Tai ne atstumas…

Tikras artumas – tai kuomet ryte tu skubi papasakoti žmogui savo sapną. Kai nebaisu pasirodyti juokingu, nevikriu, keistu.

Kai dalinamasi viskuo: ir blogu, ir geru. Kuomet dviese neapsakomai jauku: kalbėtis ir net tylėti.

Kai sakai kažkam: “Aš namie“, vos pravėręs savo namų duris. Kai visi juokai suprantami, o frazės kažkaip savaime užbaigiamos.

Kai bučiuoji kažką ne tik lūpomis, o tiesiog širdimi. Kai žodžiais prisiliečia taip švelniai, kad pajunti, kaip milijonai šiurpuliukų prabėga per kūną.

Kai mintimis visada šalia, net jei labai toli.

Tikras artumas – tai ne apie atstumą, tai apie sielą.

Padėka autorei! Pagal Alinos Jermolajevos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Sistemos pokyčius reikėtų pradėti nuo savęs

Bet kokia sistema, ribojanti ir kontroliuojanti žmogų – šeima tai, mokykla ar kitas socialinis institutas – grindžiama vidiniais jos narių apribojimais. Ir, iš esmės, nieko daugiau ir nėra, išskyrus tuos vidinius apribojimus. Be jų sistema nustoja gyvuoti. Bet kokia. Net kalėjimo sistema.

Todėl sistemos lūžis ar pokyčiai prasideda nuo žmogaus vidinio lūžio ar pokyčių. Nuo šablonų griovimo ir susidūrimo su asmeninės realybės išvirkščiąja puse.

Tam, kad pakeistume kažką išorėje, tenka keisti save. Ir tik nuo savęs verta pradėti.

Aš sutinku daugybę žmonių, kuriuos stipriai ir griaunančiai veikia jų šeimos sistema. Ir visi bandymai kažką įtikinti, paskatinti arba priversti neveikia. Bet vos tik ženklus pokytis įvyksta vieno žmogaus viduje, tuomet ir visa jo aplinka negali išlikti nepakitusi, kaip jos nariai besipriešintų.

Svarbus kiekvienas konkretaus žmogaus mažiausias žingsnelis. Tvirta pozicija. Pastovumas ir aiškumas. Stipri vidinė ašis, kuri tampa atspirties tašku, kurio pagalba perverčiamas didelis pasaulis.

Pagal Aglajos Datešidzės esė, vertė ruvi.lt

Kas per mane ateina į šį pasaulį?..

Norėdami pažinti save, mes daugybę kartų užduodame sau klausimą: “Kas aš esu?“ Tačiau ieškodami atsakymo į šį klausimą, galime pakliūti į spąstus ir klystkelius, kurie neišvengiamai stabdo mus savęs pažinimo kelyje.

Mes tampame priklausomi nuo tų, kas, mūsų manymu, duoda atsakymą į šį klausimą. Ir visai nesusimąstome apie tai, kad toks žmogus gali turėti savanaudiškų interesų ir sėkmingai mumis manipuliuoti.  

Bet ir mes patys kuriame įvairiausius įvaizdžius, kurie vis tvirčiau pririša mus prie išorinės formos. Mes tampame pažeidžiami, kai paleidžiame “didybės manijos“ arba “mažo žmogaus komplekso“ programas. Iš esmės, mes patys aktyvuojame programas, kurios maitina tuštybės arba menkumo pojūčius.

Ir jei mes būsime sąžiningi su savimi, tuomet pamatysime, kad visa tai neišvengiamai ne tik sukelia gilų nusivylimą, bet ir atima daugybę energijos, kad atkurtume jėgas, kurias išeikvojame dirbtinai palaikomai saviidentifikacijai.

Todėl, galbūt, mes vis tik ne visai teisingai keliame klausimą savęs pažinimo kelyje? Galbūt, teisingiau būtų paklausti: “O kas per mane ateina į šį pasaulį?“

Nors, žinoma, kiekvienas gali užduoti šį klausimą savaip: “Ką aš nešu žmonėms?“, “Kuo pripildyta mano erdvė?“, “Kokias energijas aš skleidžiu?“

Štai tokie klausimai ir maksimaliai nuoširdūs atsakymai į juos gali mus atvesti į tai, ko mes iš tikrųjų ieškome.

Į savo Aukščiausios Esybės atvėrimą…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Pavasarinės šilumos ir geros savaitės mums visiems 🙂 !

Tai laimė…

Kas yra laimė?

Mes galvojame, kad būti laimingu – reiškia džiaugtis, o būti visada laimingu – tai reiškia džiaugtis visada ir viskuo.

Bet tai neįmanoma.

Man laimė – ne džiaugsmas, o dvasinė ramybė ir vidinio pasaulio pusiausvyra.

Tai ne vieta ir net ne kelias.

Laimė – tai būdas, kuriuo eini tuo keliu: kai eini neskubėdamas, bet ir nelėtini žingsnio, nieko nestumdai ir neleidi savęs stumdyti, tu eini be viršsvorio kuprinėje ir neslopini savo jausmų.

Kai eini su giliu įsitikinimu, kad šis kelias – tavo. Ir toks ėjimo būdas būtinai atves tave ten, kur tu ir turi būti.

Tai ir yra laimė.

Padėka autoriui! Pagal Chorche Bukaj esė, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos ir gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Kad netaptume kopijų kopijomis

Aš už tai, kad mes ištrauktume iš galvos tą laidą, kuris sujungia mus su vartotojiškos visuomenės Matrica. Vietoje to, kad nesusimąstydami čiuptume viską, ką siūlo mums pasaulis, grįstas Norais, verčiau įjunkime Savo Galvą ir filtruokime visą išorinę informaciją per klausimo “o ar tikrai man tai reikalinga?“ prizmę.

Juk tai paprasta – pirkti tai, ką reklamuoja. Ir rengtis taip, kaip “madinga“. Labai paprasta – žiūrėti filmus, serialus, klausytis populiarios muzikos, skaityti siūlomas knygas, žaisti kompiuterinius žaidimus. Ir nepastebėti, kaip stipriai visa tai veikia mūsų mąstymą ir sąmonę.

Tai jau gatavas produktas. Pirk. Gaišk tam savo laiką. Gyvenk taip, kaip tau demonstruoja. Bet juk… Tai svetima. Tos formos, vaizdai, garsai – svetimi. Svarbu – suprasti, kas iš tiesų tau reikalinga.

Tu gali nusipirkti “madingą“ energetinį gėrimą. “Tu viską gali“, aha. O galima išsiaiškinti, kas iš tikrųjų naudinga organizmui ir pačiam paruošti gėrimą, kuris tikrai suteiks tau natūralios energijos.

Galima nusipirkti madingą rūbą. O galima nusipirkti tai, kas tinka būtent tau, neatsižvelgiant į aplinkinių nuomonę. Galima gyventi pagal filmų, serialų, dainų scenarijus. O galima įsiklausyti į Save ir suprasti, kaip tau pačiam norisi gyventi, be išorinio poveikio į tavo pasirinkimus.

Mūsų gyvenime pernelyg daug svetimų minčių, svetimų garsų, svetimų nuomonių. Mūsų gyvenime taip trūksta “mūsų“… Ir kad netaptume “kopijų kopijomis“, turime išmokti suvokti, kas – mūsų, o kas – primesta mums iš šalies.

Padėka autoriui! Pagal Said Šy tekstą, vertė ruvi.lt

Vidinė pilnatvė

Būti gyvu, reiškia, jausti atgarsį į šviesą… į bundančią dieną… į savo norą ją pragyventi.

Žmogiškoji pilnatvė lengvai atpažįstama pagal mūsų gebėjimą nesikankinti dėl negaunamų iš svetimų rankų deficitų, mielieji…

Nes juk pilnatvė sugeba atsiliepti į tuos kasdieninius kūrinijos slėpinius, kurie nepavaldūs akims ir jausmams tų, kas kenčia nuo vidinės tuštumos pojūčio.

Arba tie slėpiniai atrodo jiems pernelyg paprasti, pernelyg nereikšmingi, pernelyg netinkantys tam, kad galima būtų pasisemti iš jų jėgų.

Pilnatvė ateina pas žmones, kad džiaugtųsi tuo, kas juose yra, o ne tam, kad skaičiuotų, ką kiti gali jiems duoti.

Tame ir slypi paslaptis, kodėl vieni iš mūsų skleidžia meilę, o kiti pildo nusivylusių sąrašus…

Aš visuomet pasilieku viltį į šviesą net ten, kur ji laikinai nepasiekiama, lyg abonentas, kuris atsidūrė už ryšio zonos ribų.

Ir aš visada matau šią šviesą tose akyse, kur gebėjimas mylėti yra stipresnis už siekį griauti.

Šviesos jums, mielieji… pilnatvės… būties tyrumo… ir neišsenkančio gebėjimo mylėti…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !