Dvasinio augimo kelyje – atskiro žmogaus ir žmonijos – yra momentai, kai pasikeitimai jau tampa ne teorinėmis žiniomis, bet gyvenimo dalimi, nes mes pasiekiame tam tikrą nesugrįžimo į senąjį gyvenimo būdą tašką.
Tokiais momentais keičiasi viskas, nes mes tiesiog negalime gyventi taip, kaip anksčiau – gimsta nenumaldomas troškimas žengti už įprasto gyvenimo apribojimų, stiprėja natūralus poreikis tobulėti dvasiškai. O mes dar nelabai mokame gyventi naujai, todėl dar vis kyla abejonių, bet mes tikrai žinome, kad jau negrįšime atgal..
Pavyzdžiui, dabar daugeliui žmonių ateina suvokimas, kad jie jau negali gyventi paviršutiniškai, vartotojiškai, nesusimąstant apie tai, ką ir kodėl darome gyvenime – jau nesinori pirkti vis naujus reklamuojamus daiktus, elgtis savanaudiškai, pramogauti ar bendrauti tik iš neturėjimo ką veikti, ieškoti naujų vienadienių įspūdžių, žiūrėti TV, gyventi pagal diktuojamus šablonus, kovoti, meluoti, pavydėti ar kažko bijoti.
Visa tai norisi palikti praeityje, nes darosi ne tik neįdomu, koktu, bet ir atrodo beprasmiška, tarsi daugybę kartų žiūrėtume tą patį filmą.. Mes visa savo esybe trokštame patraukti visus ribojančius rėmus ir patirti ne “kažką naujo“, bet nevaržomai išreikšti savo kūrybinį potencialą, savo šviesiausias prigimtines dvasines savybes.
Paprasčiau tariant – palikti ištirtą, pažįstamą iki smulkmenų ir jau varžančią vartotojiško materializmo, egoizmo erdvę ir žengti į platesnę – supančios aplinkos ir savęs pažinimo, sveikos sąveikos su žmonėmis, vienybės ir kūrybos erdvę.
Tačiau senasis pasaulis tebegyvuoja, ir jame dar gyvena dauguma žmonių – bendra visų mūsų realybė keičiasi ne taip greitai.. Todėl šis asmeninis nesugrįžimo taškas ir senosios pasaulėžiūros griūtis gali gąsdinti, dėl to kartais žmonės bando sugrįžti atgal.
Toks žmogus galvoja: “Na, ką aš čia išsigalvoju?.. Viskas gerai, reikia gyventi kaip visi, įprastą gyvenimą, ne taip jau viskas blogai.. Eisiu, įsijungsiu kokį filmą, savaitgalį nueisiu į barą prasiblaškyti.. Nes kitaip visai nuneš stogą nuo tų visų nušvitimų ir prašviesėjimų..“
Natūralu, kad kyla tokios mintys, nes tai, kas įprasta, “paleidžia“ sunkiai, o ir nežinomybė gąsdina. Tačiau sukaupta informacija ir įgyta gyvenimo patirtis jau įgauna inercijos jėgą, todėl sustabdyti pokyčių neįmanoma.
Juk svarbiausias pokytis – ne išorinis, o vidinis, giluminis, kuris pradeda įtakoti ir išorinius pokyčius. Kiekviename žmoguje yra prigimtinis tobulėjimo ir dvasinio augimo poreikis, ir per klaidas ar sąmoningai, bet mes nuolat augame. Ir kiekvienoje sąmoningumo augimo pakopoje tiesiog ateina praktinio dvasingumo laikas, kai pereiname nuo kalbų – prie darbų.
Ir kaskart mes pradedame nuo švaraus lapo, bet pasitikėjimas savo jėgomis ir kūrybos džiaugsmas ateina tik tuomet, kai pamatome ir pajuntame pokyčių rezultatus – jie visuomet būna geri, o negatyvumo gali įnešti tik automatiškai, iš įpročio naudojami “senojo gyvenimo“ mąstymo ir elgesio šablonai ar kabinimasis į praeitį.
Mes negalime vienu metu “sėdėti ant dviejų kėdžių“, negalime vienu metu būti ir pirmokais, ir dvyliktokais, ir studentais.. Ateina metas, kai turime žengti tolimesnius, logiškus žingsnius – subręsti, padaryti išvadas ir remiantis patirtimi, kurti platesnių, aukštesnių galimybių realybę. Ir kartais turime tai padaryti pirmieji..
Tačiau visas pasaulis, bendra žmonijos realybė keičiasi būtent tų žmonių dėka, kurie sugeba praeiti tokį nesugrįžimo tašką ir atverti naujos realybės vystymosi tendencijas. Jei žmogus praeina jį vieną kartą – kiti kartai būna jau paprastesni ir lengvesni, nes jis jau turi tokią patirtį ir geba matyti gyvenimo ženklus ir naujai atsiveriančias galimybes.
Tokie žmonės tampa įkvepiančiu pavyzdžiu kitiems ir natūralių evoliucijos procesų pradininkais. Jie dažniausiai tyliai gyvena savo gyvenimą ir iš pirmo žvilgsnio niekuo nesiskiria nuo kitų, tačiau vos susidūrę su jais gyvenime, aplinkiniai kaipmat pajunta jų vidinę dvasinę jėgą, širdies šilumą ir geranoriškumą.
Kiekvienas sąmoningai evoliucijos keliu einantis žmogus gerai suvokia atsakomybę už tai, ką jis daro gyvenime, jis jaučia vienybę su jį supančiu pasauliu, žmonija ir visa gyvybe, todėl jo veiksmai ar žodžiai harmonizuoja viską, su kuo jis susiduria.
Turime suprasti, kad tokiuose dvasinio augimo nesugrįžimo taškuose neveikia tokios priemonės, kaip: “kažką išoriškai pakeisti“, “truputį pataisyti“ ar “pakoreguoti tai, kas jau yra“ – šiuose taškuose iš pagrindų keičiama viskas, todėl viskas daroma iš esmės kitaip, ir tai turi atnešti vis didesnę visuotinę gerovę. Nes dvasinė evoliucija ir yra vystymasis iš susipriešinimo ir egoizmo – į vienybę ir altruizmą, iš žemesnių formų – į aukštesnes.
Bet senoji atgyvenusi realybė turi stiprią inercinę jėgą, kuri yra visais būdais palaikoma poveikio priemones turinčių žmonių grupių, kurie nenori pokyčių, nes bijo prarasti savo išskirtinę padėtį. Bet evoliucijos sustabdyti neįmanoma..
Nesugrįžimo taškai dvasinio augimo kelyje – rimtas dvasinio brandumo ir vidinės stiprybės išbandymas kiekvienam žmogui ir visai žmonijai. Tačiau su kiekvienu tokiu išbandymu gimsta vis gilesnis gyvenimo tikslo ir prasmės suvokimas ir tvirta vidinė motyvacija būti evoliucinių procesų dalyviais 🙂 ..
Parengė ruvi.lt
Geros savaitės mums visiems 🙂 !
ruvi 