Jį turi kiekvienas…

Jei atsargiai išvyniosime savo didelį, bet jau truputį išdraikytą įvairaus sunkumo sukrėtimų gyvenimą, tuomet po juo atrasime dar vieną – mažytį ir švelnų…

Ir jį turi kiekvienas, kokį jis nenugalimą didvyrį bevaidintų, besigindamas nuo tų visų sukrėtimų.

Tai štai, būtent jame, tame mažame ir švelniame gyvenime, saugoma viskas, kas tyriausia, trapiausia, ir kame nėra jokio cinizmo, bet tuo pačiu saugoma ir pati didžiausia drąsa, kuri padeda išsaugoti žmoniškumą ir pasitikėjimą tuomet, kai netenkame bet kokių stabilumo garantijų ir stabilios laimės.

Mes atsitrenkiame vienas į kitą savo išoriniais kiautais, bet viduje išliekame mažytės patiklios planetos gyventojais, kurioje lyg vaikai džiaugiamės smulkmenomis, svajojame apie gėrį, lopome savo tikrovės plėštines žaizdas, atleidžiame, laukiame, susitaikome su tuo, ko negalime pakeisti ir mylime.

Šis mažas trapus gyvenimas palaiko mus žiaurių susidūrimų su likimu metu, karčių nusivylimų akimirkose, pulsuojančio beviltiškumo priepuoliuose…

Ir tai būtent jis dabar verda kavą jaukioje virtuvėje, vaikštinėja su šunimi parke, apkabina artimus žmones, ruošiasi į teatrą, kepa blynus, kalba apie tai, kas svarbiausia, pasitinka stotyje, bučiuoja vaiką, padrąsina ligonį, juokiasi iš geranoriško pokšto, dainuoja duše ir nesiliauja tikėti, kad gyvybė ir šviesa daug svarbesnė už kažkam patogią tamsą.

Ir net jei mes pamiršime jį, mielieji, jis neįsižeis ir ateis priminti apie save.

Prieis tyliai ir atsargiai sušnibždės į ausį: “Mes tai įveiksime“…

Tikėkite juo.

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Vasara…

Vasara – atskira Galaktika Kosmoso gyvenime.

Čia kiekvieną dieną nutinka stebuklai: skleidžiasi gėlių pumpurai, sirpsta saldžios uogos, čiurlena upės bangos ir gaudžia katerių motorai.

Vėjas gaudo pienių pūkus ir nuneša juos aukštai-aukštai, ten, kur jie virsta žvaigždžių migla. Ir užauga “naujų žvaigždžių pievelė“.

Vasarą daug kas einasi lengviau: dangus apkabina saulėtomis rankomis, žada, kad viskas bus gerai, ilgos šviesios dienos skatina daugiau skaityti, rašyti, dirbti, būti gamtoje.

Kol pasaulį vis dar purto chaosas, svarbu išsaugoti mūsų mažas “užuovėjas“, kurias dabar iš pagrindų blaško siaučiantys išoriniai vėjai. 

…Laistykime gėles. Bučiuokime vaikus. Apkabinkime artimuosius. Kepkime obuolių pyragus. Dirbkime ir toliau savo darbus.

Ir dėkokime už kiekvieną vasaros saulėtekį – nesibaimindami iš anksto, ką gi atneš nauja diena.

Padėka autorei! Pagal Ulianos Ferdman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tiesiog pasitikėkime

Kai esame sutrikę ir nežinome, kas bus toliau.. belieka tiesiog pasitikėti gyvenimu. Ir – savimi…

Ko gero, tai sunkiausia – patirti slogią nežinomybę.

Nes mes visada norime aiškumo: turėti planą ateičiai, matyti prasmę, užsibrėžti tikslus.

Tačiau dabar dauguma mūsų atsidūrė tarsi nesvarumo būsenoje, kaip vėjo blaškomos plunksnelės, skraidančios ore be jokios krypties, ir nežinančios, kur jas vėjas nuneš.

Ir tokia būsena mums pernelyg sunki…

Juk reikia tokio brandumo, tokios stiprybės ir visiško pasitikėjimo gyvenimu, kad priimtume viską taip, kaip yra…

Kad gyventume be didelių planavimų, kad tiesiog – gyventume.

Kad pasitikėtume savimi, savo vidine dvasine jėga, ir – ta aukštesniąja kūrinijos jėga, kurios veikimo principų dažniausiai negalime suvokti dėl jų milžiniškų mastelių, ir kuri sukūrė mus pačius…

Todėl nežinomybėje apninka baimė ir nepasitikėjimas savimi.

Tačiau prisiminkime – juk mūsų gyvenime ne kartą buvo sudėtingos aplinkybės, kai atrodė, jog nėra jokios išeities… Bet… mes tai išgyvenome, mes radome sprendimus, arba – sulaukėme netikėto palaikymo!

Būtent todėl – pasitikėkime savimi, pasitikėkime gyvenimu! Nežiūrint į nieką. Kūrėjas saugo ir brangina savo kūrinius – kaip tėvas savo vaikus. Pasitikėdami gyvenimu mes susijungiame su jėga, kuri mus sukūrė.

Pasitikėjimas – tarsi švyturys, kuris visada nurodo teisingą kelią. Tai jėga, kuri nuramina vidines audras, suteikia stiprybės ir išminties, įkvepia ir įžiebia viltį, siunčia gyvenimo ženklus ir pagalbą.

Tiesiog įsiklausykime į save tyloje…

Tiesiog… pasitikėkime.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės, išminties ir vidinės stiprybės mums visiems 🙂 !

Auksinis laikas…

Užmerk akis, įsivaizduok, kad tau penkeri metai ir pažiūrėk pro langą dar kartą.

Įsivaizduok, kad tau dar nereikia rinktis kuo tikėti, todėl kad nėra jokio pasirinkimo – viskas vientisa, viskas nedaloma.

Tu dar painioji “vakar“ ir “rytoj“, tiesiog todėl, kad laikas neturi jokio skirstymo, jis net nesitęsia, jis tiesiog yra.

Ir tu tiesiog esi, ir dėl to esi praktiškai nepažeidžiamas ir kategoriškai nemirtingas.

Ir skiltelė gintarinio meliono arba stiklinė šviežių aviečių padaro tave absoliučiai, absoliučiai laimingu…

Ištrauka iš Elenos Kasjan kūrybos, vertė ruvi.lt

Meilės ir tyro džiaugsmo mums visiems 🙂 !

Tai ir yra meilė

Eglė visada žalia. O beržas būna plikas, sausas, negražus.

O būna beržas ir sodriai-žalias, auksinis, medaus geltonumo. Ir ant kranto žalia eglė rūpestingai apkabina beržą. Koks jis bebūtų.

Ir tyli upė teka kaip laikas. Kaip gyvenimas.

Tas, kas jus myli ir priima visokį – gražų ir negražų, linksmą ir liūdną, seną ir jauną, piktą ir švelnų – su tuo ir reikia pasilikti ant laiko upės kranto.

Laimingas tas, kurio gyvenime yra toks žmogus.

Dėl jo ir gyvename. Dėl to, kas mūsų nepaliks, jei mes pasikeisime.

Tai ir yra meilė.

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Šiltas žmogus

Šilti žmonės. Žmonės, su kuriais tau šilta ir jauku.

Mano šiltas žmogau. Ranka tavo patikima.

Už mano nugaros tu kalbi tą patį, ką ir man sakai. Šiluma tavo nuoširdi.

Drauge su tavimi skanesnė kvapni arbata ir tai, kuo vaišini prie šios arbatos. Nesvarbu, kuo. Drauge su tavimi gardus pats gyvenimas, todėl atsigaunu, pasijutus ypatingu žmogumi tavo gyvenime. Kaip tai artima… Ir neįmanoma to išreikšti vien dėkingumo žodžiais…

Drauge su tavimi jauku, kur mes besusitiktume: apleistoje lūšnelėje, ant upės kranto, namuose be remonto, nupoliruotame iki blizgesio kotedže. Tu atsineši su savimi tą ypatingą atmosferą, šiltas žmogau. Ir viskas aplink persmelkiama ta šviesa – ir aš jaučiuosi lyg namuose, ir tu namuose, mes – artimos sielos.

Drauge su tavimi kiekvienas žodis turi galią gydyti ir dovanoti. Atidžiai klausau visko, viskas svarbu, įdomu, viskas laiku ir vietoje, į temą, su jausmu. Būti dėmesinga su tavimi lengva. Ir išklausyta, suprasta tavimi – taip pat.

Drauge su tavimi laikas lekia, skirtis nesinori, norisi be galo kalbėtis ir bendrauti su tavimi, nuostabusis šiltas pašnekove. Visada nepakartojamas, kiekvieną susitikimą naujas (nauja), kitoks (kitokia).

Drauge su tavimi tai, kas sunku – lengva, sudėtinga – paprasta, kas atidėta – išsprendžiama, kas nesigaudavo – įkvepia, ir tu mokaisi, bandai, džiaugiesi pradėtu procesu.

Aš taip dėkinga jums, šilti žmonės mano gyvenime. Už tai, kad jūs – tikri. Už tai, kad jūs esate. Už tai, kad jūsų dėka aš dar tikiu gyvenimu. Ir už tai, kad pradedu jį vėl ir vėl gyventi.

Dėkoju… Apkabinu… Su šiluma…

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pasaka apie sparnuotą būseną

Aš taip norėjau skraidyti, taip svajojau, kad vieną dieną atėjo pas mane Angelas ir pasakė:

– Šie sparnai tau. Jie dar maži, bet jei mankštinsi – užaugs, ir galėsi sklandyti lyg paukštis, kur tik panorėsi, visas pasaulis tau bus atviras. Na, bandyk!

Apsidžiaugiau aš, užsidėjau sparnus, apsukau porą ratų kambaryje – uch, kaip smagu! Na, galvoju, valio, svajonės pildosi, dabar mokysiuosi naujų įgūdžių! Bet paskui pagalvojau, kad gi ne viena gyvenu, reikėtų su artimaisiais pasitarti.

– O aš sparnus turiu, – sakau savo vyrui, – noriu išmokti skraidyti. Ką manai?

– Tu ką sugalvojai? – nustebo vyras. – Ar tau darbų namuose maža? Sėsk šalia, kaip padori žmona, arba serialą savo pažiūrėk…

Pajutau, kaip nusileido sparnai… Bet nesiginčijau, juk vyras turi savo nuomonę. Nuėjau pas mamą ieškoti pritarimo.

– Mama, man sparnus padovanojo. Dabar aš galiu skraidyti…

– Negalima, – kategoriškai atsakė mama. – Kas per kvailos fantazijos, juk tu suaugusi moteris, reikia rimčiau žiūrėti į gyvenimą. Skraido musės ir paukščiai, o tau reikia tvirtai ant žemės stovėti.

Na štai, ir pasitariau… Sparnai kaipmat apsunko, lyg būtų peršlapę. Skambinu savo draugei…

– Žinai, aš turiu sparnus! Taip norisi laisvo skrydžio pojūčio!

– Tu ką, įsimylėjai? Juk esi ištekėjusi… Žiūrėk, kad sparnų nenusviltum, būk atsargi, sparnuotoji mano!

Panašu, kad artimieji nesupranta manęs. Ką gi, rytoj man į darbą – ten ir pabandysiu.

Darbe pabandžiau skristi – tuoj mane ant žemės nuleido.

– Sparnuotas polėkis – labai gerai, bet dabar reikia tiksliai vykdyti instrukcijas, – štai ką man darbe atsakė. – Galite namuose skraidyti, o čia derinkitės prie kolektyvo.

Suglaudžiau savo sparnus ir nusiminusi patraukiau namo. Užsidariau kambaryje – tik ten pavyko truputį paskraidyti, bet labai atsargiai. O kai atsiguliau miegoti ir užmerkiau akis – vėl Angelas pasirodė.

– Na, kaip , – klausia, – kaip sparnai? Ar patiko skraidyti?

– Kad man ir nepavyko normaliai paskraidyti, – atsakiau. – Tik truputį po kambarį. Vyras prieš, mama nepritaria, draugė nesupranta, darbe taip pat prieš.

– Na, juos galima suprasti, – sako Angelas. – Jie tavęs tokios nematė, jie įprato tave kitokią matyti.

– Ir ką gi daryti? – klausiu.

– Gali grąžinti man sparnus, jei tau jie nereikalingi.

– Kaip tai nereikalingi? – išsigandau aš. – Aš svajojau, aš taip norėjau! Ne, aš sparnų neatsisakysiu. Tik sakyk, Angele, kaip viską padaryti harmoningai, kad niekam nepakenkčiau?

– Sparnai niekam pakenkti negali, jie tik skrydžio džiaugsmą ir įkvėpimą gali atnešti. Tau reikia įveikti baimę – kai tik liausiesi bijoti, pradėsi skraidyti. Todėl apsispręsk: baimė ar skrydis? Ir nepamiršk, kad sparnams nuolat reikia skrydžio, antraip jie apsunksta ir sustingsta.

Visą naktį apie tai galvojau. O ryte nusprendžiau – skraidysiu! O mano artimieji supras ir pripras… juk meilėje ir santarvėje gyvename. Užsimojau sparnais, ir – į viršų, iki pat debesų…

Žiūriu iš viršaus – o ten, apačioje, taip gražu! Matau vyrą, mamą, draugę ir kolegas. Ir labai aiškiai pamačiau, kad jie taip pat norėtų skraidyti, bet…bijo. Nes patogiau tai, kas įprasta. Na, ir tiesiog jie neturi teigiamo pavyzdžio prieš akis, todėl ir bijo. Bet dabar juk aš su sparnais esu! 

Ir mano nuoskaudą dėl to, kad jie manęs nesuprato, kaip ranka nuėmė. Tai štai ką reiškia “pakilti virš situacijos“ ir “būti aukščiau jos“!

Išskleidžiau sparnus ir sušukau į visą beribį dangų:

– Žmonės, aš jus myliu! Aš galiu skraidyti! Ir jūs, jei tik panorėsite, galite pakilti į dangų! Reikia tik labai norėti!

…Nuo to laiko praėjo daug metų. Mano sparnai sustiprėjo ir užaugo, ir aš iki šiol skraidau. Visas pasaulis man atviras! O mano vyras džiaugiasi, kad jo žmona sparnuota – ko besiimčiau, viską nuveikiu su įkvėpimu, o ir nuotaika mano visada puiki. Ir mama apsiprato, tik kartais atsidūsta, kad dar nesiryžta patirti skrydžio džiaugsmo. Ir visos mano draugės sparnuotos, visi aplink dabar sparnuoti – mano pavyzdys tapo užkrečiamas! O svarbiausia – mūsų vaikai jau gimė sparnuoti, ir dabar aš mokau juos skraidyti!

…O juk baisu net pagalvoti, kas būtų, jei tuomet būčiau išsigandusi ir grąžinčiau sparnus. Aš kankinčiausi ir apgailestaučiau, galvodama, kad galėjau, norėjau, svajojau, bet taip ir nesiryžau…Bet aš apie tai negalvoju. Aš – skraidau! 🙂

Autorius, deja, nežinomas, vertė ruvi.lt

Tyro džiaugsmo ir įkvėpimo polėkio mums visiems 🙂 !