Filmukas apie vartojimo spąstus

Ne kartą esu įdėjus šį filmuką, bet jį vis ištrina. Vėl jį radau ir dalinuosi – verčia susimąstyti, nes tų vartojimo spąstų žmonės dažniausiai nė nepastebi ir eina tiesiai į juos lyg užkerėti.. Pažiūrim:

Reklama

Harmonijos paieškos

*Viskam reikalingas pagrindas: harmonijos pagrindas – tyra, besąlygiška meilė. Tai kurianti ir vienijanti jėga, be jos – griūtis ir degradacija. Žmonijos evoliucinė užduotis – saugoti ir puoselėti meilę ir perduoti šią patirtį sekančioms kartoms.

*Žmonija – tarsi vienas organizmas, jos stiprybė – meilėje ir vienybėje. Kai meilė yra pirmoje vietoje, visa kita atsistoja į savo vietas.. Mus skaldo ir priešina susvetimėjimas ir miegančios sąmonės žmonių būsena.

*Kai susvetimėjame – mums darosi sudėtinga bendrauti, todėl pradedame konfliktuoti, nors bendravimas yra vienas svarbiausių žmogaus poreikių. O su miegančia sąmone žmogus yra lengvai valdomas ir įtakojamas, dėl to jis nesuvokia nei savo prigimties, nei evoliucinių tikslų.

*Visi mes esame viena, todėl ginčytis, kovoti ar kariauti nėra prieš ką. Kai suvokiame vienybės principą, mes pradedame suprasti, kad kiekvienas negatyvus veiksmas, kuriuo kenkiame kitiems, galiausiai atsigręžia prieš mus pačius. Tai liečia ir pozityvius veiksmus: esant visumos dalimi, neįmanoma atlikti veiksmą ir nepatirti jo pasekmių sau ir visiems.

*Mes mokomės ir dvasiškai augame šioje Žemėje. Visos gyvenimo pamokos vyksta pagal tam tikrą eiliškumą ir pagal mūsų galimybes – mes neišmoksime to, kam nesame pasiruošę. Viskas vyksta savo laiku: sekantis etapas prasideda tik įsisavinus reikiamus įgūdžius.

*Jei žmogus yra sąmoningas –  jis mato gyvenimo pamokas, ieško geriausių sprendimų ir daro išvadas, tuomet mokymosi procesas duoda teigiamus rezultatus. Jei žmogaus sąmonė miega, arba jis kovoja ar kenkia kitiems, tuomet jis įsitraukia į negatyvumą ir kartoja pamokas tol, kol jų neįsisavina.

*Gyvenimo pamokos mums duodamos tam, kad įgytume tam tikrą patirtį ir taptume geresni, kad pasidalintume tuo su kitais ir tuo pačiu pagerintume visą visumą. Ir būtent pozityvios emocijos yra patvirtinimas, kad einame teisingu keliu.

*Negatyvios emocijos – tai ženklas, kad kažką darome ne taip, neteisingai. Ir kuo jos stipresnės – tuo labiau esame nuklydę nuo tiesos kelio. Kiekvieną kartą, kai patiriame neigiamas emocijas – mes didiname negatyvumą Žemėje ir ardome harmoniją.

*Mūsų emocijos – tai raktas į gilų savęs supratimą ir savo gyvenimo valdymą. Emocijos – tai ne mintys ir ne logika, jos gimsta saulės rezginyje, o ne galvoje. Ir eiliškumas visada toks: iš pradžių emocijos, o tik po to mintys, ir niekaip kitaip. Jei pasiduodame savo emocinėms reakcijoms – tampame jų valdomi arba arba per jas mus gali lengvai valdyti kiti.

*Negatyvumas ardo harmoniją, bet tam, kad tai suprastume, kartais reikia iki koktumo persisotinti negatyvia patirtimi. Tuomet žmogus sąmoningai, tvirtai ir be jokių abejonių renkasi meilės, tiesos ir harmonijos kelią. Tai ir yra šuolis į aukštesnę sąmonę, pakilimo ar nušvitimo akimirka.

*Bet kokia gyva esybė, turinti sąmonę, negali norėti negatyvumo – tai prieštarauja pačiai gyvybei, nes gyventi negatyvume reiškia griovimą. Tuo tarpu gyvybė – tai nuolatinis vystymasis, meilė, kūryba ir harmoninga tarpusavio sąveika.

*Kūrybinė mintis – tai bendra sąmonė, kurioje yra visos žinios apie viską, ir kiekvienas žmogus yra su ja susietas. Viskas yra mumyse, todėl ieškoti atsakymų reikia savyje – išorėje atsakymų nėra, ten yra tik ženklai, kurie nukreipia mus į save. Nuo savęs nepabėgsime, galime tik sugrįžti į save.

*Tikėjimas – tai abejonių nebuvimas. Netikėjimas savimi, savo jėgomis (“ką aš vienas galiu..“) stabdo daugelį. Tačiau reikia atminti, kad kiekvienas iš mūsų veikia visumą – žmoniją. Todėl kiekvienas geras darbas, kiekviena pozityvi mintis būtinai paveikia mūsų visų gyvenimą. O tikėjimas, paremtas meile, daro tikrus stebuklus..

*Meilę atpažįstame pagal jos išraišką: gerumą, džiaugsmą, stiprybę, tiesą, įkvėpimą, empatiją, draugystę, kūrybą, altruizmą, supratimą, atjautą, palaikymą, santarvę, nuoširdumą, atvirumą, pasitikėjimą, vienybę, pilnatvę..

*Jei mūsų širdyse nėra meilės, jos vietą užima baimė. Baimės griaunančią išraišką atpažįstame per abejones, neapykantą, pyktį, egoizmą, beviltiškumą, vienatvę, kančią, liūdesį, melą, kovą, bejėgiškumą, abejingumą, pavydą..

*Meilės kelias nėra lengvas, nes žmonija iki šiol didino ir daugino jos priešingybę. Todėl mums reikia ištaisyti visus nuklydimus, iškreipimus ir sugrįžti į esmių esmę, į ištakas, į pradinį tyrumą.. Ir mes visi tikrai tai padarysime – mes atkursime harmoniją.. Visų mūsų labui 🙂 .

Parengė ruvi.lt

Visiems šviesios ir darnios savaitės 🙂 !

Apie tai, kaip gerumas sugrįžta..

Kartą vienos jaunos moters bute pražydo kaktusas.

Prieš tai jis ketverius metus stovėjo ant palangės, panašus į rūstų nesiskutusį kiemsargį, ir staiga toks siurprizas! “Keista, kad mane skaito beširde ir pikta, – pagalvojo moteris, – tai netiesa, juk pas beširdžius ir piktus žmones kaktusai nežydi.“

Panirusi į malonius apmąstymus apie žydintį kaktusą, ji netyčia užmynė ant kojos vienam niūriam vyrui autobuse. Į jo pastabą ji nepradėjo, kaip įprasta, šaukti įsižeidusi: “Ach, jei jūs toks ponas, tai važinėkite taksi!“ Dabar ji tik nusišypsojo:

– Nepykite, prašau, ant manęs, aš neturiu už ko laikytis, jei norite – užminkite man koją ir būsime atsiskaitę..

Niūrusis vyras taip pat nepasakė to, ką rengėsi atsakyti. Paskui jis išlipo savo stotelėje ir, pirkdamas laikraštį, vietoje grubių žodžių pardavėjai, kuri neteisingai paskaičiavo grąžą, pasakė jai:

– Nieko baisaus, paskaičiuokite dar kartą, aš taip pat iš ryto ne itin stiprus matematikoje..

Pardavėja nesitikėjo tokio atsakymo ir, įkvėpimo pagauta, atidavė nemokamai du senus žurnalus ir šūsnį senų laikraščių pensininkui – vienam pastoviam pirkėjui, kuris labai mėgo skaityti spaudą, bet galėjo kasdien nusipirkti tik vieną patį pigiausią laikraštį. Žinoma, neparduotas prekes derėjo nurašyti, bet šį kartą pardavėja jas padovanojo.

Laimingas senolis su šūsnimi laikraščių ir žurnalų patraukė namo. Sutikęs kaimynę iš viršutinio aukšto, jis nepradėjo kasdieninio skandalo tema: “Jūsų vaikas kaip dramblys laksto po butą ir trukdo ilsėtis, reikia jį geriau auklėti!“ Jis pasisveikino ir nusistebėjo:

– Kaip užaugo jūsų dukrelė! Niekaip nesuprantu, į ką labiau ji panaši – į jus ar į tėtį, bet matau, kad auga tikra gražuolė.

Kaimynė nuvedė dukrą į darželį, atėjo į darbą poliklinikos registratūroje ir nepuolė barti išsiblaškiusios močiutės, kuri užsiregistravo pas gydytoją vakar dienai, bet atėjo šiandien, ji jai pasakė:

– Nieko baisaus, nepergyvenkite, aš taip pat kartais kažką pamirštu. Palaukite minutėlę, aš pasitikslinsiu pas gydytoją, kada jis galės jus priimti.

Močiutė, pakliuvusi pas gydytoją, nepradėjo reikalauti išrašyti stebuklingų, bet nebrangių vaistų recepto, kurie gali akimirksniu išgydyti visas ligas, o atsisakymo atveju grasinti rašyti skundus į visas instancijas, bet tiesiog atsiduso ir pasakė:

– Aš dar neišprotėjau ir suprantu, kad senatvė yra nepagydoma, jūs, gydytojau, atleiskite man, kad vaikštau pas jus kaip į darbą..

O gydytojas, važiuodamas vakare namo, staiga prisiminė močiutę, ir jam jos pagailo. Tą akimirką jis suprato, kad gyvenimo sumaištyje praleidžia daug svarbių dalykų, sustojo prie parduotuvės, nupirko gėlių ir tortą, ir patraukė visai į kitą pusę. Privažiavo prie namo, pakilo į trečią aukštą ir paskambino į duris.

– Aš čia pagalvojau, na, kodėl mes nuolat ginčijamės tarsi vaikai smėlio dėžėje. Žinai, aš tau tortą nupirkau, bet netyčia padėjau ant jo portfelį, ir jis susispaudė. Bet tai nebaisu, skonis dėl to nepasikeitė. Aš dar gėlių tau nupirkau, gal pamerksi jas, nes kol važiavau pas tave, jos apvyto?

– Žinoma, pamerksiu, – atsakė moteris, –  ir jos tuoj pat atsigaus. O aš turiu naujieną. Įsivaizduoji, šiandien prabudau, pažiūrėjau į langą, o ten kaktusas pražydo.. Matai?

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

Praregėjimai (47)

Jei nesuvokiame subtilaus dvasinio pasaulio egzistavimo ir jo poveikio materialiam pasauliui – suprasti egzistencijos esmę yra neįmanoma.

Jei vadovaujamės vien materialiais interesais – mes palaipsniui visapusiškai degraduojame.

Žmonių negali suvienyti pinigai – jie skaldo ir supriešina, nes atsiranda socialinė nelygybė, sąlygos korupcijai, priešiškumas.

Žmones gali suvienyti dvasinės vertybės: kilnios idėjos visos žmonijos labui, kūrybinis bendradarbiavimas, tobulėjimas.

Žmonijos gerovė – tik meilėje ir vienybėje.

************

Kas mes esame be brangių daiktų, be įvaizdžio, be statuso ir be kitų pripažinimo?

Kas mes esame be savo mylimų “žaisliukų“ – mobiliųjų telefonų, planšetų, kompiuterių, automobilių, papuošalų ir kosmetikos?

Kas  mes esame, kai vakare nuovargis traukia mus į lovą, nuplėšdamas visas kaukes?

Kas mes – patirtis, prigimtis, žinios, silpnybės, prisirišimai, polinkiai, o gal kūnas?

Ko iš mūsų negalima atimti?..

Tai ir yra mūsų esmių esmė: mes esame tai, ko iš mūsų negalima atimti.

************

Ko verti gabumai, jei žmogus dirba nenoriai? Kas iš to, jei gydytojas žino, kaip gydyti ligonius, o mokytoja pavyzdingai studijavo ir įsiminė, ką mokslininkai rašo apie vaikus, jei gydytojas nemyli ligonių, o mokytoja nemyli vaikų?

Pašaukimas yra svarbus, bet svarbiausia yra tai, kaip žmogus dirba – su meile, įkvėpimu, kūrybingai ir sąžiningai, ar – abejingai, mechaniškai, besirūpindamas tik savo karjeros reikalais.

Tik mylintis žmogus gali kurti ir tobulinti šį pasaulį. Jo darbas – tai meilė, tapusi regima.

************

Bizniui dvasingumas neįdomus, nes neneša pelno, kapitalistai tikina, kad vienintelis laimės šaltinis – pinigai. Todėl dvasingumo tema jiems – tuščias laiko gaišinimas.

Kapitalizme žmogus reikalingas, kad dirbtų kaip vergas. Tuo tarpu tikroji žmogaus prigimtis – kurti ir dvasiškai tobulėti. Skirtumas akivaizdus..

************

Meno paskirtis – būti gėrio, tiesos, grožio, dvasingumo, tobulumo orientyru.

Menas turi rodyti žmonėms, koks turi būti tobulas, siektinas gyvenimas, kad įkvėptų žmones tobulėti ir augti dvasiškai. Tuo tarpu šiandienines menines išraiškas sunku pavadinti menu, tiek juose negatyvumo, nešvankumo, baisybių, o geriausiu atveju – tuščio kvailiojimo.

Todėl kaskart, kai žmogus stebi tą negatyvumo srautą, vietoje įkvėpimo jis patiria sumaištį, vidinius prieštaravimus, įtampą, o kartais ir psichologinę traumą, ir visa tai formuoja chaosą jo mintyse, pasaulėžiūroje ir veiksmuose.

************

Dvasinio augimo kelias nėra paprastas: net pozityvūs pokyčiai ne visada lengvai einasi, nes turime keisti tai, prie ko esame įpratę. Būtent nuo senųjų įpročių stiprumo priklauso, kaip keisimės.

Kažką savyje keisdami, mes turime kažko atsisakyti ar net paaukoti, bet tam kartais pritrūksta kantrybės ir nuoseklumo. O kantrybės trūkumas – dažniausiai pasitaikanti kliūtis dvasinio augimo kelyje.

Todėl yra sakoma: kantrybė – didelė dorybė..

************

Savo kalboje labai naudinga laikytis sufijų principų.

Ši senoji tradicija teigia, kad sakyti kažką kitiems verta tik tada, jei:

  • tai – tiesa;
  • tai būtina;
  • tai geri žodžiai.

Visais kitais atvejais geriau patylėti..

************

Kad apsaugotume žmogų nuo blogo – sudominkime jį geru, matykime jame gera..

Kai tik mes pradedame ieškoti kažko blogo žmonėse – mūsų širdyse atsiveria ertmė, pro kurią įeina piktavališkumas. Jei mes varžomės, kritikuojame, apkalbame kitus – mūsų gyvenimo energija senka ir mes nusilpstame.

Visada pastebėkime žmoguje gerąsias jo puses, nes žmogaus esmė ir yra jo gerosios pusės. O matydami gėrį ir patys daromės geresni 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Vedos apie vaikų auklėjimą

*Vedų tradicija teigia, kad vaikai ugdosi patys, jei tėvai neslopina jų ir padeda jiems išskleisti geriausias savo charakterio savybes ir unikalius įgimtus gabumus.

*Vaikų auklėjimas – ne prievarta, ne muštravimas ar kažkokių elgesio šablonų primetimas. Tėvų ir auklėtojų užduotis – suteikti palankias sąlygas vaikui natūraliai vystytis, stebėti jo būdo ypatumus, jo asmenybės tipą ir skatinti geriausias vaiko savybes.

*Jei tėvai nesupranta vaiko charakterio ir nuslopina jo prigimtinius gebėjimus –  vaikas auga nepasitikintis savimi, jis neranda savo pašaukimo, nuolat ieško gyvenimo prasmės.

*Vedos skiria 4 asmenybės tipus, kurie pasireiškia nuo pat ankstyvos vaikystės.

  • Pirmasis – “moksliukų“, mokytojų tipas. Tai vaikai, gabūs įvairiems mokslams ir mėgstantys mokytis. Jie daug kuo domisi ir nuolat siekia viską išnagrinėti, pažinti, suprasti, išsiaiškinti. Pagrindinė jų savybė – sąžiningumas.
  • Antrasis tipas – vadovai. Jau ankstyvoje vaikystėje jie sugeba sutelkti kitus, siekia tvarkos ir sąžiningumo, gali apginti kitus. Jų pagrindinė savybė – atsakomybė, pareigos jausmas.
  • Trečiasis asmenybės tipas – organizatoriai, prekeiviai. Nuo pat vaikystės jie kažką renka, kolekcionuoja ir keičiasi su kitais. Pagrindinė jų savybė – praktiškumas.
  • Ketvirtasis tipas – meistrai, kūrėjai. Jie mėgsta kažką kurti patys ar meistrauti savo rankomis. Pagrindinė jų savybė – darbštumas.

*Todėl labai svarbu nuo pat ankstyvos vaikystės stebėti vaiką ir skatinti jo stipriausias ir geriausias savybės – tuomet vaikas auga pasitikintis savimi, iniciatyvus, kūrybingas ir lengvai suranda savo gyvenimo kelią.

*Tėvai taip pat turi suprasti, koks reikšmingas ir jų pačių asmeninis pavyzdys vaikų auklėjime. Tėvų žodžiai neturi skirtis nuo veiksmų, nes vaikai labai gerai jaučia bet kokį neatitikimą, ir tai žlugdo pasitikėjimą tėvais. Be to, vaikai įsisavina viską, ką pastebi ir nuolat mato savo tėvų ir kitų artimų žmonių gyvenime.

*Juk be prigimtinių vaiko savybių vystymo tėvai savo pavyzdžiu moko ir elgesio, ir tvarkos, ir buitinių darbų. Pavyzdžiui, jei mama reikalaus iš dukters tvarkos namuose, bet pati nekęs tvarkymosi ir nuolat stengsis kažkam iš namiškių permesti namų buities darbus – duktė iš tokio “auklėjimo“ išmoks egoizmo ir manipuliacijų.

*Tėvų atsakomybė vaikų auklėjime didžiulė – jiems reikia daug kantrybės, meilės, išminties, kad būtų deramu pavyzdžiu savo vaikams, kad nesužeistų jautrios vaiko sielos ir nesulaužytų jo likimo. Patys tėvai turi nuolat dvasiškai augti ir tobulėti.

*Norite, kad vaikas būtų geras ir mylintis – padėkite žmonėms, būkite geranoriški, gerbkite savo tėvus, mylėkite gamtą ir visą gyvybę.

*Norite, kad vaikas būtų kūrybingas – kurkite: pieškite, grokite, dainuokite, rašykite, auginkite ir puoselėkite sodą, meistraukite..

*Norite, kad vaikas būtų sveikas ir aktyvus – sveikai maitinkitės, renkite žygius į gamtą, sportuokite.

*Norite, kad vaikas būtų laimingas šeimoje – mylėkite sutuoktinį, gyvenkite santarvėje, rūpinkitės visais šeimos nariais, būkite nuoširdūs ir geranoriški.

*Kas bevyktų išoriniame pasaulyje – tėvų namai turi būti doros, išminties, ramybės ir atgaivos oaze, o tėvų elgesys – sektinu orientyru ir deramu pavyzdžiu. Darna ir meilė namuose – darna ir meilė šeimos narių širdyse, kurią jie skleidžia ir išoriniame pasaulyje.

*Vaikai – tarsi gležni daigeliai, iš kurių turi užaugti gražūs, tvirti medžiai. Tėvų rankose – ne tik jų vaikų, bet ir žmonijos ateitis, juk vaikai – tai rytojaus suaugusieji, nuo kurių priklausys visos žmonijos gyvenimas.

Iš paskaitų apie Vedų tradicijas šiuolaikiniame gyvenime, parengė ruvi.lt

Visiems darnios ir gražios savaitės 🙂 !