Kai medžiai buvo dideli…

Kai visi namai atrodo didžiuliai (net jei jie vieno aukšto), medžiai gigantiški, tvoros aukščiausios… kai kelias nuo namų iki vaikų darželio atrodo tau be galo ilgas… o tau ketveri, ir tave veda už rankos, ir vis švelniai timpteli, kad paskubėtum…

Ir dulkia lietutis, ir mama laiko didelį gražų skėtį… ir tu, greičiausiai, taip pat turi skėtį, tik mažesnį ir labai nepatogų – jis visą laiką nukrypsta į vieną šoną, ir ant tavęs vis vien laša iš debesų, ir truputį nuo mamos skėčio…

Ir tu tipeni, apžiūrinėdamas viską aplink atvira burna, užkliūni už akmenukų, ir staiga – didžiulė bala! Ir tu – stryyyykt – peršoki per ją kartu su savo skėčiu… Tai mama kilstelėjo tave už rankos, kad neperšlaptum batų.

O tau patinka, kaip tikšta vanduo iš po ratų, kaip laša iš viršaus ant nosies ir žandų, kaip žvalgosi katė pro rūsio langą, kaip šiaušiasi žvirbliai po stogeliu, kaip tu peršoki per balas…

Ir tu džiaugiesi, kad aplink zuja skėčiai, kaip spalvoti parašiutai, ir kad vaikų darželyje pusryčiams bus košė ir kisielius, o paskui bus galima vaikštinėti po balas ir peršlapti kojas iki pat kelių. Ir tavęs niekas neliūdina ir nebaugina. Na, nebent, jei mama staiga paleistų tavo ranką ir pasimestų…

O paskui tu jau didelis. Ir skėtis tavo didelis. Ir tu jau žinai, kaip jį pakreipti prieš vėją. Ir batai tavo neperšlampa, bet tu vis vien žiūri po kojomis. Ir tau nerūpi žvirbliai ir katės. Ir erzina, kai mašinos aptaško, ir lašai ant veido erzina, o labiausiai erzina, kai troleibuse laša ant kojų nuo svetimo sulankstyto skėčio…

Ir namai pilki, ir medžiai pliki, ir tvoros žemos… Ir niekas tavęs nelaiko už rankos…

Bet.. kaip širdį sušildo tie vis užplūstantys prisiminimai iš tyro vaikystės pasaulio 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Šviesaus, saugaus, jaukaus ir laimingo pasaulio mūsų vaikams 🙂 !

Gyvenkime Meilėje…

Žinote, kame dar meilės jėga, išskyrus begalinio artumo, švelnumo, pasitikėjimo patirtį?

Savo visišku negebėjimu daryti niekšybes, mielieji…

Ir ne tik tiems, ką myli, bet ir visiems kitiems taip pat, net tiems, kas nemyli.

Ko gero, būtent dėl to aš niekuomet netikėjau istorijų su intrigomis tikrumu.

Gyvenantys meilėje turi kažkokį stebuklingą priešnuodį nuo visko, kas žeidžia, griauna, agresyviai savinasi…

Gyvenantys meilėje – tai nebūtinai tie, kas atsiribojo nuo didžiojo pasaulio laimingoje kapsulėje tik dviems.

Tai kiekvienas, kas užaugino savyje trapius didžiojo pasaulio suvokimo daigelius, kurie prasikalė per nusivylimo, skausmo, susvetimėjimo sniegą.

Tai kiekvienas, kas atrado savyje ketinimą nešti šviesą, o ne vynioti dygliuota nepasitikėjimo viela savo slėptuvės prieigas.

Gyvenantys meilėje neturi amžiaus, neteisingos išvaizdos ir priežasties atsisakyti to pavasario, kuris gyvuoja be kalendorių…

Gyvenkite meilėje…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Tai apie meilę

Dievas – tai apie meilę. Ir tik apie meilę.

Galima daug ginčytis, diskutuoti, įrodinėti, aiškinti. Galima daug žinoti ir būti įsitikinus savo žinių teisumu. Galima vykdyti visus rašytinius įstatymus ir didžiuotis savo pareigingumu. Bet jei tu niekada nemylėjai, visa tai neturi reikšmės.

Pasaulyje taip įprasta daryti sudėtingais paprastus dalykus, kad žmonės pasimetė tarp daugybės terminų ir sąvokų. Dieviškumo ieškoma kažkur aukštai, danguje, visatoje… bet tik ne ten, kur jis yra: savo paties sieloje. O juk Dievą kiekvienas nešiojasi savyje. Visur ir visada. Ir kiekvieną kartą jis pasireiškia mumyse, kuomet…

…mes bučiuojame savo vaikus, širdyje melsdami jiems sveikatos ir laimės…
…pajuntame mylimo žmogaus rankų prisilietimą ir galvojame apie tai, kad jis būtų toks pat laimingas, kaip ir tu dabar…
…apkabiname tuos, kas tapo mūsų sielos dalimi ir su kuo širdys plaka vienu ritmu, o viduje girdime tylų savo sielos šnabždesį: “aš myliu jį, saugok jį, Dieve, prašau“…
…atsiranda noras dalintis viskuo ir besąlygiškai. Su artimaisiais, brangiais ir mylimais žmonėmis, ir tais, kam reikia labiau, nei tau…
…tau jauku ir šilta dėl to, kad kažkas šalia, ir tau atrodo, kad tavęs taip daug, jog galėtum visą pasaulį apglėbti savo sparnais…
…tave perpildo švelnumas tyloje. Kai nėra žodžių, bet yra toks beribis jausmų bendrumas, kad suvoki bet kokio ištarto žodžio menkumą, net jei jis pats gražiausias…
…liejasi dėkingumo ir laimės ašaros, kad gali patirti, pajusti ir išgyventi tai, kas nepaaiškinama, neapsakoma ir nežemiška…
…norisi saugoti tą, kieno sielą tau patikėjo gyvenimas…
…ir tiesiog kvėpuoti… Vienu ritmu su gyvenimu…

Atrodytų, tai tokios smulkmenos, visai nežymios, ir akimirkos, kurių mes nematome ar nepastebime kasdienybės šurmulyje ir triukšme, tačiau būtent juose slypi tai, ko mes taip įnirtingai ieškome kažkur toli.

Ne veltui sakoma: “Nori kažką paslėpti – padėk matomoje vietoje…“ Gyvenime lygiai taip pat. Viskas, ko žmonės įprato ieškoti tarp protingų knygų eilučių, kitų žmonių žodžiuose, gyvenimo aplinkybėse, praeityje, sapnuose ir dar nežinia kur, iš tikrųjų yra jų pačių viduje. Jų širdyse ir sielose. Būtent ten veda visi tiesos paieškų keliai.

Galiausiai ten atrandamas atsakymas į bet kokį klausimą. Ir ten kiekvienas gali susitikti su Dievu… jei išmoks gyventi meilėje. Kiekvieną dieną ir kiekviename savo poelgyje. Kiekvienoje mintyje… Ir su dėkingumu žvelgs į tai, ką atnešė kiekviena pragyventa diena…

Padėka autorei! Pagal Duša Krylataja miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Panašus traukia panašų

Jei žmogui nuolat rodys ir pasakos, kaip viskas blogai, tuomet ir jis pradės savo mintyse generuoti negatyvumą, nevalingai koncentruos į tai savo dėmesį, gaivins ir realizuos negatyvias situacijas, prisimindamas atitinkamas asociacijas.

O jei žmogui nuolat rodys ir pasakos apie gėrį, kreips jo dėmesį į dvasinius gyvenimo momentus, daugiau rodys gerumo, dorovės, padoraus elgesio, kultūros ir įkvepiančio meno pavyzdžių, tuomet ir jis formuos savo pasaulėžiūrą tokiu pat būdu.

Panašus pritraukia panašų.

O mūsų mintys, jausmai ir emocijos – formuoja realybę.

Todėl susimąstykime – kokią realybę mes maitiname ir palaikome savo energija, savo mintimis ir jausmais…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Šilto ir jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Svarbus klausimas

Žmonės dažnai sako: “Aš laisvas daryti tai, ką noriu, ir tegul kiti mane priima tokį, koks aš esu!“

Ir štai toks žmogus pradeda “veikti“: lipa per galvas, deda kojas ant stalo, šalina iš savo kelio visus, kas jam trukdo, ir net nesusimąsto, kiek piktybiškumo ir pažeidimų jo veiksmuose.

Atvirkščiai, jis net labai didžiuojasi savimi… Jis taip supranta laisvę. Tačiau net neįtaria, kad vieną dieną jis bus įvarytas į kampą, nes nei vienas veiksmas nelieka be pasekmių.

Ir bus nustebęs: “Kaip įvarytas? Kodėl aš būsiu įvarytas į kampą?“

Ogi todėl, kad sąmoningai ar ne, prisidengdamas savo laisvės išraiška, toks žmogus nuolat pažeidžia visus įmanomus bendražmogiškus harmoningos sąveikos dėsnius, o taip pat, kas yra dar rimčiau – Kūrėjo ir Kūrinijos dėsnius.

Na, juk negalima siūlyti žmonėms nuodų ir tikėtis arba reikalauti iš jų dėkingumo ir meilės tik todėl, kad “tu toks esi“…

Tokiu elgesiu žmogus labai sudarko savo pasaulėžiūrą, savo mąstymą, savo sielą ir savo organizmą. Ir todėl vieną dieną vietoje to, kad džiaugtųsi savo įsivaizduojama laisve, jis bus įvarytas į kampą.

Žmonės dažnai pasirenka šį klaidingą ir pavojingą kelią, kad įrodytų kitiems, kokie jie stiprūs, nepriklausomi ir laisvi. Tačiau jie nežino, kad anksčiau ar vėliau, bet už vykdomus pažeidimus jiems teks atsakyti, o besikaupianti atsakomybės našta vis labiau slėgs ir sekins.

Todėl… prieš pareikšdami “Nes aš toks esu!“, užduokite sau klausimą: “O koks aš esu?“…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Saugokite save

Kuo aukštesnis kasdieninio spaudimo laipsnis, tuo stipresnis išsekimas.

Tai faktas.

Taip, išsekti įmanoma ir be galo mėgiamame darbe, ir su mylimais vaikais, ir tuomet, kai nėra didelių problemų, bet vis dėl to ne taip, kai tenka tiesiog prievartauti save, verčiant užsiimti seniai apkartusia veikla, pabundant ryte gilioje neviltyje dėl būtinybės vėl pradėti savo švilpiko dieną, bandant susitaikyti su tuo, ko negali išvengti, tarsi tai būtų galutinis nuosprendis…

Kas žino, apie ką aš, tas žino, kaip tai yra.

Tačiau šiandien net ne apie tai, kaip sulaužyti nepajudinamas nuostatas, išeiti iš griaunančių procesų ir pasiryžti svarbioms permainoms.

Bet apie tai, kaip apskritai jų sulaukti…

Išsekimas, kuris vis didėja ir niekuo nekompensuojamas, yra pražūtingas. Jis įsibrauna į visas sveikas mūsų teritorijas ir išdegina jas iki pagrindų, aktyvuodamas visus chroniškus procesus, papildydamas jas naujais griūties židiniais.

Tai baisu, mielieji… Ir psichikai, ir kūnui.

Todėl jei mintys apie permainas išlieka kol kas mintimis, gerai būtų joms pagelbėti…

Kaip?

Pasiimti laisvadienius nuo pačių savo nelaimių, nuo savo bejėgiškumo, nuo savo nevilties… nuo savo išsekimo.

Pasiimti laisvadienius ir elgtis taip, tarsi nėra tų nelaimių, nėra nevilties, nėra bejėgiškumo, nėra išsekimo.

Ne, nemeluoti sau, neimituoti to, ko nėra, bet pragyventi nors vieną dieną, atsiribojant nuo visko, kas buvo vakar, ir atsisakant niūrių rytojaus prognozių.

Leisti sau pajusti sustojusį tik dėl tavęs laiką. Nežiūrėti į laikrodį. Nesilaikyti jokių dienotvarkių. Nesiblaškyti dėl būtinybės būtinai kažką padaryti.

Nėra jokios būtinybės ir nėra jokios prievartos kažką daryti.

Gyventi, kaip visiškai laisvą dieną. Dieną, už kurią nenubaus. Pakaks bausmių.

Aš nežinau, kokia bus ta diena kiekvienu konkrečiu atveju… bet tegul ji taps jūsų draugu, jūsų palaikymu, jūsų pirmu atokvėpiu po ilgo bėgimo įkarščio…

Suprantate… aš pasakysiu dabar žiaurų dalyką, kuris gali nutikti, jei mes šitaip bėgdami sudegsime… taip, mus apverks ir pamirš. Arba nepamirš, bet mūsų vis vien jau nebus ten, kur visa tai turi reikšmę.

Todėl… pradėkite jau dabar…

Pradėkite daryti kažką, kad išliktumėte ir gyventumėte savo pilnavertį gyvenimą.

Saugokite save… ir vienas kitą… prašau…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tai ne atstumas…

Tikras artumas – tai kuomet ryte tu skubi papasakoti žmogui savo sapną. Kai nebaisu pasirodyti juokingu, nevikriu, keistu.

Kai dalinamasi viskuo: ir blogu, ir geru. Kuomet dviese neapsakomai jauku: kalbėtis ir net tylėti.

Kai sakai kažkam: “Aš namie“, vos pravėręs savo namų duris. Kai visi juokai suprantami, o frazės kažkaip savaime užbaigiamos.

Kai bučiuoji kažką ne tik lūpomis, o tiesiog širdimi. Kai žodžiais prisiliečia taip švelniai, kad pajunti, kaip milijonai šiurpuliukų prabėga per kūną.

Kai mintimis visada šalia, net jei labai toli.

Tikras artumas – tai ne apie atstumą, tai apie sielą.

Padėka autorei! Pagal Alinos Jermolajevos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Sistemos pokyčius reikėtų pradėti nuo savęs

Bet kokia sistema, ribojanti ir kontroliuojanti žmogų – šeima tai, mokykla ar kitas socialinis institutas – grindžiama vidiniais jos narių apribojimais. Ir, iš esmės, nieko daugiau ir nėra, išskyrus tuos vidinius apribojimus. Be jų sistema nustoja gyvuoti. Bet kokia. Net kalėjimo sistema.

Todėl sistemos lūžis ar pokyčiai prasideda nuo žmogaus vidinio lūžio ar pokyčių. Nuo šablonų griovimo ir susidūrimo su asmeninės realybės išvirkščiąja puse.

Tam, kad pakeistume kažką išorėje, tenka keisti save. Ir tik nuo savęs verta pradėti.

Aš sutinku daugybę žmonių, kuriuos stipriai ir griaunančiai veikia jų šeimos sistema. Ir visi bandymai kažką įtikinti, paskatinti arba priversti neveikia. Bet vos tik ženklus pokytis įvyksta vieno žmogaus viduje, tuomet ir visa jo aplinka negali išlikti nepakitusi, kaip jos nariai besipriešintų.

Svarbus kiekvienas konkretaus žmogaus mažiausias žingsnelis. Tvirta pozicija. Pastovumas ir aiškumas. Stipri vidinė ašis, kuri tampa atspirties tašku, kurio pagalba perverčiamas didelis pasaulis.

Pagal Aglajos Datešidzės esė, vertė ruvi.lt