Tavo vidinė stiprybė

Kai prarasti seni orientyrai, o naujų dar nėra, kai nėra nei jėgų, nei noro kurti naują gyvenimą, nes pernelyg įpratai prie senojo ir jį pamėgai, kai norisi tiesiog atsisėsti ant žemės, nuleisti rankas ir tyliai ištarti: “Toliau neisiu, pakaks“, – aš renkuosi buvimą tyloje.

Išjungiu muziką, pokalbius, knygų tekstus, visą pašalinę informaciją ir vidinius dialogus. Palieku viską taip, kaip dabar yra. Ir stengiuosi tapti sau ta patikima atrama, kurios kažkada taip kritiškai trūko.

Nenoriu niekur eiti? Neisiu. Noriu paverkti? Verksiu. Noriu ramybės? Pabūsiu tyloje ir vienatvėje.

Jei suteiki galimybę šalia savęs-suaugusio kažkam savo viduje tapti tam tikram laikui mažu ir pažeidžiamu, tuomet suvoki, kad liūdesys, bejėgiškumas, pyktis, skausmas – ne amžini. Jie turi ribas, dugną.

Jie gali augti, pasiekti piką, bet paskui ritasi atgal, lyg bangos. Jie keičia veidus. Jie pasakoja vis naujas istorijas. Jie kūkčioja, tarsi mažas vaikas, raminamas ant rankų. Jie atsidūsta, aprimsta ir pamažu nutyla. Todėl, kad tu nuo jų nebėgi. Nekovoji su jais. Tiesiog laikai juos savo glėbyje. Stebi. Ir –  jie tave palieka.

Daugeliui iš mūsų tenka praeiti vidines audras be tų, kas gali palaikyti, kas žino kelią ir gali pravesti mus pro tamsą. Taip, tai sunku, tai gali atrodyti nepakeliama, taip, tu jautiesi vienišas, net jei viską supranti ir šimtus kartų viską sau išaiškinai.

Ir – vis vien kažkokiu ypatingai kritišku momentu tu ir vėl ritiesi į savo nelaimę kūlversčiom, skaudžiai susitrenki kelius ir alkūnes. Paskui keliesi, valaisi žaizdas ir grįžti atgal į gyvenimą.

Todėl kad dabar tu – pats sau suaugęs. Ir žinai, kad viskas tikrai užgis, reikia tik laiko ir kantrybės, kad žaizdos užsitrauktų.

Ir todėl kad dabar tu – pats sau atrama visam gyvenimui.

Pagal nežinomo autoriaus tekstą, vertė ruvi.lt

Saulėtų ir šiltų vasariškų dienų mums visiems 🙂 !

Tylus džiaugsmas

Kartais tu esi – tylus džiaugsmas. Tokiomis dienomis mums nereikalinga elektra – visas namas tavimi švyti. Visas namas tuo kupinas – kaip ąsotis su pusiaudienio saule. Ir, rodos, vos papūs vėjas – ir persipildęs džiaugsmas plūstels per kraštus didžiule žmogiška laime.

Visas namas klausosi tavo žingsnių, uodžia tavo gėlių aromatą ir tarsi nori priglusti prie tavo kojų geraširdišku patikliu šuneliu, ištikimu ir mylinčiu. Todėl kad jis tavo. Ir namas jaučia tai: šliejasi prie tavo rankų gilia vidine šiluma, saugo ir ieško saugumo.

Ir aš jį pilnai suprantu – nuo lengvo užuolaidų atodūsio iki paslaptingo medinių grindų girgždesio. Todėl kad aš pats neretai jaučiu tau kažką panašaus: štai vaikšto po namus grakšti moteris, tokia graži, tokia artima, šypsosi man, glosto vaikų purias galveles, ir staiga suraukia antakius – ir viskas blanksta, taip tamsu pasidaro, kad jokios lempos, jokios žvakės nepagelbės.

Bet, ne, vėl šypsosi, praėjo. Tai tiesiog debesėlis giedru dangumi praplaukė, tik pasirodė ir tuoj pasislėpė už vešlių medžių tolumoje.

Ir namas su palengvėjimu atsikvėpė, sugirgždėjo, nuskubėjo savo švelnia jaukia siela į tavo glėbį. O kartu su juo – ir aš. Apkabinome, priglaudėme tave stipriai-stipriai: “Šypsokis dažniau, mūsų tylus džiaugsme. Čia tu esi namuose“.

Pagal Al Kvotiono novelę, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Atramos taškas

Mums gali atrodyti, kad tas žmogus, kuris nuo pat vaikystės yra užgrūdintas negandomis, sugebės ir toliau lengvai jas įveikti.

Tačiau toli gražu taip nėra.

Atvirkščiai – gyvenimas įrodo, kad geriau negandas įveikia tie, kas turėjo laimingą vaikystę ir draugišką šeimą.

Tokių žmonių psichika turi atsparumo atsargas, todėl streso metu jie sugeba būti lankstūs ir išradingi, jie ieško pagalbos ir gali patys atgauti vidinę pusiausvyrą.

O tie, kas patyrė sunkią vaikystę, kas buvo priversti nuolat įveikti baimę ir skausmą be tėvų pagalbos – reaguoja į stresą labai aštriai ir puola arba į agresiją, arba į nusivylimą.

Todėl atminkime: kai mes apkabiname, guodžiame arba giname savo vaiką, mes, žinoma, nesusimąstome apie tai, kad, galbūt, po kelių dešimčių metų būtent šie mūsų žodžiai, mūsų apkabinimai, mūsų meilė gali išgelbėti jį nuo depresijos, nuo alinančio nepilnavertiškumo jausmo, nuo lemtingos klaidos, nuo bejėgiškumo nelaimės ar ligos atveju.

Bet tai suveikia būtent taip: kai praeina vaikystė, šitas šiltas ryšys lieka su juo – visam gyvenimui. Jo slaptas atramos taškas.

Pagal Liudmilos Petranovskajos tekstą, vertė ruvi.lt

Mes visada paliekame pėdsakus

Mes visada paliekame pėdsakus.

Mes liečiamės vieni prie kitų jausmais, akimis, balsais, charakteriais ir svajonėmis. Mes pritraukiame, atstumiame, sugrąžiname, subrandiname, atsisveikiname, pakviečiame. Puoselėjame arba griauname savo ir kitų viltis, vertybes ir pasaulius…

Mes paliekame įspaudą vidinėje erdvėje tų, prie ko prisiliečiame. Mes nepraeiname nepastebėti, neprapuolame be žinios gyvenimo sūkuryje, jei nors kartą, tegul ir trumpai akimirkai, mes susitinkame. Net jei po to išsiskiriame. Išeiname ir negrįžtame. Net jei atgal – negalima.

Kartais mūsų pėdsakai vos įžiūrimi, juos padengia laiko dulkės, nuplauna lietūs. Bet, galbūt, kada nors, atsitiktinai ar sąmoningai, eidamas tuo pačiu keliu, primiršęs jus žmogus prisimins: mes čia buvome. Ir, galbūt, nusišypsos.

Kartais prisiminimai apie mus išlieka labai ryškūs, tarsi prisilietimai; garsūs, tarsi balsai tuščiame kambaryje; jaudinantys, kaip aromatai, atnešti vėjo pro atvirą langą.

O kartais mes visam gyvenimui įsimename tarsi atsainiai numesta nuorūka perdžiuvusiame miške, blykstelėjusia baisiu gaisru ir sudeginusia hektarus kažkieno sielos…

Ir negalima atsukti gyvenimo atgal, atsodinti laukus, išsaugoti sodus ir užgydyti randus, kuriuos mes po savęs palikome, ir nesvarbu – iš neišmanymo tai padarėme ar iš keršto.

Yra poelgiai, kurie liks su mumis, net jei mums pavyko išpirkti kaltę. Prisiminti juos – svarbu, kad daugiau aklai ar prabėgomis nesulaužytume to tyrumo, kurį žmonės taip saugo.

Taip, negalima perrašyti to, ką apie mus jau prisimena. Negalima nepadaryti to, kas jau padaryta. Ir vis dėl to galima pradėti kurti savo gyvenimą kitaip.

Juk tik nuo mūsų priklauso, kokius prisiminimus apie save paliksime pasauliui. Ar sugebėsime tapti žmonėms lietumi sausringą vasarą, švyturiu, krantu, jaukiais namais. Arba vaivorykšte dar tamsiame debesuotame danguje, kurią pamačius, sieloje taps truputį šviesiau.

Tiesiog prisiminkime, žengdami žingsnį kitų žmonių gyvenime: mes visada paliekame pėdsakus…

Pagal Olios Majer esė, vertė ruvi.lt

Vasariškai jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Kiek bešviestum iš išorės…

Kiek bešviestum iš išorės, bet jei viduje tamsu – ilgai žmogus negalės šviesti.

Tačiau jis su didžiuliu entuziazmu ieškos šviesos šaltinio, ir pripuolęs išsekins jį iki paskutinio lašo, vėl ir vėl sugrįždamas gauti gaivinančios energijos dozės ir palikdamas po savęs vien tik griaunančią, kraupią tylą.

Bet tikroji šviesa turi išskirtinį bruožą – jai nereikia papildymo iš išorės.

Ji užgimsta pačiose giliausiose sielos kertelėse, kaip amžina negęstanti liepsna, gebanti užsižiebti net iš pačios mažiausios kibirkšties.

Tikroji vidinė šviesa – tai mūsų dvasingumas, mūsų tyri ketinimai ir amžinos dvasinės vertybės.

Jei žmogus savo gyvenimo pagrindu renkasi meilę, tuomet jo sielos liepsna šildo ir tuos, kas yra šalia. Ir pasaulis spinduliuoja visai kitomis spalvomis, ir gyvenimas balansuoja į gerąją pusę.

Pasaulyje yra daug šviesių žmonių, dosniai dovanojančių savo šviesą, bet nesugebančių jos tausoti, ir – daug vos rusenančių, bet labai trokštančių surasti tą gyvybės šaltinį žmonių.

Tik apmaudu, kad šviesūs žmonės ne visada turi apsaugą savo šviesai. O tai vienintelė sąlyga, kad vėl ir vėl nesusmuktum išsekintas, pasilikęs tik mažą liepsnos kibirkštėlę, kurios vos pakanka, kad išliktum gyvas.

Dvasinei šviesai reikia apsaugos lygiai taip pat, kaip ir kūnui drabužių.

Ir gerumas ne tame, kad kristum kankinio mirtimi, atidavęs save iki paskutinio lašo, bet tame, kad neštum savo šviesos fakelą visiškoje tamsoje, kad būtum švyturiu sau ir tiems, kas eina iš paskos tokiu pačiu sudėtingu keliu beveik apčiuopomis.

Mūsų visų keliai skirtingi. O šaltinis – tas pats, vienas.

Ieškokite tokių, kaip ir jūs patys, keiskitės lygiaverčiai savo šviesa, ir atminkite, kad vidinė šviesa turi jėgą tik tuomet, kai yra saugoma, nešvaistoma iki paskutinio lašo ir dovanojama kitų gerovei.

Jūsų šviesa gali padėti įžiebti kitų žmonių vidinę šviesą, visais kitais atvejais – tai tik eilinė energijos dozė tiems, kas alkanas.

Pagal Anželikos Hofman esė, vertė ruvi.lt