Egoizmo apraiškos

Egoizmo apraiškos kartais būna sunkiai atpažįstamos, nes jų yra labai daug. Be to, egoizmą dažniausiai pastebime kitų žmonių poelgiuose, o į save žiūrime atlaidžiau, ne taip kritiškai..

Egoizmas yra griaunanti žmogų ir jo aplinką savybė. Visi mes esame unikalūs, ir iš to unikalumo turi gimti įvairovės vienybė visų ir kiekvieno labui. Tuo tarpu egoizmas supriešina, suskaldo, gimdo susvetimėjimą.

Egoizmą dažnokai painiojame su unikalumu – o tai yra visiškai skirtingi dalykai. Egoistas gyvena tik sau, jis nesuvokia savęs kaip visumos dalelės. Tai galima palyginti su žmogaus kūnu: kad jis būtų sveikas, visi jo unikalūs organai ir sistemos turi veikti vieningai.

Jei kuri nors kūno dalis atsisakytų veikti visų labui ir pradėtų gyventi tik sau – žūtų ir ta dalis, ir visas organizmas. Taip ir visuomenėje: jei pradeda bujoti egoizmas, joje blogai ir pavieniems žmonėms, ir visai visuomenei – dėl to ji pasmerkta žlugti.

Jei norime gyventi harmoningai, turime atsikratyti egoizmo – tai suteikia galimybę objektyviai vertinti pasaulį ir pradėti prasmingai gyventi.

Todėl kartais naudinga žvilgtelėti į egoizmo apraiškų sąrašą – kad žinotume, ar turime egoizmo ir kiek jo mumyse yra. Jas surinkau ir iš įvairių senųjų mokymų, ir stebėdama gyvenimą.

Taigi, egoizmo apraiškos:

– Išdidumas (priešinga savybė – orumas);
– Teisuolio sindromas (jis vienintelis viską “žino“ ir visada taria paskutinį žodį);
– Susireikšminimas, požiūris į kitus iš aukšto;
– Aukos sindromas (visi aplink “kalti“);
– Polinkis nuolat girtis;
– Manipuliavimas žmonėmis savo naudai;
– Neatsakingumas (polinkis išsisukinėti nuo atsakomybės, permesti ją kitiems);
– Savo išvaizdos, gerovės demonstravimas;
– Siekis atkreipti dėmesį į save (elgesiu, balsu, juoku, manieromis);
– Plepumas, pastovus noras kalbėti apie save;
– Įžeidumas;
– Priešiškumas;
– Perdėtas emocingumas arba abejingumas;
– Perdėtas rūpestis savimi;
– Susirūpinimas tuo, ką kiti apie jį galvoja ir kalba;
– Sąmoningas kitų žmonių žeminimas;
– Atsisakymas keistis;
– Negebėjimas atleisti;
– Skirstymas žmonių į lygius: kas svarbesnis ir reikalingesnis – su tuo ir bendraujama;
– Įtarumas;
– Nenoras pripažinti kitų gabumus, pranašumą;
– Nepagarba vyresniems;
– Įsitikinimas, kad jis aukščiau kitų, “paprastų“ žmonių ir atlieka ypatingą misiją;
– Nėra aukštų tikslų ir kūrybingumo;
– Gobšumas;
– Pinigai yra aukščiau saviugdos ir bendravimo (“nėra laiko“);
– Nenoras veikti ar dirbti visų labui;
– Elgesio manieros pakeitimas priklausomai nuo to, su kuo bendraujama;
– “Mažų žmonių“ ignoravimas;
– Nenuoširdus, atsainus bendravimas;
– Paviršutiniškas dėkingumas arba nedėkingumas;
– Stabų kūrimas iš savęs arba iš “autoritetų“;
– Naudojimasis savo padėtimi;
– Savo trūkumų nepripažinimas;
– Irzlus tonas, nekantrumas, jei kas einasi ne taip kaip jam norisi;
– Materializmas, susitapatinimas su kūnu;
– Baimė išreikšti savo jausmus, kalbėti iš širdies;
– Kerštingumas;
– Gandų ir apkalbų skleidimas;
– Įnoringumas, priklausomybė nuo malonumų;
– Saiko pojūčio neturėjimas;
– Nenoras kurti santykius: suprasti kitus, priimti bendrus sprendimus, imtis už kitus atsakomybės;
– Nepadorumas ir nesąžiningumas santykiuose;
– Šabloninė pasaulėžiūra ir mąstymas;
– Priklausomybė nuo patarimų ir nuomonių;
– Nenoras dalintis;
– Polinkis vertinti kitus ir teisti;
– Kitų žmonių vertybių, nuomonių, patirties ignoravimas;
– Sarkazmas, cinizmas ir grubumas pasisakymuose ir jausmuose.

Viena savybė, o kiek išraiškų! Žinoma, kalbėti apie laimę su tokiu bagažu negatyvumo tiesiog nerealu.. Tačiau tiek geros, tiek blogos savybės yra mumyse, todėl tik mes patys galime jas pamatyti, ir, jei reikia – tobulinti arba keisti. Viskas mūsų rankose 🙂 .