Vieną dieną..

Vieną dieną.. jūs jau negalėsite gyventi taip, kaip anksčiau, pagal senas taisykles, šablonus ir dogmas, kurios kaustė jus ir slopino jūsų kūrybinį potencialą.

Jūs nusiimsite visas kaukes, prie kurių taip buvote įpratę, sąžiningai pažvelgsite į savo vidinius prieštaravimus ir užduosite sau svarbiausius gyvenimo klausimus.. Ir ieškosite į juos atsakymų.

Vieną dieną.. jūsų jau nebetenkins senoji apribojimų ir kontrolės paradigma, grįsta žmonių sąmonės manipuliacija ir masine socialine hipnoze, skatinančia vartoti viską iš eilės ir nuolat ieškoti kūniškų malonumų.

Vieną dieną.. jus švelniai pakvies ypatingas šauksmas – jūsų širdies šauksmas. Ir tai taps postūmiu busti pagaliau iš gilaus sąmonės miego..

Šis šauksmas pakvies ištirti supančią jus realybę ir į viską pažvelgti nauju žvilgsniu. Ir jūs nustebsite pamatę tai, ko anksčiau net nepastebėjote, nors visa tai visada buvo visai šalia, prieš jūsų akis..

Stebins, džiugins, o kartais ir glumins atsiveriančios tiesos platybės. Tiesa skatins užpildyti gyvenimą nauju turiniu, nauja energija, nauja prasme ir nauju požiūriu į supančios realybės įvykius.

Šis tyras širdies šauksmas pažadins besąlygišką meilę, vienybės su visa kūrinija pojūtį ir svaiginantį laisvės polėkį.. Jūs pasijusite svarbia didžiulės visumos dalimi, kuri kvies jus jungtis į bendrą kūrybinį procesą.

Ir tik pabudę jūs suprasite, kaip giliai miegojote..

Laikas pabusti, Žmogau!

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (46)

Mes perpildyti informacija, kurios negalime pritaikyti gyvenime ir kuri mus slegia lyg nereikalinga sunki našta. Todėl taip dažnai mes žinome atsakymus į bet kokius klausimus, o kaip padėti sau – nežinome..

Mokykimės atskirti tai, kas svarbu ir reikalinga nuo to, kas nesvarbu ar net kenksminga. Žvelkime ne į išorinius įspūdžius ar emocines reakcijas, bet įsiklausykime į savo širdies balsą. Tikrinkime informaciją ir vertinkime skleidžiančius žinią pagal jų darbus ir rezultatus, o ne pagal tuščias kalbas.

************

Dvasiniame kelyje labai svarbus atsakomybės jausmas. Žmogus turi suprasti savo minčių ir veiksmų pasekmes ir jų poveikį kitiems žmonėms. Dvasingo žmogaus mintys ir veiksmai kuria harmoniją, nes jis aiškiai suvokia, kad kiekvieno žmogaus mintimis ir veiksmais yra kuriama visos žmonijos realybė.

Labai svarbus ir gebėjimas išlaikyti bei atgauti vidinę pusiausvyrą. Dualiame pasaulyje žmogus dažnai įtraukiamas į egoizmą, susireikšminimą, ginčus. Kad protas nurimtų ir neužgožtų širdies balso, reikia išmokti išlaikyti vidinę harmoniją ir ramybę, o išsiderinus – gebėti atgauti vidinę pusiausvyrą.

************

Besąlygiška meilė – pagrindinė, esminė visos būties energija. Tai kurianti jėga, ji viską suvienija ir apjungia.

Jei mes skleidžiame negatyvias, sunkias susiskaldymo energijas – mes ribojame savo galimybes prisijungti prie besąlygiškos meilės energijos, todėl sėjame destrukciją.

O jei mes iš visos širdies skleidžiame besąlygišką meilę visiems ir viskam – mes tampame šios didingos kuriančios energijos laidininkais Žemėje. Tampame harmonijos bendrakūrėjais..

************

Vienas iš sunkiausių dvasinio kelio etapų – vidinis apsivalymas. Žmogus turi apsivalyti nuo visų dualumo iliuzijų: egoizmo, melo, neapykantos, baimės. Jis turi sugrįžti prie dvasinių ištakų: besąlygiškos meilės, tiesos, vienybės, dorovės.

Tai galime palyginti su ėjimu iš tamsos – į šviesą. Ir šviesoje išryškėja visos tamsios žmogaus pusės, kurių jis nematė, neįtarė turintis arba kurių nenorėjo pripažinti. Tai nelengvos akistatos su savimi ir tiesos išgryninimo akimirkos.

Šiame periode labai svarbu išlikti sąmoningu ir sąžiningu su pačiu savimi, nepalūžti ir kiekvienoje gyvenimo situacijoje rinktis šviesos, meilės, vienybės ir tyrumo kelią. Po tokio apsivalymo gimsta dvasinė stiprybė ir išmintis, kurių dėka žmogus pamato save ir supančią realybę tokius, kokie yra iš tiesų, be iliuzijų.

************

Šiam pasauliui reikalingi tokie Žmonės –  dvasingi, sąžiningi, drąsūs, išmintingi.. Tokie, kurie išdrįsta būti žmoniškais: geranoriškais, užjaučiančiais ir gyvenančiais visų labui.

Kurie sugeba paguosti, atskubėti į pagalbą, rūpintis, pasiaukoti, pasidalinti, išklausyti ir nuolat skleisti savo širdies šilumą. Visiems. Kiekvienam. Net tada, kai juos išduoda ar įskaudina.

Kurie jaučia vienybę su gamta ir visa gyvybe: jie pastebi pirmą išsiskleidusią gėlę ir juokingą debesį, apkabina medį, pasisveikina su saule..

Kurie savo tyliu buvimu gerina šį pasaulį – jie myli ir brangina žmones ir įkvepia kitus išreikšti jų geriausias savybes.

Jie reikalingi šiam pasauliui. Nes tik jų dėka išlieka žmoniškumas. Ir jų dėka žmonija turi kelrodžius – į Šviesą, į Harmoniją, į Vienybę 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Tikras džiaugsmas

Kokie skirtingi bebūtų žmonės, bet savo jausmus ir emocijas visi išreiškia vienodai: kai liūdi – yra paniurę, kai laimingi – šypsosi, kai pyksta – įtūžį išduoda žvilgsnis.. O kaip atrodo džiaugsmas?

Jei pažvelgsime į žmogaus vidinius pojūčius, pamatysime, kad džiaugsmas juntamas kaip gilus psichologinis komfortas, vidinė ramybė, pozityvus ir malonus jausmas.

Džiaugsmas gali užgimti akimirksniu – kaip reakcija į kažkokį malonų įvykį, o gali būti ir tylus – kaip gilios vidinės harmonijos išraiška.  O tyrą būties ir vienybės su pasauliu džiaugsmą nuolat jaučia maži vaikai..

Besidžiaugiantis žmogus mato pasaulio grožį ir harmoniją, o žmonėse mato geriausias jų savybes. Džiaugsmas nuspalvina gyvenimą gražiausiomis spalvomis ir pripildo jį prasme.

Kai džiaugiamės, mes pradedame labiau pasitikėti savimi, mes jaučiamės energingi, patenkinti gyvenimu ir esame puikiai nusiteikę. Džiaugsmas sustiprina mūsų ryšį su supančiu pasauliu ir vienybės pojūtį su viskuo.

Džiaugsmas – aktyvi teigiama emocija, išreiškiama gera nuotaika, linksmu nusiteikimu, pasitenkinimu gyvenimu, ir, žinoma – nuoširdžia šypsena. Juk šypsena – tai mūsų prigimtinis gebėjimas parodyti geranoriškumą ir gerą ūpą.

Kai žmogus išgyvena tokią teigiamą emociją, veido mimika pilnai ją išreiškia: šypsosi ne tik lūpos, bet ir akys.. Būtent šypsena parodo – nuoširdžiai žmogus džiaugiasi, ar tik suvaidina džiaugsmingą išraišką.

Kai džiaugsmas tyras ir nuoširdus  –  žmogaus šypsena plati, akys švyti, o akių išoriniuose kampučiuose susidaro charakteringos raukšlelės. Tuo tarpu žmogus, kuris nejaučia džiaugsmo, o jį tik vaidina – šypsosi tik lūpomis.

Nuoširdi džiaugsmo išraiška gimsta nesąmoningai, automatiškai. Kad ir kaip plačiai besišypsotų žmogus, ketindamas suvaidinti džiaugsmą, bet to spontaniško, tyro akių švytėjimo jam nepavyks suvaidinti. Dažnai nenuoširdumas pastebimas ir šypsenos asimetrijoje.

Be to, nenuoširdi šypsena greičiau primena grimasą: ji gali nenatūraliai staigiai užsiplieksti ir taip pat nenatūraliai staigiai užgęsti, o veidas akimirksniu pasidaro lyg akmeninis. Nuoširdi gi šypsena užgęsta palengva, o žmogaus akys švyti ir šypsenai užgesus.

Pasirodo, neįmanoma pykti, liūdėti, bijoti ar pavydėti ir tuo pačiu metu nuoširdžiai šypsotis. Tačiau.. šiuolaikinės visuomenės gyvenimo sistema dažnai priverčia žmogų slėpti savo tikruosius jausmus ir išoriškai demonstruoti savo sėkmingumą per dirbtinas šypsenas.

Todėl mes ir pradedame vaidinti kitiems žmonėms džiaugsmą, vaidiname jiems laimę.. Ir išmokstame per jėgą šypsotis, kai negalime ir nenorime to padaryti nuoširdžiai, spontaniškai, natūraliai.

Taip mes apaugame kaukėmis, taip mumyse gimsta gilūs vidiniai prieštaravimai. Taip mes pamirštame, kas yra tyras gyvenimo džiaugsmas.. O šviesų būties džiaugsmą pamažu keičia materialumo ir vartojimo iliuzijos.

Bet nusimeskime pagaliau tas išorinio džiaugsmo kaukes ir atsigręžkime į tai, kas jau dabar gali mums suteikti tikrą džiaugsmą: tai bendravimas su artimaisiais ir bendraminčiais, kūryba ir saviraiška, ryšys su gamta ir visa gyvybe, pagalba ir padrąsinimas tiems, kam sunku..

Akivaizdu, kad mums visiems dabar labai trūksta svarių priežasčių tikram džiaugsmui – tokių, kurios suvienytų žmones ir įkvėptų juos geriems darbams: santarvės ir besąlygiškos meilės, bendrų tikslų visų gerovei, dorovės ir dvasingumo, vienybės ir kūrybinės laisvės 🙂 ..

Visiems geros savaitės, tyro džiaugsmo ir saulėtų šypsenų 🙂 !

Tylėjimo galia

Kartą mokinys paklausė išminčiaus:

– Mokytojau, kodėl tu nuolat pabrėži tylėjimo svarbą ir sakai, kad verčiau mokytis laiku patylėti, nei gražiai kalbėti? Paaiškink..

Išminčius atsakė:

– Supranti, tylėjimas – tai ypatinga išmintis. Tai patikimas priešnuodis prieš kvailumą ir emocines dramas. Tylėjimas gesina ginčus, barnius ir leidžia išsaugoti dvasinę ramybę.

– Bet kaip sunku tylėti, kai taip knieti įrodyti savo tiesą, prieštarauti ar apsiginti! – pasakė mokinys. – Man atrodo, kad aš niekuomet neišmoksiu tylėjimo praktikos..

– O tu pabandyk, – padrąsino Mokytojas, – tai tik atrodo sunku, bet kai sąmoningai praktikuoji tylėjimą, ilgainiui tai tampa labai naudingu įpročiu: tu daraisi ramus ir dvasiškai stiprus, o tavo gyvenime vis mažiau ginčų, barnių ir vis daugiau harmoningo bendravimo.

Tada mokinys paklausė:

– O ar nebūtų naudingiau tiesiog išmokti gražiai kalbėti?..

Išminčius į tai atsakė:

– Tylėdami išmokstame ne tik išgirsti kitus, bet ir valdyti savo mintis, žodžius ir užmegzti harmoningą pokalbį. Jei to nemokame, žodžiai pradeda gyventi savo gyvenimą, o mūsų kalba virsta tuščiažodžiavimu ir kovos įrankiu.

Žodžiai gali suvienyti, įkvėpti ir suburti, bet gali ir supriešinti, suskaldyti ir sužeisti. Gražios kalbos gali apgauti. Mandagiai tariami žodžiai gali įžeisti. Žodžiai gali kurti, o gali ir griauti.

O kai žodžiai pradeda kurti, tuomet mūsų realybė pražysta: ji pasidaro vientisa ir vieninga, o žodžiai tampa tuo, kuo ir turi būti – jie tarsi dailininko dažų spalvos arba natos muzikos kūrinyje..

Todėl ir kalbu jums nuolat apie tylėjimo svarbą. Tylėjimas padeda suprasti žodžių jėgą ir tylėjimo galią.. Tyloje tu daugiau girdi ir matai.

O dabar pagalvok – kuria tavo žodžiai ar griauna?..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gero visiems savaitgalio 🙂 !

Prigimtinis tyrumas

Žmogaus dvasinė būsena, psichika, vidinė pusiausvyra, sveikata, jo gyvenamoji aplinka – tai faktoriai, nuo kurių priklauso žmogaus prigimtinis tyrumas, sąmoningumas ir buvimas savimi tikruoju.

Šiame pasaulyje daug iliuzijų, melo ir netikrų vertybių, todėl dažnai nuklystame nuo savo tikrojo “aš“, užsidedame primetamas kaukes ar elgesio šablonus. Tokie nuklydimai paprastai juntami kaip apatija, vidiniai prieštaravimai, nepasitikėjimas savimi, prislėgta nuotaika, irzlumas.

Šie pojūčiai rodo, kad laikas atlikti visapusišką apsivalymą. Tai lyg savotiška profilaktika, kuri padeda atgauti prigimtinį tyrumą ir sugrįžti į save. O kadangi yra daug faktorių, nuo kurių mūsų tyrumas priklauso – reikėtų peržvelgti juos visus.

Nuo ko pradėti? Ko gero, paprasčiausia pradėti nuo sveikatos. Dabar žmonės gyvena bėgimo ir skubėjimo režimu, todėl kol kūnas veikia sklandžiai, rūpestis juo dažniausiai apsiriboja išorinio įvaizdžio palaikymu.

Reikėtų peržvelgti savo gyvenimo būdą – ar pakankamai miegame, ar nepervargstame darbe, ar reguliariai mankštinamės, ar būname gryname ore, ar sveikai maitinamės, ar neturime žalingų įpročių?

Kad kūnas būtų sveikas – turime gyventi sveikai. Mūsų organizmo būsena veikia ir mūsų psichiką, ir mūsų dvasinę būseną – juk viskas yra susieta, pvz., šlakai kūne stimuliuoja negatyvias emocijas, nemiga – įtampą ir irzlumą, o judėjimo trūkumas – slogias nuotaikas.

Jei tinkamai pasirūpinsime sveikata – būtinai pajusime jėgų antplūdį, bendrą savijautos pagerėjimą, o tai reiškia, kad galime žengti sekantį apsivalymo žingsnį –  pažvelgti į savo psichiką. Koks mūsų mąstymas, kokios emocijos? Ar nepasinėrėme į pesimizmą, niūrius prisiminimus, baimę, nuoskaudas, pyktį, kaltinimus?

Jei negatyvios mintys, negatyvus mąstymas ir emocijos tampa dominuojančiais – mes tarsi užsidedame juodus akinius, o pro juos net geri gyvenimo įvykiai nusidažo negatyvumu. Todėl sąmoningai vaduokimės nuo negatyvaus mąstymo – tai griauna mus, mūsų artimųjų gyvenimą ir didina negatyvumą Žemėje.

Stabdykime negatyvias mintis, persijunkime į pozityvų mąstymą. Tai nereiškia, kad neturime matyti blogio gyvenime. Tai reiškia, kad mes jį matome, į jį reaguojame ir jei galime – ištaisome, bet aiškiai suvokiame, kad pasinėrę į begalinius negatyvius apmąstymus, mes patys tampame negatyvumo šaltiniais.

O mąstydami pozityviai, mes numatome geriausią kiekvienos situacijos sprendimą ir to sprendimo įgyvendinimui nukreipiame visas savo jėgas. Mūsų sąmonę nuo negatyvumo padeda išvalyti meditacija, atsipalaidavimo pratimai, buvimas gamtoje.

Apsivalę sąmonę ir atgavę vidinę pusiausvyrą, pažvelkime į savo dvasinę būseną. Kokie mūsų poelgių motyvai? Ar yra mumyse egoizmo? Ar suvokiame savo klaidas, savo veiksmų pasekmes? Ar mylime besąlygiškai? Ar jaučiame vienybę? Ar padedame kenčiantiems ir pakliuvusiems į bėdą žmonėms? Ar esame geranoriški?

Dvasinis apsivalymas – tai mūsų vidinės būsenos harmonizavimas, pasitikrinimas – ar vadovaujamės besąlygiška meile, tiesa, sąžine, vienybe, dorovės principais savo kasdieniniame gyvenime.

Na, ir paskutinis visapusiško apsivalymo žingsnis – aplinka, kurioje mes gyvename, mūsų namai.  Mūsų gyvenamoji aplinka taip pat veikia mūsų būseną, mūsų vidinį tyrumą.

Namai turi būti švarūs ir tvarkingi, juose neturi būti nereikalingų, nenaudojamų ar sulaužytų daiktų sankaupų. Laikyti galime tik tuos senus daiktus, kurie susieti su gerais prisiminimais ir gražiomis gyvenimo akimirkomis.

Dar gerus, bet nenaudojamus daiktus ar rūbus atiduokime tiems, kam jų reikia. Geriau, kad namuose daiktai būtų iš natūralių medžiagų, kad būtų kuo mažiau sintetinių medžiagų.

Atidžiai rinkimės paveikslus ir nuotraukas, kurias kabiname ant sienų – atvaizdai turi būti harmoningi, ramių spalvų. Nelaikykime dirbtinų gėlių, net jei jos atrodo kaip tikros. O štai gyvos gėlės vazonuose – tai tikrų tikriausios gyvos gamtos salelės mūsų namuose, kurios labai teigiamai veikia aplinką ir namų gyventojus.

Sekime, kad namuose visada būtų švaru ir jauku, kad visi mūsų namų kampeliai būtų tvarkingi. Kurkime savo unikalią namų atmosferą, kuriuose būtų gera, patogu ir jauku visiems šeimos nariams.

Atrodytų, viskas paprasta, bet paprasta tik tuomet, kai neapsileidžiame, kai nuolat palaikome visapusišką tvarką – savo kūno, minčių, dvasinės būsenos ir aplinkos, kurioje gyvename. Tuomet ir pavyksta palaikyti savo vidinį tyrumą ir gyvenime išreikšti save tikrąjį:  Žmogų – Kūrėją.

Ir tada vidinis prigimtinis tyrumas, arba, kitaip – švara nuo negatyvių poveikių, juntamas kaip nuolatinis tylus gyvenimo džiaugsmas, kaip vienybės pojūtis su viskuo ir visais.. Džiaugsmas, kad galime išreikšti savo geriausias dvasines savybes, kad galime kurti ir gerinti šį pasaulį visų mūsų labui 🙂 ..