Naujametinis laiškas..

Kaip teigia psichologai – mes lengviau išgyvename trumpalaikį stresą, net jei jis stiprus, nei ilgalaikį stresą, kai yra neaiški ateitis, ir stresas perauga į nuolatinę prislėgtą būseną, nerimą ir depresiją.

Todėl tokiose situacijose naudinga kartais atsitraukti nuo negatyvių įvykių sūkurio ir.. leisti sau atsikvėpti, ir, jei įmanoma, pažvelgti į situaciją ironiškai, su lengva humoro gaidele.. Kad nepalūžtume, kad neprarastume vilties sulaukti šviesaus periodo.

Mums visiems tai dabar aktualu, ypač Naujųjų Metų išvakarėse. Todėl kviečiu paskaityti psichoterapeutės Anastasijos Rubcovos ironišką palinkėjimą Naujiesiems – 2021 metams, ir labai tikiuosi, kad tai nors trumpam praskaidrins nuotaiką 🙂 ..

Laiškas Seneliui Šalčiui

Man čia pašnibždėjo, kad šiais metais laišką Seneliui Šalčiui reikia pradėti ne nuo žodžio “atnešk“, o nuo žodžio “pasiimk“.

Puiku. Pradėkime.

Seneli, mielas. Ko gero, nereikia naujo, pradžioje išsiaiškinkime su senu. Aš daugiau jau negaliu suktis šioje pragariškoje karuselėje, tegul nors kai kurie dalykai dabar sustoja, a?

– Na, jei tik gali, pasiimk kaukes. Ypač iš tų, kurie su akiniais. Nors jų pasigailėk, Seneli, nes stiklai rasoja, ir jie nuolat klaidžioja tirštoje migloje, apčiuopomis, kaip ežiukai, nematydami nei mašinų, nei žmonių, nieko. Ir jei ne virusas, tai kažkoks autobusas sankryžoje juos tikrai pribaigs.

– Kartu su kaukėmis, prašau, pasiimk tą naują įprotį – atšokti nuo žmonių ir spaustis prie namų sienų. Ir, apskritai, atšauk socialinę distanciją, žinoma, jei tik gali.

– Pasiimk tą pojūtį, kad va tiesiog rytoj su bet kuo gali bet kas nutikti. Galima susirgti, atsidurti uždarytam karantine, nepapulti į reanimaciją, nes ten nėra vietų, parą išbūti laukiamajame, todėl kad gydytojai nieko nespėja, ir numirti, nes ligoninėje baigėsi vaistai. Gyvenimas, iš tiesų, visada buvo nenuspėjamas. Visas mūsų taip vadinamas stabilumas tebuvo iliuzija ir laikėsi ant plonos tikėjimo stabilumu plėvelės. Bet šiais metais plėvelė visai sudilo. Ir kai kuriose vietose per ją skverbiasi toks klaikus siaubas, kad nėra jau jokių jėgų.

– Pasiimk tuos visus termometrus, a? Dar niekada tiek daug pašalinių žmonių nesidomėjo mano kūno temperatūra.

– Pasiimk stingdantį pojūtį, kad reikia kažkaip suspėti, išlaviruoti, užsirašyti pas kirpėją, pakliūti pas stomatologą, pasimatyti su draugais, atsigerti kavos kavinėje. Todėl kad rytoj vėl viską uždarys. Pusmečiui.

– Pasiimk ryžių atsargą dviems metams, kuriuos aš nusipirkau kovo mėnesį, persekiojama artėjančio bado šmėklos. Va ryžių ir neprireikė, ačiū. Arba aš galėčiau pakeisti juos į dviejų metų kantrybės atsargas.

– Pasiimk zoom, grąžink galimybę vilkėti ne tik viršutinę, bet ir apatinę kostiumo dalį, o ne štai tas amžinas namines kelnes su vilnonėmis kojinėmis iki kelių. Ir nuotolinį išsilavinimą pasiimk. Taip pat neprireikė, ačiū.

– Sugrąžink, prašau, draugus. Seneli, aš buvau tikra, kad man pakaks tų visų madingų daikčiukų – Telegram, Skype, WhatsApp, zoom – ir aš išsilaikiau su jais beveik metus, bet metų gale aš pasiduodu, prašau, prašau, prašau, grąžink man galimybę apkabinti draugus, palaikyti juos už rankų, pajusti jų kvapą. Paglostyti jų plaukus. Net jei jiems tai pasirodys keistai. Tegul galvoja, ką tik nori, kad tik būtume kartu.

– Grąžink nors truputį erdvės. Šiais metais aš – ir ne tik aš, visi mes – netekome erdvės. Mes neturime judėjimo laisvės, nei darbo vietos namuose, nei asmeninės erdvės.

– Grąžink bent truputį jėgų. Ir galimybę išeiti į gatvę be tos slegiančios vidinės įtampos.

– Ir gerus sapnus grąžink, kad ryte atsibustume, kaip vaikystėje.

Ir dar štai kas. Ačiū tau už 2020 metus.

Taip mane močiutė išmokė – kai baigiasi kažkas kankinančio, nemalonaus, erzinančio, kas tai bebūtų: santykiai, metai ar darbo projektas, visada pirmiausiai pasakyk: “labai dėkoju“. Taip saugiausia. Nes jei tik pradėsi reikšti pretenzijas – prapuolęs reikalas, paskęsi nuoskaudose metams, o gal ir keliems.

Taip kad – ačiū, metai buvo įsimintini.

Ir sveikatos tau, Seneli.

Padėka autorei! Pagal sutrumpintą A. Rubcovos tekstą, vertė ruvi.lt

Su artėjančiais Naujaisiais Metais 🙂 ! Stiprybės, vienybės, išminties ir gerosios vilties mums visiems! Gyvenkime.. Mylėkime.. Draugaukime.. Ir būtinai, būtinai tikėkime šviesia mūsų visų ateitimi 🙂 !

(Kitas įrašas bus sausio 4 dieną)

Naujametinė istorija

Sekmadienį, po rytinės kavos ir pasivaikščiojimo, mes užėjome į nedidelę parduotuvę, kurią aš vadinu rojumi namams… ir aš pamačiau JĮ…

Juokingas pasišiaušęs sniego senis su žalia kepure ir raudonais batais stovėjo vienišas ant stalo ir žiūrėjo į mus žmogaus žvilgsniu… tokiu pačiu, kokiu žiūrėjo į mane mano vaikystės žaislai, kai aš tikinau mamą, kad tai ne aš jų noriu, o jie yra benamiai ir todėl labai prašosi pas mus į namus…

Ačiū mamai, ji visada tuo tikėjo…

Sniego senis ne tik prašėsi, jis jau neteko vilties…

Jo morkinė nosis žiūrėjo į grindis… ar į stalą?…

Mes susižvalgėme, ir vyras pakvietė pardavėją…

Paslaugi pardavėja nusišypsojo ir atnešė mums lygiai tokį patį sniego senį…

Na, ne visai tokį patį, bet mūsų manymu, visai kitokį, įžūliai žvelgiantį į mus per pakuotę, į kurią ryškiai oranžinė morka rėmėsi nepalenkiamu stačiu kampu…

Net nesusižvalgę, mes vienu balsu sušukome:

– Neeeeee! Ne šitą! O tą, kitą!

– Bet juk jie visiškai vienodi, – nuoširdžiai nustebo mergina.

– Ne! – mes buvome ne tik užsispyrę, bet ir tvirtai tuo įsitikinę…

“Mūsų“ sniego senis apsidžiaugė… aš nemeluoju… aš tikrai tai mačiau…

Namuose jis atsistojo po eglute, aukštai iškėlęs nosį… ir iš karto su visais susidraugavo…

Aš žiūriu į Sniego Senį… absoliučiai MŪSŲ… ir galvoju apie tai, kad viskas gyvenime būtent taip ir vyksta…

Mes nežinome, kodėl kažkas tampa mūsų, o kažkas – niekada…

Vidinės simpatijos ir antipatijos iš tiesų sunkiai paaiškinamos, ir visai nelogiškos…

Bet kur galima pralaimėti, arba, atvirkščiai, laimėti pagal principą “geriausias-blogiausias“, “pirmas-paskutinis“, “stiprus-silpnas“, ir taip toliau… išskyrus meilę, draugystę, artimumą….

O juk viskas laikosi meilės, draugystės, artimumo dėka…viskas, kas tikra…

O ne varžybose, ne agresyviuose konkurenciniuose žaidimuose į geriausius, ne bergždžiuose bandymuose kažką įrodyti visam pasauliui…

Visam pasauliui nereikalingi jokie mūsų įrodymai, mielieji…

O ir mūsų tokios pastangos, jei visai atvirai…

Mes reikalingi pačiam gyvenimui ir tiems, su kuo mus jungia patys laimingiausi pasaulyje meilės, draugystės, artimumo tiltai…

Tieskime juos…

Kurkime savo pasaulį… kur mes bebūtume…

Ir tegul jame nebus sušalusių, pamirštų, nuskriaustų…

Mylėkime…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Toks nematomas varpelis…

Ar būna taip jums – staiga sieloje tyliai skambteli sidabrinis varpelis. Švelniai ir taip tyliai… Arba paprasčiau pasakysiu – suskamba sieloje telefonas; tai atėjo dvasinė žinutė nuo to, kas jus myli ir apie jus galvoja.

Štai tiesiog šią minutę pagalvojo apie jus, net jei jus metų dvidešimt nesimatėte. Pagalvojo su švelnumu – ir atėjo žinutė su širdele 🙂 . Arba su angeliuku 🙂 . Arba su gėlyte 🙂 …

Ir tokios žinutės mus pasiekia ne taip jau retai. Staiga suskamba nematomas varpelis. Ir kažkodėl sielą užlieja šiluma. Kažkodėl širdyje pasklinda švelnumas. Ir pasaulis atrodo geresnis ir šviesesnis. Norisi nusišypsoti kitiems arba padaryti kažką gero…

Ir prisiminsi netikėtai tą žmogų. Labai greitai, prabėgomis, bet tu prisiminsi jį, – tą žmogų. Tai jis jus abu prisiminė.

Pagalvojo su meile ir švelnumu, akimirką pajuto tai, ką kadaise jautė. Jausmai išliko; tiesiog jis juos pamiršo kasdienybės šurmulyje. Ir štai – prisiminė.

Ir tą pačią sekundę atėjo žinutė. Mes ją gavome ir taip pat prisiminėme.

Taip būna gyvenime. Bet dažniausiai mes nesuprantame, kas atsitiko. Tiesiog šilta ir šviesu staiga pasidaro sieloje. Ir gyvenimas pasirodo pilnai pakenčiamas, kai skamba tas varpelis. Kai mes gauname nematomą širdelę ir atsakome tuo pačiu.

Visi, kas mus myli ir mylėjo, myli ir dabar. Meilė nesibaigia. Net jei šito žmogaus jau nėra šioje žemėje, jis vis vien siunčia mums žinutes. Ir suteikia jėgų gyventi…

O žinutėje parašyta: “aš myliu tave“. Štai ką reiškia tas tylus varpelis, po kurio taip šviesu sieloje. Ir truputį liūdna…

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Stebuklas tavyje

Sakoma, kad visi atsakymai į mūsų klausimus jau yra mumyse. Visi tai girdėjo. O kas, jei mes nematome tų atsakymų? Kas, jei mes jų negirdime, kas, jei negalime jų pajusti?

Ir tuomet, būtent tuomet, – pačiu nuostabiausiu būdu, stebuklas pasireiškia per žmones aplink mus. Aplink tave.

Tarsi veidrodyje atspindi atsakymus į tavo klausimus Visatai. Per giminingą tau sielą.

Talentingas žmogus įkvėpė tave žengti pirmą žingsnį link tavo išsvajotos, tokios mielos ir reikalingos pasauliui svajonės.

Iš tavo draugo širdies atėjo paguodos energija. Tarytum jaukiu, minkštu, švelniu, šiltu pledu apgaubė tave, pasupo, lopšinę sudainavo. Dabar viskas gerai.

Šalia artimo žmogaus tu atsigauni, susirenki iš gabalėlių, iš detalių, iš molekulių, iš minčių ir jausmų. Dabar tu vientisas ir saugus.

Arba ta melodija, ta daina, jos tekstas priminė tau tai, ką jau manei gyvenime praradus. Tu vėl kuri nepatirtas istorijas, apie kurias svajojai. Ir jos nutinka tavo paralelinėje Visatoje. Kaip gera dabar atlaisvinti širdies kampelį naujiems stebuklams.

Laiku ištarti žodžiai sustabdė tave, apsaugojo, pažadino iš iliuzijų sapno. Ir dabar tau nereikia vėl lipti ant to paties grėblio, muštis gumbus, sėstis į balą ir dejuoti: “štai ir vėl tas pats“.

Kaip gerai, kad šiame pasaulyje esate jūs, mielieji burtininkai, tie, per kuriuos įvyksta stebuklai. Stebuklai mums. Stebuklai tau.

Kaip gerai, kad mes ne vieni su savo klausimais ir atsakymais. Mes esame drauge. Mes reikalingi vieni kitiems. Ir ačiū Dievui!

Aš linkiu visiems laimės 🙂 !

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt

Jaukių ir šviesių artėjančių švenčių mums visiems 🙂 !

Gyventi

Staiga pastebėjau, kad visiškai dingo poreikis niūrioms prognozėms apie tai, ko daugiau nebus, kaip ir varžyboms, kas labiau vienas kitą išgąsdins…

Na, nebus, ir nebus… o ir išsigąsti jau nesigauna, prie visko pripranti…

Ir dar mažiau noro žaisti į gražius aprašymus apie tai, ką aš darysiu, kai visa tai pasibaigs… kai pasibaigs, tuomet ir bus aišku…

Tačiau kasdien stiprėja vidinis apsisprendimas atsisakyti laukimo režimo…

Nėra jokio laukimo režimo, mielieji…

Yra gyvenimas…

Štai toks…

Ir metų, apie kuriuos dabar masiškai juokauja, kad mes jais praktiškai nesinaudojome, niekur nepaslėpsime…

Ir į bendrą stažą jie bus užskaityti…

Ir “užšaldytomis statybomis“ jų nepaskelbs…

Mes nelaukiame geresnių laikų nuotoliniu būdu, nesėdime šaldytuve lyg pusfabrikačiai, neapraudame neįvykusių kelionių ir švenčių… mes gyvename…

Mes tęsiame ir tęsiamės…

Tai mūsų laikas, kurio mums nėra kam kompensuoti kaip neišnaudoto…

Ir šalia mūsų artimi žmonės, kurie net po kaukėmis išlieka savimi…

Štai ir viskas…

O tai reiškia, kad reikia ieškoti būdo būtent gyventi, o ne sustingti laukimo režime…

Reikia suprasti, kad yra dalykai, kuriems nesvarbu, kaip viskas pasikeitė aplink, bet svarbu, kad mes išliktume juose tokie, kokie buvome – meilėje, draugystėje, šeimos istorijoje…

Šie metai labai ryškiai ir sąžiningai parodė mums, ar iš tiesų mes turime vieni kitus…

Ir dažnai nutikdavo taip, kad ten, kur viskas buvo taip puošnu parodai, viduje sutrūnijo iki pagrindų, ir atvirkščiai, atsijungęs didžiojo šurmulio autopilotas atitirpdė daugelio širdyse giliai glūdėjusį švelnumą…

O jame auga tiek visko… švelnume… nors jis ir trapus, ir nelabai pastebimas, ir ne taip garsiai girdimas, kaip kritika ir nepasitenkinimas…

O kritikoje, tarsi tarp piktžolių, atvirkščiai, viskas pražudoma… Joms ir virusai jokie nereikalingi, kad užgožtų gyvybę…

Tegul ne taip jau linksma dabar, ne taip džiugu, ne taip giedra…

Bet jei žiūrėdami tiesiai į realybę, nesiguosime gražiomis legendomis ir suprasime, kad nieko žmonių gyvenime nevyksta amžinai, tuomet atkris visi nereikalingi klausimai…

Gyventi… gyventi… gyventi…

Nesustingti laukimo režime…

Būkite savimi, būkite vienas pas kitą… o visa kita antraeiliai dalykai…

Nuoširdi padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės, vienybės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Renkuosi Meilę

Ar daug mes galime, jei mūsų jėgos trapios?…

Jei metai šie, sukrėtę mus savo keliamaisiais spyriais į pačius slapčiausius skausmingus taškus, vis dar nepasisotino savo aukomis?…

Jei nėra kur pasislėpti, ir neįmanoma rasti vietos, kur nepasiektų ilga ir sunki negailestingos realybės nata?…

Galime tai įveikti tik drauge…

Tik pridėję vieno silpnumą prie kito…

Tik leisdami drauge pralieti ašaras, sujungti bendrą vidinę šilumą, apgaubti stingdančiame šaltyje neprarastu švelnumu…

Paradoksas, mielieji, bet mums nepavyks išsivaduoti iš visos šios situacijos, jei mes slėpsimės už cinizmo šarvų…

Jei galvosime, kad reikia kabintis dantimis už teisę išsigelbėti…

Jei sužvėrėsime savo baimėje…

Kaip sakė man viena moteris, kuri kadaise pergyveno blokadą: “Aš supratau, kad jei nekęsiu, tuomet žūsiu… aš pasirinkau mylėti… kiekvieną įkvėpimą, iškvėpimą, dieną… kiekvieną, ką galėjau matyti, girdėti ar jausti per atstumą“…

Aš sutinku su ja…

Aš tikiu Meile…

Jos dėka aš gyvenu toliau…

Atminkite, kad kiekviename iš mūsų ji yra… negali nebūti…

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Net metalas pavargsta…

Žinote, net metalas pavargsta. Kaupiasi akiai nematomi pažeidimai, palaipsniui, veikiant išorinėms sąlygoms. O paskui metalas pradeda irti. Subyra. Visiškai netikėtai tiems, kas naudojosi mašina arba mechanizmu. Viskas buvo kaip įprasta, o paskui viens! – ir sulūžo.

Taip ir žmoguje kaupiasi moralinis nuovargis. Smulkūs barniai, nuoskaudos, spaudimas, nesupratimas, išnaudojimas, abejingumas, netektys, praradimai – visa tai žmogus stojiškai ištveria. Ir aplinkiniai skaito jį geležiniu, plieniniu! Kaip ramiai pakelia likimo smūgius ir kitų žmonių smūgius šis žmogus!

O iš tikrųjų, viskas kaupiasi ir sumuojasi. Metalas pavargsta. Ir stiprus žmogus staiga suserga ir nusilpsta, tiesiog mūsų akivaizdoje pradeda byrėti. Arba nutraukia santykius, kuriuos ilgai brangino ir palaikė. Palieka darbą, kuriuo gyveno.

Moralinį nuovargį galima atpažinti gerokai prieš tai, kai žmogus palūžta.

Ir svarbiausias požymis – dingsta džiaugsmas. Džiaugsmas santykiuose, kai lyg ir viskas gerai. Džiaugsmas darbe dėl pasiekimų. Net apdovanojimai nesuteikia ypatingo džiaugsmo. Dingo moralinis pakilimas. Žmogus viskam abejingas.

Antras požymis – reikia save nuolat versti kažką daryti. Žmogui tenka prisiversti daryti tai, ką jis anksčiau darė su įkvėpimu. Jis tiesiog verčia save per jėgą; bet jėgų vis mažiau.

Ir trečias požymis – žmogus pradeda “byrėti“. Tai ten suskausta, tai ten. Nieko rimto! Bet atsigauti pilnai nesigauna. Ir tokie negalavimai atsiranda būtent tuomet, kai reikia sugrįžti į darbą, į santykius, kurie išsekino ir išvargino. Net jei pats žmogus sau to nepripažįsta.

Moralinį nuovargį gali patirti net patys stipriausi žmonės. Ir jiems jis itin pavojingas; jie kenčia iki paskutiniųjų. Ir pačiu netikėčiausiu metu mašina sustoja arba sulūžta. Ir žmogus sulūžta. Todėl kad žmonės ne geležiniai ir ne plieniniai.

Net metalas pavargsta; ir žmogaus siela pavargsta, jei jos netausoti, nepalaikyti ir žaloti smulkiais smūgiais ir pažeidimais…

Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Neišduoti savo ateities

Ramu. Ramybė ir tyla širdyje. Nebaisu, nes pasitikiu savo rūpestingu vidiniu pasauliu. Nebaisu, nes žinau – viskas susitvarkys, ir nėra priežasčių abejonėms. Angelai niekada nepalikdavo mūsų tamsoje.

Šviesių dienų mano gyvenime dabar daugiau, nei niūrių – kai atradau save, aš išmokau valdyti savo būseną ir sugrįžti į gilumą, pačią vandenyno esmę, kurią mes vadiname siela.

Tačiau retkarčiais paleidžiu vairą iš rankų. Ir tuomet protas įtraukia į abejonių ir baimių sūkurį, atimdamas orientyrus kelyje. Puldama į žemas vibracijas, jaučiu kone fizinį skausmą. Sunku kvėpuoti, akmuo saulės rezginyje, o rankos – rankos virsta ledukais.

Risdamasi į tuštumą, bandau užsikabinti už šviesių vilčių, už svajonių, kurios tiesia man savo spinduliukus. Užsikabinu.

Neseniai priėmiau sprendimą: niekada neišduoti savo ateities. Aš tvirtai įsitikinusi, kad mūsų tyri ketinimai ir tikslai jau užrašyti ant gyvenimo drobės. Užrašyti, bet nematomu rašalu. Ir kad jie būtų išreikšti realybėje, reikia laiko ir tikėjimo.

Ir vardan savo ateities aš protarpiais sugrąžinu save į namų būseną – į savo vidų, pas mažą tyrą vaiką, kuris gyvena tarp sielos ir širdies. Įsivaizduoju virš savo mažo pasaulio didelę-didelę sferą, saugančią nuo visų bėdų ir negandų.

Dieną ir naktį Angelai sklando virš jos, o kai man pasidaro baisu ir liūdna, – tik pašauk – ir jie išreiškia savo meilę. Savo begalinę tyrą meilę.

Užgydyti savo žaizdas, užlopyti plyšius, užklijuoti skylutes ant širdies – pirma būtinybė apsaugai nuo išorinio triukšmo ir negatyvios energijos.

Aš tarsi nubrėžiau ribą tarp savęs ir visko, kas vienaip ar kitaip gali sutrikdyti mano vidinę pusiausvyrą, sutrypti svajones, nutraukti mano ryšį su savo širdies balsu. Visas negatyvumas, baimės, neprašyti patarimai, atsimuša nuo apsauginės sferos, lyg kamuoliukai.

Ir tai ne susireikšminimas, ne išdidumas, ne ego. Tai ištikimybė sau, pasitikėjimas savo siela.

Ir kaip bebūtų sunku, aš visada turiu save. Apsauga, atrama, jėga. Joks blogis neprisiartins prie stipraus, kupino meilės žmogaus.

Tiesiog gyventi šį gruodį skiriant dėmesį tam, kas svarbu. Tegul snaigėmis lekia dienos, tegul kartais jos praeina ramioje tyloje, o kartais – žiba bengališkomis ugnelėmis ir kviečia pasidžiaugti.

Tegul viskas eina savo tėkme.

O mes stebėsime, neprarasdami pasitikėjimo.

Padėka autorei! Pagal Anos Čiulanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vidinės stiprybės mums visiems 🙂 !