Mėnuo: liepos 2009

Metaforos

Įdomu, kodėl metaforos turi tokį poveikį ir leidžia pamatyti tai, ką paprastame pasakojime sunku parodyti ir išreikšti? Pirmiausia pažiūrėkime, kokia metaforos reikšmė. Žodis “metafora“ kilęs iš graikų kalbos “metaphora“ ir reiškia perkėlimą. Žodyne šis žodis apibūdinamas kaip vaizdingas perkeltinės reikšmės pasakymas, paslėptas palyginimas, pagrįstas faktiškai nesusijusių, bet panašių savybių turinčių daiktų, reiškinių gretinimu, tapatinimu; konstrukcija vienanarė – tai, kas lyginama, dažnai neįvardinama, atspėjama iš konteksto.

Mokslininkai įrodė, kad metaforos stimuliuoja dešinįjį smegenų pusrutulį ir skatina visuminį mąstymą. Metaforos suvokiamos ne tiek intelektualiai, kiek jutimiškai. Metaforos nebando kažkuo įtikinti, neneigia mūsų nuomonės, todėl nesukelia jokio vidinio pasipriešinimo ir noro ginčytis. Mes jas arba suprantame, arba ne. Jos gali būti ir labai sudėtingos, ir labai paprastos, naudojamos kasdieninėje kalboje, posakių pavidalu.

Sudėtingoms metaforoms priskiriamos alegorijos, įvairios analogijos, taip pat siužetai, turintys keletą prasmės lygmenų, nebūtinai aprėpiančių kažkokį ryškų turinį. Jų paskirtis – suaktyvinti ir atskleisti neprieinamus žmogaus pasąmonės resursus, stimuliuoti mąstymo procesą, kurio metu pamatomos iki tol nežinomos sritys. Kadangi kreipiamasi tiesiogiai į pasąmonę, išsijungia išankstinė kritika ir racionalizacijos.

Metafora šiame mąstymo procese tampa asociacijų katalizatoriumi, savotišku ryšininku, ji pasiūlo protui pačių sudėtingiausių uždavinių sprendimus, parodo esmę. Dažnai žmonės tiesiog negali sutikti su kažkokiu mąstymo būdu, požiūriu į pasaulį ir tai apsunkina bendravimą. Metaforos sėkmingai naikina šį bendravimo barjerą, sukuria tarpusavio ryšius, sustiprina supratimą. Mes tiesiog nepajėgūs ginčytis su metafora..

Su metaforos simbolika susijusios asociacijos labai dažnai duoda postūmį “praregėti“. Kasdieniniame bendravime metaforos padeda perduoti norimą turinį neįžeidžiant, nesukeliant pasipriešinimo ir ginčų. O esant tam tikroms aplinkybėms, jos gali pastūmėti žmogų į neregėtas kūrybos aukštumas.. Taigi, neginčijamai – metaforos kartais išties stebuklus daro 🙂 ..

Keletas pasakojimų, kurie ir nuotaiką kelia, ir priverčia susimąstyti 🙂 ..

SAVO ŽODŽIŲ NELAISVĖJE
Išminčius mokė:
– Kol žodis neištartas, jis belaisvis to, kas jį ketino ištarti. Kai žodis pasakytas, jo belaisviu tampa tas, kuris jį ištarė.

GERIAU PATYLĖTI
Išminčius prisipažino:
– Aš dažnai apgailestauju dėl to, kad kalbėjau, bet retai gailiuosi tylėjęs..

KAS KIENO TARNAS
Valdovas papriekaištavo asketui:
– Kodėl tu nenusilenki man, kaip dera daryti visiems mano tarnams?
Asketas jam atsakė:
– Suprask, kad ne aš tavo tarnas, o tu – mano tarnų tarnas. Mano valioje visi žemiški norai, ir jie man pavaldūs. O tu – žemiškųjų norų vergas, jie tave nugalėjo ir valdo, ir tu esi jų tarnas.

GALVOK APIE RYTOJŲ
Atsiskyrėlis patarė:
– Tai, ko tu nenori turėti rytoj, atsisakyk šiandien. O tai, ką nori turėti rytoj, įsigyk šiandien.

VALGYK SAIKINGAI
Gydytojas patarė:
– Nesuvirškintas maistas doroja tą, kuris jį valgė. Todėl maitinkis saikingai, kad tai, ką tu suvalgei, nepradėtų valgyti tavęs.

DRĄSI OŽKA
Ožka užsiropštė ant aukšto stogo ir nuo ten drąsiai koneveikė vilką. Jis klausėsi, klausėsi jos burnojimo ir pasakė:
-Tai ne tu, ožka, kalbi įžūlius žodžius, o toji vieta, kur tu esi.

DOSNUMO ESMĖ
Filosofo paklausė:
– Kas yra tikrasis dosnumas?
-T ikrasis dosnumas yra tuomet, kai sunkią valandą padedi reikalingam paramos, – atsakė jis.

IŠMINTINGAS ŽMOGUS
Vienas išmintingas žmogus buvo labiau linkęs klausyti, negu kalbėti. Paklaustas, kodėl jis taip elgiasi, žmogus atsakė: “Ne be reikalo kūrėjas davė žmogui vieną liežuvį ir porą ausų“..

INDĄ PAŽINSI IŠ SKAMBESIO, ŽMOGŲ – IŠ ŠNEKOS
Kaip kad molinio indo stiprumą parodo skambesys, taip žmogaus būdą parodo žodžiai, kuriuos jis ištaria..

IŠMINTIS
Išminties šventovėje viskas tinka ir neatmetama niekas iš to, ką sukuria protas, ko moko papročiai, kas ramina ir nukreipia mintis nuo negandų. Dideliame ūkyje naudojami ne tiktai sidabriniai ir auksiniai indai, bet ir indai, pagaminti iš molio. Ir kaip teisingi apaštalų pamokymai apie tai, kad nuolatos reikia gyventi džiaugsme ir lavinti protą, teisinga ir tai, kad nėra nė vieno menkaverčio pasakojimo, iš kurio negalima būtų pasisemti išminties, suvokus jo esmę..

Saulėto ir smagaus visiems savaitgalio 🙂 !

Dvasinė branda

Visi žmonės yra skirtingi, ir ne tik savo charakterio savybėmis, bet ir dvasine branda. Rytų filosofai skiria žmonės į kūdikio, vaiko, paauglio, jaunuolio, brandaus žmogaus dvasią ir sieja tai su karma. Panašią išvadą, remdamasis savo praktika, padarė ir amerikiečių psichologas D.Stivensas. Man jo išvados ir pasvarstymai pasirodė įdomūs, aktualūs ir atitinkantys realybę, todėl sutrumpintai išdėstysiu esmę.

Būti suaugusiu žmogumi dar nereiškia būti subrendusia asmenybe. Lygiai taip pat nereiškia, kad visi jauni žmonės yra nesubrendę. Dažnai tenka matyti, kaip suaugę žmonės elgiasi lyg paaugliai. Ir, atvirkščiai – jauni žmonės rodo jų amžiui nebūdingą brandą ir išmintį. Kuo brandesnis žmogus, tuo jame daugiau atsakomybės, bendražmogiškų vertybių suvokimo. Didelis egoizmas rodo nebrandų charakterį. Pažiūrėkime, kaip psichologas suskirstė brandos etapus ir jiems būdingus teiginius. Suprantama, jie yra suaugusių žmonių.

Pirmasis sąlyginis brandos etapas – kūdikio sąmonė. Šio etapo pagrindiniai teiginiai: pasaulyje tiek daug naujo ir netikėto; gyvenime taip viskas supainiota – dažnai jame nesusigaudau; mano giminaičiai ir draugai man yra viskas pasaulyje, be jų tiesiog negalėčiau gyventi; aš dažnai jaučiuosi pasimetęs ir man reikalingas žmogus, kuris galėtų pamokyti, ką reikia daryti; kiekvienas gyvenime turi elgtis taip, kaip jam patinka; tik gąsdinimu galima pasiekti tai, ko norėtum; jeigu kas nors stojo tau skersai kelio – nusikratyk juo; esu labai prietaringas..

Antrasis brandos etapas – vaiko sąmonė. Jo pagrindiniai teiginiai: tik tarp panašių į mane žmonių jaučiuosi saugiai; žmonės turi žinoti savo vietą; paprastai aš elgiuosi taip, kaip man yra sakoma; papildomas atsargumas niekada nepakenks; neverta pasitikėti nepažįstamais žmonėmis; jeigu negyvensiu pagal Dievo įsakymus, jis tikrai mane nubaus; niekada negalima pamiršti, kad visur aplinkui pilna virusų ir mikrobų; tai, kas sena ir išbandyta – geriau už viską; velnio pagundos jėga yra labai didelė; man nepatinka nežinomi produktai..

Trečias brandos etapas – paauglio sąmonė. Šio etapo teiginiai: gyvenimas – kova, visuomet turi būti pirmas; svarbiausia gyvenime – sėkmė; aš žinau, kaip išgauti naudą iš vieno ar kito dalyko; man į galvą nuolat ateina puikių idėjų – žmonėms reikėtų pasimokyti iš manęs; nesigailiu netikėlių; biznyje laimi kieta politika – negerbiu minkštakūnių; ateis laikas, kai mes visiškai pažabosime gamtą; išgyvena stipriausi, nugalėję lieka; svarbiausia padaryti gerą įspūdį; man patinka padaryti geriau už kitus ir išsiveržti į priekį..

Ketvirtasis brandos etapas yra jaunuolio sąmonė. Jam būdingi teiginiai: aš noriu save pažinti; jaučiu būtinybę padėti nelaimingiems žmonėms; man patinka stebėti žmonių elgesį; mane domina įvairios pasaulio religijos; mėgstu ragauti naujus valgius; manau, kad gamta turėtų būti apsaugota nuo negailestingo plėšimo; aš dar nesuvokiau savo paskirties šiame gyvenime; mano širdis atvira žmonėms; dažnai gyvenimas – sudėtingas dalykas; kartais jaučiu, kad manęs daugelis nesupranta; manau, kad iš esmės visi mes – broliai ir seserys šiame pasaulyje..

Ir paskutinis žmogaus brandos etapas – suaugusio žmogaus sąmonė. Jam būdingi teiginiai: gamta – svarbiausias mūsų mokytojas; tikiu, kad tarp žmonių egzistuoja glaudus ryšys; jei įskaudinau kitą, jaučiu skausmą ir pats; aš turiu savo nuomonę, kuri dažnai kertasi su visuomenėje pripažinta; aš noriu būti toks, koks esu; jaučiu savyje gilų dvasingumą, kurio nebūtina sieti su religija; aš manau, kad daugeliu atveju ligų šaltinis – savos emocijos ir nuostatos; jaučiu gilų ryšį su gamta ir gyvūnais; išorė nėra svarbu – daug svarbesnis žmogaus vidus; aš lengvai bendrauju su įvairių visuomenės sluoksnių žmonėmis; į gyvenimą žiūriu filosofiškai..

Įdomus suskirstymas, tiesa? Yra tame logikos, o ir pavyzdžių gyvenime.. D.Stivensas teigia, kad pagrindinė žmogaus brandos tendencija yra nukreipta į asmeninės patirties įgijimą. Bręsdamas žmogus vis giliau sugeba įsisavinti ir analizuoti jam pateiktas gyvenimo situacijas. Subrendęs žmogus sugeba konfliktines situacijas išspręsti taikiai ir neskausmingai. Jo mintys ir sprendimai tampa vis labiau nepriklausomi. Kuo brandesnis žmogus, tuo mažesnę jis jaučia baimę kitų žmonių ir nežinomybės akivaizdoje. Jo principai – vis labiau bendražmogiški.

Brandos ribų nėra, branda beribė. Žinoma, tai sąmoningas augimas, kai nuo egoistinių apribojimų augama iki bendražmogiškų vertybių. Arba.. užstringama ties kažkuriuo etapu, lyg sugedusi plokštelė.. Priminsiu, kad tai sąlyginis suskirstymas, bet verčiantis susimąstyti.. ir vėl prie to paties: viskas mumyse, viskas mūsų valioje.. jei tik tai suprantame 🙂 ..

Kūrybiškumas

Dažniausiai menininkams priskiriame šią savybę, nesusimąstydami, kad ji yra kiekviename iš mūsų. Tai galinga gyvenimo jėga, dažnai lydima spontaniškumo ir glūdinti mūsų intuicijoje. Teigiama, kad mūsų protėviai išgyveno būtent intuicijos dėka. Intuicija pajungia aukščiausią žmogaus kūrybingumą, panaudodama ne tik vaizdinius, metaforas, simbolius ir archetipus, bet ir įjungia visas nestandartines pažinimo formas, kurias per visą savo gyvavimą sukaupė žmonija.

Valstybė, religija ir išsilavinimas kartu sukūrė priklausomybės atmosferą, laikančią žmogų intelektualinės vergovės būsenoje. Todėl dauguma žmonių nežino apie savo kūrybines galias ir išsivadavimo ieško išorėje. Tikisi pagalbos iš artimųjų, draugų, bažnyčios, valstybės.. Nesusimąstydami, kokią galingą kūrybinę jėgą ir gabumus nešiojasi kiekvienas savyje.

Daugelis žmonių mano, kad jie nėra kūrybiški. Mes esame patyrę tiek kritikos, kad bijome ką nors naujo ir pradėti. Dažniausiai negaudavome padrąsinimo ir paramos, todėl nusprendėme, kad esame nekūrybiški ir šitą savybę priskyrėm meno žmonėms, kažkam.. tik ne sau. Bet.. tai nėra tik menininkų privilegija, tai kiekvieno žmogaus savybė, tik kartais užgesinta ir giliai glūdinti.

Kūrybinė jėga atsiveria, kai drįstame peržengti mus ribojančias idėjas, įvairius blokus ir baimes. Visi dvasiniai mokymai pabrėžia: “Viskas, kas jums reikalinga, yra jūsų viduje.. Dangaus karalystė jumyse“. Kiekvienas žmogus turi pasirinkimo dovaną ir galimybę išreikšti save, pasiekti viską, ko trokšta. Būti kūrybiškam reiškia būti drąsiam, entuziastingam, lanksčiam. Tuomet atsiveria intuicija ir žmogus kūrybiškas visame, ką jis bedarytų.

Jis tampa kanalu, kuriuo laisvai teka kūrybinės jėgos, jo kūryba stimuliuojama iš išorės ir iš vidaus, jis turi ryšį su intuicija ir ja pasitiki. Intuicija – tarsi tiltas, kuriuo mūsų siela susisiekia su sąmone ir atveria aukščiausias kūrybiškumo išraiškas. Beje, didžioji dalis filosofijos, meno ir mokslinių atradimų vyksta būtent intuicijos plotmėje, tam reikalingos ne tik žinios, nes logika – tai ribotas mūsų mąstymo instrumentas. Ji apdoroja turimą informaciją, bet nekuria naujų žinių.

Loginis mąstymas daro nuoseklius žingsnius, o intuicija veikia žaibiškai, jos dėka žmogus pamato visą vaizdą ar mąstymo rezultatą, iki kurio logika negali atvesti. Senovės mąstytojai manė, kad intuicija yra žmogaus sugebėjimas pažinti tiesą visuose matmenyse: laike ir erdvėje, akimirkoje ir amžinybėje, dabartyje ir ateityje. Šiuolaikiniai mokslo žmonės intuicijai apibūdinti naudoja visuotinai priimtą terminą “ nušvitimas“.

Manoma, kad intuicija slypi mūsų pasąmonėje, jai subtiliai sąveikaujant su sąmone. Amerikiečių tyrinėtojas G.Volesas sukūrė kūrybinio mąstymo schemą, stebėdamas žymių mokslininkų kūrybinį procesą. Shemą jis suskirstė į keturias pakopas:
Pirmoji – pasirengimas. Renkama būtina informacija apie problemą ir bandoma loginiu keliu ją išspręsti.
Antroji – inkubacija. Tai problemos brandinimas, išnešiojimas, kuris išoriškai atrodo lyg sąstingis. Iš tiesų vyksta giluminiai pasąmoės veiklos procesai ties ta problema, prieš kurią bejėgė logika.
Trečioji – nušvitimas. Visada ateina staiga ir netikėtai. Sprendimas gimsta simbolio ar minties – vaizdinio forma, kurią nusakyti žodžiais labai sunku.
Ketvirtoji – patikrinimas. Vaizdinys “įgauna“ žodžių pavidalą, mintys išsirikiuoja nuoseklia, logiška grandine, atradimas moksliškai pagrindžiamas.

Žinoma, nušvitimas yra šio kūrybinio proceso kulminacija. Klasikinė nušvitimo iliustracija – iš vonios iššokęs ir šaukiantis “Eureka!“ Archimedas 🙂 . Psichologai ir filosofai sutaria: kelias, vedantis link nušvitimo, yra žinomas. Kaip tai pritaikyti kiekvienam žmogui? Pirmiausia – suprasti, kad tai sąmoningos ir nuoseklios veiklos rezultatas. Tam, kad būtume gyvenime kūrybingi, turime pirmiausia žinoti, ko norime, ko siekiame ir nesipriešinti tam, prie ko “širdis linksta“, kam esame imlūs ir gabūs.

Turime būti nuoseklūs, nepaskęsti smulkmenose. Kaip dailininkas piešia paveikslą savo vaizduotėje, taip ir mes turime turėti aiškų, detalų vaizdą to, ko siekiame. Mokėti išlaukti, nesiblaškyti. Nebijokime rizikuoti, nes būti kūrybiškam iš esmės reiškia prisiimti tam tikrą dalį rizikos ir mokytis iš klaidų. Mąstykime aukštomis kategorijomis, kūrybingai, atmeskime stereotipus. Būkime iniciatyvūs, entuziastingi, pozityvūs.

Ir.. nesilygiuokime į nieką, pasitikėkime savimi. Kiekviename iš mūsų egzistuoja jėga, žinanti geriausią mums kelią. Intuicija atvers aukščiausią kūrybingumą, suteiks idėjų, minčių, būtinų visiems gyvenimo klausimams išspręsti. Viskas mumyse 🙂 ..

Ar majų kalendorius – pranašystė?

Pirmą kartą su majais susitiko Kolumbas. 1502 metais jis ketvirtąjį ir paskutinį kartą plaukė į Ameriką. Sustojęs mažoje saloje prie šiandieninio Hondūro krantų, jis susitiko su indėnų pirkliais, plaukusiais dideliais laivais. Šie pasisakė esantys “iš Majan“, taip Kolumbas vėliau ir užrašė, o vėliau majais pavadino ir pačius gyventojus. Majai prieškolumbinėje Amerikoje gyveno visai izoliuoti, beveik nebendraudami su kaimynais.

Tai viena paslaptingiausių civilizacijų, kartais vadinamų vienišais genijais. 1562 metais galutinai sužlugdyta ir sunaikinta. Majų sostinėje Mani didžiuliame lauže sudeginamos visos surinktos majų rankraštinės knygos. D.de Lando kronikose yra įrašas: “Radome pas juos (majus) daugybę knygų. Kadangi jose vien tik prietarai ir kipšo apsėstų sapaliojimai, visas jas sudeginome“. Paradoksas, bet tų pačių užkariautojų dėka išliko jų parašytos kronikos, iš kurių sužinome apie neįtikėtinus tiems laikams majų pasiekimus.

Taip pat išliko trys majų hieroglifų knygos – Paryžiaus, Drezdeno ir Madrido kodeksai, taip vadinami pagal vietas, kur jie dabar saugomi. Juose aprašomi įvykiai iš majų istorijos, religijos metraščiai, mitologija, genčių istorijos. Iš jų sužinome, kad iki kolonizacijos majai buvo sukūrę vieną pačių pažangiausių civilizacijų Vakarų pasaulyje. Jie vertėsi žemdirbyste, statė didelius akmeninius pastatus, šventyklas, taip pat piramides – observatorijas. Gamino aukso ir vario dirbinius.

Vystė mokslą. Turėjo hieroglifus ir su juo susijusią literatūrą, matematiką ir astronomiją. Taip pat pirmieji pasaulyje – tūkstančiu metų anksčiau, nei Senasis pasaulis – išrado nulį, kuris atrodo paprastas, bet iš tiesų yra genialus atradimas. Ir, žinoma, majų kalendorius, apie kurį tiek daug mitų.. Jis vertingas tuo, kad yra pakankamai tikslus ir padeda mokslininkams atsekti praeities įvykius.

Kalendorius pradėtas rašyti 3113 metais prieš mūsų erą ir pradinė data žymima kaip “4Aau 8 Kumu“, rašo šią sritį nagrinėjęs M.Stinglas. Kalendoriuje pažymimi kūrybos ir griovimo ciklai, šventieji metai, apibrėžti mėnesiai – 18 po 20 dienų ir papildomos 5 dienos – tai metų trukmė. Taip pat svarbios žemdirbystei, apeigoms datos. Buvo teigiama, kad yra ilgasis ciklas, kurio trukmė – apie 5000 metų (kituose šaltiniuose 5200, 5125). Smulkiau nenagrinėsiu, kam įdomu, pasidomės, informacijos tikrai daug..

Pagrindinis klausimas – kuo remiantis šiuo metu daromos prielaidos apie 2012 metų įvykius? Majų kalendoriuje data apie 2012 pažymima kaip “laiko pabaiga“. Ką tai reiškia? Ogi tik tiek, kad kalendorius buvo sudarytas tiems 5000 metų, t.y., vienam Ciklui. Jokių pranašysčių, išskyrus tuos žodžius, kalendoriuje nėra. Tai tiesiog ilgos eros, Ciklo pabaiga. Kituose jų rašytiniuose šaltiniuose išlikę įrašai, kad “eros pabaigoje gims baltojo jaguaro vaikai, ateisiantys pakeisti pasaulį į gera“.. Iš to galime daryti išvadą, kad su nauja era įvyks žmogaus sąmoningumo šuolis. Tik tiek, remiantis pačiu kalendoriumi.

Jei nagrinėsime plačiau, tai ir kitose religijose taip pat pažymimas pasaulio Ciklas, kuris kartojasi kas 5000 metų. Cikle yra keturi amžiai po 1250 metų. Tai Aukso amžius, Sidabro amžius, Vario amžius ir Geležies amžius. Ciklas dar vadinamas Pasaulio Drama. Nors Drama amžina, tačiau yra nuosekli įvykių seka ir todėl yra pradinis taškas. Keturių amžių arba keturių ciklo dalių pavadinimai, simbolizuojantys metalus, atspindi ne materialią, ne vartojimo kultūrą, o sielos kokybines savybes, jos atsparumą.

Kokios pagrindinės Ciklo amžių savybės, nusako patys metalo pavadinimai – Aukso amžius – tai tyrumas, švara, maksimalus dieviškumas ir grožis. Sidabro amžius – visa kūrinija jau praradusi penktadalį dvasinės energijos, nes prisiriša prie materijos, bet dar dominuoja sielos sąmonė ir žmonės pilnai suvokia savo dvasinę esmę. Bet.. kaip sidabrą jau veikia išoriniai veiksniai, sukeliantys tamsėjimą.

Vario amžiaus pradžioje įvyksta esminis pasikeitimas (prasideda kova su gamta, žmogus prieš žmogų dėl materijos) ir pagimdo dvasinį dvylipumą. Žmogus pats pradeda skleisti atskyrimą bei susipriešinimą. Prasideda žmogaus kančia, ieškojimas prarasto, kuriamos religijos. Geležies amžiuje auga mokslo ir technikos pasiekimai, nes to reikia, siekiant pažinti ir įvaldyti kūriniją.

Geležies amžiaus pabaigoje (kituose šaltiniuose – tamsos amžius, Kali juga) žmogus neturi nieko – nei džiaugsmo, nei sveikatos, nei tikėjimo, nei moralinės stiprybės.Tuo pačiu proto puikybės ir pagundų karalijoje stiprus atsisukimas į dvasingumo šaltinį. Dvasios tamsoje, sielų šurmulyje, kai tiek daug kalbama, siūloma, nežinojimo tamsą tyliai pradeda sklaidyti žinių tiesa – žinios apie mūsų visų vienodą prigimtį, amžiną kūriniją ir Kūrėją. Turi suirti sena, kad gimtų nauja – tai yra sąmoningumo šuolis, seno (mąstymo) pabaiga, kad gimtų nauja.

Ar jums nieko neprimena? Žinoma, kad vyksta pokyčiai, visi tai jaučiame. Kokie jie bus – priklausys tik nuo mūsų. Jokių priešų mes neturime, išskyrus save pačius. Mūsų proto galimybės, egoizmas, užgožė mūsų tikrąją prigimtį – dvasingumą. Futurologų ir mokslininkų manymu, mes praplėsime išmatavimų skaičių, kurių pagal visas teorijas, yra 11, mums prieinami – tik trys. O žiniasklaidos eskaluojama tema apie “2012 12 21“ – tėra prielaidos ir naujos temos šou darymui. Tikėti tuo ar ne – kiekvieno asmeninis reikalas.

Nepamirškime, kad tik keli procentai iš visų pranašysčių išsipildo – yra ir tokia statistika. Pasirenkame patys, kuo tikėti ir savo realybę kuriame patys. Kaip peržengsime ciklų, amžių, periodų ribas – tik mūsų atsakomybė. Galime apgauti save, kitus, bet Visatos dėsnių (kuriuos kol kas vargu ar suprantame), neapgausime. Jeigu iki šiol mus “nešioja“ Žemė, reiškia, yra tam priežastys, yra jegų, energetinių egregorų, kurie išlaiko pusiausvyrą.

Pranašystės daromos, remiantis bendrais užfiksuotais dėsniais (priežasties – pasekmės), pagal to momento padėtį arba “pamatomos“. Bet kokia pranašystė – prielaida, vienas iš variantų. Majų kalendorius nėra pranašystė, tai vertinga informacija. Jis tik primena mums, kad gyvename ciklų, erų, amžių sandūroje, gyvename pokyčių laikotarpiu. Tai puiki proga visiems mums susimąstyti ir atkurti harmoniją – su savimi, aplinkiniais, su gamta. Yra posakis: pagyvensim, pamatysim 🙂 .. Ar verta gyventi pranašysčių baimėje? Manau, tikrai ne 🙂 ..

Pažinimo Ratas

Pažinimo Rato sąvokai išreikšti naudojami tam tikri būdai. Tai keturi senoliai, keturi vėjai, keturios pasaulio šalys, keturi metų laikai, keturios simbolinės rasės ir daug kitų prasmių, nusakomų skaičiumi “4“. Pažinimo Ratas padeda pamatyti ir suvokti tai, kas nevisiškai suprantama ir pastebima, nes tai ne fizikos objektai, o idėjos.

Pavyzdžiui, atskleidžia mūsų ketveriopą prigimtį: fizinę, mentalinę, emocinę ir dvasinę. Sveikas, išlaikantis pusiausvyrą žmogus noro ir valios pastangomis sugeba ištobulinti visus šiuos prigimties aspektus ir būti su jais darnus. Asmens tapatumą, buvo manoma, sudaro keturi aspektai: 1) Kūno pajautimas: savo fizinės prigimties suvokimas; 2) Savęs suvokimas: galvojimas apie save ir savo galimybių žinojimas; 3) Savigarba: požiūris į save ir galimybės tobulėti bei keistis; 4) Apsisprendimas: gebėjimas valios pastangomis ugdyti savo fizines, mentalines, emocines bei dvasines savybes.

Taip pat buvo vadovaujamasi keturių pasaulio šalių vertybėmis. Rytų šalies vertybės – šviesa, pradžia, atsinaujinimas, nekaltumas, atvirumas, spontaniškumas, viltis, tyrumas, vaikystė, drąsa… Pietų šalies vertybės: jaunystė, pilnatvė, vasara, širdis, dosnumas, meilė, ryžtingumas, idealizmas… Vakarų šalies vertybės: tamsa, nežinomybė, svajonės, atkaklumas, apmąstymas, tyla, pagarba, aukojimasis, savęs pažinimas… Šiaurės šalies vertybės: senoliai, išmintis, mąstymas, supratimas, svarstymas, organizavimas, atskyrimas, pilnatvė, nešališkumas, įžvalga, teisingumas…

Dabar apie svarbiausius principus, kurių moko Šventas Medis ir Pažinimo Ratas. Jų dvylika:

1) Vienovė. Viskas yra tarpusavyje susiję ir viską jungia vieninga visuma. Šios visumos dalys tam tikrais ryšiais tarpusavyje susijusios. Taigi – pažinimas įmanomas tik suvokus tokį visumos ryšį.
2) Kaita. Visa, kas sukurta, nuolat keičiasi. Nieko nėra pastovaus, išskyrus ciklų kaitą. Yra dvi kaitos rūšys: viena jų – suartėjimas, kita – atsiskyrimas (skilimas). Abi šios tarpusavyje susijusios pokyčių rūšys yra vienodai reikalingos.
3) Kaita vyksta tam tikrais ciklais arba pagal atitinkamus modelius. Nieko nėra nereikšmingo ar atsitiktinio. Kartais nelengva suvokti visumos ryšio pokytį: dažniausiai mūsų požiūris ir situacija, kurioje priimame pokytį, yra riboti, todėl mes negalime aiškiai suvokti šio pokyčio.
4) Matoma ir nematoma. Fizinis pasaulis yra tikras. Dvasinis taip pat. Abu – tos pačios tikrovės aspektai, turintys savo dėsningumus. Nusižengus dvasiniams dėsniams, kinta ir fizinis pasaulis, ir atvirkščiai. Gyvenimas darnoje – tai abiejų šių tikrovės aspektų laikymasis.

5) Žmonių prigimties rūšys yra dvi: fizinė ir dvasinė.
6) Naujų vertybių įgijama, jei žmonės nuoširdžiai stengiasi. Kuklus gali tapti narsuoliu, silpnas – įgyti jėgų ir drąsos, fizinės prigimties žmogus (materialistas) – pažvelgti į savo vidų ir išgirsti dvasios balsą. Vyksmas, kurio metu žmonės įgija naujų savybių, vadinamas Tikruoju Mokymu.
7) Tikrasis Mokymas ugdomas keturiais aspektais (fizinis, mentalinis, emocinis bei dvasinis). Juos Pažinimo Rate simbolizuoja keturios kryptys. Valios pastangomis tuos aspektus galime išugdyti. Tik visiškai įvaldęs savo prigimtį, žmogus išlaiko pusiausvyrą ir suvokia visumą.
8)Dvasinę esmę sudaro keturios tarpusavyje susijusios galios. Pirma: tai gebėjimas turėti ir suvokti nematerialioje tikrovėje sapnus, vizijas, idealus, dvasinius mokslus, tikslus ir teorijas. Antra: mokėti priimti tikrovę, kaip neįgyvendintų galių atspindį simboline forma, elgtis kitaip nei lig šiolei ar tapti kitokiu. Trečia: talentas pavaizduoti šią nematerialią tikrovę kalbos, meno, matematikos ir kitais simboliais. Ketvirta: atskleidžiant simbolius, priimti ateities sprendimus ir veikti, kad potenciali galimybė taptų tikrove.

9) Būtina aktyvi veikla, kad atsiskleistų potencialios galimybės.
10) Valia reikalinga, kad galėtume peržengti šį slenkstį ir tapti kitokiais. Žmogus turi pats apsispręsti, ar jam reikia leistis į dvasinę kelionę, o dvasinis kelias kantriai lauks tų, kurie tvirtai pasiryžo juo eiti.
11) Pagalbą gaus kiekvienas, kuris apsisprendžia eiti tobulėjimo keliu. Jis sutiks mokytojus ir vadovus bei įgys dvasinę apsaugą. Nebus išbandymų, viršijančių jo jėgas.
12) Pradingęs noras sekti Mokymu – tai vienintelė žmogaus nesėkmė, kuri gali jį ištikti.

Įspūdinga, tiesa? Priminsiu, kad tai Amerikos indėnų dvasinio mokymo esmė, surinkta po kruopelytę ir atgaivinta grupelės entuziastų. Kiekviena gentis turėjo savitą mitą apie pasaulio sukūrimą, kurių personažai – gamtos stichijos, gyvūnai ir paukščiai. Įkurtas Keturių pasaulių tarptautinio asmenybės ir visuomenės raidos institutas, kurio įkūrėjas – Phil Lane Jr. – yra tradiciškai pripažintas indėnų vadas. Už savo veiklą jis apdovanotas aukštu Žmogaus laisvės ir teisių fondo apdovanojimu. Tokiu apdovanojimu įvertintas ir Tibeto vadovas Dalai Lama. Jei ką sudomino, yra “Vagos“ išleista knyga “Šventas Medis“.

Man ši tema buvo įdomi ir netikėta – tiek gilios išminties praplėtė mano supratimą apie šios tautos gyvenimo filosofiją, nelengvą likimą, išlikimą, identiteto kainą. Šią temą pratęsiu dar vienu įdomiu fenomenu – dabartinėje Meksikoje gyvenusių Majų kalendoriaus pranašystėmis..

Šventas Medis

Tai pagrindinis indėnų išminties simbolis. Dauguma iš mūsų vaikystėje mėgome skaityti knygas apie indėnus, žavėjomės jų drąsa ir išmintimi. Yra ir tragiška šios tautos istorijos dalis, kurią daugelis žinome. Labai nudžiugino, kai sužinojau, kad vyksta išlikusių indėnų genčių atgimimas, sukurti judėjimai, renkantys Šiaurės ir Pietų Amerikos indėnų išmintį ir atgaivinantys tradicijas ir savimonę.

Po 1492m., kai K.Kolumbas atrado Ameriką, indėnų gyvenimas neatpažįstanai pasikeitė. Nuo 15 a.pabaigos iki 19a. dėl ligų, karų su europiečiais ir pavergimo indėnų sumažėjo keliasdešimt kartų. Majų genties indėnų buvo išnaikinta apie 5 mln. Pirmoji Kolumbo sutikta gentis, Haičio salos karibai (tainai), buvo paversti vergais ir išmirė iki 1650 metų. Tikslių duomenų, kiek iš viso išnaikinta vietinių gyventojų, nėra, nes tais laikais nebuvo vykdoma tiksli gyventojų apskaita. Išlikę tik kai kurių teritorijų duomenys ir tik apytiksliai nustatyta, kad šis skaičius galėjo būti nuo 8,4 mln (užregistruota) iki 112,5 mln žmonių. Tokia skaudi praeitis..

Labai įdomu buvo susipažinti su šios tautos išmintimi, kuriai buvo artima ir gyvybiškai svarbi darna su gamta, iš kurios sėmėsi jėgų ir išminties. Pagrindinis ir svarbus indėnams simbolis – Šventas Medis. Jis simbolizuoja gyvenimą, laiko ciklus, Žemę ir Visatą. Taip pat jame įžvelgiamos žmogaus gyvenimo ciklo pakopos nuo gimimo iki vienybės su Visata.

Šventas Medis turi keturias didžiąsias prasmes, kurių pirmoji – apsauga. Medžio šešėlis saugo nuo saulės, iš medžių statomi namai ir apeigų būstai, teikiantys fizinę ir dvasinę apsaugą. Jo mediena sušildo, žievė simbolizuoja apsaugą nuo išorinio pasaulio. Iš medžio skaptuojami kajakai ir kanojos. Didžioji Švento Medžio paskirtis – saugoti žmonių būrimosi vietą ir būti jos branduoliu.

Antroji didžioji prasmė – Švento Medžio gyvastis. Simboliškai tai įprasmina medžio vaisius. Gilesne prasme vaisius yra maistas, kurį žmonės gauna bendraudami vieni su kitais fizinėje ir dvasinėje aplinkoje. Medžio lapai ( jie nukrenta ant žemės, patręšia dirvą, kad medis galėtų augti, vešėti, žydėti ) simbolizuoja žmonės, kartų kaitą ir dvasinį mokymą, skirtą palikuonims, kad jie būtų sveiki ir dvasiškai augtų.

Trečioji didžioji prasmė – Švento Medžio augimas. Jis auga iš savo centrinės šerdies į išorę ir aukštyn. Šis augimas – lyg žmonių dvasinio augimo poreikis. Mąstydami ir keisdamiesi, žmonės įgyja keturias galias: fizinę, protinę, emocinę ir dvasinę. Iš tikrųjų žmogus pirmiausia keičiasi dvasiškai, o vėliau tai išryškėja jo asmenybėje. Iš pažiūros šie pokyčiai nematomi paviršiuje, nes vidinio Švento Medžio augimo žmonės nemato. Tokiu būdu gyvenimą galima suvokti kaip asmens dvasinio augimo išraišką. Šaknų ir šakų vešėjimas išreiškia žmogaus kasdienybės galias. Kita prasme augimas – tai ir laiko, gyvenimo ciklai. Tai amžinas procesas, nes Šventas Medis įsišaknijęs Motinoje Žemėje, bet savo viršūne siekia beribę Visatą.

Ketvirta didžioji prasmė – Švento Medžio darna arba vienovė. Jis simbolizuoja Didžiąją dvasią, kaip kūrimo branduolį, pusiausvyros ir savęs suvokimo centrą. Viena vertus, įsismelkusios į Motiną Žemę šaknys, simbolizuoja nematomą mūsų esmę, o Švento Medžio dalis virš dirvos – tai, kas yra akivaizdu. Tik suvokus ir suradus tarp jų pusiausvyrą, mūsų asmenybės medis vešės, duos gausiai vaisių bei sėklų tolesniam augimui ir klestėjimui vienovėje. Iš tiesų mes savo gyvenimą pradedame darna, tačiau šią vienovę esame kartais įpratę savo šeimose, gentyse ir visuomenėje sugriauti ir suardyti.

Dar vienas svarbus simbolis indėnų mokymuose – Pažinimo Ratas. Tai archaiškas simbolis, kurį turi beveik visi Šiaurės ir Pietų Amerikos indėnai. Pažinimo Ratas yra senas ir galingas Visatos simbolis, tai nebylus daiktų tikrovės mokytojas. Jis atskleidžia daugelį būdų, kuriais daiktai tarpusavyje susiję, taip pat parodo ne tik esamus daiktus, bet ir taip pat ir tuos, kurie galėtų būti..

Man šis mokymas pasirodė labai netikėtas ir įdomus. Jį skaitydama, supratau, kad Tiesa yra universali ir ją įvairiais simboliais, žodžiais ir sąvokomis įamžino visos Žemėje gyvenusios tautos.. Išties, visi mes daugiau žinome apie tradicines religijas.. Sekantį kartą parašysiu apie indėnų Pažinimo Ratą – labai įdomu 🙂 ..

Perliukai

Kaip gi kitaip pavadinsi išmintį, kuri visuose mokymuose persipina, atsikartoja ir šviečia.. Šiandien pasidalinsiu vieno dvasinio vadovo pasekėjų Singapūre suformuotu tekstu – hipotetiniu interviu su Dievu. Atkarpomis teko jį skaityti, o neseniai aptikau pilną tekstą. Mintys tokios universalios ir pamokančios..

Taigi – Hipotetinis interviu su Dievu:
“Užeik, – pasakė Dievas, – tai norėtum gauti mano interviu?“
“Jei turi laiko, “ – pasakiau.
Jis nusišypsojo ir tarė: “Mano laikas – amžinybė, jo užtenka viskam; kokius klausimus turi galvoje ir ko norėtum paklausti manęs?“
“Jokių, kurie būtų tau nauji. Kuo labiausiai tave stebina žmonės?

Jis atsakė:
““Tuo, kad jiems atsibosta būti vaikais, jie skuba užaugti, o tada vėl trokšta būti vaikais. Kad jie praranda sveikatą, kad uždirbtų pinigų, o po to leidžia pinigus, kad atstatytų sveikatą. Jie susirūpinę galvoja apie ateitį ir pamiršta dabartį. Taip jie negyvena nei dabar, nei ateity. Jie gyvena, lyg niekada nereiktų mirti o miršta taip, lyg niekada nebūtų gyvenę“.

Jis suėmė mano rankas ir mes ilgai tylėjome. Po ilgo laiko aš paklausiau:
“Kaip Tėvas, ko tu paprašytumei vaikų, kad jie padarytų?“
Dievas atsakė:
“Suvokti, kad jūs negalite priversti kitų jus mylėti. Ką jūs galite padaryti, tai mylėti ir leisti būti mylimiems… Suvokti, kad reikia daugel metų, kad užsitarnautum pasitikėjimą, ir užtenka kelių sekundžių jį sugriauti…Suvokti, kad turtingas ne tas, kuris daug turi, o tas, kuriam nedaug reikia…

Kad reikia valdyti savo požiūrius, kitaip požiūriai valdys jus…Kad užtenka kelių sekundžių skaudžiai sužeisti tuos, ką mylime, bet reikia daug metų toms žaizdoms užgydyti…
Būtina praktikuoti kasdienį atlaidumą…Suvokti, kad yra daug jus mylinčių žmonių, bet jie nežino, kaip išreikšti savo jausmus… Suvokti, kad pinigai gali nupirkti viską, tik ne laimę… Kad jūs galite būti nusiminę, bet negalima dėl to liūdinti esančius aplink jus… Kad didelėms svajonėms nereikia didelių sparnų, bet reikia nusileidimo mechanizmo joms įgyvendinti…

Suvokti, kad tikri draugai yra retenybė ir jei radote juos, tai radote tikrą lobį… Kad ne visada pakanka, kad kiti jums atleistų, kad reikia ir patiems sau atleisti… Kad esate šeimininkai to, ką turite ir vergai to, ką sakote… Kad pjausite tai, ką pasėjote: jei sėjate paskalas – pjausite intrigas, jei sėjate meilę – pjausite meilę…
Suvokti, kad tikroji laimė – tai ne savo tikslų pasiekimas, bet mokėjimas džiaugtis tuo, ką jau pasiekėte…Kad laimė yra apsisprendimas. Jūs nusprendžiate būti laimingi tokie, kokie esate ir su tuo, ką turite, arba ““mirštate“ nuo pykčio ir pavydo dėl to, ko jums trūksta… Suvokti, kad du žmonės gali žiūrėti į tą patį dalyką ir matyti visiškai skirtingai…

Kad tie, kurie yra nuoširdūs, gyvenime daugiau pasiekia… Suvokti, kad net jeigu jums atrodo, kad neturite nieko, kad galėtumėte duoti, kai draugas verkia šalia jūsų, jūs randate stiprybės numalšinti jo skausmą savo palaikymu… Kad tie, kuriuos stengiatės labai mylėti ir pririšti, pabėgs šalin, o tie, kuriems leidžiate mylėti, liks visada šalia…
Suvokti, kad nors žodis “meilė“ turi daug įvairių reikšmių, bet jis gali prarasti vertę, jei nuolat tuščiai švaistomas… Suvokti, kad jūs negalite padaryti nieko ypatingo tam, kad aš jus mylėčiau – aš tai tiesiog darau… Aš šalia jūsų, nes esu amžinas mylintysis, jūs kartais toli nuo manęs, nes esate amžini dvejotojai… Trumpiausias atstumas tarp mūsų – malda“…

Man tai tokie gražūs žodžiai 🙂 .. Nesvarbu, kas juos pasakė, bet tai paprasta ir nuoširdu: iš širdies į širdį 🙂 .. Saulėto ir šilto visiems savaitgalio!

Sąmonės evoliucija

Evoliucijos psichologija teigia, kad žmonija tapo inteligentiškesnė, bet ir gerokai agresyvesne rūšimi gamtoje. Kokiu būdu formavosi ir plėtėsi žmogaus sąmoningumas? Žmogaus evoliuciją galima suvokti kaip vystymą jame tų galimybių, kurios niekada nesivysto savaime. Ji būtina pačiam žmogui , kai jis suvokia, kokioje yra padėtyje ir supranta savo galimybę pakeisti tą padėtį. Galima sakyti, kad žmogus yra savo evoliucijos priežastis, priemonė ir tikslas.

Žmogus turi sugebėjimą mąstyti, jo evoliucija yra jo sąmoningumo evoliucija, o sąmoningumas negali vystytis nesąmoningai. Kaip gi įvyko esminis šuolis žmogaus sąmoningume? Tyrinėtojai teigia, kad kvantinis šuolis žmonijos vystymosi eigoje įvyko todėl, kad mūsų protėviai pradėjo jungtis į vieną būrį, kompleksiškai ir visiems naudingai tarpusavyje bendrauti.

Ekonominė vystymosi, sąmoningumo pažanga buvo pasiekta ne išstumiant, sunaikinant ar pergudraujant konkurentus, o sukuriant stabilius ir patikimus tarpusavio santykius, praktikuojant darbo pasidalijimą, vykdant lygiaverčius mainus. Tik bendruomenės ir socialinės grupės išgyveno ir sėkmingai vystėsi toliau. Tai buvo svarbiausias mūsų protėvių išgyvenimo ir vystymosi laimėjimas.

Karai, rasizmas, pavergimas, išnaudojimas, nėra tikrosios žmogaus prigimties savybės, tai tik nepavykusių susivienijimų pasekmės – teigia evoliucijos psichologas H.Emnst. Laikui bėgant ir didėjant gyventojų prieaugiui, nepakako gamtos išteklių, prasidėjo karai. Žmonija evoliucijos eigoje pasiekė neįtikėtinai komplikuotų ir diferencijuotų santykių sistemos. Žmogus tapo kovojančia ir maištaujančia būtybe.

Bet.. anatomiškai “modernios“ smegenys pradėjo sėkmingai funkcionuoti būtent žmonijos vienijimosi periodu. Archeologas R.Vait teigia, kad kultūrinis šuolis įvyko maždaug prieš 40000 metų, nes vienijimasis tapo egzistencine būtinybe, garantuojanti išgyvenimą. Žmonės išmoko derėtis ir pasiekti kompromisą, pasidalinti patirtimi ir laimėjimais, vystė bendravimo įgūdžius. Todėl socialinė kompetencija yra pats svarbiausias mūsų protėvių palikimas.

Evoliucijos psichologija rekonstruoja realius praeities scenarijus, įrodančius bendruomenės gyvenimo strategijos privalumus. Toks gyvenimas skatino vystymąsi, kompromisinius sprendimus, taiką. Bendruomenės programos egzistuoja ir šiandien, tačiau šiuolaikinis vartotojiškas idealas baigia išstumti bendražmogiškumo principus, gimdo konkurencinę kovą ir susvetimėjimą. Tai socialinės struktūros erezija, stabdanti žmogaus sąmoningumo vystymasi. Todėl, kaip teigia tyrinėtojai, tai aklavietė..

Kad sąmoningumas augtų ir žmonija tobulėtų visomis prasmėmis, turime grįžti prie bendruomeniškumo idėjos.Tai būtų pagrindas sekančiam šuoliui žmogaus sąmonės brandos ir plėtimosi eigoje. Susipriešinimas, susiskaldymas žadina žemiausius žmogaus egoistinius bruožus ir ambicijas. Žmonija tarsi grįžta atgal dvasine prasme.. “ Ne tik pavieniai asmenys, bet ir ištisos tautos demonstruoja trimečio vaiko elgesį, – sako psichologas D.Stivensas, – tiktai šiuo atveju frazė: “aš su tavim nežaisiu, nes tu mane erzini“, virsta įvairiomis prekybinėmis sankcijomis dėl nenusisekusių diplomatinių santykių“ ..

Evoliucijos psichologai išskiria esminius žmonijos principus ir primena tai, kas mums yra svarbiausia:
1) Mus visus vienija kultūrinis, kalbinis ir etninis pagrindas.
2) Bendruomenimė strategija sujungia atskiras grupes ir leidžia joms drauge sėkmingai vystytis.
3) Priešų iš esmės nėra.
4) Protėviai mums lėmė dabartį, o mes esam atsakingi už ateitį.
5) Turime atsižvelgti ir pasinaudoti per tūkstantmečius sukauptomis protėvių vertybėmis.

Evoliucija yra judėjimas į priekį, tai neišsemiamos galimybės. Ką pasirinksime mes – turime spręsti kiekvienas asmeniškai.Tik teigiamos nuostatos veda mus link bendruomeninės programos, kuri jau mums gyvybiškai svarbi. Žmogus, praradęs bendrumo jausmą, tampa atskirtas nuo kitų, labiau pažeidžiamas, susipriešinęs. Prisimenat: visi mes esame viena 🙂 ..

Mylėti ar turėti?

Išnagrinėję visas psichologines subtilybes, lyg galėtume, jomis remiantis, kurti laimingus santykius. Supratę klaidingus lūkesčius, prigimtinius lyčių poreikius dar neturėsime pilno vaizdo. Yra dar aspektai, be kurių supratimo bus sunku. Pirmas – tai vidinė kiekvieno mūsų motyvacija kuriant santykius.

Dažnas atvejas, kai sutuoktinis yra priemonė nuo vienatvės, kai dėl nepilnavertiškumo jausmo yra poreikis nuolat su kažkuo būti. Tuomet ir ieškodami meilės, žmonės ieško žmogaus, kuriuo tikisi užpildyti save. Iš to kyla savininkiškumas, noras valdyti, nepaleisti, nes sunku skirtis su tuo, kas suteikia pilnatvę. Tokiu motyvu grįsti santykiai visada sunkūs, nes neįmanoma pasisavinti žmogaus, o ir žmoguje, kurį siekiama savintis, tai natūraliai gimdo pasipriešinimą.

Dar vienos pinklės, vedančios į nusivylimus – lygiavimasis į kitus. Tai užgesina gražiausius jausmus. Kiekviena šeima sukuria savo bendravimo modelį. Neatkartosime kitos šeimos modelio, koks mielas jis mums beatrodytų. Be to, visada matome išorinę žmonių santykių pusę – tai, kas mus žavi, gali būti gražus fasadas.. Psichologinis šeimos modelis – tai tarsi trečias “asmuo“ šeimoje, dviejų žmonių unikalus kūrinys, ir kas tai bus – harmonijos siekimas ar mūšio laukas, priklausys tik nuo sutuoktinių.

Ir.. pagrindų pagrindas – visuomenės poveikis. Gyvename visuomenėje ir jos poveikis mums yra – suvokiame tai ar ne. Šiuolaikinė visuomenė persmelkta abiems pusėms naudingų mainų idėjos. Kultūroje, kur vyrauja rinkos orientacija, kur materialinė sėkmė yra išskirtinė savybė, žmonių meilės ryšiai dažnai atkartoja tuos pačius mainų modelius, kurie valdo ekonominę rinką.

Savo knygoje “Menas mylėti“ E.Fromas visapusiškai išnagrinėja šitą klausimą – tai tikrai vertinga informacija šiuolaikiniam žmogui. Jis padeda suprasti, kad vartotojiškas modelis persmelkia ir žmonių bendravimą ir santykius. Kiekvienas trokštame meilės, bet šiandien beveik viskas pasaulyje laikoma svarbiau už meilę – prestižas, pinigai, valdžia.. ir didelę dalį savo energijos išeikvojame siekiant šitų tikslų, o meilei paliekama “atsitiktinumo ar pasisekimo“ dalia.

Gyvenimas pagal turėjimo principą – tai ramstis tiems, kurie nori būti tikri, nori turėti paruoštus atsakymus į visus gyvenimo klausimus, bet nedrįsta jų ieškoti savarankiškai. Tai rėmai ir priklausomybė nuo išorinių aplinkybių, siekimas jiems atitikti. Ir sutuoktinis su tokiu požiūriu ieškomas toks, kuris patrauklus pagal to laiko madą – fizine ir dvasine prasme. Santykiai taip pat orientuoti į turėjimą, atitikimą “standartui“.

Kadangi norima gauti, tai ir meilė suvokiama kaip “tapti mylimu“, o ne mylinčiu, gebančiu mylėti. Prieš santuoką mylinčių žmonių energija nukreipta į buvimą, t.y., savęs atidavimą kitam žmogui ir jo stimuliavimui. Po vestuvių santuokos liudijimas kiekvienam partneriui suteikia išskirtinę teisę valdyti savo sutuoktinio kūną, jausmus ir dėmesį. Atpuola reikalas stengtis, nes meilė virto tuo, ką žmogus turi – nuosavybe.

Toks įtakotas vartotojiškas požiūris neša nusivylimus.. Nė vienas nesistengia, nes jau “turi“, bet stengiasi įžvelgti tokios permainos priežastį savo partneryje ir jaučiasi apgautas. Nė vienas nepastebi, kad neteisingas požiūris – kad meilę galima turėti – atvedė prie to, kad jie nustoja mylėti. Dabar, užuot mylėję vienas kitą, jie tenkinasi bendra nuosavybe: pinigais, visuomenine padėtimi, namais, vaikais.

Taip kartais santuoka, kuri iš pradžių buvo grįsta meile, virsta bendro turto valdymu, tam tikra korporacija, kurioje vieno egoizmas susijungia su kito egoizmu ir sukuria “šeimą“. Iš nusivylimo gali kilti iliuzija, kad naujas partneris ar partneriai patenkins meilės troškimą, suteiks meilę. Tokie žmonės nuolat jaučia meilės ilgesį ir supranta, kad viskas, ko jiems trūksta, yra meilė..

Ką gi daryti, jei suvokiam, kad daugiau ar mažiau įkliuvom į vartotojiško požiūrio į meilę pinkles? Pirmiausia – sąžiningai tai sau pripažinti. Antra, aiškiai suprasti ir įsisąmoninti, kad MEILĖ YRA MENAS. Tai veikla, o ne įspūdis. Žodis “įsimylėjimas“ prieštarauja pats sau. Kadangi meilė yra produktyvi veikla, tai ji yra pastovi būsena, o ne pasyvus afektas.

Jei mes norime sužinoti, kaip mylėti, turime parodyti tokį patį ryžtą, kaip panorę išmokti bet kurio kito meno – muzikos, tapybos.. Taip pat suprasti, kad visi mokame mylėti – tai natūrali mums būsena, tereikia tai atgaivinti ir išsilaisvinti nuo primestų stereotipų. Gal pradžioje pritrūks žinių – pasieškokime jų ir būtinai taikykime savo gyvenime – taip atgausime savo natūralų sugebėjimą mylėti.

Ir.. nepamirškime, kad bet kokios srities Meistru galime tapti tik po didelės praktikos – kai teorinės žinios ir praktiniai rezultatai susilies intuicijoje – bet kurio meninio meistriškumo esmėje. Tai reiškia, kad sukūrę šeimą, turime tam visą gyvenimą. Meilė išlaisvina ir suteikia sparnus, ji įkvepia ir padaro gyvenimą nuostabų.. Mylėdami sukuriame ypatingą erdvę, kurioje gera ir ramu, kurioje auga laimingi vaikai, kurioje esame kartu ir kiekvienas turime galimybę asmeniniam augimui 🙂 E.Fromas tai vadina menu, aš pridurčiau: tai aukščiausias menas, tai mus vienijanti stebuklinga energija 🙂 ..

Santuoka: pasiseka ar darbo rezultatas?

Gavau prašymą diskusiją perkelti čia ir paklausti jūsų nuomonės. Klausimai buvo tokie: kodėl, laikui bėgant, santuoka vis labiau įgauna kasdieniškumo, o sutuoktinis.. neįdomus ar net erzina? Bet.. kai tik santuokai iškyla grėsmė, norima jį susigrąžinti bet kokia kaina? Kaip išsaugoti santuoką ir jausmus? Ir nuo ko priklauso laiminga santuoka?

Pažiūrėkime, kaip į tai žiūri psichologai. Kas pirmiausia mus nuvilia, kai pradedame rimtus santykius? Tai iliuzijos ir fantazijos, kurios dažnai neturi nieko bendra su realiu gyvenimu. Yra surinkti pagrindiniai mitai apie idealią santuoką, kurie neatitinka realybės ir atneša daug nusivylimų:

1. Laimingoje santuokoje romantiški santykiai tęsiasi amžinai.
2. Mano sutuoktinis turi suprasti ko aš noriu ir kas man reikalinga be žodžių.
3. Geras intymus gyvenimas turi būti spontaniškas, lydimas audringų emocijų.
4. Mano išrinktasis turi priimti visus mano trūkumus ir turi padėti man juos įveikti.
5. Mano sutuoktinis visada bus mano pusėje visuose ginčuose ir konfliktuose.
6. Jei intymus gyvenimas nėra audringas, tai rodo, kad meilės nėra.
7. Sėkmingoje santuokoje sutuoktiniai nesiginčija.
8. Santuoka savaime pagerins mano gyvenimą visomis prasmėmis be mano pastangų.

Pripažinkime, kad daugelis turime tokių įsitikinimų prieš kurdami santuoką. Iš kur jie? Iš mūsų nežinojimoč Iliuzijos, kad antspaudas pase jau yra laimės garantija visam gyvenimui. Realybė skiriasi nuo mūsų fantazijų. Kiekvienas žmogus ir kiekviena pora išgyvena savo vystymosi etapus. Pora prisitaiko vienas prie kito, mokosi derinti bendrus ir asmeninius planus. Sėkmingas poros gyvenimas priklauso nuo noro ir sugebėjimo susitarti, atrasti bendrus sąlyčio taškus.. tuo pačiu paliekant kiekvienam ir asmeninę erdvę augimui. Tai kūrybinis procesas, vykstantis visą poros gyvenimą kartu.

Neatitikimas tarp to, ką įsivaizdavome, ir to, kas vyksta realybėje, gimdo nusivylimą santuoka ar sutuoktiniu. Bet.. retas susimąstome, kad yra svarbi mūsų gyvenimo realybė – mūsų natūralūs prigimtiniai poreikiai. Psichologai skiria pagrindinius moteriškus ir vyriškus poreikius, susijusius su šeima. Supratę juos, turime daugiau šansų sukurti laimingą santuoką. Moters poreikiai šeimoje pagrindiniai yra šie:

1. Meilė, prisirišimas, dėmesys – daugumai moterų gyvybiškai svarbūs. Tai joms reiškia patikimumą, pritarimą, saugumą. Moterims reikalingi prisilietimai, apkabinimai, bučiniai, gėlės, skambučiai, laisvalaikis kartu. Tai tolygu meilės prisipažinimui ir patvirtinimui.
2. Pokalbis. Vyrai dažnai nesupranta, kaip tai moteriai svarbu. Nuoširdus pokalbis sutvirtina santykius, jis moteriai svarbus, nes per jį yra palaikomas emocinis ryšys.
3. Sąžiningumas ir atvirumas. Moteriai būtina pasitikėti savo vyru. Pasitikėjimas jai – santykių pagrindas. Jei moteris nepasitiki vyru, sunku tikėtis gerų santykių.
4. Finansiniai įsipareigojimai. Tai siejama su patikimumu ir vyriškumu. Moters gyvenime yra etapai, kai jai tai ypač svarbu – tai vaikų gimimas ir auginimas.
5. Šeimyniniai įsipareigojimai. Moterys svajoja, kad vyrai būtų šeimos lyderiai. Kad vyras būtų šeimos galva ir geras tėvas. Jos nori jausti moralinį palaikymą auginant vaikus.

Vyrai taip pat turi savo poreikius, susijusius su šeima. Pagrindiniai poreikiai tokie:

1. Įvertinimas. Vyras pilnavertis jaučiasi tuomet, kai jo pastangos, pasiekimai yra įvertinti. Tai didžiulis motyvuojantis vyrą faktorius.
2. Intymūs poreikiai. Dažnai moterys nesupranta šio poreikio, lygiai kaip ir vyrai neįvertina moterų poreikio švelnumui ir dėmesiui. Suderinus šiuos du vyro ir moters poreikius, galima natūraliai sukurti šiltus ir gražius intymius santykius.
3. Partnerystė pomėgiuose ir laisvalaikyje. Vyrai nori, kad moterys suprastų jų pomėgius ir pagal galimybes juose dalyvautų – tiesiogiai ar palaikydamos ir pritardamos.
4. Patraukli žmona. Vyrui svarbu, kad jo žmona jį žavėtų ir būtų jam patraukli. Neveltui sakoma, kad vyrai myli akimis, todėl dvasinį savo žmonos grožį vyras turi ir “matyti“.. ( neapsileiskime, mielosios..)
5. Namų jaukumas. Vyrai nori ramybės ir “namų“ atmosferos. Jam gyvybiškai svarbi savo jaukumo ir ramybės oazė gyvenime.

Tai baziniai sutuoktinių poreikiai santuokoje, išskirti, remiantis ilgalaikiais tyrimais. Yra asmeninių subtilybių, bet jie esmės neapsprendžia. Jei pagrindiniai sutuoktinių poreikiai yra patenkinami, santuoka yra stipri. Tai pagrindas meilei, pasitikėjimui, ištikimybei, pagarbai ir tiesiog.. laimingam gyvenimui. Jei pagrindiniai sutuoktinių poreikiai nepatenkinami, jie anksčiau ar vėliau bus patenkinami už šeimos ribų.

Psichologai siūlo vienintelį būdą stiprinti šeimą: kuo dažniau atvirai ir nuoširdžiai kalbėtis apie abiejų poreikius, derinti ir gerbti juos. Taip pat kalbėtis apie jausmus, emocijas, išgyvenimus. Tai “skiepas“ prieš visas blogybes laimingai santuokai 🙂 .. Taigi, jei “pasisekė“ santuoka, tai reiškia, kad žmonės deda pastangas, kad ji būtų laiminga. O kaip jūs manote?