Be žodžių…

“Aš tave taip myliu, mama“ – pasakiau savo mamai pusryčiaudama, kai buvau paauglė. “Ir aš, – šypsojosi atsakydama mama, – o gal galėtum vakare, prieš man sugrįžtant iš darbo, nuskusti bulvių, tuomet aš pajusčiau tavo meilę be jokių žodžių?..“

“Kaip aš myliu savo katiną!“ – sakiau glostydama jo minkštą, pūkuotą kailį. “O gal tuomet pakeisi jam kraiką? Ir išplausi jo maisto dubenėlį?“ – paklausė tėvas.

Tada klausiausi savo tėvų, ir stebėjausi: juk aš kalbu apie meilę!!! Kuo čia dėtas kažkoks kraikas, dubenėliai ir nelemtos bulvės?!

Dabar suprantu: taip, gražūs žodžiai, eilės, prisipažinimai – labai svarbūs. Bet jei gyvenime mes nematome tų žodžių išraiškos – jie tampa tuščiu garsu. Kiekviena diena mums suteikia daugybę galimybių išreikšti savo meilę… Ir kai mylime, mes darome tai nesusimąstydami ir nuoširdžiai.

…Tyliai, ant pirštų galiukų, užeiname į miegamąjį, kad nepažadintume mylimo žmogaus, atsargiai pataisome pagalvę, išimame telefoną iš rankų, kad neprikeltų koks nors skambutis, paskui apkamšome antklodes vaikams… Išmokstame meistriškai paruošti rytais kavą, o vaikams pusryčiams žaismingai išdėliojame laivelį iš blynelių ir sūrio ant lėkštučių…

Mes valandų valandas klausome draugų atviravimų, kai jiems reikalingas palaikymas ar tiesiog buvimas drauge. Mes sugalvojame netikėtas mielas dovanėles, nudžiuginame ir padrąsiname artimus žmones, sukuriame pozityvią nuotaiką…

Surengiame šeimos iškylą į gamtą, arba visi drauge ruošiame savaitgalio pietus. Aplankome tėvus, padedame jiems surinkti rudens derlių. Paskambiname svetur gyvenantiems draugams. Padedame vienišam seneliui kaimynystėje. Nesusimąstydami skubame į pagalbą, atiduodame paskutinius pinigus vaistams…

Tai labai labai svarbu – gebėti pasakyti “myliu“ be žodžių… Išreikšti veiksmais savo meilę. Ir tai ne brangios dovanos ar prabangios puotos. Meilės išraiška – tai viskas, kas mus suvienija, įkvepia ir palaiko: dėmesys, geranoriškumas, šypsenos, rūpestis, apkabinimai, padrąsinimas, pagalba…

Dabar aš supratau: meilė gyvuoja ir auga nuolat palaikoma. Ir tegul tai atrodo labai paprasta ir kasdieniška – nuskustos bulvės, pakeistas kraikas katinui, pokalbis su draugu, skambutis tėvams, žaidimai su vaikais, išplautos lėkštės, pagalba kaimynui…

Tačiau tai – daugiau nei žodžiai, tai – meilė, tapusi regima…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Išklausyti… Suprasti… Mylėti…

Prisiminkite situaciją, kai jūs nebuvote išklausytas.

Kai į jūsų prislėgtą būseną gavote tokį atsaką: “Na, nieko baisaus, argi tai problemos? Rankos-kojos yra, nėra čia ko liūdėti! Gyvenimas puikus!“

Arba kai pasidalinote savo pergyvenimais: “Nežinau, ką daryti..“, jums patarė: “Eik, prasiblaškyk, pasilinksmink! Negalvok apie nemalonumus, viskas bus gerai!“

O kai netekote kantrybės, jus pagėdino: “Ko čia nerviniesi? Ko raudi dėl niekų? Nekelk balso!“

Arba kai guodėtės: “Man taip baisu..“, o jums atsakė: “Nėra čia ko bijoti! Tu gi ne mažas vaikas!“

Ir… vietoje palengvėjimo, kad jūs ne vieni, pajutote gumulą gerklėje ir vis augančią vidinę įtampą. Ir dar – neviltį, kaltę, liūdesį, gėdą… Ir supratote, kad nėra prasmės net pradėti kalbą apie savo jausmus ir pojūčius, nes niekam tai neįdomu.

O kaip norėtųsi, kad kažkas pasakytų: “Aš suprantu tave. Matau, kad tau liūdna… baugu…tu sutrikęs… Tau nelengva. Aš šalia…“

Būti išklausytam – tai, ko gero, vienas iš esminių dalykų santykiuose su žmonėmis.

Tai labai svarbu – gebėti išklausyti, išgirsti ir suprasti kitą žmogų… Sukurti jaukią pasitikėjimo erdvę, kur jūsų jausmai išreiškiami ir priimami.

Būtent tai yra harmoningų santykių pagrindas, ir tai, kas suteikia jums galimybę vystyti savo gyvenimą pozityvia santarvės linkme. Kad tai įgyvendintume, turime mokytis kalbėtis apie savo jausmus ir būsenas.

Išklausyti… Išgirsti… Suprasti… Mylėti….

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Ruduo įpusėjo…

Visą naktį lijo kaip iš kibiro. Lijo taip, lyg kažkas būtų sumanęs nuplauti visas šio miesto spalvas.

Žalia, raudona, geltona – skęsta po kojomis, tiesiog dabar, akimirksniu, pavirsdamos pernykščiais lapais.

Ruduo įpusėjo.

Pasaulis keičia optiką ir tampa monochrominiu.

Gyvenimas palengva persikelia iš išorės į vidų. Sušildome asmeninę erdvę, skirstome šilumos atsargas ilgai žiemai, pravedame vidinių resursų inventorizaciją…

Visos didelės ir dosnios vasaros prasmės pasiekė aukščiausią koncentraciją ir dabar padėtos atsargai, tarsi mėlynių uogienė, kad ilgais vakarais galėtume po šaukštelį papildyti savo džiaugsmą.

Paskaičiuokite savo paūgėjusius viščiukus, surinkite išmėtytus akmenis, darykite viską, kas reikalinga, žiema būna labai ilga.

Saugokite tuos, kurie šalia. Branginkite tuos, kurie toli. Visiems drauge šilčiau…

Pagal Elenos Kasjan esė, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Stebuklingas gyvenimo devizas

Aš pažįstu moterį, kuri mums susitikus, visuomet sako: “Gyventi pasiruošusi!“…

O juk jos gyvenimas būtų nepakeliama našta daugeliui iš mūsų, mielieji…

Ne, ji nesaldina gyvenimo išgalvotomis emocijomis ir nesišypso per jėgą…

Tiesiog kartą ji aiškiai suprato, kad lengviau jai pasidaro ne tuomet, kai ji bijo, bėga, blaškosi ir skundžiasi, bet tuomet, kai gyvena, nesuteikdama padidinto reikšmingumo savo skausmui, ir visoms negandoms, nežinia iš kur ateinančioms…

Na, taip… sveikata nekokia… problemos keičia viena kitą… kartais ir baugu, ir neramu…

Bet…

Štai langas blankus, reikia išplauti… šuns maistas baigėsi, reikia nueiti į parduotuvę… draugės gimimo diena, numegsiu jai šaliką… knyga nauja išleista, noriu perskaityti… ruduo toks gaivus, smagu pasivaikščioti…

Gyventi pasiruošusi…

Visada…

Ir gyvena…

Ir atskiria sveiką rūpestį savimi nuo kankinančios koncentracijos į kiekvieną savo baimę ir į kiekvieną savo kūno dilgtelėjimą…

Neieško stebuklingų piliulių… ir apskritai neieško jokios magijos, nes žino, kad pagrindinė pusiausvyros paslaptis, ir ji tai tvirtai žino, yra gebėjime priimti gyvenimą ir save pačią tokiais, kokie jie yra…

Ne geresniais, ir ne blogesniais…

“Gyventi pasiruošusi!“, sako ji man ir vėl, ir aš priimu jos devizą…

Prisijunkite 🙂 !..

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Pabudimas

Kai pabus jūsų sąmoningumas, susiaurės jūsų draugų ratas. Jūs pastebėsite, kad įprasti pokalbiai su draugais ir pažįstamais kažkaip nesiriša. Lyg ir viskas taip, kaip buvo, bet kažkodėl tai jau neįdomu.

Todėl, kad jūs jau negalėsite palaikyti negatyvių pokalbių ir apkalbų: viskas blogai, visi aplink blogi, vyras nervina ir žmona dėl visko kalta. Jūs liausitės žaisti tuos veidmainiškus žaidimus ir tapsite nepatogiu žmogumi savo draugams, nes būsite gyvu priekaištu, nuolat primenančiu jiems, kad karalius – nuogas.

Jums pasidarys sunku dirbti nemėgiamą darbą ir dirbti kažką, kas neturi prasmės. Jūs arba pakeisite požiūrį į savo veiklą, arba kardinaliai ją keisite. Ir jei darbe jus laikė būtinybė, baimė ar įprotis, tuomet tai kaipmat išlįs į paviršių, ir jums teks kažką su tuo daryti.

Jūsų santykiai pradės braškėti per siūles. Nes dauguma santykių – tai ne pilnavertė dviejų žmonių sąjunga, o abipusių priklausomybių ir kompensacijų kamuolys. Jūs pajusite vienatvę. Todėl, kad nutrūks visi nereikalingi ir netikri ryšiai, kurie buvo grįsti egoizmu, savanaudiškumu ir tuštybe.

Jūs daugiau negalėsite meluoti nei sau, nei kitiems. Tiesiog fiziškai negalėsite (kaip Buratinas, kuriam meluojant augo nosis), dabar jūs visa savo esybe jausite apgaulę ir melą – žodžiuose, mintyse ir veiksmuose. Ir tai bus nemalonus pojūtis, tarsi katės nagų įdrėskimai jūsų sieloje. Ir ne, tai neatsijungia.

Jūs staiga pamatysite, kad aplink labai daug kančios. Ir jei anksčiau jūs buvote labai užsiėmę išskirtinai savo pergyvenimais – tai dabar jūs užjausite šalia jūsų kenčiančius žmones. Ir jūs būsite pasirengę padėti kiekvienam, visiems, ir bet kurią akimirką, kaip sugebėsite – nes kitaip jūs tiesiog negalėsite.

Jūs pajusite gėdą. Už savo žodžius ir poelgius praeityje, nes pažvelgsite tiesai į akis ir pripažinsite, kad klydote ir žeidėte kitus, ir esate už tai atsakingi. Kai tik tai pripažinsite – gėda praeis, o jos vietą pagaliau užims vidinė ramybė.

Jūs pradėsite mažiau kalbėti. Nes atkris viskas, ką jūs kalbėjote iš baimės, pavydo, egoizmo ar pykčio. Ir negalėsite daugiau rašyti smerkiančių ar įžeidžiančių komentarų internete, nes jums to jau nebereikės. Jūs suprasite, kad tyla – tai tikrai auksas.

Jūsų pasaulio vaizdinys sugrius. Ir jūs suvoksite, kad yra ne tik jūsų – vienintelė teisingiausia – nuomonė, ir – visos kitos nuomonės, bet – yra objektyvi realybė ir begalė galimybių žmonijai vystytis ir tobulinti šį pasaulį. O visi apribojimai – tėra išgalvotos ir primestos iliuzijos.

Jums teks imtis atsakomybės už savo gyvenimą. Jūs suprasite, kad nėra prasmės laukti gelbėtojų ar lyderių, kad daug kas gyvenime priklauso nuo mūsų pačių. Ir ta atsakomybė nebus jums našta – atvirkščiai, jūs pajusite palengvėjimą, nes pradėsite valdyti savo gyvenimą.

Štai taip, diena po dienos, viskas, kas netikra, primesta, dirbtina, veidmainiška, pradės byrėti, atverdami kelią vidinėms dvasinėms vertybėms. Tuomet viskas, kas tikra – pradės ryškėti, augti, skleistis ir stiprėti. Ir šis procesas – ne visada malonus ir darnus.

Dažniausiai tai skausminga metų metais kauptų įpročių ir iliuzijų griūtis. Bet kuomet jūs išsilaisvinsite iš kaustančių šablonų nuolaužų, jūs aiškiai suvoksite – tai buvo verta patirti.

Pagal E. Bodynos tekstą, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Spinduliuoti Gyvenimą…

Yra žmonės, kurie į aplinką spinduliuoja kažkokią nenusakomą ramybę ir palaimą – taip veikia jų gestai, žvilgsniai, jų šviesios ir tyros sielos nebylus prisilietimas.

Jie spinduliuoja Gyvenimą…

Ir jis paliečia kitus žmones tyliai-tyliai, tarsi šiltas pavasario dvelksmas, kuris prasiskverbia per senas sienas ir uždarytus, sustingusius per žiemą langus, jis atgaivina širdis, kurios, atrodytų, jau sustabarėjo ir atbuko – taip ilgai jas sekino kančia, baimė, vienatvė.

Koks galingas sielos poveikis kitai sielai! Ir dažnai to neįtaria nei tas, kuris daro poveikį, nei tas, kuris patiria tą poveikį…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Ramaus ir jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Geri žmonės taip pat kartais klysta

Jei tavo praeityje įvyko kažkas, už ką tu niekaip negali sau atleisti.. Jei praėjo daug laiko, o tu dar vis jautiesi kaltas, ir jauti, kad šis poelgis daro tave “blogu“ arba “nelabai geru“, ir tai nesikeičia, nes poelgis – tavo..

Jei tokia istorija nutiko tavo gyvenime – pažvelk į savo praeitį. Galbūt, tarp to įvykio ir dabartinio momento jau praėjo daug laiko. Laiko, per kurį tu atlikai daug kitokių veiksmų, nepanašių į tą, blogąjį, dėl kurio tau gėda. Tu padarei daug gerų darbų – ir tai taip pat buvo tavo poelgiai.

Mes negalime atsukti laiko atgal ir visko ištaisyti. Bet mes galime sau pasakyti: “Taip, aš suklydau, tai buvo blogas poelgis, ir aš apgailestauju, kad taip pasielgiau. Aš pasimokiau iš šios patirties. Aš daugiau nekaltinu savęs ir paleidžiu save iš kaltės jausmo kalėjimo. Dėl to įvykio aš nesu blogas žmogus – aš būnu visoks, bet visada stengiuosi daryti teisingas išvadas. Aš gyvenu toliau, aš keičiuosi.“

Mes negalime pakeisti praeities. Mes negalime pakeisti to, kas jau įvyko. Bet kaip mes pritaikysime savo patirtį ateityje – tai jau mūsų pasirinkimas ir mūsų atsakomybė. Todėl svarbu yra tai, ką mes darome jau po to, kai suklydome.

Vienas poelgis – tai dar ne visas gyvenimas. Viskas tavo rankose. Dažnai kartojama frazė: “žmonės nesikeičia“ – netiesa.

Geri žmonės taip pat kartais suklysta. Ir kiekvienas poelgis turi savo priežastis.

Bet dabar aš pasakysiu trumpai: gyvenk toliau, prašau. Atleisk sau. Ir leisk sau keistis.

Pagal Aleksandros Sneg esė, vertė ruvi.lt

Ką reiškia – “paleisti“?

Anksčiau man atrodė, kad paleisti – žmogų, įvykį, vietovę, praeitį – tai kažkas, panašaus į fizinį veiksmą. Kaip, pavyzdžiui, atgniaužti pirštus ir leisti išslysti oro balionėlio siūlui. Arba paleisti į vandenį popierinį laivelį ir žiūrėti, kaip jis linguodamas pradeda tolti nuo kranto.

Aš galvojau, kad štai tokio atsiskyrimo veiksmo, net jei jį atlieki mintyse, turi pilnai pakakti, kad būtų lengviau: tu atskiri save nuo kažko, su kuo atsisveikini, ir atskiri jį nuo savęs. Lyg ir viskas. Tačiau lengviau nuo to nepasidarydavo.

Dabar aš suprantu, kad atgniaužti pirštus ir paleisti – nepakanka. Ir net liūdėti dėl išsiskyrimo – taip pat nepakanka. Paleidę, mes turime sugrįžti į tai, kas lieka – į pačius save. Į savo ištuštėjusias rankas. Į savo gyvenimą, kur to, ką paleidome, jau nėra.

Turime kažkaip kitaip – geranoriškiau – pažvelgti į save, pasistengti suprasti, užjausti, pavadinti save kitaip: aš esu tas, kas prarado, kas atsisveikino, kas dabar išgyvena šią patirtį.

Išgyvena taip, kaip gali – tai nelengva. Kažką įveikia, o kažko – ne. Kol kas ne. Bet tęsia savo kelionę. Tiki. Ir būtinai vėl bus laimingas. Sušils, prisipildys, dvasiškai atgims. Būtinai.

Kitaip ir būti negali.

Pagal Olios Majer esė, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !