Yra mintys..

Yra mintys, kurios gimsta labai aukštai, pačiose dvasingumo viršūnėse. Kai kurios iš jų leidžiasi žemyn, lyg lietaus lašai arba snaigės. O kai kurios susidaro šiek tiek žemiau, lyg tirpstančių viršukalnių ledynų upeliai.

Tokios mintys tyros, šviesios ir kupinos kalnų upelių ir sraunių krioklių energijos. Jos įkvepia ir džiugina vien savo buvimu – jos užpildo gyvenimą harmonija, prasme ir didinga, gilia išmintimi.

Yra ir mintys, kurios ateina iš pačių žmonijos gyvenimo patirties gelmių. Tokios mintys – tarsi didžiulių protėvių sukauptų žinių ir išminties upių ištakos. Jos iškelia į paviršių visas vertingiausias, protėvių gyvenimu patikrintas tiesas.

Kažkas įsikuria gyventi prie tokių upių, kažkas net pasiekia jų ištakas.. Kažkas praeina pro šalį, o kažkas netoliese kasa savo šulinį, kad savarankiškai pasiektų gilius vandenis.

Bet yra mintys, kurios lyg drumzlinų srovių kanalai apraizgo žmonių gyvenimą. Jais teka toksiškos medžiagos, nuodijančios kiekvieną, kas prie jų prieina. Kažkas įklimpsta jų pakrantėse, kažkas iš smalsumo čia sustoja, o kažkas jų iš tolo vengia.

Yra mintys kuriančios, gyvybingos, vienijančios. O yra mintys griaunančios, sekinančios, priešinančios. Kokios mūsų mintys – toks ir gyvenimas.. Tegul jos bus šviesios, tyros ir gėrį kuriančios 🙂 !

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Kartais mums reikia sustoti

Mums visiems gyvenime kartais reikia sustoti.

Kai mano mama sugrįždavo iš darbo, ji niekada nebėgdavo tiesiai nuo slenksčio į virtuvę ruošti vakarienės arba lyginti baltinių. Ji nusiaudavo, persirengdavo, nusiplaudavo rankas ir eidavo į miegamąjį pagulėti keliolika minučių. Ir tik po to ji imdavosi visų darbų namuose.

Be to, ji ir mane nuolat mokė sugrįžus iš mokyklos nebėgti ruošti namų darbų, bet pailsėti arba trumpam persijungti į kažkokią mėgiamą veiklą, ir tik po to ruošti pamokas.

Tačiau aš tuo netikėjau. Man atrodė, kad ilsisi tik silpni ir tingūs žmonės, o stiprūs – “aria“: jie kažkur nuolat skuba, kažką nuolat veikia visą dieną ir praktiškai nesiilsi.

Štai kad ir mano draugė – jau dešimt metų neina atostogų.. Dešimt metų jauna mergina nesiilsi nei prie jūros, nei prie ežerų, nei žygiuose ar kelionėse. Ji miega penkias valandas per parą ir įnirtingai siekia karjeros aukštumų.

Ji įsitikinusi, kad bet kokia, net pati menkiausia pauzė, sutrikdys jos profesinių aukštumų siekį. Bet.. jos kūnas jau nenori su tuo sutikti: pradėjo silpti regėjimas, streikuoja nervai, o širdis plaka su permušimais.

Ir aš ilgai sekiau savo draugės pavyzdžiu. Kol vieną dieną nuo pervargimo pradėjo šlubuoti sveikata.. Tuomet aš prisiminiau savo mamos pavyzdį ir aiškiai suvokiau: mums visiems kartais reikia sustoti. Tiesiog būtina.

Tai toks svarbus momentas, kai galima atsikvėpti, atgauti jėgas, įvertinti savo galimybes, ramiai pagalvoti. Mes negalime visą laiką ir visu greičiu lėkti per gyvenimą.

Žmogus – ne mašina ir ne robotas, jis negali gyventi ne tik nuolatiniu, bet ir vis greitėjančiu tempu. Beje, juk ir mašinos negali dirbti be pertraukų..

Todėl – nebėkime, neskubėkime. Sustokime. Atsikvėpkime. Nors trumpam. Kad neperdegtume, nepervargtume, nesusirgtume.

O mano mama iki šiol laikosi šios paprastos taisyklės savo gyvenime: sustoti trumpam, daryti pertraukas tarp darbų. Galbūt, todėl ji visada žvali, rami ir energinga. Ir aš, mano mamos džiaugsmui, jau išmokau kartais sustoti.

Beje, mūsų pavyzdžio įkvėpta, ir mano draugė pagaliau išvyko atostogauti.. Šiandien gavau jos žinutę iš pajūrio: “Tai nuostabu! Supratau, kad gyvenime turi būti akimirkos, kai nieko nevyksta, ir tu tiesiog žiūri į pasaulį, o jis – į tave, ir tu atgauni ryšį su savimi ir su pasauliu 🙂 .. “

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Paleiskite save į laisvę..

Ji sėdi priešais ir piktai rauda… Labai piktai…

– Na, kodėl, kodėl, kodėl nėra laimės mano gyvenime??? Aš viską darau! Aš sportuoju toje prakeiktoje salėje! Aš praktikuoju tą nuobodžią jogą! Aš palieku krūvas pinigų pas kosmetologus! Aš vaikštau į visus tuos koučingus, treningus, praktikas, nors mane nuo to jau  pykina! Aš išleidau kalnus pinigų skudurams ir fotosesijoms! Aš pasiekiau tobulą išvaizdą, pažiūrėkite į mane – juk aš kaip iš paveikslėlio!!!

Klausau tylėdama ir ramiai… Klausau to kiekvieną dieną… Ne tik jos pasakojimo… bet dar ir daugybės jaunų moterų ir vyrų pasakojimų, kurie pamišę dėl naujos sėkmingumo religijos, kur viskas taip akinančiai blizga išorėje, ir taip tuščia viduje…

Tai nuogų karalių religija, kurie galvoja, kad už gražius “selfius“ jiems priklauso didelė laimė…

Tai religija, šlovinanti pripompuotą sėdimąją labiau už blaiviai mąstančią galvą…

Tai religija, kuri apgaudinėja kiečiau už čigonę gatvėje, žadėdama visų norų išsipildymą ir tvirtindama, kad tam tereikia pasiekti patį madingiausią grožio stereotipą…

Tai religija, verbuojanti vis naujus ir naujus adeptus, nes jai tai pelninga – sukti milijardinius verslus tų industrijų, kurios gyvuoja dėka laimės pažadų…

O laimė barteriu vis neateina ir neateina…

Aš klausau merginos pasakojimo, ir tragišku man atrodo visai ne jos vardinamas madingų užsiėmimų sąrašas… Todėl kad jame, tiesą sakant, nėra nieko baisaus… Tragiška tai, kad ji visų tų užsiėmimų nekenčia… Ji nieko nedaro su džiaugsmu, savo noru…

Ji viską daro tik tam, kad gautų už tai prizą…

Ir todėl iš jos nesklinda laimės energija, ji skleidžia kankinančio laukimo energiją – ji laukia įvertinimo už savo pastangas… o tai labai atstumianti energija… Ji kaupia nuoskaudas, ir ji darosi agresyvi…

Ir ji iš tikrųjų panaši į paveikslėlį, todėl, kad pamiršo pačią save, kaip gyvą žmogų… O dar tragiškiau yra tai, kad ji drovisi būti savimi, gyva… Ji visą laiką kažką vaidina…

Ji pasisuka į mane “gražiąja puse“, ji sėdi atidirbtoje pozoje, ji manieringai dėlioja frazes, tęsdama balses…

O aš žiūriu į ją ir matau ją, bet ją-tikrą: ryškią, gyvą, žaismingą merginą, kuri niekur nedingo, bet sėdi viduje, įkalinta šio dirbtinai sutverto paveikslėlio, kuris įteigė jai, kad negalima būti savimi, kad myli tik už teisingą kiekį kilogramų ir už teisingai iškeltus tikslus…

Aš žiūriu į ją, ir man taip norisi sudaužyti šį įvaizdžio sarkofagą, kuris neleidžia kvėpuoti gyvam žmogui… Man norisi paleisti ją į laisvę… Man norisi sušukti į jos tvarkingą mažą ausytę, kad ją apgavo, ir kad visi šie išsidirbinėjimai ties savimi nekeičiami į laimę jokiame mainų punkte…

Aš tiesiog pavargau… Pavargau matyti šiuos pakeitimus tikro – į dirbtiną… Pavargau matyti, kaip gyvi žmonės mokosi būti robotais… Pavargau stebėti jų neurozes, isterijas, depresijas, kurios prasidėjo tūkstančiams sveikų žmonių tik todėl, kad kažkas sugėdino jų teisę būti savimi…

Ir labai noriu, kad ir jie pavargtų nuo tos vaidybos…

Paleiskite save į laisvę, mielieji žmonės…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Gražios saulėtos savaitės mums visiems 🙂 !

Tai taip paprasta..

Tai taip paprasta – pristabdyti ties bala ant kelio, kad praeivis galėtų toliau ramiai sau keliauti: tuomet ir jo paltas, ir jūsų sąžinė išliks švarūs..

Tai taip paprasta – pasakyti vaikui, kuris netyčia sudaužė lėkštę: “nieko tokio, mažyli, šukės laimę neša!“, o ne šaukti ant jo taip, tarsi jis ne lėkštę, o jūsų širdį būtų sudaužęs..

Tai taip paprasta – paskambinti mamai arba tėvui dabar, o ne rytoj ir ne kada nors, “kai bus laiko“, nes tai artimi žmonės, kurie myli jus besąlygiškai ir kuriems jūs dabar reikalingi taip, kaip jums buvo reikalingi jūsų tėvai vaikystėje..

Tai taip paprasta – tyliai išklausyti ir nesiginčyti, jei su kažkuo nesutinkate, o energiją, kuri išnaudojama dygiems komentarams ir beprasmiškiems ginčams, skirti kūrybai..

Tai taip paprasta – būti dėkingais ir pasakyti “ačiū“ už tai, kad jums užleido vietą, padėjo jums, kažką iš širdies palinkėjo, palaikė jus ar kartu su jumis pasidžiaugė – juk tai šviesiausios žmonių gerumo akimirkos, kurių bėgdami per gyvenimą dažnai nepastebime..

Tai taip paprasta – pasakyti “ne“ viskam, kas jums svetima, kas sujaukia jūsų vidinį pasaulį: išjungti blogas naujienas, nežiūrėti reklamos, neklausyti apkalbų, atsiriboti nuo negatyvios įtakos..

Tai taip paprasta – parašyti trumpą mielą žinutę: “myliu“, “aš su tavimi“ arba “ačiū tau“,  tiesiog taip, be jokios progos, ir pasidžiaugti, nes jums labai pasisekė, kad turite kam ją parašyti..

Tai taip paprasta – kartais leisti pabūti sau spontaniškais, pabūti savimi, pabūti kitokiais: linksmais, o kartais truputį juokingais.. Ir – tiesiog pramiegoti.., arba išeiti pasivaikščioti lietingą dieną, jaukiai pasislėpus po skėčiu.., arba kažką sukurti: nupiešti, nulipdyti, sumeistrauti, pagroti, pasiūti.., arba paruošti šeimai išskirtinius pusryčius ir suvalgyti omletą ar grikių košę iš šventinio servizo..

Tiesiog nuostabu, bet tokie maži, mieli, šilti mūsų žodžiai ir veiksmai kuria mūsų kasdieniniame gyvenime paprastą, bet taip reikalingą kiekvienam žmogui Laimę..

Ir tai tikrai paprasta – tiesiog pasakykite “ne“ viskam, kas jus griauna, ir – “taip“ viskam, kas padaro laimingais jus ir jus supančius žmones 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Saulėtos pavasarinės nuotaikos mums visiems 🙂 !

Svarbus kiekvienas, keičiantis pasaulį..

Šiame video – penkiolikmetės Gretos Tiunberg iš Švedijos kalba Jungtinių Tautų klimato konferencijoje, kuri vyko 2018 metais Lenkijoje. Stebina ir žavi šios paauglės drąsa įvardinant šiuolaikinio pasaulio problemų priežastis, kurias ne kiekvienas suaugęs drįsta pamatyti.

O čia šis pasisakymas lietuvių kalba:

“Žmonės sako, kad Švedija – maža šalis ir neturi reikšmės, kuo ji užsiima. Bet aš supratau, kad tu negali būti mažas, kai keiti pasaulį į gera. Bet kad tai padarytume, mes turime kalbėti aiškiai, net jei mums nejauku apie tai kalbėti.

Jūs tik tai ir darote, kad nuolat kalbate apie pastoviai augančią žaliąją ekonomiką, nes bijote prarasti savo populiarumą. Jūs tik tai ir darote, kad kalbate apie būtinybę judėti toliau, remiantis tomis pačiomis neprotingomis idėjomis, kurios ir sukūrė visą šį chaosą aplink.

Ir tai vyksta tuo metu, kai vienintelis protingas sprendimas, kurį mes turime priimti – tai paspausti ekstremalų stabdymą.

Jūs nepakankamai brandūs, kad pripažintumėte tiesą. Net šią naštą jūs užmetate ant mūsų pečių – vaikų pečių. Bet man nerūpi mano nepopuliarumas. Man rūpi sąžiningas klimato ir gyvybės planetoje problemų sprendimas.

Mūsų civilizacija buvo paaukota vardan to, kad tam tikrai nedidelei grupei žmonių būtų suteikta galimybė uždirbti didžiulius pinigus. Mūsų biosfera buvo paaukota vardan to, kad turtingi žmonės tokioje šalyje, kaip mano, galėtų gyventi prabangoje. Už šios mažumos prabangą mes sumokame daugumos kančiomis.

2078 metais aš švęsiu savo 75 gimtadienį. Jei aš turėsiu vaikų, galbūt, jie praleis tą dieną su manimi. Galbūt, jie paklaus manęs apie jus. Galbūt, jie paklaus manęs, kodėl mes nieko nedarėme, kai galėjome kažką padaryti.

Jūs sakote, kad mylite savo vaikus labiausiai už viską pasaulyje. Ir vis dėl to jūs ir toliau vagiate jų ateitį tiesiog jų pačių akyse. Ir kol jūs neskirsite dėmesio tam, ką turite padaryti, vietoje to, kas politiškai naudinga, mes neturime vilties.

Mes negalime įveikti krizės nereaguodami į ją kaip į krizę. Mums reikia tausoti žemės resursus. Mums reikia orientuotis į lygybę. Ir jei dabartinėje sistemoje mums taip sudėtinga atrasti sprendimus, tuomet gal mums verta pakeisti pačią sistemą?

Mes atėjome čia ne tam, kad maldautume pasaulio lyderių pasirūpinti mumis. Jūs ignoravote mus praeityje, jūs ignoruosite mus ir vėl. Mes neturime laiko atsiprašymams, jis tiesiog baigėsi.

Mes atėjome čia šiandien, kad pareikštume, jog pokyčiai jau vyksta. Nesvarbu, patinka tai jums ar ne. Tikroji valdžia priklauso visiems žmonėms.“

Vertė ruvi.lt