Mėnuo: birželio 2011

Apie valią

Ką reiškia turėti valią, kas yra valia? Jei apibūdiname žmogų kaip turintį valią – įsivaizduojame stiprų žmogų, jei sakome, kad bevalis – iškyla silpno žmogaus vaizdas. Žodyne valia apibrėžiama kaip žmogaus psichinė galia, pasireiškianti sąmoningu veiklumu. Valingas žmogus tiksliai žino, ko siekia, turi aiškius motyvus ir idealus, nuo kurių nenukrypsta. Paprastai tariant, valia yra sugebėjimas pilnai valdyti savo gyvenimą: sumanymas-planas-veiksmas-rezultatas.

Puiki savybė, tačiau kodėl ji dažnai siejama su įtampa, kova, griežta kontrole ar kažko neįmanomo vykdymu? Matyt, todėl, kad tai paplitęs, bet klaidingas valios suvokimas. Valią turime kiekvienas: tai jėga, kuri padeda mums įgyvendinti tikslus, troškimus, svajones. Valia turi būti žmogui natūrali ir organiška, be prievartos pojūčio. Tai elementari savidisciplina, kryptingumas, be kurių gyvenime negalime nieko pasiekti.

Jei vis dėlto kažką darydami jaučiame didelę įtampą, tuomet verta susimąstyti – ar tikrai siekiame savo tikslų, ar jie nėra primesti. Gali būti, kad turime neišvystytą valią – tuomet pasitaikius pirmai rimtesnei kliūčiai palūžtame. Silpnos valios žmonės apskritai nevaldo savo gyvenimo ir lengvai pasiduoda kitų valdymui. O gal naudojame valią kažko slopinimui?

Psichofiziologas G. A. Šičko, nagrinėjęs ir atradęs priklausomybės formulę, įrodė, kad žmogaus valia yra pritaikyta išimtinai siekti tikslams, bet ne slopinimui ir kovai (pvz., prieš žalingus įpročius). Atradęs šį dėsningumą, jis sukūrė vieną efektyviausių sistemų, kurioje vystant ir motyvuojant žmogaus valią, atsisakoma žalingų įpročių. Jos esmė paprasta: ne kovoti su problemos pasekmėmis, o suprasti problemos priežastis ir išsikelti naujus tikslus bei jų siekti. Tuomet pati problema tampa motyvu ieškoti naujų sprendimų, tikslų gyvenime.

Pavyzdžiui, atsisakant žalingų įpročių, pirmiausiai pripažįstama, kad jie yra, toliau nagrinėjama – ką gero ir ką blogo jie atnešė į žmogaus gyvenimą. Svarbus etapas – moksliškai patvirtintos informacijos skaitymas. Galiausiai iškeliamas naujas tikslas – blaivybė, sveikas gyvenimas ir to siekiama. Taip pat su viršsvoriu – žmogus supažindinamas su neteisingos mitybos ir persivalgymo pasekmėmis ir siekiama naujo tikslo – sveikatos (o ne laikino išorinio efekto). Jokios kovos, slopinimo ar prievartos, žmogus sąmoningai, motyvuotai pats siekia savo užsibrėžto tikslo.

Kai valia yra pajungiama slopinimui ar kontrolei, gaunami priešingi rezultatai, nei užsibrėžta, bei kuriami gilūs vidiniai prieštaravimai. Išskirtiniai valios bruožai – sąmoningumas, savarankiškumas, ryžtingumas, kryptingumas ir atsakingumas. Tai laisvo žmogaus bruožai, todėl valia siejama su laisve. Valios ugdymo sąlygos – motyvas veiklai, reguliarumas, savidisciplina.

Valia ugdoma tik veiksmu. Įdomu tai, kad patys veiksmai dažniausiai nėra sunkūs – pvz., sportuoti daugeliui smagu, laikytis tam tikrų mitybos taisyklių nėra sudėtinga, kažko mokytis ne tik naudinga, bet ir įdomu, ir pan. Sudėtingiausia – atlikti tuos veiksmus kasdien arba periodiškai. Taigi, dažniausia valios kliūtis – elementarus tingėjimas. Yra ir rimtesni valios stabdžiai – baimė, abejonės, nepasitikėjimas savimi.

Valią palaiko ir stiprina: tikėjimas savimi ir tuo, ką darote; noras pasiekti tam tikrą rezultatą; veiksmų planas ir nuoseklumas; moralinis stabilumas; svarbių jums žmonių palaikymas. Kai žmogus turi aiškius motyvuotus tikslus, tuomet valia į juos veda lengvai, nes nekyla jokių vidinių prieštaravimų, kurie keltų abejonių. Todėl valią galime vadinti jėgų koncentracija, kuri padeda realizuoti priimtus sprendimus.

Ugdykime valią ir naudokime šią galingą gyvenimo jėgą teisingai – tuomet ji stiprėja ir padeda mums. Pasiekę užsibrėžtą tikslą, mes pajuntame pasitikėjimą savimi, kūrybinį džiaugsmą, ir galime imtis naujų tikslų su dar didesniu entuziazmu 🙂 ..

Ką jūs apie tai manote?

Apie gyvenimo prioritetus

Vienas svarbiausių gyvenimo klausimų – teisingai sudėlioti prioritetus. Prioritetas (lot. prior – pirmas, vyresnis) – sąvoka, nurodanti svarbumą, pirmumo reikšmę. Pavyzdžiui, veiksmų prioritetas nustato jų atlikimo tvarką ir eiliškumą. Kas nutinka, jei neturime prioritetų? Gyvenimas tampa chaotiškas, nes nuolat laukia neatliktų ar atidėtų darbų eilutė, kuri kelia įtampą, be to, mūsų veikla pasidaro neefektyvi arba mažai efektyvi.

Mūsų gyvenimo prioritetai tampriai susieti su įvairiomis gyvenimo sferomis ir vertybėmis. Skirtingos gyvenimo sferos gali turėti skirtingą prioritetą kiekvienam žmogui. Pavyzdžiui, darbo sfera – skirtingi prioritetai yra jei siekiama karjeros, ir jei svarbus tik atlyginimas už darbą. Arba pinigai: kai jų trūksta, jie tampa prioritetu, o jei perteklius – apie juos negalvojame.

Skirtingi prioritetai yra skirtingame amžiuje: vienokie 20 metų, ir visai kitokie – 60. Vienokie prioritetai žmonių, kurie turi šeimą ir augina vaikus, kitokie – viengungių, ieškančių gyvenimo draugo. O turintis stiprią sveikatą vargu ar supras sunkiai sergančio žmogaus prioritetus ir t.t.. Be to, keičiantis gyvenimo etapams ar aplinkybėms, keičiasi ir mūsų prioritetai.

Jų pasikeitimas ypač ryškus paprastame pavyzdyje, kurį pastebėjome ne vienas, kai skaitome seniai skaitytą mėgiamą knygą. Keičiamės mes, keičiasi ir knygos epizodai, kurie mums atrodo svarbūs ir įdomūs. Tai paaiškinama paprastai: kai mūsų būsena sutampa su aprašoma situacija, mes joje randame savo pergyvenimų, požiūrių ar nuostatų patvirtinimą ir tuomet ji mums pasirodo įdomi.

Atrodytų – viskas paprasta: nuolat pasitikriname savo prioritetus ir pagal juos gyvename, tačiau kodėl kartais vis dėlto įsitraukiame į chaotišką gyvenimo klausimų sprendimą? Pirmiausiai dėl to, kad daugelis esame linkę pirmoje eilėje atlikti malonius arba lengvus darbus, o tuos, kurių nemėgstame ar vengiame – atidedame. Kai taip elgiamės, tie atidėti darbai anksčiau ar vėliau tampa svarbūs, skubūs, “degantys“ ir neatidėliotini, o mes rizikuojame gyventi nuolatiniame skubėjime ir nieko nespėti.

Jei nenorime įsisukti į skubėjimo sindromą, įpraskime susidėlioti prioritetus. Kadangi jie keičiasi, tai turime atlikti periodiškai. Prioritetų sudėliojimas padeda optimizuoti, organizuoti ir struktūrizuoti gyvenimo laiką, sutelkti dėmesį į svarbesnius klausimus ir nukreipti jėgas reikalinga kryptimi. Kai aiškiai suprantame, kas mums svarbu, o kas – ne, tuomet pasidaro aiškūs ir gyvenimo tikslai.

Dėliodami prioritetus, turime prisiminti, kad jie skiriami pagal svarbumą ir skubumą. Mes fiksuojamės ties tuo, kas šiuo metu yra svarbiausia. Prie svarbių gyvenimo klausimų visuomet gali atsirasti ir skubių ar nenumatytų, todėl turime būti lankstūs. Tačiau pagrindinius klausimus turime vykdyti nuosekliai ir be atidėliojimų, kitaip vėl apsiversime darbais ir vėl teks spręsti prioritetų klausimą..

Dar vienas svarbus klausimas – ar mūsų pasirinkimai, o tuo pačiu ir prioritetai, visuomet remiasi mūsų pačių nuomone, ar jie neįtakoti? Labai dažnai, patys to nesuvokdami, mes paklūstame bendrai socialinės grupės elgesio linijai ir tokiu būdu užslopiname saviraišką. Siekiame tai, ko ir visi, nes bijome pasmerkimo – konkuruojame, norime padaryti įspūdį, efektą. Tai spąstai, nes kuo dažniau žvalgomės į aplinkinius ir jų siekius, tuo labiau tolstame nuo asmeninės saviraiškos.

Turime išmokti skirti – kur asmeninės, o kur primestos vertybės, būti sąmoningais ir mąstyti, o ne gyventi šablonais. Tačiau yra ir kita pusė: gyvename šeimose, turime darbinių ir draugiškų santykių, todėl kartais pažiūrėkime į save ir į šiuos santykius iš šalies: ar mokame gerbti kitų prioritetus ir sugyventi, ar mokame derinti ir bendrus prioritetus? Esame bendruomeniški, todėl turime išmokti bendradarbiauti ir kurti gyvenimą ir iš asmeninės, ir iš aplinkinių žmonių perspektyvos.

Sakoma, kad bet kokį gyvenimo klausimą galime išspręsti vienu iš keturių būdų: ignoruoti, atidėti, paskirti kažkam kitam arba įgyvendinti. Kiekvienas iš šių sprendimų turi skirtingas pasekmes. Jei norime būti savo gyvenimo šeimininkais, pirmiausiai turime nustatyti – kas iš tiesų mums svarbu – ir įgyvendinti. O kad neužsiverstume darbais, iš karto, kai tik iškyla naujas klausimas, nustatykime jo prioritetą, bei kartas nuo karto visus juos peržiūrėkime. Tik taip galime sąmoningai kurti savo gyvenimą.

Ar sutinkate?

Aforizmai, paradoksai, juokai..

* Laisvė reiškia atsakomybę. Štai kodėl dauguma jos bijo.

* Ten, kur nėra valios, nėra ir kelio.

* Pesimistas – tai žmogus, kuris galvoja apie kitus žmones taip pat niūriai, kaip ir apie save, ir nekenčia jų už tai.

* Saugokitės melagingų žinių: jos pavojingesnės už nemokšiškumą.

* Tik tas, kuris padėjo sau, žino, kaip padėti kitiems.

* Senti liūdna, bet tai vienintelis būdas gyventi ilgai.

– Bernardas Šo –

**************

* Teisus tas, kas nuoširdus.

* Darbus nulemia jų tikslai; tas darbas skaitomas didžiu, kurio tikslas didingas.

* Moterys be vyrų draugijos blanksta, o vyrai be moteriškos draugijos – kvailėja.

* Meilė, draugystė, pagarba nesusieja taip, kaip bendra neapykanta kam nors.

* Gerai ten, kur mūsų nėra: praeityje mūsų jau nėra ir todėl ji atrodo nuostabi.

– Antonas Čechovas –

**************

* Išminčiai ir dantų gydytojai žvelgia į šaknį.

* Oro pilių statytojai niekuomet nepritrūksta statybinės medžiagos.

* Daryti musę iš dramblio nerentabilu: pernelyg daug atliekų.

* Gyvenimo dramos vyksta be repeticijų.

* Draugystė ir arbata puikios, jei jos karštos, stiprios ir ne per saldžios.

* Geriausia priemonė nuo nemigos – miegas.

* Geras pasakojimas turi būti trumpas, blogas – dar trumpesnis.

* Jeigu tu nesugebėjai surasti savęs, tai kaip gi tuomet tave suras kiti?

* Santuoka – tai taikus dviejų nervų sistemų sugyvenimas.

* Nebūtina išgerti visos jūros, kad įsitikintum, jog ji sūri.

* Yra žmonių, kuriems maloniau galvoti, kad bitės gelia, nei apie tai, kad jos neša medų.

– Emanuilis Germanas –

**************

* Viskas žmogaus rankose. Todėl jas reikia kuo dažniau plauti.

* O kad atpirkimo ožį galima būtų dar ir melžti!

* Tempas! Tempas! Galima pragyventi gyvenimą per vieną dieną. O ką daryti su likusiu laiku?

* Idėją galima iškultivuoti į kultą.

* Kai gandai pasensta, jie tampa mitais.

* Nekurkite sau dievų pagal savo atvaizdą ir pavidalą!

* Būkite savo vidaus reikalų ministru!

* Kai kuriuose žodynuose trūksta garbės žodžio.

* Vieni nori suprasti tai, kuo jie tiki, o kiti – patikėti tuo, ką supranta.

* Nėra naujų krypčių, yra viena: nuo žmogaus prie žmogaus.

* Mokykitės patys, nelaukite, kol jus gyvenimas išmokys.

– S. E. Lecas –

**************

Smagaus ir saulėto visiems ilgojo savaitgalio!! 🙂

Žmogaus kūno sistemos

Neįtikėtina, koks sudėtingas yra žmogaus kūnas. Jis sudarytas iš kelių atskirų sistemų, kurios sąveikauja ir papildo viena kitą, todėl jame vyksta daugybė procesų vienu metu. Kiekviena gyvybinė sistema turi savo organus, veikimo mechanizmus ir atlieka tam tikrą funkciją. Žmogaus organizmas puikiai funkcionuoja ir sugeba palaikyti energiją, atsistatyti bei gydytis, jei palaikomos jo prigimtinės funkcijos ir suteikiamos optimalios sąlygos sklandžiai veiklai. Pažiūrėkime, kaip atrodo žmogaus kūno sistemos:

Priminsiu, kad mūsų organizmas turi kelias pagrindines gyvybines sistemas:

Centrinė nervų sistema – jai priklauso smegenys ir nervai, perduodantys signalus į smegenis ir iš jų. Ji susideda iš dviejų dalių:

– išorinė nervų sistema, kuri kontroliuoja odos paviršių ir raumenis – judina rankų, kojų ir kitus raumenis ir daro odą jautrią šilumai, šalčiui ir pažeidimams;
– vidinė nervų sistema (simpatinė), kuri valdo vidaus organus.

Griaučių sistema padeda išlaikyti kūną standų ir saugo minkštąsias jo dalis. Įdomu tai, kad kaulų skaičius gimus iki žmogui suaugant keičiasi. Kūdikis jų turi apie 270. Augant susidaro vis daugiau kaulėjimo taškų, todėl paauglys gali turėti net 365 kaulus. Subrendus atskiros kaulinės skeleto dalys susijungia į vientisus kaulus, todėl suaugusio žmogaus kūną sudaro 226 kaulai.

Raumenų sistema leidžia kūnui judėti, susitraukdami raumenys judina kūno dalis. Svarbiausias kūno raumuo – širdis. Raumenų turime daugiau kaip 600, vien veido raumenų yra per 100! Raumenys dažnai veikia poromis: vienas kūno dalį pastumia, kitas grąžina ją atgal.

Kraujotakos sistema tiekia organizmui maistą ir reguliuoja temperatūrą. Kraujas atlieka svarbų vaidmenį kovodamas su infekcija. Venomis kraujas teka į širdį, arterijomis – iš širdies. Yra trijų rūšių kraujo kūneliai:

– raudonieji kraujo kūneliai (eritrocitai) aprūpina kūno organus deguonimi;
– baltieji kraujo kūneliai (leukocitai) suvirškina kenksmingas bakterijas;
– trombocitai padeda kraujui krešėti, kad žaizdos užsitrauktų ir į kūną nepatektų užkratas.

Kvėpavimo sistema aprūpina kūną deguonimi iš oro, kuriuo kvėpuojame. Plaučiai turi per 350 milijonų mažyčių pūslelių-alveolių, per kurių sieneles deguonis iš oro patenka į kraują.

Virškinimo sistema apdoroja suvalgytą maistą. Virškinimas prasideda burnoje, toliau skrandis, kepenys, kasa, tulžis, žarnynas, inkstai ir šlapimtakiai dirba sutartinai, skaidydami, paskirstydami maisto medžiagas bei pašalindami jų apykaitos produktus.

Dauginimosi sistema skirtinga vyrų ir moterų – skirta naujai gyvybei sukurti.

Imuninė sistema – padeda kūnui išlikti sveikam ir susidoroti su ligomis.

Atskirai pažymėtina oda – apsauginis barjeras tarp žmogaus kūno ir jį supančios aplinkos. Beje, tai didžiausias mūsų kūno organas – nuo 1,7 iki 2,6 kv.m – vykdantis reikšmingas daugybines funkcijas. Pirmiausia – kartu su plaučiais per mikroskopines poras įkvepia deguonį ir išskiria dvideginį. Kenksmingas medžiagas oda pašalina per prakaito liaukas. Odoje yra ir riebalinės liaukos, pašalinančios žarnyno fermentavimo produktus.

Štai kokie mes sudėtingi ir visapusiškai apsaugoti. Kaip teigė unikalios sveikatingumo sistemos kūrėjas japonų mokslininkas K. Niši, pagrindinis sveikatos principas yra harmoninga organizmo sistemų tarpusavio sąveika – kuo efektyviau jos veikia, tuo geresnė žmogaus sveikata. Visiškai sveikas žmogus nepatiria organizmo jėgų sukeliamo diskomforto, nes jis rūpinasi tų jėgų pusiausvyra. Sveikatos šaltinis – sveiki poveikiai ir sveikos priemonės. Nepamirškime šito, rūpinkimės savo sveikata 🙂 .

Ar yra sveikatos “instrukcija“?

Daugelis žmonių domisi sveikatos išsaugojimo būdais ir skaito įvairias rekomendacijas šiuo klausimu. Visi norime būti sveiki, bet ar žinome – kaip, ar laikomės tų atrastų rekomendacijų? Pripažinkime, kad dažniausiai telieka padrikos tokių patarimų nuotrupos: kažkas pagerina sveikatą, kažkokie produktai ar pratimai suteikia energijos.. bet tai ne ta sveikatos “instrukcija“, kuri užtikrintų gerą sveikatą..

Todėl pabandome vieną, kitą priemonę ar būdą, ir galiausiai numojame į jas ranka. Gal tikimės pernelyg greitų rezultatų? O gal liga – neišvengiamas gyvenimo palydovas, atsirandanti tarsi perkūnas iš giedro dangaus? Sveikatą, kaip ir gyvenimą, dažniausiai priimame kaip savaime suprantamą dalyką, todėl rimtai apie ją susimąstome tik tada, kai rimčiau susergame. O tuomet esame įsitikinę, kad mūsų sveikata privalo rūpintis gydytojai.

Mūsų pasaulėžiūra tampriai susieta su išoriniais faktoriais, kurie, mūsų manymu, gali suteikti sveikatą. Tai “stebuklingos“ tabletės, “sveikatos eliksyrai“, gydytojai, žiniuoniai-gyduoliai, draugų patarimai.. tik ne mes patys. Tokią poziciją galima pavadinti ir naivia, ir neatsakinga, nes nei vienas gydytojas, nei artimiausias žmogus ar stebuklingos priemonės negali padaryti už kitą žmogų tai, ką tik jis pats gali padaryti. Gydytojai gali suteikti pirmąją pagalbą, vaistai pagelbėti, tačiau sveikatos palaikymas – pačio žmogaus rankose.

Sveikata, kaip ir gyvenimas – asmeninis “turtas“, ir kaip juo naudojasi žmogus, priklauso nuo jo žinių, suvokimo, motyvacijos ir valios. Mūsų niekas nemoko, kaip elgtis su savo organizmu. Jei tėvai neturi supratimo, kaip gyventi sveikai, jie negali perduoti savo vaikams sveikos gyvensenos įgūdžių, jei tėvai irzlūs, jie perduoda įtampą ir vaikui. Tokiu būdu perduodamas klaidingas požiūris į gyvenimo būdą ir sveikatą, o kartu po truputį pažeidžiamas ir žmonijos genofondas, nes silpnėja žmogaus organizmo apsauginiai rezervai.

Sunku suprasti, kodėl mūsų informaciniais laikais mes vis dar įsitikinę, kad netvarkingu dienos režimu, chemizuotu maistu, nejudriu gyvenimo būdu ir žalingais įpročiais mes negalime pakenkti savo sveikatai.. tarsi kūnas gyvuotų nepriklausomai nuo to, ką mes su juo darome. O kad kenkiame, rodo ir vis didesnis žmonių sergamumas, vis daugiau ligų: liga tapo norma, sveikata – retenybė. Pastebėjote, kad medicina teikia ne medicininę pagalbą, o medicinines paslaugas? Įpratome ne palaikyti sveikatą, o pasikliauti vaistais ar įmantriomis procedūromis.

Tokia tradicija vysto suvokimą, kad ligos – neišvengiamos ir žmogus prieš jas bejėgis, kad simptomus reikia visomis išgalėmis kuo greičiau slopinti medikamentais. Nepasitikėjimas žmogaus organizmo rezervais iš tiesų varo į neviltį ir baimę prieš patį gyvenimą. Tuo tarpu kiekviena liga turi priežastį, kurios simptomų numalšinimu nepanaikiname, nes medikamentai – tik laikina pagalbinė priemonė.

Ligos priežastis gali sukelti ląstelių, audinių ar organų pakenkimą, o pakenkimas veda į funkcijų sutrikimą, kurie pasireiškia simptomais (skausmu, paraudimu, pakilusia temperatūra, virškinimo sutrikimu, niežuliu, pykinimu ir t.t..). Schema ta pati: priežastis-pakenkimas-sutrikimas. Jokia liga neatsiranda staiga, tai ilgalaikių chroniškų pažeidimų pasekmė, kai nuolatos pažeidžiami sveikatos principai ir organizmo apsauginės jėgos jau negali pasipriešinti tokiems pakenkimams.

Kiekvienas gyvas organizmas turi apsaugines funkcijas, kompensacinius ir prisitaikymo mechanizmus. Todėl pirmiausiai organizmas bando pats pašalinti sutrikimų priežastis – mes tai jaučiame kaip diskomfortą ir skaitome liga, kurią skubame numalšinti. Tačiau tai, ką skaitome liga, yra gydomieji fiziologiniai procesai, organizmo pastangos savo jėgomis atkurti sveikatą.

Pavyzdžiui, pakilusi temperatūra liudija, kad organizmas “degina“ kraujyje susikaupusius toksinus ir gamina antikūnius. Todėl ir gydytojai nepataria skubėti numušti temperatūros, kad nealintume papildomu chemikalų nukenksminimu kepenų ir inkstų. Suvokiantis šiuos mechanizmus žmogus jaus ribą, kai jau reikalinga medikamentinė pagalba, o iki to gers daug skysčių ir gulės lovoje. Svarbu suprasti, kad viskas, kas vyksta organizme, pirmiausiai daroma tam, kad išgelbėti gyvybę.

Taigi, jei yra liga, yra ir tos ligos priežastis, ligos neatsiranda savaime. Kodėl susergame? Liga iš esmės yra reikalingos sveikatai palaikyti energijos deficitas. Energijos balansas sutrinka tuomet, kai ją neteisingai panaudojame ir nepapildome natūraliu būdu. Sveikai gyvenantys žmonės turi stiprų imunitetą ir dėl to atsparūs įvairiems išoriniams poveikiams. Tuo tarpu silpnas organizmas yra lengvai jų pakenkiamas.

Kaip grąžinti ar palaikyti sveikatą, kokia ta sveikatos “instrukcija“? Ji paprasta: teisingai gyvenantis žmogus turi būti sveikas. Grąžinti sveikatą galime vieninteliu būdu – grįžti prie natūralaus, palaikančio sveikatą gyvenimo būdo. Jei norime būti sveiki, turime to mokytis kaip ir bet kokio kito dalyko: pirmiausia – teorija, paskui – būtinai praktika.

Apie sveikatą plačiau – šią savaitę. Ką apie tai manote jūs?

Aforizmai ir pasakojimai apie pavydą

* Pavydas kankina ir pats kankinasi. (Ovidijus)

* Pavydas yra sielos nerimas, nepasitenkinimas, susijęs su tuo, kad mūsų geistiną gėrybę turi kitas žmogus, kurio mes nelaikome vertu ją turėti. (G. Leibnicas)

* Pavydus žmogus sukelia sau sielvartą tartum savo priešui. (Demokritas)

* Nėra nė vienos ydos, kuri taip kenktų žmonių gerovei kaip pavydas; nes juo apsikrėtę ne tik patys kremtasi, bet temdo ir kitų džiaugsmą. (R. Dekartas)

* Kodėl pavyduoliai visada ko nors susikrimtę? Dėl to, kad juos graužia ne tik savos nesėkmės, bet ir kitų laimėjimai. (A. Faradžas Al Isfahanijus)

***************

Pasakojimas apie pavydą ir neapykantą

Kartą sumanė gyvatė sugauti drugelį ir pradėjo jį persekioti. Baimė suteikė drugeliui jėgų, ir jis skrido vis toliau ir aukščiau. Galiausiai jis pavargo ir atsitūpė ant gėlės, nes neturėjo jėgų skristi. Gyvatė taip pat sustojo ir ruošėsi pulti, bet drugelis paklausė:
– Ar galėčiau prieš žūtį užduoti tau kelis klausimus?
– Ne mano būdui skirti savo aukoms tokias galimybes, bet… gerai, klausk, skaitysim, kad tai tavo paskutinis noras, – šnypštelėjo gyvatė.
Drugelis paklausė:
– Tu minti drugeliais?
– Ne…
– Aš tau padariau kažką blogo?
– Ne.
– Tai kodėl tu nori mane pražudyti?
– Nekenčiu stebėti, kaip tu plasnoji!..
Moralė: labai dažnai mes pykstame, nekenčiame vienas kito, linkime blogo, ir net nesusimąstome – kodėl. O juk priežastis dažniausiai glūdi mumyse, tereikia atidžiau pažvelgti į savo širdį, ir tuomet mes galėsime pamatyti tą gyvatę – pavydo gyvatę, kuri yra viena iš žmogaus neapykantos priežasčių.

***************

* Pavydas – širdies nuodai. (Volteras)

* Pavyduolis kalba ne tai, kas yra, o tai, kas galėtų pakenkti. (P. Siras)

* Pavydas yra žmonių nesantaikos pradžia. (Demokritas)

* Jeigu nenori kentėti, nebūk pavydus. (“Kabuso knyga“)

* Pavydui niekuomet nėra švenčių. (F. Bekonas)

* Neapykanta – aktyvus nepasitenkinimo jausmas; pavydas – pasyvus. Nėra ko stebėtis, kad pavydas greitai perauga į neapykantą. (J. V. Gėtė)

***************

Vaistai nuo pavydo

Kartą Mokytojo paklausė, kaip išgydyti pavydą.
– Jį labai sunku išgydyti, – atsakė Mokytojas – maitindamas žmones, pavydas juos naikina, o sustabdyti jį labai sunku. Pavydo veikiamas žmogus gali išsigydyti tik vienu būdu – realia ir intensyvia dosnumo praktika. Tačiau pavydo veikiami žmonės retai sutinka tai daryti… Tai viskas, ką aš galiu jums pasakyti: pavyduoliai griauna save tuo, ką jie priima už tiesą, ir kol pavydi, tiesos pamatyti negali.

***************

* Žmonės linkę pasipuikuoti kvailiausiomis aistromis; tik pavydas tokia kokti ir baili aistra, kad niekas nedrįsta jos pripažinti. (F. de Larošfuko)

* Gviešdamasis svetima, prarandi sava. (Fedras)

* Iš visų aistrų pavydas bjauriausias. Su pavydo vėliava žengia neapykanta, išdavystė ir intrigos. (Helvecijus)

* Pavydas – laimingųjų priešas. (Epiktetas)

* Pavyduolio atmintis – tik rinkinys kablių apmaudui sukabinti. (V. Fosteris)

* Pavyduolio niekas negali nuraminti. (L. Voverangas)

* Meilė žiūri pro teleskopą, pavydas pro mikroskopą. (H. V. Šo)

Linkiu visiems saulėtos nuotaikos ir smagaus artėjančio savaitgalio!! 🙂

Apie pavydą

Pavydas – vienas klastingiausių jausmų, nes dažniausiai yra užslėptas (nesąmoningas) arba sąmoningai slepiamas. Pavydo nenorime pripažinti todėl, kad tai susiję su savęs vertinimu, o jei tiksliau – nuvertinimu. Ir nesvarbu, kaip jį išreiškiame – pataikavimu ar kritika, apkalbomis ar piktdžiuga – visa tai užima ir atima mūsų laiką ir atitraukia nuo asmeninio augimo.

Pavydėdami mes įsitraukiame į gyvenimą, kuris yra priešingas geranoriškumui ir bendradarbiavimui. Pavydas ne tik priešina, bet ir priverčia gyventi iliuzija, kad kiti turi būtent tai, ko mums trūksta. Galiausiai mes pradedame priklausyti nuo to, kam pavydime, nes atiduodame tam savo energiją. Lengviau sąmoningai nepasiduoti šiam jausmui, nei sustoti, kai jau esame įsitraukę. Svarbiausia – kad tai netaptų gyvenimo būdu.

Ko dažniausiai pavydime? Galima sakyti, kad visko, ką siejame su gerbūviu ir laime. Pastebėta, kad vyrai dažniau pavydi materialinės padėties, gyvenimo būdo, karjeros. Moterų pavydo skalė žymiai platesnė: stipriausias dirgiklis – išvaizda ir viskas, kas su ja susiję, toliau – šeimyninė laimė, vyrai, talentai, gerbūvis plius tai, ko pavydi vyrai. Nenuostabu, kad pavydas dažniausiai išardo draugystę..

Retas pripažįsta, kad pavydi, o jei ir pripažįsta, tai stengiasi pagražinti šį jausmą, vadindamas jį baltu ar skatinančiu tobulėti. Taip žmogus nesąmoningai ginasi nuo negatyvumo, kurį sukelia pavydas. Tačiau pripažinti pavydą – vienintelis būdas iš jo išsivaduoti. Nekaltinti savęs dėl to, o tiesiog pripažinti kaip faktą. Yra tam tikri požymiai, kurie nurodo, kad pavydime:

* mums nemalonu klausyti, kai kažkas pasakoja apie savo sėkmę;
* besiklausant darosi liūdna ir norisi nuo jo atsiriboti;
* po tokio bendravimo mums genda nuotaika;
* kažkodėl pasidaro gaila savęs.

Kaip nustoti pavydėti? Pirmiausiai – nustoti lyginti save su kitais. Stebėti savo jausmus ir išmokti atpažinti pavydo apraiškas. Išmokti džiaugtis tuo, ką jau gyvenime turime ir esame pasiekę. Pradėti kurti savo gyvenimą, turėti savo planus, siekius ir adekvačius poreikius. Suvokti, kad mes visi skirtingi – kitokie, ir laimę mums teikia skirtingi dalykai.

Yra ir kita pavydo pusė – kai pavydima jums. Tai nėra taip nekalta, kaip gali pasirodyti, ypač jei tai užslėptas pavydas. Jums gali pataikauti ir gražbyliauti, bet po bendravimo su pavydinčiu žmogumi galite prastai pasijusti, gali atsirasti nerimo jausmas. Mes intuityviai jaučiame žmogaus būseną, ypač negatyvius jausmus, todėl nenuostabu, kad pajuntame diskomfortą. Kaip atpažinti, kad jums pavydi? Pavydą atpažinsite iš šių požymių:

* žmogus lyg ir rodo džiaugsmą dėl jūsų sėkmės, bet jūs jaučiate, kad tas džiaugsmas netikras;
* galima ir nuolatinė kritika: jam nepatinka viskas, ką jūs darote;
* pagyrimai su užslėpta ironiška potekste;
* nuolatinis dėmesys jūsų personai: viskas, ką jūs darote ar kalbate, smulkiai aptariama;
* kai pradedate kalbėti apie savo sėkmę, žmogus užsidaro, keičia temą arba pradeda klausinėti apie neesmines detales.

Džiaugtis, kad sukeliate pavydą, tikrai neverta, nes dėl jo neišvengsite negatyvių pergyvenimų. Jei jaučiate, kad jums pavydi, tuomet geriausia riboti bendravimą su tokiais žmonėmis. Jei tenka bendrauti, nepasakokite jiems apie savo pasiekimus, geriau bendraukite neutraliomis temomis. Tačiau ir neignoruokite jų, nes tai gali sukelti naują neigiamų jausmų bangą. Atviraukite ir dalinkitės sėkme tik su išties artimais žmonėmis.

Pats faktas, kad kažkas turi tai, ko neturite jūs, ir atvirkščiai, yra neutralus. Tik žmonės savo vertinimais ir pavydu suteikia tam vienokią ar kitokią prasmę. Atsisakykime pavydo, atsigręžkime kiekvienas į savo unikalumą, kurkime savo gyvenimą. Net gavę viską, ko pavydime, mes pajustume dvasinę tuštumą, nes išsisklaidytų iliuzija, kad mums gali suteikti laimę tai, ką turi kiti. Tai, kas suteikia laimę, yra kiekviename žmoguje – tai jo individualumas ir kūrybingumas.

Kaip manote?

Ar yra baltas pavydas?

Visi esame girdėję apie baltą pavydą, o ir ne vienas esame sakę, kad kažkam “baltai“ pavydime. Ar gali turėti pavydas spalvas ir kas apskritai yra pavydas? Jis apibūdinamas gana plačiai: tai užaštrintas dėmesys kitų sėkmei ir lyginimas su sava sėkme savosios nenaudai; noras perskirstyti kažkokius resursus savo naudai; susierzinimas dėl kitų klestėjimo, kraštutinė forma – gilus pavydas, kai ketinama pakenkti tam, kam pavydima.

Pavydėdamas žmogus vertina save per prizmę to, kuriam pavydi. Ir nori jis ar ne, bet kartėlis ir nepilnavertiškumo jausmai ateina, galiausiai žmogus pradeda jausti vidinį diskomfortą todėl, kad pavydėdamas pastato save žemiau to, kuriam pavydi. Tai naikinantis asmenybę ir savigarbą jausmas. Kažkam pavydėti reiškia pripažinti save menkesniu.

Pavydas spalvų neturi, nes sukelia tik negatyvius jausmus. Vadinamasis baltas pavydas – paprasčiausias pateisinimas pavydo jausmui, bandymas jį pridengti, sutaurinti. Įvairiais laikais pavydas buvo vertimas negatyviai: kaip nuodėmė, nervinių susirgimų priežastis, priešiškumas, blogo linkėjimas kitiems, kančia dėl to, kad žmogus jaučiasi menkesnis. Pavydo mechanizmas visuomet toks pat:

* prasideda iš, atrodytų, nekalto palyginimo savęs su kitais savo nenaudai;
* pasekoje to nusprendžiama, kad kažkas “geresnis, sėkmingesnis“ toje srityje, kuri yra mums svarbi;
* toliau – visa negatyvių jausmų paletė – nusivylimas, nusiminimas ir savo “pralaimėjimo“ pripažinimas;
* žemiausias lygmuo – nesibaigianti savigrauža ir noras pakenkti tam, kam pavydima.

Japonų mokslininkas H. Takahashi eksperimentuose su studentais įrodė, kad pavydas spalvų neturi. Pasirinktai grupei buvo skaitomi tekstai apie bendrakursių pasiekimus ir fiksuojami smegenų impulsai. Nustatyta, kad jaučiant pavydą, aktyvuojamos tos smegenų dalys, kurios atsakingos už skausmo signalų apdorojimą. Klausant tekstų apie nesėkmes ir jaučiant dėl to piktdžiugą, aktyvuojama vadinamoji “apdovanojimų zona“ smegenyse, kuri įsijungia, kai gauname paskatinimą ar pripažinimą.

Taigi, ir vienu, ir kitu atveju pavydas sukėlė neigiamas emocijas – kančią, prilygstančią skausmui ir piktdžiugą. “Baltu“ pavydas vadinamas tik todėl, kad taip lengviau sau pripažinti pavydą – juk retas prisipažins, kad “juodai“ pavydi.. Tai tiesiog negatyvaus jausmo pagražinimas. Pavydas, kaip jį bepavadintume, kenkia pirmiausiai pačiam pavydinčiam, nes jis atima ramybę ir žemina. Ką bekalbėtume, galiausiai atsiranda negatyvūs jausmai tam, kam pavydime.

Iš esmės pavydas yra kito žmogaus pranašumo pripažinimas, kuris visuomet yra slepiamas ir nesąmoningai pakeičiamas piktžodžiavimu, veidmainiavimu, apkalbomis, išjuokimu ar nukreipta neapykanta į pavydo objektą. Priešiška pozicija visuomet randa priežasčių ir būdų įgelti – taip nesąmoningai “ginamasi“ nuo savo pažeminimo (savo paties sugalvoto). Didžiausia problema, kurią sukelia pavydas – lygindamas save su kitais, žmogus nori būti ne tuo, kas jis yra ir turėti tai, ko jam gal ir nereikia.

Be to, skirdamas išskirtinį dėmesį kitų gyvenimams, jų sėkmei ir ir gabumams, žmogus savo laiką ir energiją nukreipia į savo pavydo objektus, vietoje to, kad skirtų juos sau, savo gyvenimo kūrybai. Vietoje to, kad vystytų savo sugebėjimus, jis yra valdomas noro turėti tą patį, ką turi tas, kuriam jis pavydi, arba net aplenkti jį, gavus dar daugiau gėrybių..

Su tokia gyvenimo pozicija vargu ar galima kažko pasiekti gyvenime, o tuo labiau kūrybingai vystytis. “Balto“ pavydo nėra – jeigu džiaugiamės dėl kito žmogaus sėkmės, tai nepavydime ir nejaučiame jokių negatyvių jausmų. Džiaugsmas dėl kito sėkmės gali būti akstinas tobulėti, sektinas pavyzdys, bet ne piktdžiuga ar menkumo pojūtis.

Kaip nustatyti, ar esame pavydūs? Kaip atpažinti kitų pavydą? Plačiau apie tai – sekantį kartą.

Geranoriškumas

Kiekvienas žmogus nori geranoriškumo santykiuose. Visiems maloniau bendrauti su geranoriškai nusiteikusiais žmonėmis, tuo tarpu konfliktuojančių intuityviai privengiame. Ir retas atkreipiame dėmesį, kad geranoriškumo dažniausiai laukiame tik iš kitų. O patys – kiek jo skleidžiame savo gyvenime? Ar pagalvojame, kaip žmonės į mus reaguoja ir kokie mes esame – geranoriški ar konfliktiški?

Konfliktai gali kilti ne tik dėl priešingų interesų, bet ir dėl konfliktinio elgesio ar dėl konfliktinės asmenybės. Įdomu tai, kad konfliktus dažnai sukeliame ir dėl to, kad reikalaujame geranoriško elgesio savo atžvilgiu. Žmonės reikalauja pagarbos, dėmesio, dėkingumo, net meilės.. Ir, atrodytų, nori gero, bet išreiškia tai barniu, ginču, protestu, kartais ignoravimu – o tai jau yra konfliktinis elgesys, nes jį lydi neigiamos emocijos.

Taigi, net reikalaudami gero elgesio, mes išreiškiame savo natūralų intuityvų norą geriems santykiams. Giliai širdyje mes visi norime sutarimo, bendrumo jausmo, supratimo, nes turime poreikį bendrauti, ir tik per bendravimą galime išreikšti save bei suprasti save ir kitus. Todėl jei norime gerų santykių su žmonėmis, pirmiausiai turime patys būti geranoriški. Prisiminkime veidrodinio atspindžio principą – ką spinduliuojame, tas ir grįžta..

Atidžiau pažiūrėkime į savo elgesį ir sąmoningai pradėkime ugdyti geranoriškumą. Nepamirškime, kad išoriniai konfliktai – vidinių konfliktų išraiška, ir jei nuolat pakliūname į konfliktines situacijas, tai ženklas, kad reikia atidžiau pažiūrėti į savo vidinį pasaulį. Kitaip mūsų geranoriškumas bus laikinas arba tebus kaukė. Geriau nuoširdžiai prisipažinti, kad jaučiamės įsitempę, nei konfliktuoti ar vaidinti mandagumą.

Ir, žinoma, visuomet pravartu žinoti ir prisiminti, kad geranoriški santykiai naudingi visiems. Konfliktai gadina sveikatą, ardo santykius ir.. atima daug laiko. Juos visada lydi priešiškumas ir negatyvios emocijos. Linkę į konfliktus žmonės savo elgesiu patys riboja bendravimo ratą, be to konfliktinis bendravimas gali tapti blogu įpročiu. Geranoriškas elgesys, atvirkščiai, skatina savitarpio supratimą, pasiryžimą išgirsti ir suprasti.

Man labai gražus geranoriškumo palyginimas su psichologiniu paglostymu, švelnumu, kuris nuteikia bendravimui, padeda užmegzti ryšį, gerinti tarpusavio supratimą ir santykius. Geranoriškumas tai elgesys, kuris skleidžia šilumą, džiaugsmą ir artimumą santykiuose. Taip bendraujantys žmonės jaučiasi reikalingi, mylimi, svarbūs, bendradarbiaujantys. To iš tiesų verta mokytis, tiesa?

Kokie ryškiausi geranoriškumo bruožai? Pirmiausiai tai, kuo linkiu visiems kuo dažniau puoštis – nuoširdi šypsena 😀 . Toliau seka:

* teigiamas vertinimas, pritarimas;
* paskatinimas, pagyrimas, komplimentai;
* pagarba, mandagumas;
* dėkingumas;
* aktyvus klausymasis (girdėjimas);
* savo įsipareigojimų vykdymas;
* pasiryžimas susitarimui;
* humoro jausmas;
* rūpestis, dėmesingumas.

Atrodytų, visai nesunku, tiesa? Pabandom nuo šiandien? Aš – už geranoriškumą 😀 . O jūs?

Visiems visiems linkiu geranoriškumo ir gražaus artėjančio savaitgalio!! 🙂

Ginčas ar aptarimas?

Kaip manote, ar ginču galima kažką išspręsti? O atrasti tiesą? Paplitęs posakis, kad ginče gimsta tiesa, kelia abejonių, kai išsiaiškiname, kas gi yra ginčas. Matyt, senieji filosofai turėjo omenyje diskusiją (lot. discussio – aptarimas, tyrimas, nagrinėjimas), o ne ginčą. Ginčas apibrėžiamas kaip žodinės varžytuvės, kur kiekvienas gina savo nuomonę; ginče kiekvienas dalyvis yra ne tik už save, bet ir vienas prieš kitą.

Ginčas kyla tuomet, kai turime skirtingas nuomones viena tema ar klausimu. Ginčijamasi dėl įsitikinimo, kad kiekvieno iš oponentų nuomonė yra vienintelė teisinga ir ją siekiama įrodyti. Todėl ieškoma svariausių argumentų, geriausiai tokių, kurie išmuštų priešininką iš pusiausvyros, sutrikdytų. Besiginčijantys privalo turėti dvejopus argumentus: vienus – paneigiančius priešininko nuomonę, kitus – įrodančius savąją.

Ginčo tikslas – nugalėti, todėl oponentai dažnai imasi įvairių gudrybių – gali “nepastebėti“ rimtų argumentų ir ilgais tuščiažodžiavimais nagrinėti ne tiek svarbius argumentus, gali pradėti girti ar šantažuoti priešininką. Arba rinktis sudėtingas formuluotes ir skaičius, kurių neįmanoma greitai patikrinti. Sakyti, kad ginče ieškome tiesos, yra keista, nes ginčas ardo žmonių pusiausvyrą ir kelia įtampą – verčia gintis arba pulti.

Tai tiesiog žodžių ar nuomonių kova, kurios metu žmonės ieško būdų, kaip paneigti priešininką ir bet kuria kaina įrodyti savo požiūrį. Be to, ginčas dažnai pasibaigia paprasčiausiu apsižodžiavimu, kai pereinama į asmeniškumus, keliamas balsas ar pradedama įžeidinėti. Ginčas kartais tampa toks aršus, kad gali virsti ir peštynėmis. Gal ginčas ir naudingas tam tikrose situacijose, kai jis priimtinas ar pageidaujamas, bet, manau, tarp artimų žmonių, draugų ir bendraminčių turėtų vyrauti kitoks bendravimas.

Atrasti tiesą, susitarti ir rasti bendrus sprendimus padeda iškilusio klausimo aptarimas, diskusija. Būtent aptarime, diskusijoje gimsta tiesa, kurios taip aršiai kartais ieško besiginčijantys. Tiesa negali gimti ten, kur nėra bendro tikslo ar vyrauja priešiškumas. Aptarime taip pat gali būti nuomonių skirtumų ar emocingų pasisakymų, tačiau jo tikslas, skirtingai nei ginčo, yra ne nugalėti, o atrasti tiesą ir sutarti, susitarti.

Todėl svarbu suprasti pokalbio tikslą – ko mes siekiame: susitarti ar kažką žūtbūt įrodyti. Juk išsakyti savo nuomonę galime ramiai ir be spaudimo. Galime atvirai išreikšti savo poziciją, nepritarimą, bet iš besidalinančio savo nuomone, o ne iš priešininko pozicijos. Nepulkime aiškintis, kai esame supykę ar mus valdo neigiamos emocijos, nes konfliktai dažnai yra mūsų vidinių būsenų išraiška. Jei matome, kad ramiai kalbėtis nepavyksta, geriau atidėkime pokalbį.

Be to, aptarimas skiriasi tuo, kad jame siekiama ne tik išsakyti savo nuomonę, bet išklausyti, išgirsti kitą žmogų. Tai nėra paprasta, bet būtina, jei norime sutarti. Gynybinė ar puolimo pozicija veda į ginčą (konfliktą), nes vietoje sutarimo pradedame rodyti savo pranašumą. Išskirtinis aptarimo bruožas – pagarba žmogui ir jo teisei turėti savo nuomonę. Jei jos nesutampa – aptarti, kur, kodėl ir ieškoti bendrų sąlyčio taškų bei susitarimų. Tokios diskusijos atneša aiškumą, bendrumo jausmą, įkvėpimą.

Aptarimas, diskusija – tai ne tik sutarimas, tai buvimas harmonijoje. Mus ilgai mokė, kad pasaulis priešiškas, kad turime kovoti ir įrodinėti savo teisumą. Visi žinome: koks motyvas, toks ir gyvenimas. Todėl jei norime harmonijos gyvenime, turime sąmoningai ugdyti geranoriškumą, draugiškumą ir supratimą vienas kito atžvilgiu. Mokytis bendradarbiauti, gyventi širdimi – meilėje, su meile ir vardan meilės.

Ką gauname išmokę taikiai aptarti ir diskutuoti? Nuoširdumą, lengvumą bendravime, supratimą, ir, svarbiausia – gerą bet kokių santykių perspektyvą – o tai yra didelė laimė 🙂 . Kaip manote?