Mėnuo: gegužės 2015

Kiek žmogui reikia draugų?

Vieną rytą mokinys su Mokytoju vaikščiojo po sodą.

– Mokytojau, – paklausė jis, – kiek žmogus turi turėti draugų – vieną ar daug?

– Viskas labai paprasta, – atsakė Mokytojas ir priėjo prie obels, – nuskink, prašau, man štai tą obuolį nuo viršutinės šakos.

– Bet jis labai aukštai, Mokytojau! Aš jo nepasieksiu.

– Pasikviesk draugą, tegul jis tau padeda, – atsakė Mokytojas.

Mokinys pasikvietė kitą mokinį ir užlipo jam ant pečių, kad pasiektų obuolį.

– Vis vien negaliu jo pasiekti, Mokytojau, – nusiminė mokinys.

– Ar neturi daugiau draugų? – paklausė Mokytojas.

Mokinys nubėgo ir pakvietė daugiau draugų, kurie bandė lipti vienas kitam ant pečių, ketindami pastatyti gyvą piramidę.

Bet obuolys kabėjo labai aukštai, o gyvoji piramidė vis subyrėdavo.. Mokinys taip ir nepasiekė obuolio.

Tuomet Mokytojas pasikvietė jį ir paklausė:

– Na, ar supratai, kiek žmogui reikia draugų?

– Žinoma, Mokytojau, – atsakė mokinys, trindamas sumuštą šoną, – supratau, kad žmogui reikia daug draugų, kad kartu galėtų išspręsti bet kokią iškilusią problemą.

Mokytojas tik palingavo galvą ir nusišypsojęs ištarė:

– Taip.. Iš tiesų reikia turėti labai daug draugų, kad iš viso šito gimnastų būrio atsirastų nors vienas išmintingas žmogus, kuris susiprotėtų atnešti kopėčias!.. 🙂

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio! 😀

Priimti tokius, kokie yra..

Ar lengva priimti kitą žmogų besąlygiškai – tokį, koks jis yra? Ko gero – ne, nes dažniausiai į pasaulį ir žmones žiūrime per savo suvokimo prizmę, todėl manome, kad kiti žmonės turi elgtis lygiai taip pat, kaip ir mes.

Dėl šios nuostatos kyla daugybė nepagrįstų pretenzijų ir nereikalingų ginčų. Tačiau kai pradedame suprasti, kad visi mes skirtingi – yra prigimtiniai psichologiniai lyčių skirtumai, gyvenimo patirties skirtumai, temperamento skirtumai ir t.t.. – galime mokytis derinti tuos skirtumus, o ne tuščiai konfliktuoti.

Juk žinome, kaip sunku keisti save, o keisti kitą žmogų – neįmanoma, todėl paprasčiau priimti tuos skirtumus ir išmokti gyventi harmoningai juos derinant ir papildant. Tai ypač aktualu šeimos gyvenime.

Anksčiau nagrinėjome vyrų ir moterų psichologijos skirtumus, o šiandien plačiau pažvelkime į bendravimo skirtumus:

* Per dieną vyras vidutiniškai ištaria apie 3 tūkstančius žodžių, o moteris – apie 7 tūkstančius. Ir esmė ne žodžių kiekio skirtume, bet tame, kad ir vieni, ir kiti skirtingai suvokia (interpretuoja) atskiras frazes.

* Vyras kalba tiesiai. Moteris, atvirkščiai, kalba taip, kad pašnekovui kartais sunku suprasti – ką ji turi omenyje. Vyrus labai erzina toks kalbėjimas užuominomis, “iš tolo“.

* Kad pajustų ryšį su vyru, moteris turi su juo kalbėtis. Tačiau būtent dėl moters polinkio kalbėti neaiškiai, užuominomis, vyras gali pradėti vengti pokalbių.

* Su vyrais paprasčiau sutarti, jei kalbama tiesiai, atvirai, konkrečiai apie reikalą.

* Vyrai ir moterys tarpusavyje aptarinėja skirtingas temas. Vyrai dažniausiai kalbasi apie naujienas, sportą, muziką, techniką, pomėgius. Moterys – apie santykius šeimoje, vaikus, dvasines paieškas, sveikatą, svorį, mitybą, drabužius. Bendra tendencija – vyrai kalba apie visuomeninius reikalus, moterys – apie asmeninius.

* Vyras užduoda klausimus tik tam, kad gautų konkrečią informaciją. Moteris – kad pajustų ryšį su pašnekovu.

* Pokalbyje vyrai dažnai provokuoja pašnekovą, ir daro tai ne dėl noro pasiginčyti, bet tam, kad “pasigalynėtų“, pasitikrintų – kas turi daugiau žinių.

* Moterys mėgsta pasakoti apie tai, ką išgyveno, apie savo asmeninę patirtį, praeitį. Vyrai tai vertina kaip tuščias kalbas, “pilstymą iš tuščio į kiaurą“ – jiems trūksta konkretumo, veiksmo, rezultato.

* Moters žodyne žymiai daugiau žodžių, kuriais galima išreikšti emocijas, jausmus ir būsenas. Jos džiaugiasi pačiu bendravimo procesu.

* Kad išspręstų problemą, moteris pirmiausiai turi apie ją pakalbėti. Jai reikia, kad jos išklausytų. Vyrai tam dažnai neturi kantrybės, nes jo prigimtis – siūlyti konkrečius sprendimus ir veikti nedelsiant.

* Vyras gali pertraukti pašnekovą, jei jam atrodo, kad jis suprato reikalo esmę. Moterys šito nemėgsta, nes jai svarbus pats bendravimo procesas.

* Moteris nori, kad vyras pokalbyje elgtųsi kaip draugė, kaip kita moteris: įdėmiai išklausytų, palaikytų pokalbį, pritartų, klaustų apie jos jausmus ir išgyvenimus.. Vyrai visada nori kalbėti iš esmės.

Bendravimas šeimoje labai svarbus. Blogiausia, kas gali nutikti – kai dėl skirtumų nesuvokimo įsitraukiame į nuolatines ambicijų kovas, ir vietoje harmoningo bendravimo nuolat ginčijamės ir baramės.

Naudinga prisiminti mūsų senolių patirtį, kai moterys emocingiems pokalbiams turėjo ir vyresnę išmintingą moterį, ir savo drauges. Ir vyrai skirdavo laiką bendravimui su bendraminčiais. Tai turėjo ir prasmę, ir naudą.

Kai besąlygiškai mylime, kai priimame žmogų tokį, koks jis yra – išmokstame ir išklausyti, ir kalbėti tiesiai, ir susitarti, ir derinti skirtumus, o kartais ir.. laiku patylėti 🙂 . Išmokstame kurti harmoniją bendravime..

Skrydis į Pietus

Kartą pakeliui į Pietus kregždutės prisėdo pailsėti ant medžio, po kuriuo buvo vištidė.

Kregždutės pradėjo kalbėtis apie tai, kaip gera Pietuose, kaip ten gražu ir šilta..

Šio pokalbio įdėmiai klausėsi viena višta. O kai kregždutės išskrido, ji pagalvojo: “Ir aš noriu į Pietus! Juk ir aš turiu sparnus, reiškia, galiu ten nuskristi! Kuo aš prastesnė už kitus?..“

Ji tvirtai nusprendė skristi į Pietus ir papasakojo apie tai kitoms vištoms. Šios sudarė palaikymo grupę, ir kiekviena stengėsi duoti vertingų patarimų drąsiai vištai, ją padrąsinti – juk to vištų gyvenime dar nebuvo!

Drąsioji višta išklausė patarimų, susikaupė ir užšoko ant tvoros. Ji pasisuko į Pietų pusę, išskleidė sparnus ir sušuko:

– Skrendu!..

Ir, pagavusi vėjo gūsį, suplasnojo, kiek turi jėgų.. Ji labai norėjo į Pietus, todėl labai stengėsi plasnoti, nuskristi kuo toliau.

Štai ji perskrido savo, paskui ir kaimynų kiemą, paskui pievą ir kelią – taip toli nei viena višta dar nebuvo nuskridusi! Ir galiausiai pavargusi nutūpė kaimo obelų sode.

Čia ji pamatė tikrą rojų žemėje! Vešlios išsišakojusios obelys, sultingi rausvašoniai obuoliai, pažirę po visą sodą.. Paskui pamatė kaliausę ir net sodo sargą.

Pasigrožėjusi ir atgavusi jėgas, višta sugrįžo namo ir pasidalino savo kelionės įspūdžiais su kitomis vištomis.

Tuo tarpu pro vėl šalį skrido kregždučių pulkelis ir prisėdo pailsėti ant medžio. Ir šios pradėjo kalbėti apie Pietus.

Tačiau šį kartą vištos netylėjo – jos turėjo ką pasakyti! O kai išgirdo pasakojimus apie jūrą, uolas ir smėlį, pradėjo piktintis:

– Palaukite, palaukite.. Kokios uolos?.. Koks smėlis? Ką jūs čia tauškiate?.. Mes turime savo autoritetingą nuomonę! Mūsų žymi lakūnė buvo Pietuose ir viską mums papasakojo: apie sodą, kelią, pievą, obuolius ir net sodo sargą! Tai ir yra Pietūs! O jūsų pasakojimai – apgaulė, kliedesiai, kuriais kvaršinate mums galvas. Dabar mes viską žinome!

Kregždutės nieko neatsakė, tik susižvalgė, kažkaip paslaptingai nusišypsojo, ir.. nuskrido į “savo“ Pietus 😉
..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio 🙂 !

Vedos apie konfliktus

Vedų kultūra dvejopai vertina konfliktus. Iš vienos pusės – tai nepageidautina kritinė situacija, o jei mes nuolat patys sukeliame konfliktus – tai net liga, reikalaujanti kruopštaus sąmonės valymo.

Iš kitos pusės – tai ne tik egzaminas, patikrinantis mūsų brandumą ir dvasinio vystymosi kokybę, bet ir mūsų taisytinų klaidų išryškinimas. Būtent konfliktinėse situacijose žmonės parodo savo tikrąsias savybes.

Taigi – turėtume tokių situacijų nekurti, o jei į jas pakliūname ar esame įtraukti, reikėtų atidžiai stebėti – ko jos mus moko ir kokios mūsų klaidos iškyla į paviršių.

Vedų mokymas nurodo šias konflikto aksiomas:

* Konfliktinėje situacijoje nėra teisiųjų;
* Teisus neatsiduria konfliktinėje situacijoje;
* Kad išeitume iš konflikto būsenos, reikia atrasti savo klaidą, ją ištaisyti ir užimti teisingą poziciją;
* Konfliktą stipriname, kai: ieškome kitų žmonių klaidų, reiškiame pretenzijas, įrodinėjame savo tiesą;
* Konflikto vertingumas: jis gali padėti pamatyti savo klaidas, jas ištaisyti, sustabdyti degradacijos procesą ir tęsti savo vystymąsi (valyti širdį nuo iliuzijų, pykčio, godumo, išdidumo, pavydo ir t.t.) Užėmę teisingą poziciją konflikto metu, mes mokomės išreikšti savo dvasines savybes.

Jei dažnai keliame konfliktus ar į juos nuolat įsiveliame – esame degradacijos procese, t.y., nematome klaidų, nedarome išvadų ir nevystome savo dvasinių savybių. Todėl Vedų mokymas nurodo – kaip nustatyti, ar esame teisingame kelyje.

Teisingą dvasinį vystymąsi parodo du kriterijai:

* Jei aplinkinių žmonių požiūris į jus gerėja, šiltėja;
* Jei auga jūsų noras ištaisyti savo klaidas.

O nuklydimą nuo teisingo kelio (degradaciją) parodo šie kriterijai:

* Jei aplinkinių žmonių požiūris į jus blogėja;
* Jei jūsų noras ištaisyti savo klaidas mažėja.

Kad nekeltume konfliktų, turime ne tik valyti savo sąmonę, išmokti suprasti ir valdyti savo emocijas, bet ir žinoti, dėl kokių priežasčių jie kyla.

Vedos nurodo keturias pagrindines konfliktų priežastis:

* Nepatenkinti išoriniai poreikiai;
* Įsipareigojimų nevykdymas;
* Kito žmogaus įskaudinimas;
* Pati giliausia priežastis – nemokšiškumas (iliuzijos).

Kiekvienoje konfliktinėje situacijoje labai svarbu atgauti dvasinę pusiausvyrą ir sąmonės aiškumą – tik tokioje būsenoje galime pamatyti situaciją be emocijų ir atrasti teisingą abiems pusėms sprendimą.

Tai nereiškia, kad turime dirbtinai vengti kritinių situacijų ar bijoti pasakyti savo nuomonę. Tiesiog reikia mokytis kiekvienoje situacijoje ieškoti sutarimo, taikaus sprendimo, bendradarbiavimo. Kitaip tariant – harmonizuoti kiekvieną situaciją.

Todėl Vedų kultūra moko gyventi laikantis dviejų pamatinių principų: teisingumo ir geraširdiškumo. Teisingumo principas teigia, kad gyvenimas atlygina pagal nuopelnus: siunčia draugus ar priešus, sveikatą arba ligas, laimę arba nelaimes ir pan.

Tačiau ką žmogus gyvenime bepatirtų, aplinkiniai neturi to abejingai stebėti (“ne mano problema“, “pats nusipelnė“), jie turi nuolat taikyti geraširdiškumo principą: būti jautrūs kenčiančiam, padėti jam sumažinti skausmą ir oriai atlaikyti sunkumus.

Iš to seka, kad ir konfliktinėje situacijoje galime išmokti pajusti svetimą skausmą ir išreikšti savo geraširdiškumą – nevystyti konflikto, jį taikiai išspręsti, padėti kitam žmogui atgauti ramybę.

Vedų dvasinio gyvenimo tradicijos moko:

* Negali pasakyti kažką gero apie žmogų – patylėk. Ne tik žodis, bet ir mintis žeidžia ne mažau, nei veiksmas: bloga mintis ar žodis stiprina žmoguje tai, ką apie jį kalbame ir galvojame. Kalbame ar galvojame blogai – didiname blogį. Be to, nuolat kalbėdami apie kitų trūkumus, praleidžiame progą ištaisyti savuosius. Blogos kalbos stiprina kalbančiojo pyktį, ir tuo pačiu jis praranda kažką gero savyje.

* Negali padėti – netrukdyk. Bereikalingomis kalbomis, audringomis emocijomis ar neprašomais patarimais kartais galime tik viską pabloginti, nuslopinti žmogaus iniciatyvą. Kartais pakanka tiesiog buvimo šalia, išklausymo ar nuoširdžios maldos už žmogų. Mokykimės pajusti – kada ir kuo galime pagelbėti. Tikroji pagalba visada pagerina situaciją.

* Sutikę žmogų, kaskart padaryk kažką gero. Palinkėkime sėkmės, padovanokime šypseną, gerą žodį, pasiūlykime pagalbą, palaiminkime.. Tai suartina žmones, pagerina santykius, parodo mūsų jausmus, nuoširdumą.. Dideli gražūs dalykai prasideda nuo mažų gerų poelgių.

Mes galime kurti gerus, šiltus santykius. Bendravimas su artimais žmonėmis – mūsų geriausia mokykla. Kai esame teisingame kelyje, tuomet konfliktai – retas dalykas, o mūsų bendravime klesti meilė, taika ir vienybė. Harmonija 🙂 ..

(Iš paskaitų ir knygų apie Vedas, parinko ruvi.lt)

Neteiskite..

– Sakykite, Mokytojau, kodėl visi Didieji Mokytojai ragino neteisti kitų? Nejaugi tai taip svarbu, ir kodėl?

Mokytojas, kaip įprasta, į klausimą tiesiai neatsakė, o vietoje to padavė mokiniui oro balioną, kurio dugne buvo šiek tiek purvo. Mokytojas paprašė mokinį atsistoti priešais jį ir pripūsti balioną. Mokinys pradėjo pūsti.

– Ką tu dabar matai? – paklausė Mokytojas.

– Matau jus ir balioną.

– Pripūsk dar truputį, – paprašė Mokytojas.

Mokinys dar kelis kartus įpūtė oro. Balionas padidėjo.

– Ką tu dabar matai? –

– Jūsų beveik nematau, bet aiškiai matau balioną, kurio kraštuose telkiasi purvas, – atsakė mokinys.

– Pripūsk balioną dar daugiau.

Po to, kai balionas gerokai padidėjo, Mokytojas paklausė:

– Ką tu matai?

– Tik purviną balioną ir daugiau nieko.

– Pūsk toliau, – pasakė Mokytojas ir atsitraukė atokiau.

Mokinys vėl pakluso ir ėmė pūsti balioną. Tačiau balionas negalėjo daugiau plėstis ir… Bum! Jis susprogo, o buvęs jame purvas ištiško į visas puses. Mokinys nustėro ir ėmė apžiūrinėti jį aptaškiusį purvą.

– Būtent taip nutinka, kai tu sutelki savo dėmesį į kitų žmonių trūkumus, silpnybes ir nuodėmes. Kai pradedi teisti kitą, tu jau nebematai pačio žmogaus, o matai tik savo smerkiančias piktas mintis ir jausmus, kurie bet kurią akimirką gali sprogti ir sutepti purvu ne tik tave, bet ir aplinkinius. Jei, žinoma, tu nenustosi “pūsti“ savo nešvarių minčių apie kitus.., – pasakė Mokytojas ir išėjo, palikęs mokinį vieną su savo mintimis..

(Autorius – S. Šepel, vertė – ruvi.lt)

Saulėto visiems savaitgalio 🙂 !

Gaminame enzimus (2 dalis)

Pagamintus namuose enzimus galima naudoti labai plačiai.. Pirmiausiai – apie jų panaudojimą daržininkystėje ir buityje. Šiems tikslams gaminame enzimus 3 mėnesius.

Daržininkystė:

* Universalios trąšos daržui (10 ml enzimų į 10 litrų vandens). Šiuo mišiniu laistome daržo, sodo ir kambarinius augalus. Dirva atsigauna, o derlius gaunamas gausesnis. Pakanka patręšti 1-2 kartus per sezoną. Šį mišinį galima pilti ir į kompostą – tai pagreitina jo susidarymą ir žymiai pagerina kokybę.

* Tinka augalų ir medžių purškimui (20 ml į 10 litrų vandens) žydėjimo metu. Derlius bus didesnis, o vaisiai sveikesni.

* Enzimus galima naudoti vandens telkinių valymui. Vasaros metu į telkinį reikia įpilti 40-60 litrų enzimų, ir maždaug per 4 dienas vanduo turėtų išsivalyti.

Buitis:

* Galima įpilti į indų ploviklį (1 arb. šaukštelį į indelį) – geriau išplauna riebalus, be to, enzimai nuteka į kanalizaciją, kurią taip pat valo.

* Enzimai – puiki priemonė nuo pelėsių. Papurškiame neskiestų enzimų ant pelėsių, įtriname, paliekame kelioms minutėms, po to nuplauname.

* Vonios ir klozeto plovimui: 100 ml sodos sumaišome su 100 ml enzimų.

* Nuo uodų, mašalų ir skruzdžių: išpurškiame neskiestais enzimais vietas aplink langus ir duris.

* Kilimų valymui: 250 ml enzimų į 5 l vandens. Jei kilimas smarkiai išteptas, tuomet įtriname į dėmes tokį mišinį: 1 valg. šaukštą druskos arba sodos sumaišome su 2 valg. šaukštais enzimų. Kai išdžius, išvalome dulkių siurbliu.

* Medinių paviršių valymui: 200 ml vandens, 30 ml alyvuogių aliejaus ir 60 ml enzimų.

* Dėmių valymui: lygiomis dalimis sumaišome pieną ir enzimus.

* Jei į skalbyklę įpilsime 125 ml enzimų – skalbiniai bus minkšti, purūs ir nebluks.

* Jei į bet kokią valymo ar skalbimo priemonę įpilsime enzimų – jie padidins priemonės efektyvumą ir sumažins neigiamą cheminių medžiagų poveikį gamtai.

Toliau – apie tai, kaip galima panaudoti enzimus sveikatos stiprinimui. Priminsiu, kad juos gaminame 6 mėnesius.

* Po ligos, natūraliam organizmo valymui arba sveikatos stiprinimui vartojamas toks mišinys: 10 ml enzimų į 20 ml vandens. Jį geriame vieną kartą į parą, o kad sustiprintume poveikį, prieš tai išgeriame stiklinę sulčių.

* Žaizdų apdorojimui enzimai naudojami kaip antiseptikai.

* Padeda po vabzdžių įkandimo: ant įkandimo vietos uždedame vatą arba marlę, sudrėkintą enzimais.

* Jei įpilsime enzimų į plaukų plovimo priemonę – plaukai geriau augs ir įgaus sveiką žvilgesį. Galima pasigaminti ir purškiamą balzamą plaukams: 1 dalis enzimų ir 2 dalys vandens.

* Veido odos valymui ir atgaivinimui naudojamas vandens ir enzimų mišinys (1:1). Jį gali naudoti ir vyrai po skutimosi.

* Dantų balinimui naudojamas vandens ir enzimų mišinys (1:1), juo skalaujama burna.

* Kad išvalytume daržoves ar vaisius nuo kenksmingų chemikalų, pamerkiame juos į šaltą vandenį, į kurį įpilame 2 valg. šaukštus enzimų.

* Kelis lašus enzimų galima įlašinti į maistą: tai paryškins jo skonį ir aromatą bei padės sustiprinti imunitetą.

O dabar, kaip žadėjau – apie mano enzimų panaudojimo patirtį 🙂 .

Ryškiausiai enzimų poveikį pamačiau, kai palaisčiau jais kambarines gėles. Rezultatą pastebėjau maždaug po dviejų savaičių: augalų lapai pasidarė sodriai žali, vešlūs, o žiedai – beveik dvigubai didesni.

Tokį patį poveikį pamačiau ir sode: gėlės gausiai žydėjo, augalai greičiau augo, lapai pasidarė vešlūs, gražios sodrios spalvos.

Enzimų įpyliau į šampūną, o enzimų mišiniu su vandeniu (1:1) purškiau plaukus. Plaukai pasidarė puresni, sveikesni. Tokiu pačiu mišiniu purškiau ir veidą. Oda akivaizdžiai atsigavo: geri rezultatai matomi jau po pirmo panaudojimo. Šis mišinys gerai balina dantis (reikia skalauti).

Įpyliau enzimų į visas valymo ir plovimo priemones – pastebėjau, kad jų reikia mažiau, be to, turiu omenyje, kad enzimai veikia ir patekę į kanalizaciją (ekologija!)

Gerai valo dėmes, ypač sumaišius su soda ar druska. Puikiai išvalė pelėsius vonioje. Pagreitina žaizdų ir nudegimų gijimą, malšina alergines odos reakcijas.

Lašinau enzimus į daržovių salotas – gaminau juos iš citrusinių vaisių, todėl yra labai malonaus kvapo.

Taigi, enzimų panaudojimo galimybės – labai plačios, čia paminėjau tik dalį jų. Tai universali, natūrali, labai naudinga ir absoliučiai nekenksminga priemonė. Ko gero, vienintelė, turinti tokį didžiulį panaudojimo ir naudingumo spektrą.

Kad tuo įsitikintumėte – reikia juos pasigaminti ir išbandyti 😉 . Artėja vasara – galėsite gaminti enzimus iš savo užaugintų vaisių ir daržovių 🙂 !

Gaminame enzimus (1 dalis)

Apie enzimų naudą pastaruoju metu kalbama ir rašoma labai daug, tačiau retas žino, kad juos galima lengvai pasigaminti ir namų sąlygomis.

Informaciją apie tai man atsiuntė vienas bendramintis (ačiū jam!) praeitų metų pabaigoje. Iš pradžių, kaip ir į kiekvieną naują dalyką, žvelgiau į tai atsargiai.

Bet enzimų svarba sveikatai, platus panaudojimo spektras ir kilni idėja – prisidėti prie Žemės valymo ir atgaivinimo – paskatino pabandyti. Dabar, kai jau turiu ir gaminimo, ir enzimų naudojimo patirtį – galiu pasidalinti savo pastebėjimais.

Platesnę informaciją – kas yra enzimai – galima susirasti internete. O jei trumpai, enzimai – tai pats gyvenimas, be jų nebūtų gyvybės. Enzimų yra visuose gyvuose organizmuose ir augaluose. Jie dalyvauja beveik visuose žmogaus organizmo procesuose: virškinime, audinių regeneracijoje, toksinų šalinime, imuninės sistemos veikloje ir t.t.

Žmogaus organizmas pats pasigamina enzimus, tačiau mums reikalingi ir papildomi enzimai iš maisto: šviežių daržovių ir vaisių, daigintų grūdų, sėklų ir riešutų.

Deja, šiuolaikiniai žmonės valgo labai daug termiškai apdoroto, konservuoto, chemizuoto maisto, kuriame enzimų beveik nebelieka, o organizmo pagamintus enzimus tenka papildomai naudoti viso to balasto apdorojimui. Todėl jie senka, o kai jų trūksta – prasideda įvairūs negalavimai.

Dr. Rosukon Poompanvong iš Tailando jau daugiau kaip 30 metų tyrinėja enzimus, jų poveikį žmogui ir gamtai. Ji ir atrado paprastą enzimų pagaminimo būdą, kuriuo skatina besąlygiškai dalintis visus, kam rūpi sveikata ir ekologija.

Pagaminti enzimai naudojami labai plačiai: daržininkystėje, namų ūkyje, kūno priežiūroje, maisto gamyboje ir t.t.. Ir – o tai labai svarbu šiuolaikiniame pasaulyje – visos Žemės ekologijai. Apie tai plačiau galite sužinoti čia.

O dabar apie enzimų gamybą. Iš tiesų – viskas labai paprasta..

Enzimams pagaminti mums prireiks:

* Plastmasinės talpos platesniu kaklu su užsukamu dangčiu;
* Vandens (nevirinto, geriau šaltinio);
* Medaus arba nerafinuoto (rudo) cukraus;
* Vaisių arba daržovių (šviežių, sveikų, be gedimo židinių; jie dedami su žieve, luobele ir kauliukais). Galima naudoti ir vaisių ar daržovių lupenas.

Komponentų proporcijos:

* 60% vandens;
* 6% medaus arba nerafinuoto (rudo) cukraus;
* 18% vaisių, daržovių arba lupenų;
* 16% tuščia ertmė (butelio viduje būtinai turi būti 15-20% oro).

Pavyzdžiui, imame 5 litrų plastmasinį indą. Kodėl būtent plastmasinį? Todėl, kad enzimų gaminimo procese atsiras dujos, o plastmasė gali plėstis.

5 litrams prireiks:

* 3 litrų vandens;
* 300 gramų medaus arba rudo cukraus;
* 900 gramų vaisių arba daržovių (geriausiai tinka bananai, obuoliai, ananasai, citrusiniai su žieve ir kauliukais, tačiau galima naudoti bet kokius kitus vaisius ir uogas. Kuo įvairesni vaisiai, tuo vertingesni enzimai.) Galima naudoti ir vaisių ar daržovių lupenas.

Gaminimo eiga:

* Gerai nuplauname vaisius, supjaustome ir sudedame į indą;
* Medų arba cukrų ištirpiname nedideliame kiekyje vandens ir supilame į indą;
* Supilame likusį vandenį, išmaišome ir užsukame.

Laikome kambario temperatūroje (18-35 laipsniai), kad nepasiektų saulės spinduliai. Fermentacijos laikas – 3 mėnesiai daržo ir namų ūkio reikmėms, arba – 6 mėnesiai maistui, sveikatos palaikymui, kūno ir veido priežiūrai.

Pirmą mėnesį pasigamina alkoholis, antrą – actas, o vėliau – formuojasi enzimai. Labai svarbu: pirmąjį mėnesį, o jei prireiks, ir ilgiau – kasdien lėtai atsukti butelį, pamažu išleisti susikaupusias dujas ir įleisti oro. Kai fermentacija aprims – atsukti ne rečiau kaip kas 3 dienas.

Kartą į savaitę reikia švaria lazdele atsargiai pamaišyti butelio turinį (tik nepurtyti butelio), kad paviršiuje nesusidarytų pelėsis.

Po 3 arba 6 mėnesių enzimus nukošiame, supilame į stiklinius butelius, sandariai uždarome ir laikome tamsioje vietoje, kambario temperatūroje. Saugojimo laikas – neribotas. Kuo ilgiau laikome, tuo enzimų savybės stipresnės, nes fermentacija vyksta toliau.

Jei po kiek laiko atsiranda nuosėdų – prieš naudodami nukoškime. Enzimų kvapas priklauso nuo to, iš ko jis pagamintas: jei iš vaisių – malonaus vaisių kvapo, jei iš daržovių – raugintų daržovių kvapo.

Abiem atvejais kvapas turi būti gaivus. Jei atsiranda nemalonus kvapas – įdedame medaus (10% nuo kiekio), ir maždaug po 30 dienų enzimai atsigaus, o kvapas vėl bus gaivus.

Tirščius galime panaudoti kaip natūralią trąšą daržui arba kambariniams augalams. Truputį tirščių galime pasilikti kitų enzimų gamybai.

Antroje dalyje – plačiau apie enzimų panaudojimą daržininkystėje, buityje ir kūno bei sveikatos priežiūroje. Ir, aišku, apie mano bandymus 😉 .

Sąmoningumo pamokėlė

Mokytojas dažnai kartojo savo mokiniams:

– Būkite sąmoningi!

– Bet ką gi tai reiškia?.. – klausė jie.

Vieną dieną Mokytojas nusivedė savo mokinius prie upės, per kurią buvo nutiestas labai siauras tiltelis.

– Kad suprastumėte, kas yra sąmoningumas, jums teks pereiti šiuo tiltu į kitą upės pusę, – pasakė Mokytojas.

Mokiniai priėjo arčiau tilto ir įsitikino, kad jis labai jau siauras..

– Tai pavojinga, tiltas pernelyg siauras! – nusprendė mokiniai.

Mokytojas atsakė:

– O kokio pločio tako jums reikia, kad vaikščiotumėte žeme? Juk labai dažnai jūs einate žeme lygiai tokia pačia siaura juosta, ir net nesusimąstote apie tai.. Kodėl gi jūs manote, kad negalite eiti šiuo tiltu?..

Keli mokiniai vis dėl to ryžosi pabandyti, tačiau išsigandę sugrįžo atgal į krantą.

Tuomet Mokytojas pats žengė ant tilto ir pradėjo juo eiti.. Kai kurie mokiniai nusekė paskui jį.

O pasiekę krantą, mokiniai su įkvėpimu dalinosi savo įspūdžiais:

– Ėjimas tokiu siauru tiltu reikalavo didelio susikaupimo, dėmesingumo ir buvimo šioje akimirkoje.. Mokytojau, dėkojame už šią pamoką! Mes dabar supratome, kas yra sąmoningumas 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Gražaus artėjančio savaitgalio 🙂 !

Gyvas maistas – sveikata

* Žmonės sugalvojo daugybę sveikatą gadinančio ir gyvenimą trumpinančio maisto. Ir.. ne ką mažiau priemonių, kovojančių su neteisingos mitybos pasekmėmis.

* Ar nebūtų paprasčiau pakeisti priežastį (neteisingą mitybą – į sveiką mitybą), nei nuolat kovoti su pasekmėmis?..

* Mitybos įpročiai – vieni stipriausių, nes skiepijami nuo pat vaikystės ir palaikomi tradicijomis (švenčių užstalėmis) bei maisto pramonės nuolat “tobulinama“ produkcija.

* Šiuos įpročius pakeisti nėra lengva, nes palengva jie tampa liguista priklausomybe nuo nesveiko maisto (daug kartų apdoroto, rafinuoto, chemizuoto).

* Šiuolaikiniai žmonės prarado žinias ir suvokimą apie sveiką maistą, todėl orientuojasi į gražią produkto išvaizdą ir skonį, kuris dabar dažniausiai yra dirbtinis. Maistas paverstas malonumu, todėl mitybai skiriama daug dėmesio, pinigų ir laiko.

* Kadangi maistas nekokybiškas – nuolat jaučiamas alkis, nes organizmas negauna reikalingų jam medžiagų. Todėl valgoma daug ir dažnai.

* Tuo tarpu mūsų protėviai pirmiausiai vertino maisto kokybę, o ne kiekį. Ir valgė tik 1-2 kartus per dieną, nes kokybiškas maistas suteikė pakankamai vertingų maistinių medžiagų ir energijos.

* Apie tai yra senovinis posakis: “Tas, kas valgo vieną kartą per dieną, yra išmintingas. Kas valgo du kartus – gurmanas, o kas valgo tris kartus – yra ligonis.“

* Įprotis valgyti tris ir daugiau kartų per dieną atsirado tik per pastaruosius du šimtmečius, kai augo maisto pramonė ir prasidėjo intensyvus maisto apdorojimas – virimas, kepimas, rafinavimas, konservavimas ir t.t. – kad produktai ilgiau išsilaikytų.

* Tokio apdorojimo metu žūsta didesnė dalis fermentų, vitaminų, mikroelementų, ir maistas nesuteikia organizmui reikalingų medžiagų ir energijos. Todėl žmogus jaučia alkį ir valgo dažniau ir daugiau, norėdamas pasisotinti.

* Taigi, mūsų laikais dauguma žmonių – maisto vergai, liguisti gurmanai. Pažvelkite į bet kurią kulinarijos knygą: juose daugybė sudėtingų, dažnai tarpusavyje nederančių produktų receptų. Belieka stebėtis žmogaus organizmo atsparumu..

* Kad pradėtume suprasti, kas yra sveikas maistas ir pradėtume sveikai maitintis, turėtume sugrįžti prie seniausių tradicijų, kai žmonės labiausiai vertino natūralų, kokybišką maistą.

* Natūraliausias ir sveikiausias maistas žmogui – gyvas, neapdorotas: švieži vaisiai ir daržovės, grūdai, riešutai, sėklos. Tai turėtų būti mitybos raciono pagrindas.

* Informacija apie daigintus grūdus ir sėklas yra daugelio tautų metraščiuose. Tai aprašė indų Ajurveda, kinai nuo senų laikų valgė juos nuolat, o Sibiro gyventojai vartojo juos gydomaisiais tikslais – kad ligonis greičiau pasveiktų ir sustiprėtų.

* Daigintus grūdus ir sėklas visada valgė ir valgo dvasiškai tobulėjantys žmonės: jogai, vienuoliai, žyniai.. Jie žinojo: žmogus tampa tuo, ką valgo – maistas įtakoja ne tik žmogaus sveikatą, bet ir sąmonę bei poelgius.

* Žmonės nuo seniausių laikų pastebėjo kad didžiausias kiekis visų naudingų medžiagų yra būtent daigintuose grūduose ir sėklose – juk tai potenciali būsimo augalo energija. Vėliau, kai augalas pradeda vystyti šaknų ir lapų sistemą, šių medžiagų žymiai sumažėja.

* Sudaiginti grūdai ar sėklos turi 40 kartų daugiau gyvų fermentų (enzimų), nei bet kokie kiti augalai. Toks maistas labai lengvai virškinamas ir gerai įsisavinamas – tik reikia jį gerai sukramtyti.

* Nuolat valgant gyvą maistą, natūraliai dingsta potraukis valgyti nesveiką maistą. Kartu dingsta ir visi žalingi įpročiai (rūkymas, alkoholizmas).

* Mityba gyvu maistu padeda taupyti pinigus (griauna mitą apie “brangų“ sveiką maistą), laiką (greitai pagaminamas), energiją (kurios nereikia eikvoti nesveiko maisto virškinimui), tausoja mūsų visų vienintelius Namus – Žemę.

* Jei norime būti sveiki, palengva turime sugrįžti prie natūralios, gyvos mitybos – tai tiesiausias kelias į gerą sveikatą, žvalumą ir dvasinę pusiausvyrą.

(Iš paskaitų apie sveiką mitybą, parengė – ruvi.lt)