Kaip burtininkas kūrė taiką visoje planetoje

Kartą trokštantys taikos gyventojai paprašė vieno didžio burtininko, kad šis nutrauktų karus ir smurtą jų planetoje.

– Tai paprasta, – atsakė jis. – Aš sunaikinsiu visus ginklus, ir daugiau niekas negalės kariauti.

– Puiku! – apsidžiaugė žmonės.

Vienas mostelėjimas burtų lazdele – ir viskas padaryta. Tris dienas viešpatavo taika – kol norintys kariauti tuščiai ieškojo savo ginklų. O supratę, kad neteko jų negrįžtamai, jie pasigamino ietis iš jaunų medelių ir vėl pradėjo kariauti.

Kai ši liūdna žinia pasiekė burtininką, jis pasakė:

– Nesijaudinkite. Aš padarysiu taip, kad nebūtų jaunų medelių, ir daugiau niekas nekariaus.

Kelias dienas nesuradę jaunų medelių savo ietims gaminti, karingai nusiteikę žmonės pradėjo versti didžiulius medžius ir daryti iš jų kuokas mūšiams. Ir vėl burtininkas mostelėjo savo lazdele – ir nebeliko didžiųjų medžių.

Tuomet karingieji pradėjo gamintis kardus ir skydus iš metalo. Burtininkas panaikino ir metalą. Karingieji pasigamino svaidykles ir pradėjo svaidyti vieni į kitus akmenis. Teko burtininkui išnaikinti ir akmenis.

Ir tuomet jau sunerimo taikos trokštantys žmonės, o kaip gi kitaip – nėra medžių, nėra metalo ir akmens. Kaip dabar gyventi? Greitai neliks ir augmenijos, ir žmonės pražus net nekariaudami. Ne, tai netikęs problemos sprendimas. Burtininkas sutriko:

– Tiesiog neišmanau, ką dabar daryti. Aš išnaikinčiau karingus žmones, bet tai ne mano valioje.

Taikūs žmonės nusiminė. Ir štai čia netikėtai į burtininką kreipėsi vienas išmintingas vaikas:

– Aš žinau, ką reikia daryti. Tegul žmonės pajunta tokį patį skausmą, kokį jie suteikia kitiems kariaudami. O jeigu suteiks kažkam džiaugsmo, tuomet ir patys patirs džiaugsmą. Ir niekas nieko neskaudins, nes tuoj pat pajus skausmą ir bus priversti sustoti.

Visi nutilo, pakerėti vaiko lūpomis ištartų žodžių didingumo. O burtininkas nedelsiant įgyvendino jo idėją. Jis sugrąžino medžius, metalą ir akmenis. Ir net ginklus, kuriuos žmonės labai greitai perdarė į darbo įrankius.

Nuo tos dienos šioje planetoje niekas nieko neskriaudė, nes tuomet tektų pačiam kentėti skausmą. Atvirkščiai: žmonės mielai padėjo vieni kitiems, nes jiems patiko jų patiriamas džiaugsmas. Ir pradėjo visi gyventi harmonijoje ir džiaugsme…

Ar gerai jaustumėtės tokioje stebuklingoje planetoje? Bet jūs jau gyvenate tokioje planetoje. Ir čia veikia dėsnis: “kaip šauksi, taip ir atsilieps”. Tik mūsų Žemėje, skirtingai nei toje stebuklingoje, “atsiliepia” ne iš karto.

Todėl mes galime pajusti savo veiksmų pasekmes ir šiandien, ir rytoj, ir po mėnesio ar net po dešimties metų… Kaip gaila, kad atsiliepia ne iš karto!.. Tuomet gyventume stebuklingoje Žemėje 🙂 …

(Iš R. E. Nadžemi “Šiuolaikinių alegorijų”)

Visiems taikaus ir šviesaus artėjančio savaitgalio :)!

Apie psichinę energiją

* Žmogus, kaip aukščiausia gyvybės išraiška, gali ir turėtų vystyti aukščiausią psichodinamiką. Tačiau, deja, dauguma šiuolaikinių “Kūrinijos viršūnių” gyvena augalų ir gyvūnų gyvenimą: jie ne tik nesirūpina savo dvasios dinamika, bet ir susitapatina tik su savo kūnu bei rūpinasi išskirtinai juo.

* Psichinė energija yra tai, ką mes įpratę vadinti dvasingumu – psichinės energijos vystymas iš esmės ir yra dvasingumo vystymas. Bet ne to dvasingumo, kurį šiuolaikinis žmogus dažniausiai supranta tik kaip religinius ritualus, o to tikrojo dvasingumo, kuris išreiškiamas per aukščiausio sąmoningumo atvėrimą, psichinės energijos vystymą ir sąmoningą jos panaudojimą evoliucijai ir visuotinam žmonijos labui.

* Tik nagrinėdami psichinės energijos veikimą mes galime suprasti visus gyvenimo reiškinius, suvokti pačią būties esmę, suprasti Kūrinijos išmintį ir pažinti save; pajusti visaapimančią Vienybę, nes kiekvieno iš mūsų dvasia yra Visuotinės Dvasios dalis ir turi visas jos savybes; Visatos didybę ir begalybę, kurioje veikia didžiulė vieninga jėga – psichinė energija.

* Būtent psichinės energijos veikimo principų suvokimo ir sąmoningo jos valdymo dėka buvo vykdomi ir tebevykdomi stebuklai. Visi esame girdėję apie tibetiečių lamas ar indų jogus, kurie gali vaikščioti per ugnį, miegoti dideliame šaltyje prisidengus plona marška, materializuoti “iš niekur” bet kokį daiktą, žvilgsniu judinti daiktus ar sustabdyti laukinį žvėrį. Visais šiais atvejais sąmoningai valdoma veikia ta pati jėga – psichinė energija.

* Kūrinijos įvairovėje energijos išraiška yra individuali ir begalinė: psichinė energija ta pati, veikia pagal tą patį Dėsnį, ir tuo pačiu nėra dviejų gyvų būtybių, vienodai išreiškiančių šią energiją.

* Psichinei energijai būdingas magnetizmas, todėl ji gali pritraukti ir atstumti. Šios savybės dėka galima pažinti teigiamas ir neigiamas reiškinių savybes, stiprinti vienodas mintis. Todėl geras žmogus negali padaryti blogo, nes tai priešinga jo prigimčiai, lygiai kaip piktam žmogui svetima daryti gerus darbus.

* Ta pati energija gali būti nukreipta kūrybai arba griovimui. Gero žmogaus rankose tai gėrio įrankis, o pikto rankose – baisus griovimo ir naikinimo įrankis. Kiekvienas turi vienodą psichinės energijos potencialą, tačiau kaip skirtingai žmonės išnaudoja šią didžią dovaną!

* Kaip pradėti mokytis valdyti psichinę energiją? Taip, kaip pradedame bet kokį pažinimą: turime pripažinti pačios psichinės energijos egzistavimą. Turime suvokti paprastą, bet didingą Tiesą: ši galinga jėga yra mumyse! Todėl turime pradėti nuo savęs pažinimo.

* Visų laikų išmintis ragino: “pažink save”. Šiuo raginimu buvo atkreipiamas dėmesys į svarbiausią dalyką – esančią žmoguje psichinę energiją, kuri ir yra kelias į laimę. Vienintelis Kelias. Todėl mintys apie dvasingumą aplanko kiekvieną.

* Dauguma nori valdyti psichinę energiją tam, kad turėtų įtaką visuomenėje, valdytų žmones ar darytų “stebuklus”. Taip ši energija nukreipiama neigiama linkme, ir tik nedaugeliui tikrų ieškotojų pavyksta išvengti žabangų, kurias “už prieinamą kainą” siūlo įvairūs “mokytojai”, kurie manipuliuoja egoistiniais žmonių norais.

* Kūrinija organizuota taip, kad žmogus evoliucionuoja tik veikdamas išvien su Kūrinijos dėsniais – tuomet visos Kūrinijos jėgos padeda žmogui. O eidamas prieš juos, žmogus tuos pačius dėsnius pajungia savo involiucijai.

* Mes gyvename ypatingu laiku. Mūsų laikai – visų žmonijos žinių sintezės metas, evoliucijos spartinimo metas. Mūsų protėviams buvo žinoma tiek, kiek reikėjo tam laikui ir kiek jie galėjo suvokti. Žmonių sąmoningumas auga, mes pasiekėme tokį sąmonės lygį, kai galime pamatyti savo veiksmų pasekmes ir rinktis. Negalime gyventi kaip parazitai ir tik naudotis tuo, kas mums dovanota. Turime pradėti kurti, gerinti, tobulinti – tapti vieningais bendrakūrėjais.

* Kiekvienas norintis, kad geri laikai žmonijai ateitų greičiau, turi pasirūpinti savo sąmonės augimu: šviesi sąmonė – aukštos kokybės psichinė energija. Aukščiausių evoliucinių tikslų galime siekti tyra širdimi veikdami visuotinei gerovei. Visada prisiminkime: Šviesa stipresnė už tamsą, nes tamsa yra Šviesos nebuvimas. Kiekvienas, įžiebęs savo Šviesą, tampa Šviesos šaltiniu, ir tamsai yra nepasiekiamas.

(mintys iš “Gyvosios Etikos”)

Apie dvasinę stiprybę

Dvasinė stiprybė išryškėja kritinėse gyvenimo situacijose – pagal žmogaus reakcijas į jas pamatome, koks iš tikrųjų yra žmogus. Dvasiškai stiprus žmogus stengiasi atlikti viską, kad pagerintų situaciją, jis gali būti ir atrama silpnesniems, nes jam tai natūralu – padėti tiems, kam to reikia.

Dvasiškai silpnas žmogus gali išoriškai atrodyti stiprus, tačiau kritinėje situacijoje blaškosi, panikuoja, atlieka nelogiškus veiksmus, kurie ir kyla iš bejėgiškumo. Kritinės situacijos – tarsi lakmuso popierėlis dvasinei žmogaus būsenai, kurios pagrindas – moralinės savybės, o ne išoriniai ar deklaruojami dalykai.

Moralus žmogus – tai dorovingas, padorus žmogus. Žmonės gali susigalvoti įvairiausių taisyklių ar įstatymų (kadais ir vergovė buvo įteisinta..), tačiau būtent dorovė padaro žmogų tikru žmogumi. Todėl ir mūsų šviesuolis Vydūnas kvietė visus pirmiausiai tapti žmoniškais, remtis dorove – kitaip visa kita netenka prasmės.

Moralė nėra išgalvotas dalykas, tai dvasingumo pagrindas. Žodynas žodį “dvasingas” aiškina kaip “turintis daug psichinės energijos”. Kas gi ta psichinė energija? Tai Kūrinijos energija, kuri yra visa ko pagrindas: pati Visata yra psichinės energijos išraiška.

Ji palaiko visa, kas gyva, tame tarpe ir žmogų. Kiekvienas žmogaus veiksmas ar mintis, o taip pat pati žmogaus gyvybė yra šios energijos išraiška. Psichinė energija yra augalų sėklose – ji duoda gyvybę ir didžiuliam medžiui, ir trapiai gėlei. Ji yra ir gyvūnuose, ir paukščiuose, ir vabzdžiuose..

Šios energijos savybė – nuolatinis judėjimas ir vystymasis, ji negali būti statiška. Žino žmogus apie psichinę energiją ir jos veikimo principus ar ne, rūpinasi savo veiksmų bei minčių kokybe ar ne – tačiau būtent psichinė energija ir yra gyvenimo valdymo įrankis ir didžiulė dvasinė jėga.

Žmogus gali panaudoti šią energiją evoliucijai, vystymuisi – tuomet jis bus harmonijoje su Visatos dėsniais ir bus dvasiškai stiprus. Jis gali panaudoti ją ir griovimui – tačiau tuomet jis veiks prieš Visatos dėsnius – ir tai sekins jo jėgas, todėl žmogus bus dvasiškai silpnas.

Dvasines jėgas atima visi negatyvūs veiksmai ir mintys. Tai jaučiame visi: pakanka žmogui padaryti kažką blogo, ir tai visada palieka kartėlį bei sąžinės graužatį. Bet jei tokius veiksmus kartojame, jautrumas blogiui atbunka, ir žmogui pradeda atrodyti “normalu” tai, kas yra blogai.

Dėl blogų poelgių žmogaus širdis pasidaro šalta, todėl sakoma, kad bloga darantis žmogus yra beširdis. Beširdžio žmogaus ir protas pasidaro šaltas – jis tampa nejautrus bet kokioms žmogiškumo apraiškoms, o juo labiau kito žmogaus skausmui ar nelaimei.

Blogi darbai ir mintys panaikinami tik gerais poelgiais ir mintimis – tuo pačiu stiprinama ir žmogaus dvasinė jėga. Lengviau pastebėti ir stabdyti negatyvumo apraiškas: tai tas pats, kaip pašalinti dar neįsišaknijusį blogio daigą. O maitinti blogį, atiduoti jam savo gyvybines jėgas – tas pats, kaip užauginti didelį blogio medį, kurį išrauti gali būti sunku.

Mūsų dvasinė stiprybė priklauso nuo mūsų psichinės energijos valdymo. Jos valdymas ir yra dvasingumo vystymas, o visos bendražmogiškos vertybės: laisvė, atsakomybė, teisingumas, vienybė, tiesa, sąžiningumas, meilė, orumas, altruizmas, nuoširdumas, kilnumas – stiprina mūsų dvasią.

Viskas, kas daroma neteisingai, atneša nusivylimą, skausmą bei daro mus dvasiškai silpnais ir dėl to lengvai įtakojamais. Darykime gerus darbus, būkime teisingi, būkime dėmesingi vieni kitiems, padėkime tiems, kam reikia pagalbos, būkime dvasiškai stiprūs! Būkime Žmoniški..

Apie mūsų mažuosius

Ar pagalvojote apie tai?(Ošo)

Užeikite į vaikų darželį ir pažiūrėkite į vaikų veidus: koks džiaugsmas, paprastumas, nuoširdumas…

O paskui nueikite į mokyklą ir pažiūrėkite į vaikų veidus – į pradines klases, po to į vidurines klases, o po to į vyresnes…

Ir jūs pamatysite didžiulį skirtumą.

Ir štai tokiam lavinimui mes skiriame energiją, laiką, pinigus – kuomet vaikai tampa vis labiau užsidarę, nelaimingi, įsitempę.

Ir palengva praranda viską, kas jiems duota nuo gimimo.

Pagalvokite apie tai…

Kuo vaikai skiriasi nuo suaugusiųjų?

Jie tokie patys kaip suaugusieji! Nesutinkate? Kodėl? Todėl, kad elgiatės su jais kitaip, nei su kitais žmonėmis? Būtent!

Paimkite popieriaus lapą ir padalinkite į dvi dalis. Kairėje užrašykite, ko jūs sau neleistumėte kitų žmonių atžvilgiu:

– komanduoti, elgtis grubiai;
– įžeidinėti, mušti (?!);
– drausti;
– reikalauti paklusnumo;
– prie žmonių pabrėžti jų trūkumus;
– netesėti pažadų;
– spręsti už juos: ką daryti, su kuo draugauti;
– nuolat priekaištauti;
– elgtis pagal nuotaiką, ir t.t…

O dabar dešinėje popieriaus lapo pusėje užrašykite tai, ką sau leidžiate su savo vaikais.

Jei būsite sąžiningi, tai, ko gero, daug ką tiesiog perrašysite iš kairiojo stulpelio. Gerai, jei nedaug, jei labai retai…

Aišku viena: taip elgtis su žmonėmis negalima – juk nuolat tai primenate savo vaikams…

Vaikai – tokie patys Žmonės, kaip ir suaugusieji, nors ir mažyčiai. Prisiminkite tai.

Svarbiausia – meilė

Vaikas – ne tironas, užvaldęs tėvų gyvenimą. Vaikas – tai naujas ryšys su pasauliu, su Visata. Tai pražydusi tėvų Meilė.

Vaikas – tai brangenybė, kurią Gyvenimas patikėjo tėvams saugoti, tobulinti ir vystyti.

Tik asmeninis tėvų pavyzdys gali sudominti ir pažadinti troškimą juo sekti. Beprasmiška “ugdyti” tai, ko pats žmogus neturi.

Tik besąlygiška tėvų meilė dovanoja vaikui laisvę vystytis ir būti savimi.

Vaikas gali būti laimingas tik tuomet, kai tampa tuo, kuo jis turi tapti.

Svarbiausia vaikui – tėvų meilė.

Didžiausia tėvų laimė – kai jie mato, kad padėjo vaikui išsaugoti smalsumą, tyrumą ir džiaugsmą, kuriuos jis atsinešė gimdamas į šį pasaulį.

Gražiausias reginys tėvams – jų laimingas vaikas, tvirtai žengiantis pasirinktu gyvenimo keliu :).

Saulėto artėjančio savaitgalio! 😀

Auklėjimo klaidos

Kaip ir bet koks kitas procesas, auklėjimas geras tuomet, jei jis duoda gerus rezultatus. Geru rezultatu labai dažnai skaitomas vaiko paklusnumas, bet ar paklusnumas gali būti auklėjimo tikslas? Vaikas yra būsimas suaugęs žmogus, todėl tėvai turi jam padėti tapti pilnaverčiu suaugusiuoju – tai ir yra tikslas.

Tėvų ir vaiko pozicijos yra labai skirtingos. Vaikas – mažas, augantis, neturintis patirties ir besimokantis iš tėvų pavyzdžio; tėvai – turintys patirtį, prisiimantys atsakomybę, padedantys vaikui palankiausiai vystytis, suteikiantys saugumo jausmą.

Tėvai moko – vaikas mokosi, tačiau tai nereiškia, kad tėvai gali daryti spaudimą ir yra teisūs tik todėl, kad vyresni. Tėvų autoritetas gimsta natūraliai, jei tėvai jaučiasi atsakingi už auklėjimą ir su vaiku užmezga šiltą, artimą ryšį. Tuomet vaikas jaučiasi saugus, mylimas ir gerbia savo tėvus, kaip ir jie – vaiką.

Daugiausiai auklėjimo problemų sukuria patys suaugę savo neteisingu elgesiu. Ir dažniausiai neteisingas jis todėl, kad auklėjimas įsivaizduojamas kaip negatyvus ir sunkus procesas. Dėl to ir siekiama aklo paklusnumo, o taip pat nepaisomi suaugusiojo ir vaiko pozicijų skirtumai.

Dažniausiai pasitaikančios auklėjimo klaidos:

Per daug griežtumo. Tai autoritariški tėvai, manantys, kad auklėjimas – tai besąlygiškas paklusnumas tėvams. Per didelis griežtumas nesuprantamas vaikui, todėl priimamas kaip spaudimas. Iš baimės ar iš noro įtikti vaikas gali paklusti, tačiau kai tėvų nebus šalia, gali pasielgti priešingai. Vaikas turi aiškiai suprasti – kam ir ką jis turi padaryti, todėl tėvai turi mokytis vaikui kantriai išaiškinti, susitarti, o jei reikia – ir paprašyti.

Lepinimas. Dažnai painiojamas su meilės išraiška ir viskas daroma už vaiką, nes manoma, kad “jis, vargšelis, negali, nesugeba”, o ir “vaikystė – vienintelis nuostabus periodas, todėl reikia vaiką nuo visko saugoti ir pildyti jo norus”. Lepinami vaikai auga infantilūs ir nesavarankiški, gesinama jų iniciatyva. Turime leisti daryti vaikui tai, ką jis pagal amžių pats gali padaryti, ir tik jei tikrai reikia – padėti. Vaiką reikia mylėti, o ne lepinti..

Įsitikinimas, kad geram auklėjimui reikia daug pinigų. Svarbiausia vaikui – tėvų meilė ir nuoširdumas. Vaikui žymiai svarbesnis bendras laisvalaikis – žaidimai, pokalbiai, nuoširdus bendravimas – nei daiktai ar tai, kas laikoma visuomenėje prestižiniu. Ne pinigai daro vaiką laimingu, o žinojimas, kad tėvai jį myli – tuomet jis auga pasitikintis savimi, kūrybingas, pozityvus. Svarbiausia tai, ką jis patiria namuose tarp artimiausių žmonių, todėl papildomos priemonės – pagalba vaikui ir tėvams, bet ne pagrindas. Dažnai būna ir atvirkščiai: brangios “gėrybės” gali pakenkti vaiko ugdymui.

Auklėjimui skiriama per mažai laiko. “Trūksta laiko”, “Užaugs ir taip, svarbiausia – aprūpinti būtiniausiais daiktais”, “Turiu daug darbo” – dažniausi pasiteisinimai. Suaugę pamiršta svarbiausią dalyką – jei gimė vaikas, jie turi skirti jam laiko (juk randa laiko viskam kitam). Bendravimas su tėvais – būtinybė vaikui. Jei vaikas nuolat girdės, kad tėvams trūksta laiko su juo bendrauti, jis gali pasijusti vienišas ir pradėti anksti ieškoti šilumos ir bendravimo už šeimos ribų.

Elgesys su vaiku pagal nuotaiką. Kai asmeninių nesėkmių arba pasisekimų įtakotos suaugusiųjų nuotaikos lemia bendravimą su vaiku. Gali atrodyti, kad tame nieko blogo – “toks gyvenimas”, “tegul pamato realybę”, o blogiausiu atveju galima viską užglaistyti nupirkus vaikui žaisliuką ar saldumynų.. Tačiau yra skirtumas: elgtis adekvačiai pagal situaciją ar elgtis pagal nuotaiką. Kai elgiamės adekvačiai, vaikui išugdomas teisingumo pojūtis, o kai pagal nuotaikas – vaikas išmoksta prie jų taikytis ir net jomis pasinaudoti. Jei nuotaika prasta – geriau nuoširdžiai tai pasakyti vaikui ir atidėti svarbius pokalbius kitai dienai, kai pakili – nežarstyti nerealių pažadų.

“Napoleoniški” planai. “Mano vaikas mokysis tapybos, muzikos, teniso, dainavimo.. aš jam neleisiu pražiopsoti savo šanso”. Taip vaikas dažnai verčiamas daryti tai, kas patinka tėvams, o ne jam pačiam – nes tėvai “žino”, kas jam geriau. Tokios pastangos “iš geriausių paskatų” gali užgožti tikruosius vaiko gabumus. Kol mažas, vaikas gali pasiduoti tėvų spaudimui, tačiau paauglystėje gali pradėti audringai protestuoti ar tiesiog mesti tuos užsiėmimus. Todėl reikia atidžiai stebėti savo vaikus – jų unikalūs gabumai anksčiau ar vėliau būtinai atsiskleis – ir subtiliai nukreipti juos bei palaikyti.

Neatsakingi grasinimai. “Jei būsi blogas, jei nepadarysi, kaip liepiu – nemylėsiu tavęs”. Ar juokais, ar “auklėjimo” tikslais tokios pasakytos frazės žeidžia vaiką. Jei kartojamos dažnai, vaikas pamato, kad tai melas, todėl tokiu būdu išmokysite jį manipuliuoti. Teisinga būtų pasakyti: “Aš tave myliu, tačiau tavo elgesys mane nuliūdino”.

Abejingumas. “Daryk kaip nori, man vis vien” – taip sakoma, kai nenorima gilintis ar aiškintis, ir vaikas paliekamas pats sau, “mokytis savarankiškumo”.. Tačiau daugumos iškylančių problemų
vaikas dar nemoka išspręsti, todėl gali bandyti spręsti taip, kaip supranta. Be to, jis pasijunta vienišas ir nereikalingas, todėl savo elgesiu nuolat “tikrins” tėvus – ar jiems iš tiesų “vis vien”.. Tėvai vaikui – artimiausi žmonės, todėl žinojimas, kad gali jais pasikliauti, jam labai svarbus.

Tokias klaidas tėvai padaro ne iš piktos valios, o dažniausiai vedami gerų norų ir norėdami savo vaikams gero. Tačiau tokių klaidų pasekmės dažnai palieka ne tik negatyvius prisiminimus, bet ir padaro poveikį besiformuojančiam vaiko charakteriui.

Kaip jų išvengti? Pirmiausiai – sąmoningai ruoštis vaiko auklėjimui. Suprasti, kad auklėjime, kaip ir bet kokioje kitoje veikloje, svarbus ir mūsų požiūris: pozityvus arba negatyvus. Jei žiūrėsime į auklėjimą kaip į sudėtingą ir sunkų procesą, tai greičiausiai jis toks ir bus.

O jei pasitelksime pozityvumą – vaiko ugdymas bus smagus ir paprastas. Tuomet su meile kursime vaikui erdvę, kurioje jis augs laimingas, sveikas ir kūrybingas, o jei ir suklysime – pripažinsime klaidas ir taisysime. Juk auginsime geriausiai, kaip tik galime, geriausią – koks tik jis gali būti – būsimą suaugusį žmogų 🙂 ..

Kodėl mus džiugina saulės šviesa?

Dvasinio šaltinio ieškotojai

Ieškodami dvasingumo, kai kurie žmonės neturi šiam tikslui pasiekti reikalingų savybių: kantrybės ir tvirtumo. Jie panašūs į žmogų, kuris kasa šulinį ieškodamas vandens, bet pasiekęs penkių pėdų gylį, meta darbą, nes nusprendžia, kad čia nėra vandens.

Paskui randa kitą perspektyvią vietą. Ir vėl pradeda entuziastingai kasti. Bet, pasiekęs penkių pėdų gylį, vėl nusprendžia, kad čia nėra vandens ir meta darbą. Po kiek laiko vėl pradeda kasti kitoje vietoje. Ir vėl, neradęs vandens penkių pėdų gylyje, meta darbą.

Jis niekaip nenori suprasti, kad jo ieškomas vanduo yra devynių pėdų gylyje. Jei jis nebūtų nustojęs kasti pirmojo šulinio, tai dabar jau turėtų vandens. Tačiau puldamas iš vienos vietos į kitą, jis nepasiekia jokio rezultato.

Tą patį galima pasakyti ir apie žmones, kurie ieško lengvesnių sprendimų ir todėl dažnai pusiaukelėje keičia dvasines sistemas ir metodikas. Geriausia – pasirinkus vieną dvasinį kelią eiti juo iki tikslo ir.. nemesti kelio dėl takelio.

Nuverskite diktatorių

Niekam nepatinka gyventi diktatoriaus priespaudoje. Nežiūrint to, mes visi gyvename EGO diktatūroje. Jis neleidžia mums daryti tai, ką iš tiesų norėtume. Jis reikalauja, kad mes nedelsiant vykdytume Jo norus ir nusileistume Jo įpročiams. Šis tironas reikalauja, kad tarnautume jam nuo ryto iki vakaro.

Kaip mums išsilaisvinti iš tironijos? Labai paprastai. Netarnaukite šiam EGO. Tarnaukite kitiems. Nepildykite nesibaigiančių jo norų ir poreikių, bet nuolat skirkite laiką tarnauti kitiems. Tokiu būdu mes palengva išsivaduosime iš šios EGO diktatūros ir išmoksime tenkinti savo dvasinius poreikius.

Kokius? Mūsų poreikį būti naudingais kitiems žmonėms. Mūsų poreikį padėti kitiems. Mūsų poreikį jausti, kad mūsų gyvenimas prisipildo prasmės, kuomet mes esame naudingi žmonėms. Mūsų poreikį palengvinti skausmą ir liūdesį mūsų broliams ir sesėms.

Mūsų poreikį padaryti laimingu kitą žmogų. Mūsų poreikį dalintis. Mūsų poreikį jausti vienybę su visais žmonėmis. Mūsų poreikį dovanoti ir priimti tikrąją, besąlygišką Meilę.

Nuverskite diktatorių ir išlaisvinkite savo vidinį “aš”, kuris tiek laiko yra šio negailestingo tirono nelaisvėje. Išlaisvinkite savo mylinčią vidinę prigimtį, savo gerumą..

Kodėl mus džiugina saulės šviesa?

Kodėl saulės šviesa suteikia mums laimės? Todėl, kad primena mums mūsų vidinę šviesą.

Kodėl mus džiugina rožės aromatas? Todėl, kad primena mums mūsų vidinį grožį.

Nuostabus peizažas mums primena mūsų vidinę ramybę.

Beribis dangus mums gniaužia kvapą, nes primena mums mūsų pačių dvasios platybę.

Mes jaučiamės saugūs klausydamiesi išminties žodžių, nes jie primena mums Tiesą, kurią jau žinome.

Tyrumas ir nuoširdumas atveria mūsų širdis, nes primena mums mūsų pačių tyrumą ir nuoširdumą.

Kodėl mes pravirkstame, kai matome gerus darbus? Todėl, kad jie primena mums visaapimančią Meilę.

Muzika pakylėja mūsų dvasią, nes primena mums mūsų vidinę harmoniją.

Mes entuziastingai ieškome Dievo, todėl kad jis primena mums mūsų tikrąjį “aš”.

Tiek nuostabaus mumyse. Kodėl gi mes ieškome ne savyje, o išorėje to, kas jau yra mumyse?

Autorius – R. E. Nadžemi

Visiems visiems saulėto ir smagaus savaitgalio!! 😀