Mėnuo: spalio 2014

Kame skirtumas

Kartą mokinys paklausė savo Mokytojo:

– Mokytojau, man seniai rūpi vienas klausimas ir aš niekaip nerandu į jį atsakymo: sakyk, kuo skiriasi sąmoningas žmogus nuo nesąmoningo?

Mokytojas atidėjo knygą į šalį ir tarė:

– Išeikime į lauką, ten bus paprasčiau parodyti tau atsakymą.

Ir jie patraukė prie kalno papėdės, kur nuošliauža sunešė krūvą akmenų.

Jiedu sustojo ties ja ir Mokytojas paprašė:

– Sunešk tuos akmenis į kalno viršūnę.

Mokinys kiek nustebo, bet nedrįso su Mokytoju ginčytis.

Akmenų buvo daug, todėl jis uoliai darbavosi visą mielą dienelę..

Mokytojas gi tuo metu sėdėjo medžio pavėsyje, skaitė knygą ir retkarčiais žvilgteldavo į besidarbuojantį mokinį.

Šis gi dirbdamas bandė nuspėti – kokia jo darbo prasmė ir koks bus tas užslėptas atsakymas..

Vakarop mokinys pagaliau baigė nešioti akmenis. Jis labai pavargo, bet buvo laimingas ir išdidus dėl to, kad atliko tokią nelengvą Mokytojo užduotį.

Jis priėjo prie Mokytojo, ir, tikėdamasis pagyrimo, paklausė:

– Mokytojau, ar galėčiau dabar sužinoti atsakymą į savo klausimą?

– Ne, tu dar nepasiruošęs jį išgirsti, – atsakė Mokytojas.

– Kaip?.. – nustėro iš netikėtumo mokinys, – tuomet kam aš visą dieną tampiau tuos akmenis?..

– Štai! – nusišypsojo Mokytojas, – Štai!.. Šį klausimą sąmoningas žmogus būtų uždavęs prieš pradėdamas tampyti tuos akmenis..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems šilto ir šviesaus savaitgalio 🙂 !

Žiūrėti viena kryptimi..

Kai kalbame apie šeimą, pirmiausiai pagalvojame apie žmones, kuriuos jungia ne tik svarbiausias jausmas – meilė, bet ir vienybės, bendrumo pojūtis.

Apie tai dar sakoma: darni šeima gimsta tuomet, kai iš dviejų “aš“ gimsta “mes“. Būtent vienybė paskatina mus žiūrėti ne tik vienas į kitą, bet ir viena kryptimi.

Gyvenime nemažai sričių, kurias kartu gyvendami turime derinti, būti vieningi. Mylintys žmonės dažniausiai tai daro intuityviai – juk taip natūralu mylint siekti sutarimo ir darnos!

Bet jei prasideda nesutarimai – labai naudinga žinoti, kokias būtent sritis sutuoktiniai turėtų suderinti. Pažvelkime, kokios yra pagrindinės suderinamumo sritys.

Pirmoji ir svarbiausia – psichologinė. Tai nereiškia, kad sutuoktiniai turi būti vienodo charakterio. Svarbiausia – kad kažkokios individualios žmogaus savybės neerzintų, nebūtų nepriimtinos kitam.

Pavyzdžiui, vienas gali būti pedantiškai tvarkingas, kitas – netvarkingas, vienas lėtas namisėda, o kitas – labai aktyvus ir t.t.. Arba – abu gali būti kategoriški, ambicingi, nelinkę įsiklausyti į kito nuomonę.

Santuokoje reikėtų mokytis priimti savo sutuoktinį su visais pliusais ir minusais, o dėl iškilusių nesutarimų kalbėtis ir ieškoti abiems priimtinų sprendimų. Todėl prieš tuokiantis labai naudinga gerai pažinti vienas kitą.

Dvasinė sritis. Tai moralinės vertybės, dorovinės nuostatos, pasaulėžiūra, dvasinis tobulėjimas. Labai svarbu, kad kartu gyvenantys žmonės turėtų panašią pasaulėžiūrą, gyvenimo vertybių kriterijus, bendrus tikslus ir siekius.

Intelektualinė sritis. Čia svarbiausias ne vienodas išsilavinimas, o vienodas žingeidumas, noras tobulėti, bendri interesai.

Šeimos modelio atitikimas. Kiekvienas žmogus turi savo šeimos modelį, supratimą apie sutuoktinių vaidmenis šeimoje. Jį formuoja tėvų šeimos gyvenimas ir asmeninis požiūris į šeimą. Gerai, jei jie panašūs ir idealu, jei sutampa. O jei šeimos modeliai labai skiriasi – sutarti bus sunku.

Požiūris į finansinius klausimus. Tai gali suartinti, bet gali ir supriešinti. Pavyzdžiui, manoma, kad geriau sutaria du taupūs arba du išlaidūs žmonės, nei žmonės su skirtingu požiūriu į pinigus. Tokiu atveju reikia susitarti – kas atsakingas už šeimos biudžetą ir tartis dėl visų išlaidų.

Požiūris į vaikų auklėjimą. Apie vaikų auklėjimą reikėtų pasikalbėti iki vaikų gimimo. Puiku, jei šis požiūris sutampa, jei ne – geranoriškai derinti. Didžiausia klaida ir žala vaikams – kai tėvai auklėja priešingai arba kai dėl to barasi vaikams girdint.

Intymus gyvenimas. Tai asmeninis dviejų žmonių reikalas. Jei visose kitose srityse sutarimas ir darna – problemų čia negali būti. Problemos šioje srityje kyla tuomet, kai ji sureikšminama, laikoma svarbiausia, arba kai intymūs santykiai tampa postūmiu bendram gyvenimui (tuomet praeina aistra – praeina ir potraukis, o daugiau nieko nesieja).

Dažnai sakoma, kad santykiai šeimoje – sunkus kasdieninis darbas.. bet tai skamba lyg nemaloni prievolė!.. Galime pasakyti kitaip: šeimos gyvenimas – nuolatinė kūryba ir vystymasis 🙂 .

Juk šeimoje vyksta didžiausias stebuklas – joje gyvena Meilė, kuri dovanojama nuolat auga. Mylėkime – besąlygiškai, atvira širdimi – tik meilė suvienija ir harmonizuoja, tik mylėdami galime viską ištaisyti ir suderinti 🙂 ..

Išmintis citatose

* Faktai geri tuo, kad jų tikrumas nepriklauso nuo tikėjimo. Krišnamurti

* Laikas – nuostabus reiškinys: jo taip mažai, kai vėluoji ir taip daug, kai lauki..

* Mes dažnai priimame kaip savaime suprantamus dalykus tai, kas labiausiai yra verta mūsų dėkingumo.. S. Ozik

* Jei jūs galite matyti, vaikščioti, kalbėti, mylėti ir kiekvieną rytą atsikelti iš lovos – jūs pasakiškai turtingas žmogus! Nepamirškite dėkingumo už visa tai..

* Net taikiausioje situacijoje piktas žmogus atranda konfliktą. Net aštriausiame konflikte mylinti širdis atranda taiką.

* Jei kiekvienas žmogus panorėtų taikos vietoje antro televizoriaus, tuomet visame pasaulyje įsiviešpatautų taika. Dž. Lenonas

* Žmogus turi teisę žiūrėti į kitą žmogų iš aukšto tik vienu atveju – kai padeda jam pakilti. G. Garsija Markes

* Trūkstama grandis tarp gyvūno ir žmogaus – tai, ko gero, ir yra šiuolaikinė žmonija. S.Frey

* Nereikia kovoti už “naują sistemą“. Reikia pasiūlyti tai, dėl ko senoji sistema tiesiog “išeis iš apyvartos“. Ž. Fresko

* Jei kažkieno butas iki lubų prigrūstas laikraščių – mes vadiname tokį žmogų pamišėliu. Jei moteris gyvena namuose, kuriame pilna kačių – mes vadiname ją “trenkta“. Bet kai žmonės patologiškai kaupia tokias sumas, kad nuskurdina visą tautą – mes spausdiname jų nuotraukas žurnalų viršeliuose ir pateikiame kaip sektiną pavyzdį. B. Lester

* Augimas dėl vartojimo ir vartojimas dėl augimo – vėžinės ląstelės ideologija.

* Venkite tų, kurie nori įdiegti jums kaltės jausmą, nes jie siekia jus valdyti. Konfucijus.

* Mes pamirštame pagalvoti apie svarbiausią dalyką – apie tai, kaip mes galvojame.. O juk būtent mintys galiausiai tampa mūsų realybe.

* Vienatvė – kuomet tie, kuriuos tu myli, yra laimingi be tavęs. V. Benjaminas

* Tu gali būti labiausiai prinokęs ir sultingas persikas pasaulyje, ir vis vien atsiras kažkas, kas negali pakęsti persikų.. D. F. Tiz

* Jei norite būti laimingas – eiti nėra kur. Kur jūs benueitumėte, kiek besukauptumėte turtų, ką bedarytumėte – visa tai tebus laimės paieškos išorėje. O atrasta išorėje laimė – išorėje ir bus prarasta. Ošo

* Būna žmonės, kurie savo dvasingumu gilūs lyg vandenynai – į juos nori pasinerti. Ir būna žmonės lyg balos, kurias reikia apeiti – kad purvais neapsitaškytumėte.

* Kartais viskas, ką reikia padaryti, kad nuramintume žmogų – tai priminti jam, kad jūs šalia.. T. Janson

* Viskas susieta, viskas sugrįžta: gėris – gėriu, pyktis – pykčiu, meilė – meile.. Viskas paprasta – daugiau meilės, daugiau gerumo, daugiau nuoširdumo.. ir visa tai sugrįš netikėčiausiu momentu. Ošo

* Laimingas tas, kas laimingas savo namuose 🙂 .

(Parinko ir vertė – ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Pynimas iš popieriaus

Pinti daiktai mane visada žavėjo: jie kažkokie jaukūs, visur derantys.. Tačiau pinti iš tradicinių medžiagų nėra paprasta – vytelių paruošimas pynimui yra gana sudėtingas, tam reikia įgūdžių. Todėl kai atradau pynimą iš popieriaus – negalėjau nepabandyti 🙂 .

Tai iš tiesų paprasta, be to, galima panaudoti nereikalingą popierių. Ir dar – ekologiška, nes žaliava popierinė, o kartu mažiname ir šiukšlių kiekį. Gaminiai gaunasi labai gražūs, juos sunku atskirti nuo pintų iš vytelių.

Pynimui galima naudoti senus laikraščius ir žurnalus, nereikalingus kažkokių dokumentų lapus. Vyteles, arba, tiksliau – susuktus vamzdelius galime nudažyti prieš pinant arba vėliau – visą gaminį. O jei pintus daiktus nulakuosime – jie bus labai tvirti ir ilgai tarnaus.

Pynimo būdai tokie patys, kaip ir iš vytelių. Jei pinsite didesnį daiktą (pvz., pintinę skalbiniams) – geriau į vidų įdėkite formą (pvz., kartoninę dėžę), kurią tiesio apipinsite ir vėliau išimsite, tuomet gaminys bus gražios formos.

Toks pynimas labai įtraukia, nes yra lengvas, o rezultatas visada geras. Patogu ir tai, kad vamzdelius galima sujungti (tam naudojami klijai “Lipalas“), todėl lengvai galime pinti didelius daiktus. Juos galime nudažyti bet kokia spalva – tiks plovimui atsparūs dažai, kuriais dažomos sienos, o paskui nulakuoti akriliniu laku. Galima dekoruoti ir dekupažo technika.

Pabandykite – tai ne tik įdomus, bet ir praktiškas kūrybinis procesas. Galima nupinti įvairiausių daiktų ne tik sau, bet ir dovanų savo draugams ar artimiesiems 🙂 .

Čia trumpas filmukas apie pynimą iš laikraščių:

Čia – apie vamzdelių pynimui paruošimą, čia – vienas iš gaminio dugno paruošimo variantų, čia – pintas dugnas, čia – įvairios dėžutės ir skrynelės, o čia – rankinė.

Jei ryšitės pabandyti – kūrybinės sėkmės! 🙂

Apie pozityvumą

Parašyta daugybė knygų ir straipsnių apie pozityvumą. Kiekvienas, pasirinkęs dvasinio augimo kelią, daugiau ar mažiau nagrinėja pozityvų mąstymą: juk žmogus pirmiausiai – savo minčių kūrėjas, o mintys įtakoja mūsų veiksmus.

Todėl ir įdomu suprasti savo minčių ištakas. Kokios jos yra – priklauso nuo žmogaus sąmoningumo: jei jis žemas – žmogus automatiškai naudojasi įdiegtomis iš išorės mintimis, jei žmogus sąmoningas – jis pats ieško informacijos, stebi gyvenimą, daro išvadas iš patirties ir tuo remdamasis kuria savo pasaulėžiūrą.

Tačiau labai dažnai pozityvumas pateikiamas siaurai ir gali būti klaidingai siejamas tik su išorine išraiška (šypsena, gera nuotaika, maloniu kalbėjimu, gražiu įvaizdžiu) ar nepagrįstu optimizmu (teigimu “viskas gerai“ bet kokiais gyvenimo atvejais). Tai labai paviršutiniškas suvokimas.

Dar vienas pozityvumo klystkelis – egoizmo auginimas (liguista savimeilė, susireikšminimas, egocentrizmas..) Visa tai pateikiama kaip didžiausias pozityvumas, nes egoistas piktdžiugiškai bujoja: daro ką nori, domisi tik savo poreikiais, o kiti jam įdomūs tik tiek, kiek gali būti jam naudingi.

Nenuostabu, kad toks “pozityvumas“ sukelia vidinius prieštaravimus ir nusivylimą, nes neturi nieko bendro su tobulėjimu – tai yra iškreiptas negatyvių savybių interpretavimas. O negatyvios savybės yra destruktyvios, turinčios savyje griovimo ir naikinimo pradą.

Kad augtume dvasiškai ir vystytume pozityvumą, turime atsisakyti ne tik negatyvių minčių, bet ir visų negatyvių savybių ir destruktyvių reakcijų: egocentrizmo, pykčio, pavydo, gobšumo, įtarumo, abejingumo ir t.t..

Turime sąmoningai nuo viso šito išsivalyti, kad išlaisvintume savyje erdvę pozityvumui. Nes negalime būti truputį pozityvūs, truputį dvasingi ir negalime būti harmoningi, jei vadovaujamės prieštaringomis mintimis ir jausmais.

Todėl svarbu suprasti, kad pozityvumas – tai ne tik teigiamos mintys. Pozityvumas prasideda nuo minčių ir apima visas mūsų būsenas ir visas gyvenimo sritis.

Pozityvumas tai:

Aukščiausio žmogiškos savybės: besąlygiška meilė, išmintis, dvasingumas, altruizmas, sąžiningumas, atsakomybė, dėkingumas, teisingumas, dosnumas, lygybė, geraširdiškumas ir kitos dorybės. Tai pagrindas, kurio dėka galime kurti harmoniją ir įveikti visas negatyvias būsenas ir savybes.

Socialinė gerovė: sveika visuomenė, sveika šeima, socialinis optimizmas, gera vystymosi perspektyva.

Pozityvumas žmonių santykiuose: bendradarbiavimas, pozityvūs bendros ateities planai, vienybė.

Subjektyvus kiekvieno žmogaus laimės pojūtis: prasmingas gyvenimas, pozityvios mintys ir jausmai, konstruktyvios mintys apie save ir savo ateitį ir t.t..

Pozityvi žmogaus veiksmų motyvacija: dvasinis augimas, tobulėjimas, kūrybinė saviraiška, visuotinė gerovė, grožio ir harmonijos siekis.

Pozityvi žmogaus nuostata: tai vidinis įsitikinimas arba tikėjimas, kad viskas pavyks.

Ir, žinoma – pozityvus mąstymas: požiūris į supantį pasaulį iš pozityvaus taško.

Pozityvumas – plati sąvoka. Kiekvienas galime jį taikyti savo gyvenime, nes visada turime galimybę bet kokiose aplinkybėse į įvykius reaguoti pozityviai ir keisti situaciją į gerąją pusę.

Pozityvu – reiškia gerai ir teisingai; vienam ir visiems. Tai sugebėjimas pamatyti įvairius įmanomus įvykių variantus ir pasirinkti bei gyvendinti pačius teisingiausius visiems sprendimus.

Pozityvumas – gebėjimas harmonizuoti visas pasitaikančias gyvenime situacijas. Būtent pozityvumas leidžia net konfliktinėse situacijose išlikti ramiu arba bent jau neutraliu, t.y., neaštrinti konflikto, o prireikus – gelbėti, padėti, imtis atsakomybės.

Su pozityviai nusiteikusiu žmogumi lengva ir gera bendrauti – jis atviras, nuoširdus, kūrybingas, sąžiningas, mylintis.. Jis dovanoja džiaugsmą, įkvepia ir “užkrečia“ savo pozityvia energija.

Pozityvus žmogus – Žmogiškas Žmogus, evoliucionuojantis Žmogus, nuolat realizuojantis kasdieniniame gyvenime aukščiausias žmogiškas savybes 🙂 .

Mintys..

* Naujas gyvenimas prasideda būtent tą akimirką, kai senajam tavyje jau nebelieka vietos.

* Kai kurie žmonės galvoja, kad aktyviai gyvena. O iš tiesų.. jie tik nepailstamai blaškosi!

* Visos teisingos mintys ateina tuomet, kai baigiasi emocijos.

* Sveika gyvensena pavojinga alkoholio, tabako ir farmacijos korporacijų gyvybei.

* Alkoholis – patikimas tirpiklis, jis tirpdo daug ką: draugystę, šeimas, darbo vietas, kepenis, smegenis.. bet tik ne problemas!

* Pyktis – būsena, kai liežuvis dirba greičiau už protą 😉 .

* Kai velniui pradėjo nesisekti su žmonių sielų pirkimu, jis sugalvojo kreditą.

* Kreditas – vergystė su laisvės prieskoniu (identišku natūraliam).

* Kai gyveni taikoje su savimi, tuomet gali sugyventi ir su kitais.

* Marti – tai nieko nesuprantanti ir nieko nesugebanti šventos moters giminaitė.

* Ką gali sukurti moteris iš nieko? Ne taip jau ir mažai: šukuoseną, salotas ir tragediją..

* Tikra meilė – ne Romeo ir Džiuljetos istorija, kurie kartu jauni mirė. Tikra meilė – tai Močiutės ir Senelio istorija, kurie kartu pragyveno gyvenimą ir kartu paseno.

* Moterys neturi taisyklių, jos turi tik nuotaikas: kokia nuotaika, tokios ir taisyklės.

* Vaiko akimis – apie nuotaką: “Kad sutiktų jaunikį, mergina turi visur vaikščioti linksma ir prisidažiusi. Nes jei ji liūdna ir neprisidažiusi, visi iš karto supranta, kad ji ištekėjusi..“ 🙂

* Dar visai neseniai svajojome apie kondicionierių, o šiandien jau mielai apsikabintume radiatorių.. Ateina laikas: “lauke šilčiau, nei namuose“.

* Kitų žmonių gyvenimas kaip svetimi langai: net jei ant palangės daug gėlių, tai visiškai nereiškia, kad viduje – rojus..

* Kuo daugiau žinių skaitome, tuo aiškiau pradedame suprasti: bėgti reikia jau ne iš šalies, bet iš planetos!

* Nereikia painioti gerumo su silpnumu, grubumo su jėga, o niekšybę – su mokėjimu gyventi.

* Netikras draugas lyg šešėlis: būna šalia tik saulėtą dieną.

* Neigiamos emocijos – ne tik reakcija, bet būsimų įvykių priežastis.

* Kažkam lipimas ant grėblio toks įprastas, kad jaučiasi ant jo lyg ant batuto.

* Gėlei nereikia kviesti bičių. Jai pakanka tik išsiskleisti..

* Mes pereiname į aukštesnį sąmonės lygmenį tuomet, kai pradedame su kitais elgtis geriau, nei jie elgiasi su mumis.

* Yra trys dalykai, kurių bijo dauguma žmonių: pasitikėti, kalbėti tiesą ir būti savimi.

* Tikėjimas geriausiomis žmonių savybėmis skatina juos išreikšti savo geriausias savybes.

* Mums dažnai sako: “atkreipk dėmesį“ arba “nekreipk dėmesio“. O rezultatas abiem atvejais tas pats – mūsų dėmesį valdo kiti..

* Kartais.. taip norisi uždaryti duris ir langus, išjungti šviesą, telefoną ir internetą.. palįsti po antklode ir užmigti.. ir pabusti.. kai viskas bus gerai!

* Nuotaika – mumyse.. O lietus – na, jis tiesiog lyja.. 😉

(parinko ir vertė – ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio! 🙂

Išperkamoji laisvė

Gūdžioje vergovinėje santvarkoje vergystė buvo akivaizdi: vergvaldys, sukaustytas grandinėmis vergas, ir alinantis darbas už duonos kąsnį. Vergas suprato savo padėtį, todėl svajojo apie laisvę, troško jos visa širdimi ir kovojo dėl jos.

Mūsų dienomis vergovė labai subtili: žmonės dažniausiai nesuvokia, kad vergauja, todėl apie laisvę nesvajoja. Bet – nors ir galvoja, kad yra laisvi, tačiau nuolat pabrėžia, kad laisvę jiems suteikia tik pinigai. Iš to seka, kad laisvę turime.. nusipirkti.

O kaip yra iš tiesų? Juk kiekvienas žmogus gimsta laisvas ir niekas negali jam suteikti laisvės, nes tai kiekvieno žmogaus prigimtinė duotybė. O štai apriboti ją galima.. tais pačiais pinigais, kurie, žmonių manymu, ją suteikia.

Ir, kaip teigia futurologas, išradėjas ir tyrinėtojas Žakas Fresko, mūsų laisvė šiandien taip įmantriai apribojama, kad.. jos beveik neturime.

Savo paskaitose ir knygose, paremtose asmeniniais tyrinėjimais, jis daug pasakoja apie tai. Pažvelkime, kokius paslėptus šiuolaikinio žmogaus pavergimo būdus jis įvardina.

Ekonominė prievolė nuolatiniam darbui. Šiuolaikinis žmogus priverstas dirbti be paliovos visą gyvenimą, nes per mėnesį uždirbtų pinigų dažniausiai pakanka vienam mėnesiui išgyventi: privalomiems mokesčiams, mokesčiui už būstą, maistui ir transportui.

Pensija taip pat didžiulė fikcija, nes visus savo pinigus pensininkas atiduoda už būstą, maistą, vaistus.

Dirbtinė paklausa pseudo-reikalingoms prekėms. Jei žmogus ir gauna didesnį atlyginimą arba sugeba susitaupyti, jam per reklamą, prekių išdėstymą tam tikrose parduotuvės vietose ar “žvaigždžių“ įvaizdį brukamas begalinis bėgimas paskui “naujoves“. T.y., sukuriami dirbtiniai poreikiai, kuriems jis turi uždirbti arba – skolintis..

Kreditinė sistema. Jos pagalba per paskolos palūkanų mechanizmą daugybė žmonių įtraukiami į nesibaigiančias skolas. Neretai tam, kad išmokėtų vieną paskolą, žmogus ima naują kreditą, taip sudarydamas ištisą skolų piramidę.

Na, o jei žmogus tiesiogiai neima paskolų – vis vien yra įsiskolinęs, nes turi padengti valstybės vardu imamas paskolas, kurių išmokėjimas padalinamas visiems valstybės piliečiams.

Infliacinis mechanizmas. Kainų kėlimas nekeliant atlyginimų užtikrina užslėptą žmonių lėšų pasisavinimą. Todėl mažėja perkamoji galia ir žmonės skursta vis labiau.

Neatitikimas tarp išmokamo ir realiai uždirbamo atlyginimo. Tai slepiama informacija apie realų darbo užmokestį, pridėtinę prekės vertės dalį ir apie dalį, kurią pasiima (pasisavina) darbdavys.

Ribotas atlyginimas. Išoriškai jis pateikiamas kaip kilnus dalykas – suma, mažesnę už kurią įstatymas draudžia mokėti. Tačiau realybėje – dauguma tiek ir gauna.. O už minimalų atlyginimą nei oraus gyvenimo, nei būsto įsigijimo, nei judėjimo laisvės ar pasirinkimo būti negali.

O šiuolaikinis darbo jėgos migravimas pasaulyje tėra priverstinės ekonominės gerovės paieškos, nes įvairiose šalyse šis minimumas yra skirtingas.

Mitas apie valstybės išlaikymą. Žmonės įtikinti, kad jie dirba valstybei, o iš tiesų jie dirba didelių įmonių ir korporacijų savininkams, kuriems suteikiamos neribotos galimybės. Todėl nėra jokių mainų: sumokėjęs mokesčius, žmogus už viską (mokslus, mediciną, įvairių institucijų paslaugas ir pan.) turi mokėti dar kartą.

Valstybės sąvoka naudojama tam, kad žmonėms nekiltų nereikalingų klausimų, pvz, apie mokesčių paskirstymą, detalias ataskaitas apie išlaidas, apie atliktus darbus, žmonių gerovės augimo realius rodiklius ir t.t.. Juk dažniausiai žmonės valstybę sieja su sąžiningumu, teisingumu, tiesa..

Čia dar galime pridėti daugybę privalomų mokesčių, kurie primetami žmonėms, neatsižvelgiant į jų finansines galimybes. Bet kokie mokesčiai turėtų būti įvedami pasitarus su žmonėmis, kuriems juos tenka mokėti. Jei deklaruojama laisvė, reiškia, žmonės turi turėti galimybę rinktis, pritarti, atsisakyti..

Štai tokia mūsų visų “laisvė“. Ir sunku nuginčyti Žako Fresko pateikiamas išvadas – jis gyvena šioje Žemėje beveik šimtmetį, turi didžiulę patirtį ir moralinę teisę bei pareigą pasidalinti savo įžvalgomis. Atidžiau pažvelgę į savo gyvenimą, visa tai neišvengiamai ir patys pamatysime.

O išeitis?.. Pamatyti gyvenimą tokį, koks jis yra, pradėti viską vadinti savo vardais. Atgauti žmogišką orumą: nei vienas žmogus nėra kažkieno nuosavybė ir niekas negali priverstinai reguliuoti jo gyvenimo. Suprasti savo tikruosius poreikius – tai išlaisvina nuo primetamų iliuzijų.

Pasijusti laisvais – nes tokiais ir gimėme. Būti gerais žmonėmis – tik geri žmonės daro gerus darbus, keisdami viską į gera 🙂 .. Ir – “nepirkti“ laisvės, netapatinti jos su pinigais, nes už pinigus galime nusipirkti tik vergo grandines – tegul nematomas, bet tvirtai sukaustančias..

Anomija

Dažniausi šiuolaikinių žmonių skundai – chroniškas nuovargis, apatija, beprasmiškumo pojūtis. Kas juos įtakoja? Tai tiesiog nuotaikų kaita ar depresijos įtakotos būsenos? Ir kodėl tai plinta?

Bet koks masinis reiškinys visuomenėje turi gilias socialines-kultūrines priežastis. Toks “pavargusios visuomenės“ sindromas dar vadinamas anomija (gr. – įstatymų, normų nebuvimas). Pirmasis ją aprašė prancūzų sociologas Emilis Diurkheimas.

Jis nagrinėjo nusikaltimų ir savižudybių priežastis ir priėjo išvadą, kad moralės normų pakrikimas, bandražmogiškų vertybių nuopolis ir socialinių institucijų negebėjimas sukurti organišką solidarumą sudaro sąlygas tokiai socialinei patologijai.

Anomija – socialinis reiškinys, kai susilpnėja visuomeniniai ryšiai, vyksta dorovinis nuopolis, nyksta tradicijos. Tai sukelia socialinę ir psichinę dezorientaciją, nusivylimą, apatiją ir skatina nusikaltimus, alkoholizmą, narkomaniją, savižudybes.

Ypač ryškiai ji pasireiškia įvairių perversmų, krizių, nestabilumo, ryškios žmonių socialinės nelygybės fone. Anomija veikia visus visuomenės narius ir visas jos gyvenimo sritis: žmonės nesijaučia visuomenės dalimi, praranda vertybinius orientyrus, susvetimėja, susipriešina.

Tai visuomenės būsena, kurioje vyksta nuopolis. Tokioje būsenoje žmonės ilgisi “senų gerų laikų“ (kurie tokiame fone dažnokai idealizuojami) – kai buvo moralinės vertybės, vienijančios tradicijos, bendri tikslai ir aiški ateities perspektyva.

Anomija atspindi ir objektyvią socialinės struktūros prieštarą: iškeltų tikslų ir priemonių jiems pasiekti neatitikimą, t.y., kai nurodomi teisėti būdai tikslui pasiekti, bet ekonominiai ištekliai paskirstomi privilegijuotiems visuomenės sluoksniams.

Kai visuomenė susvetimėjusi ir suskaldyta, jos gyvenimas praranda struktūrą: ji suyra į sluoksnius, grupes, atskirus vienišius. Kiekvienas paliktas sau: žmogui nerūpi visuomenė, o visuomenei nerūpi žmogus.

Išlieka tik prievolė laikytis įstatymų, o ko siekiame, kur einame – niekam neaišku. Kiekviename sluoksnyje ar grupėje savos taisyklės ir savos vertybės, kurios nesusietos su kitų grupių ar sluoksnių taisyklėmis ir vertybėmis.

Galime tai palyginti su savo kalbos sukūrimu kažkokioje grupėje: su savais tarpusavyje jie susikalbės, bet pakalbėti su žmonėmis, nepriklausančiais grupei – ne. Žmonių visuomenėje niekas nejungia: nėra bendrų siekių, nėra vienijančios veiklos ar bendros perspektyvos.

Akivaizdu, kad tokioje būsenoje atsidūrė visa žmonija – išgyvename gilią anomiją. Esame susiskaldę, susipriešinę, abejingi, chroniškai pavargę ir pametę dorovinius orientyrus. Ir – kiekvienas sau..

Tačiau esame socialios būtybės, ir turime prigimtinį poreikį ne tik bendrauti, turėti socialinių ryšių, bet ir bendradarbiauti visų labui – kad prasmingai gyventume, kad kurtume visų mūsų bendrą ateitį.

Todėl labai norisi kuo greičiau bristi iš tos anomijos.. Nes vargina, nes daro mus apatiškais. Tuo labiau, kad, pasirodo, anomija – ne tik socialinių krizių rodiklis, bet ir socialinių pokyčių postūmis!

Kaip tai padaryti? Pirmiausia – suvokti, kad esame anomijos būsenoje.. ir ne orų ar nuotaikų kaita čia kalta, o mūsų gyvenimo struktūra.

Visiems labai svarbu suprasti – kokioje visuomenėje gyvename ir koks gyvenimo būdas veda į socialinę patologiją. Sveikoje visuomenėje visi jos nariai svarbūs, reikalingi ir vieningi.

Kad tai pasiektume, kiekvienas turime remtis bendražmogiškomis vertybėmis. Kiekvieną akimirką ir kiekvienoje situacijoje. Taip nuo mažų žingsnelių gimsta dideli gražūs darbai visų mūsų labui.

O kai žmonės remiasi pamatinėmis vertybėmis ir pradeda bendradarbiauti, tuomet, kaip ir besikuriančioje šeimoje, vietoje “aš“ atsiranda “mes“, vietoje “man“ – “mums“, o vietoje “mano“ – “mūsų“..

Gimsta Vienybė: mūsų šeima, mūsų gatvė, mūsų bendruomenė, mūsų visuomenė, mūsų Tėvynė, mūsų žmonija, mūsų Žemė, mūsų ateitis 🙂 ..

Angelas

Prieš ateidamas į Žemę, savo gimimo išvakarėse, mažas kūdikėlis paklausė Kūrėjo:

– Angelai man sakė, kad netrukus mane siųs į Žemę. Kaip aš ten gyvensiu, juk aš toks mažas, toks bejėgis?.

Kūrėjas atsakė:

– Tavęs lauks ir tavimi rūpinsis ypatingas Angelas.

Vaikas pagalvojo ir paklausė:

– Čia, Danguje man taip gera, aš toks laimingas: aš žaidžiu, dainuoju, kuriu, draugauju.. O kaip bus ten?

Kūrėjas atsakė:

– Tavo Angelas bus visada šalia: jis šypsosis tau, jis tau dainuos ir žais su tavimi. Tu jį pamilsi ir būsi laimingas.

– Bet kaip aš suprasiu žmonių kalbą, juk aš jos nemoku?. – nerimavo mažylis.

Kūrėjas nusišypsojo ir atsakė:

– Tavo Angelas kalbės tau gražiausius ir švelniausius žodžius ir kantriai mokys tave savo kalbos.

Mažylis susimąstė ir vėl paklausė:

– Aš girdėjau,, kad Žemėje yra blogis.. Ar būsiu aš ten saugus?

– Tavo Angelas saugos tave, ir jei reikės – apgins net rizikuodamas savo gyvybe. Nebijok..

– Bet man bus labai liūdna be tavęs..

Kūrėjas paglostė mažylio galvelę ir tarė:

– Aš taip pat visada būsiu šalia. O tavo Angelas nurodys, kaip atrasti mane. Tu prisiminsi..

Dangus nušvito, o iš Žemės jau pasigirdo balsai: laikas!.

Prieš išeidamas į Žemę vaikas dar suspėjo atsigręžti ir paklausti:

– Kūrėjau, sakyk, o kaip aš atpažinsiu savo Angelą? Koks jo vardas?

Kūrėjas palaimino vaiką į Kelionę ir padrąsindamas atsakė:

– Tu jį tikrai atpažinsi.. Ir nesvarbu, koks jo vardas. Tu jį vadinsi MAMA..

(Autorius nežinomas, vertimas – ruvi.lt)

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio 🙂 !