Praregėjimai (25)

Svarbiausias raktas į sąmoningumą – mūsų dėmesys. Dėmesys – tai ir yra mūsų sąmonė. Kur mūsų dėmesys – ten ir mes, ten ir mūsų gyvenimo energija, ir pats gyvenimas.

Todėl taip daug pastangų atkreipti mūsų dėmesį arba nukreipti norima linkme. Tik pagalvokite: jūs tik pasukote galvą ir pažvelgėte į spalvingą reklamą, ir.. jūs visas jau ten. Atvertėte blizgantį žurnalą, ir – jūsų sąmonė jau blaškosi tarp rėkiančių antraščių ir nuotraukų..

Ir kiek aplink tokių dėmesio “gaudyklių“! Rodos, tik atkreipėte dėmesį, o jūsų sąmonė jau kupina svetimų minčių, norų, nuomonių ir idėjų, kuriomis nepastebimai pradedate sekti ir kurios galiausiai pradeda jus valdyti.

Jei siekiate sąmoningumo – išmokite valdyti savo dėmesį. Kai valdote savo dėmesį, įgaunate gebėjimą pajusti tai, kas iš tiesų svarbu. Išmokstate neįklimpti į tai, kas netikra ir nesiblaškyti tarp spalvingų ir triukšmingų dėmesio “gaudyklių“. Jūs atgaunate save.

Mūsų dėmesys gali būti patikimas kelrodis gyvenimo kelyje, arba – permainingo vėjo blaškomas pūkelis. (D. Krišnamurtis)

************

Dažniausiai “mano“ nuomonė – tai tėra svetimų nuomonių kartojimas. Iš kur gi atsiranda tos svetimos nuomonės? Mūsų laikais tuo kryptingai užsiima masinio informavimo priemonės.

Įvairios pokalbių ir informacinės laidos, serialai, humoro programos ir šou palaipsniui paverčia žmogaus mąstymą inertišku, o pats žmogus tampa dėl to apatiškas ir abejingas.

Todėl dauguma žmonių gyvena “taip, kaip visi, taip, kaip reikia“ – tai gyvenimas, kai už žmogų jau viskas nuspręsta: kaip galvoti, kaip elgtis, kur mokytis, kada kurti šeimą, kiek vaikų turėti, kur dirbti, kaip pramogauti, kur atostogauti ir t.t..

Sociumo programos siūlo visiems vienodus poreikius, vienodus norus ir “sėkmingumo“ kriterijus. Visa tai suvienodina: žmonės vaikšto ratais, viena kryptimi. Jie lengvai nuspėjami ir įtakojami.

O juk kiekvienas žmogus turi unikalių gebėjimų ir talentų.. Ir kiekvienas tai jaučia, tik nesiryžta sau pripažinti – iš baimės, kad neatitiks standartų ar bus kitų nesuprastas.

Būti savimi nereiškia eiti prieš visus. Būti savimi – reiškia gyventi harmonijoje: pilnai išreikšti savo prigimtinius talentus ir tuo pačiu pagerinti šį pasaulį, būti naudingu visiems.

************

Visada buvo ir yra žmonių, kurie pasiryžta žengti už standartų ir šablonų rėmų ir praplėsti savo gyvenimo horizontus. Tai evoliucijos vedliai, kurie nuplėšia iliuzijų skraistes ir išjudina žmones iš sustabarėjimo.

Ir šiandien tokie žmonės lėtai, bet užtikrintai išeina iš sistemos: toliau nuo miestų kamšaties ir parazitinio gyvenimo būdo – arčiau gamtos ir natūralios sąveikos su gamta.

Dvasiškai stipresni ir drąsesni ardo sustabarėjusią sistemą, gyvendami joje. Savo kasdieniniu asmeniniu pavyzdžiu jie parodo visiems, kad galima gyventi kitaip: taikiai, sąžiningai, kūrybingai, dorai.

Jie sugeba išsklaidyti ir užgesinti negatyvumą ir kurti aplink save meilės ir harmonijos atmosferą. Jie nieko neįrodinėja ir neperša, jie tiesiog šviečia, lyg naujo gyvenimo švyturiai, nurodydami kitiems kelią.

Ir kas pasiruošęs – būtinai pastebi jų Šviesą..

************

Parengė ruvi.lt

Žakas Fresko apie nusikalstamą elgesį

*Viena iš esminių klaidų, kurią darome nagrinėdami nusikalstamą žmonių elgesį yra tame, kad mes neatsižvelgiame į faktą, jog žmonių elgesys priklauso ir nuo išorinių (aplinkos), ir nuo vidinių (individualių žmogaus savybių) faktorių. Kokie būtent faktoriai formuoja tokį elgesį – štai apie ką reikėtų susimąstyti.

*Nusikalstamas elgesys – tai vieno asmens ar grupės žmonių veiksmai, kurie daro realią žalą vienam žmogui ar grupei žmonių ir atneša naudą nusikaltėliams.

*Nusikalstamas elgesys gyvuoja tik todėl, kad aplinkybės, kurios sudaro sąlygas įvairiems nusikaltimams, išlieka nekintamos. Neįmanoma pakeisti nusikalstamo žmonių elgesio, kol išlieka sąlygos, kurios įtakoja tokį elgesį.

*Visa gyvybė Žemėje paklūsta tam pačiam evoliuciniam procesui. Kaip augalui reikalingos tam tikros sąlygos, kad jis augtų, vystytųsi, subręstų, taip ir žmogui reikalingos palankios sąlygos, kad šis išskleistų savo aukščiausią potencialą. Žmonių nusikalstamas elgesys neatsiranda savaime – tai visada visuomeninės santvarkos “šalutinis produktas“.

*Žmonės negimsta pikti, egoistiški ir godūs. Mūsų vertybių sistema, mąstymo ir elgesio šablonai yra įdiegiami iš aplinkos. Jei negatyvus elgesys būtų įgimtas – visi žmonės būtų vienodi ir tokio elgesio neįmanoma būtų pakeisti.

*Dabartinė sistema nesuteikia visiems žmonėms lygių galimybių patenkinti savo bazinius poreikius. O jei žmogaus baziniai poreikiai yra nepatenkinti – jis įvairiomis priemonėmis siekia aprūpinti save ir savo artimuosius tuo, kas yra gyvybiškai būtina.

*Todėl jei ieškome nusikalstamo elgesio priežasčių, turime sau atsakyti į klausimą – o kas sudaro sąlygas tokiam elgesiui ir kas yra tikrieji nusikaltėliai?

*Ar ne tie, kas manipuliuoja didžiuliais piniginiais srautais dėl savanaudiško pasipelnymo, neatnešdami jokios naudos žmonijai? Arba tie, kas dalina paskolas, ir jei žmogus negali sumokėti paskutinio įnašo už automobilį – atima visą automobilį, o ne ratus ar vairą, atitinkančius įnašo sumą?

*Galime ilgai vardinti daugybę sričių, kur akivaizdžiai matome nusikalstamą elgesį. Mes manome, kad dabartinė sistema – lyg vėžys organizme, kuris ryja tą organizmą ir galiausiai su juo ir pats žūsta.

*Bet mes norime, kad žmonės žinotų, jog yra ir kitokie ateities vystymosi variantai.

*Šiandien mes jau pradedame atpažinti įvairius aspektus, įtakojančius mūsų elgesio modelius. Ateityje visi faktoriai, kurie skatina žmogų kenkti kitiems ir žudyti, bus išnagrinėti ir pašalinti.

*Žmogaus elgesys gali būti lengvai keičiamas naujos švietimo sistemos  ir harmoningos visuomeninės santvarkos dėka. Vaikai, kurie auga aplinkoje be fanatizmo, gobšumo ir rasizmo, savo gyvenime ir visuomenėje jau neturės negatyvaus elgesio šablonų.

*Vertybių sistema nediegs vaikams nesveikų ir iškreiptų savybių. Jei bus pastebėta, kad kažkas savo veiksmais gali pakenkti kitam žmogui – pirmiausiai bus ieškomos šios problemos priežastys ir keičiamos sąlygos, kad žmogus nenorėtų arba negalėtų taip elgtis.

*Bet kokie pokalbiai apie nusikalstamą žmogaus elgesį ir bausmes yra beprasmiški, jei nekeičiamos sąlygos, kurios skatina tokį elgesį.

*Visuomenėje, kur yra patenkinami pagrindiniai žmogaus poreikiai, vyraus konstruktyvus elgesys, o tiems jos nariams, kurie susidurs su sunkumais bendruomeniniame gyvenime, bus suteikta visapusiška pagalba, o ne bausmės.

*Etiško elgesio siekis – tai žmonijos idealo siekis. Praktinė etika – tai gebėjimas užtikrinti procesus, kurie sukuria palankias gyvenimo sąlygas visiems žmonėms, harmonijoje su gamta ir visa gyvybe.

*Pereinamasis procesas bus skausmingas, nes jame dar išliks daugybė įvairių elgesio modelių. Mes neskirstome elgesio į teisingą ir neteisingą, gerą ir blogą. Bet mes renkamės elgesį, kuris atneša naudą visiems žmonėms.

Mintys iš Žako Fresko knygų ir pasisakymų, parengė ir vertė ruvi.lt

Neįtikėtinas dosnumas

Kartą vienas labai gobšus žmogus atėjo pasitarti pas išminčių.

Jis pasiguodė senoliui, kad labai daug dirba prekiaudamas, kad saugo kiekvieną monetą, kad nuolat ieško būdų padidinti savo pelną ir kad dėl savo apsukrumo susikrovė didžiulius turtus.

Papasakojo jis ir apie savo šeimą bei giminaičius – kaip šie pavydi jam, kaip nuolat pašiepia vadindami įvairiausiais įžeidžiančiais žodžiais.

– Tik pamanykite: juk aš žinau, kad jie taip kalba tik todėl, kad patys yra tinginiai ir netikėliai! – susijaudinęs dėstė gobšuolis. – Jie pavydi man, nes patys nemoka taupyti. O mane už mano taupumą ir apsukrumą apšaukė godžiu savanaudžiu!

Išminčius ramiai išklausė. Paskui labai rimtai ištarė:

– Jie neteisūs. Dosnesnio žmogaus aš nesu matęs savo gyvenime.

– Tikrai?! – su nuostaba ir nepatiklumu paklausė gobšuolis.

– Tikrai, – patvirtino išminčius. – Juk jiems tik atrodo, kad tu gobšus ir savanaudis, o iš tikrųjų tavo dosnumas yra beribis..

Gobšuolio veidą nušvietė palaiminga šypsena..

– Tu taip stengiesi, visas savo jėgas atiduodi, – ramiai tęsė senolis, – o juk vieną dieną visi tavo sukaupti turtai atiteks tavo giminaičiams, ir net tiems, kurių tu taip nekenti.. Iš tiesų – tavo dosnumas neįtikėtinas!..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gražaus visiems savaitgalio 🙂 !

Vedos apie aukas, labdarą ir sąveiką

Vedų tradicijoje auka arba labdara yra prasminga tik tuomet, kai atneša žmogui, grupei žmonių arba žmonijai absoliutų gėrį. O suprasti – kas yra absoliutus gėris – gali tik dvasingas ir tyras žmogus.

Mūsų pasaulyje absoliutaus gėrio sąvoka yra iškreipta dėl skirtingo žmonių sąmoningumo, todėl dažniausiai apsiriboja savanaudiškumo kriterijais.

Egoistinės paskatos (godumas, puikybė, pavydas ir pan.) formuoja nesveikus žmonių tarpusavio santykius ir nesveiką visuomenę, kurioje įsivyrauja nelygybė.

Kai yra nelygybė – yra ir skurstantis bei vargstantis žmonių sluoksnis. Šie žmonės ir tampa ta terpe, kurios pagalba savanaudiški žmonės demonstruoja savo “gerumą“ labdara ir aukomis.

Ir esmė net ne tame, kad jie daro tai savanaudiškai, o tame, kad jie nesuvokia, kad jų veiksmuose nėra gėrio, nes savo aukomis jie nepanaikina nelygybės ir skurdo priežasčių, o tik laikinai užglaisto ryškiausiai matomas pasekmes.

Vedos aiškina, kad neišmanymo (tamoguna) sąmonės lygmenyje žmonės aukoja ne vietoje, ne laiku, ne tai ir ne tiems žmonėms. Savo aukomis jie gali pažeminti kitą žmogų, padaryti jo gyvenimą dar blogesniu arba pasinaudoti juo.

O aistros (radžaguna) sąmonės lygmenyje žmonės aukoja kažką kitiems tik savanaudiškais tikslais: dėl gero įvaizdžio arba dėl noro gauti kažką mainais.

Darnos (satvaguna) sąmonės lygmens žmonės viską daro kitų labui besąlygiškai, nuoširdžiai ir su meile. Jie dalinasi viskuo, kuo gali (daiktais, maistu, žiniomis..) ir gerai jaučia – kokios pagalbos kam reikia. Jie suvokia, kad kiekvienas besąlygiškai atliktas geras darbas didina absoliutų gėrį Žemėje ir tuo pačiu keičia visų gyvenimą.

Įdomu tai, kad visų gunų žmonės daugiau ar mažiau jaučia poreikį nors kartais pagelbėti kitiems, nors ir daro tai pagal savo suvokimą. Ir tai galima paaiškinti: taip patenkinamas prigimtinis žmonių bendravimo, bendradarbiavimo poreikis. Kitaip tariant – harmoningos sąveikos dėsnis.

Šis dėsnis veikia visur gamtoje ir visoje kūrinijoje: viskas turi tikslą, viskas veikia visų ir kiekvieno labui, vyksta natūrali apykaita, iš vienų procesų gimsta kiti, viskas vystosi ir tobulėja. Šio dėsnio pažeidimas iškreipia harmoningus procesus ir sudaro sąlygas laikinai disharmonijai.

Taip užgimsta susiskaldymas, susvetimėjimas, bedvasiškumas. O vien materialių poreikių užvaldytam žmogui nelengva tai suvokti, nes jo tikslai apsiriboja asmeniniu gerbūviu. Jam sunku dalintis, rūpintis, padėti, jis nemato savęs kaip žmonijos dalelės, nekalbant jau apie platesnį savęs suvokimą – kaip kūrinijos dalies ir bendrakūrėjo.

Taigi, materialios aukojimo ir labdaros formos – tai tolimas harmoningos sąveikos dėsnio atspindys. Kad sugrįžtume į harmoningą sąveiką, pirmiausiai turime atsisakyti egoizmo paskatų savo kasdieniniuose veiksmuose.

Juk kokia mūsų veiksmų paskata (motyvas) – tokie ir rezultatai. Ir kartais išoriškai auka gali atrodyti kilniai, bet jei slapta už tai tikimės kažkokio atpildo – tai neturi nieko bendro su gėriu.

Todėl Vedos ragina būtinai kasdien daryti gerus darbus – tik taip galime atsikratyti egoizmo ir visų jo apraiškų. Reikia mokytis besąlygiškai mylėti, dalintis, padėti, rūpintis ir nuoširdžiai linkėti visiems laimės.. Kasdien.

Bujojantis ir dominuojantis egoizmas žmonių santykiuose ir visuomenėje nesitęs amžinai, jis gali būti (ir bus) sustabdytas vienu būdu – atgaivinant harmoningą sąveiką tarp žmonių. Harmonija – tai viskas, kas skatina žmones augti ir vystytis: besąlygiška meilė, vienybė, taika, dorovė, kūryba..

Tuomet nereikės aukų ir labdarų, nes nebus skurstančių ir vargstančių – juk bus panaikintos skurdo ir vargo priežastys. Tuomet užgims bendri žmonijos tikslai, atgims mūsų vienybė ir bendradarbiavimas visų ir kiekvieno labui. Sugrįš Harmonija į mūsų gyvenimą 🙂 ..

Iš paskaitų ir knygų apie Vedas, parengė ruvi.lt

Laimės paieškos

Vieną dieną Mokytojas pasakė savo mokiniams:

– Aš pasidalinau su jumis viskuo, ką žinojau. Bet dabar turime atsisveikinti, nes surasti savo laimę gyvenime turėsite patys.

– Mokytojau, bet aš girdėjau, kad laimė greitai baigiasi, kad kiekvienam ji vis kitokia.. Kaip tuomet mes ją atrasime? – paklausė vienas mokinys.

– Yra vienas neišsenkantis laimės šaltinis, – atsakė Mokytojas. – Tas, kas jį suranda, yra laimingas visą gyvenimą. Ieškokite..

Atsisveikino mokiniai su savo Mokytoju ir sutarė sugrįžti pas jį po kelerių metų, kad papasakotų apie savo paieškas.

Greitai prabėgo laikas.. Pirmasis mokinys negrįžo, jis atsiuntė Mokytojui tik laišką: “Aš radau laimės šaltinį. Tai – valdžia. Aš sėkmingai lipu valdžios laiptais ir tikiuosi pasiekti aukščiausią pakopą.“

Antrasis mokinys taip pat perdavė Mokytojui žinią raštu: “Laimės šaltinis – turtas.“

Trečiasis mokinys nei pasirodė, nei laiško parašė. Bet Mokytojui papasakojo, kad jo mokinys tapo kariu ir išvyko į svetimą šalį kariauti. “Matyt, mano mokinys nusprendė savo laimę jėga užkariauti.. “ – su liūdesiu pagalvojo Mokytojas.

Praėjo dar keleri metai, ir vieną dieną Mokytoją aplankė ilgai lauktas ketvirtasis mokinys.

– Mokytojau, aš tapau gydytoju. Gydžiau žmones ir mačiau, kokie jie laimingi tampa, kai pasveiksta.. Kokia laimė, kad galiu padėti žmonėms!  – pasidalino savo patirtimi mokinys.

Mokytojas nusišypsojo ir džiaugsmingai tarė:

– Tu supratai patį svarbiausią dalyką! Jei suteiki žmonėms laimės – ji visada bus su tavimi. Juk darydamas gerus darbus, darai geresniu šį pasaulį.. O neišsenkantis laimės šaltinis – tai ir yra siekis daryti gerus darbus. Ir kuo daugiau žmogus semiasi iš šio stebuklingo šaltinio, tuo daugiau laimės jo gyvenime 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos ir gražaus visiems savaitgalio 🙂 !

Tyra, beribė, amžina…

*Meilė – tai visą Kūriniją palaikanti, kurianti ir vienijanti Jėga. Žmogaus noras mylėti ir būti mylimam – tai gilus vidinis poreikis palaikyti ryšį su šia kuriančia Jėga.

*Kai žmogus besąlygiškai myli – jis tampa Kūrėjo bendražygiu, bendrakūrėju. Besąlygiška meilė susieja jį su Aukštesniąja realybe – per tokį žmogų pasireiškia Kūrėjo meilė Žemėje.

*Tačiau žmonių meilės išraiška gali būti skirtinga, ji priklauso nuo žmonių sąmoningumo ir dvasinio brandumo. Tyra, besąlygiška meilė yra tik ten, kur yra harmonija.

*Mažiausia negatyvumo apraiška – pavydo, įtarumo, egoizmo, pykčio, godumo, savanaudiškumo ir pan. – pradeda ardyti meilę. Kai tik suardoma harmonija – meilė išnyksta. Jos vietą užima kūniškos aistros.

*Tikroji meilė nuolat duoda ir dovanoja, o kūniška – visada tik ima. Kūniška meilė degina ir griauna, o besąlygiška meilė – įkvepia ir atgaivina. Besąlygiška meilė – ištikima, nes tas, kas myli, negali išduoti. Jei yra neištikimybė – tai tik kūniška meilė.

*Kūniška meilė gali trukti metus, du, o kartais ir ilgiau, bet galiausiai nutrūksta. Tokiu atveju meilė sąlygota, nes žmogų myli už kažką: už tai, kad gražus arba turtingas, protingas arba darbštus. Kol žmogus turi tai, už ką jį myli – jį mylės. Kai tik tai praras – meilė pasibaigs.

*Tikroji meilė – be sąlygų, be reikalavimų, be kančios. Ji atneša džiaugsmą ir gėrį. Mylintis žmogus spinduliuoja ypatingą energiją, kurią visi jaučia: jį myli ir žmonės, ir gyvūnai, ir augalai. Nėra žmogaus, kurio nepaveiktų, nesušildytų besąlygiška meilė. Meilės akivaizdoje visas blogis tirpsta.

*Besąlygiška meilė niekada nesibaigia, tai begalinis ir nenutrūkstamas procesas – ji nuolat auga, sklinda ir sugrįžta.. Jei žmogus pusę dienos myli, o pusę nekenčia – tai ne meilė.

*Mylėti palankiose gyvenimo sąlygose gali kiekvienas žmogus, bet išsaugoti meilę, kai prasideda sunkumai, nelaimės ar ligos, gali tik dvasiškai stiprus ir doras žmogus.

*Be meilės žmonėms neįmanoma pažinti vienas kito. Juk pažinimas – tai sąmoningas vidinis ryšys tarp žmonių. Toks ryšys įmanomas tik meilėje. Be meilės žmonės svetimėja. Jei žmogus mato tik kito trūkumus – jis jo nemyli, o todėl negali pilnai pažinti.

*Besąlygiškai mylintis žmogus mato ir tai, kas išoriškai dar neatsivėrė kitame žmoguje ir kitiems yra nematoma. Mylėti žmogų – reiškia matyti visą jo vidinį grožį, gėrį ir didingumą. Atverti tikrąjį žmogaus vidinį grožį gali tik besąlygiška meilė.

*Besąlygiškos meilės pabudimas – tarsi antras gimimas. Kai žmoguje pabunda meilė, jo gyvenimas įgauna naują prasmę: jis pakyla į aukštesniąją gyvenimo gamą, kur daug šviesos, o todėl pradeda aiškiai matyti realybę.

*Meilė atveria galimybę matyti tiesą apie save ir Kūriniją, gyvenimo išmintį ir grožį. Kol meilės šviesa neatveria žmogaus širdies – jo sąmonė miega, o todėl klaidžioja iliuzijose ir negali aiškiai matyti tiesos.

*Į meilę kasdien žvelkime kaip į nuolat augantį švelnų sodinuką, kuris keroja, klesti ir skleidžiasi gražiausiais žiedais. Meilė nėra kažkas statiško – tai begalinis augimo ir plėtimosi procesas.

*Meilė – kurianti Visatos jėga, kiekvieną akimirką nešanti kažką naujo. Joje viskas auga, užgimsta ir atsinaujina, todėl mylintis žmogus kupinas naujų minčių, idėjų ir siekių. Tik mylintis žmogus gali tapti tikru kūrėju – tokiu, kuris kuria visų labui ir gerovei.

*Meilės kelias – vienintelis kelias, kuriuo žmogus gali eiti nieko nesibaimindamas. Meilė švelni, bet galinga: ji ištirpdo visas kliūtis, apsaugo nuo tamsos jėgų ir išveda į šviesą. Tai vienintelė jėga, kurios neįveikia jokie ginklai. Tai turtas, kurio niekas negali pasisavinti. Tai išmintis, kuri niekada neišblėsta..

Gimęs zuikiu

Nežinia kur ir nežinia kada, bet tikrai žinoma, kad gyveno kartą zuikis. Pats paprasčiausias, eilinis žvairys, na, gal šiek tiek pastabesnis ir jautresnis, nei kiti zuikiai.

Gyveno jis sau, ir būtų gyvenęs toliau, bet dėl savo pastabumo, o ypač dėl jautrumo, matydamas, kokie rūpesčiai slegia jo gentainių gyvenimą, jis prarado ramybę, dieną ir naktį galvodamas apie sunkią zuikių dalį ir apie tą neteisybę, kurią jie patirdavo iš vilkų, lapių ir kitų žvėrių pusės.

Vieną dieną, klaidžiodamas po mišką, jis meldė Aukščiausiąjį pagalbos, kad išvaduotų jo gentainius nuo tų pavojų, kurie gyvenime juos nuolat persekiojo. Ir, kaip nekeista, Aukščiausias jį išgirdo.

Besimelsdamas jis priėjo trijų takelių kryžkelę ir pamatė didelį akmens luitą, ant kurio buvo parašyta:

“Tiesiai eisi – tapsi stipriu zuikiu ir daug naudos sau ir savo genčiai atneši. Į dešinę pasuksi – vilku pavirsi, bus tau nauda, o broliams savo daug nemalonumų suteiksi. Į kairę eisi – liūtu pavirsi ir didelę naudą sau atrasi, bet savo genčiai daug bėdos atneši.“

Perskaitė visa tai zuikis ir susimąstė:

– Na, kokia nauda iš to, kad aš tapsiu stipriu zuikiu? Zuikis yra zuikis. Bet koks eilinis vilkas ar pusgyvė lapė mane suės, net kauliukų neišpjaudami. Argi verta?

Tarkime, aš pavirsiu vilku. Nematau tame jokių nemalonumų, kuriuos galėčiau suteikti savo gentainiams. Sakyčiau, atvirkščiai. Aš pradėčiau juos ginti nuo lapių ir vilkų. Taip, bet yra baisesnių žvėrių už lapes ir vilkus. Ir kas tada? Ne, neverta.

Reikia būtinai pavirsti liūtu, juk tai visai kitas reikalas. Aš būsiu žvėrių karaliumi, ir tuomet mano genčiai jau tikrai niekas neišdrįs kelti grėsmės. Jau aš tai tikrai tuo pasirūpinsiu. Tegul tik kas nors pabando juos nors pirštu paliesti. O su ta bėda, akivaizdu, čia kažkas pripainiota.

Ir pasuko zuikis į kairę. Ėjo jis, ėjo ir po truputį virto žvėrių karaliumi, bet šių nuostabių pasikeitimų eigoje jis ilgainiui pamiršo visus savo vargšų gentainių rūpesčius.

Ir kai jis pagaliau pilnai pavirto liūtu, tai pamiršo beveik viską: kuo buvo, kuo gyveno ir kaip tapo tuo, kas yra. Bet tai buvo tik pusė bėdos, kita pusė buvo tame, kad jis buvo labai alkanas ir nepamiršo kelio į zuikių buveinę…

Autorius – Orli Bi Dorsi, vertė – ruvi.lt

Visiems saulėto savaitgalio 🙂 !