Praregėjimai (28)

Mes norime matyti kupiną meilės pasaulį. Norime, kad mus mylėtų tokius, kokie esame. Bet patys iškeliame daugybę pretenzijų ir sąlygų mylimiems žmonėms..

Mes norime, kad pasaulyje būtų taika, kad nebūtų karų, nelaimių ir skausmo. Bet patys pradedame vidinę kovą tą pačią akimirką, kai kažkas neatitinka mūsų idealų ar įsitikinimų..

Mes norime gerumo ir šilumos. Bet gailime gerų žodžių artimiesiems, o šiltų jausmų išraišką laikome sentimentalumu ir silpnumu..

Mes norime būti laisvi. Bet pratrūkstame agresija kaskart, kai susiduriame su kitokia, nei mūsų, nuomone arba laisvai, nešabloniškai mąstančiais žmonėmis..

Kiekvieną kartą, kai mes “norime”.. prisiminkime, kad mūsų pasaulis prasideda nuo mūsų pačių..

************

Svarbu ne tik tai, ką mes kalbame ar darome, bet ir tai, kokie mes esame tuo metu. Tai, kokie esame – visos mūsų būties pagrindas.

Juk galima nuodais nutapyti labai gražų paveikslą, bet artintis prie jo bus pražūtinga. O galima nupiešti paprastą paveikslą gydomaisiais dažais, kurie išgydys.

Esmė visada tame – kokie mes. Mūsų vidinė būsena svarbiausia: koks vidus – toks ir poveikis aplinkai. O forma gali būti labai apgaulinga..

************

Jei jūs pasirinkote dvasinio augimo kelią ir kartais jus išmuša iš pusiausvyros – nenusiminkite. Juk tobulėjimo kelias yra svarbiausias mūsų gyvenime – keliaudami juo, jūs atsikratote visko, kas trukdo įžvelgti gyvenimo Tiesą.

Jūs kylate aukštyn, spirale, todėl nestabilumo akimirkos kartais neišvengiamos. Tačiau su kiekvienu vystymosi vingiu jų bus vis mažiau, nes jūsų mintys kaskart išsigrynina nuo dualumo iliuzijų: jūs išmokstate atskirti tikrąsias vertybes ir pradedate teisingai reaguoti į įvykius gyvenime.

Tai natūralus, palaipsninis kilimas į  vis aukštesnį sąmoningumą – iš dualumo į Širdies aukščiausią sąmonę. Bet kokiu atveju – nuolat skleiskite tyrą Meilę, išlikite ramūs, apgaubkite Meile kiekvieną situaciją ir pažvelkite į ją kaip į pamoką pakeliui į Šviesą.

************

Dauguma iš mūsų taip įprato negatyviai mąstyti, kad lengvumo, džiaugsmo ar laimės akimirkos gali atrodyti tarsi kažkokia anomalija, tarsi kažkoks negerumas gyvenime..

Mes taip įpratome priešintis gyvenimui: spręsti problemas, kovoti, įrodinėti, prisiversti, nerimauti, bijoti, reikalauti, varžytis, ginčytis.., žodžiu – gyventi nuolatiniu įtampos režimu. Nors tai sunku ir labai vargina, bet mes galvojame, kad tai ir yra “normalus” ir vienintelis įmanomas gyvenimo būdas.

“Normalus” ir “vienintelis” jis atrodo tik todėl, kad mes netikime arba tiesiog nežinome, jog galima gyventi kitaip – lengvai, taikiai, pozityviai, kūrybingai.. Meilėje ir Vienybėje su gamta, žmonija ir visa gyvybe, Harmonijoje su Kūrinijos dėsniais..

************

Kiekvienas turi turėti savo “jaukų kampelį”, savo asmeninę erdvę, kur gali pasisemti jėgų, pabūti tyloje ir atsigauti. Tai stebuklinga vieta, kur geriausia pabūti vienam.

Tačiau ši vieta neturi tapti slėptuve, į kurią mes pabėgame nuo kitų žmonių ar nuo jų atsiribojame. Tai turi būti jaukus kampelis, kuriame visada saugu ir šilta.

Ir tai gali būti namai ar žmogus, o gal ir “kampelis” savo paties širdyje.. Mes ten sugrįžtame, kai pavargstame, ar kai tiesiog reikia pabūti su savimi.. O atsigavę ir sušilę, galime sušildyti kiekvieną, kas užsuks, pritrūkęs šilumos..

************

Parengė ruvi.lt

Vedos apie kalbą ir tylėjimo galią

*Vedų kultūroje kalba laikoma žmogaus dvasinio tobulėjimo pagrindu, todėl buvo mokoma atidžiai sekti savo kalbą, o tylėjimas buvo prilygintas auksui.

*Kalba – tarsi žmogaus veidrodis: pagal ją galima atskirti išminčių nuo neišmanančio žmogaus. Indijoje yra posakis: “Nori pažinti žmogų? Užkalbink jį. Žmogus – tarsi indas: iš jo pasipils tai, kuo jis užpildytas”.

*Kalba – ne tik mūsų vidinio pasaulio išraiška, bet ir gyvenimiškos energijos išraiška. Žmogus sparčiai išeikvoja savo gyvenimišką energiją, kai nuolat kažką kritikuoja, smerkia, apkalba, šmeižia, kai meluoja, reiškia pretenzijas, giriasi arba keikiasi.

*Kaip mes kalbame, taip ir gyvename.. Vedų teigimu, viena iš rimčiausių kliūčių dvasiniame tobulėjime – tai tuščios kalbos (pradžalpa). Jos sekte išsekina žmogų – jis pasidaro tingus, apatiškas, vangus ir netenka vidinių jėgų priešintis pagundoms ir nuopoliui.

*Tuščiai arba negatyviai kalbantis žmogus – tarsi namas atlapais langais ir durimis: jame susikaupia daug įtampos, pykčio, pakrikų ar paikų minčių, ir jos nevaldomai veržiasi į aplinką bei “nusėda” ant aplinkinių. Todėl būtina “valyti” savo mintis ir jausmus, kad savo kalbomis neterštume erdvės.

*Dori jausmai tylūs, o egoizmas – plepus, jam sunku patylėti ar pabūti tyloje: jis nori girtis, kritikuoti, pamokslauti.. Kuo žmoguje daugiau egoizmo – tuo jam sunkiau gerai galvoti ir kalbėti apie kitus žmones. Jei norime atsisakyti polinkio tuščiai ar negatyviai kalbėti – turime pirmiausiai atsikratyti egoizmo.

*Vedos pataria kalbėti žmogui tik tai, ką jis tiksliai žino ir kas jo gyvenimu patikrinta, ir tai, kuo jis gali geranoriškai su kitais pasidalinti. Pagrindinis kalbos naudingumo rodiklis – ji turi atnešti žmonėms gėrį.

*Neverta leistis į ilgas kalbas su tais žmonėmis, kurie yra priešiškai nusiteikę jūsų atžvilgiu arba su žmonėmis, kurie linkę apkalbėti kitus – bendravimas bus sunkus, kils priešprieša, ginčai ir įtampa.

*Kaip ir kūno askezė, žmogui būtina kalbos askezė. Tuščiažodžiauja ir daugžodžiauja neramus, liguistas, inertiškas protas. Kai žmogus sąmoningas ir dvasingas – jo protas ramus, jis valdo savo būseną, o jo kalba – trumpa ir aiški. Juk tiesai nereikia daug žodžių – ji paprasta ir aiški.

*Kad išvalytume savo protą ir savo mintis – Vedos pataria laikytis tylėjimo praktikos. Jos esmė – ne tik susilaikymas nuo kalbėjimo (kelioms valandoms, vienai dienai ir pan.), bet ir vidinio dialogo sustabdyme. Tai labai galinga apsivalymo praktika.

*Išorinis tylėjimas leidžia išgirsti savo vidinį balsą. Kai žmogus kalba arba nuolat apie kažką galvoja – jis to savo vidinio balso (intuicijos, pasąmonės, aukštesniojo “aš”) tiesiog negirdi, nes jo protas tampa inertiškas, šokinėja nuo vienos minties prie kitos.

*Tik tyloje galima susitikti su savimi, su savo esmių esme. Ir toks susitikimas ne visada malonus – juk pirmiausiai susiduriame su savo trūkumais, netobulumais, kuriuos reikia pripažinti. Tai nėra paprasta.

*Tylėjimas išlaisvina nuo vidinio nerimo ir emocinio nestabilumo – tyloje mes aiškiai pamatome jų priežastis, kurias galime pašalinti arba ištaisyti.

*Tyloje pradedame suprasti proto veikimo mechanizmus, todėl palaipsniui išmokstame jį valdyti. Juk jei nevaldome savo proto – jis pradeda valdyti mus, ir iš pasaulio pažinimo instrumento protas tampa mūsų šeimininku..

*Tylėjimo praktikos metu visos nuslopintos emocijos ir problemos, slaptos mintys, svajonės ir idėjos pradeda kilti į paviršių. Tai padeda apsivalyti ir išsigryninti: kažką paleisti, kažkam atleisti, suvokti savo klaidas ir dorybes, atgaivinti savo siekius, pamatyti tikrąsias vertybes gyvenime.

*Kaip taisyklė, patys stipriausi – tai patys tyliausi žmonės. Jie ramūs ir išmintingi, nes jų jėga – jų vidinis dvasinis potencialas. Jiems nereikia blaškytis, ieškoti atramos ir laimės išoriniame pasaulyje. Ramus protas ir vidinė pusiausvyra atveria tikrą gyvenimo išminties lobyną, todėl jų jėga ir laimė – visada su jais..

Iš paskaitų apie Vedas, parengė ruvi.lt

Pranašumo iliuzija

Pažvelkime tiesiai į iliuziją ir pamatykime ją: supraskime pagaliau, kad VISI MES ESAME VIENA.

Žmonija ir visas Gyvenimas – tai vientisas laukas. Visa tai yra viena. Todėl nėra nieko, kas gali būti aukščiau kažko, ir nėra nieko, aukščiau ko galima būti.

Tai svarbiausia tiesa, kurios moko Gyvenimas.

Argi tulpė svarbesnė už rožę? Argi kalnai gražesni už jūrą?

O kuri snaigė pati nuostabiausia? Juk visos jos nuostabios, o visos kartu jos sukuria nepakartojamą, širdį virpinantį reginį..

O paskui jos tirpsta, susiliedamos viena su kita, tačiau jos niekur neišnyksta, bet tiesiog keičia formą. Ir jos tai daro daugybę kartų: pereina iš kietos būsenos į skystą, iš skystos virsta garais ir paskui vėl sugrįžta nuostabaus grožio snaigių pavidalu.

Tai ir yra Gyvenimas: sąveika, apykaita, virsmas..

Tai ir esame MES.

Ir kai išnyksta iliuzinis “ego” – išnyksta visi pranašumo miražai ir visa su tuo susijusi kančia. Atsiskyrimas nuo Visumos – visada kančia ir skausmas..

Vienybė, bendrumo pojūtis – tai visada pilnatvė, būties džiaugsmas ir harmonija.

VISI MES ESAME VIENA. Tai taps mūsų gyvenimu, kai išmoksime pamatyti kiekvieno žmogaus vidinį grožį ir unikalumą.

Ir nors mes esame skirtingi – kaip gėlės ar snaigės – tačiau kai tik atsisakome egoizmo, mes pradedame veikti išvien, ir tada išnyksta pranašumo iliuzija.

Tuomet MES TAMPAME VIENINGI, o iš mūsų “skirtingumo” gimsta nuostabi ĮVAIROVĖS VIENYBĖ 🙂 ..

Pagal N. D. Walsch alegoriją, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Išminties raktai

*Išminties raktai yra ne kažkur išoriniame pasaulyje, ne kitose planetose, o mūsų širdyse. Suradę juos, jūs atrasite beribį harmonijos pasaulį..

*Kiekviename savo poelgyje vadovaukitės meile ir geranoriškumu. Būkite išmintingi skulptoriai, ugdydami save ir venkite tapti minkštu moliu prastos draugijos rankose.

*Atminkite, kad kiekviena bloga mintimi, žodžiu ar poelgiu mes pažeidžiame harmonijos pusiausvyrą. Valykite savo kalbą nuo tuščių ir beprasmiškų žodžių – tegul jūsų kalba bus trumpa ir aiški.

*Mūsų mintys – tai mūsų vaikai. Kiekviena iš jų turi būti nuostabi – mintis turi būti kurianti jėga, nukreipta į gėrį. Visada atminkite, kad mintis turi didžiulę jėgą.

*Venkite vietų, kur tuščiai kalbama, kur yra pyktis ir neapykanta, kur viešpatauja nesantaika, žalingi pasilinksminimai ir kvailumas.

*Nesiblaškykite, neleiskite, kad nesvarbūs dalykai atitrauktų jus nuo svarbiausių tikslų. Išlaikykite dvasinę pusiausvyrą ir bėdoje, ir džiaugsme.

*Atsikratykite melo, egoizmo ir baimės, ugdykite savyje kilnumą, o bendravime su žmonėmis būkite paprasti ir nuoširdūs.

*Meilė – tai valdanti pasaulį jėga: viskas, kas daroma jos vardan, turi kūrinijos dėsnio jėgą. Tik meile galima įveikti blogį. Vadovaukitės meile kiekviename savo žingsnyje, ir netrukus suprasite, kaip ji padeda mūsų gyvenimo kelyje.

*Būkite meilės išraiška šiame pasaulyje: būkite pasirengę padėti visur, kur tik galite. Tegul jūsų gyvenimas tampa džiaugsmo spinduliu kitiems žmonėms ir indėliu į bendrą gerovę ir vienybę.

*Jei turite daugiau žinių, nei kai kurie jūsų draugai, nesididžiuokite tuo ir nerodykite savo pranašumo, bet pasidalinkite savo žiniomis, jei tai bus tikslinga tuo momentu.

*Atminkite, kad kiekviena mūsų gyvenimo akimirka yra svarbi. Venkite tuščiai praleisto laiko – iš jo tvirtą lizdą gali susivyti tinginystė. Todėl kiekvieną akimirką stenkitės užpildyti kūryba, darbu, žiniomis ar tyromis mintimis.

*Tegul jūsų širdis nuolat skleidžia šviesą ir gerumą, šilumą ir atjautą, žvalumą ir norą padėti žmonėms. Tuomet pajusite, kad sunkūs momentai praranda savo slegiantį svorį ir niūrus kančios rūbai virsta balta tyro džiaugsmo skraiste.

*Būkite atsargūs ir atlaidūs, vertindami kitus žmones, nes ir patys dar nesate tobuli. Bet būkite nuoseklūs, taisydami savo klaidas ir nuolatos tobulėkite.

*Gyvenime pasitaiko daug išbandymų. Juos įveiksite, jei būsite tvirti ir išmintingi, jei neprarasite pasitikėjimo savimi. Jei nepasisekė – nenusiminkite, nes liūdesys atima jėgas ir stabdo dvasinį augimą.

*Sunkią akimirką geriau pagalvokite, kaip rasti išmintingą išeitį – taip sustiprėsite ir įgausite pasitikėjimo savimi. Į kiekvieną nesėkmę ar karčią patirtį pažvelkite kaip į pamoką, kuri nurodys – ką ateityje reikia vystyti, o ko – ryžtingai atsisakyti.

*Rūpestingai ir išmintingai eikvokite savo gyvenimo energiją, kad kūnas būtų stiprus, žvalus ir ištvermingas. Neapsunkinkite jo dideliais maisto kiekiais, nevarginkite jo tuo, kas jam akivaizdžiai žalinga.

*Paisykite ne tik dvasinių, bet ir fizinių dėsnių, nes jūsų kūnas – neatsiejamas ir artimiausias instrumentas, kurio pagalba galite pažinti šį pasaulį, todėl turite juo rūpintis.

*Pagarbiai žvelkite ir į kitų žmonių sveikatą, ir į gyvūniją, augmeniją ir visą gamtą. Jūs esate ne tik žmonijos, bet ir gamtos dalis, ir kaip mąstanti būtybė, turite mylėti ir rūpintis viskuo, kas jus supa, pajusti vienybę su supančiu pasauliu.

*Išmokite pamatyti grožį supančiame pasaulyje, išmokite džiaugtis – tuomet jūsų širdies šiluma skleis šviesą ir išsklaidys tamsą pasaulietiškame šurmulyje. Jūs tapsite šviesos nešėju.

*Gyvenimas yra judėjimas. Kiekviena savo mintimi, poelgiu ar veiksmu jūs judate per gyvenimą: jei jie nukreipti į gėrį – jūs užtikrintai einate į priekį, aukštyn. Venkite žingsnių atgal, žemyn – nors ristis atgal labai lengva.. Ir atminkite: sunkią pakilimo akimirką visuomet sulauksite pagalbos.

*Kuo didesnė bus jūsų pagalba žmonėms, kuo didesnis indėlis į bendrą gerovę – tuo spartesnis bus dvasinis augimas ir lengvesni sudėtingi pakilimo etapai.

*Gamta apdovanojo mus didingomis savybėmis, ji pasėjo mumyse didingas sėklas. Tai raktai į visas kūrinijos paslaptis: begalinę išmintį, tiesą ir harmoniją. Ji laukia – ar išugdysite savyje jos dovanas? Ar pasidalinsite su kitais?

Mintys iš Jelenos Rerich raštų, parinko ir vertė ruvi.lt

Trumpi pamokantys pasakojimai

Kartą Mokytojas pasakojo mokiniams apie žodžių jėgą.

Vienas iš mokinių nesutiko:

– Aš nesuteikčiau žodžiams tokios galios. Argi žmogus taps nušvitusiuoju tik todėl, kad nuolat kartos žodį “Nušvitimas”? Kaip ir netapsi nusidėjėliu tik todėl, kad visą laiką kartosi žodį “Nuodėmė..”

– Tu esi neišmanėlis! – netikėtai atkirto Mokytojas.

Mokinys amo neteko nuo tokių Mokytojo žodžių.. Paskui atsipeikėjo ir pradėjo piktai prieštarauti. Prireikė nemažai laiko, kol jis nusiramino.

– Prašau, atleisk man, aš pasikarščiavau, – vėl netikėtai pakreipė pokalbį į kitą pusę Mokytojas.

Mokinys kaipmat aprimo.

– Štai tau ir atsakymas apie žodžių jėgą, – paaiškino Mokytojas, – vieni žodžiai sukėlė tavyje pyktį, o nuo kitų žodžių tu nusiraminai..

***********

Vienoje pamokoje Mokytojas kalbėjo apie konkurencijos žalą.

– O argi konkurencija nėra tinkamiausia priemonė išryškinti geriausius? – paklausė vienas mokinys.

– O taip, ji išryškina, bet išryškina blogiausia, kas yra žmonėse, – atsakė Mokytojas.

– O kas tai yra? – paklausė kitas mokinys.

– Pirmiausia – tai neapykanta, kuri skatina paminti kitus, būti savanaudišku ir elgtis nesąžiningai, – atsakė Mokytojas.

– Bet juk be konkurencijos nebus jokio tobulėjimo, ir progresas tiesiog sustos, – nesutiko mokiniai.

– Yra vienintelis progresas – meilės progresas, yra vienintelis tikras tobulėjimas – dvasinis augimas, ir žmonijos gerovė priklauso tik nuo jų, – atsakė Mokytojas.

***********

– Ir vis dėl to, Mokytojau, kaip jūs galėtumėte trumpai apibrėžti nušvitimą? – paklausė kartą vienas mokinys.

– Tai gebėjimas matyti neiškreiptą realybę, – atsakė Mokytojas.

– O argi mes nematome realybės tokios, kokia ji yra? – nustebo mokiniai.

– O, ne! Dauguma mato, deja, ne realybę, o savo nuomonę apie ją..

– O koks tame skirtumas? – neatlyžo mokiniai.

– Skirtumas toks: vienas reikalas manyti, kad skęsti audringoje jūroje, ir visai kitas – žinoti, kad nenuskęsi, nes aplink nėra jokio vandens, – nusišypsojęs tarė Mokytojas 🙂 ..

***********

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !