Tiesai daug žodžių nereikia..

* Būtų daug paprasčiau, jei žmogus išoriškai atrodytų taip pat, kaip ir jo siela.

* Savęs pažinimas dažnai primena svogūną: jame daug sluoksnių, ir kuo ilgiau lukšteni jį, tuo daugiau ašarų..

* Bėda, kai žmogaus krūtinėje ne širdis, o bedugnė piniginė.

* Galima susikalbėti su žmonėmis, kurie kalba kita kalba, bet ne su tais, kurie tiems patiems žodžiams suteikia visiškai priešingą prasmę.

* Puikybė – kuomet neatradęs savęs, žmogus susikuria savo įvaizdį, kurį aukština ir gina.

* Blogis, kad egzistuotų, turi apsimesti gėriu. Tame jo ir niekšybė, ir nepilnavertiškumas: jis negali būti atviras.

* Kuo tyresnis ir šviesesnis žmogus, tuo labiau jam atgrasios visos negatyvumo išraiškos.

* Iliuzijų apimta žmogaus sąmonė – tarsi vėjo genamas laivas nuo sveikos nuovokos kranto.

* Jei mes galvosime, kad neįmanoma įveikti blogio, tuomet ir toliau gyvensime su blogiu.

* Nėra nieko laikinesnio ir tuštesnio už liaupsinamų viešumoje “žvaigždžių“ šlovę, todėl jų garbinimas – didžiausia kvailystė.

* Erelis negaudo musių, bet ir jos įkyri ereliui.

* Tiesai nereikalingos boksininko pirštinės.

* Teisingas atsakymas nekelia daugiau klausimų.

* Galime nežiūrėti į tai, ko nenorime matyti, bet negalime atsiriboti nuo to, ką jaučia mūsų širdis.

* Fizinė trauma – tai kūno skausmas, o psichologinė trauma – sielos skausmas.

* Kritika visada žeidžia, todėl jei klausia jūsų nuomonės, pasistenkite ją pasakyti taip, kad joje nebūtų pažeminimo ar smerkimo.

* Jei mūsų širdyje – neapykanta, egoizmas, baimė, tuomet ten, kur esame, mes sutraukiame, ribojame ir blokuojame erdvę. O jei mūsų širdyje – meilė, tuomet visur, kur tik esame, mes atveriame, harmonizuojame ir praplečiame erdvę.

* Nerasime laimės nei bendravime, nei daiktuose, nei kelionėse, jei nėra tyro būties džiaugsmo širdyje.

* Dvasingas žmogus nelinkęs pasakoti apie save, bet ir nedaro to, apie ką negalima būtų papasakoti.

* Kuo daugiau meilės žmoguje – tuo daugiau gero jis mato žmonėse.

* Kažkas uždega žvakes, kažkas žibintus, kažkas – žvaigždes… O kažkas – įžiebia švelnias tyro džiaugsmo kibirkštėles kitų žmonių širdyse 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Meilei to pilnai pakanka…

Dažnai girdžiu moterų fantazijas: “Man reikia stipraus vyro, kad šalia jo galėčiau pasijusti silpna ir trapi“.

Atvirai pasakius, aš nelabai suprantu, apie jos kalba… Stiprus – tai koks?

“Pasakė – padarė?“ Na, tai ne jėga, o atsakomybė. “Žino, ko nori?“ Tai juk ne jėga, o kryptingumas. “Pasitikintis savimi?“ Tai tiesiog pasitikėjimas savimi, o ne jėga.

Koks gi tas “stiprus vyras“?

“Kad už jo, kaip už mūro sienos?“ Bet siena gali sugriūti, o griūdama prispausti tuos, kas šalia. Arba, galbūt, stiprus tuomet, kai į jį galima atsiremti? Tai juk ramstis, o ne stiprybė.

O gal kažkam jėga – tai kuomet “kumščiu per stalą“? Kažkokia kvaila jėga, nes toks kumščiu gali trinktelti ne tik per stalą…

O man jėga – tai būties būsena. Kaip kalnas. Kaip vandenynas. Tiesiog yra. Ir leidžia būti tam, kas šalia. Tokios formos ir tokio turinio, koks yra. Gyventi ir būti savimi.

Gali tapti namais. Jei prireiks – taps atrama. Pavargsi – švelniai palaikys ir leis pailsėti.

Ir ši jėga neišsenka. Todėl, kad jos daug. Todėl, kad ji galinga. Todėl, kad energija – iš pačio gyvenimo, o jėga – iš amžinybės.

Rami ir taiki būtis. Kur nieko niekam nereikia įrodinėti, tame tarpe ir sau pačiam.

Aš esu. Tu esi. Visoje pilnatvėje ir įvairovėje. Mes kartu. Ir meilei to pilnai pakanka.

Padėka autorei! Pagal Lilijos Achremčik esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !

Jie ten, kur meilė…

Angelai tikrai yra.

Jie tokie pat realūs, kaip ir meilė, nors jie neturi sparnų ir perregimų kūnų. Ir jie visada šalia – kad sušildytų mūsų širdis, kad apgaubtų mus gerumu ir švelniu padrąsinimu: “tu ne vienas…“

Prisimeni – juk būdavo dienų, kai atrodė, kad širdyje toks sunkumas, lyg joje būtų sudėta visa žmonijos kančia, kai norėjosi sėsti į tuštutėlį traukinį ir važiuoti toli-toli, palikus visus ir viską.

Kai eini gatve, tarsi irtumeis per pilką miglą, nematydamas nei žmonių, nei pastatų. Ir nesvarbu – tuo metu šviečia saulė, lyja ar sninga, bet tu eini lyg per miglą, pasinėręs į savo niūrius apmąstymus.

Ir staiga… tu pastebi tą žvilgsnį – tarsi švyturį tamsoje, kuris nukreiptas tiesiai į tave… Ir akimirksniu viskas pasikeičia – lyg kažkas tavyje būtų įžiebęs saulę.

Tai galėjo būti draugas, pažįstamas ar seniai matytas klasiokas. Ir, galbūt, pokalbis nebuvo ilgas, ir, rodos, nieko ypatingo neįvyko, bet tu pajutai tą apgaubiančią ramybę, jo akių šilumą ir širdį užliejusį gerumą.

O atsisveikinęs pastebėjai, kad sunkumas krūtinėje išnyko, dar pagalvojai: “pats dangus man tave atsiuntė…“ Ir taip aiškiai pajutai tą stebuklingą pasikeitimą ir palengvėjimą – atgimė spalvos, garsai ir šviesūs jausmai širdyje.

Taip, tai dangaus pasiuntiniai-angelai, ir tai gyvi, realūs žmonės, kurių širdyse – tyra, besąlygiška meilė. Supranti, jie visada šalia, ir žvelgia į mus tyromis vaikų akimis, išmintingų senolių akimis ir visų-visų mylinčių žmonių akimis…

Ir dar: nepamiršk, kad ir tu kažkam, kam dabar liūdna ir sunku – gali tapti tikrų tikriausiu angelu! Nes tavo širdyje – meilė… Ir pats dangus nukreipia tave apgaubti jį gerumu ir švelniai padrąsinti: “tu ne vienas…“ 🙂

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Parengė ruvi.lt

Klausykite savo širdies..

Ne, visai nebūtina keltis pusę šešių ryto, kad Dievas padėtų. Jis padeda ir tiems, kas keliasi vėliau.

Nebūtina gerti du litrus vandens per dieną. Pakanka tiek, kiek jums norisi.

Ir būti pakilios nuotaikos kiekvieną dieną nebūtina, kad pajustume gyvenimo pilnatvę. Galima liūdėti, patirti ramybę, supykti taip pat galima, o jau pajusti slogią nuotaiką lapkričio pabaigoje – tai tikrai visai natūralu.

Nuolat mąstyti pozityviai ir šviesiai taip pat nebūtina. Periodiškai galvoti: “kaip viskas įkyrėjo, pasiųsčiau visus kuo toliau…“ – tai normalus darbinis procesas.

Gliutenas ir laktozė, tarp kitko, taip pat visai normalūs.

Kad darytume didingus darbus, nebūtina būti energingu ekstravertu. Ramūs intravertai-melancholikai taip pat dirba labai efektyviai.

Nebūtina atitikti modelio ūgį ir svorį, kad tave mylėtų vyras, vaikai ir naminiai gyvūnai.

Nebūtina bėgti maratonų, jei nesinori bėgioti. Galima vaikščioti, šokti, plaukti arba mėtytis sniego gniūžtėmis. Pirkti abonementą į sporto salę taip pat nebūtina.

Visai nebūtina atitikti kažkokius madingus standartus. Ir apskritai nebūtina stengtis visiems patikti.

Nebūtina niekada neklysti, žinoti viską pasaulyje ir niekada nepakliūti į kvailas situacijas. Nebūtina visiems darbuotojų atrankos specialistams palikti neišdildomą įspūdį ir atitikti pačio vertingiausio darbuotojo įvaizdį.

Ir dar nebūtina rytais apsipilti lediniu vandeniu, pirkti drabužius komplektais, medituoti, gauti trečią aukštąjį išsilavinimą ir turėti savo paskyrą socialiniuose tinkluose.

Ir kas smagiausia – visiškai nebūtina klausytis tų, kas tvirtina, jog žino absoliučiai viską apie šį gyvenimą 🙂 .

Padėka autorei! Pagal Oksanos Fadejevos esė, vertė ruvi.lt

Ramios ir jaukios savaitės mums visiems 🙂 !

Palaikanti jėga

Esminiuose gyvenimo pokyčiuose žmogus visada vienišas.

Taip, jūs galite gyventi poroje, jūsų santykiai labai artimi, jūs mylite vienas kitą – ir tai yra puiku. Jūs einate drauge per gyvenimą, jūs suteikiate vienas kitam palaikymą ir saugumą.

Ir visas jūsų bendras gyvenimas įrodo, kad esate nedaloma visuma.

Bet vos tik prieinate svarbių vidinių pokyčių ribą, jūs kaipmat pajuntate gilią vienatvę. Nes šis žingsnis visada žengiamas vienatvėje, pasikliaujant tik savimi. Ir tai gali bauginti…

Tačiau… Sutikite: po visų tų paieškų ir pokyčių taip gera žinoti, kad yra artimas žmogus, kuris visada jūsų laukia, ir su kuriuo galite pasidalinti savo atradimais ir naujais pojūčiais!..

Kokia tai didelė palaikanti ir įkvepianti jėga 🙂 !..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gerumo ir meilės mums visiems 🙂 !

Tamsa prieš aušrą

Nenusimink.

Taip, vakarai bus vis tamsesni, o rūkas rytais – vis tirštesnis. Posūkis, ties kuriuo dar vakar prasidėjo kelias į namus, pavirs labirinto pradžia, o žemėlapio, kaip jau įprasta, niekas tau neduos. Žibintai prisipildys lietaus vandeniu, ir taps labiau panašūs į akvariumus, nei į šviesos šaltinius.

Bet niekas – patikėk man – neužgesins tavo vidinės šviesos, net negalvok apie tai. Ir jei sugebėsi nuolat prisiminti, kad turi tokią nepaprastą dovaną, tuomet tapsi švyturiu šioje Žemėje.

Paklausyk.

Sienos, išaugusios greičiau iš baimės, nei iš betono ir plytų – iškreips žodžius, taps apribojimu prisilietimams. Viskas, kas buvo pasakyta, praeis kreivų veidrodžių karalystę prieš pasiekiant ausis to, kam tai buvo skirta.

Bet tai nesutrukdys vėl ir vėl ieškoti bendros kalbos. Kurti ją iš tylėjimo ir tylos, švelnumo ir vienybės. Ir sekti, kad šį kartą į pačią esmę nepakliūtų galimybė pakenkti.

Tęsk savo kelionę.

Nesivadovauk melu: “aš silpnas, aš nieko nesugebu“. Arba: “palauksiu, pasislėpsiu, ir viskas praeis“.

Bet ženk nors vieną žingsnį. O paskui dar vieną. Veiksmai virsta realybe. Įžiebk ugnį. Saugok šilumą. Nupink iš džiaugsmingų dienų auksinių siūlų apklotą ir užmesk jį ant tamsios nakties, kuri apgaubė tavo miestą ir tavo širdį.

Negalvok apie tamsą ir baimę, nes greitai ateis pavasaris, sulauk jo.

Su mumis kiekvieną sekundę nutinka kažkas reikšmingo ir svarbaus, ir tai gali viršyti visą tavo įsivaizduojamą grožį ir didybę.

Ir kokia laimė, kad tu supranti, apie ką aš dabar kalbu.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Svarbu atgauti pusiausvyrą

Atgauti pusiausvyrą neaiškioje situacijoje…

Tai, ko gero, yra svarbiausia dabar, kai viskas taip miglota…

Tačiau kokiu būdu pusiausvyra atgaunama taip, kad pajustume apčiuopiamą vidinio nerimo ir baimės sumažėjimą?…

Tik tuo, kas tinka būtent jums, mielieji…

Ir kažkam pakaks tiesiog išsimiegoti, paslėpus kuo toliau visus žadintuvus…

Kažkam pabūti su gerais draugais ir jaukiu bendravimu išsklaidyti niūrius vidinius debesis…

Kažkam išsikalbėti iki ryto, tokiu būdu išliejus sukauptus savo vienatvės skausmo ir nuovargio vagonus…

Kažkam prisiminti, kad šeima – tai šiluma ir pasitikėjimas, o ne atsitiktinių žmonių bendrabutis…

Kažkam – liautis kontroliuoti kiekvieną savo ir kitų žingsnį…

Kažkam – pagaliau suprasti, ko gi jis nori…

O kažkam – leisti save mylėti, kurti, keisti savo gyvenimą, nelaukiant geresnių laikų…

Būdų yra daugybė, ir kiekvienas gali atrasti tinkamą…

Nereikia pasiduoti nevilčiai, net jei atrodo, kad viskas beviltiška…

Giliai įkvėpkite ir maksimaliai iškvėpkite…

Tai gyvenimas…

O tai reiškia, kad neaiški situacija – tai viso labo vėjas virš stogų, kuris vieną dieną nurims…

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir ramybės mums visiems 🙂 !