Juokų dienos išvakarėse – apie humorą :)

* Gebėjimas juokauti – dvasingo, išmintingo ir kūrybingo žmogaus bruožas. Su tokiais žmonėmis lengva ir malonu bendrauti – jie pakelia nuotaiką ir skleidžia pozityvumą.

* Juokaudami mes spontaniškai kuriame! Humoro jėga – netikėtume, gebėjime pamatyti situaciją kitaip, pozityviai.. Juokaudami mes kuriame alternatyvią – pozityvią realybę :)!

* Sveikas humoro jausmas pasireiškia spontaniškai ir tuomet, kai juokinga visiems, o ne tik tam, kuris juokauja 😉 – kai siekiama parodyti situacijos komiškumą, o ne juokaujančio šaunumą.

* Pikta ironija – ne humoras, o egoistinio proto išvedžiojimai siekiant pašiepti arba pažeminti. Tokiuose siekiuose nėra meilės, todėl jie negali sukurti nieko gero.

* Tikrasis, sveikas humoras – geranoriškas, taikus, įkvepiantis. Tai gebėjimas intuityviai pastebėti ir šmaikščiai pabrėžti dalykus, kurių kiti nepastebi.

* Juokauti gali ne kiekvienas! Bet kokiu atveju – venkite bandymų juokauti, kai žeminamas žmogaus orumas ar tautinės vertybės, kai žmogus yra bėdoje, arba kai kitas žmogus neturi humoro jausmo.

* Linksmas žmogus bet kokiame kolektyve – visada kolektyvo siela :).

* Humoras suartina: juokaudami mes kuriame nuostabią džiaugsmo, lengvumo ir meilės atmosferą.

* Šeimyniniame gyvenime sveikas humoras gyvybiškai reikalingas: be jo sunku išsaugoti šeimos psichologinį-emocinį balansą – suprasti kitus, susitarti, neįskaudinti, išsaugoti kiekvieno individualumą.

* Ar pastebėjote, kad lengvą įtampą dėl neatsargiai ištartų žodžių kartais nubraukia paprasta frazė: “atleisk, nevykusiai pajuokavau”, arba – “norėjau tik pajuokauti..”? Po tokių žodžių pyktis net neužgimsta ir telieka lengvas nesusipratimas :)..

* Humoras spinduliuoja meilės energiją ir suteikia galimybę pažiūrėti į situaciją iš kito taško – praplėsti savo matymą, įleisti į gyvenimą gaivumą ir naują polėkį. Tai labai svarbu.

* Kartais sunkią akimirką pakanka įžvelgti bent vieną teigiamą momentą – ir jau galima atsikvėpti lengviau.. Humoras švelniai išveda žmogų iš susitapatinimo su problema būsenos. Tai, iš ko galime pasijuokti su meile – tampa išmokta gyvenimo pamoka.

* Sveikas humoras padeda mums pamatyti save iš šalies ir pažvelgti tiesiai į tai, į ką anksčiau negalėjome žiūrėti be įtampos ar baimės.

* Kai žmogus nuoširdžiai šypsosi – jis jaučiasi laisvas, ir ši nuostabi būsena išreiškia mūsų meilę ir vienybę su pasauliu :)..

* Pozityvios emocijos “išmuša”, išjudina užsistovėjusias negatyvias mintis ir atgaivina mūsų mąstymą.

* O jei juokiamės iš širdies – mūsų siela darbuojasi kaip bitutė: transformuoja “tonas” negatyvios energijos į pozityvią :). Ir mes tampame stipresni!

* Humoras gydo visapusiškai: emocijos aprimsta, mintys pasidaro aiškios, o kūnas ilsisi nuo įtampos, baimės ar nuoskaudų. Tai leidžia atgauti dvasinę pusiausvyrą ir būti sveikais.

* Ir.. smagus ir greitas būdas išjudinti užsistovėjusias mintis ir pakelti nuotaiką :). Pabandykite ;):

1) Išrinkite bet kurią raidę ir sugalvokite sakinį iš 10-12 žodžių (galima ir daugiau :)), kur kiekvienas žodis (daiktavardis, veiksmažodis, būdvardis ir t.t..) prasideda jūsų pasirinkta raide.
2) Atlikite tai dar kelis kartus su kitomis raidėmis.
3) Perskaitykite – tikrai nusišypsosite :).. Galite pažaisti šį žaidimą ir su vaikais mokyklinukais :).

Smagios artėjančios juokų dienos :)! Pajuokaukite – smagiai, linksmai, su meile :).. Būkite tyro džiaugsmo šaltiniu :)!

Išmintis..

* Viskas, kas didinga – prasideda viduje

Jei kiaušinis sudaužomas jėga iš išorės –

Gyvenimas pasibaigia.

Jei kiaušinis sudaužomas jėga iš vidaus –

Gyvenimas prasideda.

Viskas, kas didinga –

Prasideda iš vidaus.

* Motyvacija gyvenimui (P. Koeljo)

Negyvenkite kiekvieną dieną taip, lyg ji būtų paskutinė.

Gyvenkite kiekvieną dieną taip, lyg ji būtų pirmutinė.

* Per širdį – į Esmę

Visos dvasinės pasaulio tradicijos pabrėžia mūsų energetinio centro – širdies – svarbą mūsų dvasiniame augime.

Tačiau bandymai protu suvokti begalybę – Dievą, Esmę – tesukuria daugybę įtampos: juk jei galime kažką įsivaizduoti – reiškia, tai jau ne begalybė.

O štai širdis yra nuolat begalybėje..

Tik suvokdamas save ir pasaulį per širdį, gali atsiminti savo giluminę prigimtį, savo esmių Esmę.

* Dvi moralės (G. Floberas)

Yra dvi moralės.

Yra menka, sąlyginė, žmonių sugalvota – ji permaininga, ji rėksminga, ji kapstosi purve po mūsų kojomis.

Bet yra kita Moralė, Amžina – ji supa mus, kaip Gamta, ji virš mūsų, kaip mėlynas Dangus, ji šviečia mums, kaip Saulė..

* Veidrodinis atspindys

Kuo sudėtingiau tu žiūri į gyvenimą – tuo sudėtingiau jis žiūri į tave.

* Būties esmė (Laozi)

Puodą lipdo iš molio,

bet būtent tuštuma jame ir yra puodo esmė.

Namas statomas iš sienų su langais ir durimis,

bet būtent tuštuma jame yra namo esmė.

Bendras principas:

Materija – naudinga,

O tai, kas nematerialu – yra būties esmė.

* Laimė

Neįmanoma atrasti Laimės..

Tačiau galima tapti Laimės šaltiniu!

* Paklausyk..:

Netrukdyk Dievui

Būti tavyje Dievu ;)..

Visiems šilto ir smagaus savaitgalio :)!

Apie bundančią sąmonę ir nušvitimą

Pastaruoju metu gavau keletą labai įdomių laiškų, kuriuose žmonės pasakoja apie sąmonės pokyčius ir su tuo susijusias keistas būsenas. Klausimai visuose laiškuose panašūs, todėl nusprendžiau visiems atsakyti tinklapyje – galbūt, kažkam ši tema taip pat įdomi ir žmonės pasidalins savo potyriais?

Laiškuose žmonės aprašo neįprastas būsenas – intuicijos arba aiškiaregystės blykstelėjimus, pastebėtą ryškų poveikį kitiems žmonėms, kitokį (dažnai kardinaliai priešingą, nei iki tol) realybės matymą ir suvokimą, ir pan. Išgyvenimai tokie ryškūs, kad įvardinami kaip sąmonės nušvitimas.

Atsakyti galiu remdamasi savo patirtimi ir stebėjimais. Kad būtų aiškiau, pradėkime nuo pradžių – mūsų sąmonės būsenų – kad suprastume: kokia sąmonė yra užtemdyta (mieganti), o kokia – bundanti arba nušvitusi.

Taip pat svarbu suprasti, kad visi žmonės yra kūrėjai, skirtumas tik tame – sąmoningai jie kuria ar automatiškai (nesąmoningai) pagal įdiegtus iš išorės šablonus. Todėl sąmoningumas skirstomas į kelias pakopas.

Pirmoji – vadinamos “miegančios” sąmonės žmonės, kurie nesusimąstydami gyvena pagal įdiegtus šablonus ir taisykles – “kaip visi”.

Sekanti pakopa – joje žmonės jau įžvelgia kažkokius manipuliavimo bei poveikio principus ir naudoja juos savo (egoistiniams) tikslams.

Trečiojoje pakopoje jau vyksta sąmonės prabudimo ir prašviesėjimo blykstelėjimai – jie labai ryškūs, tikri praregėjimai, verčiantys “aukštyn kojom” bet kokį šabloninį mąstymą. Kontrastas tarp miegojusios ir bundančios sąmonės toks didelis, kad dažnas tai skaito nušvitimu.

Ta proga priminsiu ir šios pakopos etapus, kuriuos jau esu surašiusi komentaruose – tai padės suprasti, kaip be didelių kliūčių ir sustojimų pasiekti kitas sąmonės augimo pakopas. Nes dažniausiai čia ir “užstringame” – susireikšminame, pasijuntame “ypatingais” ir gudresniais už kitus, arba pradedame demonstruoti kažkokius gebėjimus-fokusus, arba tiesiog pritrūkstame kantrybės ir nuoseklumo. Žodžiu – sustojame, ir kartais – ilgam..

Taigi – yra keli trečiosios pakopos etapai: pirmasis – kai pamatome realybę (faktus) tokią, kokia ji yra; antrasis – suvokiame tokios realybės priežastis; toliau – darome vidinę “inventorizaciją”, valomės nuo visų įdiegtų klaidingų įsitikinimų ir negatyvių nuostatų; sekantis – atsakome sau į svarbiausius gyvenimo klausimus: “kas aš esu, kokie mano tikrieji norai ir talentai, kokiame pasaulyje gyvenu, koks turi būti harmoningas ir vieningas pasaulis, ką aš galiu padaryti visų labui” ir pan.; ir paskutinis – pradedame gyventi ir mąstyti pagal harmonijos principus ir pagal savo vidines nuostatas, elgiamės pozityviai.

Ketvirtoji pakopa – prabudusi ir vis auganti link nušvitimo sąmonė. Žmogus jau pasijunta didingos visumos dalimi – tai vienybės su žmonija, gamta ir visa gyvybe pojūtis. Auga atsakingumas, gebėjimas atskirti tiesą, noras kurti ir būti naudingu visiems, gebėjimas besąlygiškai mylėti. Tai jau sąmoningas Kūrėjas, kuris vadovaujasi širdimi – jis harmonijos ir išminties skleidėjas, gyvenantis pagal gamtos ir harmoningos sąveikos dėsnius.

Visos sekančios sąmonės pakopos – tyros, arba aukščiausios (dieviškos) sąmonės laukas (kur nėra dualumo), kurį pasiekę ir vadinami nušvitusiais. Kuo jie ypatingi? Pirmiausia – savo vidine būsena (ne kalbėjimu ir ne fokusais), nes tyros sąmonės lauką gali pasiekti tie, kurie neturi nė lašo egoizmo ir visada veikia aukščiausiam visų labui, evoliucijos vystymui. Jie jaučia vienybę ne tik su žmonija, bet ir su Visata. Tokioje būsenoje galima pilnai valdyti sąmonę ir materiją.

Kaip galima to pasiekti? Tik asmeninėmis pastangomis. Patvirtinimu, kad pasiekė nušvitimą, gali būti tik pačio žmogaus gyvenimas: kai pamatome tokį žmogų, mes pajuntame būtent jo būseną, ir mums nereikia jokių įrodymų ar žodžių, kad jis nušvitęs. Paradoksas, bet dažniausiai mes nepastebime tokių žmonių dėl jų kuklumo ir paprastumo – jie tyliai vykdo savo didingą misiją ir tikrai nerodo jokių “išskirtinių” gebėjimų. Jiems to tiesiog nereikia – jie užimti svarbesniais, visiems reikšmingais darbais..

Sąmonės prabudimas, išsilaisvinimas iš iliuzijų ir nušvitimas yra gilūs vidinės dvasinės transformacijos procesai. Tik pasikeitę iš vidaus ir harmonizavę savo vidinį pasaulį, galime paveikti, keisti, kurti (savo mąstymu, savo elgesiu – t.y., savo vidine būsena) ir išorinį pasaulį.

Ką apie tai manote jūs? Gal galėtumėte pasidalinti savo mintimis?

Tinklapiui – penkeri :)

Net nesitiki, kad šiam tinklapiui – jau penkeri metai 🙂 .. Nepaprastai įdomi patirtis, kuriai ryžausi tik savo vyresniojo sūnaus dėka. Tai tik dar kartą įrodo – kokie svarbūs mūsų gyvenime yra artimi žmonės!

Pasitvirtino ir tai, kad gyvenimas labai įdomus tuo, kad: pirma – niekada nežinai, kas tavęs laukia ateityje; antra – nenuspėsi ir nepriplanuosi, kurlink ir kaip gali pasisukti pasirinktas kelias 😉 .

Jei apie tinklapį – be jokios abejonės, kad būčiau nepatikėjusi (nė už ką!), jeigu prieš kokį dešimtmetį man kažkas pasakytų, jog aš rašysiu, ir dar viešoje erdvėje..

Nors.. dabar man jau aišku – kodėl taip mėgau konspektuoti įvairias paskaitas, užsirašyti arba pieštuku pabraukti knygose svarbias mintis, užrašyti savo pamąstymus ir.. visa tai dėti į stalčių.

Kai tų užrašų susikaupė – vis pavartydavau ir dažnai pagalvodavau, kad vargiai ar jų kada nors man prireiks, bet išmesti nekildavo ranka. Dabar suprantu, kad rašiau ateičiai, kurios tada net įsivaizduoti negalėjau.

Be to, buvau tokia drovi (kompleksuota?), kad vien pagalvojus apie viešumą darydavosi negera. Laisvai ir gerai jaučiausi tik tarp gerai pažįstamų žmonių.

Todėl tinklapis man buvo tikras iššūkis – juk čia reikėjo ne tik savo pamąstymais dalintis, bet ir bendrauti komentaruose. Gal todėl nedrįsau pradžioje pilnai prisistatyti, maniau: jei kas nepavyktų – dingčiau taip pat nepastebimai, kaip ir atsiradau 🙂 ..

Šiandien galiu pasakyti, kad labai džiaugiuosi šia patirtimi. Pirminis mano tikslas buvo ir tebėra pasidalinti savo pasaulio matymu ir pakviesti žmones pasidalinti savo mintimis. Būti kartu: kalbėtis, suprasti, palaikyti, įkvėpti 🙂 !

Aš žinau, kad šiame gyvenime žmogui gali padėti tik kitas žmogus. Žinau, kad kartais reikia nedaug – gero žodžio, pritarimo, o kartais reikalinga ir rimta pagalba – kai žmogui blogai, kai jis bėdoje.

Ir mes turime padėti vieni kitiems – kiek galime, kaip galime – juk esame žmonės. Šioje erdvėje susipažinau su nuostabiais žmonėmis, kurie atvėrė man naujas sritis, kuriose galiu būti naudinga kitiems.

Dalyvavimas kolegos Sauliaus projekte “Blaivi Tauta” paskatino giliau pasidomėti alkoholizmo problema ir rašyti šia tema. O mano patirta autoavarija – kaktomuša su girtu vairuotoju tik dar kartą patvirtino: alkoholizmas didelė problema mūsų visuomenėje.

Žmonėms, turintiems problemų su alkoholiu, padeda (svarbiausia – tiesiog nuoširdžiu palaikymu) kolegos Audronio forumas “Būk blaivus”. Pasidalinau ten savo surinkta informacija, labai džiaugiuosi, kad forumas plečiasi, kad žmonės realiai padeda vieni kitiems.

Per penkerius mano tinklapio gyvavimo metus gavau daug laiškų. Su vienais žmonėmis susirašinėjome, su kitais – arčiau susipažinome. Gavau daug šiltų atsiliepimų, buvo ir kritikos. Visiems parašiusiems labai dėkoju 🙂 !

Nuoširdus AČIŪ visiems, kas parėmė šį tinklapį pinigais. Niekada neplanavau prašyti paramos, bet avarija pakoregavo mano gyvenimą – liko nepataisomos sužalojimų pasekmės, todėl reikia išmokti su tuo gyventi ir susirasti darbą pagal jėgas. Dabar esu paieškose ir tikiu, kad pavyks.

Prisimenu pirmuosius tinklapio pradžios mėnesius, prisimenu, kaip džiaugiausi kiekvienu lankytoju ir nauju komentaru! Tuomet atrodė – kažkoks stebuklas, jei apsilankydavo 15 žmonių per dieną, ypač kai įsivaizduodavau TIEK nepažįstamų žmonių savo kambaryje 🙂 .

Šiai dienai tinklapyje 960 įrašų, apie pusantro milijono apsilankymų, beveik 2 milijonus kartų perskaityti įrašai ir 5 tūkstančiai komentarų. Man tai kažkokie kosminiai skaičiai, kurių nei kambaryje, nei vaizduotėje nesutalpinu 🙂 .

Ir nors ne skaičiuose esmė, bet jie patvirtina, kad nuoširdus noras dalintis pritraukia nuoširdžius ieškotojus, kurie taip pat nori pasidalinti savo atradimais. Ir, žinoma – įkvepia ir įpareigoja.

Labai dėkoju visiems čia ateinantiems ir sugrįžtantiems! Dėkoju už jūsų išsakytas mintis, idėjas, požiūrį! Tikra tiesa – šią erdvę mes kuriame kartu 🙂 ! AČIŪ JUMS 🙂 !

Su Meile –

Rūta (Viltė, Ruvi)

Tarsi oras..

Tiesiog dabar pabandykite įkvėpti ir pajusti gaivų, deguonies prisotintą orą.. Jūs negalite pamatyti oro, bet jis visada jus supa ir visada yra jums prieinamas.

O juk Meilė truputį panaši į orą. Ją, galbūt, sunku pastebėti, bet ji visada yra mumyse ir visada mus supa..

Patirdami spaudimą gyvenime – asmeniniuose santykiuose arba klausydamiesi žinių srauto, perpildyto konfliktais ir negatyvumu – galime nepastebimai išstumti Meilę ir pajusti, kad jai jau nebeliko vietos mūsų Širdyje..

Tačiau Meilė įpinta į mūsų gyvenimą, į mūsų prigimtį. Iš esmės, Meilė yra varomoji jėga žmonijos evoliucijoje.

Šiame dualiame pasaulyje mūsų protėviai skaldėsi į grupes ir varžėsi tarpusavyje: tie, kurie mylėjo ir buvo nusiteikę rūpintis vieni kitais, ir tie, kurie elgėsi priešingai.

Bet nežiūrint į jokias kliūtis, iš kartos į kartą žmonėms buvo perduodami draugystės, altruizmo, atjautos, gerumo ir vienybės genai. Meilės dėka.

Juk kai esame kupini Meilės – mes jaučiamės lyg namie: tai palaimos, ramaus proto ir kūrybingumo būsena..

Tačiau labai lengva išvaryti mus iš šių jaukių “namų” kritine pastaba, niūriu žvilgsniu, nusivylimu.. Tuomet mes tampame “benamiais” ir papuolame į baimės ir pykčio glėbį, šalia kurių Meilė tiesiog negali gyventi.

Ilgainiui tokia “benamystė” gali tapti norma.. Tai primena paviršutinišką kvėpavimą: kai aplink pilna oro, bet mes pamirštame, kad galime įkvėpti pilna krūtine, pamirštame, koks gaivus yra oras.

Meilė labai panaši į mus supantį orą: gyventi Meilėje taip pat natūralu, kaip ir kvėpuoti. Meilė, kaip ir oras, mums gyvybiškai reikalinga..

Taigi, mums būtina sugrįžti į mūsų Meilės namus – į mūsų Širdį. Tik Meilė gali padėti įveikti visus sunkumus, tik Meilė leidžia pamatyti kitų žmonių mylinčią prigimtį.

Sugrįžkime į mūsų Meilės namus – užkurkime Širdyje Meilės židinį..

(pagal R. Hansen alegoriją “Budos protas”)

Visiems linkiu gražaus ir šilto savaitgalio :)!

Kad meilė sujungtų..

* Kiekviena pora kuria savo santykius, suvienydama savo interesus ir vertybes: pradžioje išsiaiškinama – kas kiekvienam svarbu, o paskui kuriama bendra interesų ir vertybių sistema. Kuriama iš meilės ir su meile..

* Noras, kad viskas būtų taip, kaip kažkuris vienas nori – kontrolės apraiška. Noras kontroliuoti visada gimdo nepagrįstus lūkesčius, kurie tiesiu keliu veda į nuolatinę vidinę įtampą ir nusivylimą.

* Kuo daugiau žmogus siekia kontroliuoti gyvenimą ar kitą žmogų – tuo daugiau nekontroliuojamų situacijų “pritraukia”. Kontrolė nieko negali pagerinti ar suteikti vidinės ramybės. Tik meilė gali viską gerinti ir harmonizuoti.

* Pavyduliaujantys savo mylimųjų žmonės dažnai būna įsitikinę, kad tokiu būdu jie išreiškia savo meilę. Tačiau pavydas – ne meilės, o kontrolės išraiška.

* Jei žmogus mano, kad aistra ir yra meilė – yra pasmerktas nuolat vaikytis aistros žybtelėjimų ir skirtis su savo “mylimaisiais”, vos tik aistros potraukis užges. O iš tiesų – meilė prasideda būtent tuomet, kai aistra aprimsta.

* Meilėje labai svarbus atviras ir nuoširdus bendravimas: kad suprastume vieni kitus, turime kalbėtis ir mokėti išklausyti. Kai klausomės ne širdimi, o per savo egoizmo prizmę – pradedame kritikuoti, vertinti, dalinti patarimus. Kai klausomės širdimi – girdime, jaučiame ir suprantame.

* Daugumai žmonių priimti ir suprasti save žymiai sunkiau, nei kitus. Žmogus gali atsiverti tuomet, kai jaučia, kad jo nuoširdžiai klausosi ir iš anksto nesmerkia, kad besąlygiškai jį myli ir palaiko..

* Kuo daugiau meilės žmoguje, tuo daugiau jame kūrybinės energijos. O viskas, kas prieštarauja meilei – atima ir sekina gyvenimo energiją ir slopina kūrybingumą.

* Nenuostabu, kad taip daug žmonių turi klaidingą meilės suvokimą: juk dažniausiai nei tėvai, nei mokytojai nesuteikė mums šių žinių. O kadangi nesuvokiame – kas yra meilė, nuklystame į abstrakcijas ir meile skaitome prisirišimą, gailestį, aistrą, egoizmo apraiškas ar romantiką.

* Negatyvumas ir meilė negali būti kartu. Egoizmas – meilės priešingybė. Meilė – žymiai didesnė, nei siauras egoizmo savininkiškumas: ji sujungia, sutaiko, vienija, kuria, atveria geriausias žmonių savybes, išsprendžia prieštaravimus, spinduliuoja pozityvumą, širdies šilumą ir gyvenimo džiaugsmą.

* Meilė yra tobulumo išraiška. Viskas, kas daroma su meile, atneša laimę ir aplinkiniams, ir tam, kas tai daro. Tai, kas kuriama su meile – amžinai tvirtėja, tobulėja, nuolat veikia, plečiasi, auga ir neša gėrį visiems.

* Meilė beribė ir turi didžiulę jėgą: ji sujungia ne tik du žmones, bet gali sujungti ir giminę, ir bendruomenę, ir valstybes, ir visą žmoniją – tai vienijanti ir kurianti energija.

* Jei norime būti laimingi – mylėkime, jei norime gerinti visuomenę – mylėkime. Mylėkime savo artimuosius, savo šeimą, mylėkime tai, ką turime gyvenime, mylėkime draugus, kaimynus, tėvynainius – visus žmones – tyrai ir be sąlygų..

* Tik mylintys žmonės gali vienytis, draugauti, nuoširdžiai džiaugtis, kurti laimingą šeimą, harmoningą visuomenę, šviesią ateitį. Jie gali viską!

* Kai nėra meilės – viskas sudėtinga, sunku, niūru, pilka.. Meilė – lyg amžinas pavasaris, lyg gaivinanti versmė, kurios ištakos – kiekvieno mūsų širdyje. Kad meilė sujungtų – tiesiog atverkime savo širdis :).

Apie vyrišką ir moterišką pradą

* Žmogų žmogumi padaro dvasinių savybių vystymas, o ne kūno poreikių tenkinimas ar primetamų socialinių vaidmenų atlikimas. Kai kalbame apie vyrišką arba moterišką prigimtį, turime omenyje ne fizines savybes, o tam tikros energijos specifinę dvasinę išraišką.

* Jei sulygintume dabartinius žmones su pirmapradėmis, Gamtos dovanotomis prigimtinėmis savybėmis – gautume graudžią karikatūrą.. Ir vyrai, ir moterys šiandien taip atitolo nuo savo prigimtinių savybių, kad sunku jas beįžvelgti.

* Gamta viską sukūrė harmoningai: kad šeima būtų laiminga, būtina skirtingų energijų vienybė, papildymas skirtingomis savybėmis, jų sąveika ir bendra kūryba.

* Moteris pagimdo kūdikį, jį maitina ir visomis prasmėmis vaikui yra artimiausia pirmaisiais gyvenimo metais, todėl pagrindinė jos veiklos sfera pagal prigimtį – motinystė, vaikų auginimas. Vyras – stiprus fiziškai ir dvasiškai, todėl jo sfera – šeimos aprūpinimas ir saugumas.

* Kai šeimoje gimsta vaikai, tėvų prigimtinės savybės pilnai atitinka jų poreikius, tuo tarpu tėvų socialiniai vaidmenys vaikams neturi jokios reikšmės.

* Vietoje to, kad būtų tiesiog vyru arba moterimi, žmonės (kartais su geriausiais ketinimais) imasi atsakomybės už tai, kas pagal prigimtį priklauso kitam.

* Pagalba vienas kitam šeimoje reikalinga, tačiau tai neturi keisti žmogaus prigimties. Propaguojama lygybė, o jei tiksliau – suvienodinimas – ne tokia jau nekalta idėja, nes paverčia žmones beveidžiais: kai vyras jau nesijaučia vyru, o moteris – moterimi.

* Vyras gali imtis atsakomybės už vaikus, namų tvarką, maisto gaminimą, o tuo tarpu jo prigimtinė funkcija (aprūpinti ir saugoti šeimą) gęsta, nes jai tiesiog neužtenka jėgų, todėl jis pradeda jausti susierzinimą ir įtampą.

* Moteris, kuri tempia šeimos aprūpinimo naštą, taip pat išgyvena nuolatinį stresą ir nuovargį. Ji grubėja, vyriškėja ir.. nesijaučia laiminga, nes eina prieš savo prigimtį. Juk širdyje ji – gerumo, švelnumo ir meilės skleidėja..

* Svarbu suprasti, kad tuomet, kai imatės atsakomybės už kito žmogaus veiklos sferą – atsakomybės už jūsų veiklos sferą jums niekas nenuims. Jūs galite padėti sutuoktiniui, bet.. tik tuomet, kai susitvarkysite su savo atsakomybės sfera.

* Taip, žmogus gali daug ką: vyras gali tvarkytis namuose, o moteris – uždirbti pinigus, bet visa tai bus atliekama per psichikos deformacijas ir dideles pastangas. O žmogaus polinkis teisinti savo elgesį vers jį ieškoti argumentų pasidžiaugti tokiu savo “universalumu”.

* Tačiau giliai širdyje jis jaus nepaaiškinamą kartėlį, nes.. pilnatvę ir harmoniją žmogus jaučia tuomet, kai seka savo prigimtimi, kai atlieka tai, ką geriausiai sugeba pagal savo prigimtį.

* Tokiu atveju ir vaikai auga matydami gerą pavyzdį (laimingi tėvai!), su teisingu pareigų šeimoje paskirstymo supratimu ir prigimtinių vyriškų ir moteriškų savybių suvokimu. Tai didelė tėvų dovana savo vaikams – harmoninga šeima..

* Laimė – tai harmonija, kuri kuriama harmoningais veiksmais. Harmoniją galime kurti, kai patys esme harmoningi. Jei einame prieš savo prigimtį – sėjame aplink chaosą ir nuopolį.

* Vyriška arba moteriška prigimtis yra kiekvieno iš mūsų duotybė. Jos niekas negali suteikti arba pakeisti. Vyras, kuris realizuoja savo prigimtines savybes – dvasiškai stiprus ir vyriškas. Moteris – išmintinga ir moteriška.

* Vyriška ir moteriška prigimtis – tai du skirtingi pradai, kurie papildo vienas kitą, įžiebia Meilę ir kuria Vienybės Harmoniją.

(mintys iš paskaitų apie Vedas)