Sėkime Gėrio sėklas

“Ir po nederliaus metų reikia sėti“ – šie Senekos žodžiai tapo man atramos tašku sunkiais išorinių kataklizmų momentais.

Juk kas gali tau padėti, kai derlius – blogas? Prakeiksmai? Blaškymasis po lauką? Siaubingi ateities paveikslai? Ne. Tu tiesiog eini – ir vėl užsėji lauką.

Darai tai, kas svarbu ir tai, kas priklauso tik nuo tavęs, o ne nuo likimo posūkių. Vėl sakai šiltus žodžius vaikams. Apkabini mylimą žmogų. Vėl kalbiesi su žmonėmis apie jų gyvenimą, skausmą ir džiaugsmą. Ruoši maistą – beje, niekas netrukdo tai daryti ir dainuojant.

Žiūri į beribį žvaigždėtą dangų, kuris, savo ruožtu, jau matė milijonus sukrėtimų mūsų mažoje planetoje… Laikaisi duoto žodžio draugams arba mylimiems žmonėms, prieš kuriuos jauti atsakomybę.

Įkvėpi tirpstančio sniego kvapą ir prisimeni – o juk šiandien pavasaris… Arba tiesiog sustoji keletui minučių prie ekrano, kur pasakoja apie gyvenimą Žemės planetoje – pingvinus Antarktidoje ar apie Galapagus.

Mes nežinome, kiek ilgai tęsis sunkūs laikai. Nežinome, ar sudygs daigai iš mūsų pasodintų sėklų.

Tačiau kas mums belieka? Tiesiog sėti – kartu su savo artimaisiais. Todėl kad tik tuomet ir išlieka viltis ir šansas geresniems laikams, ir išlieka prasmė. Juk jei nepasėjome sėklų – tuomet visos mūsų viltys išties beprasmės.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės, santarvės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Kiekvienas to ieško…

Vėl ir vėl. Kiekvienoje papasakotoje istorijoje, arba istorijoje, kuri saugoma kažkur giliai, kaip didžiausia paslaptis – aš matau tai. Tarsi raudona gija, pagrindinis akordas ir impulsas, paliekantis pėdsaką viso gyvenimo kelyje…

Tai taip paprasta ir tuo pačiu sudėtinga. Taip ryškiai akivaizdu ir taip kruopščiai slepiama. Taip būtina ir kartu taip nepripažįstama. Taip nuostabu ir tuo pačiu taip baugu…

Kiekvienas ieško savo žmogaus.

Ir… kaip sudėtinga kartais tai pripažinti. Net pačiam sau sudėtinga. Sau gal net pirmiausiai. Jautru. Skaudu. Baugu.

Tačiau. Vienaip ar kitaip. Su didžiausia viltimi arba beveik netekus vilties. Juk visi jie tokie skirtingi – žaismingi romantikai, išmintingi filosofai, amžini optimistai, juokingi keistuoliai, niūrūs cinikai.., net užkietėję vienišiai ar atsiskyrėliai, einantys savo užsibrėžtu keliu, kuriems, atrodytų, nieko nereikia, tik to savo kelio… taip, net ir jie.

Visi jie… Ieško savo Ypatingo Žmogaus.

To, su kuriuo gali visada būti savimi. Skambėti unisonu, perpinant du gyvenimus į vieningą simfoniją, tuo pačiu neprarandant savo unikalaus skambėjimo.

To, su kuriuo galima nerti į gilumą. Keliauti po visatas – vidines ir išorines, tyrinėti pasaulį, sinchroniškai jį pajusti, ir – atsispindėti, atsispindėti, atsispindėti vienas kito akyse.

To, su kuriuo norisi eiti į RYTOJŲ, kuriant bendrą pasaulį, gyvenimą, bendrą kelią. Žinant, kad tai bus ypatingas rytojus. Ir viskas bus neįtikėtinai ypatinga. Ypatingos dienos. Ypatingi pokalbiai. Ypatingi prisilietimai. Ypatingi žodžiai. Ypatingos akimirkos.

Ir tu pats galėsi pasijusti ypatingu. Neįtikėtinai. Magiškai. Ypatingu.

Argi tai nenuostabu?..

Taip sudėtinga ir tuo pačiu – taip paprasta.

Padėka autorei! Pagal K. Mesing esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Jį turi kiekvienas…

Jei atsargiai išvyniosime savo didelį, bet jau truputį išdraikytą įvairaus sunkumo sukrėtimų gyvenimą, tuomet po juo atrasime dar vieną – mažytį ir švelnų…

Ir jį turi kiekvienas, kokį jis nenugalimą didvyrį bevaidintų, besigindamas nuo tų visų sukrėtimų.

Tai štai, būtent jame, tame mažame ir švelniame gyvenime, saugoma viskas, kas tyriausia, trapiausia, ir kame nėra jokio cinizmo, bet tuo pačiu saugoma ir pati didžiausia drąsa, kuri padeda išsaugoti žmoniškumą ir pasitikėjimą tuomet, kai netenkame bet kokių stabilumo garantijų ir stabilios laimės.

Mes atsitrenkiame vienas į kitą savo išoriniais kiautais, bet viduje išliekame mažytės patiklios planetos gyventojais, kurioje lyg vaikai džiaugiamės smulkmenomis, svajojame apie gėrį, lopome savo tikrovės plėštines žaizdas, atleidžiame, laukiame, susitaikome su tuo, ko negalime pakeisti ir mylime.

Šis mažas trapus gyvenimas palaiko mus žiaurių susidūrimų su likimu metu, karčių nusivylimų akimirkose, pulsuojančio beviltiškumo priepuoliuose…

Ir tai būtent jis dabar verda kavą jaukioje virtuvėje, vaikštinėja su šunimi parke, apkabina artimus žmones, ruošiasi į teatrą, kepa blynus, kalba apie tai, kas svarbiausia, pasitinka stotyje, bučiuoja vaiką, padrąsina ligonį, juokiasi iš geranoriško pokšto, dainuoja duše ir nesiliauja tikėti, kad gyvybė ir šviesa daug svarbesnė už kažkam patogią tamsą.

Ir net jei mes pamiršime jį, mielieji, jis neįsižeis ir ateis priminti apie save.

Prieis tyliai ir atsargiai sušnibždės į ausį: “Mes tai įveiksime“…

Tikėkite juo.

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Vasara…

Vasara – atskira Galaktika Kosmoso gyvenime.

Čia kiekvieną dieną nutinka stebuklai: skleidžiasi gėlių pumpurai, sirpsta saldžios uogos, čiurlena upės bangos ir gaudžia katerių motorai.

Vėjas gaudo pienių pūkus ir nuneša juos aukštai-aukštai, ten, kur jie virsta žvaigždžių migla. Ir užauga “naujų žvaigždžių pievelė“.

Vasarą daug kas einasi lengviau: dangus apkabina saulėtomis rankomis, žada, kad viskas bus gerai, ilgos šviesios dienos skatina daugiau skaityti, rašyti, dirbti, būti gamtoje.

Kol pasaulį vis dar purto chaosas, svarbu išsaugoti mūsų mažas “užuovėjas“, kurias dabar iš pagrindų blaško siaučiantys išoriniai vėjai. 

…Laistykime gėles. Bučiuokime vaikus. Apkabinkime artimuosius. Kepkime obuolių pyragus. Dirbkime ir toliau savo darbus.

Ir dėkokime už kiekvieną vasaros saulėtekį – nesibaimindami iš anksto, ką gi atneš nauja diena.

Padėka autorei! Pagal Ulianos Ferdman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tiesiog pasitikėkime

Kai esame sutrikę ir nežinome, kas bus toliau.. belieka tiesiog pasitikėti gyvenimu. Ir – savimi…

Ko gero, tai sunkiausia – patirti slogią nežinomybę.

Nes mes visada norime aiškumo: turėti planą ateičiai, matyti prasmę, užsibrėžti tikslus.

Tačiau dabar dauguma mūsų atsidūrė tarsi nesvarumo būsenoje, kaip vėjo blaškomos plunksnelės, skraidančios ore be jokios krypties, ir nežinančios, kur jas vėjas nuneš.

Ir tokia būsena mums pernelyg sunki…

Juk reikia tokio brandumo, tokios stiprybės ir visiško pasitikėjimo gyvenimu, kad priimtume viską taip, kaip yra…

Kad gyventume be didelių planavimų, kad tiesiog – gyventume.

Kad pasitikėtume savimi, savo vidine dvasine jėga, ir – ta aukštesniąja kūrinijos jėga, kurios veikimo principų dažniausiai negalime suvokti dėl jų milžiniškų mastelių, ir kuri sukūrė mus pačius…

Todėl nežinomybėje apninka baimė ir nepasitikėjimas savimi.

Tačiau prisiminkime – juk mūsų gyvenime ne kartą buvo sudėtingos aplinkybės, kai atrodė, jog nėra jokios išeities… Bet… mes tai išgyvenome, mes radome sprendimus, arba – sulaukėme netikėto palaikymo!

Būtent todėl – pasitikėkime savimi, pasitikėkime gyvenimu! Nežiūrint į nieką. Kūrėjas saugo ir brangina savo kūrinius – kaip tėvas savo vaikus. Pasitikėdami gyvenimu mes susijungiame su jėga, kuri mus sukūrė.

Pasitikėjimas – tarsi švyturys, kuris visada nurodo teisingą kelią. Tai jėga, kuri nuramina vidines audras, suteikia stiprybės ir išminties, įkvepia ir įžiebia viltį, siunčia gyvenimo ženklus ir pagalbą.

Tiesiog įsiklausykime į save tyloje…

Tiesiog… pasitikėkime.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės, išminties ir vidinės stiprybės mums visiems 🙂 !

Auksinis laikas…

Užmerk akis, įsivaizduok, kad tau penkeri metai ir pažiūrėk pro langą dar kartą.

Įsivaizduok, kad tau dar nereikia rinktis kuo tikėti, todėl kad nėra jokio pasirinkimo – viskas vientisa, viskas nedaloma.

Tu dar painioji “vakar“ ir “rytoj“, tiesiog todėl, kad laikas neturi jokio skirstymo, jis net nesitęsia, jis tiesiog yra.

Ir tu tiesiog esi, ir dėl to esi praktiškai nepažeidžiamas ir kategoriškai nemirtingas.

Ir skiltelė gintarinio meliono arba stiklinė šviežių aviečių padaro tave absoliučiai, absoliučiai laimingu…

Ištrauka iš Elenos Kasjan kūrybos, vertė ruvi.lt

Meilės ir tyro džiaugsmo mums visiems 🙂 !

Tai ir yra meilė

Eglė visada žalia. O beržas būna plikas, sausas, negražus.

O būna beržas ir sodriai-žalias, auksinis, medaus geltonumo. Ir ant kranto žalia eglė rūpestingai apkabina beržą. Koks jis bebūtų.

Ir tyli upė teka kaip laikas. Kaip gyvenimas.

Tas, kas jus myli ir priima visokį – gražų ir negražų, linksmą ir liūdną, seną ir jauną, piktą ir švelnų – su tuo ir reikia pasilikti ant laiko upės kranto.

Laimingas tas, kurio gyvenime yra toks žmogus.

Dėl jo ir gyvename. Dėl to, kas mūsų nepaliks, jei mes pasikeisime.

Tai ir yra meilė.

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Šiltas žmogus

Šilti žmonės. Žmonės, su kuriais tau šilta ir jauku.

Mano šiltas žmogau. Ranka tavo patikima.

Už mano nugaros tu kalbi tą patį, ką ir man sakai. Šiluma tavo nuoširdi.

Drauge su tavimi skanesnė kvapni arbata ir tai, kuo vaišini prie šios arbatos. Nesvarbu, kuo. Drauge su tavimi gardus pats gyvenimas, todėl atsigaunu, pasijutus ypatingu žmogumi tavo gyvenime. Kaip tai artima… Ir neįmanoma to išreikšti vien dėkingumo žodžiais…

Drauge su tavimi jauku, kur mes besusitiktume: apleistoje lūšnelėje, ant upės kranto, namuose be remonto, nupoliruotame iki blizgesio kotedže. Tu atsineši su savimi tą ypatingą atmosferą, šiltas žmogau. Ir viskas aplink persmelkiama ta šviesa – ir aš jaučiuosi lyg namuose, ir tu namuose, mes – artimos sielos.

Drauge su tavimi kiekvienas žodis turi galią gydyti ir dovanoti. Atidžiai klausau visko, viskas svarbu, įdomu, viskas laiku ir vietoje, į temą, su jausmu. Būti dėmesinga su tavimi lengva. Ir išklausyta, suprasta tavimi – taip pat.

Drauge su tavimi laikas lekia, skirtis nesinori, norisi be galo kalbėtis ir bendrauti su tavimi, nuostabusis šiltas pašnekove. Visada nepakartojamas, kiekvieną susitikimą naujas (nauja), kitoks (kitokia).

Drauge su tavimi tai, kas sunku – lengva, sudėtinga – paprasta, kas atidėta – išsprendžiama, kas nesigaudavo – įkvepia, ir tu mokaisi, bandai, džiaugiesi pradėtu procesu.

Aš taip dėkinga jums, šilti žmonės mano gyvenime. Už tai, kad jūs – tikri. Už tai, kad jūs esate. Už tai, kad jūsų dėka aš dar tikiu gyvenimu. Ir už tai, kad pradedu jį vėl ir vėl gyventi.

Dėkoju… Apkabinu… Su šiluma…

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !