas;
– alkoholizmas vystosi palaipsniui iš vienos stadijos į kitą;
– alkoholis ypač pavojingas vaikams ir jaunimui.

Tyrimų atlikta daug, ir išvada vienareikšmiška: alkoholis yra visapusiškas blogis, nešantis ligas, išsigimimus, asmenybės degradaciją, nusikaltimus ir nelaimes. Nieko gero alkoholis žmonijai neatnešė, o teigiamas požiūris į alkoholį išugdo įprotį jį gerti, o vėliau – priklausomybę, kuri yra nukreipta prieš patį žmogų, jo sveikatą ir aplinkinius žmones.

Vienintelis atvirkštinis alkoholizmo efektas – kai šeimoje geriama daug, dažnai, o žmonės praranda žmonišką pavidalą.. Tokiu atveju kartais prasigėrusių alkoholikų vaikai tampa blaivininkais. Bet argi tai būdas pasirinkti blaivybę?.. Tai kančios ir nusivylimų kelias, kuris sunkiai pakeliamas nesusiformavusiam vaikui bei paliekantis nuoskaudas visam gyvenimui.

Manau, pats laikas nutraukti ydingą estafetę, už kurios – neišvengiama tautos degradacija: nei vienas nesame apsaugotas nuo girtų vairuotojų, jokiomis tvoromis neatsitversime nuo prasigeriančių žmonių ir jų polinkio į nusikaltimus. Galime ir toliau kovoti už savo „laisvę“ nevaržomai gerti, bet kol vyresnioji karta rodys šį pražūtingą pavyzdį – jaunoji karta vis anksčiau sieks savo „laisvės“ taip pat nevaržomai svaigintis..

Ir neklausinėkime – iš kur jaunimo potraukis svaigintis ir kodėl tiek jaunimas geria – tai suaugę savo pavyzdžiu perduoda jiems alkoholinę estafetę. Nesibaisėkime, nes visada išauga tik tai, ką pasėjame. Keiskimės – tuomet keisis ir jaunimas. Kviečiu susimąstyti, kviečiu būti atsakingais už savo vaikus. Rodykime jiems deramą pavyzdį – tik tuomet jie užaugs dori ir laimingi.

Ar nutrauksime ydingą estafetę? (1 dalis)

Artėja gražiausios metų šventės, kurių švęsti susirenka visa šeima. Visi joms ruošiasi kupini gražiausių ketinimų: planuoja vaišes, perka dovanas. Atrodytų – viskas turėtų būti nuostabu, bet.. daugelis pastebėjo, kad įsimena būtent pasiruošimą šventėms, džiugina būtent švenčių laukimas, tačiau po jų apima kažkoks keistas liūdesys. Ar susimąstėte – kodėl?

Dar Demokritas sakė, kad yra kūno ligos, bet yra ir yra gyvensenos ligos. Mūsų šventės jau tapo liga tikrąja ta žodžio prasme: vaišių stalai apkrauti alkoholiu, vaistinėse daugybė vaistų nuo pagirių, o populiarieji žurnalai kaip apie kasdieninį ir įprastą dalyką pasakoja apie tai, kaip vaduotis nuo alkoholio vartojimo pasekmių. Šventės virto sutartiniu girtavimu, todėl po jų būna taip liūdna. Todėl ir kviečiu šiandien susimąstyti apie tai, ką mūsų vaikai mato nuo pat mažens..

Vaikai nuolat mus stebi: jie mato, kad kasdieniniame gyvenime suaugę dažnai būna susirūpinę ir įsitempę. Jie klausosi: apie ką mes kalbame, kaip mes kalbame. Vaikai pastebi: per šventes išgėrę alkoholio, tėvai ir svečiai pralinksmėja, pasidaro kalbūs ir draugiški. Taip vaikams sudaromas įspūdis, kad alkoholis išsprendžia visas problemas, kad gyvenimas greitai pagerėja, kai išgeriama alkoholio.

Šiandien net darželinukai žino – kas yra girtas žmogus ir gali parodyti – kaip jis elgiasi. O vienoje iš mokyklų atlikta dvylikamečių apklausa parodė: net neragavę alkoholio vaikai, paklausti apie alkoholį, nesusimąstydami aiškina, kad alkoholį gerti – sveika, kad jį geria dėl apetito, nuo peršalimo, nuo nuovargio, t.y., jie atkartoja tai, ką kalba jų tėvai. Štai ką padaro iš pirmo žvilgsnio nekaltos šeimyninės užstalės, kurias mato vaikai.

Galima teisintis, kad maži vaikai už suaugusiųjų vaišių stalo nesodinami, tačiau ir tokiu atveju vaikams skiepijama dar viena asociacija: „puikusis“ alkoholis yra suaugusiųjų privilegija. Todėl ir atsiranda 12-15 metų vaikams noras pasirodyti „suaugusiu“ – išgerti alkoholio ar parūkyti. Na, o jei tėvai ruošia vaikams šventinį stalą su vaikišku „šampanu“ – jie tiesiogiai pratina vaikus alkoholio vartojimui. Turime ir didžiulį asortimentą saldainių su alkoholio įdaru, apie kuriuos jau keliauja liūdnas posakis: iš pradžių saldainiai su romu, paskui romas su saldainiais, o paskui jau grynas romas..

Taip mažas vaikas „kultūringai“ geriančiųjų šeimoje įgyja tik teigiamą požiūrį į alkoholį. Jis net neturi pasirinkimo laisvės, t.y., kitokio – blaivybės pavyzdžio. G. Šičko teigė: „Alkoholizmas prasideda ne nuo pirmos išgertos taurelės, o nuo pirmos pamatytos taurelės, kurią geria mama arba tėtis“. Tai, ką kalba ir daro tėvai, vėliau tampa orientyru vaiko gyvenime. Apmaudu, kad daugelis suaugusiųjų šito nesupranta ir tampa savo vaikui.. blogu pavyzdžiu.

Štai taip – pagal vaikystės asociacijas pasirinkęs alkoholio vartojimą, žmogus ir toliau stengsis pateisinti savo teigiamą požiūrį ir ieškos patvirtinimų apie alkoholio „naudingumą“. Atradęs tokius „patvirtinimus“ įvairių mitų pavidalu, jis jau turės tvirtus įsitikinimus, kuriuos.. lyg estafetę perduos toliau savo vaikams, draugams, kolegoms..

O dabar įsivaizduokime, kad tokioje atmosferoje užaugęs žmogus pradeda dirbti masinės informacijos skleidimo priemonėse, arba – mokytoju, arba – gydytoju, arba – valstybės tarnautoju.. Kadaise suklaidintas, nevalingai savo elgesiu jis klaidins ir kitus, platindamas toliau teigiamą požiūrį į alkoholį. Ir ne todėl, kad jis kenkėjas, o todėl, kad jis tiki tuo, kuo jį nuo pat mažens įtikino aplinkiniai žmonės.

Socialinis poveikis taip pat sustiprina šeimos įdiegtus įsitikinimus per reklamą, filmus ar „žvaigždžių“ gyvenimo būdo aptarinėjimą – kur populiarūs herojai geria, rūko ir gyvena palaidą gyvenimą, o alkoholio propagavimas jau panašėja į socialinę psichozę. Jai pasidavę žmonės plaukia su visais pasroviui – nemąstydami ir tikėdami viskuo, kas jiems sakoma. Žmones klaidina ir plačiai skleidžiamas požiūris: tie, kurie skaitomi visuomenės aukštuomene – visuomet yra teisūs, nors ir elgiasi destruktyviai, o „blogiukai“ – visuomet yra „prasčiokai“.

Todėl tas „prasčiokas“ gali būti alkoholikas, o štai aukštuomenės atstovo alkoholizmas įvardinamas kaip „yda, paklydimas, neatsiejama profesijos dalis“, todėl jiems.. galima, net privalu. Štai ir sekama tokiais pavyzdžiais, nes jie – „lyderiai“. Kodėl gi tuomet stebimės, kad jaunimas anksti pradeda rūkyti, vartoti alkoholį ar kitus narkotikus? Juk jie negimė su šiomis priklausomybėmis – jie tiesiog seka suaugusiųjų pavyzdžiu..

(Bus daugiau)