“Ir po nederliaus metų reikia sėti“ – šie Senekos žodžiai tapo man atramos tašku sunkiais išorinių kataklizmų momentais.
Juk kas gali tau padėti, kai derlius – blogas? Prakeiksmai? Blaškymasis po lauką? Siaubingi ateities paveikslai? Ne. Tu tiesiog eini – ir vėl užsėji lauką.
Darai tai, kas svarbu ir tai, kas priklauso tik nuo tavęs, o ne nuo likimo posūkių. Vėl sakai šiltus žodžius vaikams. Apkabini mylimą žmogų. Vėl kalbiesi su žmonėmis apie jų gyvenimą, skausmą ir džiaugsmą. Ruoši maistą – beje, niekas netrukdo tai daryti ir dainuojant.
Žiūri į beribį žvaigždėtą dangų, kuris, savo ruožtu, jau matė milijonus sukrėtimų mūsų mažoje planetoje… Laikaisi duoto žodžio draugams arba mylimiems žmonėms, prieš kuriuos jauti atsakomybę.
Įkvėpi tirpstančio sniego kvapą ir prisimeni – o juk šiandien pavasaris… Arba tiesiog sustoji keletui minučių prie ekrano, kur pasakoja apie gyvenimą Žemės planetoje – pingvinus Antarktidoje ar apie Galapagus.
Mes nežinome, kiek ilgai tęsis sunkūs laikai. Nežinome, ar sudygs daigai iš mūsų pasodintų sėklų.
Tačiau kas mums belieka? Tiesiog sėti – kartu su savo artimaisiais. Todėl kad tik tuomet ir išlieka viltis ir šansas geresniems laikams, ir išlieka prasmė. Juk jei nepasėjome sėklų – tuomet visos mūsų viltys išties beprasmės.
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Meilės, santarvės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !
ruvi 